Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-388-479/2013, kuriuo buvo atmestas ieškovių S. B. ir L. G. ieškinys atsakovei R. N. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (tretieji asmenys – Klaipėdos miesto 15-ojo notaro biuro notarė Agnė Griškevičienė ir K. P.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad B. P. mirė (duomenys neskelbtini)(I t., b. l. 13). Ieškovė S. B. yra B. P. įvaikė, o ieškovė L. G. – B. P. dukros V. G. dukra, t. y. B. P. vaikaitė (I t., b. l. 10-12, 94-96).

Iš bylos šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovė R. N. slaugė B. P. dėl sunkios fizinės sveikatos būklės nuo 2007 metų. Nuo 2008 m. lapkričio 6 d. B. P. buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (I t., b. l. 18). B. P. 2008 m. lapkričio 20 d. išdavė įgaliojimą L. G. atstovauti jai pasirašant išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią B. P. nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), perleidžiamas nuosavybės teise R. N. už išlaikymą iki gyvos galvos (I t., b. l. 148). 2008 m. gruodžio 23 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi B. P. atsakovei R. N. neatlygintinai perdavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovė R. N. už perduodamą butą įsipareigojo išlaikyti B. P. iki jos mirties. Šią sutartį B. P. vardu pasirašė ieškovė L. G. (I t., b. l. 39-41). 2008 m. gruodžio 23 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu nuo 2009 m. sausio 27 d. Valstybės įmonės Registrų centras Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į B. P. priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), yra įregistruotos atsakovės R. N. vardu (I t., b. l. 14-15).

Ieškovės S. B. ir L. G. ginčijo 2008 m. lapkričio 20 d. įgaliojimą nurodydamos, kad šis įgaliojimas L. G. buvo išduotas savo veiksmų negalėjusios suprasti ir valdyti B. P. (CK 1.89 straipsnis) bei dėl atsakovės R. N., pasinaudojusios B. P. fizine ir psichine negalia, panaudotos apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Taip pat ieškovės ginčijo tarp B. P., pagal Įgaliojimą atstovaujamos ieškovės L. G., ir atsakovės R. N. 2008 m. gruodžio 23 d. sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, nurodydamos, kad ji buvo sudaryta dėl atsakovės R. N. panaudotos apgaulės suklaidinant ieškovę L. G. dėl pasirašomo dokumento esmės (CK 1.91 straipsnio 1 ir 5 dalys). Ieškovių teigimu, ši sutartis taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas ieškovių ieškinį pripažino neįrodytu ir jį atmetė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindinis šioje byloje kilęs ginčas yra kilęs dėl to, ar B. P., išduodama 2008 m. lapkričio 20 d. įgaliojimą L. G., suprato savo veiksmus ir galėjo juos valdyti bei ar tarp B. P., pagal Įgaliojimą atstovaujamos ieškovės L. G., ir atsakovės R. N. 2008 m. gruodžio 23 d. sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis atitiko tikrąją B. P. valią.

Dėl įgaliojimo ir išlaikymo iki gyvos galvos sutarties galiojimo

CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną. Tokia būsena gali būti ir dėl išsivysčiusios ar ūminės ligos. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė S. B. apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, priimdamas sprendimą nepagrįstai nesirėmė teismo psichiatrijos ekspertizės aktu dėl B. P. psichinės būklės ieškovių ginčijamų sandorių sudarymo metu bei ekspertės Vaivos Martinkienės duotais paaiškinimais teisme. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra nurodęs, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Civiliniame procese šalių ginčui išspręsti tiriami ir vertinami byloje surinkti įrodymai, kurių pagrindu teismas daro išvadą dėl aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo ar neegzistavimo (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Taigi įrodymai yra pagrindinė priemonė teismo įsitikinimui dėl tam tikrų reikšmingų faktų civilinėje byloje buvimo pasiekti. CPK neįtvirtintas baigtinis įrodymų sąrašas. Įrodymais civilinėje byloje gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 180 straipsnis). Viena iš CPK įtvirtintų įrodymų rūšių – eksperto išvada (CPK 212–219 straipsniai). Ji pateikiama tada, kai byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Ekspertizės išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės, atliktos kompetentingo subjekto (eksperto), akte. Pažymėtina, kad ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011; kt.). Ekspertizės akto formos ir (ar) turinio išdėstymo teisės aktuose keliamiems reikalavimams neatitiktis gali būti vienas iš pagrindų suabejoti ekspertizės išvados patikimumu. Tačiau net ir tada, kai nekonstatuojama jokių ekspertizės akto formos ir (ar) turinio išdėstymo trūkumų, ekspertizės išvada gali būti pripažinta nepatikima ir ja nesivadovaujama. Jos patikimumu gali būti suabejojama dėl kitų – ne formaliųjų reikalavimų pažeidimo – priežasčių (neišsamumo, nekonkretumo, išvadų kilmės nepagrindimo tyrimo duomenimis, kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2013).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad reikšmingos byloje nustatinėtinos aplinkybės – ar B. P. Įgaliojimo išdavimo metu (2008 m. lapkričio 20 d.) galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti – šalių buvo įrodinėjamos ne tik atliktos ekspertizės išvadomis, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis: medicininiais dokumentais, liudytojų parodymais, Įgaliojimą tvirtinusios notarės Agnės Griškevičienės paaiškinimais.

Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-237/2012 ekspertė Vaiva Martinkienė konstatavo, kad B. P. nuo 1993 metų buvo diagnozuota daug vidaus ligų, susijusių su kraujagyslių ateroskleroziniais pakitimais, ji daug metų sirgo hipertenzine liga, keletą kartų gydyta ligoninėje dėl aterosklerozinių pakitimų, nulemtų koronarinės širdies ligos ir ją lydinčių susirgimų. Nuo 2006 metų B. P. pažymėti galvos skausmai, svaigimai, pusiausvyros sutrikimai, nemiga, diagnozuotas lėtinis galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas – lėtinė smegenų išemija, dėl kurios vystosi asmens protinės (psichinės) veiklos sutrikimai (silpsta dėmesys, atmintis, sutrinka naujos informacijos įsisavinimas, blogėja mąstymo funkcijos, analizė ir sprendimų priėmimas, sutrinka kritiškumas). Progresuojant ateroskleroziniams pakitimams smegenų kraujagyslėse, dėl išeminių procesų (nepakankamo smegenų aprūpinimo krauju) vystosi smegenų struktūrų pakitimai – sunykimas (atrofija), o tai lemia protinės (psichinės) veiklos blogėjimą iki silpnaprotystės (demencijos) lygio. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte pabrėžiama, kad šis procesas yra nuolat progresuojantis ir neturi galimybės grįžtamajai eigai – t. y. silpnaprotystės reiškiniai neturi galimybės būti pagydomi, jie ilgainiui tiktai ryškėja, progresuoja. Ekspertė taip pat nurodė, kad progresuojanti kraujagyslių aterosklerozė ir nuo 2007 m. gruodžio mėnesio stuburo slankstelio lūžio ir lėtinių sąnarių uždegimo gydymas narkotiniu analgetiku lėmė B. P. pažintinės veiklos laipsnišką blogėjimą, dėl to žymiai sutriko jos pažintinė veikla. Ekspertizės akte nurodoma, kad B. P. 2008 m. vasario 6 d. gydytojų konsultacinė komisija pripažino nuolatinės priežiūros poreikį pagal kriterijų 2.18 (nurodantį demencijos (silpnaprotystės) būseną, kuomet pasireiškia vidutinis pažinimo sutrikimas). B. P. buvo siųsta stacionariam gydymui 2008 m. vasario 25 d., nurodant jai kraujagyslinės demencijos diagnozę. 2008 m. kovo 5 d. – 2008 m. gegužės 14 d. besigydant ligoninėje ilgalaikio stebėjimo sąlygomis B. P. buvo pažymėti atminties ir orientacijos sutrikimai, nurodyta, kad ji pati nesugebėjo suteikti savo anamnestinių duomenų, o gydymo rezultatuose nurodyta, kad jai išliko atminties sutrikimai – t. y. jie buvo nuolatiniai ir nekintantys. Įvertinusi šiuos duomenis, ekspertė sprendė, kad B. P. nuo 2008 m. vasario 6 d. sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – įgyta silpnaprotyste – kraujagysline demencija. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad tolimesni įrašai patvirtina vis blogėjusią B. P. bendrą būklę (2008 m. spalio 24 d. šeimos gydytojo įrašas). Ekspertė davė išvadą, kad B. P. 2008 m. lapkričio 20 d. sudarydama Įgaliojimą sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – įgyta silpnaprotyste – kraujagysline demencija, todėl ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negalėjo suvokti sudaromo juridinio sandorio esmės ir jo galimų pasekmių. Pažymėtina, kad ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad su liudytojų pasisakymais yra susipažinta, bet jie detaliau neanalizuojami, kadangi yra pakankamai duomenų iš B. P. medicininių dokumentų, gydytojos psichiatrės R. T. pateikta pažyma neatspindi pilno psichiatrinio ištyrimo, būtino asmens pažinimo funkcijoms įvertinti, todėl ja negalima remtis (II t., b. l. 44-47). Pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertė Vaiva Martinkienė pateikė iš esmės analogiškus paaiškinimus dėl B. P. psichinės būklės įvertinimo. Ekspertė papildomai nurodė, kad rengdama ekspertizės išvadą vadovavosi darbdavio pateiktomis teisės aktų redakcijomis. Ekspertės teigimu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. A1-120/V-346 2.18 punkte nurodomas apibrėžimas „kitos progresuojančios ir nepalankios eigos ligos ir kiti kombinuoti organų ir sistemų pažeidimai arba vystymosi anomalijos su nuolatiniais ryškiais funkcijų sutrikimais, kurie sukelia identiškas būkles“ gali apimti visas progresuojančias ir nepalankios eigos ligas, šiuo atveju nėra esminio susikirtimo su tuo, kad progresavo tiek somatinės, tiek psichinės būklės pažeidimai. Ekspertė nurodė, kad pagrindinis kriterijus teikiant išvadą buvo tai, kad B. P. buvo du mėnesius gydoma ligoninėje, kur jai buvo diagnozuota kraujagyslinė demencija ir kad ją išrašant jos būklės pagerėjimo nebuvo. Ekspertės teigimu, B. P. buvo vidutinė demencija, demencija buvo užfiksuota 2008 m. vasario 6 d., tačiau kada ji prasidėjo, tiksliai nurodyti nėra galimybės, nes tai lėtinis procesas. Ateroskleroziniai procesai B. P. buvo fiksuojami nuo 1993 metų ir 15 metų ši liga progresavo. Ekspertė Vaiva Martinkienė taip pat pripažino, kad ambulatorinėje kortelėje nėra įrašo, jog B. P. buvo atliktas tyrimas demencijai nustatyti, taip pat nėra duomenų kad buvo taikytas MMSE metodas. Ekspertė Vaiva Martinkienė teismo posėdžio metu paaiškino, kad gydytojos R. T. pažyma dėl B. P. psichinės būsenos nesirėmė, nes ši pažyma nėra išsami, joje pateikiama prieštaringa informacija (II t., b. l. 172-176).

