Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. T. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo L. T. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu 3 mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir L. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš L. T. priteista nukentėjusiajam T. T. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir Valstybinei ligonių kasai 6 488,46 Lt nukentėjusiojo T. T. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. T. nuteistas už tai, kad 2011 m. lapkričio 18 d. apie 17.00 val. (duomenys neskelbtini) namo kampo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, elgdamasis itin įžūliai, aplinkinių akivaizdoje stūmė nukentėjusįjį T. T., šiam ėmus bėgti, turėdamas tikslą jį sunkiai sužaloti, šovė iš šaunamojo ginklo du kartus T. T. į nugarą ir ranką ir padarė jam šautinę žaizdą kairio dilbio viduriniame trečdalyje bei šautinę kiaurinę krūtinės ląstos užpakalinės sienos kairės pusės žaizdą su kairės pleuros pažeidimu, lydimu kairio plaučio apatinės skilties kiaurinio pažeidimo bei pasieninės pleuros pažeidimo, „akla“, užsibaigiančia krūtinės ląstos kairės pusės minkštuosiuose audiniuose svetimkūniu (kulka), lydimu sunkaus šoko po nukraujavimo, padaryto iššaunant ginklo, užtaisyto kulka. Dėl dviejų šūvių T. T. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, be to tokiais veiksmais L. T. sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. T. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Abu apelianto prašymai atmestini.

Dėl BK 135 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visuma, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo L. T. versija dėl nukentėjusiojo T. T. sužalojimo mechanizmo nepasitvirtino ir yra paneigta.

Teismas pridėjo prie bylos medžiagos nuteistojo gynėjo pateiktą nuteistojo versijai pagrįsti medicinos konsultacinę specialisto P. P. išvadą Nr. 0010/13, kurioje nurodyta, jog T. T. galėjo patirti sužalojimus L. T. nurodytu būdu (3 t. 86-92 b. l.), ir šiai išvadai patikrinti paskyrė teismo komisijos medicininę ekspertizę. Ekspertų komisija, atlikusi ekspertizę, pateikė komisijinės ekspertizės aktą Nr. EKG 1122/13 (03). Ekspertų komisija padarė išvadą, kad T. T. padaryti du šautiniai kulkiniai – krūtinės ląstos ir kairės rankos sužalojimai ir nurodė šių sužalojimų padarymo mechanizmą: šūvio kanalo kryptis krūtinės ląstoje – iš užpakalio į priekį, iš dešinės į kairę kiek iš apačios į viršų; šūvio kanalo kryptis kairėje rankoje iš viršaus į apačią, iš užpakalio į priekį, iš dešinės kairėn (nuo vidinio rankos paviršiaus link šoninio išorinio paviršiaus). Ekspertų komisija taip pat konstatavo, kad T. T. šautiniai sužalojimai neatitinka L. T. parodymams apie šautinių žaizdų padarymo aplinkybes. Neįtikėtina, kad šautinius sužalojimus T. T. galėjo pasidaryti tokiu būdu, kaip nurodo L. T. Pagal šautinių žaizdų lokalizacijos ir kanalų kryptį ekspertų komisija sprendė, kad į T. T. šauta iš užpakalio iš dešinės į kairę pusę. Šaudęs asmuo turėjo būti T. T. už nugaros, o sprendžiant iš žaizdų kanalų, tikėtina, kad šūvių metu nukentėjusysis buvo dinaminėje padėtyje – judėjo, bėgo, jo kairioji ranka buvo atvesta, pakelta ir rotuota (pasukta apie savo ašį). Ekspertų komisija padarė išvadą, kad teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0010/13 esantis teiginys, kad ,,šūvis į T. T. nugarą galėjo įvykti tuo metu, kai L. T. rankomis užlaužė T. T. dešinę ranką su joje laikytu pistoletu šiam už nugaros, nes anatomiškai dešinė ranka su ginklu - pistoletu, pasiekia minėtą vietą nugaroje“ neparemtas objektyviais duomenimis, išskyrus konstatavimą, kad savo paties dešine ranka su šaunamuoju ginklu T. T. galėjo pasiekti nugarą. T. T. padarytų šautinių sužalojimų kulkų įėjimo žaizdos nebūdingos šūviui įrėmus vamzdžio galą, be to, nėra artimo šūvio požymių (liepsnos, parako dujų ir jų grūdelių, suodžių) apie kulkų įėjimo vietas. Toks T. T. šautinių sužalojimų mechanizmas, kaip parodo L. T., priklausytų kazuistikos sričiai (3 t., 114-120 b. l.).

