Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-572-653/2017 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus implantologijos centro klinika“, tretieji asmenys AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas, akcinė draudimo bendrovė „Reso Europa“, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo V. M. atsakovės UAB „Vilniaus implantologijos centro klinika“ naudai 1 550 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 9 d. šalys sudarė odontologijos ir (ar) burnos priežiūros paslaugų sutartį, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovui atlygintinas sveikatos priežiūros paslaugas. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl suteiktų paslaugų kokybės bei ieškinio senaties termino taikymo. Nurodė, kad ieškovas teigia, kad nuo 2011 m. rugsėjo mėn. atsiradusios neigiamos pasekmės (tiltinio protezo lūžis, protezo dalies paslankumas, implantų paslankumas) atsirado dėl to, kad atsakovės medicininės priemonės, dantų protezai, buvo nesaugūs, nes įstatymų nustatyta tvarka nebuvo užregistruoti. Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog minėtos medicinos priemonės gamintoja UAB „Dentlab“ nebuvo registruota, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 59¹ straipsnis. Teismas pažymėjo, kad šią aplinkybę patvirtina ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Akreditavimo tarnyba) 2017 m. sausio 11 d. raštas. Teismas akcentavo, kad atsakovė pripažįsta tokio pažeidimo faktą, tačiau mano, jog šis pažeidimas yra formalus ir byloje neįrodytas priežastinis ryšys. Teismas ieškovo teiginį, jog padarytas pažeidimas savaime suponuoja išvadą apie visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Teismas nustatė, kad Akreditavimo tarnybos 2016 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. T4-34 bei šios tarnybos kontrolės Nr. T3-341/2015 ataskaita patvirtina, jog Akreditavimo tarnyba, gavusi ieškovo skundą, atliko atsakovės ieškovui teiktų paslaugų kokybės kontrolę ir nustatė, jog 2008 m. rugsėjo 29 d. – 2015 m. gegužės 13 d. ieškovui sveikatos priežiūros paslaugos buvo suteiktos tinkamai nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Ieškovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad šių išvadų ieškovas neginčija, nes patikrinimo metu nebuvo žinoma apie medicinos priemonės neįregistravimo faktą, todėl šios išvados nėra išsamios. Teismas, įvertinęs 2017 m. kovo 6 d. UAB „Dentlab“ pateiktus dokumentus, iš Akreditavimo tarnybos 2017 m. kovo 10 d. rašto nustatė, kad buvo priimtas sprendimas įregistruoti UAB „Dentlab“ gaminamas medicinos priemones, taip pat ir metalo keramikos dantų tiltą. Iš ieškovui sudaryto gydymo plano ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos 2016 m. sausio 15 d. gydytojos pažymos teismas nustatė, jog ieškovui buvo lūžęs metalo keramikos protezas, ieškovui taip pat buvo atliktas metalo keramikos tiltinio protezo protezavimas. Teismas padarė išvadą, kad paslaugos buvo atliktos tinkamai, o padarytas pažeidimas, neįregistravus gaminį teisės aktų nustatyta tvarka, vėliau buvo pašalintas ir atitinkamas medicinos gaminys gali būti naudojamas teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Dėl to teismas sprendė, kad labiau tikėtina išvada, jog nustatytas pažeidimas nėra susijęs su ieškovui atsiradusiomis neigiamomis pasekmėmis. Teismo vertinimu, ieškovas nepaneigė atsakovo atsikirtimų, jog nuo 2011 m. iki 2015 m. nesprendžiant tilto lūžio problemos, galėjo atsirasti ir dantų implantų, ant kurių buvo prisuktas lūžęs tiltas, paslankumas, taip pat tą galėjo nulemti ir individualios ieškovo organizmo savybės. Teismo vertinimu, šie atsakovo paaiškinimai yra logiški, nepaneigti kitais byloje esančiais įrodymais, be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas atsisakė byloje skirti ekspertizę tam, kad būtų nustatyta, ar dėl panaudotos medicinos priemonės galėjo atsirasti minėtos neigiamos