- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-18
- Bylos Nr.
- 2A-1993-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-19001-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- A. S.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“
- Trečiasis asmuo
- Z. P., S. D.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2457-453/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ ieškinį atsakovui A. S., su trečiaisiais asmenimis Z. P., S. D. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
A. S. nuo 1993 m. spalio 26 d. iki 2001 m. birželio 20 d. buvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Nuo 2001 m. birželio 20 d. iki 2006 m. birželio 27 d. butas nuosavybės teise priklausė Z. P., o nuo 2006 m. birželio 27 d. ½ dalis buto, ir nuo 2006 m. rugsėjo 22 d. visas butas priklausė S. D.. A. S. bute (duomenys neskelbtini), gyveno iki 2007 m. gegužės 21 d. Per nurodytą laikotarpį susidarė 904,71 Lt skola už vandenį.
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 904,71 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 72 Lt žyminio mokesčio, 48,40 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė suteikė vartojamąsias paslaugas - vandens tiekimą atsakovui adresu (duomenys neskelbtini), kuris nuo 1993 m. spalio 26 d. iki 2001 m. liepos 25 d. turto pardavimo iš varžytinių nuosavybės teisė priklausė atsakovui, tačiau atsakovas buto patalpų neperdavė naujam savininkui. 2007 m. gegužės 21 d. atsakovas buvo iškeldintas iš buto patalpų priverstinai. Nors sutartis dėl atsiskaitymo už butui patiektą vandenį adresu (duomenys neskelbtini) su ieškove nebuvo sudaryta, faktiškai atsakovas, gyvendamas buto patalpose, naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis, todėl atsakovui per visą laikotarpį susidarė įsiskolinimas už suteiktas paslaugas nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. gegužės 21 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo A. S. 904,71 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (904,71 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2013-11-14) iki sprendimo visiško įvykdymo, 72 Lt žyminio mokesčio, 48,40 Lt teisinės pagalbos išlaidų ieškovo UAB „Kauno vandenys“ naudai. Teismas priteisė iš atsakovo 20,60 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.
Teismas pažymėjo, kad rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, tačiau šalių veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai dėl vandens naudojimo, kadangi ieškovė teikia vandens tiekimo ir nukanalizavimo paslaugas butui, esančiam (duomenys neskelbtini), paslaugomis buvo naudojamasi, todėl ieškovei turi būti atlyginta už sunaudotą vandenį ir jo nukanalizavimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pripažino, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno nuomininko teisėmis iki 2007 m. gegužės 21 d., ir naudojo ieškovės teikiamą vandenį. Atsakovas taip pat neginčijo aplinkybės, kad nurodytu laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. gegužės 21 d. nebuvo apmokėtos ieškovės pateiktos sąskaitos. Byloje ginčas kilo dėl to, kad atsakovas nesutinka sumokėti ieškovės prašomos skolos, nes skolą už vandenį turėjo sumokėti S. D. sūnus A. D.. Atsakovas nurodė, kad A. D. parašė skolos raštelį dėl 10 000 Lt, iš kurių jis turėjo sumokėti visus buto komunalinius mokesčius. S. D. teismo posėdžio metu nurodė, jog apie skolos raštelį nieko nežino, jos sūnus šiuo metu išvykęs ir dirba užsienyje. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad byloje esantis skolos raštelis išrašytas A. D. buvo skirtas apmokėti skoloms už komunalinius mokesčius, teismas ieškinį laikė pagrįstu ir jį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad buto savininkė S. D. 2007 m. rugsėjo 6 d. butą pardavė. Pardavimo metu įsiskolinimo UAB „Kauno vandenys“ už suteiktas paslaugas nebuvo. Po 7 metų atsirado 904,71 Lt skola, kurios atsiradimas labai neaiškus, tačiau apylinkės teismas tuo nepasidomėjo. Atsakovas pažymi, kad nuo 2001 m. liepos 25 d. nebuvo buto savininkas, jis buvo parduotas iš varžytinių Z. P.. Z. P. leido jam gyventi, kadangi apeliantas tikėjęsis atpirkti butą. 2004 m. gegužės 1 d. parašęs Z. P. paskolos lapelį 20 000 Lt sumai tam, kad jis apmokėtų komunalines paslaugas. Teismas neapklausė svarbaus liudininko A. D., kuriam 2006 m. spalio 9 d. atsakovas taip pat parašęs skolos lapelį 10 000 Lt sumai komunalinių paslaugų skoloms apmokėti. Kadangi pinigų skoloms grąžinti neturėjęs, jos buvo išieškotos antstolio R. S.. Apeliantas nurodo, kad gyveno bute iki 2007 m. gegužės 21 d. nuomininko sąlygomis ir sumokėjęs abiems buto savininkams S. D. sūnui A. D. 10 881 Lt skolos ir 1 462,19 palūkanų ir Z. P. 20 600 Lt skolos ir 1 487,90 Lt palūkanų.