- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-06-23
- Bylos Nr.
- 1-974-311/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-22-1-01132-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Rimantas Grigas
- Kaltinamasis
- T. B.
- Nukentėjusysis
- U. B.
- Advokatai
- Andrejus Zavtrakovas, Kęstutis Dobilas
nukentėjusiosios U. B. atstovei pagal įstatymą J. B., atstovui advokatui Andrejui Zavtrakovui,
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T.B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Kaune, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, aukštojo išsilavinimo, dirbantis UAB “(duomenys neskelbtini)“, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 233 str. 1 d. ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013-10-22 apie 12 val., V. Kudirkos progimnazijoje, Trakų g.39, Kaune, šaukdamas ant nukentėjusiosios U. B., gim. (duomenys neskelbtini) kitų vaikų akivaizdoje, vadindamas ją melage, dėl anksčiau teisme duotų parodymų civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, jog ji kalta, kad jo motiną ištiko insultas bei grūmodamas pirštu liepė kitą kartą teisme pakeisti parodymus ir sakyti, jog jis išlaiko ją, t.y. U. B., nurodydamas „žiūrėk, pasakyk taip, o ne kitaip“, t.y. tokiais veiksmais siekė paveikti mažametę liudytoją U. B., gim. (duomenys neskelbtini) kad ši nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo, pakeistu teisme jau duotus parodymus bei duotų melagingus parodymus, t.y. kad sekančio civilinės bylos posėdžio metu paliudytų, jog nuo 2011 metų, tėvams pradėjus gyventi atskirai, jis pilnai išlaikė nepilnametę dukrą U. B., t.y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 233 str. 1 d.
Kaltinamasis T. B. kaltu neprisipažino ir parodė, kad įvykio metu kitų vaikų šalia nebuvo. U. stovėjo viena ir mokėsi eilėraštį. Jo kalbėjimo tonas buvo normalus. Jis galėjo būti šiek tiek pakeltas, nes pertraukos metu buvo triukšmas. Jis dukrai išsakė pretenzijas tik dėl to, kad ji dvi savaites nekėlė telefono ragelio, buvo susirūpinęs dėl to. U. nurodė, kad visą tą laiką ji mokėsi. Tuo metu alimentai jau jam buvo paskirti, jis juos mokėjo. Dukra pasirinko gyventi su mama, jis tam neprieštaravo. Ginčas buvo tik dėl išlaikymo dydžio. Jis per banką pervesdavo pinigus išlaikymui. Kaip supranta, dukra apie pervedamus pinigus nieko nežinojo. Su dukra jie pernai buvo išvykę į Turkiją. Po apeliacijos jam buvo priteista 500 Lt kasmėnesinė išlaikymo suma. Įvykio metu jis nešaukė, tonas galėjo būti pakeltas tik dėl pertraukos triukšmo. Atvažiavo į mokyklą pas dukrą pasikalbėti tėviškai. Apie teismą jis nieko nekalbėjo. Negalėjo apkaltinti dukros tuom, kad jo motinai buvo insultas, nes mokykloje jis buvo 23 dieną, o insultas įvyko 30 ar 31 d.
