- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-23
- Bylos Nr.
- 2K-452/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Antanas Klimavičius, Jonas Prapiestis (pran.)
- Nuteistasis
- V. Š.
- Civilinis ieškovas
- UAB „Hansa lizingas“
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 246 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Iš V. Š. civiliniam ieškovui UAB „Hansa lizingas“ priteista 6875,38 Lt turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 19 d. nutartis, kuria Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nuosprendis pakeistas ir iš V. Š. civiliniam ieškovui UAB „Hansa lizingas“ priteista 3976,12 Lt turtinei žalai atlyginti. Likusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Š. nuteistas už tai, kad 2002 m. birželio 28 d. UAB „Hansa lizingas“ Kauno atstovybėje, Kaune, Maironio g. 28, su UAB „Hansa lizingas“ (įm., kodas 1156806, reg. Vilniuje, Geležinio vilko g. 18a), atstovaujama L. K., sudarė bei pasirašė 59 284 Lt vertės automobilio „Ford Mondeo“ (VIN Nr. WF04XXGBB42S40452, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. 5024177. Siekiant užtikrinti įsipareigojimų UAB „Hansa lizingas“ įvykdymą, minėta pirkimo–pardavimo sutartimi automobiliui „Ford Mondeo“ (VIN Nr. WF04XXGBB42S40452, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iki 2005 m. birželio 30 d. buvo nustatytas priverstinis įkeitimas, tačiau V. Š. nemokėjo įmokų ir, 2004 m. rugsėjo 22 d. gavęs kreditoriaus UAB „Hansa lizingas“ įspėjimą Nr. 01-30-1721 „Dėl vienašališko sutarties nutraukimo“ bei Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2005 m. kovo 7 d. nutartį Nr. 678/204 dėl kilnojamojo daikto – transporto priemonės „Ford Mondeo“ (VIN Nr. WF04XXGBB42S40452, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) arešto ir perdavimo kreditoriaus žinion, 2002 m. birželio 28 d. –2007 m. spalio 4 d. neteisėtai perleido nenustatytiems asmenims įkeistą bei areštuotą ir jam patikėtą, jo žinioje buvusį automobilį „Ford Mondeo“ (VIN Nr. WF04XXGBB42S40452, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir taip padarė UAB „Hansa lizingas“ 13 276, 12 Lt turtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas iš V. Š. civiliniam ieškovui UAB „Hansa lizingas“ priteisdamas 6875,38 Lt turtinei žalai atlyginti padarė matematinę klaidą, šią klaidą ištaisė ir iš V. Š. civiliniam ieškovui UAB „Hansa lizingas“ priteisė 3976,12 Lt turtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo, panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, priimti išteisinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Kasatorius skunde teigia, kad teismai nenurodė, kokiu būdu automobilis „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo perleistas, tačiau iš teismų procesinių dokumentų galima suprasti, kad nusikalstamo perleidimo faktu buvo pripažintas jo raštiškas nurodymas antstoliui, vykdžiusiam Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2005 m. kovo 7 d. nutartį dėl transporto priemonės „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) arešto ir perdavimo kreditoriaus žinion, jog jis negali įvykdyti antstolio nurodymo, nes automobilis yra perduotas rusų tautybės asmeniui ir nėra jo (kasatoriaus) žinioje. Pasak kasatoriaus, be minėto jo rašto, parašyto savarankiškai, neturint reikiamų žinių dėl atskirų sąvokų teisinio turinio, byloje nėra kitų duomenų apie perleidimo sandorį, todėl kaltinimas jam grindžiamas ne realiai atliktais veiksmais, jų teisiniu vertinimu, bet netiksliais bei bylos aplinkybėms prieštaraujančiais paaiškinimais.
