Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.4.4.2.3; 1.1.4.2; 1.2.7.1.2.2; 1.2.7.2.2.2; 1.2.7.7; 2.1.15.1.2; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4

2023 m. liepos 5 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 5 metams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 5 metams; pagal BK 150 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 6 metams; pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, už atskiras nusikalstamas veikas skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir V. T. paskirta galutinė subendrinta 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, BK 65, 66 straipsniais, į šią paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2021 m. gruodžio 6 d. iki 2022 m. vasario 25 d.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 72¹, 72² straipsniais, V. T. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės: įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu šiomis sąlygomis: gyventi skyrium nuo A. M., nesiartinti prie A. M. arčiau nei 500 metrų atstumu, nebendrauti ir neieškoti ryšių su A. M., nesilankyti A. M. gyvenamojoje vietoje ir kitose vietose, kur būna A. M.; dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, šias baudžiamojo poveikio priemones atliekant per 12 mėnesių po to, kai bus atlikta laisvės atėmimo bausmė.

Iš nuteistojo V. T. nukentėjusiosios A. M. naudai priteista 29 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, o valstybei – 299,33 Eur už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiajai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. T. nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad tvirkino mažametį asmenį bei jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį, o būtent: jis, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuo 2015 metų birželio mėnesio iki 2018 metų balandžio 21 d. tvirkino mažametę, o iki 2020 m. balandžio 21 d. – jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį, kambaryje ir vonioje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat kitose nenustatytose vietose, sistemingai, ne mažiau nei kartą į dieną, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su mažamete, po to nepilnamete A. M., gim. (duomenys neskelbtini), palaužęs jos valią dėl nuolatos suduodamų smūgių į įvairias kūno vietas, lietė bei glostė nukentėjusiosios krūtinę ir lytinius organus, sėdmenis, šlaunis, versdavo pastarąją liesti jo lytinius organus, t. y. tokiais savo veiksmais tvirkindavo mažametę bei jaunesnę negu šešiolikos metų nukentėjusiąją A. M..

2. Taip pat V. T. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį už tai, kad pasikėsino išžaginti nepilnametę, o būtent: jis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuo 2018 metų rugpjūčio mėnesio iki 2021 m. spalio 15 d., kambaryje ir vonioje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau nei du kartus, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su nepilnamete A. M., gim. (duomenys neskelbtini), palaužęs jos valią dėl nuolatos suduodamų smūgių į įvairias kūno vietas, bandė kišti savo varpą nukentėjusiajai į makštį, tačiau savo tokių veiksmų nebaigdavo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji priešindavosi atstumdama jį nuo savęs, t. y. tokiais savo veiksmais pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją A. M..

3. Taip pat, V. T. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 3 dalį už tai, kad tenkino lytinę aistrą su nepilnamete prieš jos valią, panaudodamas fizinį ir psichinį smurtą, oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, o būtent: jis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuo 2018 metų rugpjūčio mėnesio iki 2021 m. spalio 15 d., kambaryje ir vonioje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sistemingai, ne mažiau nei kartą į dieną, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su nepilnamete A. M., gim. (duomenys neskelbtini), palaužęs jos valią dėl nuolatos suduodamų smūgių į įvairias kūno vietas bei grasinimų, versdavo pastarąją liesti jo lytinius organus ir tenkinti jį oraliniu būdu, o A. M. atsisakius jam paklusti, grasino pastarąją užmušti, pasmaugti, t. y. tokiais savo veiksmais seksualiai prieš jos valią, atimdamas galimybę priešintis, prievartavo nukentėjusiąją A. M..

4. Taip pat, V. T. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 3 dalį už tai, kad pasikėsino prievartauti nepilnametę, o būtent: jis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuo 2018 metų rugpjūčio mėnesio iki 2021 m. spalio 15 d., kambaryje ir vonioje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau nei du kartus, bandė kišti savo varpą nukentėjusiajai į išangę, tačiau savo tokių veiksmų nebaigdavo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji priešindavosi atstumdama jį nuo savęs, t. y. tokiais savo veiksmais pasikėsino seksualiai prievartauti nukentėjusiąją A. M..

5. Taip pat, V. T. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad nesunkiai sutrikdė šeimos nario – sugyventinės K. B. nepilnametės dukters A. M. psichinę sveikatą, o būtent: jis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuo 2015 metų birželio mėnesio iki 2021 m. spalio 15 d., kambaryje ir vonioje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sistemingai, ne mažiau nei kartą į dieną, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su sugyventinės K. B. nepilnamete dukra A. M., gim. (duomenys neskelbtini), palaužęs jos valią dėl nuolatos suduodamų smūgių į įvairias kūno vietas, lietė nukentėjusiosios krūtinę ir lytinius organus, versdavo pastarąją liesti jo lytinius organus ir tenkinti jį oraliniu būdu, o A. M. atsisakius jam paklusti, grasino pastarąją užmušti, pasmaugti, be to, jis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau nei du kartus, bandė kišti savo varpą nukentėjusiajai į išangę, taip pat bandė kišti savo varpą nukentėjusiajai į makštį, tačiau savo tokių veiksmų nebaigdavo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji priešindavosi atstumdama jį nuo savęs, t. y. šiais savo tyčiniais veiksmais jis sutrikdė nukentėjusiosios nepilnametės A. M., kuriai konstatuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas (F32.10), vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, psichinę sveikatą, taip padarė šeimos nariui – nukentėjusiajai A. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. T. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir dėl šių nusikalstamų veikų jį išteisinti nustačius, kad nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad dėl šių nusikalstamų veikų jis yra nuteistas pagrįstai, prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir skirti jam švelnesnes bausmes bei švelnesnę galutinę bausmę, taip pat, atsižvelgus į bylos aplinkybes ir jo turtinę padėtį, sumažinti nukentėjusiajai A. M. priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Be to, prašo panaikinti jam skirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros – vieną iš skirtų įpareigojimų – nebendrauti ir neieškoti ryšių su jo biologine dukra A. T., nes jos atžvilgiu nebuvo atliekami jokie nusikalstami veiksmai.

6.1. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismo padarytos išvados yra neteisingos, neparemtos visais byloje esančiais įrodymais, o tik pirminiais nepilnametės nukentėjusiosios parodymais. Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes rėmėsi tik įrodymais, naudingais kaltinimui, o jo paaiškinimus nepagrįstai atmetė, įvertino kaip neprisipažinimą, neišnaudojo visų galimybių prieštaravimams pašalinti, taip pat, nuteisdamas jį, paskyrė aiškiai per griežtas bausmes. Be to, nors pirmosios instancijos teismas ir sumažino nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės civilinio ieškinio dydį, tačiau neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

6.2. Apeliaciniame skunde V. T. nurodo, kad pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį (dėl pasikėsinimo išžaginti), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį (dėl pasikėsinimo seksualiai prievartauti), jis nuteistas nepagrįstai, nes neturėjo tokių tikslų ir tyčios. Jis sąžiningai, kiek pats atsiminė, nurodė visas įvykių aplinkybes, buvo nuoširdus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį teigia, kad teisme parodė, jog išžaginti nesikėsino. Dėl šio epizodo kaltės nepripažino, kadangi to nedarė, nesikėsino ir nebandė kišti varpos A. M. į makštį. Turėdamas tokią tyčią jis galėjo panaudodamas fizinę jėgą lengvai A. M. nugalėti, tačiau to niekada nenorėjo ir nei vieno karto per visą teismo nurodytą laikotarpį, nuo 2018 metų rugpjūčio mėnesio iki 2021 m. spalio mėnesio, to nepadarė. Atlikti lytinio akto per prievartą nenorėjo ir tuo labiau nebandė. Dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 3 dalį teigia, kad šio kaltinimo taip pat nepripažino, nes seksualiai prievartauti A. M., įvedant savo lytinį organą į nukentėjusiosios išangę, nesikėsino. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis parodė, kad buvo ją apsikabinęs, tačiau, kai buvo prisiglaudęs prie jos kūno, jis buvo apsirengęs, o A. M. tuo momentu nebuvo nusirengusi. Teismui jis paaiškino, kad jam nepriimtinas toks santykiavimo būdas, negalėtų taip pasielgti. Mano, kad galimai dėl savo amžiaus A. M. ne taip suprato, galėjo sąžiningai klysti vertindama jo veiksmus. Pasak apelianto, teismas, šiuo atveju spręsdamas klausimą dėl jo kaltės, galėjo įvertinti šios veikos inkriminuojamą laikotarpį ir tai, kad jei jis būtų turėjęs ketinimų santykiauti su A. M. tokiu būdu (įvedant varpą į išangę), lengvai būtų tai įgyvendinęs. V. T. pabrėžia, kad teisme ne vieną kartą minėjo, jog labai gailisi dėl savo elgesio, visiškai pripažįsta, kad elgėsi blogai tiek A. M., tiek savo draugės K. B. atžvilgiu, pažeidė moralės normas bei įstatymą, tačiau jis nori atsakyti už savo veiksmus, o ne už tai, kas galėtų būti vertinama kaip prielaida. Apelianto vertinimu, nukentėjusiosios manymas, kad jis pasikėsino atlikti su ja veiksmus, kurie kvalifikuojami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį, neatitinka tikrovės, tyčios tai padaryti jis neturėjo, teismas padarė neteisingas išvadas. Nuteisdamas jį už šias veikas teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, kuri, kaip jau minėjo, galėjo sąžiningai klysti.

