- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-27
- Bylos Nr.
- e2S-503-614/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20368-2024-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Pareiškėjas
- C. Y. T.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos C. Y. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos C. Y. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja C. Y. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos C. Y. T. senelė A. T. (W.) (taip pat žinoma kaip I. T.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
2. Pareiškėja nurodė, kad pateikė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Aptariamas prašymas pateiktas remiantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pareiškėja siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonė. Pareiškėja prašyme dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nurodė bei pateikė Migracijos departamentui turimus dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjos senelė A. T. (W.) (taip pat žinoma kaip I. T.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Tačiau Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus įrodymus, konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėja yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonė. Pareiškėjos teigimu, ji neturi kitos galimybės įrodyti Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą, todėl pateikė teismui pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškėjos pareiškimą palikti nenagrinėtu, nes pareiškimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444 ir 445 straipsnių nuostatų ir negali būti nagrinėjamas teisme. Pareiškėja pateikė teismui A. W. Pietų Afrikos Respublikos paso kopiją, kurios Migracijos departamentas net nevertino, priimdamas sprendimą, nes pareiškėja nebuvo pateikusi Migracijos departamentui minėto dokumento kopijos, patvirtintos teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, pareiškėja nepateikė susirašinėjimo su organizacija „C. K.“, kuri patvirtintų, kokių dokumentų pagrindu „C. K.“ rašte yra padaromi įrašai apie asmenį, nepateikė susirašinėjimo su Pietų Afrikos Respublikos institucijomis. Todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą.
Šalies argumentai
4. Pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad senelės tapatybės dokumento skaitmeninę kopiją buvo gavusi iš savo tėvo, kuris yra garbaus amžiaus ir buvo nurodęs, kad originalaus dokumento nebeturi. Tačiau pareiškėjai dar kartą pasikreipus į tėvą ir, jam atlikus paiešką, A. W. Pietų Afrikos Respublikos paso originalas buvo surastas. Pareiškėja pateikė teismui notaro patvirtintą originalaus paso kopiją, patvirtintą pažyma Apostille. A. W. Pietų Afrikos Respublikos pase nurodyta informacija patvirtina, kad jame nurodytas asmuo yra ta pati 2022 m. kovo 16 d. Kauno regioninio valstybės archyvo pažymoje nurodyta I. T., gim. (duomenys neskelbtini). A. W. gimė būtent (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos vertinimu, pareiškimas atitinka CPK 445 straipsnio įtvirtintas sąlygas nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.
5. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, kad teismui pateikta A. W. Pietų Afrikos Respublikos paso kopija, kuri yra patvirtinta notaro, nebuvo pateikta Migracijos departamentui, jam nagrinėjant pareiškėjos prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir priimant sprendimą, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nėra pakankamai. Notaro patvirtinta tapatybės dokumento kopija yra reikšmingas dokumentas vertinant pareiškėjos prašymo nagrinėjimą ikiteismine tvarka, o ne pareiškėjos pareiškimo atitikimą CPK 445 straipsnio nuostatoms. Be to, pareiškėja nepateikė susirašinėjimo su „C. K.“ ir su Pietų Afrikos Respublikos institucijomis. Todėl negalima konstatuoti, kad pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Migracijos departamentas pakartotinai prašė palikti pareiškimą nenagrinėtu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 13 d. nutartimi pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliko nenagrinėtą, pareiškėjai grąžino 55 Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2024 m. spalio 15 d. mokėjimo nurodymu.