pasekmės. Teismas padarė išvadą, kad neturi pagrindo nesivadovauti atsakovo paaiškinimais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl sprendė, jog ieškovas neįrodė priežastinio ryšio buvimo. Nesant visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovo nurodytos aplinkybės apie atsakovo suteiktą 5 metų garantiją implantams ir protezams, teismo vertinimu, neįrodo jokių bylai reikšmingų aplinkybių. Be to, teismas akcentavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie tokios garantijos suteikimą. Teismas taip pat akcentavo, jog nuo 2011 m. iki 2015 m. ieškovas nesilankė pas atsakovą profilaktinei apžiūrai, todėl prisiėmė neigiamų pasekmių riziką. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neigiamus padarinius siejo su implantų paslankumu, tačiau, teismo vertinimu, tai galėjo nulemti paties ieškovo nesiėmimas veiksmų spręsti protezo lūžio šalinimo klausimą, o ne dantų implantų kokybė. Teismas, nenustatęs deliktinės atsakomybės sąlygų, ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Be to, teismas ieškinį atmetė ir dėl praleisto ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 8 d., 1.131 str.).Teismas nustatė, kad ieškinys pateiktas 2016 m. liepos 28 d., o ieškovas nurodė, kad pirmieji lūžusio dantų protezo požymiai atsirado 2011 m. rugsėjo mėn., o 2012 m. jis jau galutinai suprato iškilusią problemą. Teismas padarė išvadą, kad net ir skaičiuojant terminą nuo 2012 m., ieškinio senaties terminas buvo praleistas. Teismas, vertindamas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, pažymėjo, kad kiekvienas vidutinių sugebėjimų žmogus turi suvokti, jog, sprendžiant teisines problemas, tuo labiau nagrinėjant apmokėjimo už paslaugas reikalavimus teismine tvarka ir neturint teisinių žinių, reikia kreiptis į atitinkamos srities specialistą. Teismas akcentavo, kad ieškovas yra išsilavinęs žmogus, elektronikos srities gamybos vadovas, verslininkas, įmonės vadovas, todėl sprendė, kad žinojo, jog turi nedelsiant kreiptis į tokias žinais turintį specialistą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas tik po teisminio ginčo su atsakove dėl skolos priteisimo 2015 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi į advokatą, rodo ieškovo nerūpestingą elgesį įgyvendinant savo teises. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog terminas praleistas dėl objektyvių nuo ieškovo valios nepriklausančių svarbių priežasčių. Teismas pažymėjo ir tai, kad dėl ieškovo netinkamo teisių įgyvendinimo šalių ginčas nebuvo išnagrinėtas iš esmės privaloma ikiteismine tvarka, nes Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija 2016 m. birželio 16 d. nusprendė nenagrinėti ieškovo pareiškimo, jam praleidus ieškinio senaties terminą. Teismas nustatė, kad ieškovas, net ir po kreipimosi į advokatą 2015 m. rugpjūčio mėn., su pareiškimu į minėtą komisiją kreipėsi tik 2016 m. gegužės mėn. Teismas iš ligos istorijos ir šalių paaiškinimų nustatė, kad po 2011 m. kovo 30 d. atliktos apžiūros ieškovas nesilankė klinikoje, apie dar 2011 m. rugsėjo mėn. skilusį dantų tiltą ieškovas nepranešė. Ieškovas atvyko į kliniką tik 2015 m., iki tol skundų atsakovui neteikė. Teismo vertinimu, toks pasyvus ieškovo elgesys, ilgalaikis nesiėmimas priemonių tinkamai įgyvendinti savo teises, negali būti pagrindas atnaujinti praleistą senaties terminą. Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą dėl permokos priteisimo. Teismo vertinimu, šalys nebuvo susitarusios dėl apmokėjimo būtent pagal atsakovo pateiktas sąskaitas faktūras. Teismas pažymėjo, kad to nenumato ir šalių sudaryta 2008 m. rugsėjo 9 d. sutartis. Šalys sutartyje nebuvo susitarusios dėl konkrečios paslaugos kainos ar įkainių (sutarties 3.5, 4.3 p.). Iš gydymo plano matyti, kad buvo susitarta dėl preliminaraus gydymo plano.Teismas, spręsdamas, ar ieškovas nepermokėjo už suteiktas paslaugas, pažymėjo, kad jis nepateikė jokių įrodymų ar savo paskaičiavimų, paneigiančių atsakovo pateiktos mokėjimo detalizacijos. Kadangi buhalterinės apskaitos programoje dėl techninių priežasčių (kvituose nebuvo nurodytas mokėtojas) ne visi mokėjimai buvo susieti su ieškovu, tai kortelėje „Kliento būklė“ skirsnyje nurodytos sumos, teismo vertinimu, neįrodo permokos fakto. Teismas pažymėjo ir tai, kad kitoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas šalių ginčas dėl skolos už ieškovui suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-4693-592/2015) V. M. negrindė savo nesutikimo su ieškiniu ta aplinkybe, kad jis permokėjo už paslaugas. Minėtoje byloje teismas konstatavo, kad atsakovas V. M. tik iš dalies įvykdė prievolę atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Be to, nuo sutarties sudarymo (2008 m.) iki 2016 m. ieškovas nereiškė atsakovei pretenzijų dėl permokos grąžinimo, nereikalavo detalaus apmokėjimo paskaičiavimo. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad ieškovas sumokėjo už paslaugas tokią pinigų sumą, dėl kurios šalys buvo susitarusios.Teismas, atmetęs ieškinį, iš ieškovo atsakovės naudai priteisė atsakovės patirtas 1 550 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalių nurodytus teisinius ir faktinius argumentus (CPK 320 str.).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas prašo prie bylos pridėti jo atstovo 2017 m. birželio 15 d. raštą ir Akreditavimo tarnybos 2017 m. birželio 28 d. raštą. Kadangi šie dokumentai sudaryti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir susiję su skundžiamo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, teisėjų kolegija juos priima į bylą ir vertina kartu su byloje esančiais įrodymais (CPK 314 str.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), tačiau gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str). Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo apklausti Akreditavimo tarnybos specialistą, todėl ieškovas teikia šį prašymą apeliacinės instancijos teismui ir bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.Teisėjų kolegijos vertinimu apelianto argumentai, jog teismas, atsisakydamas apklausti liudytoju Akreditavimo tarnybos specialistą, pažeidė rungimosi principą bei suvaržė ieškovo galimybes jo įrodinėjamas aplinkybes pagrįsti specialių žinių turinčio asmens paaiškinimais, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo prašymą atmetė dėl to, jog ieškovas, apklausęs šį specialistą, tikėjosi gauti paaiškinimus apie medicinos priemonių registraciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus bei jų įgyvendinimą ir procedūras, o ne apie kokias nors faktines aplinkybes, susijusias su byloje nagrinėjamu ginču (t. 2, b. l. 167-168). Teisę aiškina ir ją taiko teismas, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog tokia specialisto apklausa nėra tikslinga ir teisiškai reikšminga.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų išsamumą, sprendžia, kad poreikio nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie jos pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2013).Kreipimuisi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją dėl pažeistų teisių ir žalos atlyginimo taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, o komisijos priimtas sprendimas gali būti skundžiamas per Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatytą 30 dienų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-611/2015)Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad šalys 2008 m. rugsėjo 9 d. sudarė odontologijos ir (ar) burnos priežiūros paslaugų sutartį, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovui atlygintinas sveikatos priežiūros paslaugas. Ieškovas nurodė, kad pirmieji lūžusio dantų protezo požymiai atsirado 2011 m. rugsėjo mėn., o 2012 m. jis jau galutinai suprato iškilusią problemą (t. 1, b. l. 2, CPK 182 str. 5 p., 187 str.). Ieškovas į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją kreipėsi 2016 m. gegužės mėn., o į teismą su ieškiniu – 2016 m. liepos 28 d. