Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis vidurinį išsilavinimą, nedirbantis, vedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas 2007-02-23 pagal LR BK 181 str. 3 d. – 4 m. laisvės atėmimo bausme; 2008-05-09 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas 2009-12-21 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, pagal LR BK 180 str. 3 d. BK 181 str. 3 d. BK 25 str. 3 d. 239 str. 1 d. – 6 m. 7 mėn. laisvės atėmimo bausme, teistumas neišnykęs, kaltinamas pagal BK 260 str. 3 d.

A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis 11 klasių išsilavinimą, nedirbantis, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal BK 22 str.1 d. 260 str. 3 d. BK 302 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis D. M. neteisėtai laikė ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti, tai yra:

Teismas tiki šio kaltinamojo parodymais tiek, kiek jie atitinka faktines bylos aplinkybes, tai yra tiek, kiek yra objektyvių įrodymų byloje, susijusių su kaltinamuoju A. S.. Apie tai bus pasisakyta vėliau.

Šiais kaltinamojo parodymais teismas tiki, nes jie atitinka faktines bylos aplinkybes.

Be kaltinamųjų prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, jų kaltė įrodyta ir kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Liudytojas S. B. patvirtino tas aplinkybes, kad važiuodamas automobiliu, baigiantis tarnybos laikui, sodininkų bendrijoje ant kelio pamatė stovintį automobilį, šalia kurio stovėjo dviratininkas, kuris kalbėjosi su vairuotoju. Jam pasirodė įtartina, nes po sodus dažnai važinėja asmenys, kurie neturi vairuotojo pažymėjimo, o ir automobilis stovėjo viduryje kelio. Todėl jis paprašė partraukti automobilį į šalikelę ir pateikti vairuotojo pažymėjimą, kuris jam ir buvo pateiktas. Iš pateikto pažymėjimo jis nesuprato, kad jis nepriklauso jį pateikusiam asmeniui, nes nuotraukos pažymėjimuose labai neryškios. Tačiau jam pasidarė įtartina, kad vairuotojas atrodė sunerimęs, todėl nusprendė apžiūrėti automobilį. Bagažinėje nieko įtartino nerado. Po keleivio sėdyne jis rado paketėlį. Tada vairuotojas ėmė bėgti. Jis jį vijosi, tačiau nepagavo, nes nenorėjo ilgam laikui palikti paketo, kurį rado automobilyje.

Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų metu liudytojas S. B. atpažino A. S. kaip asmenį, kuris įvykio dieną vairavo automobilį „Mazda 121“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei pateikė R. K. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą (t. 1, b. l. 78–80).

Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu 2009-08-10 16.02 val., 16.31 val. užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp A. S. (Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir D. M. (Nr. (duomenys neskelbtini) ), jų metu kalbama apie psichotropinių medžiagų perdavimą. 16.23 val., 16.31 val. užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp D. M. (Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir A. G. (Nr. (duomenys neskelbtini) ), kurių metu D. M. nurodo A. G., kur ir kokį paketą su psichotropine medžiaga perduoti A. S.. 16.48 val. užfiksuotas telefoninis pokalbis tarp D. M. (Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir A. G. (Nr. (duomenys neskelbtini) ), jo metu A. G. pasako, kad A. S. sulaikė policija. 2009-08-11 12.48 val., 13.02 val., 14.06 val., 14.18 val. užfiksuotos SMS žinutės tarp A. S. (Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir nenustatyto asmens, jose A. S. rašo apie tai, kad 2009-08-11 policija jo vairuojamame automobilyje rado 0,5 kg narkotikų (t. 1, b. l. 115–125).Teismo posėdžio metu išklausius telefoninius pokalbius ir perskaičius SMS žinutes, kaltinamasis M. patvirtino, kad tai jo pokalbiai. A. S. paaiškino, kad neprisimena, kam rašė tokias žinutes.

