Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Ridikas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 6 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-6154-1221/2025, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei J. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat, apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (iš lot. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl apeliacijos objekto

17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalių, kuriomis ieškovės reikalavimas dėl platformos administratoriaus atlygio dalies pagal vartojimo kredito sutartį – sutarties sudarymo mokesčio priteisimo – buvo patenkintas tik iš dalies, o reikalavimas dėl delspinigių priteisimo apskritai atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių

18. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė, kuri yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kreditorė davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis), su atsakove, per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, 2024 m. kovo 14 d. sudarė ginčo sutartį, t. y. paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 69953612, kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas 3 298,52 Eur vartojimo kreditas (paskolos suma – 3 000 Eur, sutarties sudarymo mokestis – 298,52 Eur), o atsakovė įsipareigojo per 48 mėnesių laikotarpį grąžinti 3 000 Eur kreditą bei sumokėti: metines palūkanas, taikant 22 proc. palūkanų normą, t. y. 1,581,03 Eur; 9,05 proc. dydžio, t. y. 298,52 Eur, sutarties sudarymo mokestį bei 0,93 proc. dydžio, t. y. 802,25 Eur, administravimo mokestį, mokamus dalimis kiekvieną mėnesį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais iki 2028 m. vasario 20 d. Ieškovė, suteikdama atsakovei paskolą, atsakovės 298,52 Eur sutarties sudarymo mokestį (pagal iš anksto duota atsakovės pavedimą) įskaitė į savo sąskaitą, refinansavo 1 403,62 Eur atsakovės įsiskolinimą UAB (duomenys neskelbtini), o 1 596,38 Eur paskolos likutį tiesiogiai pervedė atsakovei į asmeninę jos banko sąskaitą.

19. Atsakovė savo įsipareigojimų pagal sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė sutartį su atsakove vienašališkai nutraukė nuo 2025 m. sausio 24 d. Duomenų, kad atsakovė būtų atsiskaičiusi su ieškove ar ginčytų savo prievolę pagal ginčo sutartį, byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis).

Dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygiui taikomų reikalavimų

22. Vartojimo kreditų teikimą ir tarpusavio skolinimo veiklą reguliuoja VKĮ, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais, nuostatos.

23. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius, įtrauktas į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojantis internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta sutartis. VKĮ 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.14 punkte numatyta, kad organizatorė yra UAB „Finansų bitė“, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą Viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Ieškovė taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis).

24. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024, yra išaiškinęs, jog ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį.

25. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Sutarties sudarymo metu (2024 m. kovo 14 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Vilniaus apygardos teismas anksčiau minėtoje 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024, yra išaiškinęs, jog ši įstatymo norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl vertintina kaip imperatyvioji.

26. Minėti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis). Būtent šiuo teisiniu reglamentavimu remiasi ieškovė apeliaciniame skunde prašydama pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį ir priteisti jai 261,26 Eur sutarties sudarymo mokestį, o ne dalį, apskaičiuotą iki Sutarties nutraukimo dienos (2025 m. sausio 24 d.).

27. Apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo. Taigi ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan. arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų), nepaisant to, jog tokiais atvejais investuojama ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69 patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių (aktuali redakcija nuo 2023 m. kovo 14 d.) 44.6 papunktis).

28. Pagal VKĮ 25 straipsnio 2 dalį vartojimo kredito gavėjas turi būti informuotas apie vartojimo kredito tarpininkui mokamą atlygį. Susitarimas dėl šio atlygio turi būti sudarytas raštu patvariojoje laikmenoje prieš sudarant vartojimo kredito sutartį. Vartojimo kredito tarpininkas apie vartojimo kredito gavėjo mokamą atlygį už jo paslaugas praneša vartojimo kredito davėjui, kad šis atlygį įtrauktų į bendros vartojimo kredito kainos metinę normą (VKĮ 25 straipsnio 3 dalis).

29. Nagrinėjamu atveju matyti, kad šalys sudarė sutartį, kurioje susitarė dėl atsakovei taikomų sutarties sudarymo mokesčio bei administravimo mokesčio, kurie buvo įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą. Vertinant sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį sistemiškai kaip vieningą atlygį, nustatyta, kad ieškovės atlygis pagal sutartį sudarė iš viso 1 100,77 Eur (298,52 Eur + 802,25 Eur).