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, paprašė pareiškėjos pateikti Pietų Afrikos Respublikos kompetentingų institucijų išduotus dokumentus, kurių pagrindu pareiškėjai buvo išduota laidojimo organizacijos pažyma, t. y. dokumentus, kuriuose būtų nurodyta senelės gimimo vieta, tėvo vardas ir pan. Tačiau pareiškėja nepateikė Migracijos departamentui nei susirašinėjimo su organizacija „C. K.“, kuri patvirtintų, kokių dokumentų pagrindu „C. K.“ rašte yra padaromi įrašai apie asmenį, taip pat nepateikė susirašinėjimo su Pietų Afrikos Respublikos institucijomis, kurios galėtų minėtas aplinkybes patvirtinti. Pareiškėja tik pateikė Migracijos departamentui dar vieną laidojimo organizacijos pažymą, taip pat nurodė, jog šeimos archyve išlikęs senelės Pietų Afrikos Respublikos tapatybės dokumento fragmentas ir pareiškėja neturi originalo, todėl negali pateikti notarine tvarka patvirtintos šio dokumento kopijos. Migracijos departamentas, įvertinęs tuo metu pareiškėjos jam pateiktus dokumentus ir duomenis, konstatavo, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos pilietės, tokį statusą turėjusios iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonė, todėl netenkino prašymo.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėja nepateikė Migracijos departamentui notaro patvirtintos A. W. Pietų Afrikos Respublikos paso kopijos, nurodydama, kad turi tik šio dokumento fragmentą ir neturi originalo. Tačiau po bylos iškėlimo paaiškėjo, kad pareiškėja vis dėlto turi A. W. Pietų Afrikos Respublikos paso originalą ir, atitinkamai, notaro patvirtintą jo kopiją bei pateikė ją į bylą. Migracijos departamentas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad aptariama pareiškėjos į bylą pateikta notaro patvirtinta tapatybės dokumento kopija yra reikšmingas dokumentas Migracijos departamentui vertinant pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą ikiteismine tvarka. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, neturėjo galimybės įvertinti šio dokumento, nes jis nebuvo jam pateiktas. Be to, pareiškėja nepateikė Migracijos departamentui susirašinėjimo su „C. K.“, kuris patvirtintų, kokių dokumentų pagrindu „C. K.“ rašte yra įrašai apie asmenį, taip pat nepateikė susirašinėjimo su Pietų Afrikos Respublikos institucijomis, kurios galėtų minėtas aplinkybes patvirtinti, nenurodė Migracijos departamentui dėl kokių konkrečiai aplinkybių negali tokių dokumentų pateikti ir, atitinkamai, Migracijos departamentas neturėjo galimybės tokių aplinkybių įvertinti.
9. Teismas pritarė Migracijos departamento argumentams, kad nėra pagrindo daryti išvados, kad šioje stadijoje egzistuoja būtina sąlyga juridinę reikšmę turinčiam faktui teismine tvarka nustatyti – nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėja negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 445 straipsnis). Pareiškėja ne teismine tvarka vis dar gali įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu, be kita ko pateikiant pirmiau šioje nutartyje jau aptarto paso įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją ir susirašinėjimus arba nurodyti aplinkybes, dėl kurių negali jų pateikti.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
10. Pareiškėja C. Y. T. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 13 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindė šiais argumentais:
10.1. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į tai, kad Migracijos departamentas, pateikdamas savo nuomonę dėl aptariamo naujai į bylą pateikto dokumento, rašytiniuose paaiškinimuose pabrėžė, kad Migracijos departamento vertinimu, jei pareiškėja Pietų Afrikos Respublikos paso notarinę kopiją būtų pateikusi migracijos departamentui kartu su savo prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, minėto dokumento pateikimas neturėtų esminės įtakos Migracijos departamento sprendimui dėl konstatavimo, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nėra pakankamai. Palikus pareiškimą nenagrinėtu aptariamu pagrindu (t. y., kad pareiškėjos pateiktas naujas dokumentas nebuvo įvertintas ikiteismine tvarka), atsižvelgiant į Migracijos departamento aiškiai išreikštą poziciją dėl šio dokumento, tai lemtų tą patį teisinį rezultatą – pareiškėja savo atžvilgiu tiesiog sulauktų dar vieno analogiško Migracijos departamento sprendimo. Pareiškėja neišvengiamai vėl turėtų kreiptis į teismą su analogišku pareiškimu. Toks ikiteisminės procedūros kartojimas yra beprasmiškas ir betikslis.