Taigi ekspertų komisija, atlikusi komisijininę ekspertizę, nuteistojo L. T. nurodytą nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmą ir jį patvirtinusią medicinos konsultacinę specialisto išvadą, kategoriškai paneigė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti komisijinės ekspertizės išvadomis. Ekspertų komisija atliko tyrimą savo kompetencijos ribose pagal pateiktą bylos medžiagą. Ekspertizės aktas yra aiškus, išsamus, pagrįstas bylos medžiaga ir nukentėjusiojo T. T. apžiūros duomenimis. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis T. T. įvykio metu vilkėjo striukę. Iš bylos medžiagos matyti, kad apžiūrai buvo pateikti nukentėjusiojo įvykio metu dėvėti rūbai - megztukas ir sportiniai marškinėliai ,,Adidas“ (1 t., 23-24; 25-28 b. l.). Įvykio vietos apžiūros metu, kuri buvo atlikta įvykio dieną – 2011-11-18, striukė nerasta (1 t., 6–8 b. l.). Pirmosios instancijos teisme apklaustas vienas iš minėtą ekspertizę atlikusių komisijos ekspertų - D. V. dar kartą patvirtino ekspertizės išvadą, kad nuteistojo nurodytu būdu (užsukus ranką) neįmanoma padaryti nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų bei atsakė į visus nuteistojo gynėjo užduotus klausimus. Ekspertas nurodė, kad jis, priešingai nei specialistas P. P., kuris vadovavosi tik dokumentais, pats apžiūrėjo nukentėjusįjį ir aplinkui žaizdą odoje nebuvo nei įstrigusių parako dalelių, nei artimo šūvio požymių, labai artimo šūvio pėdsakai, priklausomai nuo ginklo, yra 5-10 cm atstumas. Ekspertas nurodė, kad šūvio kanalo kryptis (įstriža) rodo, kad nukentėjusysis sužalojimo momentu ne stovėjo, o judėjo. Apie nukentėjusiojo drabužių pažeidimus ekspertai sprendė pagal bylos duomenis ir byloje esančias nuotraukas, nes drabužiai buvo grąžinti nukentėjusiajam, o šis juos išmetė (4 t., 1 b. l.).

Aptarti bylos duomenys leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad komisijinės ekspertizės akte konstatuotos aplinkybės ir ekspertų komisijos padarytos išvados yra išsamios ir pagrįstos, ekspertizės akto turinys atitinka BPK 88 straipsnyje išdėstytus reikalavimus, todėl ekspertizės aktas BPK 20 straipsnio prasme yra įrodomąją vertę turintis dokumentas, kuris paneigia nuteistojo versiją apie šautinių žaizdų nukentėjusiajam padarymo aplinkybes.

Be to, šioje byloje komisijinės ekspertizės aktas nėra vienintelis nuteistojo L. T. versiją dėl šautinių žaizdų nukentėjusiajam padarymo mechanizmo paneigiantis įrodymas.

Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo T. T., liudytojų M. V., M. Š., O. T. parodymai yra nepatikimi, todėl jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima.

Teisėjų kolegija tokį apelianto teiginį atmeta kaip nepagrįstą ir šiame kontekste pažymi, kad asmenų parodymai (nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų) vertinami atsižvelgiant į jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), parodymų nuoseklumą, išsamumą, logiškumą, ryšį su kitais byloje surinktais duomenimis ir pan.

Šioje byloje nuteistojo L. T., nukentėjusiojo T. T. ir liudytojų M. V., M. Š. bei O. T. parodymai yra pirminiai ir tiesioginiai bylos įrodymai, nes šie asmenys buvo įvykio vietoje ir betarpiškai matė konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo aplinkybes. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nukentėjusiojo, o taip pat ir įvykio vietoje buvusių ir betarpiškai konfliktą mačiusių liudytojų M. V. ir M. Š. parodymai apie konflikto ir nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes proceso metu nebuvo vienodi ir nekintantys, tačiau kito ir nuteistojo L. T. parodymai. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytojai M. V. bei M. Š., duodami pirminius parodymus, slėpė tikrąsias įvykio aplinkybes.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis L. T. teigė, kad jis buvo susitikęs su nukentėjusiuoju, tačiau jokio konflikto su juo nebuvo, kas sužalojo nukentėjusįjį nežino, nes nematė, jokio ginklo neturi ir niekada neturėjo. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, nes buvo susitaręs su T. T., kad jam už ginklą nieko nebus, tačiau susipažinęs su byla pamatė, kad kalbama viena, o daroma visai kas kita, visi jam melavo, todėl jis atsisakė duoti parodymus. Apie konflikto, įvykusio 2011-11-18 tarp jo ir nukentėjusiojo T.T., aplinkybes nuteistasis teisme parodė, kad jis važiavo pas T. T. pasiaiškinti dėl iš jo draugės automobilio dingusių daiktų. Jo prašymu M. V. pakvietė T. T. į lauką. Jis jokio strypo ar lazdos su savimi neturėjo, taip pat neturėjo ir šautuvo. T. T., išėjęs į lauką, iš kišenės išsitraukė šautuvą. Jis (nuteistasis) griebė už šautuvo ir įvyko 2-3 šūviai. Jis galvojo, kad ginklas yra su guminėmis kulkomis. Ginklą pas T. T. buvo matęs anksčiau, Vokietijoje. T. T. pats jam rodė ginklą. T. T. įvykio metu buvo su striuke, jam laikant T. T. ranką, šis išsinėrė iš striukės, ginklas ir striukė nukrito, kas juos paėmė nematė, T. T. pradėjo bėgti. Jis, A. Ž. ir M. V. vijosi T. T. 50 m, po to nusprendė nesivyti, nes T. T. gerai bėgiojo, todėl pasivyti jį neturėjo šansų. Jis pažinojo tik A. Ž., M. V. ir M. Š. nepažinojo. T. T. skambino iš ligoninės draugams ir sakė, kad yra sužalotas. Jis pagalvojo, kad T. T. buvo sužalotas jų grumtynių metu, todėl pasisiūlė atlyginti žalą, tačiau po to suprato, kad taip darydamas gali sau pakenkti, todėl daugiau pinigų nedavė (3 t., 68-70 b. l.).