Teisiamojo posėdžio metu pagarsinti kaltinamojo T. B. 2014-01-24 ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalis, kad vieną kartą, kada tai buvo neatsimena, su U. važiavo pavalgyti. Važiuojant kaltinamasis U. užsiminė, jog meluoti negražu, o tuo labiau teisme. Į tai dukra nieko jam neatsakė. (1 t., b.l. 47)
Pagarsinus šiuos parodymus, kaltinamasis T. B. nurodė, kad toks pokalbis tarp jų vyko, kad važiuojant automobiliu jis jos paklausė, kodėl ji sakė, kad jis jos neišlaiko. Nurodė, kad U. pati sakė, kad kai jis atėjo antrą kartą, tai nešaukė. Jis šeimos nepaliko, skyrė dukrai išlaikymą ir bendravo. Pinigai buvo pervedami ne tik per banką, bet buvo perkamas ir kompiuteris, striukė. Mano, kad tai, ką pasakė dukra, dar nereiškia, kad reikia tikėti. Nežino, ar dukra yra linkusi meluoti. Jis nėra labai patenkintas teismo sprendimais. Nuo tada, kai buvo skirtos laikinosios apsaugos priemonės, jis teikė išlaikymą. Jis ant dukros nešaukė, melage nevadino. Mano, kad liudytoja meluoja taip sakydama. Pokalbio metu mokykloje dukra neverkė. Po pokalbio ji nuėjo į klasę. Gal jai buvo nepatogu, kad pas kitus vaikus tėčiai neatvažiuoja, o pas ją atvažiavo. Mano, kad liudytojų parodymai buvo suderinti. Kitą dieną jau rašė apeliaciją dėl 2013-10-14 sprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą J. B. parodė, kad 2013-10-22 apie 12 val. tėtis atėjo pas mergaitę į mokyklą ir ją draugų akivaizdoje apšaukė, sakė, kad ji melagė. Ji pati to nematė. Tėčiui išėjus iš mokyklos, mergaitė jai paskambino ir pasakė, kad buvo atėjęs tėtis, ant jos rėkė ir padarė gėdos prieš kitus vaikus, o namuose dukra smulkiai viską papasakojo. Tėtis su dukra atėjo į mokyklą pasimatyti, nes dukra neatsiliepė telefonu. Pokalbis vyko pakeltu tonu. Tėtis ją pasivedė toliau nuo kitų. Jis jos klausė, kodėl ji meluoja. Teismo posėdyje dėl vaiko išlaikymo buvo apklausta ir dukra. Ji ten nurodė kaip dažnai bendrauja su tėvu, kiek tėtis jai skiria lėšų. 2013 m. vasario mėn. ji kreipėsi į teismą dėl išlaikymo priteisimo, nuo 2011 m. rugsėjo mėn. jie kartu negyvena. Paaiškino, kad kaltinamojo gynėjas pateikė duomenis apie išlaikymo mokėjimą tik po to, kai teismas priteisė išlaikymą. Iki to laiko, kai ji kreipėsi į teismą, tėtis neteikė išlaikymo mergaitei. Kai susitikdavo su mergaite, jis jai duodavo 30-50 litų, nuvesdavo į kiną. Mergaitė sakė, kad ji patyrė didelį stresą, kad pokalbis buvo pakeltu tonu, kad tėtis jai sakė, jog ji kitam teisme sakytų taip, kaip jis sako. Dukra suprato, kad jei ji neduos tokių parodymų, kokių tikisi tėtis, tai jai gresia sankcijos. Mergaitė jai sakė, kad ji bijo, jog tėtis vėl ateis į mokyklą ir ant jos rėks. Mergaitė žino, kad tėtis jai perveda pinigus. Ji juos gauna.
Liudytoja K. K. parodė, kad neatsimena kas tada buvo. Pamena tiek, kad kai pirmą kartą atėjo U. B. tėtis, tai ją nusivedė į šoną ir aprėkė kodėl nekelia ragelio ir pavadino melage. U. po to pasakė, kad tai buvo jos tėtis. Ji stovėjo nuo jų 3 metrų atstumu. Girdėjo ne visą pokalbį. U. po to nelabai norėjo kalbėti apie tai. Mano, kad iš karto po įvykio apklausiama, ji geriau prisiminė tą įvykį.
Teisiamojo posėdžio metu pagarsinama liudytojos 2013-12-10 ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalis, kad tada prie U. priėjo nepažįstamas vyras, kuris ją pasivedė į šalį ir pradėjo garsiai šaukti. Girdėjo, kad jis šaukė kodėl U. neatsiliepia į telefono skambučius, po to, kad ji blogai liudijo teisme (1 t., b.l. 35).
