Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

vienasmeniškai teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui P. M. dėl skolos už valstybinės žemės nuomą priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo P. M. valstybinės žemės nuomos mokesčio nepriemoką – 242,78 Lt už 2006 - 2011 m., 5 proc. metines palūkanas pagal CK 6.210 str. 1 d. – 49,20 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad atsakovas iki 2011 m. sausio 29 d. buvo nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) 0,012 ha nuomininkas pagal 2006 m. kovo 1 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N21/2006-0021. Minėtame žemės sklype, laikotarpiu 2005 m. gruodžio 15 d. – 2011 m. sausio 29 d. atsakovui priklausė nekilnojamasis turtas, kuris buvo perleistas. Tarp šalių sudaryta sutartis galiojo nuo 2005 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. sausio 29 d. ir buvo išregistruota tik 2013 m. sausio 23 d. Atsakovas 2006 m. – 2011 m. nevykdė pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už sklypo nuomą, todėl yra skolingas savivaldybės administracijai 242,78 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio.Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir prašė atmesti kaip nepagrįstą, taikyti sutrumpintą 5 m. ieškinio senaties terminą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nėra skolingas už buto (duomenys neskelbtini), žemės nuomos sutartį, nes ji nutraukta Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 4-7632. Pažymėjo, kad butas yra parduotas 2011 m. vasario mėn., todėl atsakovas nėra nekilnojamojo turto stovinčio ant ginčo žemės sklypo savininkas ir negali būti laikomas valstybinės žemės nuomininku. Taip pat nurodė, kad ieškovas reikalaudamas žemės nuomos mokesčio, remiasi teisės norminiais aktais, kurie nėra įsigalioję, nes nėra tinkamai paskelbti vietos spaudoje. Palūkanos už mokesčio nesumokėjimą nėra nustatytos jokiame įstatyme, taip pat nenumatytos sutartyje.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo P. M. 44,86 EUR valstybinės žemės nuomos mokesčio nepriemoką už 2008 – 2011 metus ir 4,46 EUR palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 44,86 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-03-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 23,46 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos naudai. Priteisė iš ieškovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 4,63 EUR, iš atsakovo P. M., 3,19 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad nenustačius, kad atsakovas 2007 m. kreipėsi į nuomotoją dėl sutarties nutraukimo, nėra pagrindo išvadai, kad 2007 metais nuomos sutartis buvo nutraukta. Be to, nenuginčytas ir galiojantis minėtas 2013 m. sausio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriaus vedėjo įsakymas taip pat patvirtina, jog tarp ieškovo ir atsakovo galiojusi valstybinės žemės nuomos sutartis 2007 metais nebuvo nutraukta.

6. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas nepateikė duomenų apie Klaipėdos savivaldybės tarybos 2004-01-29 sprendimo Nr. 1-04 paskelbimą įstatymo nustatyta tvarka – vietinėje spaudoje. Tačiau sprendė, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo laikyti sprendimą negaliojančiu. Pažymėjo, kad sprendimas nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, o atsakovo prievolė mokėti nuomos mokestį kyla nuomos sutarties, CK 6.487 str. 1 d. bei kitų teisės aktų pagrindu. Nuomos sutarties 9 p. šalys susitarė dėl išnuomoto žemės sklypo dalies vertės (3348,86 Lt). Mokėtinas nuomos mokestis apskaičiuojamas dauginant išnuomoto sklypo dalies vertę, nustatytą nuomos sutartyje, iš žemės nuomos mokesčio tarifo 1,5 proc.