Nukentėjusysis T. T. pirminėje apklausoje taip pat teigė, kad jokio konflikto nebuvo, jis buvo sužalotas, kai sprogo jo su savimi turėti šoviniai. Pirmosios instancijos teisme apie sužalojimo aplinkybes parodė, kad jis, iškviestas nepažįstamo žmogaus, išėjo į lauką ir už namo kampo pamatė L. T. su lazda. Buvo dar du žmonės, tačiau ginklo ar kito daikto pas juos nematė, jie prie jo nekibo. L. T. jį puolė, jie susistumdė, bet jam pavyko išsinerti ir pabėgti. Jis iš rūbų neišsinėrė, jie liko ant jo. Bėgdamas juto, kad kažkas bėga iš paskos. Nubėgus apie 10 m girdėjo, kad lazda kažkur nukrito, ar lazda atitrenkė į jį (nukentėjusįjį) nežino. Bėgdamas išgirdo šūvius, pirmą šūvį išgirdo prie parduotuvės ,,M.“. Šūviai buvo du, iš karto vienas po kito. Šaudė gatvėje, 10-15 m atstumu iki jo. Jis matė paskui jį bėgantį tik vieną asmenį – L. T., todėl sprendžia, kad jis ir šaudė. Šūvių metu jis bėgo tiesiai nugara į iš paskos bėgantį asmenį, jam pataikė į nugarą ir į ranką prie alkūnės. Po šūvių L. T. jo nesivijo. Jis nubėgo į bendrabutį ir ten pasijuto blogai, į laiptinę išėję žmonės, jo prašymu, iškvietė greitąją pagalbą. Jam būnant ligoninėje skambino L. T., nukentėjusysis jam pasakė, kad persistengė, tada jis paklausė ,,kiek nori“, į ką nukentėjusysis pasakė, kad 15 000 litų. L. T. bandė nusilygti iki 10 000 litų, tačiau jis nesutiko. L. T. sutiko su jo nurodyta pinigų suma ir pasakė, ką sakyti policijai, kai atvažiuos. Liepė sakyti, kad turėjo šovinius ir kad jie sprogo, jis taip savo pirminiuose parodymuose ir nurodė. Jo nurodyta pinigų suma buvo perduota jo motinai. Grįžęs iš ligoninės pasikalbėjo su draugu ir šis pasakė, kad jo paprašyta pinigų suma už patirtą sužalojimą yra per maža, todėl jis paprašė dar 15 000 litų, tačiau L. T. nebedavė. Nukentėjusiojo teigimu, jis buvo iškviestas į kiemą dėl įvykio su L. T. draugės automobiliu, kuriuo jis neteisėtai pasinaudojo grįžti iš Vokietijos į Lietuvą (3 t. 44 - 46 b. l.).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai M. V. ir M. Š. nurodė, kad jie, nuteistojo L. T. prašymu, buvo nuvažiavę pas kažkokį pastarojo draugą, gyvenantį (duomenys neskelbtini), tačiau jokio konflikto nematė ir jokių šūvių negirdėjo. Tačiau pirmosios instancijos teisme liudytojai paneigė savo pirminius parodymus, teigdami, kad jie neteisingi, nurodė tokių parodymų davimo priežastis bei teismui prisiekė sakyti tik tiesą ir nieko nenutylėti.

Liudytojas M. V. teismui parodė, kad jis, L. T. prašymu, pakvietė į lauką T. T.. L. T. su T. T. dėl kažko sukonfliktavo, L. T. norėjo smogti T. T., bet šis pradėjo bėgti, tai L. T. metė į jį iš armatūros. Iš kur pas L. T. atsirado geležinis strypas nematė, kadangi L. T. visą laiką sėdėjo su striuke, o važiuojant automobiliu L. T. su A. Ž. sėdėjo ant automobilio galinės sėdynės, jis su M. Š. priekyje, todėl jis nematė, ką išlipdamas iš automobilio turėjo L. T.. T. T. nubėgus į kitą gatvės pusę, jį pradėjo vytis L. T.. Jis liko prie automobilio, o M. Š. - automobilyje. T. T. bėgo nuo L. T. 6-10 m atstumu. Perbėgus kelią, jis išgirdo šūvius, tuo metu jau buvo aptemę. Išgirdę šūvius, jie su M. Š. nutarė iš įvykio vietos pasišalinti. Jiems pradėjus važiuoti paskambino A. Ž. ir liepė jį paimti prie stotelės. Paėmus A. Ž., šis klausė kur L. T. ir jie jam pasakė, kad įvyko kivirčas, kažkokie šūviai, todėl jie išvažiavo. Nuvažiavus apie pusę kilometro, paskambino L. T. ir jie jį paėmė netoli serviso, kuris buvo puse kilometro atstumu nuo tos vietos, kur vyko konfliktas. Paėmę L. T. nuvažiavo iki pastarojo namų, nes jis norėjo pasikeisti striukę. Jis matė L. T. striukėje išdegintą apie 5 cm dydžio skylę. L. T. pasikeitęs striukę sugrįžo, tada jie A. Ž. parvežė namo, o jis, M. Š. ir L. T. nuvažiavo į sodybą. L. T. pasiūlė išgerti, tai jie truputį išgėrė, vėliau M. Š. parvežė L. T. namo. Ikiteisminio tyrimo metu apie girdėtus šūvius bijojo sakyti, nes L. T., įsėdęs į automobilį, važiuojant link jo namų, pagrasino niekam apie tai, kas įvyko, nesakyti, nes priešingu atveju jų laukia tas pats. Jis bijojo L. T., todėl apie girdėtus šūvius ikiteisminio tyrimo metu nieko nesakė (3 t., 21-23 b. l.).

