Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1328-752/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos, delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė AB „Kauno energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 1195,16 Eur skolą už perduotą šilumos energiją, 7,03 Eur delspinigius, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 1995-01-24 su atsakovu sudarė Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį, pagal kurią tiekia butui, esančiam (duomenys neskelbtini), šilumos energiją patalpų šildymui ir vandens pašildymui. Minėtas butas nuosavybės teise priklauso atsakovui. Atsakovas nėra pilnai atsiskaitęs už ieškovės laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2017-04-01 perduotą šilumos energiją. Bendra atsakovo skola ieškovei už nurodytu laikotarpiu perduotą šilumos energiją, įvertinus atsakovo atliktus mokėjimus bei įskaičius priskaičiuotus delspinigius, yra 1202,19 Eur, iš kurių: 1098,23 Eur už šilumos energiją patalpų šildymui, 96,93 Eur už šilumos energiją vandens pašildymui bei 7,03 Eur delspinigių, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2016-11-01 iki 2017-05-01. Name yra įrengtas šilumos apskaitos prietaisas – įvadinis skaitiklis, kuris apskaičiuoja suvartotą šilumos energiją, mokesčiai gyventojams apskaičiuojami vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintu šilumos skaičiavimo metodu Nr. 4.Atsakovas V. P. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad už buto šildymą ir karštą vandenį atsiskaito pagal 1995-01-24 pasirašytą atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį, pagal kurią moka už šildymą proporcingai pagal buto plotą nuo namo ploto, o už šildymą karštam vandeniui ruošti moka pagal bute įrengto pašildyto geriamo vandens skaitiklio parodymus. Ieškovė sąskaitose nurodo mokėjimus, kuriuos pagal sutartį jam mokėti nepriklauso. Jam nepriklauso mokėti už „gyvatuką“ bei cirkuliacinį mokestį, nes jie nenurodyti sutartyje. Be to, neteisėtai yra nustatytas fiksuotas mokestis, nes mokesčiai turi būti skaičiuojami pagal individualiai suvartojamų kilovatvalandžių kiekį. Name nėra šilumos skaitiklių, fiksuojančių faktinį namo suvartojamos šilumos kiekį, taip pat nėra skaitiklių, fiksuojančių kiek faktiškai name įrengtas įrenginys karštam vandeniui ruošti sunaudoja šilumos, taip pat nėra karšto vandens skaitiklių, fiksuojančių kiek faktiškai name įrengtas įrenginys karštam vandeniui ruošti paruošia karšto vandens. Ieškovė neužtikrina teisingos apskaitos, neįrengia apskaitos - matavimo prietaisų ir nesudaro atsiskaitymo sutarčių su kiekvienu savininku. Ieškovės pateikiamose sąskaitose nurodyti mokėjimai nėra pagrįsti matavimo prietaisų parodymais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2018 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; priteisė iš atsakovo V. P. 1 195,16 Eur skolą, 7,03 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1202,19) nuo bylos iškėlimo teisme (2017-06-16) iki visiško sprendimo įvykdymo ir 80,14 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei AB „Kauno energija“.Teismas sprendė, kad nors 1995 m. sausio 24 d. Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartyje šalys susitarė tik dėl mokėjimo už suvartotą šilumos energiją šildymui ir sunaudotą šilumos energiją karštam vandeniui mokėjimo ir apskaičiavimo tvarkos, tačiau atsakovas privalo mokėti ir už sunaudotą energiją vandens pašildymui. Teismas pažymėjo, kad iš esmės analogiškas ginčas dėl mokesčių apskaičiavimo tarp tų pačių šalių, tik už kitą laikotarpį, buvo sprendžiamas civilinėje byloje Nr. 2-1068-199/2012; teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime nustatė, kad ieškovė teisingai skaičiuoja atsakovo butui mokesčius už suvartotą šilumos energiją, vadovaudamasis paskirstymo metodu Nr. 4. Teismas taip pat nurodė, kad sutinka su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvada, kad apskaičiuojant suvartotą šilumos energiją, reikalinga vadovautis imperatyviomis teisės normomis, o ne sutartimi, nes sutartimi reglamentuotas apskaičiavimas neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Minėtoje byloje teismas taip pat sprendė dėl atsakovo argumento, jog jis mokėjo tikslinius mokesčius, todėl ieškovas neturėjo teisės jų užskaityti už kitus mokesčius. Teismas, nustatęs, kad atsakovas neteikė ieškovui prašymo dėl jo atliekamų įmokų užskaitymo tvarkos, o iš atsakovo pateikto sąskaitos išrašo „Swedbank“ AB, nėra galimybės suprasti, kokius konkrečius mokesčius ir kokiomis įmokomis atsakovas mokėjo ieškovui, padarė išvadą, kad šalys nesutarė dėl kitos įmokų paskirstymo tvarkos, todėl ieškovas turėjo teisę vadovautis CK 6.54 str. numatyta įmokų paskirstymo tvarka ir užskaityti įmokas už sunaudotą šilumos energiją už seniausią skolą. Todėl teismas tenkino AB „Kauno energija“ ieškinį. Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs minėtą bylą, atsakovo V. P. apeliacinį skundą atmetė; apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties vykdymas šiuo konkrečiu atveju turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias vykdant, o ne sudarant sutartį; teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nors ir galiojant pirmiau nurodytai sutarčiai, jai nesant pakeistai, ieškovė reikalaujamas priteisti iš apelianto sumas pagrįstai apskaičiavo ir grindžia po sutarties sudarymo priimtomis bei galiojančiomis imperatyviomis teisės normomis. Todėl teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką bylą, šioje byloje vadovavosi minėtomis teismų išnagrinėtoje byloje padarytomis išvadomis tiek dėl ieškovo skaičiuojamų mokesčių atsakovui už šilumos energiją pagrįstumo vadovaujantis imperatyviomis teisės normomis, tiek ir išvadomis dėl sumokėtų įmokų paskirstymo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjant bylą nenustatyta, jog ieškovės veiksmai, apskaičiuojant atsakovui mokėtinus mokesčius yra neteisėti, kad ieškovė naudotųsi ar taikytų tokią mokėtinų mokesčių apskaičiavimo tvarką, kuri prieštarautų teisės aktų nuostatoms. Atsakovo įsiskolinimas patvirtintas ieškovės pateiktais buto, esančio (duomenys neskelbtini), apyvartos žiniaraščiais, išrašytomis sąskaitomis. Įvertinus atsakovo paaiškinimus, jo pateiktą Swedbank, AB sąskaitos išrašą, kuriame atsispindi jo sumokėtos sumos AB „Kauno Energija“, taip pat atsakovui išrašytuose sąskaitose nurodytus duomenis apie priskaičiuotus einamuosius mokesčius ir sumokėtas sumas, nustatyta, kad atsakovas nors ir mokėdavo mokesčius, tačiau juos mokėjo nepilnai, nemokėdamas priskaičiuotų delspinigių ir mokesčio už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti. Ieškovė teisingai ir pagrįstai skaičiavo mokesčius vadovaudamasi imperatyviomis teisės normomis, tame tarpe ir mokestį karšto vandens temperatūrai palaikyti. Iš pateiktų sąskaitų buto apyvartos žiniaraščio matyti, kad atsakovas turėjo susidariusį mokesčių įsiskolinimą už teiktą šilumos energiją, todėl atsakovo mokamais einamaisiais mokėjimais pirmiausia buvo dengiami senesni įsiskolinimai ir delspinigiai. Byloje nenustatyta, kad šalys būtų susitarusios dėl įmokų paskirstymo tvarkos, todėl pagrįstai taikytos CK 6.54 nuostatos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas buvo šališkas, nes ieškovės išdėstytas aplinkybes vertino kaip atitinkančias tikrovę ir vadovaujantis išimtinai tik ieškovės pateiktais paaiškinimais priėmė sprendimą, kuris yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas neįsigilinus į visas bylai reikšmingas aplinkybes.Teismas netinkamai vertino apelianto nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, kad už ieškinyje nurodytus laikotarpius ieškovė už šilumos energiją išrašė sąskaitas bendrai 1175,50 Eur sumai, Swedbank, AB išrašas už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d. patvirtina, kad apeliantas sumokėjo ieškovei 1866,07 Eur. Taigi jo sumokėta ieškovei suma yra didesnė už ieškovės sąskaitose nurodytas mokėtinas sumas.Teismas priėmė sprendimą nepaisant fakto, kad į bylą nebuvo pateikti visi įrodymai, kad ieškinys buvo nepagrįstas. Byloje nepateikti visi svarbūs bylai įrodymai, nors apeliantas prašė juos išreikalauti iš ieškovės, taip pat apeliantas negavo atsakymo už kokius konkrečius laikotarpius ieškovė kildina savo reikalavimą priteisti iš jo skolą. Teismas patenkino nepagrįstą ieškinį. Apeliantas visada mokėjo mokesčius pagal pasirašytą sutartį, pagal suvartotus kubus, o ieškovė sąskaitose nurodo mokėjimus, kuriuos pagal sutartį jam mokėti nepriklauso - jis neprivalo mokėti už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti. Apeliantas mokėjo tikslinius mokesčius vadovaudamasis sutartimi, todėl ieškovė nepagrįstai juos paskirstė savo nuožiūra. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė turėjo pagrindą paskirstyti atsakovo mokamas įmokas laikydamasi CK 6.54 straipsnio nuostatų. Apelianto įsitikinimu, pati 1995 m. sausio 24 d. sutartis negalėjo prieštarauti imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir būtent ieškovė buvo atsakinga už sutarties sąlygų atitikimą teisės normoms. Atsakovas yra silpnesnioji sutarties šalis, be to, imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.Ieškovė AB „Kauno energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi analogiškoje byloje padarytomis teismų išvadomis tiek dėl skaičiuojamų mokesčių pagrįstumo (sutarties ir imperatyvių teisės normų santykis), tiek dėl sumokėtų įmokų paskirstymo (CK 6.54 numatyta įmokų paskirstymo tvarka).Atsakovas mokėjo tik sąskaitų 1 ir 2 eilutėse nurodytus mokesčius, o už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti sąmoningai nemokėjo, dėl ko papildomai kaupėsi delspinigiai. Sumokėjus mokesčius, pirmiausia dengiamos senos skolos ir delspinigiai, o kadangi atsakovas visų jam priklausančių sumokėti mokesčių nemoka, kaupiasi skola.Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apelianto teiginiai apie neva kitokią įmokų mokėjimo tvarką nesudaro pagrindo laikyti, kad tarp šalių buvo nustatyta kitokia, nei kad CK 6.54 straipsnyje numatyta įmokų paskirstymo tvarka, dėl ko ieškovė tinkamai, laikydamasi teisės aktų nuostatų, paskirstė apelianto mokamas įmokas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).Byloje kilo ginčas dėl skolos už šilumos energiją dydžio nustatymo ir atsakovo pareigos atsiskaityti už patiektą šilumos energiją.Atsakovo V. P. (toliau – atsakovas arba apeliantas) apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes tenkindamas nepagrįstą ieškinį vadovavosi išimtinai tik ieškovės AB „Kauno energija“ (toliau – ieškovė) išdėstytomis aplinkybėmis ir netinkamai vertino apelianto nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, neteisingai taikė CK 6.54 straipsnio nuostatas.Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų pakartotinai pasisako tiek, kiek jos susijusios su apeliacinio skundo argumentais.Teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai).Apeliantas konkrečiu atveju pirmosios instancijos teisme nenurodė aplinkybių dėl teisėjos šališkumo, bylos nagrinėjimo metu apeliantui nekilo abejonių dėl bylą nagrinėjančio teismo nešališkumo, jis nušalinimo bylą nagrinėjančiai teisėjai nepareiškė, neprašė jos nušalinti (CPK 66, 68 straipsniai). Klausimą dėl teismo šališkumo iškėlė tik apeliaciniame skunde, pateikdamas abstraktaus pobūdžio argumentus. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apelianto nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantas argumentų, įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti teisėjos nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi, nepateikė.Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos apeliantas vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 67). Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams ( CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu. Visų rūšių energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau – CK) normos dėl energijos pirkimo – pardavimo sutarčių (CK 6.383–6.391 str.), o šilumos energijos pirkimą – pardavimą – ir specialiosios teisės normos: Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys teisės aktai, t. y. LR energetikos ministro įsakymu patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, LR Ūkio ministro įsakymu patvirtintos Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinės sąlygos.CK 6.383 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo-pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą.Byloje nustatyta, kad nuo 1992 m. rugpjūčio 3 d. atsakovui nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė centralizuotai tiekia šilumos energiją į minėtą butą. 1995 m. sausio 24 d. tarp šalių