Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-214-553/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-04-18
Bylos Nr.: e2A-214-553/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00564-2017-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Aldona Tilindienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Merko būstas“
Atsakovas: M. N., L. B., V. B.
Trečiasis asmuo: T. Š.

Kategorijos

2.6.38Taikos sutartis

Civilinė byla Nr. e2A-214-553/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00564-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 2.6.38. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Astos Radzevičienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Merko būstas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Merko būstas“ patikslintą ieškinį atsakovėms M. N., L. B. ir V. B. dėl taikos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo byloje T. Š., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Merko būstas“ (UAB „VPSP 1“ teisių perėmėja) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms M. N., L. B. ir V. B., prašydama pripažinti negaliojančia 2016 m. lapkričio 25 d. taikos sutartį, sudarytą tarp UAB „VPSP 1“, M. N., L. B., V. B., taikyti restituciją, įpareigojant atsakoves grąžinti ieškovei 211 766 Eur sumą, gautą iš ieškovės pagal ginčijamą sutartį, jeigu teismas nenustatytų pakankamų teisinių pagrindų dėl ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia, prašo pripažinti UAB „VPSP 1“ teisę atsisakyti 2016 m. lapkričio 25 d. taikos sutarties CK 6.228 straipsnio pagrindu dėl esminės šalių nelygybės, nutraukti šią sutartį ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakoves grąžinti ieškovei 211 766 Eur sumą, gautą iš ieškovės pagal atsisakytą vykdyti ginčijamą sutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) jai (tuo metu buvusiai UAB „VPSP 1“) pareikštu ieškiniu reikalavo pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 21 d. statybos leidimą Nr. LNS-01-150521-00558, įpareigoti UAB „VPSP 1“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pagal reikalavimus pertvarkytos projektinės dokumentacijos pagrindu, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, pertvarkyti statinį, jeigu toks pertvarkymas yra galimas pagal teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems teisės aktų reikalavimams, per nustatytą terminą neatlikus nurodytų veiksmų, įpareigoti UAB „VPSP 1“ per 6 mėnesius savo lėšomis nugriauti statinį, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Šioje byloje buvo nagrinėjamas ginčas tarp VTPSI ir UAB „VPSP 1“, vertinant statybos leidimu patvirtintus projektinius sprendinius ir nustatant žemės sklypo užstatymo ties žemės sklypo ribą, kuri ribojasi su kito žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), riba teisėtumą. VTPSI nurodė, jog statybos leidimu patvirtintas žemės sklypo užstatymas iki pat sklypo ribos su besiribojančiu žemės sklypu, yra neteisėtas, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir nėra gauti besiribojančio žemės sklypo daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų rašytiniai sutikimai dėl statybos ant žemės sklypo ir besiribojančio žemės sklypo ribos. Teismas į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukė besiribojančiame žemės sklype stovinčio daugiabučio gyvenamojo namo būtų savininkus, įskaitant ir atsakoves šioje byloje. Aplinkos ministras 2016 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. D1-460 patvirtino STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ pakeitimus, tarp kurių nustatyta, jog STR 193 punkte nustatyti privalomi statomų gyvenamųjų pastatų atstumai iki žemės sklypo ribos yra netaikomi žemės sklypuose, kuriuose istoriškai susiklostęs perimetrinis užstatymas ir (ar) statybos zona numatyta teritorijų planavimo dokumentuose, patvirtintuose iki 2014 m. lapkričio 18 d., jei po šių dokumentų patvirtinimo žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektais žemės sklypai nebuvo padalyti, atidalyti, sujungti ar perdalyti. Statybos leidimas išduotas pagal teritorijų planavimo dokumentus, patvirtintus iki 2014 m. lapkričio 18 d. ir nustatant perimetrinio žemės sklypų užstatymo teisę, todėl buvo pašalintos abejonės dėl statybos leidimo galimo neteisėtumo. VTPSI atliko pakartotinį statybos ir projektinės dokumentacijos patikrinimą, nustatė jog nebeegzistuoja statybos leidimo turinio ir jo išdavimo neatitikimai su taikytinu teisiniu reguliavimu. 2016 m. rugpjūčio 30 d. VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „VPSP 1“ sudarė byloje taikos sutartį, kuria VTPSI sutiko atsisakyti pareikštų reikalavimų ir užbaigti civilinės bylos nagrinėjimą taikos sutartimi.

3. Po taikos sutarties pateikimo tvirtinti, atsakovės ėmėsi visų įmanomų priemonių, siekdamos sustabdyti bei užvilkinti taikos sutarties tvirtinimo procesą – pateikė rašytinius prieštaravimus. Atsakovėms paaiškinus, kad dėl jų kliudymo patvirtinti taikos sutartį, ieškovė negali žemės sklype statomo daugiabučio gyvenamojo namo pripažinti tinkamu naudoti ir parduoti butų pirkėjams, šios patvirtino suprantančios situaciją ir pareikalavo 400 000 Eur kompensacijos už netrukdymą patvirtinti taikos sutartį ir už atsisakymą nuo naujų procesų. Atsakovėms toliau formuojant procesines prielaidas stabdyti taikos sutarties tvirtinimą, ieškovė inicijavo susitikimą su atsakovėmis, kurio metu pastarosios nurodė ieškovei pasirinkti, ar tęsti ginčą teisme bei naujuose procesuose, ar viską užbaigti susitarimu, sumokant 300 000 Eur kompensaciją.

4. 2016 m. spalio 28 d. teismas patvirtino VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „VPSP 1“ taikos sutartį, atsakovių argumentus dėl jos prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms atmetė kaip nepagrįstus. Dėl šios nutarties atsakovės pateikė atskirąjį skundą. Ieškovės atstovai, apskaičiavę patiriamus bei ateityje kilsiančius nuostolius, 2016 m. lapkričio 25 d. sudarė taikos sutartį su atsakovėmis, kuria įsipareigojo sumokėti 200 000 Eur sumą su papildomai apskaičiuotais 11 766 Eur mokesčiais (GPM), o atsakovės įsipareigojo atsisakyti savo atskirojo skundo bei nereikšti naujų pretenzijų ar reikalavimų. 2016 m. lapkričio 28 d. ieškovė pervedė 211 766 Eur sumą į atsakovių atstovo advokato T. Š. depozitinę sąskaitą, tą pačią dieną atsakovės atsisakė nuo atskirojo skundo. 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi priimtas atsakovių atsisakymas nuo atskirojo skundo, apeliacijos procesas nutrauktas.

5. Ieškovė ginčijamą sutartį sudarė tik dėl atsakovių nesąžiningo elgesio, siekiant užvilkinti bylos nagrinėjimą ir taikos sutarties patvirtinimą, dėl patirtinų finansinių nuostolių bei jų grėsmės ateityje. Atsakovėms buvo žinoma, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovė negali užbaigti statybos, pripažinti daugiabučio gyvenamojo namo tinkamu naudoti bei parduoti butų, todėl jos nuosekliai reikalavo kompensacijos, kuri nėra ir negali būti pagrįsta jokiais ekonominiais ar loginiais pagrindais. Atsakovės reikalavo išmokos už atsisakymą nuo nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis, todėl ginčijama sutartis prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei ir laikytina niekine nuo jos sudarymo momento (CK 1.81 straipsnis), dėl susidėjusių aplinkybių ir atsakovių naudoto ekonominio spaudimo, ieškovės sudaryta labai nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 straipsnis) bei dėl to egzistuoja pagrindas ieškovei atsisakyti šios sutarties (CK 6.228 straipsnio 1 dalis).

Šalies argumentai

6. Atsakovės ir trečiasis asmuo su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu, iš kurių 2 500 Eur atsakovių naudai, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

7. Atsakovės atsiliepime nurodė, kad jos yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) bendrasavininkės, šiame sklype esančių statinių ir butų savininkės. Ieškovė 2014 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo su (duomenys neskelbtini) žemės sklypu besiribojantį žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) ir netrukus pradėjo daugiabučio gyvenamojo namo projektavimo darbus. Būsimo daugiabučio gyvenamojo namo projektas su gretimo žemės sklypo bendrasavininkais, taip pat ir atsakovėmis, suderintas nebuvo, ieškovė sutikimų neprašė. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015 m. gegužės 21 d. išdavė UAB „VPSP 1“ leidimą statyti naują statinį pagal UAB ,,T. B. architektūros biuras“ parengtą daugiabučio gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), statybos projektą. Ieškovė pagal minėtą statybos leidimą statybos darbus atliko ne tik savo, bet ir atsakovėms priklausančiame žemės sklype – statomą daugiabutį namą sublokavo su gretimame žemės sklype esančiu gyvenamuoju namu, (duomenys neskelbtini), atlikdama blokavimo darbus sunaikino minėto namo lietaus nutekėjimo sistemos dalis (nuėmė lietvamzdžius ir paliko juos (duomenys neskelbtini)žemės sklypo ribose). Visus šiuos darbus ieškovė atliko, neturėdama atsakovių sutikimo, todėl atsakovė L. B. dėl vykdomų statybos darbų kreipėsi į VTPSI. Pastaroji nustatė, kad statybos leidimas išduotas neteisėtai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų. VTPSI kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 21 d. išduoto statybą leidžiančio dokumento Nr. LNS-01-120521-00558 pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo pertvarkyti projektinę dokumentaciją, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, atsakovės įtrauktos į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Atsakovių atstovas, susipažinęs su byla, nustatė, kad atsakovių teisės yra labiau pažeidžiamos, nei nustatė VTPSI, todėl reiškė savarankiškus reikalavimus. Atstovas taip pat sužinojo, jog tarp VTPSI ir UAB „VPSP 1“sudaryta taikos sutartis, todėl pateikė atsiliepimą į prašymą patvirtinti taikos sutartį, kuriuo prašė jos netvirtinti, nes ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir sutartimi yra pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės.

8. Atsakovės buvo pakviestos susitikimui su ieškove. Atsakovių atstovas informavo ieškovę, kad atsakovių teisių pažeidimas gali būti ginamas arba pašalinant teisių pažeidimą, arba kompensuojant dėl teisių pažeidimo patirtus nuostolius. Atsakovių nuostolius dėl ieškovės pažeidimų jų atstovas apskaičiavo pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį, kaip ieškovės iš savo neteisėtų veiksmų gautą naudą. Ieškovės atstovas vieno iš pokalbių metu sutiko su atsakovių atstovo nurodyta kompensacijos apskaičiavimo tvarka, netrukus įvyko šalių susitikimas, kuris ieškovės atstovo buvo įrašinėjamas, šio fakto neatskleidžiant kitai šaliai. Susitikimo metu išsakyta, kad ieškovė patiria nuostolius, tokie veiksmai reiškė derybinę poziciją, pagrįstą atsakovių gąsdinimais dėl galimų nuostolių, tokiu būdu spaudžiant jas susitarti ir kuo mažesnėmis sąnaudomis priversti atsisakyti savo pažeistų teisių gynimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas patvirtino VTPSI ir ieškovės sudarytą taikos sutartį, civilinę bylą nutraukė. Vėliau vykusių susitikimų metu šalys suderino 200 000 Eur kompensacijos sumą ir esmines sutarties sąlygas, 2016 m. lapkričio 25 d. šalys pasirašė taikos sutartį. Pasirašius taikos sutartį atsakovės nedelsiant įvykdė visus savo įsipareigojimus – taikos sutartimi davė sutikimą ginčo pastato statyboms, nereiškė jokių pretenzijų ir reikalavimų dėl ginčo pastato teisėtumo, atsiėmė atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis tarp ieškovės ir VTPSI, pateikė teismui prašymą dėl skubaus nutarties vykdymo. Taikos sutarties vykdytoju tapęs advokatas T. Š. tiksliai vykdė taikos sutartyje šalių aptartas pareigas bei išmokėjo kompensaciją tik įvykus atitinkamiems, šalių suderintiems faktams.