Liudytojas M. Š. teismui parodė, kad L. T. prašymu, jie nuvažiavo prie daugiabučio (duomenys neskelbtini), kur L. T. paprašė M. V. nueiti ir pakviesti T. T., pasakė kur šis gyvena. Jis sėdėjo automobilyje. M. V. grįžus prie automobilio, išėjo ir T. T.. Tada L. T. paėmęs kažkokią armatūrą T. T. sudavė į sprandą. Armatūra išsiėmė iš rankovės. Tada T. T. pradėjo bėgti, nubėgo į kitą kelio pusę. L. T. vijosi T. T., per krūmus matėsi, kaip iš L. T. kišenės ėjo dūmai ir buvo garsas. Jis tuo metu buvo mašinoje prie vairo, todėl nematė ar T. T. nukrito. Po šūvių M. V. įlipo į automobilį ir liepė važiuoti. Jie nuvažiavo prie parduotuvės ten pasiėmė A. Ž., o po to kažkokiu momentu į automobilį įlipo L. T.. L. T. gyrėsi, kad pašaudė, buvo išdegusi jo striukės kišenė, be to, jis rodė ginklą. Po to nuvažiavo pas L. T. į namus, jis pasikeitė striukę ir tada jie nuvažiavo į sodybą pas A. Ž., kur L. T. ir vėl gyrėsi, kad nušovė žmogų. Po to A. Ž. parvežė namo. L. T. dar buvo pasilikęs. Po to parvežė ir L. T. namo, o M. V. atgal į sodybą pas A. Ž.. Jis pirmoje apklausoje tyrėjui ir policijos pareigūnams nesakė apie L. T. turėtą ginklą ir girdėtus šūvius, nes bijojo L. T., nes šis grasino, kad jei jie prasižios ir kam nors pasakys, jiems bus tas pats. Sakė, kad turi daug pažinčių policijoje, viską greitai sužinos ir jiems bus tas pats kaip ir T. T. (3 t. 23-24 b. l.).

Nukentėjusiojo užpuolimo aplinkybes betarpiškai matė ir liudytoja O. T. Jis teismui parodė, kad per langą matė, kad lauke be brolio ir M. (V.) buvo dar du ar trys asmenys. Už vairo dar vienas buvo. T. (T.) užpuolė iš už namo kampo, bandė daužyti, bet jis pabėgo. Du ar trys vaikinai vijosi T. (T.). Matė kaip T. (T.) trenkė kažkokiu geležiu per nugarą, bet kuris iš vaikinų tai padarė neįsidėmėjo. Tada išgirdo šūvius, bet galvojo, kad nepataikė. Matė kaip T. (T.) nubėjo link bendrabučio. Matė, kad M. (V.) ir dar kažkoks vaikinas grįžo prie automobilio, M. (V.) susirinko nuo žemės telefoną, jie susėdo į automobilį ir nuvažiavo iš kiemo link tos pusės kur nubėgo T. (T.). Vienas asmuo liko bėgti paskui T. (T.), mano, kad būtent tas asmuo ir turėjo šautuvą. Ji ginklą pamatė po šūvių, šautuvas šiek tiek per krūmus matėsi. Tada ji apsirengė ir nuėjo pažiūrėti kur nubėgo brolis, sutiko dvi paneles, kurios pasakė, kad jis yra kitame name koridoriuje, kad jos iškvietė greitąją. Ji ten bijojo eiti, todėl nenuėjo pažiūrėti. Po to brolį išvežė greitoji pagalba (3 t. 42-43 b. l.).

Iš aptartų nuteistojo ir nukentėjusiojo bei betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų M. V., M. Š. ir O. T. parodymų, vertinant juos tiek atskirai, tiek visumoje, akivaizdu, kad nuteistojo nurodytos nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybės nepasitvirtino. Teismui duoti liudytojų M. V. ir M. Š. bei O.T. parodymai vienareikšmiškai patvirtina nukentėjusiojo T. T. parodymus, kad šaunamąjį ginklą turėjo ir jį prieš nukentėjusįjį panaudojo L. T. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paminėti liudytojai niekada neteigė ginklą matę nukentėjusiojo T. T. rankose, ir kad ginklas būtų iššovęs nuteistajam ir nukentėjusiajam susitikus kieme, kaip nurodo nuteistasis L. T.. Priešingai, liudytojai nurodė, kad ginklą turėjo L. T. ir jį panaudojo nukentėjusiajam pradėjus bėgti nuo nuteistojo. Šios liudytojų nurodytos aplinkybės, įvertinus jas objektyvių bylos duomenų kontekste (specialistų išvados, ekspertizės aktas), leidžia konstatuoti nusikalstamo įvykio buvimo faktą ir identifikuoti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, todėl jos pripažįstamos esminėmis. Kitos nuteistojo gynėjo skunde detaliai analizuojamos aplinkybės: konkreti šaudymo vieta, atstumas iš kurio buvo šauta į nukentėjusįjį, ginklo ir nukentėjusiojo padėtis šaudymo metu, armatūrinės lazdos turėjimas ir jos panaudojimas ir kt., gali tik detaliau ir išsamiau apibūdinti įvykio aplinkybes, tačiau negali pakeisti ar paneigti byloje nustatytų esminių įvykio aplinkybių. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamoje byloje yra pakankamai patikimų įrodymų, kad nukentėjusiajam T. T. šautinius sužalojimus viešoje vietoje padarė nuteistasis L. T..