Dėl apeliaciniu skundu keliamų klausimų ir su jais susijusios bylos dalies esmės (ne)atskleidimo pirmosios instancijos teisme

30. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu už akių ieškovės reikalavimai dėl nesumokėtų administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio buvo patenkinti iš dalies, priteisiant šiuos mokesčius už laikotarpį iki paskolos sutarties nutraukimo, t. y. ieškovės reikalavimas priteisti 662,55 Eur nesumokėto administravimo mokesčio buvo patenkintas 126,86 Eur dalimi (apskaičiuojant mokėtiną mokesčio dalį iki 2025 m. sausio 23 d., įvertinus iki sutarties nutraukimo atsakovės atliktas įmokas), o ieškovės reikalavimas priteisti 261,26 Eur nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio buvo patenkintas 30,95 Eur dalimi (apskaičiuojant mokėtiną mokesčio dalį iki 2024 m. gruodžio 13 d., įvertinus iki sutarties nutraukimo atsakovės atliktas įmokas). Spręsdamas dėl sutarties sudarymo mokesčio, teismas argumentavo, kad, nutraukus sutartį, toks mokestis, atsižvelgiant į ieškovės teisėtą lūkestį, gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, nes nutraukus sutartį, šalių nebesieja prievoliniai (sutartiniai) santykiai, o sutarties sudarymo mokestis yra susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo. Pasisakydamas dėl administravimo mokesčio, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šis mokestis yra taikomas už kredito davėjo teikiamas paslaugas, kurios susiję su paskolos administravimu pagal sutartį, todėl taip pat kaip ir sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų įvykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostoliams dėl netinkamo sutarties vykdymo, o tai reiškia, kad gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, nes nutraukus sutartį, išnyksta administravimo objektas.

31. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl sutarties sudarymo mokesčio ir priteisti iš atsakovės visą likusį nesumokėtą 261,26 Eur sutarties sudarymo mokestį. Apeliantės teigimu, sutarties sudarymo mokestis – tai mokestis už sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui (ieškovei) (paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 punktas). Taip pat jis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis; atsakovė sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams ir ieškovei, pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis. Ieškovei, kaip platformos operatorei, mokamas atlygis pagal paskolų sutartis, sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų; ieškovė atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintas sąlygas, sudarančias pagrindą vadovautis išimtimi ir netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų operatorės mokesčio skaičiavimui.

32. Kaip jau buvo minėta, ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis), o Paskolos sutartis sudaryta per ieškovės administruojamą tarpusavio skolinimo platformą. Nagrinėjamu atveju ieškovė kelia klausimą dėl VKĮ 25³ straipsnio, įtvirtinančio reikalavimus tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, atitinkamų nuostatų (6 ir 6¹ dalių) aiškinimo ir taikymo.

33. Kaip jau buvo nurodyta, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtis, pagal kurią 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai. Be to, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis privalo būti įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir negali viršyti VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų (t. y. visos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, negali būti didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos).

34. Svarbu pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestis yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (5 684,56 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai), kaip tai nustatyta VKĮ 2 straipsnio 3 dalyje, atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorei, ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį. Atkreiptinas dėmesys, kad ir apeliantė tiek sutarties sudarymo mokestį, tiek ir administravimo mokestį vertina kaip atlygį.

35. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, taip pat į skundžiamo teismo sprendimo už akių turinį, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, pripažįsta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įvertinta dalis ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos dalies esmė. Ieškovei esant tarpusavio skolinimo platformos operatorei, įtrauktai į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą dėl prievolių pagal paskolos sutartį nevykdymo ir su tuo susijusių pasekmių, turėjo aiškintis ginčui aktualias sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą bei su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ įstatymo kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (žr. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2001-643/2024; Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-2256-794/2024; Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-63-730/2025). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš teismo sprendimo už akių turinio, pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio vertino neįsigilinęs į sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Dėl to nagrinėjant klausimą dėl ieškovės reikalavimo priteisti Sutarties sudarymo mokestį (ne) pagrįstumo nebuvo atskleista bylos esmė.