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs minėtas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu dėl ieškinio senaties termino praleidimo ir nurodo, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarties, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimas dėl skolos už suteiktas gydymo paslaugas priteisimo iš ieškovo, priėmimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.Apelianto argumentai apie tai, kad jis tik po Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarties priėmimo sužinojo, kad bus priverstas sumokėti skolą už suteiktas gydymo paslaugas ir kad jis tik po šio teismo sprendimo patyrė žalą, laikytini nepagrįstais. Apie tai, kad ieškovas yra skolingas atsakovei (taip pat ir kiek skolingas), ieškovas žinojo (turėjo žinoti) dar 2011 m. kovo mėn., kai pasirašė ant jam išrašytų sąskaitų už paslaugas (t. 1, b. l. 86-90). Ieškovas, sudaręs sutartį su atsakove dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo bei gavęs sąskaitas už šias paslaugas, turėjo suprasti, kad turi pareigą sumokėti klinikai sąskaitose nurodytas sumas. Taigi pareiga apmokėti už suteiktas paslaugas ieškovui kilo dar 2011 m. kovo mėn., atsakovei išrašius sąskaitas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartimi bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimu tik konstatuotas UAB „Vilniaus implantologijos centro klinika“ teisių pažeidimas dėl V. M. suteiktų paslaugų neapmokėjimo. Vadinasi, atsakovei išrašius sąskaitas, ieškovas jų neapmokėjo. Po pusės metų, ieškovo teigimu, jis pastebėjo pirmuosius lūžusio dantų protezo požymius, 2012 m. galutinai suprato, kad protezas juda, kad yra lūžis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai, kad tik nuo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. prasideda ieškinio senaties termino eiga, laikytini nepagrįstais. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina su momentu, kai ieškovas pastebėjo pirmuosius dantų protezo lūžio požymius ar bent kai galutinai suprato iškilusią problemą (CK 1.127 str. 1 d.), o ne su teismo sprendimo, kuriuo priteista skola už suteiktas paslaugas, įsiteisėjimu.Apeliantas taip pat teigia, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti siejama su momentu, kai jis sužinojo, kad atsakovė įdėjo protezus, kurie buvo pagaminti įmonės neregistruotos Akreditavimo tarnyboje kaip šių priemonių gamintoja. Byloje nustatyta, kad ieškovas apie minėtą aplinkybę sužinojo gavęs Akreditavimo tarnybos 2017 m. sausio 11 d. raštą. Tai reiškia, kad jis šį raštą gavo jau po ieškinio senaties termino pabaigos. Kaip minėta, ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo subjektyvaus suvokimo ar turėjimo suvokti apie savo teisės pažeidimą, t. y. nuo tada, kai pastebėjo pirmuosius lūžusio dantų protezo požymius ar bent jau nuo tada, kai galutinai suprato, kad protezas juda.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad terminas kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją baigėsi vėliausiai 2015 m. pradžioje. Ieškovas į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją kreipėsi 2016 m. gegužės mėn. Pažymėtina, kad į teismą su ieškiniu ieškovas turėjo kreiptis per 30 d. nuo komisijos sprendimo priėmimo dienos. Ieškinys teismui pateiktas tik 2016 m. liepos 28 d. Taigi ieškovas praleido tiek kreipimosi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, tiek į teismą terminus. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčui taikytina ieškinio senatis ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo atmesti, laikytina pagrįsta.Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodomos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys nėra objektyvios, o labiau susijusios su paties ieškovo nerūpestingumu. Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovas po to, kai sužinojo apie jam suteiktas galbūt nekokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, turėjo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją ar į teisininkus, jei, kaip jis teigia, nežinojo reikalavimo pateikimo procedūrų. Teisėjų kolegijos vertinimu, vidutiniškai atidus ir rūpestingas asmuo galėjo suprasti, jog kilus įtarimams dėl nekokybiškai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, turi teisę kreiptis į kompetentingą instituciją dėl žalos atlyginimo, o jei nežino, kur kreiptis, tai, kaip minėta, kreiptis teisinės pagalbos į advokatą, kad jis, atstovaudamas klientą, laiku ir įstatyme nustatytu terminu kreiptųsi į kompetentingas institucijas. Nagrinėjamu atveju ieškovas, būdamas juridinio asmens vadovas, į advokatą kreipėsi praėjus trejiems metams po įtarimų dėl galbūt nekokybiškai suteiktų odontologinių paslaugų, o į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją – 2016 m. gegužės mėn., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė sąmoningai delsė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, kad ieškovas praleistų terminą kreiptis į ikiteismines pacientų skundus nagrinėjančias institucijas terminą, laikytini nepagrįstais (CPK 178 str.). Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kad ieškovo pretenzijos dėl galbūt nekokybiškų paslaugų atsirado, kai atsakovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir kai ieškovas prieštaravimuose dėl teismo įsakymo apie tai 2014 m. užsiminė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytą aplinkybę, kad ieškovas dėl jam galbūt nekokybiškai suteiktų paslaugų kreipėsi tik po to, kai UAB „Vilniaus implantologijos centro klinika“ kreipėsi į teismą dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo, kritiškai vertina nepagrįstus įrodymais ieškovo argumentus, kad jis atsakovę apie jam suteiktas galbūt nekokybiškas paslaugas informavo telefonu dar iki 2014 m. Byloje nustatyta, kad ieškovas į suplanuotą 2012 m. balandžio 12 d. apžiūrą neatvyko. Po paskutinio apsilankymo klinikoje 2011 m. kovo 30 d., ieškovas į kliniką atvyko tik 2015 m. balandžio 21 d., t. y. nuo paskutinio apsilankymo praėjus ketveriems metams ir tik po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo tenkinti UAB „Vilniaus implantologijos centro klinika“ ieškinį dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo priėmimo. Šios aplinkybės teikia pagrindą manyti, kad ieškovas delsė kreiptis į atsakovę, nes nebuvo su ja atsiskaitęs. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovui nebuvo jokių teisinių kliūčių ginti savo galimą teisių pažeidimą į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas dar atsakovei UAB „Vilniaus implantologijos centro klinika“ teismine tvarka nepareikalavus iš ieškovo V. M. skolos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtis, kad atsakovė jos nereikalaus, ieškovas neturėjo teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto nurodomos aplinkybės apie Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarties priėmimą, apie ieškovo sužinojimą, jog protezai buvo pagaminti įstaigos, kuri nebuvo registruota Akreditavimo tarnyboje kaip tokių priemonių gamintoja, atsirado praėjus trejiems metams po galimo ieškovo teisių pažeidimo dienos. Šios aplinkybės bei paties atsakovo nerūpestingumas ginant savo galbūt pažeistas teises nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija laiko pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad pasyvus ieškovo elgesys, ilgalaikis nesiėmimas priemonių tinkamai ginti savo teises, negali būti pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.Nors ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo atmesti, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde keliami civilinės atsakomybės taikymo už suteiktas odontologines paslaugas, permokos grąžinimo klausimai, pasisako ir šiais apeliaciniame skunde keliamais klausimais (CPK 320 str.).

