Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-33-932/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2020-10-23
Bylos Nr.: 1A-33-932/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-35745-2016-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Darius Pranka
Nuteistasis: R. C.
Nukentėjusysis: R. C.
Advokatai: Eglė Latauskienė, Ramūnas Mikulskas

Kategorijos

1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-33-932/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35745-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.6.5.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės ir Dariaus Prankos,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei ir Gretai Karmazienei,dalyvaujant prokurorui Jonui Selilioniui,nuteistajam R. C. ir jo gynėjai advokatei Eglei Latauskienei,

nukentėjusiajai R. C. (dalyvavo nuotoliniu būdu) ir jos atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. C. ir jo gynėjos advokatės Eglės Latauskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams 3 mėnesiams bausmė, įpareigojant bausmės vykdymo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu; per bausmės vykdymo laikotarpį nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau kaip 20 metrų atstumu bei per visą bausmės vykdymo laikotarpį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Nuosprendžiu buvo iš dalies patenkintas nukentėjusiosios R. C. civilinis ieškinys ir iš R. C. priteista nukentėjusiajai 500 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios R. C. išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir priteista iš R. C. 500 eurų joms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. C. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, o būtent: 2016 m. liepos 29 d., apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojoje vietoje, šeimyninio konflikto metu tyčia sumušė savo šeimos narį – sutuoktinę R. C., sugriebęs ją už rankų ir spausdamas jas, stūmė nukentėjusiąją, nuo ko R. C. rankomis, nugara, kojomis trenkėsi į sieną, be to, sugriebęs R. C. už riešų, pastūmė šią, nuo ko R. C. nugara ir dešine ranka atsitrenkė į miegamojo durų staktą, taip pat sugriebęs R. C. už rankų šią pastūmė link miegamojo lovos, nuo ko R. C. kojomis atsitrenkė į metalines lovos dalis ir nugriuvo ant lovos, užlipęs ant R. C., ne mažiau kaip tris kartus sudavė dešinės rankos kumščiu nukentėjusiajai į pilvą, tokiais savo veiksmais padarė R. C. dešinės alkūnės ir dilbio srities poodines kraujosruvas, kairės alkūnės, kairio dilbio, kairės plaštakos, dešinės blauzdos, kairės šlaunies poodines kraujosruvas, dešinės blauzdos kraujosruvą su odos nubrozdinimu, kairės blauzdos odos nubrozdinimą, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu bei sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistasis R. C. ir jo gynėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: a) atnaujinti įrodymų tyrimą ir baudžiamąją bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; b) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje ir priimti naują sprendimą arba c) panaikinti 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

3. Pirmiausia apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl nepriklausomo ir nešališko teismo pažeidimo (I-a skundo argumentų dalis). Teigiama, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo ir nuosprendį priėmė šališkas teismas. Nurodoma, jog bylą išnagrinėjusi ir nuosprendį priėmusi Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėja Jolanta Bagdonienė, anksčiau, t. y. 2006 m. kovo - birželio mėnesiais, dirbo advokate advokatų kontoroje „(duomenys neskelbtini)“. Šioje baudžiamojoje byloje yra pateikti faktiniai duomenys apie tai, kad nukentėjusiąją R. C. kitoje administracinio nusižengimo byloje atstovavo advokatų kontoros „(duomenys neskelbtini)“ advokatas L. J. (6 t., b. l. 23). Nagrinėjamos bylos dokumentuose (6 t., b. l. 21-33), o taip pat nuteistojo baigiamojoje kalboje (8 t., b. l. 134) yra pasisakyta apie minėto advokato poveikį šiai bylai. Vertinant 2006 m. kovo - birželio mėn. laikotarpį, kurio metu teisėja J. Bagdonienė buvo advokatų kontoros „(duomenys neskelbtini)“ advokatė, matyti, kad tuo laikotarpiu advokatas L. J. buvo tos pačios advokatų kontoros „(duomenys neskelbtini)“ advokatas. Teigtina, kad pastaruosius siejo profesiniai santykiai vienoje advokatų kontoroje. Šios aplinkybės teisėjai buvo žinomos, tačiau ji, turėdama pareigą vengti šališkumo, pažeidė tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – BPK), tiek Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą asmens teisėtą lūkestį dėl teismo nepriklausomo ir nešališkumo priimant sprendimą.

4. Grindžiant poziciją dėl teismo šališkumo, skunde cituojamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas, taip pat dėl nešališkumo aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-195/2010, Nr. 2K-527/2010). Pabrėžiama, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš nukentėjusiosios R. C. advokatų – L. J. ir teisėja J. Bagdonienė nurodytu laikotarpiu kartu dirbo kaip advokatai vienoje advokatų kontoroje, o šiuo metu yra skirtingi procesų dalyviai, sukelia pagrįstas abejones dėl teismo nepriklausomumo ir objektyvumo, ką sustiprina toliau pateikiami argumentai bei motyvai dėl teismo sprendimo neobjektyvumo ir prieštaringumo byloje esančioms faktinėms aplinkybėms, kas sudaro teisinį pagrindą tvirtinti, jog buvo pažeisti esminiai konstituciniai teisės principai.

5. Toliau skunde nurodoma esant pažeistą nekaltumo prezumpcijos principą, ką, gynėjos teigimu, įrodo kitose skundo dalyse išdėstyti argumentai (II-a skundo argumentų dalis).

6. III-ia apeliacinio skundo dalis skirta įrodymų ir įrodinėjimo taisyklių nesilaikymo, lemiančio esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, aptarimui. Visų pirma pabrėžiama, kad teismas nepagrįstai tikėjo nukentėjusiosios R. C. ir jos atstovės advokatės V. E., kuri apkusta kaip liudytoja, parodymais, nors tai ir prieštarauja teisės aktų (BPK ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo) nuostatoms.

7. Advokatė V. E. šioje baudžiamojoje byloje dalyvavo (-auja) tiek kaip nukentėjusiosios advokatė (įstatyminė atstovė – 6 t., b. l. 150-153), tiek kaip liudytoja. BPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas absoliutus draudimas, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas <...> 3) nukentėjusiojo, civilinio ieškovo atstovai – dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo atlikdami <...> atstovo pareigas. Vienareikšmiškai matyti, kad teismas negalėjo vertinti liudytojos ir nukentėjusiosios R. C. atstovės advokatės V. E. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, kadangi nukentėjusiosios atstovė advokatė V. E. yra tiesiogiai suinteresuota savo atstovaujamosios nukentėjusiosios R. C. teisėtų interesų subjektyviu atstovavimu, kuris įprastai net laikomas šių asmenų tarpusavio konfidencialia informacija.

8. V. E. apklausos metu gautų parodymų neteisėtumą patvirtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog advokatas negali būti šaukiamas kaip liudytojas, teikti paaiškinimus dėl aplinkybių, kurias sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas. Liudytoja ir nukentėjusiosios atstovė advokatė teikdama savo parodymus, patvirtino, kad jas sieja tik profesiniai ryšiai, nukentėjusioji į ją kreipėsi (2016 m. liepos 27 d.) dėl teisinių paslaugų suteikimo santuokos nutraukimo su nuteistuoju R. C. proceso metu, tačiau, vertinant į bylą pateiktą advokatės V. E. atstovavimo sutarties išrašą, matyti, kad advokatė V. E. ženkliai platesniame kontekste ir apimtyse turi teisę atstovauti nukentėjusiąją R. C. bei siekti kiek įmanoma optimaliausio atstovavimo rezultato. Advokatė V. E. neturėjo teisės būti apklausiama, nes jos parodymų turinys yra subjektyvus ir neteisingas faktinių aplinkybių interpretavimas. Tokiu būdu teismas pažeidė nepriklausomo ir nešališko teismo bei teisėtumo principus, kadangi vadovavosi neteisėtais liudytojos V. E. ir tuo pačiu pastarosios, kaip nukentėjusiosios R. C. įgaliotosios atstovės, teiktinais įrodymais, pažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