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti, palikti apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad reikalaujamos priteisti skolos sumos atsakovas neginčijo, įrodymų, kad mokėjo už vandenį nepateikė. Byloje nebuvo nustatyta, kad apelianto minima paskola kaip nors būtų susieta su skolos už komunalines paslaugas apmokėjimu. Apeliantas neįrodė, kad A. D. yra svarbus liudytojas bei asmuo, susijęs su šia byla, o be to, pirmos instancijos teisme jo motina S. D. nurodė, kad A. D. apklausti liudytoju byloje nėra galimybės, nes jis šiuo metu yra išvykęs ir dirba užsienyje. Todėl teismas pagrįstai netenkino šio atsakovo prašymo. Ieškovės manymu atsakovo minimi skolos rašteliai rašyti dar iki skolos ieškovei paaiškėjimo, todėl tikėtina, kad jie nebuvo teikti komunalinėms skoloms dengti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš apelianto skolą už suvartotą šaltą vandenį ir nuotekų tvarkymą yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovė suteikė šalto vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas butui, kuris iki varžytinių priklausė atsakovui, o atsakovas neperdavė buto po buto pardavimo varžytinėse naujajam savininkui, faktiškai jame gyveno iki buvo priverstinai iškeldintas, sprendė, kad bute faktiškai gyvenęs asmuo, o ne buto savininkas turi apmokėti įsiskolinimą už butui tiektą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas už laikotarpį nuo buto realizavimo varžytinėse iki atsakovo priverstinio iškeldinimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ir apelianto atžvilgiu tenkino ieškinio reikalavimą dėl skolos už geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą priteisimo. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
Iš esmės pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, kuris, pasak apelianto, patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą, yra aplinkybė, jog teismas ieškinį tenkino pagal faktiškai bute gyvenusių asmenų skaičių, neatsižvelgė į atsakovo argumentus, jog jis ginčo laikotarpiu nebuvo buto savininkas, o bute gyveno nuomininko teisėmis, todėl, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo priteisti skolos iš apelianto, nes buto savininkams jis buvo sumokėjęs už butui suteiktas komunalines paslaugas. Su šiais apeliacinio skundo argumentais pagrindo sutikti nėra.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp ieškovės (geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų tiekėjos) bei apelianto, tiek iki buto priklausymo jam nuosavybės teise, tiek butą realizavus varžytinėse ir iki priverstinio apelianto iškeldinimo, nebuvo raštu sudaryta viešoji vandens tiekimo sutartis. Byloje nustatyta, kad bute, kuriame iki iškeldinimo gyveno atsakovas, esantys geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo, t. y. ieškovės vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Tokiu būdu, vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, yra pripažįstama, kad minėta viešoji vandens tiekimo sutartis tarp ieškovės ir apelianto yra sudaryta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas, be to, vadovaujantis to paties įstatymo 2 straipsnio 1 ir 19 dalimis („Abonentas – fizinis arba juridinis asmuo, <...> prijungęs savo geriamojo vandens naudojimo įrenginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginius prie geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, kurią eksploatuoja vandens tiekėjas“; „Vartotojas – fizinis asmuo (abonentas), perkantis vandenį ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas ne verslo, bet savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti“), apeliantas yra pripažįstamas abonentu ir vartotoju. CK 6.384 str. 1 d. nustato, jog tais atvejais, kai sutarties abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai vartojimo sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Tuo tarpu Geriamo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 str. 5 d. įtvirtina, jog jeigu asmuo nėra pasirašęs viešosios vandens tiekimo sutarties, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys ar kitaip teisėtai valdomi ar naudojami geriamo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas. Atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą bei aplinkybę, jog apeliantas ir po varžytinių akto sudarymo naudojosi butu ir bute įrengtais geriamojo vandens ir nuotekų šalinimo įrenginiais, kuriais ieškovė teikė savo paslaugas, darytina išvada, kad apeliantas turėjo pareigą atsiskaityti su ieškove. Aplinkybė, kad perleidus nuosavybės teises apeliantas iš buto neišsikėlė, toliau butu naudojosi, nepaneigia apelianto, kaip abonento ir vartotojo statuso konstatavimo.
Byloje kilo ginčas dėl to, kas turi pareigą mokėti už geriamąjį vandenį – buto bendrasavininkai ar faktiniai buto gyventojai. Pažymėtina, jog nustačius, kad perleidus nuosavybės teises į butą apeliantas iš buto neišsikėlė, nepateikė įrodymų, kad jis informavo ieškovę apie buto savininkų pasikeitimus, byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų raštu pateikęs ieškovei prašymą dėl geriamojo vandens tiekimo ar nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo nutraukimo ir, kad ieškovė būtų tokį prašymą patenkinusi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad paslaugos ginčo laikotarpiu atsakovui buvo teikiamos ir kartu atsirado atsakovo pareiga atsiskaityti su ieškove pagal vidutines suvartojimo normas kiekvienam buto gyventojui.
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka neargumentavo, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis), todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 326 straipsnio 1d dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.