Ieškovių S. B. ir L. G. atstovas advokatas Ramūnas Girevičius apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė prašymą pakartotinai apklausti ekspertę Vaivą Martinkienę, tačiau teisėjų kolegija šį prašymą atmetė, nes ekspertė jau buvo apklausta ir jos atsakymai bei pateikti paaiškinimai yra užfiksuoti pirmosios instancijos teismo, o įrodymų, kad šie paaiškinimai buvo užfiksuoti netinkamai, nebuvo pateikta.

Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad VšĮ „Klaipėdos jūrininkų ligoninė“ 2007 m. gruodžio 13 d. išraše iš medicininių dokumentų minimi tik fiziniai B. P. sveikatos sutrikimai, jokių psichinės veiklos defektų neužfiksuota (I t., b. l. 20). Iš byloje esančios VšĮ „Jūrininkų sveikatos priežiūros centras“ pateiktos B. P. ligos istorijos matyti, kad 2006 metais B. P. buvo fiksuojami tik fiziniai sveikatos sutrikimai – skausmai kojose, kraujospūdžio svyravimai, galvos svaigimas. 2007 metais fiksuojami širdies darbo sutrikimai, skausmai kojose, strėnose, apsunkintas judėjimas, galvos svaigimas. 2007 m. lapkričio 26 d. įraše nurodoma, kad B. P. būtina nuolatinė kito asmens priežiūra. 2008 metų ligos istorijos įrašuose taip pat fiksuojami įvairūs fiziniai sutrikimai, nurodoma, kad B. P. nebevaikšto, negali pati pasirūpinti savo fiziologinių poreikių tenkinimu. VšĮ „Klaipėdos medicininės slaugos ligoninė“ 2011 m. rugpjūčio 18 d. išraše iš medicininių dokumentų nurodyta, kad B. P. buvo gydoma 2008 m. kovo 5 d. – 2008 m. gegužės 14 d., ir jai nustatytoje diagnozėje inter alia nurodoma išeminė galvos smegenų liga, demencija. Šiame išraše taip pat nurodoma, kad B. P. orientacija laike ir vietoje iš dalies sutrikusi (I t., b. l. 21, 118). Pažymėtina, kad iki šio įrašo (t. y. iki 2008 m. kovo 5 d.), B. P. medicininiuose dokumentuose jokių nuorodų į išeminę smegenų ligą, demenciją nėra. VšĮ „Klaipėdos medicininės slaugos ligoninė“ pateiktoje gydymo stacionare istorijoje Nr. 198 nurodyta B. P. diagnozė – išeminė smegenų liga ir jos komplikacija – demencija. 2008 m. balandžio 4 d. įraše nurodyta, kad B. P. dezorientuota, nežymiai sutrikusi atmintis. 2008 m. balandžio 21 dienos įraše taip pat nurodyta, kad B. P. yra šiek tiek dezorientuota. 2008 m. gegužės 14 dienos įraše nurodoma, kad B. P. sutrikusi atmintis. Tuo tarpu visuose kituose įrašuose nurodomi tik fiziniai B. P. sutrikimai, psichinės veiklos sutrikimai neužfiksuoti (I t., b. l. 99-102). 2008 m. lapkričio 5 d. įraše nurodoma, kad B. P. yra orientuota (I t., b. l. 78). VšĮ „Jūrininkų sveikatos priežiūros centras“ 2008 m. spalio 23 d. išraše iš medicininių dokumentų be fizinių sutrikimų B. P. inter alia diagnozuota ir lėtinė galvos smegenų išemija, tačiau nurodoma, kad pacientė vietoje orientuota, o orientacija laike kiek sutrikusi (I t., b. l. 22). VšĮ „Jūrininkų sveikatos priežiūros centras“ 2011 m. rugpjūčio 18 d. išraše iš medicininių dokumentų B. P. be fizinio pobūdžio sveikatos sutrikimų yra diagnozuota ir išeminė galvos smegenų liga (I t., b. l. 19). Taip pat 2009 m. gegužės 18 d. išraše iš medicininių dokumentų gydytoja R. T. nurodė, kad B. P. yra orientuota vietoje, laike ir savyje. Bendrauja noriai, prasmingai atsako į klausimus. Mąstymas nuoseklus, suvokimo sutrikimų neužfiksuota, elgesys adekvatus. Dėmesio koncentracija kiek lėtesnė, fiksacinė atmintis susilpnėjusi. Šiame išraše iš medicininių dokumentų taip pat nurodyta, kad pacientė atpažįsta namiškius, suteikia informaciją apie save, sugeba savarankiškai priimti sprendimus. Išlieka kritiška, emocijos labilesnės, nuotaika vidutinė. Minėtame išraše taip pat konstatuota, kad B. P. atminties ir dėmesio pakitimai atitinka amžiaus pakitimus (I t., b. l. 43).