9. Skunde nurodoma, kad vertindamas nukentėjusiosios parodymus, teismas nepagrįstai nevertino jos provokuojamų veiksmų pobūdžio ir siekiamų tikslų, nors apeliantas R. C. nuosekliai nuo pat įvykio dienos tvirtino tuos pačius savo teiginius ir siekė į ikiteisminį tyrimą bei teisminį nagrinėjimą pateikti vaizdo įrašą, apimantį visą konfliktinę situaciją. Pabrėžiama, kad dėl savo provokuojamo pobūdžio veiksmų prisipažįsta ir pati nukentėjusioji (1 t., b. l. 119-120; 131- 132; 134-151; 8 t., b. l. 128), kuri teigia, kad konflikto metu ją apėmė panika, ji griebė kaltinamajam už maikutės, neišleido kaltinamojo iš namo, kartu su juo stumdėsi, esą norėdama atimti jo telefoną. Teismas nukentėjusiosios parodymus vertino kaip neva esančius nuoseklius, nors nukentėjusioji, skirtingu metu duodama parodymus, juos keitė ir davė kardinaliai priešingus parodymus anksčiau duotiems. Teismo proceso metu taip ir liko nepašalinti prieštaravimai R. C. duotuose parodymuose. Apklausiama teismo posėdžio metu R. C., nesugebėdama paaiškinti prieštaravimų savo parodymuose, nurodė, kad laikosi absoliučiai visų, net kardinaliai priešingų savo parodymų. Tuo pačiu teismas, pažeisdamas objektyvumo ir išsamumo principus, atsisakė vertinti (2019 m. balandžio 16 d. teismo nutartis, bylos 8 t., b. l. 106) ir analizuoti visų kitų įrodymų kontekste nuteistojo R. C. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu teikiamą į bylą vaizdo įrašą, kuris buvo darytas 2016 m. liepos 29 d. konflikto metu (2018 m. liepos 25 d. apžiūros protokolas, 6 t., b. l. 79-81). Atsisakydamas vertinti vaizdo įrašą, teismas nurodė neva vaizdo įrašas darytas ne nuteistajam inkriminuotų veiksmų metu, nors tuo pačiu teismas liudytojų V. E. ir R. C. parodymus vertino kaip esą patvirtinančius R. C. kaltę, nors šie parodymai duoti apie įvykius tuo laikotarpiu, kurie užfiksuoti vaizdo įraše. Tiek šiame vaizdo įraše, tiek jo peržiūroje, fiksuotoje 2018 m. liepos 25 d. apžiūros protokolu, matyti, kad pati nukentėjusioji provokuoja ir stiprina konfliktinę situaciją, naudodama smurtinius veiksmus prieš nuteistąjį, tačiau teismas ignoravo šią faktinę įrodančiąją aplinkybę, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio įrodymų vertinimo taisykles. Pažymima, kad vaizdo įraše užfiksuotas visas nukentėjusiosios R. C. įgaliotosios atstovės advokatės bei tuo pačiu liudytojos V. E. pokalbis su nuteistuoju. Šis vaizdo įrašas akivaizdžiai patvirtina tai, kad nukentėjusiosios R. C. įgaliotoji atstovė advokatė bei tuo pačiu liudytoja V. E. ir nukentėjusioji R. C. duoda melagingus parodymus.

10. Toliau skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog R. C. parengtoje 2018 m. kovo 6 d. pokalbių suvestinės duomenų ataskaitoje užfiksuota, kad kaltinamasis R. C. nurodo smurtavęs prieš savo sutuoktinę, t. y. ją mušęs (4 t., b. l. 7-55). Šiame pokalbyje R. C. kitam šeimos nariui – sūnaus R. C. žmonai K. C. atpasakojo, kaip, jo supratimu, vyksta apskundimo procesai. R. C. lygina įvairius dokumentus ir procesinius sprendimus su savo proceso eiga ir atskirai su jo sūnaus R. C. atžvilgiu vykdomo ikiteisminio tyrimo metu atliekamais veiksmais ir priimamais sprendimais. R. C. pagal savo supratimą nurodo, kad jo (R. C.) kardomosios priemonės skyrimo/apskundimo dokumentuose yra nurodytas smurtas, kad ten jis mušė, o sūnaus R. C. atveju – tokios dokumentuose užfiksuotos informacijos nėra. Dviejų asmenų užfiksuotą pokalbį reikia vertinti iš esmės, o ne išimant atskirus žodžius iš konteksto, nevertinant jų panaudojimo pokalbyje prasmės. Teismas šiuo klausimu išsamiai nepasisakė, o tik bendru teiginiu nurodė, kad nuteistojo nusikalstamus veiksmus patvirtina 2018 m. kovo 6 d. parengtos R. C. pokalbių suvestinės duomenys (4 t., b. l. 7-55). Tokiu atveju teismo teiginys apie nuteistojo prisipažinimą padarius konstatuotą nusikaltimą yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžiantis nuteistojo nekaltumo prezumpcijos principą ir BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

11. IV-oje apeliacinio skundo dalyje keliamas klausimas dėl BK 140 straipsnio 2 dalies kvalifikavimo. Skunde teigiam, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas vadovavosi prieštaringomis išvadomis. Tuo tikslu aptariamas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2016 m. rugpjūčio 3 d. specialisto išvados Nr. G 2362/2016 (01) turinys ir nurodoma, kad ji yra tik tikimybinio pobūdžio, nes specialistas nukentėjusiąją apžiūrinėjo ne iš karto po nurodyto įvykio, o praėjus nuo įvykio daugiau kaip 3 paroms. Apeliantams taip pat nesuprantama, kodėl VšĮ RVUL priėmimo skyriuje buvo nustatyta tik dešinės alkūnės srityje matoma poodinė kraujosruva, o kitų sveikatos sužalojimų, kurie konstatuoti vėliau (po 3 dienų), kitose nukentėjusiosios R. C. kūno vietose šios sveikatos priežiūros įstaigos traumatologas neaptiko. Akcentuojama, kad absoliučiai jokių sužalojimų pas R. C. neaptiko ir greitosios pagalbos medikas, nuodugniai pastarąją apžiūrėjęs iškart po 2016 m. liepos 29 d. įvykio. Minėtas medikas buvo apklaustas kaip liudytojas, parodė, jog R. C. medicininiams rodikliams esant normos ribose, o pastarajai nurodant skausmingą pilvą, siekiant paneigti ar patvirtinti R. C. nurodomą trauminę patologiją, nuvežė ją į ligoninę, nes išorinių pilvo sumušimo požymių neaptiko. Visgi teismas nevertino šių laiko aplinkybių, o padarė kategoriškas išvadas tiek dėl nežymaus sveikatos sužalojimo, tiek dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai (atitinkamai cituojamos skundžiamo nuosprendžio išvados).

12. Skunde yra cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėta baudžiamoji byla Nr. 2K-317-719/2018 ir pabrėžiama, kad nustatant šią aplinkybę (fizinio skausmo ar kitų fizinių kančių pajutimą) atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus. Taip pat skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-65-489/2018, akcentuojant, kad nagrinėjant situaciją, kurią galimai reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situaciją tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan.).

13. Apeliantų įsitikinimu, nagrinėjamu atveju BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo nepatvirtina ir kiti teismo įrodymais pripažinti duomenys. Teismas nevertino to, kad policijos pareigūnų atlikti pirmieji veiksmai ir jų metu užfiksuoti rezultatai prieštarauja kitoms faktinėms bylos aplinkybėms, kurias teismas pripažino įrodymais (2016 m. rugpjūčio 3 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2362/2016 (01); VšĮ RVUL 2016 m. liepos 29 d. paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapas Nr. 62642). Remdamiesi Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio R. Š. 2016 m. liepos 29 d. tarnybiniu pranešimu, apeliantai daro išvadą, kad kiti sužalojimai, išskyrus kraujosruvą dešinėje rankoje, po 2016 m. liepos 29 d. konflikto neegzistavo. Policijos pareigūnų nurodyta kraujosruva taip pat nepatvirtina fakto, kad ji susiformavo iš karto, praėjus maždaug 45 min. nuo konstatuoto nusikalstamo konflikto. Skunde pabrėžiama, kad pareigūnas M. S. teisme teigė, jog tarnybiniame pranešime nurodytus sužalojimus pareigūnai surašė vadovaudamiesi išimtinai R. C. žodžiais, nes apžiūrėdami R. C. patys jokių sužalojimų nematė. Taip pat pabrėžiama, kad liudytoja R. R., atvykusi į nukentėjusios gyvenamąją vietą po konflikto, jokių kraujosruvų, paraudimų ar nubrozdinimų nematė; jų nematė ir liudytojas R. C. Skunde manoma, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto 2016 m. rugpjūčio 3 d. išvadoje Nr. G 2362/2016 (01) nurodytos aplinkybės galimai susiformavo ne konflikto, o per daugiau kaip 3 paras su įvykiu nesusijusių aplinkybių metu.