Kasatoriaus tvirtinimu, atsižvelgiant į tai, kad jis nuteistas už veiksmus, atliktus esant civiliniams teisiniams santykiams, perleidimo sąvoka turėtų būti aiškintina pagal šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų nutartyje Nr. 3K-3-113/2003 nurodyta, jog įstatymo leidėjo vartojama sąvoka „perleidimas“ yra apibendrinanti, civilinėje teisėje reiškianti nuosavybės teisės perdavimą kitam asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 straipsnį nuosavybės teisė reiškia teisę disponuoti daiktu, jį valdyti ir juo naudotis – „bet kuri viena atskirai iš šių teisių nereiškia nuosavybės teisės, o jos suteikimas kitam asmeniui ar daikto perdavimas naudoti ar valdyti nereiškia perleidimo“. Dėl to, kasatoriaus nuomone, teismai turėjo nustatyti, kad jis atsisakė savo nuosavybės teisės į automobilį „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kito asmens naudai. Kasatorius teigia, kad nėra byloje įrodymų, jog jis atsisakė savo nuosavybės teisės į automobilį „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kito asmens naudai – priešingai, iš VĮ „Regitra“ duomenų matyti, kad minėta transporto priemonė yra ir buvo jo (kasatoriaus) nuosavybė. Pasak kasatoriaus, teisme jis nurodė, kad po rašto antstoliui pateikimo jo niekas neprašė surasti automobilį „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) – to jis ėmėsi savo iniciatyva, supratęs, jog teisėsaugos institucijos bei civilinis ieškovas iš tiesų nori, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o ne surasti minėtą transporto priemonę. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog jis norėjo parduoti automobilį „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir tam tikslui surado tarpininką, negali būti laikoma nusikalstama veika, nes jis savo ketinimus grindė tuo, jog už automobilį yra atsiskaitęs – įkeitimas likęs tik formaliai, ir CK nuostatomis, nedraudžiančiomis parduoti įkeistą transporto priemonę ar įkeitimą panaikinti pardavimo sandorio metu (CK 4.207, 4.225, 4.226 straipsniai).
Šalies argumentai
Nuteistasis V. Š. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai konstatavo, jog jis 2002 m. birželio 28 d.–2007 m. spalio 4 d. neteisėtai perleido įkeistą bei areštuotą automobilį „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nors Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius nutartimi jį areštavo tik 2005 m. kovo 7 d. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, galiojant teismo nustatytam areštui jis neatliko “[...] veiksmų, kuriuos net pagal kaltinimo traktavimą galima būtų laikyti perleidimu [...]“ ir turto arešto režimo nepažeidė. Kasatorius teigia, kad įkeitimas nėra teisingumo vykdymo veikla, o įkeistas turtas nėra BK 246 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalykas. Pasak kasatoriaus, byloje nenustatyta tiksli transporto priemonės perleidimo data ar bent neabejotinai neįsitikinta, kad ji buvo perleista po arešto nustatymo, t. y. po 2005 m. kovo 7 d., o teismų išvados, kad jis perleido areštuotą turtą, yra pagrįstos ne įrodymais, bet prielaidomis. Kartu kasatorius pabrėžia, kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti vertinamos kaltininko naudai.
Kasatorius taip pat teigia, kad kaltinimo esmę sudaro tai, kad civilinis ieškovas, praradęs įkeistą transporto priemonę, praranda daiktinę teisę, kurios vertė lygi įkeisto daikto vertei. Pasak kasatoriaus, kol automobilis „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo surastas ir perduotas įkeisto turto turėtojui – UAB „Hansa lizingas“, jo (kasatoriaus) skola UAB „Hansa lizingas“ buvo 13 276,12 Lt ir ji susidarė ne dėl nusikalstamos veikos, bet pagal sudarytą sutartį. Tuo tarpu daiktinė teisė buvo įvertinta 9300 Lt ir ši suma buvo padengta grąžinta transporto priemone. Kasatoriaus tvirtinimu, „žala dėl nusikaltimo, jeigu jis ir būtų padarytas, reiškia ne visos reikalavimo teisės sumą, bet tik tą dalį, kuri galėjo būti patenkinta automobilio vertės sąskaita“, todėl civilinis ieškovas po minėto 9300 Lt atlyginimo neteko teisės į žalos atlyginimą dėl delikto – jam liko teisė prisiteisti likusią skolos dalį civilinio proceso tvarka.
Be to, nuteistasis V. Š. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neišnagrinėjo jo skundo argumentų dėl turto perleidimo sąvokos, BK 246 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalyko ir civilinio ieškinio dydžio pagrįstumo.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. Š. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė atsiliepime nurodo, kad nuteistojo V. Š. kasaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.
Prokurorė, išdėsčiusi byloje nustatytas aplinkybes, teigia, kad tiek iš kasatoriaus paaiškinimo antstoliui, tiek iš jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis tiksliau nenustatytu laiku neteisėtai perleido nenustatytiems asmenims įkeistą ir areštuotą bei jam patikėtą ir jo žinioje buvusį kilnojamąjį turtą – automobilį „Ford Mondeo“. Prokurorė nurodo, kad paaiškinime antstoliui kasatorius teigė negalįs įvykdyti antstolio reikalavimų, nes minėtas automobilis perduotas Pskove gyvenančiam Rusijos Federacijos piliečiui, o teisiamojo posėdžio metu parodė norėjęs šį automobilį parduoti ir iš Rusijos Federacijos piliečio gavęs 2000 Lt rankpinigių. Prokurorės nuomone, teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kasatorius gerai suprato savo neteisėtus veiksmus ir teisingai juos įvardijo.