10.2. Pareiškėja yra pateikusi net tris žydų laidojimo organizacijos „C. K.“ raštus: 2005 m. lapkričio 28 d. laidojimo paraišką; 2023 m. lapkričio 7 d. raštą ir 2024 m. balandžio 21 d. raštą, kuriuo paaiškinta, kokiu pagrindu padaryti įrašai apie pareiškėjos senelę. Johanesburgo žydų laidojimo organizacijos „C. K.“ laidojimo paraiška, kurioje nurodyta, kad A. W., gim. (duomenys neskelbtini), hebrajiškas vardas I., H. duktė, mergautinė pavardė T., mirė (duomenys neskelbtini), buvo išduota 2005 m. lapkričio 28 d., t. y. prieš 19 metų. Pareiškėja dar kartą kreipėsi į šią organizaciją, prašydama pateikti turimą informaciją apie jos senelę ir į šį kreipimąsi gavo atsakymą – 2023 m. lapkričio 7 d. Johanesburgo žydų laidojimo organizacijos „C. K.“ raštą. Migracijos departamentui iškėlus klausimą, kokiu pagrindu surašyti šie dokumentai, pareiškėja dar kartą kreipėsi į minėtą organizaciją ir gavo paaiškinimą – 2024 m. balandžio 21 d. žydų laidojimo organizacijos „C. K.“ raštą, kurį 2024 m. gegužės 24 d. pateikė Migracijos departamentui. Šiame rašte paaiškinama, kad 2023 m. lapkričio 7 d. „C. K.“ raštas dėl velionės A. W. buvo išduotas pagal laidojimo informaciją ir antkapinį paminklą, kurie patvirtina, kad A. W. mergautinė pavardė buvo T., antkapyje įrašytas hebrajiškas vardas I. (H. dukra), gimimo metai – (duomenys neskelbtini), o gimimo vieta – (duomenys neskelbtini) (prie šio laiško pridedama jos antkapinio paminklo nuotrauka); asmens dokumentas, kuris patvirtina, kad A. W. (gim. T.) gimė (duomenys neskelbtini); informacija apie atvykimą, kuri patvirtina, kad I. T. atvyko į Pietų Afriką 1936 m.; G. dukrai I. T., gim. (duomenys neskelbtini), išduota Lietuvos paso kortelė, kurioje esanti jos nuotrauka atitinka jos vestuvių nuotrauką. Pareiškėja pateikė susirašinėjimo su „C. K.“ organizacija dokumentus, kuris patvirtina, kokių duomenų pagrindu „C. K.“ rašte yra įrašai apie asmenį.
10.3. Nėra pagrįsti skundžiamos nutarties argumentai, kad pareiškėja nepateikė susirašinėjimo su Pietų Afrikos Respublikos institucijomis, kurios galėtų minėtas aplinkybes patvirtinti, nes pareiškėja kreipėsi į oficialią Pietų Afrikos Respublikos instituciją, kuri disponuoja dokumentais apie asmens teisinį statusą: Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamentą. Ši institucija pateikė archyvinius dokumentus, patvirtinančius pareiškėjos senelės santuokos, vaiko gimimo ir mirties įrašus, taip pat informaciją apie jos gimimo vietą Lietuvoje bei nuolatinio gyvenimo Pietų Afrikos Respublikoje iki mirties aplinkybes. Taip pat kartu su pareiškimu buvo pateikti duomenys iš kitų užsienio archyvų, t. y. Jungtinės Karalystės nacionalinio archyvo, kuris saugo informaciją apie Pareiškėjos senelės, Lietuvos pilietės, 1936 m. išvykimą į Pietų Afriką. Šiuose dokumentuose nurodyta informacija apie senelės gimimą (duomenys neskelbtini) ir turėtą Lietuvos pilietybę. Siekdama surinkti duomenis apie senelės turėtą Lietuvos pilietybę, pareiškėja kreipėsi į visas galimas institucijas ir surinko informaciją tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio valstybių archyvų ir daugiau oficialių dokumentų, išskyrus tuos, kurie yra išlikę šeimos archyve ir užsienio institucijose, pateikti negali.