14. Paskutinė apeliacinio skundo dalis skirta argumentams dėl teismo paskirtos bausmės vykdymo negalimumo išsakyti (V-a skundo dalis). Apeliantams neaišku, kokiais teisiniais argumentais ar kriterijais vadovavosi teismas, paskirdamas nuteistajam 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, kuri yra didesnė nei šios bausmės rūšies vidurkis. Akcentuojama, jog teismas, skirdamas konkretų bausmės terminą, privalo pateikti išsamius motyvus dėl bausmės dydžio.

Šalies argumentai

15. Toliau pažymima, kad skirdamas nuteistajam R. C. draudimą per bausmės vykdymo laikotarpį nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau kaip 20 metrų atstumu teismas iš esmės paskyrė tokį draudimą, kurio vykdymas yra negalimas, kadangi nuteistojo asmenine nuosavybe priklausančiuose gyvenamosios paskirties patalpose gyvena tiek jis pats, tiek kiti šeimos nariai, taip pat ir nukentėjusioji R. C. Be to, tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji dalyvauja šiuo metu egzistuojančiuose kituose teisminiuose procesuose ir ikiteisminio nagrinėjimo ginčuose kitose valstybės ar savivaldybių įstaigose (tai buvo žinoma pirmosios instancijos teismui), todėl toks apribojimas iš esmės suvaržo kitas nuteistojo teises ir pažeidžia pareigų vykdymą, numatytą kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose bei civilinėje byloje teismo nustatytus įpareigojimus dėl bendravimo su nepilnamečiu sūnumi. Dalyvavimas aukščiau nurodytuose teisiniuose santykiuose įpareigoja nuteistąjį matytis ir teisės aktų nustatyta tvarka bendrauti su nukentėjusiąja mažiau kaip 20 metrų atstumu.

16. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų turinį, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu apklausti nukentėjusioji R. C., liudytojas M. K. (po įvykio apžiūrėjo R. C. ir užpildė VšĮ RVUL paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapą Nr. 62642) ir ekspertas J. M. Paliulis (dėl specialisto O. Detiukevič, kuris Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje Vilniaus skyriuje nebedirba, duotų išvadų Nr. G 2362/2016 (01) ir Nr. Nr. pG 2965/2016 (01)). Apklaustų asmenų parodymai užfiksuoti teisiamųjų posėdžių protokoluose (9 t., b. l. 137-140, 183-187).

17. Teismo posėdyje nuteistasis R. C. ir jo gynėja advokatė E. Latauskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras J. Selilionis ir nukentėjusiosios atstovas advokatas R. Mikulskas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

18. Apeliaciniu skundu visų pirma yra prašoma pirmosios instancijos nuosprendį panaikinti tuo pagrindu, kad bylą išnagrinėjo ir nuosprendį priėmė šališkas teismas. Tokia pozicija grindžiama argumentais dėl nuosprendį priėmusios teisėjos ir nukentėjusiosios ankstesnio atstovo ryšių, kurie galimai turėjo įtakos apkaltinamajam nuosprendžiu priimti. Apeliantai nurodo, kad teisėja J. Bagdonienė ir advokatas L. J., kuris atstovavo nukentėjusiajai R. C. kitoje administracinio nusižengimo byloje, 2006 m. kovo – birželio mėn. kaip advokatai dirbo vienoje darbovietėje – advokatų kontoroje „(duomenys neskelbtini)“, taigi abu buvo susieti profesiniais santykiais. Ši aplinkybė, apeliantų įsitikinimu, rodo, kad teisėja J. Bagdonienė negalėjo būti objektyvi ir nešališka.

19. Baudžiamojo procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014 ir kt.).

20. Nagrinėjamos bylos duomenys niekaip neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo subjektyviai šališkas. Apeliaciniame skunde taip pat nėra pateikiama iš esmės jokių konkrečių argumentų, jog teisėja bent kokiu būdu parodė išankstinį nusistatymą, buvo tendencinga.

21. Vertinamas nešališkumo reikalavimo laikymąsi objektyviuoju aspektu, aktualios nuostatos dėl nušalinimo pagrindų, įtvirtintų BPK 58 straipsnyje. Tai reiškia, kad šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje nurodytų priežasčių. Pabrėžtina, kad minėtame straipsnyje pateiktas nušalinimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas leidžia grįsti nušalinimą ir kitomis aplinkybėmis, kurios kelia pagrįstų abejonių, taip pat ir teisėjo, nešališkumu. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tokios aplinkybės gali būti susijusios, be kita ko, su bylą nagrinėjančio teisėjo ir vienos iš proceso šalių arba su šalimi susijusio asmens (asmenų) (pavyzdžiui, jų šeimos narių) esančiais ar buvusiais kolegiškais, profesiniais ryšiais (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2014, 2K-132/2015, 2K-253-693/2017; EŽTT 2016 m. birželio 2 d. sprendimas byloje Mitrov prieš buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją, peticijos Nr. 45959/09; Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10; 2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje A.K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 75; 2001 m. gruodžio 11 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Walston prieš Norvegiją, peticijos Nr. 37372/97). Vis dėlto vien tokių ryšių fakto savaime nepakanka išvadai, kad abejonės dėl teisėjo nešališkumo yra objektyviai pagrįstos, padaryti. Kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti nuspręsta, ar svarstomi santykiai yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad rodo teismo nešališkumo trūkumą. Iš nurodytos teismų praktikos matyti, kad tai vertinant gali būti reikšmingos, be kita ko, tokios aplinkybės kaip konkrečios atitinkamų asmenų pareigos; jų profesinio tarpusavio ryšio pobūdis; hierarchinių ar kitokio pavaldumo ryšių buvimas; darbo kartu trukmė; kitų (ypač analogiškas funkcijas vykdančių) kolegų skaičius toje darbovietėje; darbovietės organizacinė struktūra (įskaitant teritorinių padalinių buvimą) ir atitinkamų asmenų pozicija šioje struktūroje; tai, ar tarp jų užsimezgė ir asmeniniai ryšiai, tokių ryšių pobūdis; proceso, kuriame ginčijamas teisėjo nešališkumas, reikšmė asmeniui, dėl ryšių su kuriuo kvestionuojamas jo nešališkumas; to asmens procesinis statusas ir kt. Jeigu kolegiški santykiai, grindžiami darbu toje pačioje darbovietėje, tuo metu, kai ginčijamas teisėjo nešališkumas, jau pasibaigę, reikšmingos, be kita ko, ir tokios aplinkybės kaip laikas, praėjęs nuo šių santykių pabaigos, tęstinių santykių palaikymas darbui pasibaigus ir pan.

22. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo įžvelgti teisėjos šališkumą ir objektyviuoju aspektu. Matyti, kad abejonės dėl nuosprendį priėmusios teisėjos šališkumo keliamos nepagrįstai. Nors apeliuojama į ankstesnę teisėjos darbovietę, kurioje J. Bagdonienė, dirbo kartu su advokatu L. J., atstovavusiu nukentėjusiajai kitoje byloje (administracinio nusižengimo), tačiau iš pačių apeliantų nurodyto darbo laikotarpio matyti, kad darbo santykiai buvo kone prieš 15 metų, be to, trukę vos keletą mėnesių. Duomenų, jog teisėją ir advokatą sieja asmeninė draugystė, nėra. Galiausiai esminė aplinkybė ta, jog advokatas L. J. šios baudžiamosios bylos procese apskritai nėra dalyvavęs. Visos šios aplinkybės rodo akivaizdų BPK 58 straipsnyje (taip pat jokių kitų, galimų konstatuoti minėto straipsnio 4 punkto kontekste) įtvirtintų nušalinimo pagrindų nebuvimą. Pabrėžtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme net ir nuteistasis (tuo metu kaltinamasis) R. C. nušalinimo teisėjai nereiškė, jos nešališkumu neabejojo, nors, kaip galima suprasti, skunde išsakomos aplinkybės jam buvo žinomos, o ne paaiškėjo po to, kai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Dėl liudytojos V. E. apklausos

23. Apeliaciniame skunde kritikuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas bylos nagrinėjimo metu apklausti kaip liudytoją V. E., kuri yra nukentėjusiosios R. C. atstovė civilinėje byloje, be to, kaip galima spręsti iš į bylą pateiktos atstovavimo sutarties išrašo, advokatė turi teisę ir ženkliai platesniame kontekste bei apimtyse atstovauti R. C. bei siekti kiek įmanoma optimaliausio rezultato.