Dėl civilinės atsakomybės taikymo už suteiktas odontologines paslaugas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Pagrindinis teisinis aktas, nustatantis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus bei gydytojo atsakomybės pagrindus, yra Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 str. 8 d.). Jeigu nustatoma, kad sveikatos priežiūros kokybės ir priimtinumo reikalavimai buvo pažeisti, pacientas turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidus jo teises, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimą (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 str., 24 str. 1 d.). Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui, o padarius žalą, gydytojui (sveikatos priežiūros įstaigai) taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283, 6.284 str.), kurią galima taikyti tik nustačius visas civilinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), žalą (CK 6.249, 6.250 str.), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis) ir asmens kaltę (CK 6.248 str.). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, todėl ieškovui nekyla pareiga jos įrodinėti (CK 6.248 str. 1 d.).Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, jog sprendžiant dėl sveikatos priežiūros įstaigos neteisėtų veiksmų reikšmingais pripažintini Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita ir sprendimas, kurie parengti pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę vykdančios institucijos, kontroliuojančios, kaip laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2014). Nagrinėjamu atveju Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. vasario 3 d. ataskaitoje konstatavo, jog ieškovui atsakovės sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (t. 2, b. l. 24-30). Šių išvadų ieškovas neskundė, todėl jos yra prima facie įrodymas šioje byloje (CPK 197 str. 2 d.). Nors Akreditavimo tarnyba šioje ataskaitoje nevertino protezų pagaminusios įmonės Akreditavimo tarnyboje registracijos fakto, tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia, kad tarnyba pakeitė savo išvadas dėl to, jog ieškovui suteiktos paslaugos buvo kokybiškos. Byloje nėra įrodymų, kad Akreditavimo tarnyba būtų priėmusi kitokias, nei 2016 m. vasario 3 d. ataskaitoje nurodytas išvadas, o kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Akreditavimo tarnybos 2017 m. birželio 28 d. raštas tik išvardina, ką tarnyba anksčiau tyrė ir vertino, kokias išvadas priėmė (t. 3, b. l. 29-30). Be to, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog tiek atsakovė, tiek visi atsakovės gydytojai, o taip pat ir trečiasis asmuo UAB „Dentlab“ (buvusi O. E. IĮ), gaminusi protezus ieškovui, turėjo Lietuvos Respublikos odontologų rūmų išduotas licencijas verstis atitinkama veikla, kurią jie vykdė paciento atžvilgiu. Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendime, kurį Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartimi paliko nepakeistą, buvo konstatuota, kad nėra pagrindo abejoti suteiktų paslaugų apimtimi, kokybe ir sutartų kainų pagrįstumu. Nesant pateikta įrodymų, kad atsakovė ieškovui suteikė nekokybiškas paslaugas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas nepagrindė, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog ieškovui viršutinis protezas lūžo ir implantų paslankumas atsirado dėl to, jog atsakovė panaudojo protezus, kurie buvo pagaminti įmonės, neįregistruotos Akreditavimo tarnyboje kaip tokių medicinos priemonių gamintoja, t. y. konstatuoti priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos.Kasacinio teismo praktikoje dėl priežastinio ryšio yra nurodyta, kad yra ar ne priežastinis ryšys, sprendžia teismas, visapusiškai įvertinęs visus bylos faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2010).Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovė ieškovui nuo 2008 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. kovo 30 d. teikė odontologines paslaugas, tarp jų ir dantų protezavimo. 