36. Kadangi ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, jos veiklai taikomi VKĮ 25³ straipsnio reikalavimai, todėl sprendžiant klausimą dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, svarbu buvo nustatyti ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą (ne) egzistavimą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje taip pat nurodė aplinkybes, jog ieškovė pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams. Šiuo aspektu svarbu įvertinti tiek ginčo paskolos sutarties sąlygas, apibrėžiančias skolintoją (paskolos davėją), tiek kitus duomenis, kuriuose ieškovė (apeliantė) (ne) išskiriama kaip vartojimo kreditų davėja, viena iš skolintojų kiekvienos paskolos (vartojimo kredito) suteikimo atveju, ir šiuos duomenis pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Teismui neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.

38. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip pat dėl ieškinio reikalavimo dėl šio mokesčio priteisimo (ne) pagrįstumo. Minėta, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi.

39. Nagrinėjamu atveju iš ieškinio argumentų bei paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų analizės nustatyta, kad ieškovė, suteikdama atsakovei paskolą, atsakovės 298,52 Eur sutarties sudarymo mokestį arba 27,12 proc. viso ieškovės atlygio ((298,52 Eur / (298,52 Eur + 802,25 Eur)) įskaitė į ieškovės sąskaitą paskolos išmokėjimo metu, nesiedama jo su atsakovės grąžinta kredito suma, kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka pagal paskolos mokėjimo grafiką. Akcentuotina, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu išskaityti draudė tiek iš paskolos gavėjo (atsakovės), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos). Taigi, tokiu atveju susidarytų situacija, kada ieškovė atsakovei skaičiuoja neteisėtą sutarties sudarymo mokestį, kurį ieškovė sutarties sudarymo metu įsiskaitė iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovei šį mokestį padengti atidėtais mokėjimais, nes, minėta, sutarties sudarymo mokesčio, kuris sudaro 27,12 proc. viso atlygio, nustatymas, nesiejant jo su atsakovės grąžintų įmokų suma, prieštarautų įstatymui (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis), dėl ko būtų pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju taip pat būtų pagrindas vertinti, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovės dalį sutarties sudarymo mokesčio. Be to, tokiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė iš atsakovės gautomis įmokomis yra padengusi šio mokesčio dalį – 37,36 Eur (298,52 Eur – 261,26 Eur), būtų pagrindas spręsti dėl šios sumos grąžinimo atsakovei (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas).

40. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu spręstinas klausimas dėl ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne) pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovės 126,86 Eur sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki paskolos sutarties nutraukimo. Nors ieškovė apeliaciniu skundu šios pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies neginčija, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, kaip minėta, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turi būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, turėjo atitikties VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai aspektu vertinti ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne) pagrįstumą.

41. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Nors dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., ieškovė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, teisėto susitarimo dėl tokio atlygio ieškovė į sutartį neįtraukė. Kitą atlygio dalį, įvardintą kaip sutarties administravimo mokestį, ieškovė skaičiavo už viso sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas iš esmės laikydamasi VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimų, siedama jį gauti su atsakovės grąžintomis įmokomis. Toks ieškovės sukurtas veiklos modelis reiškia, kad ji gali reikalauti iš atsakovės tik sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovės vykdant sutartį sumokėtoms įmokoms. Pažymėtina, kad gautais iš atsakovės mokėjimais ieškovė įskaitė 197,41 Eur (3 000 Eur – 2 802,59 Eur) arba 6,58 proc. (197,41 Eur / 3 000 Eur × 100 proc.) paskolos sumos, todėl įgijo teisę į 52,79 Eur (802,25 Eur × 6,58 proc.) sutarties administravimo mokesčio. Gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 139,70 Eur (802,25 Eur – 662,55 Eur) šio mokesčio, taigi, galimai ieškovė ne tik neturi teisės į jokią papildomą šio mokesčio sumą, dėl ko galimai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 126,86 Eur administravimo mokesčio, bet, jei nebūtų įrodyta kitaip, galimai ieškovė yra gavusi 86,91 Eur (139,70 Eur – 52,79 Eur) permoką, kuri tokiu atveju turėtų būti grąžinta atsakovei (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas).