24. Iš bylos medžiagos matyti, jog klausimas dėl liudytojos V. E. apklausos buvo sprendžiamas 2019 m. vasario 5 d. teisiamojo posėdžio metu (7 t., b. l. 178-192). Išklausęs proceso dalyvių nuomones, teismas nutarė liudytoją apklausti ir V. E. davė parodymus apie 2016 m. liepos 29 d. iš R. C. sulauktą skambutį, telefonu vykusį pokalbį su R. C., atsakė į klausimus, susijusius su civilinėje byloje teikiamais prašymais. Apeliantai, kritikuodami liudytojos apklausą, remiasi Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 1 dalies nuostata, draudžiančią apklausti advokatą kaip liudytoją, teikti paaiškinimus dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos minėtos įstatymo nuostatos, būtina pažymėti, jog V. E. buvo apklausta ne dėl aplinkybių, kurias ji sužinojo eidama savo profesines pareigas. Byloje užfiksuotų liudytojos parodymų turinys rodo, kad V. E. parodymus davė kaip asmuo, galintis nurodyti reikšmingos informacijos apie R. ir R. C. namuose 2016 m. liepos 29 d. kilusį konfliktą, tai, ką pastaroji telefonu kalbėjo su abiem konflikto dalyviais. Šiame baudžiamajame procese V. E. neatstovavo nukentėjusiajai R. C., sutartis dėl atstovavimo pastarajai yra sudaryta civilinėje byloje, nagrinėjamoje byloje parodymai duoti ne dėl aplinkybių, kurios V. E. tapo žinomos dėl jos atliekamų profesinių pareigų civiliniame procese, todėl kaip nepagrįsti atmetami apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas liudytojos apklausos teisėtumas. Visgi, atsižvelgiant į aplinkybę, kad V. E. atstovauja R. C. interesams byloje dėl santuokos nutraukimo, liudytojos parodymų vertinimas turi būti ženkliai atidesnis bei atsargesnis.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

25. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, susipažinusi su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino reikšmingas bylos aplinkybes, priėmė sprendimą nesant pakankamai nusikalstamos veikos padarymą pagrindžiančių duomenų ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo R. C. veiksmuose.

27. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

28. Pagal 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino) padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba, nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis).

29. Nagrinėjamoje byloje R. C. yra nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytais veiksmais sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui – sutuoktinei R. C. Nuteistojo ir nukentėjusiosios pozicijos dėl įvykio aplinkybių yra kardinaliai priešingos. Antai, nuteistasis viso proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę ir tvirtino prieš savo sutuoktinę nesmurtavęs. R. C. teigimu, abiejų santykiai yra konfliktiniai, įvykio dieną kilo barnis dėl turto padalinimo. Jam nesutikus su R. C. sąlygomis ir nurodžius, jog turto padalinimas bus sprendžiamas teisme, ši, išėjusi į lauką, paskambino, kaip vėliau tapo žinoma, savo atstovei, pradėjo aiškinti, kad jis yra agresyvus, gali susidoroti. Įtardamas galimą provokaciją, R. C. įjungė telefoną įrašymui ir klausė sutuoktinės, su kuo ši kalba. R. C. padavė telefono ragelį ir jis pakalbėjo su advokate V. E. Jam kalbant su pastarąja, sutuoktinė griebė telefoną iš rankų, ėmė šaukti, kad jis ją muša, neva sudaužė jos telefoną ir pan. Supratęs, kad iš tiesų vyksta provokacija, pasitelkus advokatę, pasisuko eiti, tačiau R. C. rankomis įsikibo jam į krūtinę, bandė jo neišleisti, o jis tuo tarpu, paėmęs pastarosios rankas, nuplėšė jas nuo savo marškinėlių. R. C. nenorėjo paleisti, traukė jį atgal, dešine ranka griebė už marškinėlių ir iki alkūnės apsivyniojo aplink ranką. Jis traukdamasis ėjo atgal, o ji tempė. Prašė nukentėjusiosios neprovokuoti, sakė, kad niekada jos nemušė ir nemuš, tačiau ši tik juokėsi, pasakė „ačiū tau, dabar atvažiuoja R.“, nurodė iškvietusi policiją, paskambino ir kitai draugei, kuri iškvietė policiją. Tada (būdama įsikabinusi į marškinėlius) pamatė jo telefoną, suriko jį atiduoti, kaire ranka stvėrė už telefono aparato ir jį ištraukė. Paleidusi marškinėlius, įsikibusi į telefoną, apsisuko bėgti į kambarį. Nuteistojo teigimu, jis savo ruožtu spėjo stverti nukentėjusiąją už dešinės rankos, kurioje ši laikė telefoną, išėmė jį, po ko išbėgo iš namo ir išvažiavo (7 t., b. l. 143-146). Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai yra priešingi – įvykio dieną aiškinantis su R. C. dėl tolimesnio gyvenimo, šiam pasakė toliau su juo negyvensianti, po ko pastarasis ėmė šaukti ir grasinti. Būdama pasimetusi, skambino savo advokatei paklausti, kaip turėtų elgtis. Vienu metu priėjęs sutuoktinis perėmė iš jos telefono ragelį ir pats pradėjo kalbėtis su advokate. Pasipylus keiksmažodžiams ir šauksmams, ji liepė šiam atiduoti telefoną, tačiau R. C. neklausė ir įsidėjo jį į kelnių kišenę. Nežinodama, ką daryti, ji griebė R. C. už marškinėlių, o jis ją pradėjo tempti prie durų. Tempė laikydamas už riešų. Kai ji atleido jo marškinėlius, R. C. sugriebė už kitos rankos, laužė rankas. Pamačiusi sutuoktinio kišenėje telefoną, išsilaisvino vieną ranką ir paėmė telefoną. Tuomet R. C. perpyko, griebė jai už riešo ir pradėjo stumti link miegamojo. Ji nugara ir kojomis atsitrenkė į sieną ir durų staktą, R. C. nuvertė ją ant lovos, užlipo pats ant lovos ir, jai gulint ant nugaros, ne mažiau kaip tris kartus sudavė į pilvą, nuo tų smūgių pabalo akyse, atrodė, kad prarado nuovoką. Kai atsikėlė, sutuoktinio namuose nebebuvo, ji, nuėjusi prie kompiuterio, parašė draugei elektroninį laišką, prašydama atvažiuoti (7 t., 178-192).

30. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. C. parodymus vertino kritiškai, kaip pastarojo pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu nukentėjusiosios R. C. parodymais teismas tikėjo ir vertino juos kaip nuoseklius. Apelianto kaltę pagrindžiančiais įrodymais pripažinti ir liudytojų V. E., R. R., M. S., R. Š., R. D. parodymai, taip pat R. Š. tarnybiniuose pranešimuose, Greitosios medicinos pagalbos kortelėje užfiksuoti duomenys, 2016 m. rugpjūčio 8 d. specialisto išvada Nr. G 2362/2016 (01).

31. Nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu kilusiame konflikte dalyvavo tik R. C. ir R. C., kitų asmenų, išskyrus pastaruosius, namuose nebuvo ir niekas kitas šio konflikto tiesiogiai nematė. Esant tokiai situacijai, kai vieninteliai įvykyje dalyvavę asmenys yra galimas kaltininkas ir nukentėjusioji, ypač svarbu ne tik atidžiai įvertinti jų parodymus, tačiau ir su nurodytais asmenimis susijusias kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos parodymų vertinimui, ir, be abejonės, visus pirminius duomenis, jeigu juose yra bent kokia dalimi tiesiogiai užfiksuota tiriamam įvykiui reikšminga informacija.