9. Galutinis kompensacijos išmokėjimas buvo siejamas su statybos užbaigimo akto surašymu. 2016 m. kovo 16 d. užklausta, ar įvyko taikos sutartyje numatytas įvykis, ieškovė nurodė, kad aktas formuojamas, tikisi kitą savaitę jau viską užbaigti. Ieškovės atstovas elgėsi nesąžiningai, nes statybos užbaigimo aktas sudarytas tą pačią dieną, nekilnojamojo turto registre registruotas 2016 m. kovo 21 d. Be to, ieškovės ieškinys teismui taip pat pateiktas 2016 m. kovo 16 d. Taigi, ieškovė, po to, kai atsakovės įvykdė taikos sutartimi numatytas pareigas, elgėsi nesąžiningai, siekdama nuslėpti reikšmingas aplinkybes ir išvengti galutinio sutarties įvykdymo. Ieškovė nustojo teikti advokatui T. Š. informaciją, todėl šis, patikrinęs viešojo registro duomenis ir nustatęs taikos sutartyje numatyto juridinio fakto atsiradimą, apie tai informavo taikos sutarties šalis ir įvykdė jam taikos sutartyje nustatytas pareigas.

10. Ieškovė ieškinyje pripažino, kad ji inicijavo derybas su atsakovėmis dėl taikos sutarties sudarymo, šias derybas vedė per direktorių ir profesionalų teisininką. Šalys derybų būdu sudarė taikos sutartį, kuria laisva valia prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus, kiekviena siekdama savo norimo rezultato. Ieškovė pripažino, kad, sudarydama taikos sutartį, nebuvo suklaidinta, apgauta ir pan., ją sudarė siekdama išvengti nuostolių. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad atsakovės piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, prieštarauja taikos sutarties sąlygoms, ieškovės elgesiui. Ieškinio pareiškimo data sutampa su ginčo statinio statybos užbaigimo akto pasirašymo diena, o tai patvirtina, kad ieškovė sutartį pradėjo ginčyti tik tuomet, kai gavo taikos sutartimi siektą rezultatą, o ne iš karto po to, kai įvyko aplinkybė, kurią ieškovė deklaruoja kaip sutarties sudarymo priežastį. Tikruosius ieškovės ketinimus patvirtina sutarties tekstas, ieškovės atstovų siųsti laiškai. Taikos sutarties sudarymas neprieštaravo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Taikos sutartimi ieškovė sutiko atlyginti atsakovių patirtus nuostolius, kurių dydį šalys suderino ir dėl to ginčo nėra, o atsakovės sutiko duoti sutikimą ieškovės atliktiems statybos darbams ir įsipareigojo atsisakyti ir ateityje nereikšti jokių reikalavimų dėl jų teisėtumo. Taigi, taikos sutartis nėra niekinis sandoris. Be to, abi šalys iš esmės įvykdė taikos sutartį, todėl, vadovaujantis CK 1.79 straipsnio 1 dalimi, ieškovė neteko teisės jos ginčyti. Byloje nėra jokių duomenų apie darytą atsakovių ar jų atstovų spaudimą ar raginimus sudaryti taikos sutartį. Iš ieškinio matyti, kad ieškovė jau pradėdama derybas elgėsi nesąžiningai, neketino vykdyti savo pažadų ir įsipareigojimų pagal taikos sutartį.

Šalies argumentai

11. Ieškovė pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio dalyko patikslinimo, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2016 m. lapkričio 25 d. taikos sutartį, sudarytą tarp UAB „VPSP 1“, M. N., L. B., V. B. ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakoves grąžinti ieškovei UAB „Merko būstas“ 223 531 Eur sumą, gautą iš ieškovės pagal ginčijamą sutartį, o jeigu teismas nenustatytų pakankamų teisinių pagrindų dėl ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia, prašė pripažinti UAB „Merko būstas“ teisę atsisakyti 2016 m. lapkričio 25 d. taikos sutarties CK 6.228 straipsnio pagrindu dėl esminės šalių nelygybės, nutraukti šią sutartį ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakoves grąžinti ieškovei 223 531 Eur sumą, gautą iš ieškovės pagal atsisakytą vykdyti ginčijamą sutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad įvykdė ginčijama sutartimi prisiimtą įsipareigojimą dėl gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo, sumokant už atsakoves 11 765 Eur gyventojų pajamų mokesčio Valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl išaugo atsakovių pagal sutartį gautos naudos apimtis, kuri privalo būti ieškovei ieškinio reikalavimų tenkinimo atveju grąžinta.

Atsiliepimas

12. Atsakovės ir trečiasis asmuo atsiliepime į pareiškimą dėl ieškinio dalyko patikslinimo nurodė, kad ieškovės nurodomas ieškinio faktinis pagrindas siejamas išimtinai su ieškovės subjektyviu bei nepagrįstu šalių santykių vertinimu, prieštaraujančiu šalių sudarytos taikos sutarties turiniui. Taikos sutartyje aiškiai išskirta kiekvienai atsakovei mokama kompensacijos suma bei nuo jos mokamas gyventojų pajamų mokestis, tačiau ieškovė siekia visų jos pagal taikos sutartį sumokėtų sumų išieškojimo iš atsakovių solidariai, nepaisydama faktų kam, kokiu pagrindu ir kokias sumas ieškovė sumokėjo, vykdydama taikos sutartį. Toks reikalavimas iš esmės prieštarauja restitucijos principo turiniui, kurio esmė – šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai tik tai, ką yra gavusi pagal sandorį. Patenkinus ieškovės reikalavimą, pastaroji galėtų reikalauti priteistos sumos iš bet kurios atsakovės, nors faktinės aplinkybės patvirtina, kad prievolė nėra solidari ir nedaloma. Ieškovė nepaaiškina, kodėl mokestį laiko ne valstybės, o atsakovių gauta nauda. Toks aiškinimas prieštarauja faktinėms aplinkybėms bei teisės normoms. Šalys taikos sutartimi susitarė dėl ieškovės pareigos sumokėti už atsakoves gyventojų pajamų mokestį, tačiau ieškovė, įvykdžiusi taikos sutartį, kelia ginčą dėl pačios taikos sutarties galiojimo, todėl byloje kyla ginčas dėl taikos sutarties vykdymo pasekmių, šiuo atveju dėl sumokėto mokesčio grąžinimo. Taikos sutartyje šalys aiškiai susitarė, kad ieškovė mokestį išskaičiuoja ne iš mokamos kompensacijos, bet sumoka mokestį savo lėšomis, apskaičiuodama jį nuo atsakovėms tenkančios kompensacijos sumos. Pripažinus sutartį negaliojančia, atsakovės neįgytų teisės reikalauti VMI sumokėti UAB „Merko būstas“ į biudžeto sąskaitą sumokėtos įmokos, nes nėra teisinio pagrindo įpareigojančio mokesčių administratorių grąžinti nepagrįstai už juos sumokėtą mokestį nuo nesamo sandorio. Faktiškai mokestį už atsakoves sumokėjo ieškovė ir būtent ieškovė turi teisę į mokesčio permoką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

14. Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 25 d. tarp UAB „VPSP 1“ ir atsakovių L. B., V. B., M. N. buvo sudaryta taikos sutartis, kuria UAB „VPSP1“ įsipareigojo atsakovėms sumokėti 200 000 Eur kompensaciją ir už kompensaciją mokėtinus mokesčius, neviršijančius 15 proc. tarifo, o atsakovės įsipareigojo atsiimti atskirąjį skundą, atsisakyti ir ateityje nereikšti savarankiškų reikalavimų dėl detaliojo plano ir statomo daugiabučio gyvenamojo namo.

15. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog ginčijama sutartis prieštaravo gerai moralei bei viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis). Teismas nustatė, kad ieškovė žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), Vilniuje, vykdė statybos darbus – statė daugiabutį gyvenamąjį namą, sudarė preliminarias sutartis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo, sutartyse numatyti avansiniai mokėjimai, taip pat ieškovės atsakomybė dėl preliminariųjų sutarčių neįvykdymo. Tarp ieškovės ir atsakovių dėl minėtų statybų kilo ginčai – šalys nesutarė dėl žemės sklypų ribos. Atlikusi ieškovės statomo daugiabučio gyvenamojo namo patikrinimą, VTPSI 2016 m. sausio 26 d. rašte nurodė, kad UAB „VPSP 1“ statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai. VTPSI kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, reikalaudama pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 21 d. statybos leidimą Nr. LNS-01-150521-00558, įpareigoti UAB „VPSP 1“, kaip statytoją pagal išduotą statybos leidimą, per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pagal reikalavimus pertvarkytos projektinės dokumentacijos pagrindu, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, pertvarkyti statinį, jeigu toks pertvarkymas yra galimas pagal teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, per nustatytą terminą neatlikus nurodytų veiksmų, įpareigoti UAB „VPSP 1“ per 6 mėnesius savo lėšomis nugriauti statinį žemės sklype, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovės šioje byloje buvo įtrauktos trečiaisiais asmenimis. 2016 m. rugpjūčio 19 d. statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktu konstatuota, kad 2015 m. gegužės 21 d. statybos leidimo išdavimo neteisėtumas, kuris buvo nustatytas akte, išnyko. VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „VPSP 1“ 2016 m. rugpjūčio 30 d. sudarė taikos sutartį, kuria VTPSI atsisakė visų Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-14714-592/2016 pareikštų reikalavimų atsakovų atžvilgiu. Šalys pateikė šią taikos sutartį tvirtinti teismui. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje tretieji asmenys, o šiuo atveju atsakovės, su minėtos taikos sutarties tvirtinimu nesutiko, pateiktu atsiliepimu prašė atmesti prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo ir civilinės bylos nutraukimo. Atsakovės reiškė prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašant ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, prašė prijungti įrodymus bei kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą dėl galimo dokumentų klastojimo, sudarant kadastrinių matavimų bylą. Taigi, minėtoje byloje atsakovės teikė procesinio pobūdžio prašymus. Tokią teisę joms nustato įstatymas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 47 straipsnio 2 dalis. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2016 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtinus VTPSI ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, UAB „VPSP 1“ sudarytą taikos sutartį, civilinę bylą nutraukus bei netenkinus trečiųjų asmenų (nagrinėjamoje byloje atsakovių) prašymų dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, atskiros nutarties priėmimo, atsakovės, nesutikdamos su priimta nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, t. y. naudojosi joms įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovės, manydamos, jog jų teisės bei teisėti interesai yra pažeidžiami, teikė teismui procesinius dokumentus, negali būti vertinama kaip šių asmenų piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis bei ekonominio spaudimo ieškovei darymas. Tai, kad dėl nagrinėjamos civilinės bylos ieškovė negalėjo gauti statybos užbaigimui reikalingų dokumentų, pagal sudarytas kredito sutartis privalėjo mokėti palūkanas bei negalėjo vykdyti preliminariųjų sutarčių, nepatvirtina atsakovių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Atsakovės teikiamais procesiniais dokumentais gynė, jų manymu, pažeistas savo teises bei teisėtus interesus, o toks veikimas negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai bei gerai moralei, todėl ieškovės argumentus dėl sandorio prieštaravimo CK 1.81 straipsniui teismas atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas nustatė, kad ieškovė ne tik iš karto po sutarties sudarymo neginčijo taikos sutarties, tačiau sulaukė, kol taikos sutartis tiek atsakovių, tiek ieškovės bus visiškai įvykdyta. Nagrinėjamu atveju atsakovių veiksmai, pateikiant Vilniaus miesto apylinkės teismui atskirąjį skundą dėl 2016 m. spalio 28 d. nutarties, kuria patvirtinta tarp VTPSI, UAB „VPSP 1“ bei Vilniaus miesto savivaldybės sudaryta taikos sutartis, negali būti laikoma kaip nesąžiningas atsakovių veikimas ar ekonominis spaudimas ieškovei, nes atsakovės minėtoje byloje turėjo tokią procesinę teisę, kurią joms numato įstatymas.