6.3. Dėl A. M. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo apeliantas nurodo, kad teismui paaiškino, jog savo veiksmus vertina kritiškai, jaučia atsakingumą, tačiau mano, kad A. M. sveikatos būklei turėjo įtakos kiti veiksniai, tai yra konfliktai ir patyčios mokykloje, santykiai šeimoje su motina, kuri taip pat naudojo jos atžvilgiu fizines bausmes (dėl neparuoštų pamokų, netvarkos kambaryje, per didelio dėmesio socialiniams tinklams ir žaidimams telefone) ir su kuria nebuvo emocinio artumo, pavydo jausmas mažai sesutei, jo (apelianto) griežtas elgesys. Pasak apelianto, byloje nėra tiksliai įrodyta, kad būtent dėl jo veiksmų A. M. buvo padarytas minėtas sveikatos sutrikdymas, dėl šio kaltinimo nuosprendis grindžiamas prielaidomis, o ne tvirtais objektyviais įrodymais, todėl pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą jis nuteistas nepagrįstai.

6.4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad tokio pobūdžio bylose specifika yra tokia, kad nepilnamečių parodymai neturi būti suabsoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-648/2017). Pasak apelianto, šioje byloje kaltinimo pagrindą sudaro nukentėjusiosios, kuri, kaip minėta, dėl savo amžiaus, dėl tuo metu buvusios atmosferos šeimoje, negalėjo tiksliai suprasti jo veiksmų esmės, nesuprato fizinių bausmių priežasčių ir klaidingai siejo tai su atliekamais su ja tvirkinamaisiais veiksmais, parodymai, o apklausti liudytojai negali tiksliai patvirtinti jam pateiktų kaltinimų visa apimtimi.

6.5. V. T. apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė, jog nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 3 dalyje ir BK 153 straipsnio 1 dalyje, jis atlikdavo sistemingai, ne mažiau nei kartą į dieną. Duodamas parodymus teismui jis nurodė, kad taip dažnai negalėjo būti, jo manymu, tokie veiksmai galėjo vykti ne dažniau nei kartą į mėnesį. Tokius jo parodymus patvirtino K. B., kuriai A. M., pasakodama apie įvykius, sakė, jog tai vyko nedažnai, maždaug vieną kartą į mėnesį. Be to, apelianto teigimu, vertinant jo ir liudytojų parodymus, jo veiksmus manytina, kad tvirkinamieji veiksmai prasidėjo nuo 2018 metų rugpjūčio mėnesio pabaigos, o ne nuo 2015 metų, kaip nustatė teismas.

6.6. Be to, apelianto manymu, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas pažeidė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, neišsamiai įvertino jo asmenybę, neįvertino, kad jis labai gailisi dėl to, ką padarė, taip pat neįvertino jo elgesio po nusikalstamos veikos padarymo. Anot V. T., jis anksčiau niekada nebuvo teistas, jo atžvilgiu nėra atliekamas joks kitas ikiteisminis tyrimas ar byla nagrinėjama teisme, per beveik dvejus metus nuo šioje byloje inkriminuotų veikų gyveno sąžiningai, stengdamasis įrodyti, kad suklydęs žmogus gali teisingai įvertinti savo padarytas klaidas ir pasitaisyti, vertindamas ikiteisminį tyrimą bei teismo procesą kaip bausmę, taip pat, pripažindamas savo elgesio pasekmes, jis bando atlyginti nukentėjusiajai padarytą moralinę žalą, norėtų jos atsiprašyti, tačiau, vykdydamas kardomosios priemonės įpareigojimus, prie A. M. nesiartina.

7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistojo V. T. gynėja palaikė savo ginamojo apeliacinį skundą, kuriame yra išdėstyti visi motyvai. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nes skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, tinkamai ir pakankamai yra išspręsti kaltės, bausmės ir civilinio ieškinio klausimai, taip pat nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti ir apeliacinio skundo dalį dėl kardomosios priemonės sąlygų pakeitimo. Nukentėjusiosios A. M. atstovė pagal įstatymą K. B. nurodė, kad šiai dienai jos su dukra yra atsigavusios, atsistačiusios. Pažymėjo, kad nesutinka, jog buvo nuoseklumas, kad V. T. kiekvieną dieną vykdė, darė kažkokius dalykus, nes ji nedirbo kiekvieną dieną, be to, jai ir pati dukra paklausus atsakė, kad nebuvo taip, jog kiekvieną dieną, tai yra pats vaikas jai pasakė, kad nebuvo kiekvieną dieną. Nurodė, kad galbūt reikėtų sumažinti V. T. skirtą bausmę, nes jis jau yra nubaustas, be to, jie turi dukrą, jai vienai bus sunku ją auginti. Taip pat, atstovės manymu, priteistas žalos atlyginimas yra per didelis, jos pačios nesuprato, kaip tą žalą įvertinti, vaikas tiesiog pasakė tą sumą. Nuteistasis V. T. prašė išteisinti jį dėl dviejų epizodų, tai yra, kad bandė išžaginti ir išprievartauti, nes jis to nedarė, taip pat sumažinti civilinį ieškinį bei leisti matytis su dukra.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

9. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis V. T. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis šiomis nusikalstamų veikų faktinėmis aplinkybėmis: BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo laiku bei tuo, kad BK 153 straipsnio 1 dalyje ir BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas jis darė sistemingai, ne mažiau nei kartą į dieną, taip pat apeliantas ginčija savo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nesutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu dėl šių veikų, teigia, kad teismo išvados nėra paremtos visais byloje esančiais įrodymais, o tik pirminiais nepilnametės nukentėjusiosios parodymais, ir prašo dėl šių nusikalstamų veikų jį išteisinti. Be to, apeliaciniu skundu nesutinkama ir su V. T. skirta bausme, prašoma ją švelninti, bei su nukentėjusiajai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, prašoma jį mažinti. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma panaikinti V. T. skirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros – vieną iš skirtų įpareigojimų – nebendrauti ir neieškoti ryšių su jo biologine dukra A. T.. Atsižvelgdama į tai, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų, numatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje ir BK 150 straipsnio 3 dalyje, aplinkybių

10. Apeliantas savo kaltės padarius BK 153 straipsnio 1 dalyje ir BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytus nusikaltimus neginčija, tačiau neigia kai kurias pirmosios instancijos teismo nustatytas šių nusikaltimų faktines aplinkybes. Nuteistojo V. T. vertinimu, tvirkinamieji veiksmai prasidėjo nuo 2018 metų rugpjūčio mėnesio pabaigos, o ne nuo 2015 metų, kaip nustatė teismas, be to, pasak nuteistojo, teismas neteisingai nustatė, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 3 dalyje ir BK 153 straipsnio 1 dalyje, jis atlikdavo sistemingai, ne mažiau nei kartą į dieną, nes, remiantis jo ir K. B., kuriai A. M., pasakodama apie įvykius, sakė, jog tai vyko nedažnai, maždaug vieną kartą į mėnesį, parodymais, tokie veiksmai galėjo vykti ne dažniau nei kartą į mėnesį. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.

11. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad V. T. BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tai yra tvirkinamuosius veiksmus A. M. atžvilgiu, atliko tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuo 2015 metų birželio mėnesio iki 2018 metų balandžio 21 d. tvirkindamas mažametę, o iki 2020 m. balandžio 21 d. – jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį, kambaryje ir vonioje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat kitose nenustatytose vietose. Tiek iš nukentėjusiosios A. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, tiek liudytojos K. B., tiek paties nuteistojo V. T. parodymų teisminio bylos nagrinėjimo metu, kitos bylos medžiagos matyti, kad K. B. su savo sugyventiniu V. T., savo dukra A. M. bei judviejų bendra dukra A. T. į (duomenys neskelbtini), esantį butą atsikraustė tik nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio, tuo metu A. M. buvo 14 metų. Be to, iš nukentėjusiosios A. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją matyti, kad ji kaip atskaitos tašką, kuomet V. T. pradėjo su ja atlikinėti tvirkinimo veiksmus bei prasidėjo jo seksualinė prievarta, nurodė persikraustymą į (duomenys neskelbtini) ir 15 metų amžiaus ribą. Pavyzdžiui, nukentėjusioji parodė, kad nuo 15 metų, kai atsikraustė į (duomenys neskelbtini), atsiskyrė nuo šeimos ir bendravimo su patėviu drastiškai sumažėjo, atsirado konfliktai, po to, kai atsikraustė, jis pradėjo prie jos lįsti, buvo seksualinė prievarta, iki kol jai suėjo 15 metų, jis liesdavo jos krūtinę, liesdavo už užpakalio, čiupinėdavo ją. Nors teisiamojo posėdžio metu apklaustos ekspertės Rimtautė Gumbienė (teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė) ir Agnė Šiaulytė (teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė) nurodė, kad nukentėjusioji joms minėjo, jog seksualinio pobūdžio veiksmai prasidėjo nuo 11 metų, vis tik iš pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų tokios aplinkybės konstatuoti negalima. Tokią aplinkybę apklausiama teisiamojo posėdžio metu neigė ir kaip liudytoja apklausta A. M. motina K. B., nurodydama, kad tikrai negalėjo viskas vykti nuo 2015 metų, pradėjo priekabiauti (duomenys neskelbtini), gal metai ar pusantrų, smurto gal nebuvo, pastebėjo, kad tai kojas glostydavo, tai už užpakalio suimdavo, dukra nieko nesakė, bet ji turėjo kažkokią nuojautą, pastebėjo mėlynę. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pakankamai įrodymų pagrįsti BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atlikimo laikotarpį nuo 2015 metų birželio mėnesio iki 2018 metų rugpjūčio mėnesio, jis pirmosios instancijos teismo buvo tiesiog preziumuotas. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės (taip pat ir dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių), kurių negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, skundžiamas nuosprendis yra keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų, susijusių su minėtos nusikalstamos veikos padarymo laiku, neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas), nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatant, kad V. T. BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuo 2018 metų rugpjūčio mėnesio iki 2020 m. balandžio 21 d. tvirkindamas jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį.

12. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. T. ginčija ir jam inkriminuotą bei pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 3 dalyje ir BK 153 straipsnio 1 dalyje, tai yra tvirkinimo (lietė bei glostė nukentėjusiosios krūtinę ir lytinius organus, sėdmenis, šlaunis, versdavo pastarąją liesti jo lytinius organus) ir seksualinio prievartavimo (versdavo pastarąją liesti jo lytinius organus ir tenkinti jį oraliniu būdu) veiksmus su nepilnamete A. M. jis atlikdavo sistemingai, ne mažiau nei kartą į dieną. Anot apelianto, tokie veiksmai galėjo vykti ne dažniau nei kartą į mėnesį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pakankamai ir šią nuteistajam inkriminuotą bei pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę dėl minėtų veikų sistemingumo ne mažiau nei kartą į dieną pagrindžiančių įrodymų. Minėta aplinkybė grindžiama iš esmės tik nukentėjusiosios A. M. parodymais, kuri, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė, kad neatsimena, kada pirmą kartą liepė užsiiminėti oraliniu seksu, tai buvo labai daug kartų, tai būdavo kiekvieną dieną nuo 15 iki 17 metų, kai mamos nebūdavo, tai būdavo net kelis kartus per dieną, kiekvieną dieną buvo ir prisilietimai ir oralinis seksas, jis darydavo, ką norėdavo, kai mamos nebūdavo, dirbdavo, jis sugriebdavo jos krūtinę, užpakalį ir tuomet, kai mama būdavo namuose. Teisiamojo posėdžio metu apklausta ekspertė A. Šiaulytė taip pat nurodė, kad nukentėjusioji jai minėjo, kad tai vyko ir kasdien, ir kartais kelis kartus per dieną, vis tik, ji nurodė, kad to, kaip pačios faktinės aplinkybės, ji negali vertinti, yra sudėtinga nupasakoti dažnumą, datas, jei yra nagrinėjamas ilgas laikotarpis. Kaip liudytoja apklausta A. M. motina K. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad yra pastebėjusi, jog V. T. jos dukrai tai kojas glostydavo, tai už užpakalio suimdavo, yra pastebėjusi mėlynę, bet tai nebuvo dažnai, gal per mėnesį kartą, gal per du mėnesius, kodėl dukra sakė, kad vos ne kiekvieną dieną tai vyko, nežino, mano, kad konkrečiai taip nesakė. Taip pat ši liudytoja nurodė, kad ji 4 dienas dirbdavo, o 4 būdavo namuose, per išeigines jie kur nors išvažiuodavo, po pamokų mergaitės namuose būdavo vienos, jų nebūdavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tokius nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, tarp jų esančius prieštaravimus, neturi pagrindo paneigti abejonės, kad tvirkinimo ir seksualinio prievartavimo veiksmai A. M. atžvilgiu buvo atliekami rečiau nei kartą į dieną. Tokia išvada iš esmės darytina todėl, kad nukentėjusioji A. M., be kita ko, savo parodymuose yra nurodžiusi, jog kaltinime nurodytus veiksmus V. T. atlikdavo tada, kai mamos (K. B.) nebūdavo namuose, kai ji dirbdavo, tik kartais ją liesdavo, kai būdavo ir mama, o pagal K. B. parodymus, ji dirbdavo tik 4 dienas, kitas dienas būdavo namuose, o per išeigines jie visi kur nors išvažiuodavo ir tik kelis kartus yra pastebėjusi, kad V. T. liečia jos dukrą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, vėlgi, vadovaujantis ir nekaltumo prezumpcijos principu, skundžiamas nuosprendis, tuo pačiu pagrindu, keistinas ir dėl šios minėtos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotos aplinkybės, kuri nėra įrodyta byloje surinktais duomenimis, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatant, kad V. T. BK 150 straipsnio 3 dalyje ir BK 153 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus atliko ne dažniau nei kartą į mėnesį. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent dėl tokio dažnumo sutampa visų, tiek nukentėjusiosios A. M., tiek liudytojos K. B., tiek paties nuteistojo V. T. parodymai. Kita vertus, pastebėtina, kad tai nekeičia fakto, jog V. T., kaip ir konstatavo apylinkės teismas, nurodytus veiksmus atliko sistemingai, nes atsižvelgus į pakankamai ilgą nusikalstamų veikų vykdymo laikotarpį, net ir vienas kartas per mėnesį rodo nuteistojo veiksmų sistemingumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju aptartos ir nustatytos kitokios įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 3 dalyje ir BK 153 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės (tiek dėl laikotarpio, tiek dėl veiksmų dažnumo) minėtų nusikalstamų veikų kvalifikavimui įtakos neturi.

13. Nors apeliaciniame skunde nėra tiesiogiai ginčijama, tačiau, kaip matyti, nusikalstama veika, už kurią V. T. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, yra neatsiejamai susijusi su visomis kitomis jo padarytomis nusikalstamomis veikomis, taip pat ir su BK 150 straipsnio 3 dalyje bei BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytomis nusikalstamomis veikomis, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant šios įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodytos analogiškos aplinkybės dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko (nuo 2015 m. birželio mėnesio) bei dažnumo (sistemingumo) (ne mažiau nei kartą į dieną), kurias apeliacinės instancijos teismas pripažino neįrodytomis ir dėl to keitė skundžiamą nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas nuosprendis keistinas ir dėl šios nusikalstamos veikos pirmosios instancijos teismo nustatytų minėtų aplinkybių.

14. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėstydamas nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus ir išvadas, konstatavo, kad V. T. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje, BK 150 straipsnio 3 dalyje, nukentėjusiosios atžvilgiu buvo atliekamos būtent nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio, o ne nuo 2015 m. birželio mėnesio, kaip buvo nurodyta V. T. pareikštame kaltinime, ir nurodė, kad šias kaltinimuose nurodytas aplinkybes keičia į vėlesnę šių nusikalstamų veikų atlikimo datą (laikotarpį), tai yra nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio. Vis tik, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje, BK 150 straipsnio 3 dalyje, aplinkybes, tai yra nurodydamas jų padarymo laiką, pirmosios instancijos teismas jo nepakeitė – nurodė, kad minėtos veikos padarytos nuo 2015 m. birželio mėnesio. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis dėl šių nusikalstamų veikų tikslintina nurodant, jog minėtos nusikalstamos veikos buvo atliekamos nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio. Toks patikslinimas šiuo atveju nuosprendžio esmės nekeičia.

Dėl bylos įrodymų vertinimo ir V. T. veikų kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą

15. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo V. T. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. T. pripažino kaltu ir padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, taip pat pagrįstai jo veiksmuose nustatė ir BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 150 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, nors šią nusikalstamą veiką klaidingai kvalifikavo kaip atskirą nusikaltimą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados nors ir nėra labai išsamiai motyvuotos, tačiau yra pagrįstos visapusišku ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

16. BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamojo įstatymo numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

17. Pagal BK 149 straipsnio 3 dalį atsako tas, kad išžagino nepilnametį asmenį, tai yra lytiškai santykiavo su tokiu asmeniu prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teisėjų kolegija pažymi, kad lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Pagal BK 150 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo nepilnametį asmenį, tai yra tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato atsakomybę tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį.

18. Teismų praktikoje išaiškinta, kad išžaginimas laikomas baigtu nuo lytinio santykiavimo su asmeniu pradžios: veika kvalifikuojama kaip baigtas išžaginimas pagal BK 149 straipsnį, kai lytinis aktas tarp kaltininko ir nukentėjusiosios buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo nepavyko pradėti dėl nepakankamo susijaudinimo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-349-696/2015). BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinio santykiavimo ar lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą. Jei kaltininkas pradėjo naudoti fizinį smurtą ar išreiškė grasinimus jį panaudoti, ar padarė veiksmus kitaip atimdamas galimybę priešintis, padaryta veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti seksualinį prievartavimą pagal BK 150 straipsnio atitinkamą dalį, nors kaltininkas ir nepradėjo lytinės aistros tenkinimo dėl to, kad jam nepavyko įveikti nukentėjusiojo pasipriešinimo, arba dėl kitų nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

19. Skundžiamu nuosprendžiu V. T., be kita ko, nuteistas už tai, kad, palaužęs nukentėjusiosios A. M. valią dėl nuolatos suduodamų smūgių į įvairias kūno vietas, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau nei du kartus, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su nepilnamete A. M., bandė kišti savo varpą nukentėjusiajai į makštį, taip pat į išangę, tačiau savo tokių veiksmų nebaigdavo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji priešindavosi atstumdama jį nuo savęs, t. y. už tai, kad pasikėsino išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją A. M., bei už tai, kad padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti dėl šių nusikalstamų veikų, kadangi šioje byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, jog jis padarė šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Anot nuteistojo, dėl pasikėsinimo išžaginti ir seksualiai prievartauti jis nuteistas remiantis tik nukentėjusiosios parodymais, kurie neatitinka tikrovės (nukentėjusioji galėjo sąžiningai klysti), o dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo – remiantis tik prielaidomis, tiksliai neįrodžius, kad būtent dėl jo veiksmų A. M. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji V. T. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 150 straipsnio 3 dalyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, požymiai nustatyti tinkamai, naikinti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir dėl nurodytų nusikalstamų veikų priimti išteisinamąjį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje atlikta pakankamai išsami byloje surinktų įrodymų analizė, įvertinta jų visuma, apkaltinamasis teismo nuosprendis pagrįstas nekeliančiais abejonių duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo V. T. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 150 straipsnio 3 dalyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo bei jo gynėjos versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis ir jo gynėja, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