32. Nagrinėjamoje byloje gausu duomenų, patvirtinančių, kad tarp nuteistojo R. C. ir nukentėjusiosios R. C. yra susiklostę ilgalaikiai įtempti santykiai, pasižymintys dažnais konfliktais, į tokius sudėtingus pastarųjų santykius yra įsitraukę ir šeimos nariai (sūnūs, sūnaus sutuoktinė), nesutarimai gerai žinomi pašaliniams asmenims (nukentėjusiosios draugėms). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad tarp sutuoktinių vyksta sudėtingas santuokos nutraukimo procesas. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinti veika padaryta vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus.

33. Pirmosios instancijos teismas kaip patikimus pripažinęs būtent nukentėjusiosios parodymus, tokią išvadą grindė įrodymais, gautais apklausus liudytojus, kurie davė parodymus apie aplinkybes, pamatytas atvykus į R. ir R. C. namus po konflikto, taip pat apie tai, ką pati R. C. papasakojo apie kilusį įvykį, be to, įrodymais, susijusiais su nukentėjusiajai nustatytais sužalojimais, greitosios medicinos pagalbos kvietimu, R. C. pokalbių suvestinės duomenimis. Be to, atskirai, išskirtini liudytojos V. E., telefonu bendravusios su abiem konflikto dalyviais vykstant pastarųjų ginčui, parodymai, kurie taip pat pripažinti nuteistojo kaltę patvirtinančiu įrodymų šaltiniu. Visi šie įrodymais pripažinti duomenys, be abejonės, yra reikšmingi, ir jie pagrįstai buvo vertinami. Analizuojant duomenis, kuriuose yra ar gali būti nagrinėjamam įvykiui reikšminga informacija, paminėtinas garso –vaizdo įrašas, kuris šiame baudžiamajame procese buvo ne sykį minimas, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nevertintas, nurodant, kad jame užfiksuoti duomenys yra fragmentiški ir nepatvirtina esminių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos išvada nesutinka ir laiko, jog duomuo, kuriame yra tiesiogiai užfiksuotos kilusio konflikto pradžios aplinkybės (ne atpasakotos pačių nuteistojo ir nukentėjusiosios, juo labiau, liudytojų, kurių įvykio vietoje nebuvo), yra reikšmingas šaltinis, kuris nepagrįstai buvo nevertinamas.

34. Tolesnėje šio nuosprendžio dalyje kaip tik detaliai ir analizuotinas minėtas garso – vaizdo įrašas Nr. 0054.3gp, kurį įrašė ir tyrimui pateikė R. C. (analizę atliekant kartu su parodymų sulyginimu). Ikiteisminio tyrimo metu šis garso – vaizdo įrašas buvo apžiūrėtas (6 t., b. l. 79-81), pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje išklausytas (peržiūrėtas) (8 t., b. l. 82-85), pats įrašas patalpintas dviejose bylos pridėtose skaitmeninėse laikmenose (kompaktiniame diske ir USB laikmenoje) (6 t., galinis viršelis). Gynyba dėl jo teikė prašymus skirti fonoskopinę ekspertizę, taip pat, motyvuodama tuo, kad skiriasi įraše užfiksuotų žodžių turinys su ikiteisminiame tyrime surašyto apžiūros protokole nurodytu suvestinės turiniu, teikė savo iniciatyva atliktą įraše girdimo pokalbio suvestinę, tačiau nė vienas iš šių prašymų nebuvo tenkintas (8 t., 53-65, 82-85, 96-102, 106-107). Sutiktina, kad specialių žinių reikalaujančio tyrimo atlikimas nėra tikslingas (beje, analogiškas prašymas buvo reiškiamas ir apeliacinės instancijos teisme), kadangi minimo įrašo turinys girdimas ir nepasitelkus specialistų (siekiant kokybiškesnio garso, pakanka ausinių). Pats įrašas yra neilgos trukmės (3 min. 16 sek.), kaip matyti, darytas prasidėjus nuteistojo ir nukentėjusiosios žodiniam konfliktui. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įrašas nėra reikšmingas ir nevertintinas, tačiau išklausyto (peržiūrėto) įrašo turinys atskleidžia kitokias aplinkybes nei nurodė nukentėjusioji R. C. ir liudytoja V. E.

35. Antai, nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kategoriškai tvirtino, kad kilus ginčui tarp jos ir sutuoktinio dėl skyrybų ir turto padalinimo klausimų, šis jai pagrasino, kad tuo atveju, jei turtas bus padalintas pusiau, tai ji gyvens trumpai, po ko nedelsiant prasidėjo agresijos priepuolis. R. C. įžeidinėjo ją visokiausiais necenzūriniais žodžiais, liepė susirinkti daiktus, grasino juos išmesti arba sudeginti. Ji išsigandusi puolė skambinti savo atstovei, kuri telefonu pakalbėjo ir su R. C., o šis bešnekėdamas su V. E. staiga abiem rankomis pasiėmė telefoną ir jį sulaužė trenkdamas į kelią ir t. t. Nukentėjusioji tvirtino, kad nuo R. C. sklido didelė agresija, pastarasis nesivaldė net bendraudamas su jos atstove; po to, kai perėmė telefono ragelį „prasidėjo koliojimai, buvo gatvės kalba“ (1 t., b. l. 131-132; 8 t., b. l. 128-192). Nekartojant visų R. C. parodymų turinio, reikšminga tai, jog nukentėjusioji akcentavo iškart pasireiškusį apelianto agresyvumą, koliojimąsi, kas jai sukėlė didelę įtampą ir baimę. Atsižvelgdama į tokius nukentėjusiosios parodymus bei susipažinusi su garso – įrašo turiniu, teisėjų kolegija nutarė, jog yra tikslinga R. C. apklausti apeliacinės instancijos teisme. 2020 m. birželio 22 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nedvejodama tvirtino, kad sutuoktinis buvo stipriai įpykęs („persiutęs“), jis visą laiką šaukė ant jos, nuolat grasino, jai iš baimės „visas kūnas drebėjo, visa virpėjo“, dėl ko ji skambino savo atstovei (advokatei V. E.), ir kalbėdama su advokate girdėjo, kaip R. C. jai neperstodamas šaukė „sudeginsiu drabužius, ach, tu jau su advokate susitarusi, ach tu jau viską esi nusprendusi“. Nukentėjusioji teigė ir tai, kad R. C., pradėjęs kalbėti su advokate, visą laikė šaukė ant pastarosios, klykė, sklido keiksmažodžių lavina, po ko nebaigęs pokalbio sulaužė telefoną (9 t., 183-187).

36. Atsižvelgiant į tai, kad kilusio konflikto metu R. C. telefonu bendravo su V. E., ši buvo apklausta kaip liudytoja, davė parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisme. Liudytojos parodymų turinys reikšmingas tuo aspektu, kad V. E. taip pat tvirtino, kad su ja kalbėjęs R. C. buvo įpykęs, įsiaudrinęs; pradžioje kalbėjęs ramiu balsu, netrukus ėmė šaukti, kalbėjo agresyviu tonu, po ko pokalbis staiga nutrūko, o ji (V. E.) savo ruožtu išsigando dėl R. C. gyvybės, galvojo, kad šiai gresia realus pavojus, kadangi pastaroji paskambinusi buvo labai susijaudinusi, jos balsas trūkčiojo, virpėjo, sakė, kad bijo sutuoktinio, šis yra agresyviai nusiteikęs, artinasi prie jos (2 t., b. l. 167-169). Teisme liudytoja dar detaliau pasakojo – paskambinusi R. C. buvo apsiverkusi, rėkė, prašė pagalbos, sakė „aš labai bijau, jis mane užmuš, jis artinasi prie manęs, padėkite man“; atsiliepęs R. C. pradžioje bendravo ramiai, tačiau tonas greitai pasikeitė ir jis ėmė įžeidinėti žmoną, kaltino liudytoją, vartojo necenzūrinius žodžius, jis „visą laiką rėkė, nebuvo normalios kalbos“, juto begalinę nuo pastarojo sklindančią agresiją, net kalbėdama telefonu jautė, kad jis visas dreba (7 t., b. l. 178-192).