Žemesnės instancijos teismas
Pagarsinus šiuo parodymus, liudytoja nurodė, kad kaltinamasis įvykio metu U. nurodė ne tai, kad ji blogai liudijo teisme, o pavadino melage.
Liudytoja K. J. parodė, kad U. B. yra jos klasiokė nuo penktos klasės. Kažkada buvo atėjęs vyras. U. pasakė, kad tai jos tėtis. Ji nuėjo su juo pasikalbėti. Jos tuo metu sėdėjo prie palangės ir kalbėjosi. Tas vyras priėjo ir pasišaukė U. ir ji nuėjo su juo pasikalbėti. Jie kalbėjosi 3 metrų atstumu nuo jos. Ji negirdėjo, ką jie kalbėjo. Po pokalbio U. apsiverkė. Matė, kad pokalbio metu U. verkė. Jokių žodžių, kuriuos tas vyras sakė, ji negirdėjo. Jis kažką truputį rėkė, tačiau ką rėkė, jis negirdėjo. Policijoje ji sakė, kad tas vyras buvo atėjęs du kartus. Pirmą kartą jis šaukė, o antrą kartą – ne. Nežino, ką sakė tas vyras. Jai po to U. pasakė dėl jo šaukė jos tėtis. Apklausos metu jos mama dalyvavo. Tai įvyko pertraukos metu. Prie jų daug vaikų nebuvo. Buvo šurmulys. Draugės buvo šalia jų. Jos sakė, kad nieko negirdėjo. Tik pati U. joms papasakojo, kas įvyko.
Teisiamojo posėdžio metu pagarsinti mažametės nukentėjusiosios U. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad kad turi mamą ir tėtį T. B.. Tėtis ir mama gyvena atskirai, ji gyvena su mama.Su tėčiu bendrauja maždaug kartą per mėnesį. Brolių ir seserų neturi. Pas tėtį namuose yra buvusi, nes jis gyvena su savo mama, jos močiute. Tėtis atėjo į mokyklą, buvo rytas pamokų metu, galėjo būti apie 12.00 val., buvo pertrauka. Ji stovėjo prie kabineto, mokinosi eilėraštį. Jis atėjo ir pasakė, kad nori pasikalbėti. Jis apšaukė ją melage, kad melavo teisme ir sakė, kad kitą kartą teisme sakytų, kad jis ją išlaikė. Ji liudijo teisme dėl alimentų. Buvo klausimai kas ją išlaiko. Ją išlaiko mama, ji mano, kad tėtis alimentų nemoka. Tėtis norėjo, kad ji sakytų, jog išlaiko. Tėtis atėjęs į mokyklą rėkė ir šaukė, kiti vaikai tai matė. Jis į mokyklą buvo atėjęs pirmą kartą.Po tėčio elgesio pasijuto nekaip. Jis apšaukė ją melage ir kitą kartą liepė sakyti kitaip. Tėtis jos nėra mušęs. Ji mano, kad teisme pasakė tiesą ir tėtis neteisingai pasielgė ją apšaukęs mokykloje. Jis pagrūmojo pirštu ir sakė “žiūrėk pasakyk taip, o ne kitaip“. O kas bus jei pasakys kitaip nesakė. Mama ant jos nerėkia. Jis buvo atėjęs į mokyklą vakar, klausė kodėl ji su juo nesusitinka ir kad ji kalta, kad jo mamą ištiko insultas. Ji mano, kad yra nekalta. Tėtis sakė, kad močiutę ištiko insultas, nes ji neskambina ir nebendrauja. Šį kartą jis nešaukė, tik pasakė. Mama leidžia važiuoti pas tėtį. Močiutė irgi ne šilkinė. Vaikai, kurie girdėjo kaip tėtis šaukė – K. J., S. N., R. T., A. G. ir K. K.. Dabar geresnės gyvenimo sąlygos, dabar gyvena su mama viename kambaryje, nors ankščiau savo kambario irgi neturėjo. Vaikai klausė kas čia per diedas ir ko