- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-07
- Bylos Nr.
- e2S-141-425/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00445-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- UAB „A. m.“
- Atsakovas
- UAB „A. A.“
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2S-141-425/2019.
Roma Rimkienė Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00445-2018-2.
2019 m. vasario 7 d.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „A. m.“ atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5143-335/2018 pagal ieškovės UAB „A. m.“ ieškinį atsakovei UAB „A. A.“ dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pirmosios instancijos teismui yra pareiškusi ieškinį atsakovei UAB „A. A.“ dėl 2011 m. lapkričio 28 d. šalių sudarytos nekilnojamųjų daiktų nuomos sutarties (toliau – Nuomos sutartis) vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi, ieškovės prašymu, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo atsakovei UAB „A. A.“ uždrausta vienašališkai nutraukti su ieškove UAB „A. m.a“ sudarytą Nuomos sutartį, taip pat priverstinai iškeldinti ieškovę iš pagal Nuomos sutartį išsinuomotų patalpų ir žemės sklypo dalies, bei kitaip riboti ar trukdyti ieškovės veiklą nuomojamuose.
Šalies argumentai
3. Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateiktu prašymu prašė nustatyti ieškovei UAB „A. m.“ terminą ir įpareigoti ją pateikti atsakovės UAB „A. A.“ 262 607 Eur nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
4. Nurodė, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patyrė žalą, kadangi negali vykdyti finansuojamo projekto, kuriam yra reikalingas ieškovei buvęs išnuomotas nekilnojamasis turtas bei kuris turėjo būti įgyvendintas iki 2018 m. gruodžio 1 d.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
5. Skundžiama 2018 m. spalio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymą tenkino iš dalies ir įpareigojo ieškovę per 7 dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos įnešti į Utenos apylinkės teismo depozitinę sąskaitą 97 350 Eur sumą, kaip atsakovės galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą.
6. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad taikius laikinąsias apsaugos priemones – uždraudus atsakovei UAB „A. A.“ vienašališkai nutraukti su ieškove UAB „A. m.“ 2011 m. lapkričio 28 d. sudarytą Nuomos sutartį bei uždraudus UAB „A. A.“ priverstinai iškeldinti ieškovę iš pagal šią sutartį išsinuomotų patalpų ir žemės sklypo dalies bei kitaip riboti ar trukdyti UAB „A. m.“ veiklą nuomojamuose objektuose (nutraukti elektros tiekimą, apriboti patekimą prie nuomos objektų ir pan. tuo trukdant iki šiol vykdytą bendrovės veiklą), atsakovė galimai prarado galimybę vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal (duomenys neskelbtini) Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurią Utenos teritorinė darbo birža 2018-10-01 nutraukė. Pagal byloje esančius įrodymus atsakovė jau grąžino projekto įgyvendinimui gautą 28 800 Eur subsidijos avanso sumą. Taigi dėl to, kad atsakovei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, projekto įgyvendinimo sutarties vykdymas jai tapo neįmanomas, o tai gali lemti prarastą teisę į 96 000 Eur subsidiją projektui vykdyti, už kurio paruošimą atsakovė yra sumokėjusi 1350 Eur ir tai priskiria prie nuostolių. Teismo vertinimu, esant susiklosčiusioms aplinkybėms, tikslinga atsakovės prašymą tenkinti iš dalies, nustatant mažesnę nei ji prašė sumą – 97 350 Eur (96 000 Eur + 1 350 Eur) nuostolių atlyginimo užtikrinimui.
7. Kartu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės nurodytas grynasis pelnas, kuris galėjo būti gautas vykdant projektą, yra tik prognozuojamas, dėl ko vien atsakovės paskaičiavimų apie galimą pelną nepakanka konstatavimui, jog atsakovė dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galėtų patirti būtent jos nurodomus nuostolius.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „A. m.“ prašo pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš dalies tenkintas atsakovės prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo atmesti.
9. Nurodo, kad skundžiama nutartis buvo priimta pažeidžiant šalių lygiateisiškumo principą, kadangi ieškovei nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo poziciją dėl atsakovės pareikšto prašymo, o be to pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 146 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, kadangi aptariamą institutą pritaikė nesant visų jam būtinų sąlygų, t.y. atsakovė nepateikė įrodymų, kurie leistų nustatyti visas sąlygas, būtinas nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymui.
10. Pabrėžia, jog aplinkybė, kad byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės automatiškai nesudaro pagrindo taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto, kurio taikymo pagrįstumas turi būti įrodytas, juo labiau kad įsiteisėjus ieškovei nepalankiam teismo sprendimui atsakovė turi teisę reikalauti atlyginti jos patirtus nuostolius.