37. Visgi išklausius garso įrašą (pačiame įraše yra užfiksuotos ir vaizdo detalės, tačiau jos yra fragmentiškos ir neinformatyvios), galima pakankamai aiškiai girdėti iš esmės kardinaliai kitokias nei nukentėjusiosios ir liudytojos nurodytas aplinkybes. Tiek R. C., tiek V. E. akcentuota nuteistojo R. C. agresija nefiksuota, vertinant preciziškai, galima laikyti, jog nebent pora frazių, susijusių su vaikais, liudytojai V. E. buvo ištartos kiek aukštesniu tonu, tačiau jokiu būdu ne agresyviai ar leidžiant asmenį vertinti kaip įsiutusį ir pan. Girdėti, kaip R. C. bendraujant su V. E., staiga pasigirsta R. C. frazės, kaltinant R. C. sulaužius telefoną. Nuteistasis savo ruožtu ramu balsu klausia nukentėjusiosios, ką ši šneka. Nukentėjusioji tuo tarpu, pavartojusi keiksmažodį, ištaria frazę, jog „R. pas mane atvažiuoja, atvažiuoja R., ji žino, kur mes gyvename, ji dabar kvies policiją, aš labai tikiuosi, kad jinai dabar kvies policiją“. Apeliantas į tokius žodžius sureaguoja be didesnės reakcijos, pasako, jog „tegul kviečia policiją < ... > aš tau nieko nedariau, aš tavęs neliečiau, paleisk mano drabužius, R., paleisk mano drabužius“. Nukentėjusioji gi kartoja besidžiaugianti, kad ji (R.) atvažiuoja ir R. C. turi pagalbos skambutį. Tariant pastarąją frazę, nukentėjusiosios balse aiškiai girdimas juokas, nuteistasis savo ruožtu prašo jį paleisti, nesidraskyti, aiškina, kad ši pasiėmė savo telefoną ir tegul keliauja nuo jo kuo toliau, dar sykį prašo nesidraskyti, nevaidinti, kad pastarasis ją muša, sako, kad niekada nemušė ir nemuš, o nukentėjusioji su balse girdimu juoku toliau aiškina, kad „jinai (past. kalba apie R.) kviečia policiją, jinai atvažiuos“. Kaip galima suprasti, R. C. laikosi įsikabinusi į sutuoktinio drabužius, nuteistasis kelis kartus prašo jį paleisti, nedraskyti drabužių, neprovokuoti, o R. C. juokdamasi sako, kad jis ją mušė, sudraskė telefoną, nurodo, kad lauks, kol jinai (R.) atvažiuos, po ko įrašas nutrūksta.

38. Tokios anksčiau aptartos ir įraše girdimos aplinkybės, iš esmės paneigia nukentėjusiosios parodymus dėl nuteistojo R. C. būsenos ir elgesio, o taip pat ir pačios nukentėjusiosios būsenos. Priešingai nei tvirtino R. C., iš apelianto jokia agresija negirdima, pastarasis negrasina sutuoktinei, nevartoja jokių necenzūrinių žodžių. Nuteistasis kalba pakankamai ramiai, iš jo pusės nėra jokių pasakymų, iš kurių būtų galima įtarti, kad nukentėjusiajai gresia bent koks fizinis poveikis, jau nekalbant apie nukentėjusiosios nurodytą jai kilusią didelę grėsmę. Iš R. C. kalbos galima nesunkiai suprasti, kad asmuo nėra išsigandęs, virpantis iš baimės, priešingai, ji kalba užtikrintai, kelis kartus pavartoja necenzūrinius žodžius, nusijuokia. Klausant nukentėjusiosios negalima nė įtarti, kad asmuo yra apimtas baimės, jaučia pavojų. Priešingai, kaip galima suprasti, ji įsikabina į sutuoktinio marškinėlius, prašoma R. C., atsisako juos paleisti, ne sykį pakartoja, kad jau atvažiuoja R., kad dabar ji (R. C.) turi pagalbos skambutį, kas ją labai džiugina; ne su išgąsčiu, o juoko gaida balse sako, kad sutuoktinis ją mušė. Minėtas įrašas svarbus ir tuo, kad jame yra užfiksuotas visas R. C. ir V. E. telefoninis pokalbis. Nors pačiame įraše girdisi tik R. C. žodžiai, tačiau nesunku suprasti, kad pastarasis jokios agresijos nedemonstruoja, kalbėdamas vaikų tema, kelias frazes išsako šiek tiek pakeltu tonu, tačiau, priešingai liudytojos V. E. parodymams, nei keikiasi, nei rėkia, šaukia ir pan.

39. Taigi aptarto įrašo turinys reikšmingas tuo, kad jis aiškiai paneigia nukentėjusiosios R. C. ir liudytojos V. E. parodymus, duotus dėl analizuojamo įvykio dalies. Teismas neturi pagrindo nesiremti tokiu įrašu, ginčo, kad įraše užfiksuoti ne R. C., R. C. ir V. E. balsai, nėra. Tikrovės neatitinkantys nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai paminėtoje dalyje kelia pagrįstas abejones dėl nurodytų proceso dalyvių visų parodymų patikimumo. Nors nukentėjusiosios atstovas ir prokuroras proceso metu aiškiai prieštaravo dėl įrašo vertinimo, motyvuodami tuo, kad įrašas darytas paties R. C. ir jame užfiksuotos aplinkybės iki smurto panaudojimo, tačiau akivaizdu, kad, nepaisant to, kuris asmuo nagrinėjamu atveju atliko įrašą, jo turinys neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai yra nepagrįsti ir neatitinka įrašo turinio. Laikytina, kad būtent minėtame įraše užfiksuota konflikto dalis atsispindi objektyviausiai, galint tiesiogiai girdėti asmenų sakomus žodžius, toną, intonacijas ir pan., o ne klausant parodymų, kuriuose aplinkybės atpasakojamos iš konkretaus asmens pozicijos. Suprantama, tai nereiškia, kad tokio asmens parodymai savaime yra subjektyvūs ir nepatikimi, tačiau akivaizdu, kad ne tikslesni ir objektyvesni nei tiesiogiai užfiksuoti įraše.

Žemesnės instancijos teismas

40. Nors nukentėjusiosios atstovas ir prokuroras akcentuodami įrašo nereikšmingumą, nurodė, kad jis darytas anksčiau nei buvo pavartoti smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiąją, tačiau tai nepaneigia tikslingumo vertinti įrašą ir remtis juo, kaip patvirtinančiu apelianto parodymus ir atitinkamai paneigiančius R. C. ir V. E. dėstomas aplinkybes (dėl atitinkamos konflikto dalies). Modeliuojant situaciją, kad baigus daryti įrašą R. C. elgesys kardinaliai pasikeitė ir šis ėmė smurtauti, užfiksuota įrašo dalis bet kokiu atveju patvirtina, kad nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai nėra teisingi, o R. C. nepagrįstai nurodomas kaip pilnas agresijos, keliantis pavojų ir pan. Kita vertus, sunkiai tikėtina, kad R. C. elgesys po įrašo nutrūkimo buvo toks, kokį nupasakoja nukentėjusioji. Toliau vykusios konflikto eigos (jei konfliktas įrašui pasibaigus apskritai dar tęsėsi) nurodyto pobūdžio objektyviu duomeniu patikrinti negalima, tačiau, atsižvelgiant į anksčiau duotus R. C. ir V. E. parodymus, kurie, išklausius įrašą, ir be didesnės analizės laikytini neatitinkančiais tikrovės, sunku patikėti, kad R. C. tyčia ėmė smurtauti prieš savo sutuoktinę.

41. Dar viena reikšminga aplinkybė, leidžianti abejoti nukentėjusiosios nurodoma įvykio versija yra ta, kad, kaip girdėti iš įrašo, R. C. dar nesutarimų pradžioje, iki jos nurodytų smurtinių veiksmų pavartojimo, informuoja sutuoktinį, kad „R. jau važiuoja“. Tokia frazė yra pakartota kelis kartus, akcentuojant, kad minėtas asmuo kviečia policiją, o nukentėjusioji savo ruožtu jau turi „pagalbos skambutį“. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji iš pradžių teigė neatsimenanti, ar sutuoktiniui ką nors sakė apie R. (past. R. R.), vėliau teigė, kad jei ir sakė, tai tiesiog iš pasimetimo, kalbėjo viską „kas šovė į galvą“, tikino, kad minėta jos draugė iš anksto nieko nežinojo, laišką pastarajai parašė po kokių 10 min. nuo smurto (9 t., b. l. 183-187). Tokie nukentėjusiosios parodymai taip pat kelia pakankamas abejones, kas spręstina, įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes dėl jos parodymų neatitikimo įrašo turiniui, taip pat įraše aiškiai girdimas frazes, kad R. jau yra iškviesta, pastaroji važiuoja ir kviečia policiją (atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji tokius žodžius taria ne išsigandusi, o netgi juokdamasi, apie ką nesunku spręsti klausant įrašo).