20. Nuteistajam V. T. inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 150 straipsnio 3 dalyje, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma: nukentėjusiosios A. M., liudytojų K. B., J. T., G. Š., J. Ž.-K., eksperčių R. Gumbienės ir A. Šiaulytės parodymai, iš dalies paties nuteistojo V. T. parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-16/2022, specialisto išvada Nr. S 845/2021 (01), parodymų patikrinimo vietoje, apžiūros protokolai, globos namų „(duomenys neskelbtini)“ vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nors minėtų nusikalstamų veikų aplinkybės daugiausia grindžiamos nukentėjusiosios A. M. parodymais bei netiesioginiais ir išvestiniais įrodymais, bet, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai nelaikytina prielaidomis, kadangi visi byloje surinkti įrodymai, tiek kiekvienas atskirai, tiek vertinant jų visumą, buvo įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, pagrindusią teismo išvadas dėl šių byloje nagrinėjamų veikų padarymo aplinkybių. Pažymėtina, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K-226-976/2020 ir kt.). Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

21. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. T. apklaustas pirmosios instancijos teisme, taip pat ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kaltės nepripažino ir neigė kėsinęsis išžaginti bei seksualiai prievartauti A. M., o dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo savo kaltę pripažino iš dalies. Nuteistasis V. T., apklaustas pirmosios instancijos teisme dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį parodė, kad išžaginti nesikėsino ir nesikėsintų, nebandė kišti varpos, jam to nereikia, A. M. tai būtų pirmas kartas, pripažįsta A. M. lytinių organų lietimą, oralinį seksą, bet atlikti lytinio akto per prievartą jis nenorėjo ir net nebandė, o jei būtų norėjęs, būtų galėjęs panaudojęs jėgą nukentėjusiąją nugalėti, paprasčiausiai vyko žaidimas, gal mergaitė kažką ne taip suprato, ant A. M. atsigulęs ant sofos buvo su drabužiais, su kelnėmis, taip žaidė prie jos lytinių organų, kai jai pasiūlė, ji neatsisakė, neatstūmė, ji buvo ne visiškai nurengta, buvo nuimtos jos kelnaitės, kad būtų galima prieiti, nenorėjo kišti savo lytinio organo ir nekišo. Dėl kaltinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį nuteistasis parodė, kad seksualiai prievartauti įvedant savo lytinį organą į nukentėjusiosios išangę nesikėsino, parodymų patikrinimo vietoje parodė, kaip buvo apkabinęs, apsirengęs ir prisiglaudęs prie jos kūno, A. M. nebuvo nusirengusi, prie A. M. išangės nelindo nei specialiai, nei nespecialiai, jam nepriimtinas toks būdas, gal mergaitė ne taip suprato, galėjo klysti. Dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nurodė, kad dėl psichinio sveikatos sutrikdymo neįsivaizduoja, ką pasakyti, nežino, dėl ko ji galėjo palūžti ir ar palūžo, mano, kad tai įvyko dėl telefono, kurį iš jos atimdavo, kai pastebėjo, kad ji nuolat naršo internete, kai būdavo atimtas telefonas, su A. M. nebuvo galima susikalbėti, ji verkdavo, galėjo įtakoti jos depresiją ir jo veiksmai, jis nežino, nėra specialistas, bet gal ir dėl jo veiksmų pablogėjo jos psichinė būsena. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. T. parodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (2 t., b. l. 124–126). Apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus metu, atsakydamas į užduotus klausimus, V. T. buvo nurodęs kiek kitokias aplinkybes, tai yra, kad prie išangės niekada tyčia nebandė kišti savo varpos, gal „biški“ netyčia, kiek kartų, kada, nežino, prie makšties buvo „biški“ bandymas, kiek nežino, kada neatsimena (2 t., b. l. 120–121).

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo V. T. parodymus, neigiant jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 150 straipsnio 3 dalyje, taip pat jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, pripažįstant iš dalies, įvertino kaip gynybinę versiją, kadangi, kaip matyti, jie nebuvo visiškai nuoseklūs viso proceso metu, be to, jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Pastebėtina, kad bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, jog paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, taip pat teismo medicinos specialistų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų ar kitų specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju nepilnamečiu apie patirtą seksualinę prievartą bei kiti įrodymai.

23. Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiosios A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusioji A. M. 2021 m. lapkričio 22 d. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, be kita ko, parodė, kad nei karto nepavyko jam įsiskverbti vaginaliniu ir analiniu būdu, nors ne kartą buvo bandyta. Jis liesdavo jos genitalijas, krūtinę, bandydavo įsiskverbti vaginaliniu ir analiniu būdu savo lytiniu organu. Nebuvo nei karto įsiskverbęs, ji sugebėdavo atsimušti. Kai bandydavo vaginaliniu būdu, ji jį kojomis atstumdavo, o jei analiniu – judindavo klubais ir jam nepavykdavo to padaryti. Kartais jis bandydavo dar kartą, bet vėliau pasiduodavo. Kartais trenkdavo jai, kartais aprėkdavo ir nuleisdavo ant jos. Įsiskverbęs nebuvo nei karto vaginaliniu ar analiniu būdu. Būdavo tik prisilietimas, žymių nelikdavo. Be oralinio sekso, kitų lytinių santykių kitu būdu nebuvo. Jis ją liesdavo viena ranka, o kita liesdavo savo genitalijas. Jis sugriebdavo savo genitaliją ir tampydavo pirmyn atgal. Niekas to nėra matęs, niekam to nepasakojo, tik prieš 2–3 mėnesius pirmą kartą papasakojo mamai ir psichologei. Kitiems asmenims nieko nepasakojo. Pirmą kartą papasakojo mamai, kai bandė nusižudyti (1 t., b. l. 132–134).

24. Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nukentėjusioji A. M. galimai dėl savo amžiaus, dėl tuo metu buvusios atmosferos šeimoje ne taip suprato, galėjo sąžiningai klysti vertindama jo veiksmus, jos parodymai neatitinka tikrovės, nes jei jis būtų turėjęs ketinimų santykiauti su A. M. tokiais būdais (įvedant varpą į makštį ir išangę), lengvai būtų tai įgyvendinęs. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teismų praktikoje pasisakyta, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-246-689/2019 ir kt.).

25. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodytas esmines patirtos seksualinės prievartos aplinkybes (taip pat ir tuos veiksmus, kuriuos apeliaciniu skundu ginčija nuteistasis) nukentėjusioji A. M. papasakojo ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams, taip pat globos namuose „(duomenys neskelbtini)“ psichologinio įvertinimo dėl galimai patirto seksualinio smurto metu bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu. Bendraudama su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais 2021 m. spalio 19 d. nukentėjusioji A. M., be kita ko, nurodė, kad V. T. girtas bandė į ją įsiskverbti, ne vieną kartą, nutraukė rankšluostį, vonioj (1 t., b. l. 20). Iš nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados matyti, kad globos namuose „(duomenys neskelbtini)“ 2021 m. lapkričio 3 d. – 2021 m. lapkričio 5 d. buvo atliktas nepilnametės A. M. psichologinis įvertinimas dėl galimai patirto seksualinio smurto bei teikta psichologinė pagalba. Išvadoje nurodyta, kad A. M. žinios lytiškumo tema atitinka jos amžių. Be kita ko, išvadoje nurodoma, kad mergina pasakoja, jog nuo tada, kai ji buvo 14–15 metų amžiaus, patėvis liepdavo liesti jo lytinį organą, taip pat savo lytinį organą trindavo į jos lytinius organus (A. nurodo, kad tuo metu jie būdavo be apatinių drabužių). A. teigia paklusdavusi patėviui, jausdama jo spaudimą, bijodama smurto ir išsakomų grasinimų („grasindavo, mušdavo, jei to nedarydavau“). Nuoseklus A. M. pasakojimas apie seksualinio smurto patirtį bei pasakojimo turinį atitinkančios intensyvios emocinės reakcijos leidžia kelti prielaidą apie merginos galimai iš patėvio patirtą seksualinę prievartą (1 t., b. l. 157–160). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-16/2022 tiriamojoje dalyje nurodyta, kad atliekant psichologinį tyrimą pusiau struktūruoto interviu metu klausiama apie įtariamojo seksualinius veiksmus jos atžvilgiu A. M., nurodė: „Jei bandydavo, aš atsimušdavau, sugebėdavau neleisti įsiskverbti. Jis čiupinėdavo savo organą ir pildavo ant manęs ir tuo baigdavosi. Jei aš atsimušdavau, jis supykdavo, trenkdavo, bet ne daugiau trijų kartų. Sperma – visada būdavo – kiekvieną kartą, kai jis mane liesdavo. Ant mano kūno. Arba pakelta maikutė, kad apatinė dalis (žemiau krūtinės) būdavo atidengta. Jis ateidavo su servetėle, viską išvalydavo nuo mano kūno ir pats eidavo apsiprausti. Sesuo kitam kambary būdavo“. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad A. M., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamų įvykių aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus ikiteisminio tyrimo metu. A. M. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių byloje tiriamų aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. A. M. nenustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis įtaigumui. Remiantis turimų duomenų analize, galima pagrįstai manyti, kad A. M. parodymai apie įtariamojo V. T. veiksmus yra duoti remiantis asmenine patirtimi. Šiuo metu jokių duomenų, kad A. M. parodymai būtų jos sukurti, sugalvoti, negauta. Šiuo metu jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį A. M. duodamiems parodymams negauta (1 t., b. l. 187–199). Ekspertizės akte užfiksuotus duomenis ir išvadas patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustos ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę A. M. atlikusios teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė R. Gumbienė ir psichologė ekspertė A. Šiaulytė.

