Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. vasario 6 d. sprendimo byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – žemės ūkio bendrovė „AUGA Žadžiūnai“ ir R. P.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas yra formalaus pobūdžio, surašytas nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių ir netinkamai pritaikius teisės aktų normas. Atsakovas ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ 2014 metais atliktus savavališkos statybos veiksmus kvalifikavo kaip kapitalinį remontą, palygindamas 2015 m. liepos 23 d. nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų bylą su 2005 m. sausio 5 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla, ir visiškai ignoravo Inspekcijos Šiaulių skyriaus 2016 m. balandžio 21 d. patikrinimo metu užfiksuotus duomenis bei 2016 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių protokole Nr. 37-16-03 antstolio užfiksuotas aplinkybes. Be to, atsakovas nustatytus priestato išorės matmenų pokyčius nepagrįstai vertino kaip nežymius ir leistinus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (toliau – ir STR 1.01.08:2002) 9 punkte nėra nustatyti jokie leidžiamų išorės matmenų pokyčiai ar leidžiami nuokrypiai, kurie būtų laikomi neesminiais ir kurie pakeistų statybos rūšį. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (toliau – ir STR 1.11.01:2010) 31.2 punktu, kadangi šis reglamentas pagal STR 1.01.08:2002 2 priedą nėra normatyvinis dokumentas, reglamentuojantis statinio statybos rūšis. Be to, pagal STR 1.11.01:2010 31.2 punktą jame nurodyti nuokrypiai yra matuojami nuo statinio projekto sprendinių, kurių atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, iš Bendrovės neišsireikalavo. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog Sprendimas prieštarauja Inspekcijos 2016 m. gegužės 19 d. pateiktam išaiškinimui, todėl yra neteisėtas iš esmės.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, 2014 metais ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ atlikti statybos veiksmai turėtų būti vertinami kaip rekonstrukcija, kuri be žemės sklypo savininko sutikimo laikoma savavališka statyba, kadangi dėl šių statybos darbų priestatas paaukštėjo bei pailgėjo, padidėjo jo tūris, buvo keičiamos ne tik jau esamos konstrukcijos, bet ir įrengiamos naujos laikančiosios konstrukcijos, tai patvirtina 2015 m. liepos 23 d. nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byla, Inspekcijos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime konstatuotos aplinkybės, taip pat pareiškėjo į bylą pateiktos fotonuotraukos. Nesutikdamas su Sprendimo argumentu, kad antrasis medinis pastatėlis prie kombainų garažo yra pašalintas, pareiškėjas nurodė, kad Bendrovė pašalino tik medines pastatėlio konstrukcijas, o pamatai ir degalų kolonėlė nebuvo pašalinti. Po 2014 metais atliktų statybos veiksmų, kombainų garažo priestato paskirtis buvo pakeista iš paprastos sandėliavimo į degalinės su išdavimu (kolonėlės). Pareiškėjo teigimu, net ir tuo atveju, jeigu Bendrovės atlikti statybos darbai būtų laikomi kapitaliniu remontu, vis dėlto būtų privalomas rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas bei žemės sklypo savininko sutikimas dėl kapitalinio remonto projekto ir paskirties keitimo projekto, kadangi buvo pakeista ypatingo statinio (patalpos) paskirtis.

5. Pasak pareiškėjo, atsakovas neteisėtai bei nepagrįstai nutraukė 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo antros dalies 1 ir 2 klausimų nagrinėjimą. Nekilnojamojo turto registre yra nurodyta, kad arkinio garažo–dirbtuvių ir kombainų garažo kadastro duomenų suformavimo data yra 2005 m. sausio 4 d., todėl pareiškėjas su 2014 m. gegužės 26 d. pranešimu į atsakovą kreipėsi nepraėjus 10 metų nuo šių pastatų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas nesprendė pareiškėjo prašymo suteikti informaciją, ar ginčo pastatams statyti statytojas turėjo parengtus statinio projektus, statybą leidžiančius dokumentus, ar šių statinių statyba užbaigta surašius statybos užbaigimo aktą, ar šiam aktui išduoti buvo sudaryta komisija.