42. Taip pat pažymėtina, kad, tuo atveju, jei būtų konstatuotos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio permokos, vadovaujantis paskolos sutarties sąlygomis dėl gautų piniginių lėšų iš paskolos gavėjo įskaitymo tvarka, galimai permokėtomis sumomis, iš viso 124,27 Eur (37,36 Eur + 86,91 Eur) tokiu atveju turėtų būti mažinama ieškovei iš atsakovės priteista mokėjimo palūkanų suma. Be to, tokiu atveju, vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, kuriuos, kaip matyti iš su ieškiniu pateiktos lentelės, ieškovė skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti sutarties sudarymo mokesčio dalį, ir už įsiskolinimą, kuris būtų susidaręs dėl galimai neteisėtai panaudotos 124,27 Eur permokos. Tuo pačiu, tokiu atveju turėtų būti tikslinama bendra ieškovei iš atsakovės priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, bei, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš naujo spręstini ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų bei valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.

43. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei iš atsakovės nepriteisė delspinigių, kurių suma, kaip nurodyta šios nutarties 42 punkte, turėtų būti nustatyta įvertinus galimai permokėtas sumas. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, ieškovės prašomi priteisti delspinigiai buvo įskaityti į priteistus nuostolius (negautas pajamas), tačiau iš byloje esančių duomenų ir ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti ir tai, jog ieškovės prašoma priteisti 19,23 Eur dydžio delspinigių suma buvo apskaičiuota už mokėjimo pareigos neįvykdymo termino praleidimą nuo 2024 m. rugsėjo 20 d., kuomet buvo vėluojama sumokėti pirmąją įmoką, iki 2025 m. sausio 23 d., t. y. paskutinė diena iki Sutarties nutraukimo dienos, o prašomi priteisti nuostoliai (negautų pajamų forma) buvo priteisti nuo Sutarties nutraukimo dienos (2025 m. sausio 24 d.), kas reiškia, kad delspinigių priteisimo laikotarpis nesutampa su nuostolių priteisimo laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, esant reikalavimui priteisti delspinigius už laikotarpį, už kurį nėra priteisiami nuostoliai, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo delspinigius įskaityti į nuostolius.

44. Apibendrinant nurodytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio dalių priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių, kurių vertinimo poreikis išplaukia tiek iš nustatyto teisinio reglamentavimo, tiek iš formuojamos teismų praktikos. Teismas netyrė, nesiaiškino ir nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl Sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą (ne) egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertino atsietai vienas nuo kito, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip dėl ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo (ne) pagrįstumo VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstina dėl nustatytų galimai permokėtų sumų įskaitymo, kartu vertinant ir ieškinio reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovės priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, iš naujo spręstina dėl ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (žr. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1054-432/2025).

Dėl procesinės bylos baigties

45. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o pats apeliacinės instancijos teismas negali to padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007).

46. Nagrinėjamu atveju aukščiau aptartų duomenų pagrindu, atsižvelgiant į teismo sprendimo už akių turinį ir teismo nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą dalyse pagal ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priėmė neatsižvelgęs į nagrinėjamam teisiniam santykiui reikšmingo specialaus VKĮ teisinio reglamentavimo turinį, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, neištyręs, neatskleidęs reikšmingų faktinių bylos aplinkybių; dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės, taip pat nepagrįstai prašomus priteisti delspinigius įskaitė į priteistus nuostolius (negautų pajamų forma) (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

47. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Šiuo atveju dėl tirtinų aplinkybių ir vertintinų įrodymų bylos dalies ginčytinais klausimais nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą reikšminga apimtimi iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją, todėl yra pagrindas perduoti bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

48. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018).

49. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad reikšminga bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 6 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-6154-1221/2025, dalis dėl pelno palūkanų, administravimo mokesčio, sutarties sudarymo mokesčio, delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. balandžio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų ieškovei iš atsakovės priteisimo ir šias bylos dalis grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 6 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.