Teisėjų kolegija sutinka su gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad liudytojų M. V., M. Š. ir O. T. parodymai yra apie jų matytas įvykio aplinkybes nėra visiškai vienodi ir tapatūs, tačiau jie tokiais ir negali būti, nes visi liudytojai konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo stebėjo iš skirtingų pozicijų: liudytojas M. V. stovėdamas prie automobilio, liudytojas M. Š. - sėdėdamas automobilyje, o O. T. – bute, per langą; be to, konfliktas vyko dinamiškai: po trumpai trukusio susistumdymo kieme, nukentėjusysis išbėgo į gatvę, jį vijosi nuteistasis, todėl akivaizdu, kad nuteistajam ir nukentėjusiajam judant (bėgant), fiksuoti visus jų veiksmus ir įsidėmėti juos detaliai tiksliai neįmanoma. Tačiau dėl esminių aplinkybių (nukentėjusiojo užpuolimo kieme ir ginklo panaudojimo prieš bėgantį nukentėjusįjį aplinkybių) liudytojų parodymai sutapo. Teismas, nustatinėdamas faktines įvykio aplinkybes, rėmėsi tais liudytojų parodymais, kurie sutapo tarpusavyje ir kuriuos patvirtino kiti objektyvūs bylos duomenys (specialistų išvados, ekspertizės aktas ir kt.)

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojų M. V., M. Š. ir O. T. teisme duotų parodymų teisingumu. Byloje nėra duomenų, kad šie liudytojai turėtų kokį nors pagrindą apkalbėti nuteistąjį L. T. Apelianto skunde nurodoma aplinkybė, kad liudytojas A. Ž. ir nukentėjusysis yra draugai, o liudytojai M. V. ir M. Š., būdami faktiški A. Ž. darbininkai ir nuo pastarojo priklausomi, gali duoti nukentėjusiajam palankius parodymus yra deklaratyvūs ir prieštaraujantys bylos medžiagai. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad į įvykio vietą nuteistasis atvyko su liudytojais A. Ž., M. V., M. Š.. Liudytojas A. Ž. teisme parodė, kad jis nukentėjusiojo nepažįsta, tačiau pažįsta nuteistąjį, kuris įvykio dieną buvo pas jį atvykęs, jie kartu vartojo alkoholį, su jais kartu buvo ir liudytojai M. V. bei M. Š.. Šių aplinkybių neneigia ir pats nuteistasis. Liudytojai M.V. ir M. Š. teisme paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, nes bijojo nuteistojo L. T. išsakytų grasinimų su jais susidoroti. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojų ir nuteistojo amžiaus skirtumą (liudytojas M. V. gimęs (duomenys neskelbtini) m., liudytojas M. Š. gimęs (duomenys neskelbtini) m., o nuteistasis L. T. - (duomenys neskelbtini)), liudytojų matytą nuteistojo elgesį viešoje vietoje su daug jaunesniu asmeniu (T. T., gim. (duomenys neskelbtini) m.), šaunamojo ginklo panaudojimą viešoje vietoje, sprendžia, kad liudytojai turėjo pagrindo bijoti nuteistojo ir dėl to ikiteisminio tyrimo metu nesakyti tiesos. Teisėjų kolegija sutinka su gynėjo pastebėjimais, kad liudytojos O. T. parodymuose yra tam tikrų neatitikimų (dėl matytų kieme asmenų skaičiaus, jų veiksmų), tačiau įvertinus šios liudytojos amžių, gimusi (duomenys neskelbtini) m., bei aplinkybę, kad ji stebėjo artimo žmogaus - brolio (nukentėjusiojo) užpuolimą, darytina išvada, kad liudytoja, duodama parodymus, galėjo nesąmoningai klysti. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi tik ta liudytojos O. T. parodymų dalimi, kuri atitinka kitus bylos įrodymus.

Apeliaciniame skunde apeliantas bando įtikinti teismą, kad liudytoja O. T., susiekusi su byloje nenustatytu nukentėjusiojo T. T. pažįstamu, sugalvojo nukentėjusiojo užpuolimo versiją, kurią liudytoja pateikė pareigūnams, o po to apie ją informavo nukentėjusįjį ir šis pareigūnams patvirtino liudytojos jam nurodytas aplinkybes, o teisme šią versiją palaikė ir liudytojai M. V. bei M. Š. Tokios apelianto prielaidos yra ne tik nepagrįstos objektyviais duomenimis, bet ir prieštaraujančios logikai.

Apeliantas teigia, kad teismas tinkamai neįvertino liudytojų A. Ž., K. V., J. S., R. S., M. S., S. S. parodymų, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir kitų bylos duomenų, patvirtinančių nuteistojo nurodytas aplinkybes. Šis apelianto teiginys taip pat atmestinas.