26. Iš liudytojos K. B. (A. M. motinos) parodymų, duotų teisiamojo posėdžio bei ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad iš esmės panašias seksualinės prievartos aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir jai. Nors liudytoja K. B., apklausta pirmosios instancijos teisme, daug detalių nenurodė, patvirtino, kad po 2021 m. spalio 15 d. namuose įvykusio konflikto ji sužinojo apie V. veiksmus A. atžvilgiu, tačiau tuo metu A. dar nebuvo atvira su ja ir visko iki galo nepapasakojo, sakė, kad V. prie jos priekabiauja, tačiau ikiteisminio tyrimo metu ji buvo davusi išsamesnius parodymus. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu K. B., be kita ko, nurodė, kad vėliau, po kažkiek laiko, tiksliai kada neprisimena, išgirdo, kad kažkas atidarė balkono langą, jai kilo kažkoks nerimas, todėl nuėjo vėl į vaikų kambarį ir pamatė, kaip A. atidarius balkono langą sėdi ant palangės. Ji iš karto sugriebė A. ir ištraukė ant žemės, apkabino, klausė, ką ji daro. A. pradėjo verkti ir sakė, kad nebegali tylėti ir taip gyventi, pasakė, kad V. prie jos „lenda“, pastoviai priekabiauja, t. y. liečia jo kūną ir liepia jai liesti V. kūną. Tuo metu V. taip pat buvo kambaryje ir kai ji pradėjo pasakoti, jis jai sudavė kelis kartus per galvą, ji A. sėdint ant žemės apkabino, uždengė, tačiau V. tuo metu pradėjo ją spardyti kojomis. „Lindimas“, kaip paaiškino A., pasireiškė tuo, kad V. glosto ir glamonėja jos kūną. 2021 m. spalio 19 d. pas jas buvo atvykusi vaikų teisių specialistė ir bendravo su A., pokalbio metu dalyvavo ir ji. Girdėjo, kaip A. vaikų teisių specialistei papasakojo, kad V. prie jos priekabiauja, pasakojo, kad kai jos nebūna namie, jai būnant vonioje, V. atidaro duris, nuplėšia nuo jos rankšluosti ir pradeda „grabalioti“ jos kūną, prispaudžia prie savęs, liepia glamonėti jo lytinius organus. Jei A. to nedaro ir neleidžia jos glamonėti, kaip pasakojo A., V. ją mušdavo, sakė trenkdavo per inkstus, taip pat minėjo, kad jei A. kam nors apie tai papasakos, jis ją sumuš, kaip A. minėjo, V. sakydavo kad „įbetonuos ją į sieną“. Pokalbio metu A. pasakojo viską aiškiai ir drąsiai, tačiau verkdama. Išgirdusi, ką pasakoja A., ji pati labai susijaudino, susinervino, pradėjo verkti, susijaudino tiek, kad nepamena net visų detalių, ką sakė A.. Taip pat prisimena, kad buvo atvejis, tiksliai nurodyti negali, galbūt prieš porą metų, buvo užtikusi V., kai jis buvo prispaudęs A. ant lovos, laikydamas jos rankas išskėstas į šalis, ir pats buvo užlipęs ant jos. Taip pat buvo atvejų, kai V. namuose A. prispausdavo prie sienos ir pats savo kūnu prisispausdavo prie jos. Tačiau A. vėlgi nieko nepasakojo. Vėliau, po paskutinio įvykio, kai A. bandė iššokti pro langą, ši jai pasipasakojo, kad nieko nepasakodavo anksčiau, jog V. prie jos priekabiauja, glosto ir glamonėja jos kūną ir liepia glamonėti jo lytinius organus, todėl, kad jautėsi, kaip išsireiškė A., kaip „prostitutė“, jai buvo šlykštu ir gėda kam nors sakyti. Taip pat nori paminėti, kad bendravo su A., ji sakė, kad jokių lytinių santykių tarp jos ir V. nebuvo, tiesiog jis priekabiaudavo (1 t., b. l. 84–87).

27. Nors byloje kaip liudytojos apklaustos su nukentėjusiąja A. M. bendravusi ir teikusi jai psichologinę pagalbą psichologė G. Š., taip pat šiuo metu nukentėjusiajai psichologinę pagalbą teikianti psichologė J. Ž.-K. konkrečių A. M. patirtos seksualinės prievartos aplinkybių ir nenurodė, tačiau iš jų parodymų taip pat matyti, kad A. M. joms nurodė patyrusi seksualinę prievartą iš V. T.. Pavyzdžiui, G. Š., apklausta teisme, parodė, kad pokalbio eigoje A. M. atskleidė apie įvykį, kad patyrė seksualinį smurtą, tačiau apie detales nenorėjo pasakoti, tai detalių kaip ir nenurodė. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja taip pat pažymėjo, kad A. M. jai sakė, kad seksualinę prievartą iš patėvio, kurio duomenų neminėjo, ji patyrė būdama 6 metų ir tęsėsi iki jai sukako 17 metų. Pokalbio metu A. M. labai graudinosi, jai buvo labai sunku kalbėti, todėl ji jos ir nevertė visko tiksliai pasakoti, dėl minėtų priežasčių A. M. jai nesakė, kokiais veiksmais ar būdais pasireiškė seksualinė prievarta iš jos patėvio, todėl tiksliai, kaip tai vyko, ji pasakyti negali. Pokalbio su A. M. metu jai nekilo abejonių, kad ji išsigalvoja apie seksualinę prievartą, ar sako netiesą, nepasirodė, kad ji yra kažkieno pamokyta taip kalbėti, atvirkščiai, buvo matyti, kad ji labai dėl to išgyvena, nenori apie tai kalbėti, nes jai yra sunku (1 t., b. l. 100–101). Psichologė J. Ž.-K. teismo posėdžio metu pateikė 2023 m. sausio 5 d. pažymą dėl teiktų psichologo paslaugų (4 t., b. l. 37), kurioje užfiksuota, kad remiantis lietuviškos versijos traumos klausimynu A. nurodė, jog gyvenime savo patirtyje turėjo seksualinių santykių prieš savo norą.

28. Teisėjų kolegijos nuomone, aptarti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusiosios A. M. parodymai apie patirtą V. T. seksualinę prievartą, jo atliktus veiksmus bei su tuo susijusius nukentėjusiosios išgyvenimus, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausos metu, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams po konflikto namuose metu, globos namų „(duomenys neskelbtini)“ psichologei psichologinio įvertinimo dėl galimai patirto seksualinio smurto metu, ekspertėms teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu, psichologinę pagalbą nukentėjusiajai teikusioms psichologėms užsiėmimų metu, taip pat savo motinai iš esmės nesikeitė ir buvo nuoseklūs. Apeliaciniame skunde akcentuojamas nukentėjusiosios dėl amžiaus ar atmosferos šeimoje galimas sąžiningas klydimas vertinant V. T. veiksmus jos atžvilgiu yra tik deklaratyvus gynybinis teiginys, neparemtas visiškai jokiais objektyviais duomenimis ir nesudarantis pagrindo vertinti nukentėjusiosios A. M. parodymus kaip nepatikimus. Atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio bylose nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip teismo yra vertinami pilnamečių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Neesminiai netikslumai, nesutapimai nepilnamečio asmens parodymuose paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl jo amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, tačiau tai negali būti pagrindas šiais parodymais netikėti ir vertinti juos kaip nepatikimus įrodymus byloje. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nukentėjusiosios A. M. parodymai yra pakankamai detalūs ir nuoseklūs, esminėmis aplinkybėmis vienodi, be to, ginčijant kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 150 straipsnio 3 dalyje, taip pat BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymo, apeliaciniame skunde nenurodoma ir jokių nukentėjusiosios parodymų nesutapimų ar prieštaravimų, net ir neesminių, kurie galėtų rodyti kokį nors jos parodymų nepatikimumą. Byloje taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, tokių nenurodoma ir apeliaciniame skunde, dėl kurių A. M. galėtų būti šališka, suinteresuota nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį V. T. tariamų nusikalstamų veikų padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus.