17. Teismas sprendė, jog ieškovė nepateikė į bylą duomenų, patvirtinančių, kad atsakovės reikalavo sudaryti taikos sutartį, jog grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė būtent nuo atsakovių. Aplinkybė, kad atsakovės reiškė procesinius prašymus, negali būti vertinama kaip grasinimas. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis ieškovei sąlygomis, nes ieškovė iš sandorio gavo naudos. Nors ieškovės gauta nauda ir neišreikšta konkrečia finansine prasme, tačiau atsakovės taikos sutartimi įsipareigojo ne tik kad atsiimti pareikštą atskirąjį skundą, tačiau ir ateityje nereikšti savarankiškų reikalavimų dėl detaliojo plano ir statomo daugiabučio gyvenamojo namo. Tuo tarpu būtent už šiuos įsipareigojimus ieškovė įsipareigojo atsakovėms sumokėti 200 000 Eur. Ieškovės pateiktas susitikimo garso įrašas bei jo metu išsakyti abiejų šalių argumentai nepatvirtina, kad atsakovių atstovai darė ieškovei ekonominį spaudimą ar reikalavo be pagrindo sumokėti pinigų sumas, teismo vertinimu, susitikimo metu šalys dėstė savo pozicijas bei derėjosi dėl taikos sutarties sąlygų. Esant nurodytoms sąlygoms, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, jog yra CK 1.91 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodytų sąlygų visuma pripažinti tarp UAB „VPSP 1“ ir atsakovių sudarytą taikos sutartį negaliojančia.

Šalies argumentai

18. Teismas nustatė, kad į advokato T. Š. sąskaitą 2016 m. lapkričio 28 d. ieškovė pervedė 211 766 Eur (200 000 Eur kompensacija ir 11 766 Eur GPM). Tą pačią dieną advokatas T. Š. pateikė prašymą dėl atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties atsisakymo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi minėtas atsisakymas priimtas, apeliacinis procesas nutrauktas. 2017 m. kovo 23 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis pastatui Daugėliškio g. 57, Vilniuje, nustatytas 100 proc. baigtumas. Advokatas T. Š. 2017 m. kovo 24 d. raštu informavo, jog įvykdė taikos sutarties nuostatas dėl kompensacijos išmokėjimo atsakovėms. UAB „VPSP 1“ Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 11 765 Eur GPM. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovės yra visiškai įvykdžiusios ginčijamą taikos sutartį, todėl ji negali būti ginčijama.

19. Taip pat teismas nurodė, jog nesant pagrindo konstatuoti atsakovių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bei ieškovei pagal ginčo sandorį gavus naudos, nors ir neišreikštos konkrečia finansine prasme, nėra pagrindo konstatuoti ieškovės teisės atsisakyti ginčijamos sutarties (CK 6.228 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinys yra visiškai atmestas (CPK 178 straipsnis).

20. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą, siekdama apginti jos manymu pažeistus interesus, bei tai, kad ieškinį teismas atmetė, nereiškia, jog ieškovė piktnaudžiavo savo teise, nes piktnaudžiavimas teise pasireiškia ne kreipimusi į teismą, o konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teismo vertinimu, ieškovės kreipimasis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo nelaikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, todėl prašymo dėl baudos skyrimo ieškovei teismas netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

21. Ieškovė UAB „Merko būstas“ apeliaciniu skundu prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, panaikinti 2018 m. gegužės 8 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Atsakovės nesąžiningai, ne pagal jų paskirtį, naudojosi civilinio proceso instrumentais, ginčydamos VTPSI, Vilniaus miesto administracijos ir ieškovės 2016 m. rugpjūčio 30 d. taikos sutartį ir susijusios civilinės bylos Nr. e2-14714-592/2016 užbaigimą, turėdamos vienintelį tikslą – užvilkinti teisėtai sudarytos taikos sutarties patvirtinimą ir įvykdymą ir išsireikalauti ženklios piniginės išmokos iš ieškovės. Atsakovės iki taikos sutarties patvirtinimo teisme susijusioje civilinėje byloje parengė ir Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė nepagrįstą savarankišką ieškinį dėl statybos leidimo pripažinimo negaliojančiu. Tokiu būdu atsakovės siekė, kad taikos sutarties sudarymui būtų privalomas atsakovių, kaip civilinėje byloje pareiškusių savarankiškus reikalavimus ginčo proceso dalyvių, sutikimas. Už tokio sutikimo pateikimą atsakovės galėtų reikalauti iš ieškovės piniginės kompensacijos. Kadangi atsakovių ieškinys susijusioje civilinėje byloje buvo pateiktas teismui akivaizdžiai praleidus tokių reikalavimų pareiškimo terminus, teismas ieškinį atsisakė priimti (CPK 141 straipsnis).

21.2. Vilniaus miesto apylinkės teismui paneigus atsakovių galimybes susijusioje civilinėje byloje palaikyti nepagrįstai pavėluotai reiškiamus savarankiškus reikalavimus, atsakovės, vėlgi suvokdamos, kad dėl besitęsiančios susijusios civilinės bylos ieškovė patiria nuostolius ir negali įregistruoti bei parduoti statomo daugiabučio butų, teikė Vilniaus miesto apylinkės teismui aiškiai nepagrįstą prašymą dėl susijusios civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti 2016 m. birželio 29 d. Aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-460, kaip norminio administracinio teisės akto, teisėtumą.

21.3. Atsakovės per savo įgaliotus atstovus, žodžiu reikalavo iš ieškovės 400 000 Eur dydžio „kompensacijos“ už atsakovių nesinaudojimą procesinėmis teisėmis ir netrukdymą ieškovei užbaigti susijusią civilinę bylą, kartu sudarant sąlygas taikos sutarties patvirtinimui, įsiteisėjimui ir vykdymui. Tokį reikalavimą mokėti 400 000 Eur kompensaciją atsakovės reiškė, puikiai suvokdamos, kad neegzistuoja jokie teisiniai pagrindai ieškovei prašyti ir gauti tokius atsakovių sutikimus dėl statybos darbų pagal statybos leidimą vykdymo ir užbaigimo. 2016 m. rugsėjo 21 d. atsakovės toliau sistemingai stengėsi apsunkinti susijusios civilinės bylos nagrinėjimą ir pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui patikslintą prašymą dėl susijusios civilinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti 2016 m. birželio 29 d. Aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-460, kaip norminio teisės akto, teisėtumą.

21.4. 2016 m. spalio 19 d. atsakovės pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą prijungti prie susijusios civilinės bylos naujus rašytinius įrodymus bei priimti atskirąją nutartį, kuria teismas kreiptųsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą dėl žemės sklypo kadastrinės bylos dokumentų klastojimo. Tokiu būdu atsakovės vėlgi siekė sukurti procesines prielaidas civilinės bylos užvilkinimui bei taikos sutarties patvirtinimo bei įsiteisėjimo atitolinimui. O kartu – ieškovės nuostolių didėjimui, tikintis, kad ieškovė sumokės atsakovėms jų reikalaujamą 400 000 Eur sumą.

21.5. Tokius ieškovės argumentus patvirtina ir 2016 m. spalio 28 d. susitikimo, vykusio ieškovės biure tarp ieškovės ir atsakovių atstovų metu dėstoma atsakovių pozicija. Susitikimo metu atsakovių atstovas nurodė, kad atsižvelgiant į ieškovės pateiktus paaiškinimus dėl ieškovės patiriamų nuostolių, delsiant užbaigti susijusią civilinę bylą, ir ieškovės kaštus, perstatant daugiabutį gyvenamąjį namą pagal atsakovių pretenzijas, atsakovės sutinka sumažinti savo reikalaujamą sumą už netrukdymą taikos sutarties patvirtinimui ir įsiteisėjimui 25 proc. apimtimi, t. y. iki bendro 300 000 Eur reikalavimo (po 100 000 Eur kiekvienai atsakovei). Atsakovių atstovas buvo kategoriškas ir pabrėžė, kad tuo atveju, jeigu ieškovė nori, jog atsakovės neskųstų Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kuria bus patvirtina taikos sutartis – mokėtina atsakovėms kaina yra 300 000 Eur, ir kad ieškovė gali vertinti tokios kainos reikalavimą taip kaip ieškovė nori, nes kitu atveju ieškovė gali perstatyti daugiabutį gyvenamąjį namą ir paskaičiuoti tokio perstatymo kaštus. Taigi, 300 000 Eur išmokos atsakovės prašė vien už tai, kad jos neskųstų Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo ir leistų ieškovei su VTPSI užbaigti susijusią civilinę bylą taikos sutartimi.

21.6. Nors ginčijama sutartimi buvo patvirtinta sumažinta piniginės išmokos kaina (200 000 Eur plius 15 proc. dydžio Gyventojų pajamų mokestis), toks atsakovių reikalavimas ir toliau buvo niekaip nepagrįstas ir nemotyvuotas. Atsakovės ginčijama sutartimi pareikalavo 200 000 Eur – kiekvienai iš atsakovių mokėtina išmoka sudaro daugiau nei 89 vidutinio darbo užmokesčio dydžius. Tokios sumos reikalavimo atsakovės niekaip nepagrindė, išskyrus savo išsakytu pageidavimu. Toks atsakovių elgesys atitinka ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 181 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą – turto prievartavimą.

21.7. Tokie atsakovių veiksmai, lydimi nuolatinio ženklios piniginės kompensacijos reikalavimo, pripažintini atsakovių sąmoningu neteisėtu veikimu, dėl kurio ieškovei buvo užkertamas kelias pasinaudoti jai priklausančiomis teisėmis, t. y. patvirtinta taikos sutartimi užbaigti susijusios civilinės bylos nagrinėjimą, užbaigti žemės sklype statomo daugiabučio gyvenamojo namo statybą, parduoti pastatytus butus pagal sudarytas preliminariąsias butų pirkimo – pardavimo sutartis, atsiskaityti su daugiabučio statybą finansuojančiais subjektais ir išvengti didėjančių finansinių nuostolių. Atsakovės savo tikslingais veiksmais trukdė ieškovei įgyvendinti savo teises ir minimizuoti augančius nuostolius, dėl to ieškovė buvo priversta sudaryti ginčijamą sutartį. Toks atsakovių elgesys ir ginčijamos sutarties sudarymo pagrindas vertybiniu požiūriu negali būti toleruotinas, o ginčijama sutartis laikytina niekine (CK 1.81 straipsnis).

21.8. Nei atsakovių teiktuose procesiniuose dokumentuose susijusioje civilinėje byloje, nei atsakovėms reiškiant reikalavimus dėl ženklios piniginės išmokos sumokėjimo, nei civilinę bylą nagrinėjant teismo posėdžiuose – nebuvo nurodyta/pagrįsta jokių atsakovių tariamai patirtų ar galimų patirti nuostolių faktas dėl ieškovės vykdomų statybos darbų žemės sklype pagal teisėtai išduotą statybos leidimą. Statybos leidimo teisėtumas ir suderinimas su atsakovių, kaip besiribojančio žemės sklypo savininkėmis, interesais yra neginčijamai patvirtintas 2016 m. rugpjūčio 19 d. VTPSI statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo, sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktu Nr. LDIPA-00-160819-00133, kurio pagrindu buvo sudaryta taikos sutartis susijusioje civilinėje byloje. Atsakovės jo neginčijo ir taip savo neveikimu pripažino pakartotinio patikrinimo akto turinio teisėtumą.

