Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių M. N., L. B. ir V. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. ir 2017 m. liepos 10 d. nutarčių, priimtų civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Merko būstas“ (pradinės ieškovės UAB „VPSP 1“ procesinių teisių ir pareigų perėmėjos) ieškinį atsakovėms M. N., L. B. ir V. B. dėl 2016 m. lapkričio 25 d. taikos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – T. Š..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „VPSP 1“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia 2016 m. lapkričio 25 d. taikos sutartį, ieškovės sudarytą su atsakovėmis M. N., L. B. ir V. B., taikyti restituciją, įpareigojant atsakoves grąžinti ieškovei 211 766 Eur sumą, gautą pagal ginčijamą sutartį; tuo atveju, jei nebus nustatyta pakankamų teisinių pagrindų dėl ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia, prašo pripažinti ieškovės teisę atsisakyti 2016 m. lapkričio 25 d. taikos sutarties Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228 straipsnio pagrindu dėl esminės šalių nelygybės, nutraukti šią sutartį ir taikyti restituciją.Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovėms priklausančio 211 766 Eur vertės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o šio nepakankant – piniginių lėšų areštą. Nurodė, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pažymėjo, kad neturint duomenų apie atsakovių finansinę būklę, egzistuoja reali rizika, jog piniginės lėšos nebus išsaugotos iki galutinio sprendimo priėmimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 23 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovių M. N., L. B. ir V. B. nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, neviršijant 211 766 Eur sumos, o šio turto nesant ar esant nepakankamai, likusiai sumai areštavo atsakovių pinigines lėšas.Teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės pareikštą ieškinį ir pridėtus įrodymus, konstatavo, kad ieškinys tikėtinai pagrįstas. Atsižvelgdamas į tai, kad nustatyti atsakovių turtinę padėtį ieškinio priėmimo stadijoje nėra galimybės, ir į tai, kad atsakovės yra fiziniai asmenys, teismas padarė išvadą, kad egzistuoja reali grėsmė, jog teismo spendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.Ieškovei UAB „Merko būstas“, kuri šioje byloje perėmė pradinės ieškovės UAB „VPSP 1“ procesines teises ir pareigas, patikslinus ieškinį ir padidinus reikalaujamą priteisti sumą, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 10 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir padidino 2017 m. kovo 23 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą 11 765 Eur suma, t. y. areštavo atsakovių turtą už bendrą 223 531 Eur arešto sumą.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovės M. N., L. B. ir V. B. atskiruosiuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. ir 2017 m. liepos 10 d. nutartis ir klausimus išspręsti iš esmės – ieškovės prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo / masto padidinimo atmesti. Nurodo šiuos argumentus:Ieškovė yra verslo subjektas, pati iniciavo derybas su atsakovėmis, jas vedė per profesionalų teisininką ir sudarė taikos sutartį bei prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus, siekdama atitinkamo rezultato ir naudos. Nuostolius ieškovė patyrė ne dėl atsakovių, o dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos veiksmų (inicijuotos civilinės bylos). Pati ieškovė pripažįsta, kad sudarydama taikos sutartį nebuvo suklaidinta, apgauta ir pan., o taikos sutartį sudarė siekdama išvengti nuostolių, kuriuos būtų patyrusi dėl to, kad vykdė statybos darbus pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą ir taip pat galimai neteisėtą detalųjį planą. Ieškovės sklypas buvo užstatytas iki pat atsakovėms priklaususio sklypo ribos, neturint jų sutikimo buvo neišlaikytas norminiuose teisės aktuose nustatytas privalomas 3 metrų atstumas. Nutraukiant sutartį CK 6.228 straipsnio pagrindu, restitucija netaikoma.Patikslintame ieškinyje nurodyta, kad 2017 m. birželio 1 d. ieškovė, vykdydama ginčijamos sutarties 3.7 punktą, sumokėjo už atsakoves 11 765 Eur gyventojų pajamų mokesčio LR Valstybinei mokesčių inspekcijai. Ieškinio patenkinimo atveju nurodyta mokesčio suma turėtų būti priteisiama iš valstybės, o ne atsakovių.Atsakovės, tiek atsiliepdamos į ieškovės prašymą pradėti derybas, tiek jų metu, tiek ir sudarydamos taikos sutartį buvo sąžiningos, ko negalima pasakyti apie ieškovę, kuri pareikšdama šį ieškinį pasielgė nesąžiningai. Ieškinys pareikštas tik po trijų mėnesių nuo taikos sutarties pasirašymo ir civilinės bylos užbaigimo, ieškovei gavus statybos užbaigimo aktą, o pačios derybos buvo įrašinėjamos apie tai neinformavus kitos šalies, ruošiantis išvengti būsimos sutarties vykdymo. Ieškovė visiškai neįrodinėjo atsakovių nesąžiningumo, kuris pagal įstatymus nėra preziumuojamas. Pati ieškovė pripažįsta, kad atsakovės turi joms priklausančio nekilnojamojo turto, iš kurio būtų galima išieškoti ieškinio patenkinimo atveju. Esant tokioms aplinkybėms, nėra prielaidų pripažinti ir antrosios būtinos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimo.Ieškovė UAB „Merko būstas“ atsiliepime prašo atsakovių atskiruosius skundus atmesti ir skundžiamas nutartis palikti nepakeistas. Atsikerta šiais argumentais:Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškovo reikalavimų tikėtino (prima facie) pagrįstumo, teismas tik turi įsitikinti, kad, remiantis ieškinyje pateiktais teisiniais bei faktiniais argumentais ir juos pagrindžiančiais įrodymais, ieškovo reikalavimas apskritai galėtų būti tenkinamas. Atsakovės nepagrįstai išplečia šią laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, jos nustatymą, siekdamos, kad teismas jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje pasisakytų dėl ginčo esmės, rašytinių įrodymų ir pan. Atsakovės nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė turi teisę už atsakoves sumokėtą gyventojų pajamų mokestį išsireikalauti iš valstybės.Atsakovės, piktnaudžiaudamos savo procesinėmis teisėmis, reikalavo iš ieškovės piniginės išmokos, kurios dydis buvo grindžiamas ieškovės gaunamo pelno dalimi, o ne atsakovių patiriama žala. Atsakovės nepateikė jokių įrodymų apie savo finansinę būklę ir gebėjimą įvykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštavo atsakovių turtą, ir vėliau padidino turto arešto mastą. Šie klausimai nagrinėjami vadovaujantis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamų teismo nutarčių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirųjų skundų ribų.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti, kai yra abi šios sąlygos: 1) ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas; 2) nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pareigą įrodyti šias aplinkybes turi šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o priešinga šalis, siekdama, kad laikinosios apsaugos priemonės jai nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtas aplinkybes (CPK 12 str., 178 str.).

Dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas preliminarus (lot. prima facie) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-107-516/2016).Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje išdėstė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus atsakovėms, ir nurodė byloje pateiktus įrodymus, kurie, ieškovės manymu, patvirtina šias aplinkybes. Patikslintame ieškinyje nurodyta, kokiu pagrindu ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovių papildomą pinigų sumą. Atsakovės atskiruosiuose skunduose išdėstė argumentus, kuriais atsikerta į joms pareikštus ieškovės reikalavimus. Teismas, spręsdamas procesinio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, nenagrinėja bylos iš esmės, todėl šioje nutartyje nepasisakytina dėl tokių atsakovių argumentų vertinimo, tik pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo galimybė apskritai neegzistuoja.

Dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės

Apeliantės nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė įrodė ir kitą būtiną sąlygą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – egzistuojančią realią grėsmę, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas tokią grėsmę konstatavo atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės yra fiziniai asmenys, o duomenų apie jų turtinę padėtį byloje nėra. Apeliantės, nors ir teigia, kad turi nekilnojamojo turto, tačiau iš esmės neneigia, kad ieškinio suma joms yra didelė, o tai yra vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama sprendžiant, ar nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Atskirajame skunde atsakovės teisingai nurodo, kad jų nesąžiningumas pagal įstatymus nėra preziumuojamas. Tačiau nesutiktina su apeliančių teiginiu, kad ieškovė neįrodinėjo atsakovių nesąžiningumo. Ieškovė, kaip matyti iš ieškinio turinio, savo reikalavimus iš esmės grindžia nesąžiningais atsakovių veiksmais, t. y. piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir kt. Ieškovės nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti prielaidą, kad atsakovės gali imtis nesąžiningų veiksmų siekdamos išvengti realaus teismo sprendimo įvykdymo, jei šis sprendimas būtų joms nepalankus. Apeliančių nurodytos aplinkybės, kurios, jų manymu, patvirtina pačios ieškovės nesąžiningumą, šioje bylos stadijoje nevertinamos dėl jau minėtos priežasties (žr. 11 punktą).Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliančių argumentai nepaneigia teismo išvadų, jog egzistuoja abi būtinos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir kad atsakovių turto areštas taikytinas būtent tokia apimtimi, kokia yra ieškovės patikslintų reikalavimų suma, todėl skundžiamos nutartys paliktinos nepakeistos, o atskirieji skundai atmestini.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. ir 2017 m. liepos 10 d. nutartis palikti nepakeistas.