42. Tokiu būdu garso – vaizdo įrašas, kurį vertinti nepagrįstai atsisakė pirmosios instancijos teismas, paneigia nukentėjusiosios R. C. parodymus dėl R. C. agresyvumo, neleidžia spręsti apie tai, kad ji turėjo pagrindą bijoti ir buvo pavojuje, ir, priešingai, patvirtina, kad tai ji pati laikė suėmusi R. C. už drabužių, prašoma nepaleido jo, be to, jau iš anksto buvo išsikvietusi savo draugę R. R. į pagalbą, kai nebuvo jokio pagalbos poreikio. Įrašas tuo pačiu patvirtina ir liudytojos V. E. parodymų, kuriais nuteistasis R. C. nurodomas kaip apimtas agresijos, keliantis pavojų, o nukentėjusioji atitinkamai išsigandusi ir esanti dideliame pavojuje, nepagrįstumą. Taigi objektyviu įrodymu nustatyta, kad nukentėjusiosios parodymai neatitinka tikrovės. R. C. duotų parodymų turinys leidžia spręsti jos suinteresuotumą įrodyti R. C. esant agresyvų, kėlusį jai pavojų ir pan., ką įrašas paneigia. Nuteistasis R. C., proceso metu kategoriškai neigdamas smurtavęs prieš sutuoktinę, tvirtino, kad nagrinėjamas įvykis buvo iš anksto surengto plano dalis apkaltinti jį smurtu, siekiant tokį faktą panaudoti prieš jį civilinėje byloje. Teisėjų kolegija nesiima spręsti, kokiu tikslu R. C., o taip pat ir liudytoja V. E. davė anksčiau nurodytus nepagrįstus parodymus apie R. C., tačiau, sprendžiant iš toliau nurodytinų aplinkybių, neatmestina, kad dar iki tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios kilusio konflikto buvo kalbama apie tai, kad R. C. naudos prieš R. C. smurtą.

43. Antai, apklausiama R. C. parodė, kad praėjus daugmaž 10 min. po to, kai R. C. baigė prieš ją smurtauti, ji kompiuteriu parašė savo draugei R. R., prašydama šią atvažiuoti. Liudytoja R. R. teisme pasakojo, kad sulaukusi iš R. C. el. laiško su žodžiu „atvažiuok“, skambino nukentėjusiajai, tačiau telefonu nebuvo galimybės susisiekti, po ko paskambino kitai R. C. draugei R. T., kuri ir iškvietė pagalbą. Bylos nagrinėjimo metu toks asmuo (R. T.) nebuvo nustatytas, tačiau, kaip matyti iš byloje esančios BIRT ataskaitų žiūryklės, pranešėjas apie įvykį buvo V. E., kuri paskambinusi nurodė, kad iš advokatės V. E. sužinojo, jog ši telefonu kalbėjo su R. C., pastaroji pasakė bandanti išeiti iš namų, renkasi daiktus, ją užpuolė vyras, nurodė, kad šis „tuoj užmuš“. Minėtas pranešimas gautas 2016 m. liepos 29 d., 15.55 min. (1 t., b. l. 18). Apklausiama V. E. patvirtino skambinusi V. E. (kodėl pati nekvietė policijos, V. E. negalėjo paaiškinti; teigė maniusi, kad artimiau gyvenantys draugai gali greičiau atvažiuoti pas R. C., nors tuo pačiu pripažino, kad jai nežinoma, kur gyvena V. E.), tačiau tikino tą dariusi po įvykio (po pokalbio su R. C. ir negalėjimo vėliau su ja susisiekti). Vertinant tokius parodymus, kyla kausimas, kokiu pagrindu pranešėja V. E. nurodo, jog R. C. yra užpulta savo vyro, grasinama ją užmušti, jei iki R. C. ir V. E. pokalbio joks fizinis kontaktas nevyko, paskambinusi R. C. savo atstovei nenurodė, kad sutuoktinis prieš ją fiziškai palietė. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į byloje esantį dokumentą – greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę, kurioje nurodyta, kad apie įvykį buvo pranešta dar 2016 m. liepos 29 d., 15.09 val. Paskambinusi pranešėja nurodė, kad yra sumušta, sąmoninga, vyras agresyvus, turi ginklą. Pranešėja – R. C., nurodytas jos asmens kodas (1 t., b. l. 115-116). Apklausiama R. C. neigė pati skambinusi, aiškino, kad kortelėje nurodytas telefono numeris yra ne jos ir jai nežinomas. Jei R. C., kaip pati tvirtina, neturėjo telefono, kadangi jį konflikto metu iš jos atėmė R. C. (pastarasis tą kategoriškai neigia, apklaustas kaip liudytojas R. C. tvirtino matęs, kad R. C. turėjo telefoną ir išėjusi į lauką, būdama prie automobilio, kalbėjo telefonu), tokiu būdu neaišku, kas, kokiu būdu ir kada galėjo būti informuotas apie tai, kad R. C. yra sumušta, vyras agresyvus ir turi ginklą, jei vienintelis asmuo, su kuriuo ji bendravo buvo V. E., su kuria pokalbis buvo dar iki nukentėjusiosios nurodomų smurtinių veiksmų panaudojimo, be to, V. E. nieko neminint apie tai, kad R. C. turi ginklą. Tokios aplinkybės leidžia manyti, kad nukentėjusioji nutyli reikšmingas įvykio aplinkybes.

44. Visų šių aplinkybių visuma kelia pagrįstas abejones dėl nukentėjusiosios R. C. parodymais, kad R. C. elgesys konflikto metu kardinaliai pasikeitė ir jis, griebė sutuoktinei už rankų, spausdamas jas, stūmė nukentėjusiąją, nuo ko pastaroji rankomis, nugara, kojomis trenkėsi į sieną, be to, sugriebęs R. C. už riešų, pastūmė šią, nuo ko ji nugara ir dešine ranka atsitrenkė į miegamojo durų staktą, taip pat sugriebęs R. C. už rankų, šią pastūmė link miegamojo lovos, nuo ko R. C. kojomis atsitrenkė į metalines lovos dalis ir nugriuvo ant lovos, užlipęs ant R. C., ne mažiau kaip tris kartus sudavė dešinės rankos kumščiu nukentėjusiajai į pilvą ir tokiais savo veiksmais padarė R. C. nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą. Nagrinėjamoje byloje aišku viena – įvykio dieną tarp apelianto ir nukentėjusiosios buvo kilęs konfliktas. Sprendžiant iš garso – vaizdo įrašo, to konflikto metu abu ne tik ginčijosi žodžiu, tačiau tarp jų buvo ir fizinis kontaktas. Nukentėjusioji įsikabino į nuteistojo drabužius, draskėsi, R. C. taip pat buvo padaryti sužalojimai – nubrozdinimai abiejuose dilbiuose, abiejose plaštakose, taip pat kairės plaštakos II piršto, dešinės plaštakos II piršto nubrozdinimai (4 t., b. l. 90). Apklausiamas R. C. tvirtino, kad tokie specialisto nustatyti sužalojimai buvo padaryti R. C. jį apdraskant nagais, tyrimą atlikęs specialistas nepaneigė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis. Nekyla abejonių, kad R. C. buvo sužalota, jai sukeltas fizinis skausmas, ką patvirtina gausūs įrodymai (specialisto išvados, nukentėjusiosios, liudytojų parodymai). Nors nuteistasis ir jo gynėja akcentavo, kad R. C. po įvykio skundėsi tik pilvo sumušimu, o apie kitus sužalojimus nieko neužsiminė bei kurie iškart nebuvo objektyviai užfiksuoti (išskyrus, poodinę kraujosruvą dešinės alkūnės srityje), nepaneigtina, kad vėliau nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent įvykio metu. Apeliacinės instancijos teisme, atliekant dalinį įrodymų tyrimą, buvo apklaustas liudytojas (gydytojas) M. K. ir ekspertas J. M. Paliulis (9 t., b. l. 137-140). Liudytojo M. K. parodymai nebuvo informatyvūs, jis įvykio aplinkybių nebeatsiminė, tuo tarpu apklausiamas ekspertas patvirtino, kad visi specialisto išvadose konstatuoti galėjo būti padaryti įvykio metu; vėliau išryškėjusios kraujosruvos galėjo po įvykio ir nesimatyti, o išryškėti tik vėliau; nubrozdinimai nedideli, jų kilimas įvykio dieną taip pat neatmestas (9 t., b. l. 137-140).