8. Pareiškėjo argumentą, jog Sprendime negalėjo būti remiamasi STR 1.11.01:2010 31.2 punktu, atsakovas laikė nepagrįstu, nurodė, kad priestato darbai atliekant patikrinimus buvo baigti. Priestato darbams, kurie buvo atlikti, nebūtinas statinio projektas ir neprivalomas statybą leidžiantis dokumentas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikta kombainų garažo rekonstrukcija, nes priestato matmenys prieš remontą ir po jo skyrėsi nežymiai (neviršijo leistinų ribų). STR 1.07.01:2010 6 priedo 1 punkte nurodyta, kad rašytinis pritarimas kapitalinio remonto projektui privalomas atliekant kultūros paveldo statinio kapitalinį remontą. Pareiškėjo teiginys, kad po atliktų statybos veiksmų priestato paskirtis buvo pakeista iš sandėliavimo į degalinės, prieštarauja Nekilnojamojo turto registro duomenims, kuriuose nurodyta, kad pastato–kombainų garažo paskirtis yra garažų. Be to, priestatas yra pagrindinio daikto – kombainų garažo priklausinys, tarnaujantis pagrindiniam daiktui, o nesikeičiant pagrindinio daikto paskirčiai, nesikeičia ir priklausinio paskirtis. Todėl pareiškėjas be jokio pagrindo ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ atliktus darbus įvardijo kaip savavališkus.

9. Inspekcija taip pat akcentavo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjui nuo 2008 metų buvo žinoma apie šių ginčo pastatų teisinę registraciją, teisinės registracijos duomenys nustatyta tvarka yra nenuginčyti ir teisėti, todėl ginčo statinių statyba negali būti laikoma neteisėta. TPSVPĮ 25 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad Inspekcija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys patvirtina, kad ginčo statiniai pastatyti 1990–1991 metais, todėl tirti šių statinių statybos teisėtumo faktą nėra pagrindo.

12. Bendrovės teigimu, atliekant darbus kombainų garaže, nebuvo keičiamos laikančiosios konstrukcijos ar įrenginėjamos naujos, buvo pakeista stogo danga ir fasadas, t. y. buvo atlikti tik pastato paprastojo remonto darbai. Aplinkybė, kad dėl pakitusios fasado ir stogo dangos ar pastato apšiltinimo keliais centimetrais pakito bendras pastato aukštis ar sienų ilgis, negali būti laikoma rekonstrukcijos darbais. Tik dėl laikančiųjų pastato konstrukcijų perstatymo pakitęs pastato aukštis, ilgis ir plotis bei atsiradusios kokybiškai naujos pastato savybės gali būti laikomos rekonstrukcijos požymiais. Paprastajam remontui jokie statybą leidžiantys dokumentai nėra reikalingi.

13. Bendrovės nuomone, pareiškėjas kartu su tikrinančiais pareigūnais negali lankytis privačioje nuosavybėje be pastato savininko sutikimo, o pastato savininko teisę neįsileisti kitų asmenų garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalis.

14. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ pažymėjo, jog į bylą pateiktas 2016 m. balandžio 21 d. faktinių aplinkybių protokolas Nr. 37-16-03 yra niekinis, nes jis nesusijęs su Sprendimu, kadangi nagrinėjamoje byloje ginčijama ne pastato apžiūros procedūra. Be to, pastato matavimai buvo atlikti netiksliai, nekompetentingų asmenų, iš protokolo turinio negalima daryti išvadų, kad buvo atlikta kombainų garažų rekonstrukcija. ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ suremontavo kombainų garažo priestatą, pakeisdama sienų medžiagą (asbestą pakeitė plieniniais lakštais) bei stogo dangą, nuo to pastatas tapo šiek tiek aukštesnis ir pagal Inspekcijos atliktus matavimus – tik 11 cm ilgesnis. Tai nežymūs pakitimai, neviršijantys leistinų normų. Byloje nėra įrodymų, kad kombainų garažo priestate veikė degalinė, kurioje buvo išduodamas kuras. Jokių inžinerinių konstrukcijų tarp kolonėlės ir priestate esančios talpyklos nebuvo įrengta. Be to, šiuo metu priestatėlis yra nugriautas, pati kuro kolonėlė iš teritorijos pašalinta. Pareiškėjas žemės sklypus įsigijo, kai pastatai jau buvo pastatyti, šiems pastatams naudoti buvo nustatytas servitutas, pareiškėjo skundas dėl ginčo pastatų teisinės registracijos panaikinimo teismo sprendimu buvo atmestas, todėl Bendrovei nesuprantama, kodėl pareiškėjas vėl kelia šį klausimą.

II.

18. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais ginčijamo Sprendimo motyvų, esą Inspekcijos specialistai, 2016 m. balandžio 21 d. apžiūrėję kombainų garažo priestatą iš vidaus, naujai įrengtų laikančiųjų konstrukcijų (medinio sienų karkaso ir stogo dangą laikančių gegnių) nenustatė ir kad labiausiai tikėtina, jog 2005 m. sausio 5 d. kadastrinių matavimų byloje nebuvo sužymėtos visos buvusios kolonos, todėl sprendė, kad Inspekcija adekvačiai, aiškiai ir pakankamai nemotyvavo bei neįrodė ginčijamame Sprendime padarytos išvados, kad ginčo atveju buvo atliktas kombainų garažo priestato kapitalinis remontas, kuriam nereikalingas žemės sklypo savininko sutikimas.

IV.

24. Neaiškiomis atsakovas laiko ir pirmosios instancijos teismo išvadas apie laikančiųjų konstrukcijų kiekį, nes ginčijamame Sprendime Inspekcija tiesiogiai nepasisakė apie šią aplinkybę. Vertindamas aplinkybes, kurių skundžiamame Sprendime nėra, pirmosios instancijos teismas savo sprendime darė nepagrįstas išvadas. Inspekcija taip pat pažymėjo, jog pagal STR 1.01.08:2002 10 punktą naujų laikančiųjų kolonų įrengimas yra laikomas statinio laikančiųjų konstrukcijų stiprinimu ir priskiriamas statinio kapitaliniam remontui. Pagal STR 1.07.01:2010 6 priedą tokios rūšies statybos darbams statybą leidžiantis dokumentas nėra privalomas, statinio projektas rengiamas tik statytojo pageidavimu.

27. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad jo, kaip žemės sklypo savininko, suinteresuotumą bu?ti informuotam apie jo z?eme?s sklype atliekama? statiniu? statyba? ir rekonstrukcija? suponuoja Lietuvos Respublikos statybos i?statymo (redakcija, galiojusi 2013 m. liepos 16 d. – 2014 m. gruodžio 31 d.) 23 straipsnio 8 dalies 7 punktas. Dėl pareis?ke?jo 2014 m. geguz?e?s 26 d. pranes?ime apie savavalis?ka? statyba? nurodytu? Z?U?B „AUGA Z?adz?iu?nai“ veiksmu? buvo paz?eistos pareis?ke?jo, kaip žeme?s sklypo savininko, teise?s. Be to, Inspekcijai iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą ir nustačius, kad ŽU?B „AUGA Z?adz?iu?nai“ atliko savavališkas statybas bei įpareigojus juos pašalinti, pareiškėjui priklausančiame žemės sklype galbūt neliktų Bendrovei nuosavybės teise priklausančių pastatų. Todėl tokie Inspekcijos sprendimai neabejotinai turėtų įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo suinteresuotumas bylos baigtimi jau nustatytas ankstesnių teismo procesų metu, kai Inspekcija buvo įpareigota iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą.

28. Pareiškėjas palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus dėl Inspekcijos 2016 m. balandžio 21 d. užfiksuotų duomenų bei antstolio užfiksuotų duomenų vertinimo, STR 1.11.01:2010 taikymo, kombainų garažo priestato užstatyto ploto, pakartotinai pabrėžia, jog nagrinėdama jo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą Inspekcija iš ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ neis?sireikalavo ir negavo kombainu? garaz?o statinio projekto, tode?l net hipotetis?kai negali nustatyti leistinu? nuokrypiu? nuo statinio projekto. Pareiškėjui neaišku, kaip Inspekcija galėjo nepastebe?ti priestato viduje i?rengtu? nauju? laikanc?iu?ju? konstrukciju?, jeigu s?i? fakta? patvirtina pačios Z?U?B „AUGA Z?adz?iu?nai“ pateikta 2015 m. liepos 23 d. kadastro duomenu? byla.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

30. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikintas atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 2D-6219-(19.2) „Dėl pranešimo apie savavališką statybą“ ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. P. 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą apie savavališką statybą, pagrįstumas ir teisėtumas.

31. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neišsiaiškino teisiškai reikšmingų aplinkybių ginčui dėl Sprendimo pagrįstumo išspręsti, neteisingai taikė materialiosios teisės normas, todėl be teisėto pagrindo panaikino Sprendimą.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad klausimas dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios turi būti nustatytos ir įvertintos, nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą, buvo išspręstas kitoje administracinėje byloje (Nr. A-1243-556/2015), kuri buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendimu. Šiame sprendime nustatyta, kad atsakovas turi TPSVPĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą patikrinti trečiąjį suinteresuotą asmenį (ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“), ar jis neįvykdė (nevykdo) savavališkos statybos, ar esantys ginčo statiniai pastatyti teisėtai. Akcentuotina, kad šiame sprendime išnagrinėtos būtent tos aplinkybės, susijusios su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo keliami klausimai dėl arkinio garažo–dirbtuvių ir kombainų garažo statybos teisėtumo nenagrinėtini dėl to, jog statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų, ir nustatyta, jog nuostata dėl 10 metų senaties termino negali būti taikoma, nagrinėjant pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą.

33. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Inspekcijos Šiaulių skyrius išnagrinėjo iš naujo pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą ir priėmė 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 2D-12118-(19.2), kurį panaikino Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-80-289/2016). Šiame įsiteisėjusiame Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendime taip pat yra nustatyta, kad atsakovas nenagrinėjo pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pareiškime keliamo klausimo dėl arkinio garažo–dirbtuvių ir kombainų garažo (įskaitant priestatus) savavališkos statybos (dėl statybą leidžiančių ir statybos užbaigimą patvirtinančių dokumentų), nepripažinti pagrįstais atsakovo priimto sprendimo argumentai, susiję su šių statinių įregistravimu valstybės įmonėje Registrų centre, ir konstatuota, kad atsakovas neįgyvendino TPSVPĮ 8 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo tikrinimo pareigą. Atsakovo nurodomame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4017-643/2014 nebuvo pasisakyta dėl minėtų statinių statybą leidžiančių ir statybos užbaigimą patvirtinančių dokumentų (statinių statybos teisėtumo), o byloje nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su atsakovo pareiga išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimą.

34. Ši byla dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo jau buvo nagrinėta apeliacine tvarka (administracinė byla Nr. eA-284-502/2019), pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo Sprendimas buvo pripažintas pagrįstu ir teisėtu, buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo, nurodytos aplinkybes, kurias turi išnagrinėti ir įvertinti pirmosios instancijos teismas, taip pat nustatytos ginčo ribos.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje įvertinęs pareiškėjo inicijuoto ginčo aplinkybes, kurias privalėjo išnagrinėti pirmosios instancijos teismas, nurodė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas buvo ištirti ir nustatyti savavališkos statybos faktą, išspręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą ir kitus būtinus su tuo susijusius veiksmus; pareiškėjas taip pat prašė ištirti, ar ginčo pastatai apskritai yra pastatyti teisėtai, t. y. ar yra statybą leidžiantys dokumentai, projektinė medžiaga, statybos užbaigimo dokumentai. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ginčo aplinkybes, susijusias su 2014 metų trečiojo suinteresuoto asmens atlikto remonto vertinimu, nurodė, kad nebuvo tinkamai atliktas įrodymų vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas, taip pat nurodė, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas turėjo ne spręsti senaties taikymo klausimą, o išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjo keliamus klausimus dėl arkinio garažo–dirbtuvių ir kombainų garažo statybos teisėtumo; klausimas dėl senaties netaikymo jau yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendime. Taip pat konstatuota, kad vėlesnės normos, leidžiančios atsakovui nenagrinėti klausimų dėl suėjusio termino, netaikytinos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat privalo atskleisti pareiškėjo materialinį suinteresuotumą.

36. ABTĮ 148 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui.

37. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas iš naujo bylą, ir pasisakydamas dėl atsakovo pozicijos taikyti 10 metų senatį dėl pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d pareiškime nurodytų aplinkybių, susijusių su arkinio garažo–dirbtuvių ir kombainų garažo statybos teisėtumu, ir šių aplinkybių neišnagrinėjimu (nagrinėjimo nutraukimu), pagrįstai ir teisėtai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais dėl 10 metų senaties netaikymo (ABTĮ 148 str. 2 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. sprendime (administracinė byla Nr. A-1243-556/2015) bei įsiteisėjusiame Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-80-289/2016) nustatytomis aplinkybėmis dėl 10 metų senaties netaikymo ir privalomumo atsakovui išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d pareiškime nurodytus klausimus dėl arkinio garažo–dirbtuvių ir kombainų garažo statybos teisėtumo, nes šios nustatytos aplinkybės yra prejudicinės šiai bylai išnagrinėti (ABTĮ 57 str. 2 d.).

38. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo materialiniu suinteresuotumu ir nustatė, jog pareiškėjas yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ant kurio stovi ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ nuosavybės teise priklausantys du pastatai – arkinis garažas–dirbtuvės ir kombainų garažas, savininkas; pareiškėjo žemės sklypui nustatytas žemės servitutas, suteikiantis teisę ŽŪB „AUGA Žadžiūnai“ naudotis 4,10 ha ploto žemės plotu po ūkiniais pastatais, t. y. pareiškėjas, kaip ginčo žemės sklypo, savininkas, turi materialinį suinteresuotumą jo 2014 m. gegužės 26 d. pranešimo, susijusio su galima savavališka statyba ant jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, tinkamu išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pareiškėjo materialinio suinteresuotumo grindė teisės aktų normomis, reglamentuojančiomis statybos teisinius santykius, nustatančiomis savavališkos statybos sąvoką, bei nurodė, kad STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.3 punktas nustato, jog rašytiniai žemės sklypo savininko sutikimai (susitarimai) privalomi, kai statinį numatoma statyti ar rekonstruoti ne statytojui priklausančiame ar valdomame žemės sklype.

39. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo materialinio suinteresuotumo turėtų būti pripažinta nepagrįsta ir neteisėta, t. y. kad pareiškėjui nėra svarbus jo nurodomų aplinkybių, susijusių su statinių savavališka statyba ir / ar rekonstrukcija, nustatymas; kad savavališkai pastatytų statinių (jei tai būtų nustatyta) buvimas ant jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir jų neteisėtas naudojimas neriboja jo, kaip žemės sklypo savininko, teisių.

40. Dėl atsakovo akcentuojamų Nekilnojamojo turto registro įrašų pažymėtina, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ir kt.), su kuria siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pasibaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007; kt.). Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011; kt.). Šioje byloje pareiškėjas kelia klausimą dėl statinių (nekilnojamojo turto) statybos teisėtumo, kurio nėra sprendęs Nekilnojamojo turto registratorius.

41. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios neatliko objektyvaus ir išsamaus visų aplinkybių, turinčių esminę įtaką teismo sprendimo pagrįstumui, tyrimo ir įvertinimo bei nepasisakė dėl jų, o priėmė formalų sprendimą, atsakovo Sprendime buvo aiškiai ir detaliai nurodytos visos aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas institucijos sprendimas, daro išvadą, kad atsakovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

42. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

43. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

44. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo įvertintos pareiškėjo 2014 m. gegužės 26 d. pranešime bei skunde (patikslintame skunde) nurodytos aplinkybės, susijusios su 2014 metais trečiojo suinteresuoto asmens atliktais statinių pertvarkymo darbais, taip pat buvo įvertinti atsakovo atliktų patikrinimų duomenys bei byloje surinkti įrodymai (iš jų ir atsakovo atstovo paaiškinimai) ir nustatyta, kad atsakovas Sprendime iš esmės vadovavosi prielaidomis, kad 2005 metų kadastrinių matavimų byloje nebuvo sužymėtos visos buvusios kolonos, atsakovas adekvačiai, aiškiai ir pakankamai nemotyvavo bei neįrodė Sprendime padarytos išvados, kad ginčo atveju buvo atliktas kombainų garažo priestato kapitalinis remontas, kuriam nereikalingas žemės sklypo savininko sutikimas.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendime nurodytus argumentus, kuriais grindžiamos atsakovo išvados apie parametrų pasikeitimus, aplinkybės, susijusios su laikančiosiomis konstrukcijomis, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl Sprendimo nepagrįstumo, jo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės ir proceso normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

47. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti 1 050 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir įrodymus, patvirtinančius, kad advokatei sumokėjo šią pinigų sumą.

48. Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

49. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

50. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).

51. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytu koeficientu ir Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2019 metų III ketvirtis) vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) laikytina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistino užmokesčio maksimalus dydis būtų 1 712,88 Eur (1,3 x 1 317,6 Eur).

52. Pareiškėjo prašoma priteisti suma – 1 050 Eur – neviršija šio maksimalaus dydžio, atsakovo apeliacinis skundas atmestas, t. y. procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tenkinamas ir pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 1 050 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui V. P. iš atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 1 050 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.