Nors kaltinamasis D. M. teigia, kad kaltinamasis A. S. prašė jo, kad šis parduotų jam 400 g, vėliau jau teigė, kad 200 g psichotropinių medžiagų, kurias jis turėjo pardavinėti, kad galėtų po truputį atidavinėti jam skolą, tačiau kaltinamasis A. S. šias aplinkybes neigia, o kitų objektyvių įrodymų byloje nėra. Nustatyta, kad kaltinamasis D. M. kartais laikydavo įgytas psichotropines medžiagas pas kaltinamąjį A. S., kuris gyveno Klaipėdos mieste, nes ten D. M. būdavo patogiau jas pardavinėti. To neneigia abu kaltinamieji. Tačiau, be kaltinamojo D. M. parodymų, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad A. S. pardavinėjo psichotropines medžiagas, o ne pirkdavo jas iš D. M. savo reikmėms. Todėl nustatydamas aplinkybę, kad A. S. pardavinėjo psichotropines medžiagas, teismas negali remtis vien tik kito kaltinamojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti įrodymai. Be to, šia veika A. S. ir nėra kaltinamas.

BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvūs požymiai yra alternatyvūs: labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų 1) gaminimas; 2) perdirbimas; 3) įgijimas; 4) laikymas; 5) gabenimas; 6) siuntimas; 7) pardavimas; 8) kitoks platinimas. D. M. inkriminuotos keturios iš nurodytų veikų: neteisėtas labai didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimas, laikymas, gabenimas, turint tikslą jas parduoti. Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-218/2009).

Šioje byloje kaltinamasis D. M. buvo kaltinamas didelio kiekio psichotropinės medžiagos įgijimu (115,108 g). Įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikę asmenys gavo psichotropinę medžiagą, t. y. pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. A. M. ši kaltinimo dalis nepasitvirtino, nes jis nepagrįstas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Nenustatytos esminės amfetamino įgijimo aplinkybės: kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo amfetamino. Todėl psichotropinių medžiagų įgijimas D. M. neįrodytas. A. S. pasikėsino įgyti didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino (109,296 g) iš D. M.. Ši aplinkybė nustatyta, jos neneigia ir pats kaltinamasis. Pasikėsinimas yra dėl to, kad jis iš karto buvo sulaikytas policijos pareigūno, ir negalėjo šiomis medžiagomis disponuoti.

Laikymas ir pasikėsinimas laikyti – tai psichotropinės medžiagos buvimas kaltininkų žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Neabejotinai nustatyta, kad kaltinamasis D. M. neteisėtai gabeno labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, jas laikė, turėdamas tikslą parduoti, o kaltinamasis A. S. pasikėsino jas gabenti ir laikyti, nes buvo sulaikytas policijos pareigūno net nepradėjus važiuoti automobiliu, kuriame buvo psichotropinės medžiagos.

Visas psichotropines medžiagas gabeno ir laikė sode kaltinamasis D. M., turėdamas tikslą jas parduoti. Šios aplinkybės neneigia ir pats kaltinamasis, kuris nurodė, kad psichotropinių medžiagų pardavimas buvo jo pragyvenimo šaltinis. Pats jis nei narkotinių, nei psichotropinių medžiagų nevartoja. Kaltinamasis A. S., D. M. prašymu, turėjo dalį jų paimti, pargabenti į savo namus, kad jas laikytų, nes D. M. šias psichotropines medžiagas pardavinėdavo Klaipėdos mieste. Taigi A. S. subjektyvinė pusė buvo nukreipta į įgijimą, gabenimą ir laikymą. Kadangi jis buvo sulaikytas iš karto, kai šios medžiagos jam buvo perduotos, jis nusikalstamos veikos nebaigė dėl ne nuo jo valios priklausančių priežasčių, tai yra pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką.

Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas neabejotinai įrodo kaltinamųjų kaltę.

Kadangi kaltinamasis D. M. neteisėtai gabeno, laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti, jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 260 str. 3 d.

Kadangi kaltinamasis A. S. pasikėsino įgyti, gabenti ir laikyti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 22 str. 1 d. 260 str. 3 d.

Kadangi A. S. neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno ir panaudojo fizinio asmens dokumentą, jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 302 str. 1 d.

Kaltinamojo D. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Kaltinamojo A. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra.

Nors kaltinamasis A. S. teismo posėdžio metu pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau teismas neturi pagrindo pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, ikiteisminio tyrimo metu jis buvo atsisakęs duoti parodymus, nepripažino savo kaltės, nebuvo nuoširdus.