29. Šiame kontekste teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja ir paties V. T. proceso metu duotus parodymus, kuriais jis iš esmės patvirtino nukentėjusiosios nurodytas ir jam inkriminuotas aplinkybes dėl pasikėsinimo išžaginti A. M. bei pasikėsinimo ją seksualiai prievartauti analiniu būdu. Nors apklausiamas teisiamojo posėdžio metu V. T. teigė, kad nebandė nei išžaginti A. M., nei seksualiai prievartauti įvedant savo lytinį organą į nukentėjusiosios išangę, visi santykiai buvo tik oraliniu būdu, vis tik iš jo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu matyti, kad nuteistasis, be kita ko, buvo nurodęs, jog pasiūlydavo A. įkišti savo lytinį organą jai į išangę, ji atsisakydavo, prievarta to nedarė, nelindo, prie makšties žaidė tik paviršiuje, į makšties vidų savo lytinio organo kišti nenorėjo, pradėjus liesti jos lytinius organus būdavo, kad ji atstumdavo, bet jeigu atstumdavo, tai viskas, nelįsdavo. Taip pat V. T. patvirtino, kad, kai buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, parodymus davė gera valia, jo atžvilgiu nebuvo naudojamas fizinis smurtas (2 t., b. l. 124–126). Apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus metu, V. T. savo kaltę dėl jam pareikštų įtarimų pripažino, o atsakydamas į užduotus klausimus, be kita ko, nurodė, kad prie išangės niekada tyčia nebandė kišti savo varpos, gal „biški“ netyčia, kiek kartų, kada, nežino, prie makšties buvo „biški“ bandymas, kiek – nežino, kada – neatsimena (2 t., b. l. 120–121). Parodymų patikrinimo vietoje metu V. T., pasitelkus manekeną, be kita ko, parodė, kaip jis atsiguldavo ant A. M. ir savo varpa „trynėsi“ į jos lytinius organus (nuotrauka Nr. 9), po ko nurodė, kaip vyko „bandymas prie išangės“, nuotrauka Nr. 10 (įtariamasis nurodo, kad jiems stovint jis buvo priglaudęs savo varpą nukentėjusiajai prie išangės) (2 t., b. l. 128–140). Teisiamojo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja ikiteisminį tyrimą vykdžiusi vyresnioji tyrėja J. T. patvirtino, kad parodymų patikrinimo vietoje metu V. T. savanoriškai viską parodė, o ji tik fiksavo. Prieš tai buvo perskaityta jo apklausa ir pagal tą apklausą konkrečiai buvo užduodami klausimai, o V. T. rodė su manekeno pagalba.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiosios A. M. parodymais ir pagrįstai juos pripažino įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios A. M. parodymai apie patirtą seksualinę prievartą pagal jos amžių, raidą buvo detalūs, logiški, realistiški, dėl esminių aplinkybių – nuoseklūs. Akivaizdu, kad nepilnametės mergaitės parodymų turinys, tiek apibūdinant nuteistojo veiksmus jos atžvilgiu, tiek ir įvardijant konkrečias kūno vietas ir pan., atitinka būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias. Teisėjų kolegija mano, kad aptarti įrodymai patvirtina A. M. duotų parodymų patikimumą ir šios nukentėjusiosios tiesioginiais parodymais leidžia grįsti nuteistojo V. T. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 150 straipsnio 3 dalyje, taip pat BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Byloje ištirti įrodymai leidžia neabejotinai teigti, kad nukentėjusioji A. M. davė parodymus apie savo pačios išgyventas aplinkybes, šios aplinkybės yra patvirtintos ir kitais objektyviais įrodymais (ekspertizės aktu, įvertinimo išvada ir kt.) bei liudytojų ir netgi paties nuteistojo parodymais, kurie neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog V. T., palaužęs nukentėjusiosios A. M. valią dėl nuolatos suduodamų smūgių į įvairias kūno vietas bei grasinimų, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau nei du kartus, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su nepilnamete A. M., pasikėsino ją išžaginti bei seksualiai prievartauti analinio fizinio sąlyčio būdu, taip pat padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

31. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis neturėjo nei tikslų, nei tyčios atlikti lytinį aktą su A. M. per prievartą, nei seksualiai ją prievartauti įvedant savo lytinį organą į nukentėjusiosios išangę, nes turėdamas tokią tyčią jis galėjo panaudodamas fizinę jėgą lengvai A. M. nugalėti, tačiau to niekada nenorėjo ir nepadarė. Tokie apelianto teiginiai nepaneigia jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 150 straipsnio 3 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo jo veiksmuose ir nešalina jo atsakomybės.

32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nusikalstamos veikos, nurodytos BK 149 ir 150 straipsniuose, yra padaromos tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad lytiškai santykiauja ar atlieka seksualinius veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiuoju prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent tokiu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011, 2K-501/2012). Esminis išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią ir kaltininkas tą suvokia. Pažymėtina, kad kaltė, jos forma, rūšis negali būti preziumuojami, o turi būti teismų tinkamai nustatyti ir pagrįsti bylos duomenimis. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016, 2K-253-693/2017, 2K-244-303/2018, 2K-132-942/2021).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytas V. T. veikimas tiesiogine tyčia. Kaip neginčijamai nustatyta šioje byloje, V. T. ilgą laikotarpį sistemingai savo šeimos namuose, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su savo sugyventinės nepilnamete dukra A. M., palaužęs jos valią dėl nuolatos suduodamų smūgių į įvairias kūno vietas bei grasinimų, liesdavo bei glostydavo nukentėjusiosios krūtinę ir lytinius organus, sėdmenis, šlaunis, versdavo pastarąją liesti jo lytinius organus, taip pat tenkinti jį oraliniu būdu, o A. M. atsisakius jam paklusti, grasindavo pastarąją užmušti, pasmaugti. Kaip matyti iš paties V. T. proceso metu duotų parodymų, jis pripažino ir tai, kad visų anksčiau minėtų atliekamų veiksmų metu jis yra siūlęs A. M. įkišti savo lytinį organą jai į išangę, yra buvęs bandymas prie išangės, taip pat yra žaidęs su savo lytiniu organu prie jos makšties (atsigulęs ant jos savo varpa trynėsi į jos lytinius organus), tai jis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Tokie V. T. proceso metu duoti parodymai, kuriais jis iš esmės patvirtino jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje bei 150 straipsnio 3 dalyje, objektyviuosius požymius, įvertinus juos kartu su minėtais nustatytais V. T. atliktais veiksmais bei nukentėjusiosios A. M. nuosekliais parodymais, kuriais, kaip minėta anksčiau, nėra pagrindo nesiremti, apie tai, kad V. T., atlikdamas minėtus jam inkriminuotus tvirkinimo ir seksualinio prievartavimo veiksmus, ne kartą prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą ir (ar) grasindamas, bandė įsiskverbti į ją vaginaliniu ir analiniu būdu, tačiau jam to padaryti nepavyko, nes ji jį atstumdavo kojomis ar judindama klubais, leidžia teigti, kad V. T. suvokė, jog prieš nukentėjusiosios A. M. valią siekia ir su ja lytiškai santykiauti bei tenkinti savo lytinę aistrą analiniu būdu ir to nori.

34. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta ir išdėstyta anksčiau šiame nuosprendyje, nėra abejonių, kad V. T. nusikalstamais veiksmais pasikėsino išžaginti ir seksualiai prievartauti analiniu fizinio sąlyčio būdu A. M., tačiau šių nusikalstamų veikų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Taigi, šiuo atveju nusikaltimai, numatyti BK 149 straipsnio 3 dalyje ir BK 150 straipsnio 3 dalyje, nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tai yra V. T. nespėjus įgyvendinti savo ketinimų lytiškai santykiauti bei tenkinti lytinę aistrą analiniu fizinio sąlyčio būdu su savo sugyventinės nepilnamete dukra A. M.. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nuteistojo V. T. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį, kaip pasikėsinimą išžaginti nepilnametę A. M.. Kita vertus, nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad V. T. pasikėsino seksualiai prievartauti nepilnametę A. M. analiniu fizinio sąlyčio būdu, tokius jo veiksmus nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį bei 150 straipsnio 3 dalį, kaip atskirą nusikaltimą, o ne kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 150 straipsnio 3 dalį.

35. BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Pagal suformuotą teismų praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami bendros tyčios. Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis arba alternatyvūs veikos požymiai. Pabrėžtina, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-7-358-303/2015, 2K-P-31-788/2021 ir kt.).

36. Šioje byloje nustatyti pakankamai ilgai (nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio iki 2021 m. spalio 15 d.) besitęsę V. T. seksualinio pobūdžio veiksmai su nepilnamete nukentėjusiąja A. M.. Nevertinant šiuo laikotarpiu atliktų jaunesnio negu 16 metų asmens tvirkinimo veiksmų, viena dalis šių veiksmų (oralinis ir kitoks fizinis sąlytis) atitiko lytinės aistros tenkinimo požymį, būdingą seksualiniam prievartavimui, kita dalis (bandymas kišti lytinį organą į makštį) atitiko bandymo lytiškai santykiauti požymį, būdingą pasikėsinimui išžaginti. Minėti veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai kvalifikuoti kaip dviejų tęstinių nusikalstamų veikų (nepilnamečio asmens seksualinio prievartavimo ir pasikėsinimo išžaginti tokį asmenį) sutaptis. Tačiau pažymėtina, kad byloje nepavyko konkretizuoti, kada konkrečiai per anksčiau minėtą laikotarpį buvo padarytas vienas ar kitas seksualinio pobūdžio veiksmas ir panaudoti fizinės ir psichinės prievartos veiksmai. Kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašant visas baigtas ir nebaigtas išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nusikalstamas veikas, šios aplinkybės nurodytos iš esmės vienodai. Tokiame kontekste lieka neaišku, kokiu pagrindu nustatyti nuteistojo veiksmai – bandymas nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau nei du kartus, kišti savo varpą nukentėjusiajai į išangę (analinis fizinio sąlyčio būdas), atitinkantys skirtingus alternatyvius tos pačios nusikalstamos veikos sudėties požymius, išskirti iš tęstinių seksualinio prievartavimo veiksmų (tenkinimo nuteistąjį oraliniu būdu) į atskirą nusikalstamą veiką – pasikėsinimą seksualiai prievartauti. Toks išskyrimas byloje nėra pagrįstas nei pagal kitą tokių veiksmų atlikimo laiką ar vietą, nei pagal kitokį panaudotos prievartos pobūdį, nei pagal kitokį tyčios susiformavimo momentą ar kurią nors kitą aplinkybę, rodančią tokios veikos atskirtumą nuo bendrų tęstinių nusikalstamų veiksmų. Jokių motyvų, kodėl minėtas epizodas kvalifikuojamas atskirai nuo tęstinių seksualinio prievartavimo veiksmų, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepateikta. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad V. T. veiksmų (bandymo kišti savo varpą nukentėjusiajai į išangę) kvalifikavimas kaip pasikėsinimo seksualiai prievartauti nukentėjusiąją yra perteklinis. Tai vertinama kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas – V. T. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuotinos į vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 150 straipsnio 3 dalį. Atitinkamai keistina ir nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo už šią veiką ir bausmių bendrinimo, nes atlikus tokį veikų perkvalifikavimą iš naujo turi būti sprendžiami bausmės skyrimo už šią nusikalstamą veiką, taip pat bausmių bendrinimo klausimai. Tačiau dėl šių klausimų teisėjų kolegija plačiau pasisakys vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistajam V. T. skirtos bausmės švelninimo.