Prokurorė taip pat teigia, kad byloje nustatyta, jog V. Š. tiek pats asmeniškai, pasirašydamas 2002 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį su UAB „Hansa lizingas“, tiek pranešimais buvo informuotas apie automobilio „Ford Mondeo“ disponavimo suvaržymus. Dėl to, pasak prokurorės, negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad kasatoriui nebuvo žinoma, jog automobilis „Ford Mondeo“ buvo įkeistas ir areštuotas.
Prokurorė atsiliepime nesutinka ir su nuteistojo kasacinio skundo argumentais dėl civilinio ieškinio. Prokurorės tvirtinimu, teismų nustatytas nusikaltimu padarytos žalos dydis nekelia abejonių, nes jis yra pagrįstas byloje esančiais dokumentais, o teismų ištirtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad V. Š. tiksliau nenustatytu laiku neteisėtai perleido nenustatytiems asmenims įkeistą ir areštuotą bei jam patikėtą ir jo žinioje buvusį kilnojamąjį turtą – automobilį „Ford Mondeo“, t. y. padarė BK 246 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Dėl to, prokurorės nuomone, civilinis ieškinys priteistas pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. Š. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neišnagrinėjo jo skundo argumentų dėl turto perleidimo sąvokos, BK 246 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalyko ir civilinio ieškinio dydžio pagrįstumo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, kiekvieno apelianto skundas turi būti išnagrinėtas tinkamai, apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstant motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties (nuosprendžio) negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys Nr. 2K-448/2008, 2K-535/2008, 2K-144/2009, 2K-184/2009, 2K-228/2009, 2K-292/2009, 2K-336/2009).
Nuteistasis V. Š., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, apeliaciniame skunde tvirtino, kad: pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes „neteisingai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir vertindamas faktinių aplinkybių visumą“, nenustatė visų BK 246 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių; pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti tai, kad jis (nuteistasis) perleido automobilį „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kitam asmeniui, t. y. neteko nuosavybės teisės šio naudai, tačiau to nepadarė; pagal CK 4.215, 4.218 straipsnius, civilinio proceso įstatymo 588 straipsnį tik nuo teismo nutarties areštuoti turtą priėmimo atsiranda apribojimai, kurių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 246 straipsnį; nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta, jog jis (nuteistasis) perleido automobilį po Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo 2005 m. kovo 7 d. nutarties, kuria automobilis „Ford Mondeo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo areštuotas, priėmimo. Nuteistasis V. Š. apeliaciniame skunde taip pat neigė skolos UAB „Hansa lizingas“ buvimą, ginčijo civilinio ieškinio dydį, kėlė BK 37 straipsnio taikymo galimybę.
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas tik lakoniškai ir abstrakčiai pasisakė dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi, nuteistojo V. Š. padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo padarytos matematinės klaidos, priteisiant civilinį ieškinį, BK 37 straipsnio taikymo. Tuo tarpu dėl, kolegijos nuomone, minėtų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su turto perleidimu, BK 246 straipsnyje nurodyto nusikaltimo dalyko bei civilinio ieškinio dydžio pagrįstumo motyvuotų išvadų nepateikė.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistojo V. Š. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma jo apeliaciniame skunde ir dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų neišdėstė motyvuotų išvadų. Teisėjų kolegija BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, padarytą V. Š. bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pripažįsta esminiu, suvaržiusiu nuteistojo teisę į jo apeliacinio skundo tinkamą išnagrinėjimą ir sukliudžiusiu apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą šioje byloje. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis nuteistojo V. Š. baudžiamojoje byloje naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl kitų kasatoriaus skundų argumentų
Teisėjų kolegija nenagrinėja nuteistojo V. Š. kasacinio skundo argumentų dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 246 straipsnio 1 dalį, nekaltumo prezumpcijos principo laikymosi, civilinio ieškinio pagrįstumo, nes, analizuodamas šiuos argumentus, kasacinės instancijos teismas neišvengiamai padarytų išvadas, kurios saistytų apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią bylą, savarankiškumą. To daryti kasacinės instancijos teismas pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas nustatyti išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 19 d. nutartį V. Š. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.