sudaryta Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis. Už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. balandžio 1 d. ieškovė paskaičiavo, kad atsakovas yra skolingas 1 202,19, iš kurių 1 098,23 Eur – už šilumos energiją patalpų šildymui ir 96,93 Eur – už šilumos energiją vandens pašildymui, taip pat apskaičiavo 7,03 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. gegužės 1 d. Bylos medžiaga bei teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) taip pat nustatyta, kad analogiškas ginčas tarp tų pačių šalių, tik už kitą laikotarpį (nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.), buvo išnagrinėtas Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1068-199/2012. Kauno apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-1068-199/2012), kurį nepakeistą paliko, o atsakovo apeliacinį skundą atmetė Kauno apygardos teismas 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-683-343/2013), priteisė iš atsakovo ieškovei 4824,06 Lt už šilumos energiją patalpų šildymui, 958,19 Lt už šilumos energiją karštam vandeniui ruošti, 306,94 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas kaip ir atsiliepime į ieškinį, į kurio argumentus motyvuotai atsakyta skundžiamame sprendime, taip ir apeliaciniame skunde nurodo, kad visada mokėjo mokesčius pagal pasirašytą sutartį, pagal suvartotus kubus, o ieškovė sąskaitose nurodo mokėjimus, kuriuos pagal sutartį jam mokėti nepriklauso (už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti). Taip pat teigia, kad jis mokesčius mokėjo vadovaudamasis minėta sutartimi, t. y. tikslinius, todėl ieškovė nepagrįstai juos paskirstė savo nuožiūra.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 182 straipsnio 2 punktas numato, jog nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2015 ir kt.).Tarp šalių išnagrinėtoje civilinėje byloje (nutarties 18 pastraipa), kaip ir nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiant klausimą dėl skaičiuojamų mokesčių pagrįstumo, aktualus yra imperatyvių teisės normų ir sutarties sąlygų santykis, pasikeitus imperatyvioms teisės normoms po sutarties sudarymo. Išnagrinėtoje civilinėje byloje Kauno apygardos teismas konstatavo, kad esant tęstiniams sutartiniams santykiams dažnai būna taip, kad galiojant sudarytai sutarčiai yra priimami nauji teisės aktai ar keičiami galiojantys teisės aktai, kurie iš esmės naujai reglamentuoja sutartimi reglamentuotus teisinius santykius, dėl ko, vykdant tokią sutartį ir šalims nesusitarus dėl jos pakeitimų, pritaikant ją prie pasikeitusių naujų imperatyvių teisės aktų nuostatų, iškyla būtinybė vadovautis sutarties vykdymo metu galiojančiomis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis. Priešinga situacija neatitiktų protingumo, teisingumo principų ir iš esmės pažeistų galiojančias imperatyvių teisės aktų nuostatas, kadangi sutartimi nustatytas atsiskaitymas neatitiktų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Pripažįstama, kad CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties vykdymas (kaip kad yra šiuo konkrečiu atveju) turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias vykdant, o ne sudarant sutartį. Teisėjų kolegija vertino, kad nors ir galiojant pirmiau nurodytai sutarčiai, jai nesant pakeistai, ieškovė reikalaujamas priteisti iš apelianto sumas pagrįstai apskaičiavo ir grindžia po sutarties sudarymo priimtomis bei galiojančiomis imperatyviomis teisės normomis. Teisėjų kolegija sutiko ir su institucijos, teikiančios išvadą civilinėje byloje, - Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvadoje nurodyta pozicija, kad ieškovė, skaičiuodama atsakovui mokesčius, pagrįstai vadovavosi ne tik tarp šalių sudarytos sutarties nuostatomis, bet ir tomis imperatyviomis teisės normomis, kurios buvo priimtos ar pakeistos sutarties vykdymo metu. Be to, pažymėjo, jog šalių sudarytoje sutartyje buvo nurodyta, kad šalys vadovaujasi galiojančiomis šilumos energijos taisyklėmis, Vyriausybės nutarimais ir Energetikos ministerijos norminiais aktais, reglamentuojančiais šilumos tiekėjo ir vartotojo tarpusavio santykius (sutarties 13 punktas), kas taip pat leido daryti išvadą, jog ieškovė pagrįstai prašomas priteisti iš apelianto sumas paskaičiavo po sutarties sudarymo priimtomis ar pakeistomis imperatyviomis teisės normomis, o ne tarp šalių sudarytos sutarties nuostatomis. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tarp šalių jau išnagrinėtoje iš esmės analogiškoje civilinėje byloje padarytomis išvadomis tiek dėl ieškovės skaičiuojamų mokesčių atsakovui už šilumos energiją pagrįstumo vadovaujantis imperatyviomis teisės normomis, tiek ir išvadomis dėl sumokėtų įmokų paskirstymo, nes dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas, be to, dar turi res judicata (išspręstos bylos) galią. CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia.Vadovaudamasis nutarties 21 pastraipoje nurodytomis išvadomis bei Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 (su vėlesniais pakeitimais), Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (su vėlesniais pakeitimais), Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-183 patvirtinto Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodo Nr. 4 nuostatomis, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovė pagrįstai name suvartotą šilumą paskirsto šaltam vandeniui pašildyti, karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) ir patalpų šildymui ir nurodo atsakovui pateikiamose sąskaitose. CK 6.54 straipsnio norma reglamentuoja įmokų paskirstymą, kai kreditorius jas gauna iš vykdančio prievoles skolininko. Pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį kreditoriaus gautos įmokos paskirstomos pagal šiame straipsnyje nustatytą tvarką, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Remiantis CK 6.54 straipsnio 1–4 dalimis, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti, ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Šalys tarpusavio sutartimi turi teisę susitarti dėl kitokio įmokų, gautų vykdant prievolę, paskirstymo, nei nustatyta minėtoje CK normoje. Šalių sutarta ar įstatymo nustatyta įmokų paskirstymo tvarka vienašališkai negali būti keičiama.Jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse, tai kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką (CK 6.54 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad jeigu skolininkas, nesant šalių sutarties, pasiūlo kitokį įmokų paskirstymą ir kreditorius su tuo sutinka, įskaitydamas lėšas pagal skolininko pasiūlytą įmokos paskirstymo eiliškumą, laikoma, kad šalys susitarė dėl kitokio įmokų paskirstymo. Tačiau, nepaisant to, kokį įmokos paskirstymo eiliškumą nurodo skolininkas, kreditorius, jeigu su tuo nesutinka, turi teisę paskirstyti įmokas pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą eiliškumą arba, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl įmokų paskirstymo, pagal sutartyje aptartą eiliškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis Nr. e3K-3-101-611/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-378/2017).Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas būtų kreipęsis į ieškovę su atskiru prašymu, jog atsakovo mokamos sumos būtų užskaitomis kaip mokesčiai už einamąjį mėnesį. Kita vertus, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, net atsakovui ir nurodžius atlikto mokėjimo paskirtį, ieškovė turi teisę gautas lėšas paskirstyti savo nuožiūra. Atžvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė turėjo pagrindą paskirstyti atsakovo mokamas įmokas laikydamasi CK 6.54 straipsnio nuostatų.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto 2018 m. birželio 4 d. pareiškimu, atsisako jį priimti, nes papildyti apeliacinį skundą, pasibaigus jo padavimo terminui, yra draudžiama (CPK 323 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su ieškinio reikalavimų pagrįstumu, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose nenukrypo. Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jam bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Tokiu atveju neatlyginamos ir išlaidos valstybei už apeliantui suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Ieškovė priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašo. Apeliantas yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, mokėjimo valstybei (CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktas, 99 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.