37. Iš dalies ginčydamas savo kaltę dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymo apeliantas skunde nurodo, kad byloje nėra tiksliai įrodyta, jog būtent dėl jo veiksmų A. M. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. V. T. manymu, A. M. sveikatos būklei turėjo įtakos kiti veiksniai, tai yra konfliktai ir patyčios mokykloje, santykiai šeimoje su motina, kuri taip pat naudojo jos atžvilgiu fizines bausmes (dėl neparuoštų pamokų, netvarkos kambaryje, per didelio dėmesio socialiniams tinklams ir žaidimams telefone) ir su kuria nebuvo emocinio artumo, pavydo jausmas mažai sesutei, jo (apelianto) griežtas elgesys. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. T. nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Kaip matyti iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-16/2022 (1 t., b. l. 187–199), jame A. M. konstatuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas (F32.10), kilęs dėl V. T. veiksmų ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šis sutrikimas formavosi palaipsniui ir buvo nulemtas ilgalaikio netinkamo elgesio vaiko atžvilgiu. Įtariamojo agresyvus elgesys, galimai taikytas fizinis ir psichologinis smurtas jos, jos mamos bei sesers atžvilgiu bei tiriamosios atžvilgiu galimai panaudota seksualine prievarta tiek kartu, tiek atskirai psichotraumuojančiai veikė tiriamosios psichikos būklę bei asmenybės raidą. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad nėra objektyvių duomenų, jog A. M. iki byloje tiriamų nusikalstamų veikų jos atžvilgiu padarymo bei jų metu būtų sirgusi lėtiniu psichikos sutrikimu ar buvusi laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Be to, iš ekspertizės akto turinio matyti, kad remiantis tiriamosios žodžiais matoma, jog byloje tiriamu laikotarpiu ji patyrė įvairius psichoemocinius sunkumus, dalis jų išlieka iki šiol: ilgametis nuovargio jausmas po nakties miego; jautėsi psichologiškai suvaržyta; atgaminant byloje tiriamus įvykius, kyla jaudulys, nerimas, nesaugumo jausmas, panikos jausmas, sunkumas pasakoti; kad užmirštų apie byloje tiriamus įvykius, ji siekia užpildyti savo laisvalaikį įvairiomis veiklomis, nes, priešingu atveju, jai kyla slogūs prisiminimai, tuo metu aktualizuojasi psichotraumuojančios patirtys dėl įtariamojo veiksmų. Tiriamoji apibūdina, kad iki šiol krūpčioja nuo kitų žmonių prisilietimų, išlieka vyrų baimė, įvardina, kad po truputį mažėja neapykanta savo kūnui, savo lyčiai. Ekspertizės akto išvadas patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos šią išvadą surašiusios ekspertės R. Gumbienė ir A. Šiaulytė, papildomai nurodžiusios, kad išvada buvo pateikta įvertinus ir apibendrinus visą gautą medžiagą, tai kas buvo pateikta papildomai ir tai, ką matė susitikimo metu. Buvo įvertintos ir aplinkybės, kaip A. M. gyveno nuo pat vaikystės, jos aplinka mokykloje, santykiai su bendramoksliais, aplinka šeimoje, elgesys ir santykiai su mama, tiek, kiek buvo pateikta ir gauta iš pačios nukentėjusiosios. Teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė R. Gumbienė pažymėjo, kad, visgi, buvo įvertinta tai, jog iš esmės sutrikimas formavosi dėl V. T. veiksmų, o visos kitos aplinkybės galėjo būti kaip pasekmė arba galėjo pagilinti ir prailginti, bet nesukelti šį sutrikimą. Apie A. M. patirtos seksualinės prievartos stiprų traumuojantį poveikį ir stebimas neigiamas pasekmes jos sveikatai galima spręsti ir iš pirmosios instancijos teisme liudytojomis apklaustų nukentėjusiosios motinos K. B., psichologių G. Š. ir J. Ž.-K. parodymų apie nukentėjusiosios emocinę būklę (nerimą, baimę, dirglumą, sunkius išgyvenimus ir pan.) po nagrinėjamų įvykių.

39. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nekyla jokių abejonių, kad būtent dėl ilgalaikių nuteistojo V. T. tvirkinimo, seksualinio prievartavimo, pasikėsinimo išžaginti veiksmų nukentėjusiajai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Sveikatos sutrikdymas yra nustatytas kompetentingų ekspertų, todėl abejoti anksčiau aptartų įrodymų patikimumu nėra jokio pagrindo. V. T., būdamas suaugęs, psichiškai sveikas žmogus, neabejotinai suprato, kad jo nusikalstami veiksmai ilgą laiko tarpą tvirkinant ir seksualiai prievartaujant nepilnametę A. M. prieš jos valią, netgi panaudojant fizinį smurtą, gali būti pavojingi nukentėjusiosios sveikatai, numatė, kad tokiais veiksmais gali sukelti nustatytus padarinius jos sveikatai, ir, nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. T. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą, kadangi jis nesunkiai sutrikdė savo šeimos nario (sugyventinės dukros, su kuria veikų padarymo metu pastoviai gyveno kartu) sveikatą.

Dėl nuteistajam skirtos bausmės

40. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, pažeidė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, neišsamiai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, dėl to paskyrė nuteistajam aiškiai per griežtas bausmes, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam V. T. paskirtų bausmių, galutinės bausmės yra pagrįsta ir teisėta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

41. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas kaltininkui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

42. Kaip nustatyta šioje byloje, nuteistasis V. T. pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą (BK 22 straipsnio 1 dalis, 149 straipsnio 3 dalis), už kurio padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 10 metų, taip pat padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 150 straipsnio 3 dalis), už kurio padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 10 metų, ir du apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte (už šio nusikaltimo padarymą sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki 5 metų bausmė), BK 153 straipsnio 1 dalyje (už šio nusikaltimo padarymą sankcijoje numatytos alternatyvios laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki 5 metų bausmės). Nuteistasis veikė tiesiogine ir netiesiogine (nusikaltimo sveikatai atžvilgiu) tyčia. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skiriant bausmes buvo atsižvelgta į tai, kad V. T. iš dalies prisipažino padaręs BK 150 straipsnio 3 dalyje ir BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Individualizuodamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. T. neteistas, baustas administracine tvarka, į psichikos sveikatos centro ir narkologinę įskaitą neįrašytas, dirba – užsiima individualia veikla, yra atlyginęs nukentėjusiajai 500 Eur neturtinės žalos. Nors V. T. iš esmės charakterizuojamas teigiamai, vis tik, akcentuotina tai, kad tiek nuteistojo parodymai pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinio skundo teiginiai rodo, kad jis savo veiksmus kritiškai vertina tik iš dalies. Be to, šiuo atveju itin svarbu atkreipti dėmesį ir į V. T. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei trukmę, sukeltus padarinius ir kitas aplinkybes. Nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bei sveikatai V. T. padarė prieš nepilnametį asmenį, savo šeimos narį – sugyventinės dukrą, su kuria kartu gyveno daugiau nei 10 metų. Kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, nusikalstami seksualinio prievartavimo ir tvirkinimo veiksmai nukentėjusios A. M. atžvilgiu tęsėsi ilgą laiką ir įgavo sistemiškumo požymius, jie buvo atliekami nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje, kur jai turėtų būti saugiausia, kartu su ja gyvenančio asmens, be kita, ko naudojant tiek fizinę, tiek psichologinę prievartą, grasinimus. Dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiajai A. M. buvo padarytas sveikatos sutrikimai (jai konstatuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas), kurie realiai pakenkė jos normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi, juos ji gydosi iki šiol ir jie yra ilgalaikio išliekamojo pobūdžio. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam už BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta mažesnė nei vidurkis 2 metų laisvės atėmimo bausmė, už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta mažesnė nei vidurkis 5 metų laisvės atėmimo bausmė, už BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta lygi vidurkiui 6 metų laisvės atėmimo bausmė ir už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą paskirta mažesnė nei vidurkis 2 metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežtos, jos yra teisingos ir atitinka tiek nuteistojo asmenybę, tiek jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį. Taip pat svarbu pažymėti, kad apylinkės teismas už atskirus nusikaltimus V. T. skirtas bausmes bendrino nuteistajam palankiausiu bausmių apėmimo būdu – griežčiausia iš paskirtų bausmių apimdamas visas kitas švelnesnes bausmes. Subendrintą 6 metų laisvės atėmimo bausmę vertinti kaip neteisingą ir aiškiai per griežtą bei ją sumažinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra jokio pagrindo.

43. Kaip konstatuota anksčiau šiame nuosprendyje, V. T. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį, perkvalifikavus į vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 150 straipsnio 3 dalį iš naujo turi būti sprendžiami bausmės skyrimo už šią nusikalstamą veiką, atitinkamai ir bausmių bendrinimo klausimai. Toks veikų perkvalifikavimas (išplečiant nusikalstamos veikos požymius) suponuoja, kad V. T. už BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą turėtų būti skiriama ir griežtesnė bausmė. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad už BK 150 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skundžiamu nuosprendžiu V. T. paskirta griežčiausia bausmė – 6 metai laisvės atėmimo, kuri su kitomis bausmėmis subendrinta bausmių apėmimo būdu, todėl, paskyrus už šio nusikaltimo padarymą griežtesnę laisvės atėmimo bausmę, būtų pasunkinta V. T. teisinė padėtis, to, šiuo atveju nesant prokuroro ar nukentėjusiosios skundo, apeliacinės instancijos teismas daryti negali. Atsižvelgiant į tai bei anksčiau konstatavus, kad nėra pagrindo švelninti V. T. skundžiamu nuosprendžiu skirtų bausmių, spręstina, jog už perkvalifikuotos, BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytos, veikos padarymą V. T. skirtina ta pati 6 metų laisvės atėmimo bausmė. Atitinkamai, dėl perkvalifikavimo iš naujo bendrinant už atskirus nusikaltimus skirtas bausmes bausmių apėmimo būdu, V. T. taip pat skirtina ir ta pati galutinė subendrintina bausmė.

