Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1068-199/2012 pagal ieškovės Akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui V. P., institucija, teikianti išvadą civilinėje byloje, - Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias imperatyvių teisės normų ir sutarties sąlygų santykį imperatyvių teisės normų pasikeitimo po sutarties sudarymo atveju, vartotojo pareigą sumokėti už patiektą šilumos energiją bei normas, reglamentuojančias įmokų paskirstymą prievolės vykdymo atveju, tinkamai įvertino ir pagrįstai pakankamais laikė byloje esančius įrodymus, patvirtinančius ieškovės reikalavimo teisę į konkretaus dydžio skolos iš atsakovo priteisimą, dėl ko priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos nurodytus argumentus, pažymėtina, kad nėra pagrindo sutikti ir su kitais apeliacinio skundo argumentais, kuriuose nurodomos aplinkybės, susijusios su mokesčių apskaičiavimo tvarka ar tam tikro dydžio normatyvo taikymu karšto vandens pašildymui ir karšto vandens tiekimui. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovės naudojama mokesčių už sunaudotą šilumos energiją apskaičiavimo tvarka yra nepagrįsta, o kartu ir ieškovės teikiamos apmokėti sąskaitos laikytinos netiksliomis ir nepagrįstomis, tačiau įrodymų, patvirtinančių šį apeliacinio skundo argumentą, apeliantas nepateikia. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas teisės aktais nustatytos mokesčių apskaičiavimo tvarkos neginčijo, o savo apeliaciniame skunde tik kelia tam tikrus pamąstymus nurodytais klausimais. Pažymėtina, kad teismui pateiktoje išvadoje Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nenurodė nustačiusi, kad ieškovės veiksmai apskaičiuojant apelianto mokėtinus mokesčius yra neteisėti, kad ieškovė naudotųsi ar taikytų tokią mokėtinų mokesčių apskaičiavimo tvarką, kuri prieštarautų teisės aktų nuostatoms, todėl spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apelianto ieškovės prašomas priteisti sumas, kadangi ieškovės atlikti paskaičiavimai yra padaryti remiantis teisės aktų nuostatomis. Kaip jau buvo nurodyta, apeliantas neginčija nei ieškovės naudojamos mokesčių už sunaudotą šilumos energiją apskaičiavimo tvarkos, nei galiojančiais teisės aktais patvirtinto karšto vandens pašildymui ir karšto vandens tiekimui normatyvo, būtino šilumos kiekio, todėl, atsižvelgiant į tai, kad tiek nurodytas normatyvas, tiek ir ieškovės naudota mokesčių apskaičiavimo tvarka yra nustatyti teisės aktų nuostatomis, laikytina, kad apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą teismo sprendimą neteisėtu ir negaliojančiu. Nors apeliantas ir teigia, jog byloje nebuvo atsakyta į pagrindinį klausimą, kaip esant analogiškoms aplinkybėms nuo 1999m. rugpjūčio mėnesio būtinas šilumos kiekis buvęs 100 kWh padidėjo iki 160 kWh 2001 m., tačiau su tokia apelianto pozicija sutikti negalima. Pažymėtina, kad byloje pateiktoje išvadoje (b.l. 27, t. 2) yra konkrečiai nurodyta, jog nurodyti normatyvai yra nustatyti galiojančiais teisės aktais, todėl jų keisti ieškovė neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Tas pats pasakytina ir apie ieškovės naudojamą mokesčių už sunaudotą šilumos energiją apskaičiavimo tvarką. Kaip nustatyta, ieškovė, apskaičiuodama mokėtinus mokesčius, remiasi šilumos paskirstymo metodu Nr. 4, kuris yra patvirtintas 2005 m. gegužės 5 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-19, todėl taip pat negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovės taikoma mokesčių apskaičiavimo metodika yra nepagrįsta, kadangi ieškovė remiasi teisės normomis konkrečiai nustatyta ir reglamentuota metodika. Apeliantui neginčijant nei mokesčių apskaičiavimo tvarkos, nei teisės aktu nustatyto normatyvo, plačiau dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, pažymėdamas, kad ieškovė ginčo atveju apskaičiuodama mokėtinus mokesčius vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis.

Dėl įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimo

Apeliacinis skundas grindžiamas ir argumentais dėl netinkamos įrodinėjimo pareigos vykdymo bei netinkamo įrodymų vertinimo, nurodant, jog ieškovė ne tik kad nepateikė įrodymų apie apeliantui patiektą konkretų šilumos kiekį, kuris yra nurodytas ieškovės išrašytose sąskaitose ir už kurį reikalaujama sumokėti, bet ir iš pateiktų įrodymų negalint spręsti apie apskaičiuotos skolos dydį, paskaičiuotus ir iš apelianto sumokėtų sumų ieškovei padengtus delspinigius.