21.9. Atsakovės nepateikė jokių įrodymų ir neįrodinėjo 2018 m. sausio 22 d. teismo posėdyje atsakovės L. B. nurodytų jos ir kitų atsakovių teisių pažeidimų, pasireiškusių tariamo atraminių akmenų nuo atsakovių gyvenamojo namo pašalinimu ir/ar atsakovių gyvenamojo namo sienos įtrūkimu. Atsakovės L. B. teiginiai apie neva ieškovės vykdytų statybos darbų metu užimtą besiribojančio žemės sklypo dalį bei 3 metrų atstumo nuo besiribojančio žemės sklypo ribos nesilaikymą – buvo iš esmės ir visapusiškai ištirti ir paneigti pakartotiniu patikrinimo aktu, kurio atsakovės neginčijo. Taip pat civilinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad atsakovių gyvenamojo namo lietaus vandens nutekėjimo sistema būtų sugadinta ir/ar neveiktų dėl ieškovės atstovų neteisėtų veiksmų. Taigi, niekada neegzistavo, jokie atsakovių nuostoliai ir/ar atsakovių interesų pažeidimas, už kurį atsakovės turėtų teisę ir pagrindą reikalauti piniginės išmokos iš ieškovės bei stabdyti susijusios civilinės bylos užbaigimą taikos sutartimi.

21.10. Atsakovės pripažino, kad niekada piniginės išmokos iš ieškovės reikalavimas ir jos dydis nebuvo siejamas su kažkokiais atsakovių nuostoliais. Atsakovės nuo pat pirmųjų procesinių veiksmų susijusioje byloje skaičiavo ieškovės veiklos pelną, vykdant statybas žemės sklype, ir iš to kildino savo neteisėtus reikalavimus dėl piniginės išmokos gavimo. Nepaisant fakto, kad pakartotinio patikrinimo aktu VTPSI ištyrė ir nustatė, jog žemės sklype vykdomos statybos yra teisėtos ir nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų (o kartu nepažeidžia ir atsakovių interesų), atsakovės ir toliau neteisėtai reikalavo piniginės išmokos, skaičiuojamos nuo ieškovės uždirbto pelno dalies, o kartu ginčijamos sutarties sudarymo.

21.11. Atsakovių nesąžiningais veiksmais vilkinant susijusios civilinės bylos užbaigimą taikos sutartimi, VTPSI negalėjo ieškovei išduoti pažymos apie žemės sklype statomo daugiabučio gyvenamojo namo statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių (toliau – Pažyma), kuri yra privaloma, siekiant įregistruoti statinio baigtumą VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre bei perleisti pastatyto daugiabučio gyvenamosios paskirties butų nuosavybę ieškovės klientams, su kuriais sudarytos preliminariosios butų pirkimo – pardavimo sutartys. Ieškovė buvo įsipareigojusi perduoti butus pirkėjams vėliausiai iki 2016 m. spalio 31 d. Ieškovei vėluojant įvykdyti šią pareigą, pirkėjai įgytų teisę atsisakyti sudaryti butų pirkimo – pardavimo pagrindines sutartis ir pareikalauti iš ieškovės grąžinti viso 796 068,38 Eur avansinių mokėjimų. Taigi akivaizdu, jog ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį ir siekdama išsaugoti preliminariąsias butų pirkimo – pardavimo sutartis, privalėjo ieškoti operatyvių situacijos sprendimų. Atsakovės, žinodamos ieškovės situaciją ir patiriamus nuostolius bei riziką prarasti butų pirkėjus, naudojosi tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis ir reikalavo kompensacijos. Nesant ieškovės nuostolių didėjimo aplinkybės – apeliantė niekada nebūtų sudariusi ginčijamos sutarties tokiomis sąlygomis (t. y. niekada nebūtų sutikusi mokėti tokios ženklios piniginės kompensacijos sumos).

21.12. Ieškovė daugiabučio gyvenamojo namo statybą finansuoja skolintomis lėšomis, už kurias moka palūkanas. Pagal 2015 m. lapkričio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. 0041511016009-55 (toliau – Kredito sutartis 1) ieškovei yra suteiktas 5 500 000 Eur dydžio kreditas, už kiekvieną kalendorinę dieną, uždelstą grąžinti panaudotą kredito dalį pagal Kredito sutartį 1, ieškovė privalėjo mokėti po 250,78 Eur palūkanų kredito davėjui. Papildomai daugiabučio gyvenamojo namo statyboms finansuoti ieškovė sudarė 2014 m. lapkričio 19 d. Kredito sutartį (toliau – Kredito sutartis 2) 1 222 000 Eur dydžio kreditui, už kiekvieną kalendorinę dieną, uždelstą grąžinti panaudotą kredito dalį pagal Kredito sutartį 2, ieškovė privalėjo mokėti po 136,26 Eur palūkanų kredito davėjui. Viso pagal Kredito sutartį 1 ir pagal Kredito sutartį 2 ieškovė patyrė 47 218,88 Eur (30 595,16 + 16 623,72 = 47 218,88 Eur) nuostolį. Taigi, ieškovė kiekvieną dieną, kurią buvo delsiama užbaigti daugiabučio gyvenamojo namo statybą, skaičiavo patiriamus finansinius nuostolius mokėtinoms palūkanoms už gautas paskolas ir privalėjo ieškoti greičiausio kelio iki faktinės galimybės realizuoti butus pagal preliminariąsias butų pirkimo pardavimo sutartis. Tik tokiu būdu ieškovė turėjo galimybę padengti gautas paskolas pagal Kredito sutartį 1 bei Kredito sutartį 2. Tokių aplinkybių, kurios buvo atskleistos ir žinomos atsakovėms, visumoje, ieškovė priėmė sprendimą sau ypač nepalankiomis sąlygomis sudaryti ginčijamą sutartį su nesąžiningai veikusiomis atsakovėmis. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnį.

21.13. Teismas skundžiamame sprendime, pasisakydamas dėl sandorio įvykdymo, nepagrįstai neatsižvelgė į ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybes. Ieškovė kaip sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo, atvirkščiai nei teigia teismas, neturėjo kitos išeities, kaip tik įvykdyti sutartį, kuri sudaryta dėl kitos sutarties šalies prieštaraujančių viešajai tvarkai ir gerai moralei veiksmų, ekonominio spaudimo ir susidėjusių aplinkybių, privertusių tokį sandorį sudaryti. Ieškovė sandorį įvykdė dėl tų pačių anksčiau aptartų priežasčių, privertusių sutikti su sandorio sąlygomis. Būtų nelogiška manyti, kad įvykdžius tokiomis aplinkybėmis sudaryto sandorio negalima ginčyti.

21.14. Atsižvelgiant į atsakovių nesąžiningą elgesį, reikalaujant sudaryti ginčijamą sutartį, aplinkybes bei į faktą, kad realiai ginčijama sutartimi kiekviena iš atsakovių gavo nesuvokiamai didelę piniginę išmoką vien už tai, kad nesinaudos savo procesinėmis teisėmis ir leis apeliantei užbaigti susijusią civilinę bylą teisėtai sudaryta taikos sutartimi – laikytina, kad ginčijama sutartimi atsakovės įgijo neproporcingai didelę naudą, o ieškovei tuo tarpu tiesiog buvo užtikrinta, kad atsakovės nebepiktnaudžiaus turimomis civilinio proceso teisėmis. Dėl šių priežasčių ieškovei turi būti patvirtinta teisė atsisakyti ginčijamos sutarties CK 6.228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu.

21.15. Bylinėjimosi išlaidos skundžiamu sprendimu paskirstytos nepagrįstai. Šiuo atveju visas išlaidas patyrė trečiasis asmuo, o ne atsakovės. Nei atsakovės, nei trečiasis asmuo nenurodė pagrindo, kodėl trečiasis asmuo moka už atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat, neįrodyta, kad šios išlaidos iš tikrųjų atsirado dėl ieškovės ieškinio, o ne dėl paties trečiojo asmens veiksmų, todėl bylinėjimosi išlaidos teismo priteistos nepagrįstai.

21.16. Atsižvelgiant į CPK 306 ir 322 straipsnių nuostatas, tai, kad tokio pobūdžio byla Lietuvos teismų praktikoje yra unikali, byloje vyksta ginčas dėl sudėtingų faktinių aplinkybių, kurių tinkamam atskleidimui, teismas turėtų išklausyti šalių žodinius paaiškinimus ir atsakymus į klausimus, prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

22. Atsakovės M. N., L. B., V. B. ir trečiasis asmuo T. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Apeliantė be jokio pagrindo visus atsakovių procesinius veiksmus, kuriais jos siekė apginti savo teises ir pašalinti jų atžvilgiu taikomus pažeidimus, vertina kaip piktnaudžiavimą procesu ir šiuos argumentus naudoja šioje byloje, nors šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas yra ne atsakovių procesinis elgesys kitose civilinėse bylose, o taikos sutarties sudarymo aplinkybės, taikos sutarties turinio atitikimas teisės normoms ir jos įvykdymo aplinkybės.

22.2. Pats civilinės bylos iškėlimo faktas pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį, ieškinio faktinis pagrindas ir atsakovių įtraukimas į šią bylą įrodo, kad ieškovės vykdyti statybos darbai turėjo įtaką atsakovių nuosavybės teisėms ir jų teisėtiems interesams, todėl jos turėjo visas procesines teises, tame tarp ir teisę skųsti, jų manymu, jų interesams prieštaraujančią teismo nutartį dėl VTPSI ir apeliantės taikos sutarties patvirtinimo. Be to, į civilinę bylą dėl ieškovės įvykdytų statybos darbų neteisėtumo atsakovės buvo įtrauktos VTPSI bei bylą nagrinėjusio teismo iniciatyva. Vadinasi, teismas pripažino, kad ieškovės atlikti statybos darbai turi įtakos gretimo žemės sklypo savininkių teisėms ir interesams.

22.3. Visi gretimo žemės sklypo savininkių neteisėtų statybų byloje pareikšti procesiniai prašymai buvo motyvuoti ir pagrįsti įrodymais. Bylą nagrinėjusio teisėjo veiksmai, gavus atsakovių atstovo prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, patvirtina, kad šis prašymas taip pat buvo pagrįstas. Gavus minėtą prašymą teisėjui kilo abejonių dėl Aplinkos ministro įsakymo teisėtumo ir teismo galimybių tvirtinti juo pagrįstą taikos sutartį. Tai nurodė ir pats susijusią civilinę bylą nagrinėjęs teisėjas.

22.4. Atsakovių atstovo pateiktas prieštaravimas dėl taikos sutarties patvirtinimo, o vėliau ir atskirasis skundas, buvo motyvuojamas ne tik Aplinkos ministro įsakymo bei detaliojo plano galimu neteisėtumu (su šiais pagrindais buvo siejamas taikos sutarties sudarymas tarp statytojo ir VTPSI), bet ir ginčo statinio dalies buvimu atsakovių žemės sklype. Žemės sklypo savininkės pateikė UAB ,,Geovisata“ vietoje užfiksuotas ginčo statinio ribų koordinates ir pažymėjo jas schemoje kartu su gretimų žemės sklypų ribų koordinatėmis. Schemoje pažymėti taškai ir pridėtos nuotraukos įrodė, kad statytojas ne tik neišlaikė privalomo atstumo iki gretimo žemės sklypo ribos, bet ir užstatė atsakovių žemės sklypo dalį, priblokavo statomą daugiabutį namą prie atsakovių gyvenamojo namo, savavališkai ir neteisėtai perdarė atsakovių namo lietaus nutekėjimo sistemą, pažeidė atsakovių pastato pamatus ir suskaldė jų pastato sieną.