Dėl civilinio ieškinio

44. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas ir sumažino civilinio ieškinio dydį, tačiau, priteisdamas iš jo nukentėjusiajai A. M. 29 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

45. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios A. M. atstovė pagal įstatymą K. B. pateikė civilinį ieškinį (prašymą), kuriame prašė iš V. T. priteisti jos dukrai A. M. 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes A. M. patyrė labai didelę moralinę (trauminę) žalą, po kurios dar neatsigavo, šiuo metu lankosi pas specialistus (psichiatrą ir psichologą) (1 t., b. l. 91). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir iš nuteistojo V. T. priteisė nukentėjusiosios A. M. naudai 29 500 Eur (likusi priteista suma nuteistajam atlyginus 500 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

46. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistojo V. T. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji A. M. patyrė neturtinės žalos. Byloje nustatyta, kad nuteistasis, palaužęs nukentėjusiosios valią dėl nuolatos suduodamų smūgių į įvairias kūno vietas bei grasinimų, nenustatytą kartų skaičių tvirkino bei seksualiai prievartavo A. M., taip pat pasikėsino ją išžaginti ir padarė A. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusį dėl V. T. veiksmų ir pasireiškusį vidutinio sunkumo depresijos epizodu (F32.10). Be to, byloje nustatyta, kad nukentėjusioji seksualinę prievartą patyrė iš žmogaus, su kuriuo kartu gyveno, prievarta tęsėsi nuolat kelerius metus, prievartos veiksmai buvo vykdomi namuose, tai yra vietoje, kuri vaikui turi būti saugiausia. Dėl anksčiau nurodytų sistemingų nusikalstamų V. T. veiksmų A. M. patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinį sukrėtimą, ilgalaikius skaudžius dvasinius išgyvenimus. Tai neabejotinai turėjo neigiamą poveikį jos gyvenimui, psichinei, fizinei ir lytinei sveikatai, ydingo supratimo apie tėvų ir vaikų santykius, taip pat lytinius santykius. Visa tai turės įtakos nukentėjusiosios gyvenimui ateityje. Tai patvirtina teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, kuriame, be kita ko, nukentėjusiajai rekomenduota ilgalaikė psichiatrinė ir psichoterapinė pagalba psichotraumuojančių patirčių įveikai bei integracijai, nes nesuteikus tinkamos pagalbos gali formuotis sunkesni sutrikimai, stabilūs asmenybės pokyčiai išvados, nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada, nukentėjusiosios motinos K. B., psichologių G. Š. ir J. Ž.-K., kuri pateikė ir 2023 m. sausio 5 d. pažymą dėl nukentėjusiajai teikiamų psichologo paslaugų nuo 2022 m. birželio 25 d., kurios bus teikiamos ir toliau (4 t., b. l. 37), parodymai apie nukentėjusiosios emocinę būklę ir dvasinius sukrėtimus bei išgyvenimus po nagrinėjamų įvykių, eksperčių R. Gumbienės ir A. Šiaulytės paaiškinimai teisme, kad A. M. reikalinga ilgalaikė psichoterapinė ir net psichiatrinė pagalba, reikia stebėti ir vertinti jos būseną.

48. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti ir šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jo galimybes atlyginti žalą, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Šiuo atveju V. T. yra gana jauno amžiaus darbingas asmuo, dirba (užsiima individualia veikla), jau yra atlyginęs nukentėjusiajai 500 Eur neturtinės žalos, tačiau jam skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta pakankamai ilga laisvės atėmimo bausmė. LAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje kaip vienas iš neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų yra šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, vidutinės gyventojų pajamos ir kiti ekonominio pobūdžio faktoriai (LAT nutartis civilinėje byloje 3K-3-263/2007), todėl nukentėjusiajai priteistinas neturtinės žalos dydis turi atitikti protingumo kriterijų, būti adekvatus padarytų nusikaltimų pasekmėms.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas iš V. T. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą bei teismų praktikos tendencijas panašaus pobūdžio bylose, taip pat kitas reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgus į nuteistojo V. T. turtinę padėtį, jo galimybes realiai atlyginti padarytą neturtinę žalą, taip pat į tai, kad jam buvo paskirta pakankamai ilga laisvės atėmimo bausmė, bei įvertinus tai, jog ekspertizės akto išvados, taip pat eksperčių ir liudytojų parodymai patvirtina, jog A. M. psichikos būseną byloje aktualiu laikotarpiu taip pat sunkino ir pagalbos bei palaikymo iš mamos neturėjimas, konfliktiški šeimos tarpusavio santykiai, pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo nukentėjusiosios naudai priteistas neturtinės žalos dydis (29 500 Eur) yra neadekvatus, prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams bei turėtų būti sumažintas. Pažymėtina, kad ir pati nukentėjusiosios A. M. atstovė pagal įstatymą K. B. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis. Dėl to, kas nurodyta, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo keistina (BPK 328 straipsnio 4 punktas), nustatant, jog nukentėjusiosios A. M. patirta ir atlygintina neturtinė žala sudaro 12 000 Eur. Kadangi V. T. jau yra atlyginęs 500 Eur neturtinės žalos, todėl iš jo nukentėjusiosios A. M. naudai priteistas neturtinės žalos dydis mažintinas iki 11 500 Eur. Toks neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiajai yra proporcingas nuteistojo padarytoms nusikalstamoms veikoms ir dėl jų kilusioms pasekmėms, atitinka nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus, formuojamą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322-719/2018, 2K-17-648/2022, Nr. 2K-145-788/2023 ir kt.).

Dėl nuteistajam skirtos kardomosios priemonės

50. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. T. taip pat prašo panaikinti jam skirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros – vieną iš skirtų įpareigojimų – nebendrauti ir neieškoti ryšių su jo biologine dukra A. T., nes jos atžvilgiu nebuvo atliekami jokie nusikalstami veiksmai. Vadovaujantis BPK 139 straipsnio 1 dalimi, paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, kardomosios priemonės taip pat baigiamos taikyti: suėjus kardomosios priemonės skyrimo terminui, įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui ar pradėjus bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas nusprendė, jog V. T. skirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra – paliktina nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir naikintina nuo tos dienos, kai bus pradėta vykdyti laisvės atėmimo bausmė. Kadangi šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos (BPK 336 straipsnio 2 dalis) ir bus pateiktas vykdyti ne vėliau kaip per tris dienas nuo bylos grąžinimo iš apeliacinės instancijos teismo dienos (BPK 342 straipsnio 1 dalis), o pradėjus jį vykdyti V. T. skirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra – bus panaikinta (baigiama taikyti) visa apimtimi, todėl šiuo metu nebetikslinga spręsti klausimą dėl šioje byloje V. T. skirtos kardomosios priemonės taikymo sąlygų švelninimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3, 4 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. kovo 24 d. nuosprendį.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje, aplinkybės, jas nustatyti išdėstant taip: V. T. tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį, o būtent: jis, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuo 2018 metų rugpjūčio mėnesio iki 2020 m. balandžio 21 d. tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį, kambaryje ir vonioje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat kitose nenustatytose vietose, sistemingai, ne dažniau nei kartą į mėnesį, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su nepilnamete A. M., gim. (duomenys neskelbtini), palaužęs jos valią dėl nuolatos suduodamų smūgių į įvairias kūno vietas, lietė bei glostė nukentėjusiosios krūtinę ir lytinius organus, sėdmenis, šlaunis, versdavo pastarąją liesti jo lytinius organus, t. y. tokiais savo veiksmais tvirkindavo jaunesnę negu šešiolikos metų nukentėjusiąją A. M..

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 3 dalyje, aplinkybės, nustatyti, kad šioje dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus V. T. atliko sistemingai, ne dažniau nei kartą į mėnesį.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, aplinkybės, nustatyti, kad ši nusikalstama veika buvo padaryta tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuo 2018 metų rugpjūčio mėnesio iki 2020 m. balandžio 21 d., taip pat, kad V. T. sistemingai, ne dažniau nei kartą į mėnesį, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą su sugyventinės K. B. nepilnamete dukra A. M., gim. (duomenys neskelbtini), palaužęs jos valią dėl nuolatos suduodamų smūgių į įvairias kūno vietas, lietė nukentėjusiosios krūtinę ir lytinius organus, versdavo pastarąją liesti jo lytinius organus ir tenkinti jį oraliniu būdu <...>.

Patikslinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, aplinkybes dėl nusikalstamų veikų padarymo laiko, nurodant, kad šios nusikalstamos veikos buvo atliekamos ne nuo 2015 m. birželio mėnesio, o nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio.

V. T. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti į vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 150 straipsnio 3 dalį ir paskirti už šią nusikalstamą veiką bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmę, paskirtą pagal BK 150 straipsnio 3 dalį, apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 3 dalį, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir V. T. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams.

Nukentėjusiosios A. M. naudai iš nuteistojo V. T. priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį nuo 29 500 Eur sumažinti iki 11 500 Eur.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.