Remiantis CPK 12 straipsniu civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1d.). Remiantis CPK 185 straipsniu teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, bet byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Apelianto teigimu, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių konkrečiai apeliantui pateiktą šilumos kiekį, kuris yra nurodytas ieškovės išrašytose sąskaitose ir už kurį reikalaujama sumokėti. Apeliantas tinkamai nurodo CK 6.329 straipsnio ir 6.388 straipsnio nuostatas, sutiktina, jog pardavėjas turi perduoti parduodamą daiktą konkrečiai įvardindamas jo kiekį, o taip pat, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, tačiau taip pat pažymėtina, kad CK 6.358 straipsnyje nurodyta, kad patiektos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje nurodytu būdu, o energijos kaina (tarifai) nustatoma įstatymų nustatyta tvarka. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovė neįrodinėjo, jog ji pardavė atsakovui konkrečiai tokį šilumos kiekį, kuris yra nurodytas jos išrašytose sąskaitose ir už kurį reikalaujama sumokėti, tačiau pažymėtina, kad įrodymus vertina bei dėl jų pakankamumo sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Ieškovė pateikė teismui išsamius duomenis apie skolos paskaičiavimą, nurodydama konkretų mėnesį konkrečiai sunaudotą energijos kiekį tiek šildymui, tiek ir vandens pašildymui, todėl teismas, manydamas, kad pateiktų duomenų pakanka ieškovės pareikštam reikalavimui pagrįsti, pagrįstai sprendė dėl ieškinio patenkinimo. Sutiktina, kad ieškovės teismui pateiktoje mokesčių apskaičiavimo pažymoje yra aiškiai nurodytos priskaičiuotos ir atsakovo sumokėtos sumos, kiek kiekvieną mėnesį ir už kokią paslaugą yra priskaičiuota delspinigių. Pažymėtina, jog konkretūs duomenys apie patiektą energiją yra nurodyti ir apeliantui ieškovės pateiktose apmokėti sąskaitose. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog iš ieškovės teismui pateiktų dokumentų galima aiškiai apskaičiuoti skolos dydį, paskaičiuotus ir iš atsakovo sumokėtų sumų ieškovei padengtus delspinigius, kadangi iš ieškovės teismui pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos už laikotarpį nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. visiškai nėra aišku dėl paskaičiuotų ir iš atsakovo sumokėtų sumų ieškovei padengtų delspinigių sumų ir dydžių. Apeliantas nenurodo, kokie konkretūs paskaičiavimai jam nėra aiškūs, kokie duomenys netikslūs ar neatitinka faktinių aplinkybių, dėl ko teismas, esant tik neapibrėžtam teiginiui, negali konkrečiai dėl jo pasisakyti. Kadangi teismui pateikti duomenys, kaip galima spręsti iš skundžiamo teismo sprendimo, buvo aiškūs ir suprantami, teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį. Vien ta aplinkybė, kad pateikti duomenys apie skolą nėra suprantami ar aiškūs apeliantui, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Kaip jau buvo nurodyta, teismas pagal savo vidinį įsitikinimą vertina byloje esančius įrodymus, sprendžia dėl jų pakankamumo, todėl nesant byloje įrodymų, kurie iš esmės paneigtų ieškovės pateiktus duomenis, teismas pagrįstai padarė išvadą dėl tam tikrų faktų egzistavimo.

