Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs D. M. skundą dėl 2016 m. birželio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarties, kuria atmestas D. M. prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties paduoti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir D. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų ir septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

2016 m. sausio 13 d. Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtas nuteistojo D. M. prašymas peržiūrėti jo baudžiamąją bylą Nr. 1-163-174/2010 ir pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę, įskaitant vienerių metų lygtinio paleidimo laiką.

2016 m. birželio 13 d. Klaipėdos apygardos teisme gautas nuteistojo D. M. prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties paduoti.

2016 m. birželio 28 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi šis nuteistojo prašymas buvo atmestas. Įvertinęs nuteistojo nurodytas aplinkybes, apygardos teismas konstatavo, kad D. M. tinkamai nesirūpino savo teisių įgyvendinimu, jo elgesys nebuvo apdairus ir rūpestingas, todėl nuteistojo D. M. nurodytos termino praleidimo priežastys teismo nebuvo pripažintos svarbiomis.

Skundu nuteistasis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį. Nurodo, kad skundžiamoje nutartyje teismas neatsižvelgė į tai, jog tokio pobūdžio bylose formuojama nauja teismų praktika, kurios nuteistasis, kaip asmuo, neturintis specialiųjų teisinių žinių, negalėjo žinoti. Pasak D. M., jam pasikreipus dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, vyko susirašinėjimas tarp įvairių teisinių institucijų, reikėjo išreikalauti tam tikrus procesinius dokumentus. Tai užėmė nemažai laiko, todėl ir buvo praleistas terminas skundui paduoti, kurį jis prašo atnaujinti. Nuteistojo teigimu, laiku paduoti skundą jam sutrukdė ir tai, jog jis jau ilgą laiko tarpą atlieka laisvės atėmimo bausmę. Pagrįsdamas skunde nurodytas aplinkybes, D. M. pateikė aukštesniajam teismui 2016 m. liepos 13 d. Vilniaus pataisos namų raštą Nr. 42-93811, patvirtinantį, kad 2016 m. sausio 22 d. iš nuteistojo buvo priimtas vienas laiškas išsiuntimui į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą.

Skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 364 straipsnio 3 dalimi, skundai dėl apygardos teismo nutarties, susijusios su nuosprendžio vykdymu, paduodami Lietuvos apeliaciniam teismui per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos.

BPK 102 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl svarbių priežasčių praleistas terminas gali būti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi atnaujintas. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodoma, kad sprendžiant termino praleidimo klausimą, būtina užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama suteiktomis teisėmis, todėl reikia atsižvelgti į sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus. Asmuo pats turi rūpintis tinkamu savo teisių įgyvendinimu ir pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai asmuo elgiasi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai.

Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad 2016 m. sausio 13 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartis nuteistajam buvo išsiųsta jos priėmimo dieną, t. y. 2016 m. sausio 13 d. (T3, b. l. 126). 2016 m. sausio 28 d. nuteistajam buvo išsiųsta minėtos įsiteisėjusios nutarties kopija (T3, b. l. 127). Taigi D. M. buvo laiku ir tinkamai pranešta apie jo prašymo išnagrinėjimo rezultatą. Taip pat jau 2016 m. sausio pabaigoje jam buvo žinoma, kad negavus iš jo jokio skundo, 2016 m. sausio 13 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartis įsiteisėjo. Nepaisant to, nuteistasis savo nesutikimo su teismo priimtu procesiniu sprendimu neišreiškė, teismui jokių prieštaravimų nepateikė bei priežasčių, trukdančių jam tą padaryti, nenurodė. Su prašymu dėl praleisto termino atnaujinimo nuteistasis į teismą kreipėsi tik 2016 m. birželio 13 d. (T3, b. l. 130), t. y. praėjus net penkiems mėnesiam po 2016 m. sausio 13 d. priėmimo. Esant šioms aplinkybėms, pritartina apygardos teismo išvadai, jog D. M. tinkamai nesirūpino savo teisių įgyvendinimu, jo elgesys nebuvo apdairus ir rūpestingas, o praleisto termino praleidimo priežastys negali būti pripažintos svarbiomis. Šios išvados nepaneigia nuteistojo kartu su skundu pateiktas 2016 m. liepos 13 d. Vilniaus pataisos namų raštas Nr. 42-93811, iš kurio matyti, kad 2016 m. sausio 22 d. D. M. išsiuntė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai vieną laišką. Pažymėtina, kad savo skunde nuteistasis mini susirašinėjimą, vykusį tarp jo ir įvairių teisinių institucijų, tačiau jo pateiktas raštas patvirtina tik vieno laiško valstybinei institucijai išsiuntimą. Kita vertus, jau 2016 m. sausio 22 d. žinodamas, kad kreipsis dėl nemokamos teisinės pagalbos jam suteikimo, nuteistasis galėjo apie tai pranešti nutartį priėmusiam teismui. Juo labiau, kad tokio pranešimo surašymas nereikalauja specialių teisinių žinių. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog kreipdamasis su prašymu į apygardos teismą bei teikdamas šį skundą, nuteistasis iš esmės nepateikė jokių jo nurodomas aplinkybes patvirtinančių dokumentų, kuriuos, vykstant intensyvesniam susirašinėjimui su valstybinėmis institucijomis bei jam teikiant įvairius jo sunkią materialinę padėtį patvirtinančius dokumentus, D. M. neabejotinai turėtų turėti.

Tuo pačiu aukštesnysis teismas pažymi, kad nuteistasis savo skunde nepagrįstai nurodo, jog šiuo metu yra formuojama nauja teismų praktika dėl lygtinio paleidimo laiko įskaitymo į nuteistiesiems skiriamą galutinę subendrintą bausmę. D. M. minimoje byloje Nr. 1S-19-319/2016 toks laikas į nuteistajam paskirtą bausmę vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi buvo įskaitytas, kadangi naują nusikalstamą veiką asmuo padarė dar iki nuosprendžio ankstesnėje byloje (kurioje asmeniui, neatlikus visos jam paskirtos bausmės, buvo pritaikytas lygtinio paleidimo institutas) priėmimo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, veikos, už kurių padarymą D. M. nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu, buvo įvykdytos 2009 m. liepos - rugpjūčio mėnesiais (T3, b. l. 50), t. y. po 2005 m. liepos 1 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio, kuriuo paskirtos bausmės atlikimo metu nuteistajam buvo taikytas lygtinis paleidimas, D. M. priėmimo.

Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytų aplinkybių visumą, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti ją skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

D. M. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.