2011 m. kovo 30 d. ieškovui buvo atlikta apžiūra, nusiskundimų nepareikšta. Ieškovas bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad 2011 m. rugsėjo mėn. pastebėjo pirmuosius lūžusio viršutinio dantų protezo požymius. Kad ieškovui 2015 m. buvo lūžęs (skilęs) viršutinio žandikaulio metalo keramikos protezo tiltas, patvirtina byloje esantys įrodymai, taip pat šios aplinkybės neginčija ir atsakovė. Be to, 2015 m. lapkričio mėn. pastebėtas implantų paslankumas. Apeliantas mano, kad dantų protezo lūžimas (skilimas) įvyko bei implantų paslankumas atsirado dėl atsakovės netinkamai suteiktų paslaugų panaudojus protezą, pagamintą įmonės, neįregistruotos Akreditavimo tarnyboje kaip tokių medicinos priemonių gamintojos. Be to, apelianto teigimu, vien tai, kad šios įmonės pagamintas protezas buvo naudojamas gydant ir apatinį žandikaulį, suteikia pagrindą manyti, kad ieškovui buvo suteiktos nekokybiškos odontologinės paslaugos. Atsakovės teigimu, ji suteikė kokybiškas paslaugas, o protezų, kurie pagaminti įmonės, neįregistruotos Akreditavimo tarnyboje kaip tokių medicinos priemonių gamintojos, panaudojimas neturėjo įtakos suteiktų paslaugų kokybei. Be to, anot atsakovės, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad ieškovui viršutinio žandikaulio metalo keramikos protezo tiltas lūžo ieškovo ieškinyje nurodytu momentu (2011 m. rugsėjo mėn.), o ne vėliau. Anot atsakovės, viršutinio žandikaulio metalo keramikos protezo tilto lūžimo momentas svarbus priežastiniam ryšiui tarp protezo tilto lūžimo ir atsakovės teiktų paslaugų nustatyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytas viršutinio žandikaulio metalo keramikos protezo (tilto) lūžimas ir implantų paslankumas, užfiksuotas sveikatos priežiūros specialistų (VŠĮ Lazdynų poliklinikos gydytojos odontologės ir VŠĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos gydytojos), pagrindžia tuo metu (2015–2016 m.) buvusias ieškovo odontologines problemas, tačiau neįrodo, kad dėl atsakovės netinkamai suteiktų paslaugų jam atsirado implantų paslankumas ir lūžo viršutinis dantų protezas. Apeliantas argumentui, kad protezas lūžo praėjus šešiems mėnesiams po jo įdėjimo, kaip tvirtina, o ne prieš ieškovo apsilankymą Lazdynų ir Žalgirio klinikose, pagrįsti nepateikė įrodymų (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad ieškovas atsisakė savo pateikto prašymo skirti ekspertizę (t. 2, 172-173). Kada, jo nuomone, atsirado implantų paslankumas ir kokių nepatogumų patyrė dėl apatinio žandikaulio protezo, ieškovas apskritai nenurodė, tik išreiškė pastabą, kad ir šis protezas buvo pagamintas UAB „Dentlab“. Be to, iš 2017 m. kovo 10 d. rašto matyti, kad Akreditavimo tarnyba trečiajam asmeniui UAB „Dentlab“ pranešė, kad Akreditavimo tarnyba priėmė sprendimą įregistruoti UAB „Dentlab“ gaminamas medicinos priemones (prietaisus) (t. 2, b. l. 187-188). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog 2015–2016 m. ieškovui nustatytos odontologinės problemos yra atsakovės prieš keletą metų netinkamai suteiktų gydymo paslaugų pasekmė. Vadinasi, ieškovas nepagrindė priežastinio ryšio, kaip būtinojo elemento deliktinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir atmetė ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo.

Dėl permokos grąžinimo

Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovės permokos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo argumentais.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011).Iš atsakovės teismui pateiktos V. M. suteiktų gydymo paslaugų detalizacijos pagal kasos kvitus bei medicinos dokumentus matyti, kad visi ieškovo atlikti mokėjimai, susieti su ligos istorijoje ir kituose dokumentuose nurodytomis ieškovui suteiktomis gydymo paslaugomis (t. 2, b. l. 53-56). Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarties matyti, kad ieškovas buvo skolingas atsakovei už suteiktas paslaugas, o ne atsakovė ieškovui. Apie šių procesinių sprendimų įvykdymą duomenų ieškovas nepateikė. Teisėjų kolegija nevertina ieškovo argumentų, kad atsakovė turi grąžinti jam pinigus dėl atsakovės buhalterinėje programos dalyje „Klientų būklė“ nurodytų duomenų, nes ieškovo skola konstatuota įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais (CPK 18 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, permokos grąžinimo klausimas, jei ieškovas manė esąs permokėjęs už paslaugas, turėjo būti nagrinėjamas byloje dėl ieškovo skolos atsakovei, tačiau iš įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad ieškovas, atsikirsdamas į ieškinio reikalavimus, nebuvo nurodęs argumentų dėl atliktos permokos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos.Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1, 3 d.). Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 400 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Šios išlaidos priteistinos iš ieškovo atsakovės naudai (CPK 93 str. 1, 3 d., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus implantologijos centro klinika“ (j. a. k. 30071744) naudai 400 (keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.