Kaip jau buvo minėta, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokie pasiūlymai teismui nėra privalomi. Pirmosios instancijos teismas visus apelianto nurodytus liudytojus apklausė teisme ir jų parodymus išdėstė nuosprendyje. Apelianto nurodytų liudytojų A.Ž., K. V., J. S., R. S., M. S., S. S. parodymai šios bylos kontekste yra išvestiniai ir netiesioginiai įrodymai, nes šie liudytojai patys betarpiškai įvykio, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis T. T., nematė, apie įvykį žino arba iš kitų asmenų pasakojimų, arba jų matytos įvykio aplinkybės, tiesiogiai nepatvirtina šioje byloje nustatinėjamų aplinkybių (sužalojimo mechanizmo), todėl šių liudytojų parodymais vadovaujamasi tiek, kiek jie patvirtina arba paneigia pirminius ir tiesioginius bylos įrodymus.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas kartu su nuteistuoju L. T. ir liudytojais M. V. ir M. Š. į įvykio vietą atvykęs liudytojas A. Ž. parodė, kad įvykio dieną pas jį į sodybą buvo atvykęs L. T., jie kartu išgėrė, po to jo automobiliu ,,VW Passat“, kurį vairavo M. Š., nuvažiavo į kavinę (duomenys neskelbtini), kur dar išgėrė, o grįžtant užsuko pas L. T. draugą T. T., kurio jis nepažinojo. M. V. nuėjo jį pakviesti į lauką. Jis kažkiek pabuvęs nuėjo į netoliese, 100 m atstumu nuo įvykio vietos, buvusią parduotuvę, todėl konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo metu jo nebuvo ir jis konflikto aplinkybių nematė, apie jį sužinojo iš kitų asmenų pasakojimų. Jis buvo girtas, todėl neprisimena apie ką buvo kalbama automobilyje. Jis nei stypo, nei ginklo pas L. T. nematė (3 t. 24 b. l.). Taigi, kaip matyti iš liudytojo A. Ž. parodymų turinio, jis šaunamojo ginklo panaudojimo ir nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių nematė, tačiau patvirtino liudytojų M. V. ir M. Š. parodymus, kad jie nuteistojo L. T. iniciatyva vyko pas nukentėjusįjį. Tai, kad visą dieną su nuteistuoju buvę liudytojai A. Ž., M. V. ir M. Š. nepastebėjo pas nuteistąjį ginklo ir armatūros lazdos, nereiškia, kad šių daiktų nuteistasis neturėjo. Akivaizdu, kad tiek ginklas, tiek armatūros lazda nėra tokie daiktai, kuriuos asmuo demonstratyviai su savimi visur nešiojasi. Kad įvykio vietoje nuteistasis turėjo metalinę lazdą ir šaunamąjį ginklą patvirtino nukentėjusysis, liudytojai M.Š., M. V., O. T., netikėti šiais liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo.

Apeliantas skunde nepagrįstai sureikšmina liudytojų K. V. ir M. S. parodymus, teigdamas, kad liudytojo K. V. parodymai patvirtina nuteistojo nurodytas aplinkybes dėl šaudymo vietos (kieme), o liudytojo M. S. parodymai paneigia liudytojų M. V. ir M. Š. nurodytas aplinkybes apie pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas K. V. parodė, kad jis įvykio dieną girdėjo duslius 2-3 šūvius, o priėjęs prie lango, matė, kad keli vaikinai išsilakstė. Per langą matė 2-3 vaikinus, nubėgančius į gatvės pusę. Paskui kažkas parėjo, kažką susirinko, sėdo į baltą automobilį ir nuvažiavo (3 t. 44 b. l.). Tokie liudytojo K. V. parodymai patvirtina byloje nustatytą faktą, kad byloje aptariamo įvykio metu buvo naudojamas ginklas, tačiau kas konkrečiai, kurioje vietoje ir kokiomis aplinkybėmis šaudė liudytojas nematė ir tokių aplinkybių nenurodė. Todėl nėra pagrindo liudytojo K. V. parodymų vertinti kaip nuteistojo versiją patvirtinantį įrodymą.

Liudytojas M. S. pirmosios instancijos teisme paliudijo įvykio dieną apie 17 val. vežęs nuteistąjį T. T. nuo serviso iki A. (Ž.) namų ir atgal. Apeliantas šią liudytojo nurodytą aplinkybę pateikia kaip liudytojų M. V. ir M. Š. parodymus apie išvykimą iš įvykio vietos paneigiantį įrodymą. Teisėjų kolegija, vertindama liudytojo M. S., parodymus atkreipia dėmesį, kad šiam liudytojui konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo aplinkybės nežinomos, jis įvykio vietoje nebuvo, nukentėjusiojo nepažįsta ir jo sužalojimo faktas ir aplinkybės jam nežinomas (3 t. 96 b. l.). Liudytojo nurodyta aplinkybė, kad jis 2011 m. lapkričio 18 d. vežė L. T. iš serviso iki A. Ž. namų ir atgal, nepaneigia liudytojų M. V. ir M. Š. nurodytų išvykimo iš įvykio vietos aplinkybių. Liudytojas M. S. parodė, kad jis įvykio dieną nuteistąjį T. T. ne tik nuvežė nuo serviso iki A. Ž. namų, bet ir parvežė atgal, o liudytojai M. V. ir M. Š. patvirtino, kad jie, pasišalindami iš įvykio vietos, L. T. paėmė prie serviso. Taigi jokių esminių prieštaravimų tarp liudytojo M. S. ir liudytojų M. V. ir M. Š. parodymų nėra ir liudytojo M. S. parodymai nepaneigia nuteistojo L. T. kaltumo.

Apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusysis T. T., būdamas prieš pat įvykį Vokietijoje, turėjo ginklą su guminiais šoviniais ir jį rodė nuteistajam ir liudytojai S. S., todėl jis galimai buvo sužalotas būtent šiuo ginklu, ką, apelianto manymu, patvirtino greitosios pagalbos darbuotojai liudytojai J. S. ir R. S., nurodydami, kad nukentėjusysis jiems minėjo, kad galimai yra sužalotas iš guminių kulkų, ir dokumentai iš policijos įvykių registro, kuriuose nurodyta, jog iš ligoninės priėmimo skyriaus policijos komisariate gautas pranešimas apie tai, kad į priėmimo skyrių yra pristatytas T. T., kurio sužalojimai padaryti guminėmis kulkomis. Šie apelianto teiginiai nepagrįsti.

Byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis disponavo šaunamuoju ginklu. Byloje ginklas, iš kurio buvo sužalotas nukentėjusysis, nerastas. Byloje objektyviai nustatyta, kad nukentėjusysis buvo sužalotas ne guminiais šoviniais. Specialisto išvada nustatyta, kad kulka išimta iš T. T. operacijos metu yra pramoninės gamybos, 5,6 mm kalibro, kraštinio skėlimo, sportinio-medžioklinio šovinio sudėtinė dalis (1 t., 50-52 b. l.). Apelianto teiginiai, kad nukentėjusysis galėjo nežinoti kokiais šoviniais buvo užtaisytas neva jo turėtas ginklas (galimai ginklą užtaisė kitas asmuo) arba nukentėjusysis, paminėdamas gumines kulkas, sąmoningai bandė nuslėpti faktą, jog jis disponuoja šaudmenimis, kuriems reikalingas leidimas, yra prielaidų pobūdžio, todėl tokius teiginius teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvius.

Be to, apeliantas skunde nurodo, kad teismas negalėjo laikyti įrodymu liudytojų, policijos pareigūnų A. S. ir R. J. parodymų apie tai, kad L. T. jiems prisipažino šovęs į T. T., nes toks prisipažinimas buvo gautas neteisėtai. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojų policijos pareigūnų A. S. ir R. J. parodymais, pripažinęs, kad policijos pareigūnų slapta gautas kaltinamojo paaiškinimas, jog jis peršovė T. T., yra neleistinas įrodymas (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nepripažintinas įrodymu ir apelianto pirmosios instancijos teismui pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame antstolė, vykdydama nuteistojo gynėjo prašymą, konstatavo faktines aplinkybes dėl eksperimento šaudant automatiniu pistoletu į taikinį iš dviejų pozicijų ir šūvių pasekmių (3 t. 141-148 b. l.). Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje ginklas, kuriuo buvo padarytas šautinis sužalojimas nukentėjusiajam, nerastas ir jo modelis nenustatytas, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis įvykio metu dėvėjo striukę, todėl gynėjo pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas šios bylos kontekste neturi įrodomosios vertės (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aplinkybė, jog nuteistasis L. T. iš karto po įvykio per tarpininkus atlygino T. šeimai dalį žalos - sumokėjo 15 000 Lt, vertinant ją kitų byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų kontekste, byloja apie L. T. kaltumą. Aplinkybė, kad nukentėjusysis derėjosi dėl žalos atlyginimo dydžio, ką patvirtina tiek liudytojos S. S. parodymai, tiek byloje esančių užfiksuotų pokalbių tarp liudytojos S. S. ir nukentėjusiojo T. T. turinys, parodo nukentėjusiojo T. T. asmeninį (neteisingą) požiūrį į teisingumą, tačiau nepaneigia nuteistojo L. T. kaltės padarius visuomenei pavojingą veiką. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nepriklausomai nuo to būtų ar ne nukentėjusiojo T. T. skundas, ikiteisminis tyrimas dėl nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo fakto būtų pradėtas pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybinį pranešimą.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jo nagrinėjamoje byloje surinktų ir teisme iširtų, patikrintų įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad L. T. tyčia sužalojo T. T., padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl L. T. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu L. T. pripažintas kaltu dar ir už viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnio 1 dalį). Apeliantas prašo L. T. išteisinti ir dėl šios nusikalstamos veikos padarymo ir tokį prašymą sieja su jau aukščiau aptarta nuteistojo L. T. versija, kad ginklą į įvykio vietą atsinešė nukentėjusysis, todėl dėl pastarojo veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Toks apelianto prašymas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta, kad L. T. įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Teismas įžūliais nuteistojo L. T. veiksmais pripažino nukentėjusiojo T. T. stumdymą aplinkinių akivaizdoje ir šaudymą į nukentėjusįjį viešoje vietoje. Byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės, nuteistojo veiksmų pobūdis (šaudymas dienos metu (apie 17 val.) viešoje vietoje) ir pasekmės (sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata) leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nuteistasis veikė pavojingai, suvokė, kad savo veiksmais trikdo visuomenės rimtį ar tvarką ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai tokius nuteistojo veiksmus įvertino kaip viešosios tvarkos pažeidimą ir tinkamai juos kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad L. T. pagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, nuteistasis privalo atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, dėl kurios dydžių teisėjų kolegija pasisakys aptardama apelianto skundo argumentus dėl civilinių ieškinių pagrįstumo.

Dėl nuteistajam paskirtų bausmių

Kaip jau buvo minėta, apeliantas be prašymo nuteistąjį L. T. išteisinti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, pateikia ir alternatyvų prašymą – skundžiamą teismo nuosprendį pakeisti ir paskirti L. T. švelnesnę, artimą BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytam minimumui, bausmę ir nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti.