Žemesnės instancijos teismas
11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovei skirtą 96 000 Eur subsidiją nepagrįstai pripažino nuostoliais, kadangi aptariama subsidija yra skirta veiklai vykdyti, įsigyti įrangą, mokėti darbuotojams išmokas ir dengti kitas sąnaudas, todėl ši suma būtų išleista verslui plėtoti, siekiant gauti pelno. Be to, atsakovė neįrodė priežastinio ryšio tarp teismo nurodomų nuostolių ir atsakovės atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi atsakovė sutarties neįvykdė ir subsidijos negavo dėl savo kaltės ir neveikimo, ir galimai dėl finansinių problemų, ar net galimo piktnaudžiavimo siekiant pasipelnyti iš ieškovės, o ne dėl ieškovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi nesant priežastinio ryšio tarp subsidijos praradimo ir laikinųjų apsaugos priemonių, akivaizdu, kad nėra priežastinio ryšio ir tarp už projekto/paraiškos rengimą sumokėtos 1350 Eur sumos kaip nuostolių ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
12. Kartu atskirajame skunde nurodoma, kad atsakovė neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo aplinkybių, susijusių su ieškovės finansinėmis galimybėmis atlyginti atsakovės nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tuo atveju, jeigu ieškinys būtų atmestas, o nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas nebūtų taikomas, nors nuostolių kompensacijos išieškojimo apsunkinimas arba galimybės juos kompensuoti nebuvimas viena iš būtinųjų nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo sąlygų. Šiuo atveju pateikiami dokumentai patvirtina, kad ieškovė, kaip bendrovė, yra finansiškai patikima, stipri ir stabili, todėl net atsakovei ir patyrus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovė juos neabejotinai galėtų atlyginti. Ieškovės veiklos plėtra, finansinis stabilumas ir veiklos apimčių didėjimas tik pagrindžia, kad ieškovė veikia sąžiningai ir nėra jokio pagrindo manyti, kad ji negalėtų/vengtų atlyginti atsakovo įrodytus nuostolius, jei tokie iš tikrųjų būtų patirti.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu atsakovė prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
14. Nurodo, kad atsakovė pateikė į bylą pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja visos būtinos sąlygos nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymui, o pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai subsidiją pripažino atsakovės nuostoliais, kadangi jos gavimui nėra patiriamos Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme numatytos sąnaudos. Be to, pačios ieškovės kartus su atskiruoju skundu pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai rodo, kad būtent ieškovė yra nuolat skolinga dideles sumas teikėjams ir kredito įstaigoms, dėl ko atsakovės patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas ar net tapti neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas.
16. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė, todėl yra pasisakoma tik dėl atskirajame skunde išdėstytų argumentų.
17. CPK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija.
18. Šia teisės norma siekiama ieškovo bei atsakovo interesų pusiausvyros, procesinių jų tarpusavio poveikio priemonių derinimo, taip pat šalių lygiateisiškumo principo, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams įgyvendinimo, ieškovo galimybės padengti dėl nepagrįstai jo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius užtikrinimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad turi būti užtikrinamas tik tikėtinų ir realiai prognozuotinų atsakovo nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje gali tokių nuostolių atsirasti, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori (iš pat pradžių) aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-871-186/2015).
19. Taigi nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti taikomas, kai nustatoma dviejų sąlygų visuma: realiai tikėtinas nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimas; tikėtinas nuostolių kompensacijos išieškojimo apsunkinimas arba galimybės juos kompensuoti nebuvimas, netaikius užtikrinimo priemonių.
20. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi ir tokios pozicijos, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutai nors tarpusavyje ir susiję (nuostolių atlyginimo užtikrinimas galimas esant taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms), tačiau tai nereiškia, kad pastarojo instituto taikymo pagrįstumas neturi būti įrodytas. Nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas nėra gynimosi nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priemonė, todėl negali paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2-488-178/2017). Tiek laikinosios apsaugos priemonės (CPK 144 straipsnio 1 dalis), tiek nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas (CPK 146 straipsnio 1 dalis) siejamas su CPK įtvirtintų sąlygų, plėtojamų teismų praktikoje, įrodinėjimu kiekvienu konkrečiu atveju. Tokioje situacijoje galioja bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
21. Vadinasi, būtent apeliantei, prašančiai taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą kilo pareiga įrodyti nuostolių priežastinį ryšį su taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis bei tokių nuostolių atsiradimą ir preliminarų jų dydį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktas tik suteikia prielaidas tokio prašymo pateikimui, bet jis savaime nelemia nuostolių atlyginimo užtikrinimo poreikio konstatavimo, teismui nenustačius šio instituto taikymui būtinų pagrindų (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2367/2013).
22. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės rodo, kad atsakovė pirmosios instancijos teismui pateiktu prašymu dėl nuostolių užtikrinimo nurodė, jog dėl byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ji neturėjo galimybės vykdyti pasirašytos sutarties bei finansuojamo projekto sąlygų, dėl ko privalėjo grąžinti dalį gautos subsidijos ir projekto vykdymą nutraukti. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas vertino, jog taikius laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamoje byloje, Utenos teritorinė darbo birža 2018-10-01 nutraukė (duomenys neskelbtini) Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su atsakove UAB „A. A.“, todėl tolesnis projekto įgyvendinimo vykdymas tapo neįmanomas ir tai galbūt lemia prarastą teisę į 96 000 Eur subsidiją. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės nurodomi nuostoliai, yra tiesiogiai susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
23. Kaip jau buvo nurodyta, Utenos teritorinė darbo birža 2018-10-01 jau nutraukė 2018-06-14 Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su atsakove UAB „A. A.“, atsakovei turi būti žinomi galimi šio nutraukto projekto nuostoliai, todėl atsakovė turi teisę savo pažeistas teises ginti teisme pareikšdama priešieškinį dėl padarytų nuostolių atlyginimo priteisimo ir tuo pačiu prašydama teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Kadangi (duomenys neskelbtini)sudaryta Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su atsakove UAB „A. A.“ nutraukta, atsakovei yra žinomi nutrauktos sutarties sukelti nuostoliai, nes juos nurodė prašyme įpareigoti ieškovę pateikti atsakovės UAB „A. A.“ 262 607 Eur nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
24.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus procesinius dokumentus ir išdėstytą poziciją, sprendžia, kad nors byloje esantys duomenys leidžia vertinti, jog byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės galėjo būti viena iš sąlygų, lemiančių atsakovės sudarytos sutarties dėl vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo neįvykdymą bei numatytos subsidijos negavimą, tačiau toks vertinimas, nagrinėjamos bylos atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išeina už CPK 146 straipsnio 1 dalyje numatytų ribų, nes pagal šią normą užtikrinamas atsakovo nuostolių, galinčių ateityje atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimas, bet ne jau realiai atsiradusių nuostolių atlyginimo užtikrinimas, kurių atlyginimo užtikrinimas galėtų būti sprendžiamas atsakovei pareiškus ieškinį ar priešieškinį ieškovei.
25. Kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, atsakovės pateiktame prašyme taikyti nuostolių užtikrinimą bei skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje iš esmės nėra aptarta antroji nuostolių užtikrinimo sąlyga – nuostolių kompensacijos išieškojimo apsunkinimas ar galimybės juos kompensuoti nebuvimas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutartį išvis nebuvo vertinama ieškovės finansinė situacija bei finansinis stabilumas. Kaip matyti iš kartu su atskiruoju skundu pateiktų bei viešojoje erdvėje esančių duomenų, ieškovė yra pakankamai finansiškai stabili įmonė – 2017 m. apyvarta siekė nuo 3 iki 5 milijonų eurų, jai priklauso 3 automobiliai (dar 2 yra išperkami ar nuomojami), laikotarpiu nuo 2018-12-20 iki 2019-02-01 įmonė socialinio draudimo įsiskolinimų neturėjo, ir nors pagal pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus išties turi įsiskolinimų tiekėjams, tačiau gaunamas grynasis pelnas yra pakankamai didelis (laikotarpiu nuo 2018-01-01 iki 2018-09-30 sudaro 131637 Eur).
26. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai aptariamoje civilinėje byloje Nr. e2-133-335/2019 2019-02-06 sprendimu UAB „A. m.“ ieškinį tenkinti visiškai, pripažino 2011-11-28 UAB „A. m. ir UAB „A. A.“ sudarytos Nekilnojamųjų daiktų nuomos sutarties vienašališką nutraukimą UAB „A. A.“ iniciatyva neteisėtu ir pakeitė šios sutarties 5.1 punkte išdėstytą sąlygą, perkėlė Nekilnojamųjų daiktų nuomos sutarties nutraukimo datą iš 2018-08-22 į 2019-03-01. 2018-08-02 ir 2018-10-16 teismo nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki sprendimo įsiteisėjimo, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau sprendimas iš dalies patvirtina ieškovės reikalavimų pagrįstumą.
27. Taigi, įvertinus visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, yra pagrindas išvadai, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies tenkino atsakovės prašymą dėl nuostolių užtikrinimo, kadangi byloje esantys įrodymai nepatvirtina vienos iš šio instituto taikymo sąlygų – nuostolių kompensacijos išieškojimo apsunkinimo arba galimybės juos kompensuoti nebuvimo, o be to, pagal CPK 146 straipsnio 1 dalies nuostatą yra užtikrinamas atlyginimas galimų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įvykdymo užtikrinimas, o ne jau patirtų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimas bei pirmosios instancijos teismas 2019-02-06 sprendimu UAB „A. m.“ ieškinį tenkino visiškai.
28. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria tenkintas atsakovės UAB „A. A.“ prašymas dėl nuostolių užtikrinimo, yra naikinama ir klausimas šioje dalyje išsprendžiamas iš esmės – atsakovės UAB „A. A.“ prašymas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
29.Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose: Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).
30. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kartu su atskiruoju skundu yra pateikti nauji įrodymai – duomenys iš registrų apie šalių turimą nekilnojamąjį turtą bei finansinės atskaitomybės dokumentai. Įvertinus byloje nagrinėjamo reikalavimo turinį bei aplinkybę, kad atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą iš esmės išdėstė savo poziciją dėl ieškovės papildomai pateiktų naujų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme nepažeis šalių procesinio lygiateisiškumo principo, juo labiau kad ieškovė neturėjo galimybės pirmosios instancijos teismui išdėstyti savo pozicijos bei pateikti įrodymų dėl atsakovės pareikšto prašymo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. spalio 16 d. nutarties dalį, kuria tenkintas atsakovės UAB „A. A.“ prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės UAB „A. A.“ prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo atmesti.
Likusią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.