Pirmosios instancijos teisme taip pat liudytojomis buvo apklaustos B. P. gydžiusios gydytojos. Liudytoja R. T. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad apžiūros metu B. P. suprato savo veiksmus, minėjo, kad yra dėkinga ją prižiūrinčiai moteriai (atsakovei). Liudytoja taip pat nurodė, kad 2009 m. gegužės 18 d. išraše iš medicininių dokumentų esanti informacija yra teisinga (II t., b. l. 26). Liudytoja I. K. parodė, kad B. P. gydė nuo 2005 m. spalio mėnesio, lankydavosi pas ją kas mėnesį. Liudytoja nurodė, kad 2008 metais B. P. pilnai suprato savo veiksmus, elgėsi adekvačiai. B. P. orientavimasis laike ir vietoje atitiko jos amžių ir sveikatos būklę, jokių nukrypimų I. K. nepastebėjo (II t., b. l. 28). Liudytoja gydytoja L. B. parodė, kad B. P. neprisimena, tačiau patvirtina jos ligos istorijoje esančius įrašus. Liudytoja nurodė, kad apie sutrikusią B. P. atmintį galėjo spręsti iš to, kad ji neprisiminė apie anksčiau jai atliktas operacijas, sirgtas ligas (II t., b. l. 28).

Teisėjų kolegija, vertindama ekspertės išvadą ir pirmiau nurodytus medicininius dokumentus bei liudytojų parodymus, pažymi, kad byloje surinktų bei ištirtų įrodymų, kuriuose yra duomenys apie B. P. psichinę sveikatos būklę ginčijamų sandorių sudarymo metu, visuma nepatvirtina, jog B. P. psichinė būklė sandorių sudarymo metu buvo tokio laipsnio ir pobūdžio, kad ji visiškai negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negalėjo suvokti sudaromų sandorių esmės ir jų galimų pasekmių. Visuose medicininiuose dokumentuose akcentuojami B. P. fiziniai sveikatos sutrikimai, tuo tarpu psichinės sveikatos defektai – sutrikusi atmintis, orientacija laike ir vietoje nurodomi tik dalyje medicininių dokumentų įrašų, o duomenų, kad B. P. būtų elgusis neadekvačiai ar nesuvoktų savo veiksmų, byloje nėra. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad medicininiuose įrašuose, kuriuose nurodoma apie B. P. atminties, orientacijos laike ir vietoje sutrikimus, pažymima tik apie iš dalies sutrikusią atmintį ir orientaciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į B. P. amžių ir sunkią fizinės sveikatos būklę, tokie daliniai atminties ir orientacijos sutrikimai neįrodo, jog ji nesuvokė savo veiksmų ir jų reikšmės. Pabrėžtina, kad medicininį išsilavinimą turinčios liudytojos I. K. ir R. T. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad B. P. savo veiksmų suvokimas atitiko jos amžių. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad B. P. visiškai suvokė savo veiksmų, kuriais siekė, kad ja rūpintųsi ir ją prižiūrėtų atsakovė, o už tai jai būtų perleistas butas, esmę. Liudytoja L. B., VšĮ „Klaipėdos medicininės slaugos ligoninė“ pateiktuose B. P. medicininiuose dokumentuose atlikusi įrašus apie sutrikusią B. P. atmintį, paaiškino, kad jokių specialių testų nebuvo atliekama, o tokius įrašus ji galėjo padaryti, nes pacientė neprisiminė anksčiau jai atliktų operacijų, sirgtų ligų. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad rengdama psichiatrijos ekspertizės išvadą ekspertė Vaiva Martinkienė iš esmės apsiribojo tik medicininių dokumentų analize. Tuo tarpu liudytojos I. K. ir L. B. buvo B. P. gydytojos, kurios atlikdamos savo funkcijas tiesiogiai bendravo su B. P. ir matė, kokia buvo jos sveikatos būklė, todėl vertinant B. P. psichinės sveikatos būklę šių liudytojų paaiškinimai pripažintini itin svarbiais. Liudytoja R. T. B. P. psichinę būklę taip pat vertino tiesiogiai bendravusi su B. P.. Atsižvelgiant į tai, liudytojų I. K., L. B. ir R. T. pirmosios instancijos teismui duoti paaiškinimai negali būti atmestini ir turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad iš šalių pateiktų paaiškinimų matyti, jog iki 2008 m. gruodžio 23 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo ieškovė S. B. siekė, kad B. P. perleistų jai nuosavybės teise butą, tačiau B. P. tai padaryti atsisakė. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismo posėdyje taip pat patvirtino ir trečiasis asmuo notarė Agnė Griškevičienė, kuri nurodė, kad 2008 metų rudenį ieškovė S. B. kreipėsi dėl B. P. priklausančio buto perleidimo sutarties sudarymo, tačiau vėliau informavo, kad B. P. buto perleisti nebesutinka. Taip pat notarė nurodė, kad atvykus į B. P. namus B. P. skundėsi ieškovės S. B. ir jos vyro elgesiu, kad jie verčia ją sudaryti dokumentus bei aiškiai išreiškė norą perleisti nekilnojamąjį turtą būtent atsakovei R. N. už jos išlaikymą iki gyvos galvos. Iš Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2 skyriaus ikiteisminio tyrimo medžiagos ir tyrėjos L. M. 2008 m. lapkričio 7 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad B. P. 2008 m. spalio 20 d. pareiškimu kreipėsi į policiją dėl netinkamo ieškovės S. B. elgesio. Pažymėtina, kad 2008 m. lapkričio 7 d. tyrėja L. M. tarnybiniame pranešime nurodė, kad nuvykus į namus B. P. pokalbio metu patvirtino, jog ieškovė S. B. su vyru 2008 m. spalio 17 d. atvykę pas ją grasino susidoroti ir norėjo atimti iš jos butą. Jokių duomenų, kad tyrėjai nebūtų pavykę susikalbėti su B. P. dėl jos psichinės sveikatos būklės, ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra (I t., b. l. 83). Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, patvirtina, kad B. P. suprato savo veiksmų reikšmę ir akivaizdžiai išreiškė savo valią neperleisti ieškovei S. B. buto, esančio (duomenys neskelbtini), t. y., teisėjų kolegija sutinka su atsakovės R. N. argumentu, kad dėl netinkamo ieškovės elgesio B. P. 1998 m. rugpjūčio 17 d testamente (I t., b. l. 16) išreikšta valia palikti butą ieškovei S. B. pasikeitė.

