- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-27
- Bylos Nr.
- e2A-689-198/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-37-3-01384-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- B. V.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau ir – AB) „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-384-504/2018 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ patikslintą ieškinį atsakovei B. V. dėl žalos atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės B. V. 593,54 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2016 m. lapkričio 26 d. (duomenys neskelbtini), įvykusios avarijos metu buvo sužalota G. S. bei apgadinti jos daiktai. Avarija įvyko dėl transporto priemonės OPEL MERIVA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo A. V. kaltės. A. V. iš eismo įvykio vietos pasišalino.
3. Ieškovė draudimo sutarties pagrindu avarijos metu padarytai žalai atlyginti išmokėjo 1 187,08 Eur dydžio draudimo išmoką: 183 Eur už apgadintus daiktus; 1 004,08 Eur už sveikatos sužalojimą. Todėl, remdamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir - TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2 dalimi įgijo reikalavimo teisę į A. V. teisių ir pareigų perėmėją B. V.. Prašo priteisti iš atsakovės 50 proc. žalos atlyginimo – 593,54 Eur.
Atsiliepimas
4. Atsakovė B. V. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Teigė, kad A. V. eismo įvykio metu apskritai nesuvokė jį padaręs.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ 182 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 3,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
6. Teismas vertino, jog A. V. neginčijo, kad 2016 m. lapkričio 26 d., apie 14.58 val., vairuodamas jam priklausantį automobilį OPEL MERIVA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 2, nedavė kelio pėsčiajai G. S., ėjusiai nereguliuojama pėsčiųjų perėja ir ją kliudė. Jis nurodė, kad šį pažeidimą padarė netyčia, įvykio metu nesuvokė padaręs eismo įvykį, nes mergaitė, kurią kliudė automobilio kampu, ko pasekoje ji suklupo – parvirto, pasiėmusi iškritusį telefoną, su kita mergaite iš karto nuėjo. Jis buvo atsidaręs automobilio dureles, bet mergaitės jam nieko nesakė, nuėjo, tad jis manė, kad niekas nenukentėjo ir nėra reikalo skambinti policijai. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutarime nurodyta, kad po įvykio A. V. nuvažiavo į šalia esančią PC „Norfa“ aikštelę, kurioje bendravo su prie jo priėjusiu ir šį įvykį mačiusiu policijos pareigūnu M. Ž.. A. V. paaiškino jam, kodėl nuvažiavo iš įvykio vietos, tačiau pareigūnas, atsižvelgdamas į garbų A. V. amžių, taip pat nepatarė, nepaaiškino, jog tokioje situacijoje privaloma pasilikti eismo įvykio vietoje ir apie įvykį pranešti policijai, o ir pats pareigūnas nieko nepranešė policijos komisariatui.
7. Teismas sprendė, jog administracinio nusižengimo byloje Nr. II-7-233/2017 nėra jokių duomenų, paneigiančių A. V. nurodytą aplinkybę, kad jam dar stovint įvykio vietoje, automobilio kliudyta mergaitė atsistojo ir iš karto kartu su kita mergaite nuėjo iš įvykio vietos, tai yra pasišalino iš įvykio vietos pirmoji, kas tikėtina, leido jam manyti, kad mergaitė nenukentėjo. Tolimesni A. V. veiksmai – nuvažiavimas į greta įvykio vietos esančią automobilių stovėjimo aikštelę, bendravimas joje apie įvykį su policijos pareigūnu M. Ž. rodo, kad A. V. neturėjo tyčios pasišalinti iš įvykio vietos, siekiant išvengti atsakomybės. Byloje nustatyta, kad kliudžius mergaitę, A. V. sustojo, atsidarė automobilio dureles, iš įvykio vietos nuvažiavo tik mergaitėms nuėjus.