22.5. Ieškovė byloje neįrodė, kad atsakovės būtų sukūrusios kokias nors ekonominio spaudimo sąlygas ieškovės atžvilgiu. Ne atsakovės, o būtent ieškovė yra didžiulė statybų bendrovė, nekilnojamojo turto vystytoja, turinti didžiulę patirtį ir nesuskaičiuojamai didesnius resursus, galimybes bei įtaką. Taip pat, būtent, ieškovė siekė sudaryti taikos sutartį su atsakovėmis, pasiūlydama tartis ir sumokėdama abiejų šalių suderėtą kompensaciją bei taikos sutartimi gaudama atsakovių sutikimą statyti pastatą, nesilaikant įstatyme nustatytų atstumų. Toks susitarimas buvo naudingas apeliantei, kadangi dėl pažeidimų, kuriuos padarė apeliantė, statydama statinį ir nesilaikydama nustatytų atstumų, ji pastatė didesnio ploto pastatą, kas leido gauti didesnes pajamas iš parduodamų butų ir parkavimo vietų. Taip pat, jeigu bylos būtų pasibaigusios atsakovių naudai, ieškovė būtų ne tik negavusi iš papildomai pastatyto ploto papildomų pajamų, tačiau jai būtų kainavę ir pastato perstatymas pagal reikalavimus, todėl šalys diskutavo ir derėjosi, būtent tai turėdamos omenyje, ir abi šalys derino savo poreikius bei siekė susimažinti galimas rizikas.

22.6. Niekuo nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad neva statybų neteisėtumas ir atsakovių interesų pažeidimas niekada neegzistavo. Išvadą, ar procesinis dokumentas yra pagrįstas, gali pateikti tik bylą, kurią nagrinėjant buvo pateiktas tas procesinis dokumentas, išnagrinėjęs teismas. Šioje byloje toks klausimas negali būti nagrinėjamas ir dėl to negali būti pasisakoma, nes šių procesinių dokumentų pagrįstumo/nepagrįstumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, juo labiau, kad ginčijama taikos sutartis ir buvo sudaryta tam, kad tose bylose, kuriose šie procesiniai dokumentai buvo pateikti, ar galėtų būti pateikti, teismas jų teisėtumo ir pagrįstumo klausimo nebespręstų ir dėl jų nebepasisakytų: ginčijamos taikos sutarties sąlyga dėl atskirojo skundo atsiėmimo buvo reikalinga ieškovei, kad nebūtų nagrinėjama byla dėl statybų neteisėtumo, o ginčijamos taikos sutarties likusios sąlygos dėl atsakovių sutikimo statyti statinį arčiau nei įstatyme nustatyta riba ir nesikreipti dėl to į teismą, taip pat ieškovės įsipareigojimas sutvarkyti atsakovių pastatą, sudarė prielaidas nebenagrinėti aplinkybių dėl to, kokia apimtimi atsakovių interesai buvo pažeisti vykdomomis statybomis.

22.7. Atsakovės niekada nereikalavo ir nesiūlė sudaryti ginčijamą taikos sutartį. Iniciatyvą pradėti derybas dėl taikos sutarties sudarymo išreiškė ieškovė, visi šalių susitikimai organizuoti jos iniciatyva. Kompensacijos sumą taip pat pasiūlė ieškovė: ieškovės direktorius nurodė 180 000 Eur kompensacijos sumą. Ieškovei derybų metu elgiantis nesąžiningai, siekiant susikurti sąlygas dėl savo įsipareigojimų įvykdymo išvengimo, atsakovių atstovas elektroniniu laišku informavo ieškovės atstovus, kad atsakovės nutraukia derybas ir nenori sudaryti jokios taikos sutarties. Derybos buvo atnaujintos ieškovės direktoriaus prašymu. Visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad taikos sutarties sudarymo pageidavo ir jos pasirašymą inicijavo ieškovė, o ne atsakovės.

22.8. Atsakovės niekada negrasino jokiais ekonominiais padariniais ir jokie ekonominiai padariniai nuo jų negalėjo priklausyti. Ieškovė UAB „Merko statyba“ priklauso koncernui AS Merko Ehitus, kuris skelbiasi esantis statybų rinkos lyderiu Baltijos šalyse. Atsakovės L. B. ir V. B. yra pensininkės, M. N. šiuo metu augina vaikus. Taigi, ekonominės ir kitokios šalių galimybės yra akivaizdžiai ne atsakovių naudai. Atsakovės neturėjo jokios įtakos nei ieškovės vykdytų statybų darbų eigai, nei statinio statybos užbaigimo akto sudarymui. Atsakovės taip pat neprašė teismų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės atžvilgiu, taip pat susijusi civilinė byla buvo ne atsakovių, o VTPSI iniciatyva. Atsakovės taip pat neturėjo jokios įtakos ieškovės sutarčių su trečiais asmenimis sudarymui. Teiginiai, kad nesąžiningi atsakovių veiksmai buvo atskirojo skundo teismui padavimas, yra ad absurdum. Joks teismas paminėto atskirojo skundo padavimo nepripažino kaip piktnaudžiavimu procesu.

22.9. Ieškovė nepateikė įrodymų nei apie laiku įgyvendinto projekto pelningumą, nei apie sutaupytas išlaidas dėl statinio neperstatymo, nei apie išvengtas baudas tretiesiems asmenims, nors būtent tuo motyvuoja savo ieškinį. Taigi ginčijama taikos sutartis yra naudinga apeliantei: ji išvengė teisinių ginčų rizikos, išvengė statinio perstatymo kaštų, gavo atsakovių sutikimus statyti statinį, pažeidžiant atstumą iki atsakovių sklypo ir t.t.

22.10. Apeliantės interpretacijos, kad taikos sutartis neva yra neteisėta, nes atsakovės šioje byloje neįvykdė įrodinėjimo pareigos ir neįrodė ieškovo vykdymų statybos darbų neteisėtumo bei savo nuostolių, yra ad absurdum. Atsakovės paminėtas sąlygas būtų turėjusios įrodyti civilinėje byloje dėl neteisėtų statybų, o ieškovė tam ir sudarė taikos sutartį, kad tos civilinės bylos nebūtų, nes vertino ir suprato, kad atsakovių reikalavimu teismas gali pripažinti statybas neteisėtomis ir priteisti atsakovėms netgi didesnį žalos atlyginimą arba įpareigoti ieškovę atlikti veiksmus (nugriauti statinį), kurie gali kainuoti gerokai daugiau nei pagal taikos sutartį sumokėta kompensacijos suma. Byloje yra įrodymai, kad ieškovė aiškiai suvokė, jog yra galimai pažeidusi atsakovių teises, kadangi ieškovės vadovas S. P. pats nurodė, jog 2016 m. gegužės mėn. (t. y. tada, kai dar nebuvo jokio atsakovių atskirojo skundo, kai dar nevyko jokios derybos), ieškovė jau darė užklausas, kiek kainuotų pastatyto pastato perstatymas. Vadinasi, dar nesant atskirojo skundo, ieškovė jau skaičiavo savo kaštus, kuriuos jai teks patirti dėl pastato perstatymo ir tai reiškia, kad ji nebuvo tikra dėl savo pastato statybų teisėtumo.

22.11. Taikos sutartimi ieškovė susikūrė galimybę įteisinti ginčo statinį (civilinės bylos dėl ieškovės neteisėtų statybų nutraukimas, atsakovių įsipareigojimas nereikšti savarankiškų reikalavimų dėl detaliojo plano neteisėtumo, Aplinkos ministro įsakymo teisėtumo, jų žemės sklypo užėmimo, statinio sienos blokavimo). Todėl šioje byloje negali būti pripažįstama negaliojančia taikos sutartis, kai lieka galioti ginčo statinio statybos užbaigimo aktas: nes, nesudarius taikos sutarties, ieškovė galimai nebūtų galėjusi užbaigti statybas – gauti statybos užbaigimo akto.

22.12. Apeliantė selektyviai akcentuoja tik taikos sutartyje nustatytą kompensacijos sumą, lyg taikos sutartyje šalys nebūtų susitarusios dėl kitų sąlygų. Šalys taikos sutartimi susitarė abipusių nuolaidų būdu išspręsti tarp jų kilusį ginčą, užkirsti kelią naujiems teisminiams ginčams, skatinti abipusį interesą, savininkėms atsiimant atskirąjį skundą, atsisakant savarankiškų reikalavimų, o statytojai išmokant piniginę kompensaciją (taikos sutarties 2.1.1. punktas). Prie sutarties dalyko aiškiai nurodyti statytojos (ieškovės) ir žemės sklypo savininkių (atsakovių) įsipareigojimai. Atsakovės įsipareigojo ne tik atsiimti atskirąjį skundą, bet ir nereikšti savarankiško ieškinio dėl statybos leidimo ir detaliojo plano neteisėtumo, taip pat davė sutikimą ginčo statinio techniniame projekte numatyto statinio statyboms (taikos sutarties 5 punktas). Statytoja įsipareigojo ne tik sumokėti kompensaciją žemės sklypo savininkėms, bet ir sutvarkyti bei atstatyti jos savavališkai sunaikintą lietaus nutekėjimo sistemą, sutvarkyti lietaus vandens ir sniego nutekėjimą į atsakovių žemės sklypą (taikos sutarties 4 punktas). Byloje neginčijamai nustatyta, kad derybų metu kompensacijos atsakovėms suma (šalių sutarimu) turėjo būti apskaičiuojama, įvertinus tai, kiek statytojui kainuotų perstatyti ginčo statinį, išlaikant atstumą iki atsakovių žemės sklypo ribos. Tačiau ieškovo direktorius nutraukė šį procesą, savo iniciatyva pasiūlęs atsakovėms 170 000 – 180 000 Eur dydžio kompensacijos sumą. Apeliaciniame skunde reiškiama subjektyvi ir niekuo nepagrįsta nuomonė, kad kompensacija buvo mokama tik už atskirojo skundo atsiėmimą, prieštarauja taikos sutartyje nustatytoms kompensacijos sumokėjimo sąlygoms.

22.13. Iš taikos sutarties sąlygų akivaizdu, kad ieškovė taikos sutartimi siekė ne tik užbaigti civilinę bylą, bet ir įteisinti ginčo statinio statybos darbus, suformuoti jame butus ir perleisti juos tretiesiems asmenims, tokiu būdu ateityje išvengti bet kokių neigiamų pasekmių dėl detaliojo plano ir statybos darbų neteisėtumo. Taikos sutarties sąlyga dėl kompensacijos grąžinimo, jeigu teismas priima vykdytiną sprendimą dėl pastato nugriovimo ar perstatymo pagal STR ,,Gyvenamieji pastatai“ 193 punkto reikalavimus, rodo, kad ieškovė bijojo, kad, nepaisant taikos sutarties sudarymo su gretimo žemės sklypo savininkėmis, ginčo statybos darbai vis tiek gali būti pripažinti neteisėtais pagal kitų asmenų ieškinius. Ieškovės valią ir interesus, sudarant taikos sutartį, patvirtina ir jos veiksmai, t. y. ieškinys dėl taikos sutarties pripažinimo negaliojančia pareikštas iš karto po ginčo statinio statybos darbų įteisinimo – statybos užbaigimo akto sudarymo. Tokie veiksmai įrodo, kad esminis ieškovės interesas derantis ir sudarant taikos sutartį buvo ne atskirojo skundo atsiėmimas ir civilinės bylos pasibaigimas, bet ginčo statinio statybos darbų įteisinimas.