Atsiliepimas
11. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atskirąjį skundą grindė šiais argumentais:
11.1. Atskirojo skundo argumentai dėl A. W. Pietų Afrikos Respublikos paso notarinės kopijos pateikimo teismui nekeičia fakto, kad pareiškėja nesilaikė ikiteisminės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė tik A. W. Pietų Afrikos Respublikos paso kopiją, kurios Migracijos departamentas nevertino, nes minėto dokumento kopijos tikrumas nėra patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka.
11.2. Johanesburgo žydų laidojimo draugija „C. K.“ tai žydų bendruomeninė organizacija. Jos išduodami dokumentai negali būti laikomi oficialiais, galinčiais patvirtinti konkretaus asmens gyvenimo faktus, kadangi juose nenurodoma, kokių dokumentų pagrindu surašomi duomenis ir koks jų pirminis šaltinis. „C. K.“ išduotame dokumente tik daromos prielaidos, kad „A. W. (merg. T.), taip pat žinoma kaip I. arba I., gim. (duomenys neskelbtini)“ ir „jos hebrajiškas vardas buvo I. (H. dukra)“, šių duomenų neįmanoma nustatyti iš pareiškėjos teismui pateiktų oficialių dokumentų. Pareiškėja teismui nepateikė susirašinėjimo su Pietų Afrikos Respublikos institucijomis, kuris galėtų minėtas aplinkybes patvirtinti.
11.3. Pareiškėja teismui nepateikė susirašinėjimo su Pietų Afrikos Respublikos ir Jungtinės Karalystės institucijomis, kuris patvirtintų, kad juridinę reikšmę patvirtinančių dokumentų nėra ar jų negalima atkurti. Pavieniai dokumentai iš šių valstybių archyvų patvirtina, kad į šiuos archyvus buvo kreiptasi, tačiau nepatvirtina, kad juridinę reikšmę patvirtinančių dokumentų nėra ar jų negalima atkurti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliko nenagrinėtą, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose).
15. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes teisės kreiptis į teismą pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį (EŽTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13; 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06). CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas, negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu.
16. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisminės gynybos prieinamumo principo, ne kartą yra išaiškinęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Nustatytos tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021).
17. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelė A. T. (W.) (taip pat žinoma kaip I. T.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėja pareiškime nurodė, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas lemtų tai, kad pareiškėja įgytų Pilietybės įstatyme įtvirtintą subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 7 dalis).
18. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tvarką detalizuoja CPK nuostatos. CPK 445 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020, 19 punktas).
19. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-790-943/2017). Išankstinio ginčų sprendimo tvarka gali būti nustatyta įstatymuose (CPK 22 straipsnio 1 dalis).
20. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Taigi Pilietybės įstatyme yra imperatyviai nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka.
21. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, paprašė pareiškėjos papildomai pateikti Pietų Afrikos Respublikos kompetentingų institucijų išduotus dokumentus, kurių pagrindu buvo išduota 2023 m. lapkričio 7 d. laidojimo organizacijos „C. K.“ pažyma, t. y. dokumentus, kuriuose būtų nurodyta A. W. gimimo vieta (miestas), tėvo vardas, jos kiti vardai ir pan. Pareiškėja papildomai pateikė Johanesburgo žydų laidojimo draugijos „C. K.“ 2024 m. balandžio 21 d. išduotos pažymos, kurioje nurodyta, kad 2023 m. lapkričio 7 d. C. K. raštas dėl velionės A. W. buvo išduotas pagal turimą informaciją ir šeimos įrašus, kurie patvirtina, kad jos gimimo vieta yra (duomenys neskelbtini), t. y. laidojimo informacija ir antkapinis paminklas, kurie patvirtina, kad A. W. mergautinė pavardė buvo T., antkapyje įrašytas hebrajiškas vardas I. (H. dukra), gimimo metai – (duomenys neskelbtini), o gimimo vieta – (duomenys neskelbtini); asmens dokumentas, kuris patvirtina, kad A. W. (gim. T.) gimė (duomenys neskelbtini); informacija apie atvykimą, kuri patvirtina, kad I. T. atvyko į Pietų Afriką 1936 m.; G. dukrai I. T., gim. (duomenys neskelbtini), išduota Lietuvos paso kortelė, kurioje esanti jos nuotrauka atitinka jos vestuvių nuotrauką. Pareiškėja taip pat pateikė pareiškėjos atstovo rašytinį paaiškinimą, kuriame jis nurodė, kad šeimos archyve yra išlikęs pareiškėjos senelės Pietų Afrikos tapatybės dokumento fragmentas, kuriame nurodyta, kad A. W. gimusi (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjos šeima šio dokumento originalo neturi, todėl šio dokumento kopijos, patvirtintos notarine tvarka, pateikti negali. Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelė A. T. (W.), gim. (duomenys neskelbtini), ir I. T., G. d., gim. (duomenys neskelbtini), yra vienas ir tas pats asmuo, taip pat nėra dokumentų patvirtinančių, kad pareiškėjos senelė A. T. (W.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, todėl nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonė.
22. Pareiškėja kreipėsi į pirmosios instancijos teismą pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos C. Y. T. senelė A. T. (W.) (taip pat žinoma kaip I. T.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pažymėtina, kad teikdama teismui rašytinius paaiškinimus pareiškėja pateikė teismui notaro patvirtintą A. W. Pietų Afrikos Respublikos paso kopiją, kurios nebuvo pateikusi Migracijos departamentui su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas rašytiniuose paaiškinimuose teismui nurodė, kad aptariama pareiškėjos į bylą pateikta notaro patvirtinta tapatybės dokumento kopija yra reikšmingas dokumentas Migracijos departamentui vertinant pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą ikiteismine tvarka. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, neturėjo galimybės įvertinti šio dokumento, nes jis nebuvo jam pateiktas.
23. Pažymėtina, kad pareiškėja Migracijos departamentui, išskyrus susirašinėjimą su organizacija „C. K.“, jokių kitų susirašinėjimų su Pietų Afrikos Respublikos institucijomis, kurie galėtų patvirtinti, jog pareiškėjos senelė A. T. (W.), gim. (duomenys neskelbtini), ir I. T., G.o d., gim. (duomenys neskelbtini), yra vienas ir tas pats asmuo, kad pareiškėjos senelė A. T. (W.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė arba, kad Pietų Afrikos Respublikos institucijose tokių domenų nėra ar jų negalima atkurti. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja neinformavo Migracijos departamento ir nepateikė jam jokių įrodymų, kad dėjo visas pastangas ir apskritai siekė gauti tokius dokumentus iš oficialių Pietų Afrikos Respublikos institucijų, jog teikė joms prašymus / paklausimus / raštus, o šios institucijos būtų atsisakiusios pareiškėjui suteikti norimą informaciją ir / ar išduoti ją patvirtinančius dokumentus. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad Migracijos departamentas neturėjo galimybės tokių aplinkybių įvertinti.
24. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad šioje stadijoje egzistuoja būtina sąlyga juridinę reikšmę turinčiam faktui teismine tvarka nustatyti – nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėja negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 445 straipsnis), į ką pagrįstai atsižvelgė pirmosios instancijos teismas.
25. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo tvarką ir sąlygas, ir po civilinės bylos iškėlimo nustatęs, kad pareiškėja nesilaikė įstatyme imperatyviai nustatytos privalomos ikiteisminės tvarkos ir šia tvarka jis dar turi galimybę pasinaudoti, vadovaudamasis CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai pareiškėjos pareiškimą paliko nenagrinėtą. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.