jis rėkia. Ji atsakė, kad tėtis. Mama su tėčiu bendrauti leidžia, nors tėtis sakė atvirkščiai. Po tėčio elgesio pasijuto blogai, labai nepatiko, verkė, ją ramino klasės draugai. Įvykis buvo ketvirtadienį ar penktadienį, po to buvo atostogos. Jokia mokytoja nematė. Viskas įvykio koridoriuje prie lietuvių kabineto. Antrą kartą kai atėjo sakė, kad skambinčiau ir bendraučiau, dėl teismo posėdžių jis daugiau nieko nesakė.(1 t., b.l. 24-25)
Žemesnės instancijos teismas
Teisiamojo posėdžio metu pagarsinami liudytojos S. N. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad mokosi V.Kudirkos progimnazijoje. Kartu, vienoje klasėje, mokosi U. B.. 2013m. rudenį, kurią dieną neprisimena, per pertrauką su kitais klasiokais laukė kol prasidės kita pamoka. Tada prie U. priėjo nepažįstamas vyras, kuris ją pasivedė į šalį ir pradėjo garsiai šaukti. Ką jis šaukė neklausė. Kai vyras išėjo, U. priėjo, apsiverkė ir pasakė, kad tai jos tėtis ir jis šaukė, kad ji blogai liudijo teisme. Po to tas pats vyras dar kartą buvo atėjęs į mokyklą, tačiau tą kartą jis nerėkė. Kada tai buvo, neatsimena. (1 t., b.l. 32)
Išanalizuotų kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, kitų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma teismui neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad T. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 233 str. 1 d., t. y., kad šaukdamas ant nukentėjusiosios U. B. kitų vaikų akivaizdoje, vadindamas ją melage dėl anksčiau teisme duotų parodymų civilinėje byloje nurodė, jog kitą kartą teisme ji pakeistų parodymus ir sakytų, jog jis išlaiko U. B., tokiu būdu siekdamas paveikti savo dukterį-mažametę liudytoją U. B.
Šioje baudžiamojoje byloje valstybinis kaltinimas privalėjo teismui pateikti kaltinamojo T. B. neginčijamus kaltumo įrodymus. Kaltės principas reiškia asmeninę atsakomybę, todėl baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik toks asmuo, kuris pats kaltai padarė nusikalstamą veiką. Baudžiamosios atsakomybės perkėlimas kitiems asmenims negalimas.
Pagal LR BK 233 str. 1 d. atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pateikti melagingą informaciją liudytojas gali būti veikiamas prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007, 2K-308/2007, 2K-582/2004). Šio nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, siekia, jog šis baudžiamojoje byloje pateiktų melagingą informaciją, ir tokio liudytojo elgesio nori.
Žemesnės instancijos teismas
Taigi šiuo nusikaltimu visų pirma siekiama, kad baudžiamojo persekiojimo ar teismo procese atsirastų neteisinga ar tendencinga informacija. Šioje byloje T. B. kaltinamas tuo, kad jis 2013-10-22 savo dukrai liepė kitą kartą teisme pakeisti parodymus ir sakyti, jog jis išlaiko ją, nurodydamas „žiūrėk, pasakyk taip, o ne kitaip“.