Vadovaudamasis CK 1.125 str. 9 d. nuostatomis, bei esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, atmetė ieškovo reikalavimą priteisti nuomos mokestį, apskaičiuotą už 2006 metus – 37,67 Lt ir už 2007 metus – 50,23 Lt ir priteisė 154,88 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2008-2010 metus ir 2011 m. vieną mėnesį.Vadovaudamasis CK 6.37 ir 6.210 str. 1 d. pagrindu iš atsakovo ieškovui priteisė 5 proc. metines palūkanas už priteistą 154,88 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-03-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Teismas, įvertinęs suteiktų paslaugų, atsiliepimo apimtį sprendė, jog yra teisinis pagrindas sumažinti atsakovo prašomą priteisti bylinėjimų išlaidų dydį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas P. M. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ieškovas reikalauja žemės nuomos mokesčio, remdamasis teisės norminiais aktais, kurie nėra įsigalioję, nes nėra tinkamai paskelbti vietos spaudoje. Ieškovas iki šiol nepateikė jokių įrodymų, kad teisės aktai, kuriais remiasi ieškovas yra įsigalioję. Apeliantas taip pat prašo atmesti ieškovo reikalavimą priteisti žemės nuomos mokestį ir palūkanas už žemės mokestį, kadangi jie turi būti nustatomi tik įstatymu. Civilinis kodeksas nereglamentuoja mokesčių dydžio ir palūkanų už tariamai nesumokėtus mokesčius dydžio, nes yra skirtas reglamentuoti ne viešosios teisės sričiai priskiriamų mokestinių teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovo.Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo patirtos 1500 Lt bylinėjimosi išlaidos yra neproporcingai didelės, įvertinus, kad atsiliepimą parengė ne advokatas ir bylos sudėtingumą ir apimtį. Ši teismo sprendimo dalis yra visiškai nemotyvuota, teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl byla laikytina nesudėtinga ir atsiliepimo parengimo sąnaudos laikytinos per didelėmis vien tik todėl, kad atsiliepimą parengė ne advokatas. Ieškovas pateikė į bylą didelės apimties dokumentą – du atsiliepimus į ieškinį ir į patikslintą ieškinį už kuriuos atsiskaitė su juos parengusia įmone. Nors ieškovas gali tvirtinti, kad B. M. įmonė, suteikusi atsakovui teisines paslaugas, teisėtai neteikia teisinių paslaugų, tačiau ekonominių veiklų klasifikatorius nėra taikomas individualioms įmonėms. Apelianto nuomone, teisiniu požiūriu ši byla yra sudėtinga tiek teisine, tiek technine prasme.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos miesto savivaldybė su juo nesutiko prašė jį atmesti ir Vilniaus m. apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ir taikė teisės aktus. Pagrįstai sprendė, kad nors ieškovas nepateikė duomenų apie Klaipėdos miesto savivaldybės 2004 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 104 paskelbimą įstatymų nustatyta tvarka, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo laikyti sprendimą negaliojančiu, be to atsakovo pareiga mokėti nuomos mokestį kyla iš nuomos sutarties, CK 6.487 str. 1 d. bei kitų teisės aktų pagrindu. Apeliacinio skundo argumentai, dėl teisės aktų galiojimo ir nuomos sutarties nutraukimo buvo išdėstyti ir ieškinyje, teismas juos įvertino bei dėl jų pasisakė.Pažymėjo, kad valstybinės žemės nuomą reglamentuoja CK 6.551, 6.552 str., Žemės įstatymo 9 str., LR Vyriausybės nutarimas „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ nustatyti nuomos mokesčio mokėjimo terminai, sąlygos bei numatyta, kad konkretų mokesčio tarifą nustato savivaldybės. Klaipėdos miesto savivaldybės 2003 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 4 (su vėlesniais pakeitimas), nustatytas tarifas nekito nuo 2006 m. ir buvo 1,5 proc. Atkreipė dėmesį, jog žemės sklypo vertė, plotas bei mokesčio tarifas yra nurodomi einamųjų metų žemės nuomos mokesčio deklaracijoje.Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 93 str. 2 d. paskirstydamas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai teismo patenkintų bei atmestų reikalavimų daliai. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nėra pagrįsti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo kaip valstybinės žemės nuomotojo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio nepriemoką.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei šalių argumentus, konstatavo, jog atsakovo pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį kyla iš nuomos sutarties, CK 6.487 str. 1 d. bei kitų teisės aktų pagrindu.Apeliantas skundą grindžia tuo, jog norminiai teisės aktai (savivaldybės nutarimai), kuriais remiasi ieškovas reikalaudamas priteisti žemės nuomos mokestį nėra įsigalioję, nes nėra paskelbti įstatymų nustatyta tvarka, todėl jis neturi pareigos mokėti žemės nuomos mokestį ir palūkanas, kadangi mokesčiai gali būti nustatomi tik įstatymu. Atkreiptinas dėmesys, jog iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame atsakovas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę ir argumentus, kurie jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir dėl jų išsamiai pasisakyta. Apeliantas skųsdamas teismo sprendimą nenurodė kokias materialinės ar proceso teisės normas netinkamai taikė ir aiškino pirmosios instancijos teismas ir kokios aplinkybės būtų pagrindu naikinti skundžiamą sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovas, nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.Pažymėtina, jog valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010; kt.). Žemės nuoma, kaip ir nuoma, yra privatinės teisės institutas, o nuomos santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai (CK 1.1 str. 1 dalis). Šių santykių civilinio teisinio pobūdžio nekeičia tai, kad vienas iš santykio subjektų yra valstybė, savivaldybė ar jų institucija (pareigūnas). Valstybė ir savivaldybės, būdamos tam tikro turto savininkės (Konstitucijos 47 straipsnis), civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais kartu su kitais civilinių teisinių santykių subjektais. Taigi žemės nuomos santykiams, nepriklausomai nuo juose dalyvaujančių subjektų, taikytinos Civilinio kodekso šeštosios knygos XXIX skyriaus normos. Atsižvelgiant į išdėstytą, atmestini apelianto argumentai, jog ginčo teisiniams santykiams netaikytinos civilinio kodekso nuostatos.CK 6.552 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Žemės įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta nuostata, kad be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarime Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.4 p., 1.5 p. numatyta, jog konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba, nuomos mokesčio dydį apskaičiuoja valstybinės žemės nuomotojas. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad atsakovas 2006-03-01 Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N21/2006-0021, pagrindu nuomojosi Lietuvos Respublikai priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,012 ha dalį. Minėtoje sutartyje šalys susitarė dėl žemės sklypo vertės, taip pat numatė, kad ieškovas turi teisę kas tris metus perskaičiuoti išnuomoto be aukciono žemės sklypo vertę, nuo kurios skaičiuojamas žemės nuomos mokestis. Pažymėtina, jog kasacinis teismas, analizuodamas nuomos sutarties ir faktinio žemės naudojimo santykių tarpusavio ryšį prievolės mokėti mokestį už naudojimąsi valstybine žeme aspektu, yra nurodęs, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovo pareiga mokėti žemės nuomos mokestį kyla visų pirma iš įstatymo ir ginčo šalių sudarytos nuomos sutarties. Kaip matyti, teisė nustatyti konkretų valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifą suteikta ieškovui įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad šiuo atveju jam nekyla pareiga mokėti ieškovo reikalaujamą priteisti valstybinės žemės nuomos mokestį, kadangi nėra įstatymo nustatančio mokesčio dydį. Teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad vien ta aplinkybė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003-01-30 sprendimas Nr. 4 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ (su vėlesniais pakeitimais), kuriuo nustatyti mokesčio tarifai, paskelbtas įstatymo nustatyta tvarka, savaime nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovas neturi pareigos mokėti jam įstatymo nustatyta tvarka nustatyto mokesčio. Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, minėtas tarybos nutarimas nėra nuginčytas ar kompetentingos institucijos pripažintas negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė 44,86 EUR valstybinės žemės mokesčio nepriemoką ieškovui. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria priteistos palūkanos už laiku nesumokėtą nuomos mokestį. Atkreiptinas dėmesys, jog šį skundo argumentą grindžia tuo, kad palūkanos gali būti nustatomos tik įstatymu. Atmetant šiuos apelianto argumentus pažymėtina, jog CK 6.37 str. 1 d. nustatyta, kad palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba pačios šalys susitarimu. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Ieškovas palūkanų reikalauja pagal CK 6.210 str. 1 d. Šioje teisės normoje yra numatytos palūkanos už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą (CK 6.37 str.). Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad tokie nuostoliai atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, taigi iš anksto numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 str. 2 d., 6.261 str.). Neabejotina, kad tokias įstatymų numatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė jokių kitokių prievolės nevykdymo padarinių. Taigi tuo atveju, jeigu šalys nėra sulygusios dėl kitokios nuomininko atsakomybės formos, t. y. nuomotojo nuostolių kompensavimo delspinigiais, ieškovas pagrįstai reikalavo ir pirmosios instancijos teismas priteisė palūkanas skirtas kompensuoti jam minimalius nuostolius per įstatymų numatytą palūkanų, apskaičiuotų iki bylos iškėlimo teisme, institutą, taip pat procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Apeliantas taip pat kvestionuoja skundžiamą sprendimą tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teises normas reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir nepagrįstai sumažino atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuo apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.Pažymėtina, jog pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar visa advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginama. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Teismas, spręsdamas dėl jų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (toliau – Rekomendacijos), nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011 ir kt.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo buvo prašoma priteisti iš ieškovo 1500 Lt išlaidų už suteiktas teisines paslaugas. Teismas, konstatavęs, kad ieškovo ieškinį iš dalies patenkina, atsižvelgęs į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją bei bylos sudėtingumą sumažino atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priteisė jam iš ieškovo 210 Lt už teisines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teises normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas įrodinėdamas patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikė pinigų priėmimo kvitą – serija BLB Nr. 4311828, 1500 Lt suma. Minėtame kvite nurodoma, kad suteikta paslaugas – atsiliepimo į ieškinį surašymas. Skirtingai nei nurodo apeliantas jis gindamas nuo pareikšto ieškinio nepateikė didelės apimties dokumento, pateiktas atsiliepimas (t.1., b.l. 32) į ieškinį yra 1 lapo, nereikalavęs daug laiko sąnaudų ir specialių teisinių žinių, kadangi jame iš esmės dėstomas nesutikimas su ieškiniu ir faktinės bylos aplinkybės. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad atsakovui buvo teikiama teisinė pagalba parengiant atsiliepimą į patikslintą ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byla nėra didelės apimties ir sudėtinga dėl teisės taikymo ir dėl faktinių aplinkybių apimties, ieškinys buvo pareikštas dėl nedidelės sumos, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos sumažintos pagrįstai.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas priėmė iš esmės teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.