Kaip pažymėta pirmiau, teismas dėl konkrečios aplinkybės buvimo (nebuvimo) gali spręsti tik tada, kai pasisako dėl kiekvieno įrodymo ir jo reikšmės bei kai visapusiškai ir išsamiai įvertina jų visumą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad buvo pasisakyta dėl visų įrodymų byloje – tiek dėl ieškovių byloje palaikomą poziciją patvirtinančios ekspertės išvados, tiek ir dėl kitų byloje pateiktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismo apsisprendimas nesivadovauti ekspertės išvada motyvuotas – nurodyta, kad ekspertizės išvada padaryta vadovaujantis netinkamos redakcijos teisės aktu (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. A1-120/V-346 2.18 punkto redakcija, galiojusia ne 2008 m. vasario 6 d., o įsigaliojusia tik nuo 2008 m. liepos 4 d.), nesant visų reikalingų duomenų (MMSE tyrimo), išsamiai neištyrus visų B. P. psichinei būklei nustatyti reikšmingų duomenų. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo vadovaujamasi netinkama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. A1-120/V-346 2.18 punkto redakcija, nėra paneigta. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-237/2012 nurodyta, kad B. P. 2008 m. vasario 6 d. gydytojų konsultacinė komisija pripažino nuolatinės priežiūros poreikį pagal kriterijų 2.18 (nurodantį demencijos (silpnaprotystės) būseną, kuomet pasireiškia vidutinis pažinimo sutrikimas) (II t., b. l. 44-47), t. y. nurodyta 2.18 punkto redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 4 d. Taip pat ekspertė Vaiva Martinkienė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad vertintuose medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, jog B. P. buvo atliktas tyrimas demencijai nustatyti, taip pat kad buvo taikytas MMSE metodas (II t., b. l. 172-176). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad B. P. medicininiuose dokumentuose iki 2008 m. kovo 5 d. nėra jokių nuorodų į išeminę smegenų ligą, demenciją, tačiau nepaisant to, teismo psichiatrijos ekspertizės akte bei teismo posėdyje ekspertė Vaiva Martinkienė nurodė, kad B. P. demencija buvo užfiksuota 2008 m. vasario 6 d. Taip pat ekspertė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad ekspertizės išvada buvo parengta nevertinant teismo posėdžio metu liudytojų duotų paaiškinimų bei 2009 m. gegužės 18 d. išraše iš medicininių dokumentų R. T. nurodytų duomenų. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes ir byloje esančią medžiagą bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojų duotus paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad B. P. 2008 m. lapkričio 20 d. įgaliojimą bei 2008 m. gruodžio 23 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį sudarė suprasdama savo veiksmus ir jų pasekmes. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismo išvadą lėmė ne atskirų įrodymų, o jų visumos įvertinimas. Pirmosios instancijos teismas vertino ne tik B. P. medicininiuose dokumentuose esančius įrašus (gydytojos R. T. 2009 m. gegužės 18 d. padarytą įrašą medicininiuose dokumentuose, kad B. P. psichinės sveikatos būklė atitiko jos amžiaus asmens protines galimybes ir kad B. P. sugeba savarankiškai priimti sprendimus (I t., b. l. 43)), bet ir B. P. gydžiusių gydytojų I. K., L. B. teisme duotus paaiškinimus (II t., b. l. 28-29). Pažymėtina, kad B. P. psichinės sveikatos būklė nekėlė abejonių ne tik gydytojoms I. K. ir L. B., bet ir ieškovių ginčijamus sandorius (Įgaliojimą ir Sutartį) patvirtinusiai trečiajam asmeniui notarei Agnei Griškevičienei, kuri teismo posėdyje nurodė, jog pati B. P. išreiškė norą sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir perleisti butą atsakovei R. N..

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad ieškovės nepaneigė atsakovės R. N. nurodytų aplinkybių, jog iki atsakovei pradedant slaugyti B. P., ieškovė S. B. nepakankamai gerai ir rūpestingai ja rūpinosi – B. P. gyveno labai apleistuose ir netvarkinguose namuose, gulėdavo šlapimu permirkusioje lovoje, jai dėl ilgo gulėjimo ant sėdmenų buvo atsiradusios opos (I t., b. l. 134-138). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įstatyme įtvirtintą sąvokos apibrėžtį išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi kvalifikuojama tokia sutartis, pagal kurią rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis – rentos porūšis, kuriam būdingi bendrieji rentos sutarties požymiai ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 straipsnio 2 dalis). Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties skiriamieji požymiai, lemiantys šių teisinių santykių reglamentavimo specifiką, yra šie: rentos mokėtojui už rentą perleidžiamas ne bet koks turtas, o tik nekilnojamasis daiktas; rentos forma – asmens išlaikymas, t. y. rentos gavėjo (jo nurodyto asmens) asmeninių poreikių tenkinimas natūra: aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja, – ir jo priežiūra (CK 6.461 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013; kt.). Teismų praktikoje nurodyta, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme; pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams; rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011). Kaip jau buvo minėta teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kita). Nagrinėjamu atveju ieškovės nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad B. P. sudarė sau nenaudingą, nepagrįstą ir neprotingą sandorį, kad jos valia buvo kitokio pobūdžio, t. y. ji nesiekė sandorio, kurio pagrindu ją iki gyvos galvos išlaikytų atsakovė, o ji už tai atsakovei perleistų butą.

Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovė R. N. vykdė Sutartį, tinkamai prižiūrėjo bei slaugė B. P.. Tai, kad B. P. buvo tinkamai prižiūrima, patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje parodymus davusi B. P. gydytoja liudytoja I. K. (II t., b. l. 27), byloje jokių duomenų, kad B. P. būtų reiškusi pretenzijas atsakovei R. N. dėl jai teikiamos priežiūros, nėra. Taip pat byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad ieškovės prižiūrėjo bei slaugė B. P. ar jos siekė tai daryti, tačiau būtent atsakovė joms neleido to daryti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovė S. B. pateikė mokėjimus atsakovei R. N. patvirtinantį raštą, iš kurio matyti, kad nuo 2007 m. rugsėjo iki 2008 metų balandžio ieškovė atsakovei kas mėnesį mokėjo po 500 Lt (I t., b. l. 17). Atsakovė R. N. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad šios sumos jai buvo mokamos ne už B. P. priežiūrą, o už atliekamus namų ruošos darbus. Analogišką aplinkybę, kad po 500 Lt per mėnesį jai buvo mokama už maisto gaminimą bei kitus darbus, atsakovė R. N. nurodė ir atsiliepime į ieškinį (I t., b. l. 134-138). Ieškovė S. B. šių atsakovės R. N. nurodytų aplinkybių iš esmės nepaneigė. Be to, byloje tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovė S. B. atsakovei R. N. už B. P. priežiūrą nuo 2008 m. gegužės mėnesio iki jos mirties (duomenys neskelbtini) nemokėjo jokio atlygio. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė R. N. organizavo B. P. laidotuves bei padengė jų išlaidas (I t., b. l. 44-45) – ieškovės šių aplinkybių neneigė ir neginčijo. Ieškovės S. B. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad atsakovė R. N. pažeidė Sutarties sąlygas, nes B. P. išlaikė ne savo pačios lėšomis, o iš B. P. gaunamų lėšų, iš esmės yra grindžiama prielaidomis – byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad B. P. skiriamomis socialinių išmokų lėšomis būtų disponavusi atsakovė R. N.. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėta ieškovės nurodoma aplinkybė būti svarbi sprendžiant Sutarties nutraukimo klausimą, tuo tarpu šioje byloje toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Įvertinusi visas pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovių ginčijama Sutartis iš esmės atitiko B. P. interesus ir buvo jai naudinga, todėl ir dėl šios priežasties pripažinti ją negaliojančia nėra pagrindo.