22.14. Ieškovės su VTPSI sudaryta taikos sutartis prieštaravo tiek imperatyviems teisės aktų reikalavimams (statinys negali kirsti žemės sklypo ribos), taip pat pažeidė gretimo žemės sklypo ir blokuojamo statinio savininkėmis buvusių atsakovių teises ir interesus – užstatyta jų žemės sklypo dalis, padaryta žala jų turtui (sunaikinta lietaus nutekėjimo sistemai, pastato sienos skilimas), naudojamas jų pastatas (priblokuojamas naujas statinys). Taikos sutartį patvirtinęs teismas nevertino trečiųjų asmenų į bylą pateiktų įrodymų apie jų žemės užėmimą ginčo statiniu, kas reiškė pagrįstą argumentą dėl skundžiamos teismo nutarties neteisėtumo. Taigi, priešingai nei šioje byloje aiškino ieškovė, inicijuodama derybas ir sudarydama ginčo taikos sutartį ieškovė žinojo, kad dalis ginčo statinio yra pastatyta neteisėtai, taip pat, kad atskirasis skundas yra pagrįstas ir teismo nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo gali būti panaikinta. Tai patvirtina ieškovės veiksmai po taikos sutarties patvirtinimo – dar nesant jokio atskirojo skundo ji išmontavo dalį ginčo statinio (kad jis nebūtų blokuojamas prie atsakovių statinio), atlaisvino dalį gretimo žemės sklypo ir pateikė nuotraukas dėl tokių statybos darbų į užbaigtą civilinę bylą.

22.15. Sudarydama taikos sutartį ieškovė užsitikrino, kad ji galės užbaigti statybos darbus ir juos įteisinti, todėl taikos sutartį ieškovė pradėjo ginčyti tik po to, kai pasiekė sutarties sudarymu siektą rezultatą – neteisėtų statybos darbų užbaigimą, įteisinimą ir sukurto daikto perleidimą. Ieškovė ginčija jai naudingas teisines pasekmes sukėlusį sandorį, kuris visiškai atitiko jos valią ir kuris buvo sudarytas jos iniciatyva, o tai reiškia, kad tokio sandorio nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes neegzistuoja būtinosios sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlygos.

22.16. Sandorio įvykdymas ar dalinis įvykdymas yra preziumuojamas kaip sandorio patvirtinimas. Ieškovė nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo iš esmės metu, nepaneigė šios prezumpcijos ir nepateikė jokių įrodymų bei argumentų, kokiu pagrindu ji laiko savo sandorio dalies įvykdymą neteisėtu. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad abi sandorio šalys iš karto po ginčijamo sandorio sudarymo aktyviai ėmėsi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus: atsakovės atsiėmė atskirąjį skundą, ieškovė sumokėjo sutartą kompensacijos dalį, vėliau, įteisinus statybas, atsakovėms buvo pervesta likusi kompensacijos dalis, galiausiai net ir po ieškinio šioje byloje pateikimo ieškovė toliau vykdė ginčijamą sutartį – įvykdė sutartimi prisiimtą prievolę sumokėti GPM. Duomenų, galinčių patvirtinti, kad toks apeliantės sutarties vykdymas buvo neteisėtas ar nulemtas kokių nors neteisėtų įtakų ar pan., byloje nėra. Todėl nėra jokio pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Be to, ieškovė šioje byloje neįrodinėjo, kad sumokėdama kompensaciją atsakovėms, ji nesuvokė sandorio vykdymo ir patvirtinimo aplinkybių.

22.17. Iš karto po to, kai ieškovė pasiekė ginčijamu sandoriu siektus tikslus, ji ėmė ginčyti šį sandorį ir prašyti taikyti restituciją, kai akivaizdu, kad dvišalė restitucija šiuo atveju būtų be galo komplikuota: tektų spręsti atskirojo skundo nagrinėjimo atnaujinimo klausimą, atnaujinti atsakovėms galimai praleistus kreiptis į teismą terminus ir t.t. Ieškovė yra nesąžininga teisinių santykių dalyvė: sudarydama dabar ginčijamą sandorį ji iš anksto numatė tokio pobūdžio ginčo inicijavimo galimybę, kadangi siekė nesąžiningų tikslų – gauti statybų užbaigimo dokumentus, o vėliau ginčyti taikos sutartį.

22.18. Ginčijama sutartimi abi šalys prisiėmė įsipareigojimus ir įgijo tam tikras teises, todėl sandoris yra absoliučiai lygiavertis. Ieškovė netgi laikytina stipriąja sandorio puse, kadangi ji turėjo tiek teisinius, tiek finansinius svertus savo pusėje: jos naudai dirba daugybė žmonių, ji disponuoja didžiulėmis sumomis, todėl turi galimybę dalyvauti teisminiuose procesuose be didesnio poveikio jos turtinei padėčiai, tuo tarpu atsakovėms bylinėjimasis yra brangus ir turi įtakos jų kasdieniam gyvenimui.

22.19. Norėdama įrodyti CK 6.228 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl esminės nelygybės taikymo sąlygas, ieškovė turėtų įrodinėti gautą naudą ir lyginti ją su sumokėta kompensacija, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų nei apie laiku įgyvendinto projekto pelningumą, nei apie sutaupytas išlaidas dėl statinio neperstatymo, nei apie išvengtas baudas tretiesiems asmenims. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo labai tiksliai įvardinta, kokiu būdu šalys derėjosi dėl kompensacijos dydžio: pirmiausiai buvo skaičiuojama, kiek iš papildomai užimto ploto ieškovė pastatė daugiau ploto ir kokio dydžio pelną iš to galėtų turėti, vėliau ieškovė pateikė skaičiavimus, kiek jai kainuotų pastato perstatymas pagal reikalavimus ir atsakovės sutiko, kad kompensacija galėtų būti nustatoma įvertinus šiuos ieškovės kaštus, kurių ji išvengtų, nes nebereikėtų statinio perstatyti, galiausiai apeliantės vadovas nurodė, kad iš įmonės akcininko yra gavęs sutikimą dėl 170 000 – 180 000 Eur kompensacijos.

22.20. Apeliantė teisi dėl aplinkybės, kad nagrinėjamoje byloje visas išlaidas patyrė trečiasis asmuo, o ne atsakovės. Sutiktina, kad išlaidas patyrus tik trečiajam asmeniui, jos ir turėjo būti priteistos jo naudai. Tačiau, priešingai nei tvirtina apeliantė, nei atsakovės, nei trečiasis asmuo neprivalo nurodyti, kodėl trečiasis asmuo moka už atsakovių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo į bylą įtrauktas atsakovių pusėje, kadangi buvo ginčijamos taikos sutarties vykdytojas, taip pat dalyvavo derybose dėl jos sudarymo. Atsakovės ir trečiasis asmuo pasirinko, kad jų interesus byloje atstovautų ta pati advokatė, todėl sunku atskirti atsakovių ir trečiojo asmens atžvilgiu teikiamų paslaugų apimtį, nes ji yra labai panaši, todėl visiems atstovaujamiesiems kyla pareiga atlyginti už teisinę pagalbą, tačiau jų tarpusavio susitarimai, kuris už kurį ir kiek sumoka – tai absoliučiai jų pačių susitarimo reikalas. Paslaugų teikėjui nėra skirtumo, ar sąskaitą apmokėjo visi klientai bendrai, ar tik kažkuris vienas iš jų. Objektyviai vertinant, apeliantei dėl to taip pat neturėtų būti jokio skirtumo. Bylinėjimosi išlaidos atsirado dėl ieškovės ieškinio, nes jos yra patirtos, rengiant atsiliepimus į ieškinį ir ieškinio patikslinimą, atsiliepimą į ieškovo dubliką (triplikas), todėl bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė pagrįstai.

22.21. Neprieštaraujama, kad byla apeliacinėje instancijoje būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

23. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

24. Apeliantė UAB „Merko būstas“ pateikė prašymą bylą pagal jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės skunde nurodyti argumentai, kad tokio pobūdžio byla Lietuvos teismų praktikoje yra unikali ir bylos ginčas vyksta dėl sudėtingų faktinių aplinkybių, kuriais ji grindžia poreikį bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nesudaro pagrindo spręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka reikalingumo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėja tiek teisės, tiek fakto klausimus. Teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, taip pat įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis atsakovės apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

25. Bylos duomenimis, UAB „VPSP 1“ 2015 m. gegužės 21 d. išduoto statybos leidimo Nr. LNS-01-150521-00558 pagrindu ir pagal UAB „T. B. architektūros biuras“ parengtą daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos projektą „Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos projektas, Nr. TBAB2014/09.1-TP, parengtas 2015 m.“ 2015 m. birželio mėn. pradėjo vykdyti daugiabučio gyvenamojo namo statybas adresu (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), esančiame žemės sklype. Šis žemės sklypas, kurį ieškovė įsigijo 2014 m. birželio 12 d., ribojasi su (duomenys neskelbtini), esančiu žemės sklypu, kurio bendrasavininkėmis ir sklype esančių statinių ir juos sudarančių daiktų (butų) savininkėmis yra atsakovės M. N., L. B. ir V. B.. Į bylą pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. sausio 26 d. raštas „Dėl prašymo“ patvirtina, kad VTPSI, išnagrinėjusi L. B. 2015 m. lapkričio 6 d. prašymą dėl daugiabučio gyvenamojo namo statybos žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), patikrino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduoto UAB „VPSP 1“ 2015 m. gegužės 21 d. statybą leidžiančio dokumento teisėtumą ir nustatė, jog statybą leidžiantis dokumentas ieškovei buvo išduotas neteisėtai – statybą leidžiantis dokumentas išduotas statytojai nepateikus Vilniaus miesto savivaldybės administracijai besiribojančio žemės sklypo savininkų ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendraturčių rašytinių sutikimų dėl prie pastato pamatų ir ant sklypo ribos suprojektuoto daugiabučio gyvenamojo namo cokolinio aukšto (požeminio garažo). Ši aplinkybė buvo nustatyta 2016 m. sausio 25 d. statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo akte Nr. LDIPA-00-160125-00013.

26. Atsižvelgdama į nustatytą pažeidimą VTPSI kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu UAB „VPSP 1“ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (civilinės bylos Nr. e2-14714-592/2016), prašydama pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. gegužės 21 d. statybos leidimą Nr. LNS-01-150521-00558, įpareigoti UAB „VPSP 1“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, pertvarkyti statinį, jeigu toks pertvarkymas yra galimas pagal teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, per nustatytą terminą neatlikus nurodytų veiksmų, įpareigoti UAB „VPSP 1“ per 6 mėnesius savo lėšomis nugriauti statinį žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovės M. N., L. B. ir V. B. VTPSI iniciatyva į bylą buvo įtrauktos trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Pagal VTPSI ieškinį UAB „VPSP 1“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai iškeltoje civilinėje byloje esančiame 2016 m. rugpjūčio 19 d. statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo akte Nr. LDIPA-00-160819-00133 konstatuota, kad 2015 m. gegužės 21 d. statybą leidžiančio dokumento Nr. LNS-01-150521-00558 išdavimo neteisėtumas, kuris buvo nustatytas 2016 m. sausio 25 d. akte Nr. LDIPA-00-160125-00013, išnyko (neliko), nuo 2016 m. liepos 2 d. statybos techniniame reglamente STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ atsiradus 193¹ punktui (STR 193 punkto reikalavimai netaikomi žemės sklypuose, kuriuose istoriškai susiklostęs perimetrinis užstatymas [3.49] ir (ar) statybos zona numatyta teritorijų planavimo dokumentuose, patvirtintuose iki 2014 m. lapkričio 18 d., jei po šių dokumentų patvirtinimo žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektais žemės sklypai nebuvo padalyti, atidalyti, sujungti ar perdalyti).