Dėl įmokų paskirstymo vykdant prievoles

CK 6.54 straipsnyje yra reglamentuota įmokų, gautų vykdant prievolę, paskirstymo tvarka tuo atveju, kai skolininko sumokėta tam tikra suma nepadengia visos skolos. Apeliaciniu skundu yra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė, apeliantui tik iš dalies vykdant savo įsipareigojimus, pagrįstai sumokėtas sumas paskirstė vadovaudamasi CK 6.54 straipsnio nuostatomis. Apelianto teigimu, kadangi jis mokėjo tikslines įmokas, tai ieškovė neturėjo teisės iš apelianto mokamų sumų dengti paskaičiuotus delspinigius vadovaujantis CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka pirmiausia padengdama netesybas, o tik po to likusią sumą skirdama skolai padengti, kadangi nesutikdama su nurodyta tiksline įmoka „šildymas“, „vandens pašildymas“, turėjo šias įmokas grąžinti apeliantui. Taigi, ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar apeliantas, mokėdamas įmokas, tiksliai ir konkrečiai nurodė įmokų paskirstymo tvarką, kuri būtų priešinga, nei kad numatyta CK 6.54 straipsnio 1 - 4 dalyse. Remiantis bylos duomenimis spręstina, kad šalys nebuvo susitarusios dėl kitokių įmokų paskirstymo, nei kad numatyta CK 6.54 straipsnyje. Esant tokiam atvejui ir nesant šalių susitarimo, skolininkui CK 6.54 straipsnio 1 – 4 dalyse numatyta eilės tvarka yra privaloma ir jis negali jos vienašališkai keisti. Jei skolininkas nurodo kitokią įmokų paskirstymo tvarką, tokiu atveju kreditoriui yra suteikiama teisė atsisakyti siūlomos įmokos. Apelianto teigimu, jis mokėjo tik tikslines įmokas, todėl laikytina, jog jis nurodė konkrečią įmokų paskirstymo tvarką, dėl ko ieškovė, nesutikdama su tokia pasiūlyta įmokų paskirstymo tvarka, turėjo atsisakyti mokamų įmokų, tačiau bet kokiu atveju esant nurodytai situacijai negalėjo mokamų įmokų paskirstyti remiantis CK 6.54 straipsnio nuostatomis Teisėjų kolegijos manymu, vien apelianto nurodytų aplinkybių, kad jis mokėjo tikslines įmokas, negalima laikyti įrodančiomis, jog jis ieškovei pasiūlė kitokią, nei kad CK 6.54 straipsnyje numatytą įmokų paskirstymo tvarką. Duomenų apie tai, jog apeliantas būtų kreipęsis į ieškovę su nurodymu dėl konkrečios įmokų paskirstymo tvarkos, byloje nėra nustatyta, o dalies sumos pagal pateiktą apmokėti sąskaitą apmokėjimas dar nesudaro pagrindo spręsti, kad tokiu būdu apeliantas mokėjo tik tikslines įmokas ir kad tokių įmokų mokėjimas laikytinas konkrečios įmokų paskirstymo tvarkos pasiūlymu. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apelianto teiginiai apie neva kitokią įmokų mokėjimo tvarką nesudaro pagrindo laikyti, kad tarp šalių buvo nustatyta kitokia, nei kad CK 6.54 straipsnyje numatyta įmokų paskirstymo tvarka, dėl ko pagrįstai sprendė, kad ieškovė tinkamai, laikydamasi teisės aktų nuostatų, paskirstė apelianto mokamas įmokas.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas dėl prašomos priteisti skolos dydžio pagal apelianto paskaičiavimus dėl pateiktų apmokėti ir apmokėtų sąskaitų. Apelianto teigimu, per laikotarpį, už kurį ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovo skolą ir delspinigius, t. y. nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d., ieškovė pateikė atsakovui apmokėjimui sąskaitas bendrai 8 708,17 Lt sumai, iš kurių 4 811,50 Lt už suvartotą šilumos energiją šildymui, 1 532,33 Lt už suvartotą šilumos energiją karštam vandeniui bei 2 364,34 Lt už šilumą karštam vandeniui palaikyti, o kadangi apeliantas per nurodytą laikotarpį ieškovei yra sumokėjęs 6 677,89 Lt, todėl skola turėtų būti tik 2 030,28 Lt. Remiantis byloje esančiais duomenimis su šiuo argumentu sutikti nėra jokio pagrindo, kadangi ieškovės pateiktos teismui skolos paskaičiavimo lentelės patvirtina prašomos priteisti iš apelianto skolos dydį, tuo tarpu apelianto pateikti paskaičiavimai remiantis bylos duomenimis nėra tikslūs. Be to, teismui pripažinus, kad ieškovė pagrįstai apelianto mokamas įmokas paskirstydavo pagal CK 6.54 straipsnyje numatytą įmokų paskirstymo tvarką, spręstina, kad apelianto įsiskolinimo dydis, jo mokamas sumas iš pradžių skiriant netesyboms mokėti, yra didesnis, nei kad nurodytas apeliaciniame skunde esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantui nepateikus konkrečių paskaičiavimų dėl nurodytų sumų, spręstina, kad teismas pagrįstai, remdamasis byloje esančiais duomenimis ir juos patvirtinančiais įrodymais priėmė sprendimą dėl ieškovės pareikšto ieškinio tenkinimo.

Pirmiau nurodytų aplinkybių visuma leidžia teisėjų kolegijai pripažinti ginčijamą sprendimą pagrįstu, teisėtu, todėl apeliacinis skundas remiantis pirmiau nurodytais motyvais ir argumentais atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.