Kaltinamasis T. B. kaltu neprisipažino, nurodė, kad nukentėjusioji U. B. sakydama, jog jis esą nurodęs, kad ji kalta, kad jo motiną ištiko insultas, kad liepė kitą kartą teisme pakeisti parodymus ir sakyti, jog jis išlaiko ją, t.y. U. B., nurodydamas „žiūrėk, pasakyk taip, o ne kitaip“, taip apkalba jį. Byloje apklausta liudytoja K. K. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu neteisingai nurodė, kad U. B. tėtis sakė jai, kad ji „neteisingai liudijo teisme“, jis jai tik sakė, kad ji yra melagė. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja K. J. nurodė, kad ji apskritai negirdėjo, ką U. B. kalbėjo su savo tėčiu. Nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą J. B. parodymai yra išvestiniai, nes ji pati nematė ir negirdėjo paties įvykio, o rėmėsi išsakytais dukros parodymais. Teisminio nagrinėjimo metu pagarsinti liudytojos S. N. parodymai, kad jai U. pasakė, jog jos tėtis šaukė ant jos, kad ji blogai liudijo teisme, vertintini kaip išvestiniai, nes ji taip pat tiesiogiai negirdėjo, kad kaltinamasis būtų sakęs nukentėjusiajai tokius žodžius. Neabejotinai nustatyta, kad T. B. buvo atėjęs pas nukentėjusiąją į mokyklą, pakėlęs balsą kalbėjo su ja, vadino ją melage, tačiau šiuo atveju berndravimas pakeltu balsu ir vadinimas „melage“ nesudaro pagrindo teigti, kad T. B. siekė paveikti nukentėjusiąją.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, civilinė byla dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo jau buvo išnagrinėta, ir nors pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka, apeliacinis procesas vyksta LR CPK 321 str. numatyta rašytinio proceso tvarka, kai į posėdį nekviečiami asmenys, todėl, teismo juomone, T. B. niekaip negalėjo įtakoti dukters parodymų, juo labiau, kad duktė jau buvo pasisakiusi teismo posėdyje pirmosio instancijos teisme, neturėjo tikslo savo dukrai nurodyti keisti parodymus. Taigi, byloje nenustatyta LR BK 233 str. numatyta formalioji sudėtis, t.y. nenustatyta, kad kaltinamasis atliko veiksmus, kuriais būtų siekęs paveikti nukentėjusiąją U. B..
Be to, teismas atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad ir nukentėjusiosios U. B. atstovė pagal įstatymą J. B., ir 2013-10-14 Kauno apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (8-12 b.l.) nurodytos aplinkybės patvirtina, kad T. B. net ir po to, kai jis gyveno atskirai nuo U. B. ir J. B., rūpinosi šeima-nupirko kelialapius poilsinėms kelionėms į Egiptą, Turkiją, dukrai davė pinigų, pirko rašiklius, sąsiuvinius, parvežė drabužių, kas, teismo nuomone, visiškai pagrįstai galėjo T. B. sukelti nepasitenkinimą dėl dukters išsakytų minčių, jog jis ja nesirūpina.
Teismui visiškai akivaizdu, kad vykstant teismo procesui dėl T. B. ir J. B. skyrybų, vaiko gyvenamosios vietos nustatytmo, vaiko išlaikymo priteisimo bei kitų klausimų, mažametis vaikas neteisėtai, pažeidžiant jo interesus, bandomas panaudoti kaip savotiškas ginklas, sprendžiant iškilusias problemas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą buvo nustatęs, kad nekaltumo prezumpcija, ginama Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės (pvz.: sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teismas išnaudojo visas galimybes, patikrino visus byloje surinktus įrodymus, tačiau išnagrinėjus bylą ir patikrinus visus įrodymus abejonių dėl T. B. kaltumo pašalinti nepavyko.
LR BK 2 str. (Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 ir 4 d. nustato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Vienas pamatinių LR BPK yra nekaltumo prezumpcijos principas. LR BPK 44 str. (Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu) 6 d. nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas daro išvadą, kad nėra įstatyminio pagrindo T. B. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl kaltinamasis T. B. dėl kaltinimo pagal BK 233 str. 1 d. išteisintinas, jam nepadarius veikosturinčios nusikaltimo ar baudžiamojo bnusižengimo požymių.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-298 str., 301-302 str., 303 str. 1 d., 2 d., 304 str., 305 str. 1 d., 307 str. 1 d., 308 str. 1 d.,
nusprendžia:
T. B. pagal LR BK 233 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.