27. Remiantis šiuo pagrindu VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „VPSP 1“ 2016 m. rugpjūčio 30 d. sudarė taikos sutartį, kuria VTPSI atsisakė visų Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-14714-592/2016 pareikštų reikalavimų atsakovių atžvilgiu. Ši sutartis pateikta tvirtinti teismui. Ieškovė taip pat teikė teismui prašymą išduoti pažymą apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių, tačiau ją atsisakyta išduoti dėl teisme nagrinėjamos bylos. Atsakovės, nesutikdamos su šalių prašymu ir taikos sutartimi, atsiliepime dėl šalių prašymo patvirtinti taikos sutartį civilinėje byloje Nr. e2-14714-592/2016 nurodė, kad šalių sudaryta taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės aktų normoms (detalusis planas, kurio sprendiniais yra motyvuojamas taikos sutartie sudarymas, yra neteisėtas, nes prieštarauja STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705, 192.1 punktui (pastatų fasadų su langų ir durų angomis atstumas iki sklypo ribos turi būti ne mažesnis kaip 3 m, jeigu pastatai yra 1-2 aukštų)), todėl šalių prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo ir civilinės bylos nutraukimo prašė atmesti. Taip pat 2016 m. rugsėjo 6 d. atsakovės aptariamoje civilinėje byloje pateikė ieškinį dėl statybą leidžiančio dokumento ir detaliojo plano panaikinimo, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdyje ieškinį priimti atsisakė. 2016 m. rugsėjo 6 d. atsakovės pateikė prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Aplinkos ministro 2016 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. D1-460 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 705 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo“ pakeitimo“ 7 punkto nuostatos, kuria statybos techninis reglamentas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai papildytas 193¹ punktu, teisėtumą, kurį teismo nurodymu, 2016 m. rugsėjo 21 d. patikslino. 2016 m. spalio 19 d. atsakovės pateikė prašymą dėl įrodymų prijungimo ir kreipimosi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą dėl galimo dokumentų klastojimo, sudarant kadastrinių matavimų bylą.

28. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 28 d. nutartimi patvirtinto VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei UAB „VPSP 1“ sudarytą taikos sutartį ir civilinę bylą nutraukė, trečiųjų asmenų (nagrinėjamoje byloje atsakovių) prašymai dėl bylos sustabdymo, kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir atskirosios nutarties priėmimo buvo atmesti. Patvirtindamas taikos sutartį teismas nurodė, kad ginčo teritorijoje yra susiformavęs perimetrinis užstatymas, o statybos zona –numatyta visas sklypas, todėl galiojanti nauja STR redakcija įnešė aiškumo į susiklosčiusius teisinius santykius, t. y. kad nėra pagrindo reikalauti besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkų ar valdytojų sutikimų dėl statybų arčiau, nei numatyta teisės aktuose atstumu nuo žemės sklypo ribos. Nesutikdamos su šia teismo nutartimi, M. N., L. B. ir V. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį ir klausimą dėl taikos sutarties patvirtinimo išspręsti iš esmės: prašymo patvirtinti taikos sutartį netenkinti.

29. 2016 m. lapkričio 25 d. po tarp ieškovės bei atsakovių atstovų vykusių derybų dėl taikos sutarties sąlygų tarp UAB „VPSP 1“ ir atsakovų L. B., V. B. bei M. N. buvo sudaryta taikos sutartis, kuria UAB „VPSP1“ įsipareigojo atsakovėms sumokėti 200 000 Eur kompensaciją ir už kompensaciją mokėtinus mokesčius, neviršijančius 15 proc. tarifo, (Taikos sutarties 2.2.1. punktas), o atsakovės įsipareigojo atsiimti atskirąjį skundą, atsisakyti ir ateityje nereikšti savarankiškų reikalavimų dėl detaliojo plano ir statomo daugiabučio gyvenamojo namo (Taikos sutarties 2.2.2. punktas). Byloje esantis AB „SEB bankas“ mokėjimo nurodymas (dokumento Nr. 189) patvirtina, kad į advokato T. Š. sąskaitą 2016 m. lapkričio 28 d. ieškovė pervedė 211 766 Eur (200 000 Eur kompensacija ir 11 766 Eur GPM). Tą pačią dieną atsakovių atstovas advokatas T. Š. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-14714-592/2016 pateikė prašymą dėl atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties panaikinimo atsisakymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 29 d. šį atsisakymą priėmė ir apeliacinį procesą nutraukė. 2017 d. kovo 23 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, pastatui Daugėliškio g. 57, Vilniuje, nustatytas 100 proc. baigtumas. Remdamasis šia aplinkybe advokatas T. Š. 2017 m. kovo 24 d. raštu informavo UAB „VPSP 1“ ir atsakoves apie taikos sutarties nuostatų dėl kompensacijos išmokėjimo atsakovėms įvykdymo. Į bylą pateiktas AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymas Nr. 618 patvirtina, kad UAB „VPSP 1“ 2017 m. birželio 1 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 11 765 Eur.

30. Ieškovė UAB „Merko būstas“ (UAB „VPSP 1“ teisių perėmėja), 2017 m. kovo 17 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, teigdama, kad 2016 m. lapkričio 25 d. Taikos sutartį su atsakovėmis sudarė tik dėl atsakovių L. B., V. B. bei M. N. nesąžiningų elgesio, siekiant užvilkinti civilinės bylos Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjimą ir taikos sutarties patvirtinimą, dėl patirtinų finansinių nuostolių bei jų grėsmės ateityje. Ieškovė teigė, kad atsakovės reikalavo išmokos už atsisakymą nuo nesąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis, todėl ginčijama sutartis prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei ir laikytina niekine nuo jos sudarymo momento (CK 1.81 straipsnis); esą dėl susidėjusių aplinkybių ir atsakovių naudoto ekonominio spaudimo sutartis sudaryta ieškovei labai nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 straipsnis); dėl nurodytų aplinkybių egzistuoja pagrindas ieškovei atsisakyti šios sutarties (CK 6.228 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

31. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovių veiksmai, reikalaujant ženklios piniginės kompensacijos, pripažintini atsakovių sąmoningu neteisėtu veikimu, dėl kurio ieškovei buvo užkertamas kelias pasinaudoti jai priklausančiomis teisėmis (sudaryti taikos sutartį su VTPSI ir ginčą teisme užbaigti taikiai), dėl to ji buvo priversta sudaryti ginčijamą sutartį. Esą toks atsakovių elgesys ir ginčijamos sutarties sudarymo pagrindas vertybiniu požiūriu negali būti toleruotinas, o ginčijama sutartis laikytina niekine (CK 1.81 straipsnis). Atsakovėms buvo atskleistos ir žinomos aplinkybės, kad ieškovė kiekvieną dieną, kurią buvo delsiama užbaigti daugiabučio gyvenamojo namo statybą, skaičiavo patiriamus nuostolius, todėl ieškovė priėmė sprendimą sau ypač nepalankiomis sąlygomis sudaryti ginčijamą sutartį su nesąžiningai veikusiomis atsakovėmis (CK 1.91 straipsnis). Ginčijama sutartimi atsakovės įgijo neproporcingai didelę naudą, o ieškovė tiesiog buvo užtikrinta, kad atsakovės nebepiktnaudžiaus turimomis civilinio proceso teisėmis, dėl to ieškovei turi būti patvirtinta teisė atsisakyti ginčijamos sutarties (CK 6.228 straipsnis). Atsakovių teigimu, ieškovės vykdyti statybos darbai turėjo įtaką jų nuosavybės teisėms ir jų teisėtiems interesams, todėl atsakovės turėjo visas procesines teises, tame tarpe ir teisę skųsti, jų manymu, jų interesams prieštaraujančią teismo nutartį dėl VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir apeliantės taikos sutarties patvirtinimo. Atsakovių vertinimu, ieškovė byloje neįrodė, kad atsakovės būtų sukūrusios kokias nors ekonominio spaudimo sąlygas ieškovės atžvilgiu, o ginčijama sutartis yra naudinga apeliantei: ji išvengė statinio perstatymo kaštų, gavo atsakovių sutikimus statyti statinį, pažeidžiant atstumą iki atsakovių sklypo.

32. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacijos ribas sudaro klausimai dėl ginčijamos taikos sutarties sudarymo aplinkybių ir taikos sutarties atitikties teisės normoms.

Dėl taikos sutarties teisinio reglamentavimo

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra konstatavęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2010, 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2008; kt.). Šalys, sudarydamos taikos sutartį, paprastai suvokia, kad atkaklus pradinės pozicijos laikymasis susitaikymo rezultatų neduos, todėl savanoriškas konflikto sureguliavimas įmanomas tik abipusių nuolaidų būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010).

34. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų Civilinio kodekso, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas. Teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartis įgyja res judicata galią; iki to laiko bet kuri iš taikos sutarties šalių gali išreikšti valią netvirtinti tokios sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010). Teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Tačiau teismas taip pat turi patikrinti šalių valią dėl pasirašytos taikos sutarties.

35. Minėta, kad taikos sutartis yra viena iš civilinių sutarčių rūšių, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu (CK 6.156 straipsnis) išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taigi sudaromai taikos sutarčiai taikomi visi bendrieji sutarčių teisės institutai. Taikos sutarties ypatumas yra tas, kad, patvirtinta teismo, sutartis įgyja res judicata galią, tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir vykdoma CPK nustatyta tvarka (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi res judicata galią pagal CK 6.985 straipsnio 1 dalį turi tik teismo patvirtinta taikos sutartis, teismo nepatvirtinta taikos sutartis tokios galios neįgyja. Tai, kad teismo nepatvirtinta taikos sutartis neturi res judicata galios, reiškia, jog procesine prasme tokia sutartis neužkerta kelio iškelti bylą teisme dėl taikos sutarties galiojimo ir ginčyti šia sutartimi nustatytus teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tačiau nepriklausomai nuo to, patvirtinta teismo ar ne, teisėtai sudaryta ir galiojanti taikos sutartis, kaip ir bet kuri kita civilinė teisinė sutartis, šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), turi būti vykdoma (pacta sunt servanda) ir gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409-701/2015).

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 straipsnyje nustatytu pagrindu

36. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178-421/2017 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi svarbią reikšmę. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014, 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015).

37. Nagrinėjamu atveju, apeliantės teiginiai, kuriais ji įrodinėja tarp ieškovės ir atsakovių 2016 m. lapkričio 25 d. sudarytos taikos sutarties prieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei išimtinai susiję su atsakovių procesinių veiksmų, t. y. procesinių dokumentų teikimu Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-14714-592/2016. Kaip nustatyta šios nutarties 26 punkte, atsakovės L. B., V. B. ir M. N. į Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtą civilinę bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, buvo įtrauktos VTPSI iniciatyva. VTPSI Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad minėti asmenys yra įtraukiami byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje, kadangi bylos nagrinėjimas gali turėti įtakos jų teisėms ir teisėtiems interesams, nes reikalingas būtent šių subjektų sutikimas statyti pastatą pagal parengtą projektą ir išduotą leidimą. Ši aplinkybė iš esmės patvirtina egzistavus CPK 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagrindą atsakovių įtraukimui į Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtą civilinę bylą. Tuo tarpu CPK 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį proceso šaliai be kita ko yra užtikrinama teisė pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams, apskųsti teismo sprendimus bei nutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovės, Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-14714-592/2016 teikdamos atsiliepimą į šalių (VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „VPSP 1“) prašymą dėl sutarties patvirtinimo ir civilinės bylos nutraukimo, taip pat prašymus dėl civilinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, prašymą dėl įrodymų prijungimo ir kreipimosi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą dėl galimo dokumentų klastojimo, sudarant kadastrinių matavimų bylą, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties, kuria teismas patvirtino VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „VPSP 1“ taikos sutartį, naudojosi joms įstatyme nustatytomis teisėmis. Nors apeliaciniame skunde UAB „Merko būstas“ nuolat pabrėžia, kad visi atsakovių minėtoje civilinėje byloje teikti procesiniai dokumentai, jos vertinimu, buvo nepagrįsti, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovės nesąžiningai, ne pagal paskirtį naudojosi civilinio proceso priemonėmis, ginčydamos VTPSI, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „VPSP 1“ taikos sutartį ir civilinės bylos Nr. e2-14714-592/2016 užbaigimą. Pažymėtina, kad derybos dėl taikos sutarties tarp ieškovės ir atsakovių buvo pradėtos ne tik UAB „VPSP 1“ iniciatyva, bet tik po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-14714-592/2016 teismo posėdyje (2016 m. rugsėjo 15 d.) teismas pasiūlė tretiesiems asmenims patikslinti prašymą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, t. y. tik po to, kai teismas, suabejojęs Aplinkos ministro 2016 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. D1-460 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 705 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo“ pakeitimo“ 7 punkto teisėtumu, šalių pateiktos taikos sutarties nepatvirtino, o bylos nagrinėjimą atidėjo kitam posėdžiui. Į bylą pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu tarp ieškovės ir atsakovių atstovų bei šalių argumentai patvirtina, kad klausimas dėl piniginės kompensacijos iškilo tik 2016 m. rugsėjo 19 d., todėl spręsti, kad atsakovės byloje teikiamais atsiliepimais ir prašymais turėjo tikslą tik užvilkinti civilinę bylą ir išreikalauti ženklios piniginės išmokos iš atsakovės, nėra pagrindo. Šios aplinkybės nepatvirtina ir vėlesnis atsakovių prašymo dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos bei atskirojo skundo pateikimas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties, kuria buvo patvirtina taikos sutartis, panaikinimo. Akivaizdu, jog teigdamos šiuos procesinius dokumentus atsakovės nuosekliai naudojosi procesinio įstatymo suteiktomis teisėmis ginti, jų manymu, savo pažeistas teises.

38. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės teikiamais procesiniais dokumentais gynė, jų manymu, pažeistas jų teises bei teisėtus interesus, o toks veikimas negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai bei gerai moralei (CK 1.81 straipsnis).

39. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat teigia, kad atsakovės ne tik nepagrįstai reikalavo didelės piniginės kompensacijos, tačiau jos taip pat nenurodė jokių patirtų ar galimų patirti nuostolių dėl ieškovės vykdomų statybos darbų žemės sklype, t. y. piniginės išmokos atsakovės prašė vien už tai, kad jos neskųstų Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo ir civilinės bylos nutraukimo.

40. Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliantės argumentus kaip nepagrįstus. Iš byloje esančios 2016 m. lapkričio 25 d. taikos sutarties matyti, kad taikos sutartyje UAB „VPSP1“ įsipareigojo atsakovėms sumokėti 200 000 Eur kompensaciją ir už kompensaciją mokėtinus mokesčius, neviršijančius 15 proc. tarifo, (Taikos sutarties 2.2.1. punktas), o atsakovės įsipareigojo atsiimti atskirąjį skundą, atsisakyti ir ateityje nereikšti savarankiškų reikalavimų dėl detaliojo plano ir statomo daugiabučio gyvenamojo namo (Taikos sutarties 2.2.2. punktas). Šios taikos sutarties nuostatos aiškiai bei suprantamai įrodo, kad taikos sutartimi šalys susitarė dėl konkrečių atitinkamas teises ir pareigas sukuriančių sąlygų ir, kaip nustatyta nutarties 29 punkte, šalys šiuos savo įsipareigojimus įvykdė. Tačiau, Taikos sutarties 4.1-4.2 punktuose taip pat buvo nustatyta, kad statytoja įsipareigojo ne vėliau kaip per 20 dienų nuo sutarties pasirašymo atstatyti iki statybų darbų pradžios buvusią ir statytojo pažeistą (sunaikintą) gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), lietaus vandens surinkimo sistemą, sutvarkyti statomo gyvenamojo namo pastato sienos, esančios (duomenys neskelbtini) lietaus vandens ir sniego nutekėjimo ir surinkimo sistemą statybvietės žemės sklype. Be to, atsakovių Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-14714-592/2016 pateiktas prieštaravimas dėl taikos sutarties patvirtinimo ir vėliau atskirasis skundas buvo grindžiamas ir ginčo statinio dalies buvimu atsakovių žemės sklype, ką patvirtina pačios taikos sutarties 4.1-4.2 punkto nuostatos. Taigi teigti, esą apeliantė nežino/nesupranta, kodėl pati ir dar savo iniciatyva įsipareigojo mokėti piniginę kompensaciją atsakovėms, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog pati ieškovė įžvelgė būtinybę taikos sutarties sudarymui, pati taikos sutarties siekė ir galiausiai pati ją įvykdė.

41. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad ji atsakovių buvo išprovokuota sudaryti taikos sutartį, kaip nepagrįstus. Šiuo atveju sutiktina su atsakovių bei trečiojo asmens atsiliepimo argumentais, jog taikos sutartimi ieškovė įgijo galimybę įteisinti ginčo statinį, ko iš esmės ir siekė.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu

42. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sandorio negaliojimo dėl vienos šalies valios trūkumo pagrindai, be kita ko, ir dėl ekonominio spaudimo sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011, 2013 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013). CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taip pat gali būti pripažintas negaliojančiu sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, tik esant šioms sąlygoms: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005, 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008, 2009 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2009).

43. Apeliantės tvirtinimu, ginčijamą taikos sutartį ji buvo priversta sudaryti su atsakovėmis taip pat dėl susidėjusių aplinkybių bei atsakovių naudoto ekonominio spaudimo prieš ieškovę. Šiuo atveju Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo konstatuotai aplinkybei, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų bei įrodymų, jog atsakovės reikalavo sudaryti taikos sutartį, grasino ieškovei ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė išimtinai nuo atsakovių. Šios nutarties 37, 40 punktuose nustatyta, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovių procesinių veiksmų atlikimas, t. y. procesinių dokumentų teikimas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-14714-592/2016, negali būti vertinamas kaip atsakovių nesąžiningi veiksmai. Tuo tarpu į bylą pateiktas ieškovės ir atsakovių susirašinėjimas elektroniniais laiškais ne tik įrodo, kad tarp šalių vyko derybos dėl taikos sutarties sąlygų, sutarties projekto, kompensacijos dydžio, kompensacijos išmokėjimo termino bei tvarkos, bet ir patvirtina, kad taikos sutarties sudarymu ypatingai buvo suinteresuota ieškovė. Byloje esantys 2016 m. lapkričio 9 d. atsakovių atstovo T. Š. ir ieškovės atstovo K. P. laiškai patvirtina, kad užsitęsus deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir atsakovių atstovui nurodžius, kad ieškovės nuolat keliamos papildomos sąlygos (dėl sutarties įvykdymo garantijos) neleidžia galutinai susitarti ir derybos iš atsakovių pusės bus nutrauktos, iš esmės tik tada (praėjus daugiau pusantro mėnesio nuo pirmojo ieškovės inicijuoto susitikimo su atsakovių atstovu) ieškovė apsisprendė, kad 200 000 Eur kompensacija bus sumokama į atsakovių atstovo depozitinę sąskaitą, atsakovės atsiims atskirąjį skundą, o advokatas T. Š. iš savo depozitinės sąskaitos išmokės atsakovėms 100 000 Eur. O jau vėliau, užbaigus statybą, t. y. surašius statybos užbaigimo aktą, atsakovių atstovas išmokės atsakovėms likusią sumą. Tačiau jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie atsakovių ekonominį spaudimą byloje nėra. Kaip teisingai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, būtent ieškovė šuo atveju buvo stipresnė derybų šalis, turinti didžiulę patirtį ir nepalyginamai didesnius resursus, galimybes bei įtaką. Todėl teigti, kad atsakovės naudojo ekonominio spaudimo priemones prieš ieškovę, nėra jokio pagrindo.

44. Tuo tarpu aplinkybę dėl susidėjusių aplinkybių, lėmusių ginčijamos taikos sutarties sudarymą, ieškovė grindžia palūkanų, kurias ieškovė turėjo mokėti pagal paskolos sutartis (Kredito sutartis 1 ir Kredito sutartis 2) mokėjimu bei sėkmingą statybos užbaigimą patvirtinančio dokumento gavimu. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi bylos duomenis (taikos sutartį, šalių tarpusavio susirašinėjimą, susitikimo įrašą), iš esmės nesutinka, kad šios aplinkybės atsakovėms buvo visiškai atskleistos ir esą šiomis aplinkybėmis atsakovės naudojosi. Vien tai, kad ieškovė, akivaizdžiai įžvelgdama, jog jos vykdomas statybos projektas pažeidžia atsakovių teises ir dėl to kylą grėsmė statybos projekto įvykdymui, sudarė su atsakovėmis taikos sutartį, nepaneigia taikos sutarties teisėtumo ir neįrodo atsakovių neteisėtų veiksmų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, taikos sutartimi ieškovė sutiko atlyginti atsakovių patirtus nuostolius, kurių dydį šalys suderino ir dėl to ginčo nėra, o atsakovės sutiko duoti sutikimą ieškovės atliktiems statybos darbams ir įsipareigojo atsisakyti ir ateityje nereikšti jokių reikalavimų dėl jų teisėtumo, todėl taikos sutartis nėra niekinis sandoris.

45. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus dėl taikos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Be to, kaip yra nustatyta šios nutarties 29 punkte, abi šalys iš esmės įvykdė taikos sutartį, todėl, vadovaujantis CK 1.79 straipsnio 1 dalimi, ieškovė neteko teisės jos ginčyti.

Dėl CK 6.228 straipsnio taikymo byloje

46. Pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį šaliai suteikta teisė atsisakyti sutarties arba atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Vadovaujantis nustatytu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti arba leisti sutarties šaliai atsisakyti sutarties CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju.

47. Nagrinėjamu atveju nekonstatavus atsakovių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bei ieškovei pagal ginčo sandorį gavus naudos, nėra pagrindo konstatuoti ieškovės teisės atsisakyti ginčijamos sutarties (CK 6.228 straipsnio 1 dalis).

48. Be to, CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo (atsisakymo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2014).

49. Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta, kiti nėra teisiškai reikšmingi, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

50. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat kelią klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme subjekto. Ieškovė teigia, kad visas išlaidas pirmosios instancijos teisme patyrė trečiasis asmuo, todėl teismas nepagrįstai 4 760 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos suteikimu, priteisė atsakovėms ir trečiajam asmeniui, todėl bylinėjimosi išlaidos priteistos nepagrįstai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės argumentai nesudaro pagrindo spręsti apie šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumą. Į bylą pateiktame 2018 m. sausio 22 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo advokatė L. A. nurodė byloje atstovavusi atsakoves bei trečiąjį asmenį, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šias bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovės atsakovėms bei trečiajam asmeniui. Tuo tarpu pritartina atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad visiems atstovaujamiesiems kyla pareiga atlyginti už teisinę pagalbą, tačiau jų tarpusavio susitarimai, kuris už kurį ir kiek sumoka, neturi jokios reikšmės, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų klausimą. Bylinėjimosi išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimus į ieškinį ir ieškinio patikslinimą, atsiliepimą į ieškovo dubliką (triplikas), todėl bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė pagrįstai ir jos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) maksimalius dydžius.

51. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

52. Atsakovių ir trečiojo asmens atstovė advokatė L. A. pateikė prašymą dėl 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo trečiajam asmeniui T. Š. bei išlaidas patvirtinančius dokumentus (sąskaitą už teisines paslaugas su suteiktų teisinių paslaugų išklotine bei pinigų priėmimo kvitą). CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Trečiojo asmens apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija nurodytose Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių ir yra priteistinos trečiajam asmeniui iš apeliantės. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisi trečiajam asmeniui T. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Merko būstas“ (juridinio asmens kodas 302552438) 1 100 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Goda Ambrasaitė – BalynienėAsta RadzevičienėAldona Tilindienė