45. Tokiu būdu nėra pagrindo spręsti, kad R. C. nustatyti sužalojimai buvo padaryti ne tarp jos ir R. C. kilusio konflikto metu. Vis dėlto, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, negalima kategoriška ir abejonių nekelianti išvada, kad sužalojimai padaryti nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. tai, kad jis suvokė savo puolamųjų smurtinių veiksmų prieš kitą asmenį pobūdį ir norėjo jį sužaloti ar sukelti fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nepakanka patikimų įrodymų, kad R. C. nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus padarė tyčia, siekdamas ją sužaloti ir sukelti fizinį skausmą. Iš byloje esančių objektyvių įrodymų (įrašo) galima spręsti, jog konflikto metu nukentėjusioji buvo įsikabinusi į savo sutuoktinį, plėšė jo drabužius ir draskėsi. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme R. C. netvirtino ramiai stovėjęs, priešingai, pastarasis neneigė, jog stengėsi atstumti R. C., stūmė ją, per jėgą plėšė jos rankas nuo savęs (7 t., b. l. 143-15). Suprantama, kad visas veiksmas nevyko abiem konflikto dalyviams stovint statiškai ir nejudant. Iš paties R. C. parodymų matyti, kad vyko tam tikras susistumdymas. Tikslių aplinkybių, kas vyko nutrūkus įrašui, nėra galimybės nustatyti, tačiau sprendžiant apie tai, kad nukentėjusioji, pasakodama apie konflikto, kurio tikroji eiga užfiksuota garso – vaizdo įraše, aplinkybes, davė neteisingus parodymus, nukreiptus R. C. pateikti kaip agresyvų ir jai pavojų keliantį asmenį, negalima išvada, kad jai nustatyti sužalojimai buvo padaryti jos nurodytomis aplinkybėmis. Iš specialisto išvadų matyti, kad sužalojimai yra smulkūs, nežymūs. Sprendžiant iš paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapo, jų po įvykio nė nesimatė, pati nukentėjusioji jų irgi neįvardino, kas leidžia laikyti, kad atitinkamos kūno vietos nebuvo skausmingos. Pilvo sienos sumušimas kaip sužalojimas nebuvo vertinamas, kadangi tokio sužalojimo nepagrindė objektyvūs duomenys. Atsižvelgiant į bylos duomenų visumą, nepaneigtina, kad tam tikras trauminis poveikis, galėjęs sukelti fizinį skausmą, buvo (šiuo atveju tik neaišku, kuo, išskyrus nukentėjusiosios parodymus, remdamasis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. C. į pilvą kumščiu buvo suduota ne mažiau kaip tris kartus). Visų bylos įrodymų kontekste neatmestina, kad specialistų nustatyti sužalojimai, sukeltas fizinis skausmas galėjo būti padaryti konflikto metu R. C. ir R. C. stumdantis, kai R. C. jėga atplėšė nukentėjusiosios rankas nuo savęs, stūmė pastarąją nuo savęs. Teismas neturi galimybių nustatyti konkrečius R. C., o taip pat ir nukentėjusiosios R. C. veiksmus, tiksliai nustatyti, kas vyko, kai nutrūko įrašas. Iš surinktų, ištirtų bei įvertintų įrodymų teismas gali spręsti tai, kad R. C. ir R. C. konfliktavo, ginčijosi ne tik žodžiu, tačiau buvo ir fiziniai veiksmai – tiek iš nuteistojo, tiek ir nukentėjusiosios pusės, ir svarbiausias momentas yra tas, kad negalima daryti neginčytinos išvados, kad R. C. veiksmai buvo tyčiniai, sąmoningai siekiant nukentėjusiąją sužaloti, sukelti jai fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas, R. C. kaltę grįsdamas nukentėjusiosios parodymais, kuriais teismas tikėjo besąlygiškai, bei tų parodymų patikimumą tikrindamas specialistų išvadomis ir kitų liudytojų, kurie tiesiogiai įvykio nematė, parodymais, neįvertino kitų šiame nuosprendyje teisėjų kolegijos išdėstytų aplinkybių, leidžiančių abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu ir rodančių akivaizdų nukentėjusiosios siekį apeliantą pateikti kaip agresyvų ir jėgą prieš ją naudoti nusiteikusį asmenį.

46. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas kaip kaltės įrodymą laikė R. C. pokalbių suvestinės duomenis, konkrečiai suvestinių 17-ame puslapyje nurodytus R. C. žodžius, kuriuose pastarasis nurodo smurtavęs prieš sutuoktinę, t. y. ją mušęs, tačiau tokia selektyviai paimta frazė nelaikytina kaltę pagrindžiančiu įrodymu. Iš byloje esančių suvestinių matyti, kad R. C. su sūnumi R. bei šio sutuoktine K. dažnai ir gausiai aptarinėjo vykstančius teisinius procesus. Iš nuosprendyje nurodyto R. C. pokalbio su R. ir K. (R. C. sutuoktine), galima suprasti, kad asmenys kalba apie R. C. pradėtą ikiteisminį tyrimą, yra reiškiamas pasipiktinimas dėl tokio proceso, sakoma, jog R. C. pateikė melagingus kaltinimus. Taip pat aptariamas ir kardomosios priemonės taikymas, galimybė apskųsti tokį sprendimą apygardos teismui ir tokio apskundimo perspektyvos. Būtent tuo momentu R. C. sako, kad jo atveju apygardos teismas jam skirtos kardomosios priemonės nepanaikino, kadangi „A. gali gyventi namuose, nes neturi teismo nutarties, kad A. galėtų gyventi su manim, žinai. Bet ten yra, nu jau ten buvo smurtas, ten mušiau, čia dar kažkas“ (4 t. b. l. 7-44). Iš tokio pasakymo negalima vienareikšmiškai spręsti, ar R. C. kalba apie savo atliktus veiksmus, ar lygina jam pareikštų įtarimų apimtį, juo labiau, kai visų suvestinėse užfiksuotų pokalbių kontekste aiškiai matyti, kad R. C. sutuoktinės veiksmus vertina kaip desperatiškus, nukreiptus į siekį melagingai apkaltinti jį ir sūnų, kam, kaip pažymima, pastaroji pasitelkia ir žiniasklaidą, sako, jog R. C., suprasdama, kad negali įrodyti „ale mušimo“ (tokia frazė rodo, kad apeliantas neigia mušimo faktą) bando pakeisti straipsnį į sunkesnį (turima galvoje proceso eigoje pateiktus įtarimus pagal BK 145 straipsnio 2 dalį).

47. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų R. C. tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusiąją R. C., visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, dėl ko R. C. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 3 punktas).

Dėl kitų klausimų

48. Atsižvelgiant į R. C. priimamą išteisinamąjį nuosprendį, neanalizuotini skundo argumentai, susiję su apeliantui paskirta bausme. Panaikinus apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, kadangi asmuo išteisintas nesant padarytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į aptartas nuostatas, nukentėjusiosios R. C. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas.

49. Dėl analogiškos priežasties, t. y. R. C. išteisinus, jam nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nėra pagrindo priteisti iš R. C. procesines išlaidos už nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti (nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

R. C. ir jo gynėjos advokatės Eglės Latauskienės apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. C. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Procesinių išlaidų iš R. C. nepriteisti.

R. C. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios R. C., nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau kaip 20 metrų, nebendrauti ir neieškoti ryšių su R. C., gyvenančia (duomenys neskelbtini), nesilankyti namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), panaikinti.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėVirginija Pakalnytė-TamošiūnaitėDarius Pranka