Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. S. ir D. S. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Santix“ ieškinį atsakovams G. S. ir D. S. dėl nuomotojo vienašališko sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

7. Pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina laikydamasis atskirojo skundo ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

10. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, nuspręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma turi įvertinti, ar yra tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – yra būtinos kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

11. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio) doktriną sąlyga reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka vien įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai paremti įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pvz., ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020; 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1006-467/2023).

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstai konstatavo, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Bylos duomenys rodo, kad ieškinys atitinka jo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, nes jame suformuluoti aiškūs reikalavimai, pasirinktas įstatymų leidžiamas galbūt pažeistų teisių gynimo būdas, nurodytas ieškinio teisinis ir faktinis pagrindas, argumentai ir motyvai bei pridėti įrodymai, kuriais remdamasi ieškovė įrodinėja, jog jos ieškinys pagrįstas. Nėra nustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad ieškovės naudai palankus teismo procesinis sprendimas negali būti priimtas.

13. Įrodinėdami, kad nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškinys prima facie nėra pagrįstas, atsakovai nurodo, kad ieškovė savo ieškinyje tendencingai pateikė duomenis, jog ginčijamos preliminarios žemės sklypų nuomos sutartys, kurių autorė yra pati ieškovė, nėra preliminarios, o laikytinos pagrindinėmis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad šis atsakovų argumentas negali būti laikomas pagrįstu, kadangi minėtos aplinkybės yra susijusios su ieškinio pagrindu ir bus vertinamos teismo bylą nagrinėjant iš esmės, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje.

14. Esant nustatytoms anksčiau nurodytoms aplinkybėms ir teismų praktikai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas.

16. Sutiktina su atsakovais, kad aktualioje ir šiuo metu vyraujančioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog šio išimtinio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis ieškovas pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019; 2020 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-98-464/2020).

17. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog grėsmė teismo sprendimo įvykdymui nustatinėjama konkrečioje byloje pagal tos bylos aplinkybes, pareikštus reikalavimus bei toje byloje pateiktus įrodymus.

18. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).

19. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui ir turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

20. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė nuo sudarymo momento pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu vienašalius sandorius dėl sudarytų žemės nuomos sutarčių nutraukimo pagal atsakovų G. S. ir D. S. pranešimą. Pareikštu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašo iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovams G. S. ir D. S. sudaryti nuomos sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl tarp UAB „Santix“ ir G. S. bei D. S. 2024 m. vasario 28 d. sudarytų žemės nuomos sutarčių objektų ar imtis kitų veiksmų, kuriais būtų trukdoma ateityje vykdyti tarp UAB „Santix“ ir G. S. bei D. S. 2024 m. vasario 28 d. sudarytas žemės nuomos sutartis.

21. Iš byloje pareikšto ieškinio pagrindo ir jame išdėstytų aplinkybių matyti, kad šiuo atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę grindžia siekiu, kad atsakovai neturėtų galimybės iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sudaryti nuomos sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl tarp ieškovės ir atsakovų 2024 m. vasario 28 d. sudarytų žemės nuomos sutarčių objektų ir tokiu būdu pasunkinti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovės prašoma laikinoji apsaugos priemonė – uždraudimas atsakovams sudaryti nuomos sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl tarp ieškovės ir atsakovų sudarytų žemės nuomos sutarčių objektų – yra tik prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo išsaugojimą, tokia padėtis nevaržo atsakovų teisių daugiau, nei yra būtina šios civilinės bylos proceso tikslams pasiekti, ir nepažeidžia laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo ir proporcingumo principų. Taigi apeliantų nurodomos aplinkybės dėl būtinumo pagrįsti jų nesąžiningus veiksmus, vertinant antrosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą, nėra aktualūs, nes grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui nepritaikius prašomos laikinosios apsaugos priemonės kyla dėl ieškinio reikalavimų pobūdžio. Todėl, siekiant užtikrinti status quo išsaugojimą, nepriklausomai nuo galimo atsakovų nesąžiningumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tikslinga ginčo turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, jog šiuo atveju grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas labiau siejamas ne tiek su atsakovų nesąžiningumu, kiek su poreikiu išsaugoti paties ginčo objektą – nekilnojamąjį turtą.

22. Įvertinus ieškinyje keliamus reikalavimus ir bylos šalių nurodytas faktines aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog tikslinga taikyti laikinąją apsaugos priemonę, kuri užtikrina padėties bylos nagrinėjimo metu stabilumą, status quo išsaugojimą. Toks laikinųjų apsaugos priemonių tikslas gali būti pasiektas uždraudus atsakovams imtis veiksmų, dėl kurių nekilnojamasis turtas gali būti ne tik perleistas, bet ir įkeistas.

23. Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės prašymą, pažeidė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas ir formuojamą teismų praktiką. Apeliantų atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti apskųstą nutartį.

Dėl procesinės bylos baigties

26. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką, tinkamai įvertino įrodymus, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties panaikinti ar pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.