Taip pat teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog Įgaliojime nebuvo išreikšta B. P. valia, nes jame visiškai nebuvo aptartos Sutarties sąlygos, bei kad atsakovės R. N. siekį apgaule sudaryti sutartį patvirtina tai, kad pirma B. P. išdavė Įgaliojimą ir tik po to, praėjus neilgam laiko tarpui, buvo sudaryta Sutartis, pasirašyta ne pačios B. P., o ją pagal įgaliojimą atstovavusios ieškovės L. G.. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad trečiasis asmuo notarė Agnė Griškevičienė pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, jog tokia Sutarties sudarymo tvarka buvo pasirinkta todėl, kad jai atvykus pas B. P. iškart sudaryti Sutartį nebuvo objektyvių galimybių – trūko duomenų apie perleidžiamo turto galimą įkeitimą, nebuvo visų B. P. nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, todėl buvo įformintas Įgaliojimas ieškovei L. G., kad ši surinkusi visus reikiamus duomenis vėliau galėtų sudaryti sandorį B. P. vardu (II t., b. l. 22-26). Atsižvelgdama į pirmiau nustatytas aplinkybes, kad atsakovė R. N. išlaikymą B. P. teikė tinkamai ir kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad B. P. būtų turėjusi pretenzijų dėl jai teikiamo išlaikymo kokybės, teisėjų kolegija daro išvadą, jog vien tai, kad B. P. išduotame Įgaliojime nebuvo nurodytos visos išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sąlygos, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad jame nebuvo išreikšta B. P. valia. Tai, kad B. P. neturėjo pretenzijų dėl ieškovės L. G. jos vardu sudarytos Sutarties bei šios sutarties pagrindu atsakovės R. N. jai ilgą laiką, t. y. dvejus metus ir septynis mėnesius (nuo 2008 m. gruodžio 23 d. iki 2011 m. liepos 29 d.) teikto išlaikymo, patvirtina, kad B. P. valia sudaryti Sutartį Įgaliojime buvo iš esmės išreikšta tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nustatytas aplinkybes, t. y. kad Įgaliojimas buvo išduotas B. P. suvokiant savo veiksmus ir siekiant, jog būtų sudaryta Sutartis su atsakove R. N., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Įgaliojimas ir Sutartis nebuvo sudaryti dėl apgaulės ir kad nepažeidžia viešosios tvarkos ir geros moralės. Ieškovės nepateikė jokių galimą atsakovės apgaulę patvirtinančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovių ieškinys yra neįrodytas. Pažymėtina, kad ieškovė L. G. ginčijamų sandorių sudarymo metu gyveno B. P. bute. Be to, kaip matyti iš trečiojo asmens notarės Agnės Griškevičienės paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, ieškovė L. G. buvo namuose, kai B. P. išdavė įgaliojimą ir žinojo jos valią sudaryti Sutartį su atsakove R. N., taip pat žinojo ir suprato kokio pobūdžio dokumentą pasirašo B. P. vardu sudarant Sutartį (II t., b. l. 22-26). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog trečiasis asmuo notarė Agnė Griškevičienė turėtų materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi (skirtingai nei byloje dalyvaujančios šalys – ieškovės ir atsakovė), be to, yra valstybės įgaliotas asmuo tvirtinti sandorius, dokumentus bei vykdyti kitas Lietuvos Respublikos notariato įstatyme nustatytas funkcijas, kuriam yra keliami itin aukšti kvalifikacijos ir patikimumo reikalavimai, todėl abejoti notarės Agnės Griškevičienės parodymais nėra jokio pagrindo. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė L. G. 2008 m. lapkričio 24 d. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui pateikė B. P. išduotą Įgaliojimą ir prašymą padaryti buto, esančio Taikos per. 59-67, Klaipėdoje, kadastrinių duomenų bylos dublikatą, registro išrašą apie šį butą bei parengti registro ir kadastro bylų dokumentų kopijas (I t., b. l. 191-192). Byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių ieškovė L. G. nebūtų galėjusi suprasti Įgaliojimo ir Sutarties esmės, todėl ieškovių nurodoma aplinkybė, kad L. G. Įgaliojimo išdavimo ir Sutarties sudarymo metu buvo labai jauna ir neturėjo reikiamos patirties sudarant tokius sandorius, nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog ji nesuvokė B. P. vardu atliekamų veiksmų reikšmės. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės L. G. paaiškinimus dėl ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių ir tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus sprendė, jog B. P. valia L. G. buvo žinoma ir ieškovė L. G. atlikdama veiksmus pagal B. P. išduotą įgaliojimą (teikdama prašymą VĮ Registrų centrui dėl buto nuosavybės tesės dokumentų išdavimo ir pasirašydama Sutartį) faktiškai realizavo B. P. valią sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį su atsakove R. N., perleidžiant atsakovei B. P. nuosavybės teise priklausiusį butą. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė L. G. apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateikė ir pirmosios instancijos teismo išvadų, kad jai tikroji B. P. valia buvo žinoma ir kad ji suprato sudaromo Įgaliojimo ir Sutarties reikšmę, neginčijo.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Įgaliojimas ir Sutartis atitiko tikrąją B. P. valią ir jos interesus, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovių ginčijamų Įgaliojimo ir Sutarties galiojimo, teisingai taikė proceso ir materialiosios teisės normas, objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl teismo sprendimas atmesti ieškinį yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl neįgaliojo K. P. interesų užtikrinimo