Skiriant bausmę kaltinamiesiems atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, jų asmenybes bei į kitus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus LR BK 54 straipsnyje.

Kaltinamasis D. M. savo kaltę pripažino. Jis padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą turėdamas neišnykusį teistumą. Tai rodo, kad jis linkęs nusikalsti ir labiau pavojingas visuomenei. Charakterizuojamas neigiamai. Tačiau nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, nurodė asmenį, iš kurio pirko psichotropines medžiagas. Tačiau taikyti D. M. BK 54 str. 3 d. arba BK 62 str. nėra teisinio pagrindo.

BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas Baudžiamojo kodekso straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį ir kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

Nusikalstama veika, numatyta BK 260 str 3 d., priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcija nenumato alternatyvių bausmių laisvės atėmimo bausmei. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio Kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio Kodekso bendrosios dalies nuostatų. Kitokią bausmę teismas gali paskirti tik esant BK 54 straipsnio 3 dalyje ar 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytiems pagrindams. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, o straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Šiuo atveju, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, nors kaltininkas ir visiškai pripažino kaltę, tačiau pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie jo padarytą nusikaltimą, todėl nėra visų būtinų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį. Nėra pagrindo taikyti kaltinamajam ir BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas bei skirti šiuo pagrindu švelnesnę nei BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį. Nors, kaip minėta, kaltinamasis D. M. prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi, tačiau kitų įstatyme numatytų sąlygų nėra.

Teismas mano, jog nėra pagrindo kaltinamajam taikyti kaltinamajam ir BK 54 straipsnio 3 d. normų. Kaltinamasis padarė labai sunkų nusikaltimą, turėdamas neišnykusį teistumą, charakterizuojamas blogai. Jam skirtina minimali BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Kaltinamasis A. S. savo kaltę taip pat pripažino. Pasikėsino padaryti labai sunkų tyčinį nusikaltimą bei padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą. Tačiau jis anksčiau neteistas. Nusikalstama veika pagal BK 260 str. 3 d. nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Jam pagal šį straipsnį skirtina minimali BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Pagal BK 302 str 1 d. jam skirtina bausmė mažesnė, nei šiame straipsnyje numatytas sankcijos vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 301–303 str., 308 str.,

nusprendžia:

D. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 str. 3 d., ir nuteisti 10 metų laisvės atėmimo bausme. Remiantis BK 63 str.1 d. 4 d. 9 d. paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su 2008 m. gegužės 9 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas 2009-12-21 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausme prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir nustatyti galutinę bausmę – 10 metų ir 7 mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti bausmės laiką, iš dalies atliktą pagal 2008 m. gegužės 9 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, kuris buvo pakeistas 2009-12-21 Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, nuo 2004-04-16 iki 2007-04-12 ir nuo 2010-02-24 iki nuosprendžio priėmimo dienos. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

A. S. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimus, numatytus BK 22 str. 1 d. 260 str. 3 d. ir BK 302 str. 1 d., ir nuteisti:

pagal BK 22 str. 1 d. 260 str. 3 d. – 10 m. laisvės atėmimo;

pagal BK 302 str. 1 d. – 2 m.­­ laisvės atėmimo;

Remiantis BK 63 str. 1 d. 2 d. 5 d. 2 p. paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir nustatyti galutinę bausmę – 10 metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nustatyti nuo 2010-09- 21 į bausmės laiką įskaitant suėmime būtą laiką.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomosios priemonės nekeisti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktinius įrodymus – paketą su 109,063 g amfetamino, paketą su 5,737 g amfetamino, nuorūką ir popierines skiautes, saugomus Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre, – sunaikinti. Du cigarečių pakelius „Marlboro“, du atsuktuvus, dvi jungtis, pirštines, prožektorius, kirvį, keturias plastikines talpyklas, vilkimo lyną, rankšluosčio skiautę, saugomus Klaipėdos rajono PK, grąžinti kaltinamojo nurodytam asmeniui. Kompaktinius diskus E8193, E8192, E8194 su telefoninių pokalbių įrašais laikyti pridėtus prie bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.