Šie apelianto prašymai atmestini.

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis).

BK 61 straipsnio (Bausmės skyrimas, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių) 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. T. bausmę už nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą vadovavosi BK 41 straipsnio (bausmė ir jos paskirtis) nuostatomis, atsižvelgė į BK 54 ir 61 straipsniuose nurodytas aplinkybes ir įvertinęs jų visumą motyvuotai nuteistajam parinko bausmės dydžius už jo įvykdytus nusikaltimus.

Apeliantas neginčija nuteistajam L. T. parinktos bausmės rūšies ir dydžio už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą, tačiau nesutinka su nuteistajam paskirtos bausmės dydžiu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, teigia, kad nuteistajam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir prašo ją švelninti. Apelianto prašymas atmestinas.

Baudžiamasis įstatymas už sunkų sveikatos sutrikdymą (BK 135 straipsnio 1 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę iki dešimties metų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. T. bausmę už šio nusikaltimo padarymą, atsižvelgė, kad padarytas baigtas nusikaltimas, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikta tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nusikaltimas padarytas tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu, panaudojant šaunamąjį ginklą. Šiuo nusikaltimu padaryta žala žmogaus sveikatai – sunkiai sutrikdyta sveikata. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, jog kaltininkas atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos bei tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo rizikingas elgesys (be leidimo paimtas L. T. draugės, automobilis). Teismas pagrįstai nustatė ir nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą jis padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas atsižvelgė, kad nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios ir vieną jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taip pat teismas įvertino ir nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, iš kurios matyti, kad nuteistasis anksčiau neteistas, dirba, gerai charakterizuojamas, išlaiko nepilnamečius vaikus.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, nuteistajam L. T. už nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė yra mažesnė už BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuris yra virš 5 metų. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam L. T. paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir laikyti ją aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam L. T. skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus (BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1 punktą) ir paskyrė nuteistajam L. T. teisingą galutinę subendrintą bausmę.

Dėl civilinių ieškinių dydžių

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Nagrinėjamoje byloje iš nuteistojo L. T. priteista nukentėjusiajam T. T. 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir Valstybinei ligonių kasai 6 488,46 Lt nukentėjusiojo T. T. gydymo išlaidoms atlyginti.

Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai nukentėjusiajam T. T. priteisė 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, mano, kad tokia neturtinės žalos suma yra aiškiai per didelė, todėl prašo nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti. Tokį prašymą apeliantas motyvuoja tuo, kad byloje nėra duomenų apie nukentėjusiojo sveikatai atsiradusius neigiamus liekamuosius reiškinius, nukentėjusysis gydėsi trumpą laikotarpį, nebaigus gydymo girtavo, tai rodo, jog jis abejingas savo sveikatos būklei, taip pat nėra duomenų, jog sužalojimas atsiliepė nukentėjusiojo tolimesnio gyvenimo kokybei, darbinei veiklai ar šeimyniniam gyvenimui. Apelianto nuomone, 15 000 Lt dydžio suma, kurią nukentėjusysis jau yra gavęs, yra adekvati jo sveikatos sutrikdymo sukeltiems neigiamiems padariniams kompensuoti.

Tokie apelianto skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, T. T. padarytos neturtinės žalos dydžio klausimas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išspręstas teisingai.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Pažymėtina, kad Civiliniame kodekse nenustatytos atlygintinos neturtinės žalos dydžio ribos. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo asmuo, kuriam padaryta žala, tačiau galutinį neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y. patirtos žalos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus.

Nukentėjusysis T. T. byloje pareiškė 50 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nusikalstama veika padarytas pasekmes (T. T. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata), dėl ko pablogėjo jo sveikata, savijauta (negali sportuoti), taip pat į paties nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus - pasinaudojimą svetimu automobiliu, kurie turėjo įtakos nuteistojo nusikalstamiems veiksmams, į nukentėjusiajam T. T. iki nuosprendžio priėmimo atlygintą neturtinės žalos dydį - 15 000 Lt bei į nuteistojo L. T. turtinę padėtį (išlaiko mažamečius vaikus), nukentėjusiojo prašomą neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino ir nukentėjusiajam T. T. priteisė 10 000 Lt.

Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis – 10 000 Lt, šį dydį vertinant kartu su nuteistojo savanoriškai atlygintu neturtinės žalos dydžiu – 15 000 Lt, atitinka CK 6.250 straipsnio nuostatas, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai tokios kategorijos bylose. Šiame kontekste pažymėtina, kad priteisiamas neturtinės žalos dydis tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais yra įvairus, nuo 15 000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-103/2011) iki 40000 Lt (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2010).

Apelianto skunde nurodomi teiginiai dėl nukentėjusiojo abejingumo savo sveikatai (alkoholio vartojimo) nustatant neturtinės žalos dydį reikšmės neturi, nes neturtinė žala siejama su nuteistojo padarytais nusikalstamais veiksmais ir šios veikos padariniais.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apelianto prašymą – atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį - nėra teisinio pagrindo.

Asmuo, kurio tyčiniais nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala kito asmens sveikatai, privalo atlyginti privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas, išleistas nukentėjusiųjų sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti (CK 6.263 straipsnis, Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl T. T. gydymo išlaidų atlyginimo ir jas priteisė iš nuteistojo L. T.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo L. T. gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. T. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą atmesti.