8. Teismas pasisakė, jog byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visetas leidžia teismui konstatuoti, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, pakankamų daryti išvadą, jog labiau tikėtina, kad A. V. suprato, kad sukėlė eismo įvykį, nurodytą Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 punkte, apie kurį turi pareigą pranešti policijai, ir atitinkamai neteisėtai pasišalino iš įvykio vietos, t. y. A. V. veiksmai nevertintini kaip pasišalinimas iš įvykio vietos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme, tad ieškovės ieškinys atmestinas kaip nenepagrįstas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
10. Teigia, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.270 straipsnio, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, dėl ko byla išspręsta neteisingai.
11. Nurodo, kad teismas nevertino A. V. veiksmų dėl pasišalinimo iš įvykio vietos pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).
12. Pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog A. V. suprato, kad įvyko eismo įvykis – jis sustabdė vairuotą transporto priemonę, matė parkritusią mergaitę, tačiau nesiėmė jokių veiksmų eismo įvykio vietoje išsiaiškinti susidariusios situacijos, t. y. nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė B. V. prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
14. Pažymi, kad A. V. pagrįstai buvo įsitikinęs, kad mergaitė jokių fizinių sužalojimų ar kitokios žalos nepatyrė, t. y. įvykio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje numatyta prasme nebuvo. Tikslo ir motyvo pasišalinti nebuvimas šiuo atveju yra absoliučiai akivaizdus ir taip pat rodo A. V. kaltės nebuvimą.
15. Nurodo, kad būtent ieškovė turi įrodyti aplinkybę, kad atsakovas suvokė buvus eismo įvykiui. Ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad A. V. būtų suvokęs sukėlęs eismo įvykį, t. y. suvokęs, kad jis sužeidė žmogų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
apeliacinis skundas netenkinamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių atstovų paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų visų iš naujo nebekartoja. Kasacinio teismo ne kartą pastebėta, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų ieškovės apeliacinio skundo argumentų.
18. Šioje byloje nustatyta, jog ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ir A. V. 2015 m. lapkričio 19 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d. buvo apdrausta transporto priemonės – „Opel Meriva –A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2016 m. lapkričio 26 d. A. V. vairuojamas automobilis, „Opel Meriva – A“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), pėsčiųjų perėjoje kliudė ir sužalojo G. S., kuri buvo gydoma ligoninėje. Rokiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. balandžio 27 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. II-7-233/2017 administracinio nusižengimo teiseną A. V. atžvilgiu dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ir – ANK) 426 straipsnio 1 dalyje padarymo (pasišalinimas iš eismo įvykio vietos), nutraukė, už ANK 423 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą skyrė administracinę nuobaudą - 50 Eur dydžio baudą. Administracinio nusižengimo byloje nustatyta, kad A. V. veiksmuose tyčios pasišalinti iš įvykio vietos ir išvengti atsakomybės dėl eismo įvykio, nėra. A. V. (duomenys neskelbtini) mirė, todėl patikslintas ieškinys buvo reiškiamas jo palikimą priėmusiam asmeniui – sutuoktinei B. V..
19. Taip pat nustatyta, kad ieškovė G. S. išmokėjo 1 187,08 Eur draudimo išmoką – 183,00 Eur už apgadintus daiktus, 1 000 Eur už neturtinę žalą, 2,50 Eur už gydymą, 1,58 Eur už kitas išlaidas.
20. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.270 straipsnio, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ir jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką.
21. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, draudikas, sumokėjęs nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui draudimo išmoką, turi teisę pareikšti regresinį ieškinį automobilio valdytojui, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, pasišalinusiam iš įvykio vietos. Šioje teisės normoje įtvirtinta viena iš išimčių, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nes iš principo privalomo draudimo esmė ir tikslas eliminuoja draudiko teisę susigrąžinti išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2011). Taigi, eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei transporto priemonės valdytojas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ nustatytas pareigas. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinį vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).
22. Taigi, nagrinėjamu atveju buvo svarbu išsiaiškinti ir nustatyti, ar transporto priemonės valdytojas tinkamai vykdė teisės aktais jam nustatytas pareigas, ar dėl pasišalinimo iš įvykio vietos yra jo kaltės, kuri galėjo pasireikšti tyčia arba neatsargumu.
23. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 13 punktą eismo įvykiu laikomas įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Šiuo atveju eismo įvykis įvyko tarp transporto priemonės ir pėsčiojo. Byloje nustatyta, kad automobiliu kliudęs mergaitę, A. V. sustojo, atsidarė automobilio dureles, iš įvykio vietos nuvažiavo tik mergaitėms nuėjus.
24. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių A. V. nurodytą aplinkybę, kad jam dar stovint įvykio vietoje, automobilio kliudyta mergaitė atsistojo ir iš karto kartu su kita mergaite nuėjo iš įvykio vietos, t. y. pasišalino iš įvykio vietos pirmoji, kas tikėtina, leido jam manyti, kad mergaitė nenukentėjo. Skundžiamame sprendime teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad ir A. V. veiksmai po eismo įvykio – nuvažiavimas į greta įvykio vietos esančią automobilių stovėjimo aikštelę, bendravimas joje apie įvykį su jį mačiusiu policijos pareigūnu M. Ž. patvirtina, jog A. V. nesuvokė padaręs eismo įvykį, o taip pat jo pasišalinimo iš įvykio vietos (CPK 185 straipsnis).
25. Apeliantė teigia, kad skundžiamame sprendime A. V. veiksmai dėl pasišalinimo iš įvykio vietos neįvertinti pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.
26. Pažymėtina, jog aplinkybę, kad A. V. suprato, negalėjo nesuprasti, kad sukėlė eismo įvykį turi įrodyti ieškovė. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus ir nustatęs faktines aplinkybes, pripažino, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, pakankamų daryti išvadą, jog labiau tikėtina, kad A. V. suprato, jog sukėlė eismo įvykį, nurodytą Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 13 punkte, apie kurį turi pareigą pranešti policijai, ir atitinkamai neteisėtai pasišalino iš įvykio vietos.
27. Vertinant A. V. elgesį šioje situacijoje pagal atidaus ir rūpestingo žmogaus standartus, apeliacinės instancijos teismas, taip pat neturi pagrindo išvadai, kad vairuotojo elgesys šių standartų neatitiko. Priešingai nei teigia apeliantė, A. V. dėjo pastangas realiai įvertinti situaciją. Pamatęs, kad jo automobilis palietė mergaitę, ji perėjoje suklupo, A. V. sustabdė automobilį, atsidarė automobilio duris, tačiau mergaitė nieko nepasakiusi su drauge nuėjo. Atsižvelgiant tiek į G. S., tiek į A. V., tiek į įvykį mačiusio policijos pareigūno M. Ž. paaiškinimus ir elgesį, spręstina, kad situacija nebuvo išskirtinė, dėl ko vairuotojui kilo ar turėjo kilti įtarimų dėl žalos mergaitei, kaip kad numato Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 13 punktas. Todėl apelianto argumentai, kad A. V. nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, atmestini kaip nepagrįsti.
28. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad A. V. veiksmų po eismo įvykio negalima vertinti kaip pasišalinimo TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme, net ir dėl neatsargumo (CPK 185 straipsnis). Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog A. V. nesuvokė, kad įvyko eismo įvykis, tačiau jo elgesys pripažintinas pakankamai atidžiu ir rūpestingu bei nesudarančiu pagrindo konstatuoti pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto. Ieškovė neįrodė A. V. pasišalinimo iš įvykio vietos (CPK 12, 178 straipsniai). Nenustačius TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo būtinosios sąlygos – pasišalinimo iš eismo įvykio vietos fakto, ieškovės ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo atmestas pagrįstai.
29. Šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudiko teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos išmoką grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, dėl ko byla buvo išspręsta teisingai. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimo atmeta, o sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Atsakovei byloje buvo teikiama antrinė teisinė pagalba. Pagal pateiktą 2018 m. rugsėjo 27 d. pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 91 Eur. Ieškovės apeliacinį skundą atmetant, iš jos valstybei priteistinos antrinės teisinės pagalbos išlaidos (CPK 93, 96, 99 straipsniai). Procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teismas nepatyrė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, 91 Eur (devyniasdešimt vieną eurą) antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, nurodant įmokos kodą 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.