Apeliaciniame procese apeliantas yra pagrindinis byloje dalyvaujantis asmuo, inicijuojantis apeliacinį procesą. Šio asmens materialinis ir procesinis suinteresuotumas lemia ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas ir apimtį, t. y. pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, patikrina pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tiria ir vertina, ar teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikytos materialiosios teisės normas. Tačiau CPK 320 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Byloje nustatyta, kad B. P. turėjo sūnų K. P. (I t., b. l. 150). Byloje esantys duomenys – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažymos Nr. 0355873, 0168275, 0463156, 0460518, 0683167 patvirtina, kad nuo 2008 m. sausio 17 d. iki 2009 m. sausio 16 d. K. P. buvo nustatytas 40 procentų darbingumas, nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2010 m. sausio 4 d. – 15 procentų darbingumas, nuo 2009 m. gruodžio 17 iki 2012 m. lapkričio 13 d. – 10 procentų darbingumas, o nuo 2012 m. liepos 25 d. iki 2013 m. kovo 13 d. – 15 procentų darbingumas. Šalių pateikti paaiškinimai taip pat patvirtina, kad K. P. po insulto yra neįgalus ir šiuo metu, ginčo tarp šalių dėl to nėra. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi K. P. buvo nustatyta rūpyba, o R. N. paskirta jo rūpintoja (II t., b. l. 78-79). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovių atstovo advokato Ramūno Girevičiaus ir atsakovės R. N. paaiškinimų matyti, kad K. P. yra būtina slauga, kito žmogaus priežiūra bei gyvenamoji vieta. Iš atsakovės R. N. ir ieškovių atstovo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų taip pat matyti, kad K. P. nekilnojamojo turto ir šeimos neturi. Atsakovė R. N. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad K. P. gyveno su B. P. jos bute. Pablogėjus K. P. sveiktos būklei B. P. prašė atsakovės R. N. rūpintis juo. Vykdydama šį prašymą atsakovė parsivežė K. P. iš slaugos ligoninės ir nuo tada jį prižiūri ir rūpinasi. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog Sutartimi atsakovei R. N. perleidus B. P. nuosavybės teise priklausiusį butą, vien tai, kad atsakovė R. N. yra paskirta neįgalaus K. P. rūpintoja, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog yra tinkamai užtikrinta jo teisė į gyvenamąją vietą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2010 m. gegužės 27 d. Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos fakultatyvųjį protokolą (toliau – ir konvencija) ir įsipareigojo laikytis šios konvencijos nuostatų dėl neįgaliųjų teisių užtikrinimo. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Atitinkamai ir Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas neįgalumą apibrėžia kaip dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradusį ilgalaikį sveikatos būklės pablogėjimą, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimą (2 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina, kad konvencijos 28 straipsnio 1 dalis numato, jog valstybės, konvencijos šalys, pripažįsta neįgaliųjų teisę į pakankamą gyvenimo lygį sau ir savo šeimos nariams, įskaitant pakankamą maistą, aprangą ir būstą, ir į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą ir imasi atitinkamų veiksmų, kad užtikrintų ir skatintų šios teisės įgyvendinimą. Pagal konvencijos 12 straipsnį, neįgalieji visais atvejais turi būti laikomi teisės subjektais, jie turi teisinį veiksnumą lygiai su kitais asmenimis visose gyvenimo srityse, ir valstybė imasi atitinkamų priemonių, kad suteiktų neįgaliesiems galimybę pasinaudoti pagalba, kurios jiems gali prireikti įgyvendinant savo teisinį veiksnumą. Taigi nurodyta Konvencija suponuoja tai, kad neįgaliųjų teisių apsauga turi būti kuo labiau socialiai orientuota, sudaranti jiems galimybę pasinaudojant socialine pagalba būti visaverčiais visuomenės nariais. Prioritetinė pažeidžiamo asmens (dėl psichikos sutrikimo) teisių gynyba įtvirtinta ir Civiliniame kodekse, ir Civilinio proceso kodekse, kuriame nustatyta, kad, teismui sprendžiant dėl globos paskyrimo pažeidžiamam asmeniui (dėl psichikos sutrikimo), bylą nagrinėjantis teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų apsaugotos globos ar rūpybos reikalingų asmenų teisės ir interesai. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismai turi užtikrinti, jog būtų įgyvendinta atskirų asmenų grupių prioritetinė teisių gynyba. Pažeidžiamų asmenų prioritetinei teisių gynybai turėtų būti pasirinktos priemonės pagal nustatytą neveiksnumo laipsnį, jis turėtų būti siejamas su konkrečia priemone, taikoma konkrečiam asmeniui, o tam pasiekti gali būti naudojami tarpiniai teisės aktuose įtvirtinti instrumentai, taikant įstatymo analogiją (pvz., rūpybos institutas, CK 2.11, 3.239 straipsniai), tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstituciją ar tarptautinius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, prioritetiškai turėtų būti užtikrinama ne tik dėl psichikos sutrikimų pažeidžiamų asmenų, bet ir kitokią negalią (šiuo atveju – fizinę) turinčių asmenų interesai. Pažymėtina, kad CPK taip pat yra nuostatų, numatančių neįgaliųjų teisės į gyvenamąją vietą užtikrinimą – pavyzdžiui, CPK 663 straipsnio 4 dalis, reglamentuojanti apribojimus, taikomus išieškant iš fizinio asmens turto, numato, jog teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtinų šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, neįgaliųjų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį ir interesus. Taigi, įvertinusi byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad siekiant užtikrinti neįgaliojo K. P. teisę į gyvenamąją vietą, šioje byloje būtina peržengti ieškinio ir apeliacinio skundo ribas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad Sutartyje nebuvo konkrečiai aptartos K. P. išlaikymo sąlygos, atsakovės nuosavybės teisės į butą įgijimo sąlyga Sutartyje nebuvo siejama su K. P. išlaikymu, buto savininkė yra mirusi, Sutarties nutraukimo atveju nebūtų apsaugotos K. P. teisės į butą (jam nuosavybės teise nepriklausė jokia buto dalis), o jo teisė gyventi bute turi būti apsaugota, atsižvelgdama į tai, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi K. P. buvo nustatyta rūpyba, o R. N. paskirta jo rūpintoja, bei siekdama papildomai užtikrinti neįgaliojo K. P. teisę į gyvenamąją vietą, konstatuoja, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas papildyti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir K. P. iki gyvos galvos nustatyti uzufruktą naudotis atsakovei R. N. nuosavybės teise priklausančiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini) (CK 4.141 straipsnis). Atsižvelgiant į mirusiosios B. P. valią, kad atsakovė rūpintųsi ir K. P., į K. P. sveikatos būklę bei jo negalėjimą pasirūpinti gyvenamuoju plotu, atsakovės prisiimtus įsipareigojimus rūpintis K. P., darytina išvada, kad uzufrukto nustatymas nagrinėjamu atveju geriausiai atitiks tiek atsakovės, tiek K. P. interesus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Kadangi ieškovės S. B. apeliacinis skundas iš esmės yra atmestas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškovių S. B. ir L. G. ieškinys, apeliacinės instancijos teismo yra nepakeistas, todėl atsakovė R. N. įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje pateiktas įrodymas, kad atsakovė R. N. jai atstovavusiam advokatui už teisines paslaugas sumokėjo 1 200 Lt (III t., b. l. 13-14). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovės R. N. atstovo darbo laiką ir atliktą procesinį veiksmą (parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą), už kurį prašoma priteisti 1 200 Lt, bylos sudėtingumą ir apimtį, bylos nagrinėjimo trukmę, į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.11 punkte įtvirtintą maksimalų priteistiną dydį, iš ieškovės S. B. atsakovei R. N. priteisia 1 200 Lt advokato atstovavimo išlaidų (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalimi, 320 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Papildyti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo rezoliucinę dalį tokia dalimi:

„Nustatyti trečiajam asmeniui K. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iki gyvos galvos uzufruktą – teisę naudotis atsakovei R. N. nuosavybės teise priklausančiu butu, esančiu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini)“.

Priteisti iš ieškovės S. B. atsakovei R. N. 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutarties kopiją išsiųsti Valstybės įmonei Registrų centrui.