Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ducato teisinės paslaugos“ ir atsakovo E. P. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ducato teisinės paslaugos“ ieškinį atsakovui E. P., trečiajam asmeniui L. D. dėl permokos už darbus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir atsakovo E. P. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Ducato teisinės paslaugos“ ir trečiajam asmeniui (pagal priešieškinį – atsakovui) L. D., tretiesiems asmenims K. D. ir mažajai bendrijai „Vingio namai“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

25. Byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

27. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nenustatė kitų pagrindų peržengti apeliaciniuose skunduose nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

28. Apeliantė UAB „Ducato teisinės paslaugos“ apeliacinės instancijos teismui su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2023 m. birželio 12 d. ir 2023 m. birželio 19 d. pinigų priėmimo kvitus, kuriais siekia pagrįsti, kad patyrė turtinę žalą. Apeliantas E. P. į bylą pateikė šiuos nauju įrodymus – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2YT-13484- 845/2024 ir VĮ Registrų centras atsakymą, kuriais grindžia sudėtingą ieškovės finansinę būseną.

29. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Teismas priima nagrinėti tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

30. Kasacinis teismas yra išskyręs kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

31. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pagal ieškovės pateiktų įrodymų sukūrimo datą jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, o ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ji pamiršo tai padaryti nelaikytina objektyvia kliūtimi, trukdžiusia tinkamai įgyvendinti procesines teises – teikti įrodymus i bylą iš esmės nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdamas į tai, į civilinio proceso rungimosi principą, ieškovės nauji įrodymai nepriimti.

32. Teismas pažymi, kad, esant poreikiui teismas turi galimybę gauti ir susipažinti su nagrinėjamam klausimui aktualiais teismų sprendimais naudojant Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO bei naudoti duomenis iš kitų registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be to, atsakovo į bylą pateikti nauji įrodymai nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku (CPK 180 straipsnis). Dėl šių motyvų atsakovo teikiami įrodymai nepriimami.

Dėl permokos už atliktus darbus ir turtinės žalos atlyginimo

33. Nagrinėjamu atveju byloje tarp šalių nėra ginčo, kad trečiasis asmuo ir atsakovas sudarė žodinę statybos rangos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo atlikti gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), apdailos darbus, t. y. sienų paruošimo ir dažymo darbus, kurių įkainis yra 14 Eur/m², o trečiasis asmuo įsipareigojo atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Statybos rangos sutartis, kurios samprata yra apibrėžta CK 6.681 straipsnyje, išsiskiria iš kitų rangos sutarčių rūšių savo dalyku – šia sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus. Teisiniams santykiams, kylantiems iš statybos rangos sutarčių, bendrosios rangos teisinius santykius reglamentuojančios normos taikomos tuo atveju, jeigu jos neprieštarauja specialioms statybos rangos teisinius santykius reglamentuojančioms normoms (CK 6.644 straipsnio 2 dalis).

34. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad šalys iš anksto nesitarė dėl bendro patalpų dažymo ploto. Nurodo, kad pinigai už darbą atsakovui buvo pervesti jam nurodžius, jog jis atliko darbų 226,09 m² plote, tačiau trečiasis asmuo 2023 m. gegužės mėn. pabaigoje, perskaičiavo atliktų darbų kvadratūrą, iš bendro ploto išskaičiuojant angų plotą ir nustatė, kad atsakovui už darbus buvo permokėta 656 Eur suma.

35. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovė, teigdama, jog trečiasis asmuo ir atsakovas susitarė į bendrą 226,09 m² darbų plotą neįskaičiuoti langų ir durų angų ploto, nepateikė jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų (CPK 178, 185 straipsniai). Priešingai, iš kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo pateikto trečiojo asmens L. D. ir atsakovo E. P. susirašinėjimo kopijos matyti, kad E. P. 2023 m. birželio 6 d. pranešime L. D. nurodė, kad atliktų darbų plotas yra 226,09 m², o L. D. atsakė, jog sutikrinus su jo turimu projektu – „viskas atitinka“. Iš susirašinėjimo matyti, kad tik 2023 m. birželio 13 d., t.y, po to, kai šalys sutarė dėl atliktų darbų apimties, trečiasis asmuo pranešime atsakovui nurodė, kad perskaičiavo atliktų darbų plotą, iš jo išskaičiuodamas angokraščių plotą ir laiko, kad atliktų darbų plotas yra – 190 m², o už atliktą darbą trečiasis asmuo turėjo sumokėti iš viso 2 660 Eur, su kuo atsakovas nesutiko.

36. Nagrinėjamu atveju šalims nesudarius rašytinės statybos rangos sutarties, kurioje būtų aptarta darbų apimtis ir kiti su sutarties vykdymu susiję klausimai, atsižvelgdamas į aukščiau aptartą šalių tarpusavio susirašinėjimą, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmos instancijos teismas vertina, jog sudarant sutartį šalys nesitarė į darbų apimtį neįtraukti durų ir (ar) langų angų ploto bei tarėsi dėl 226,09 m² darbų ploto už 14 Eur/m² įkainį. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodytais argumentais šios išvados nepaneigė.

37. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad atsakovas darbus atliko netinkamai, dėl ko trečiasis asmuo patyrė iš viso 470 Eur dydžio turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas šią apeliantės poziciją laiko nepagrįsta.

38. Pagal CK 6.662 straipsnio 4 dalį užsakovas, nustatęs darbų trūkumų ar kitokių nukrypimų nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, jeigu tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūkumai), taip pat jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo. Tokiu atveju rangovas atsako už darbų (rezultato) trūkumus, o užsakovas gali naudotis įstatymo nustatytais teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).

39. Šiame kontekste aktualus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015 pateiktas išaiškinimas, kad dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo nukentėjusios šalies teisių gynimo būdai įtvirtinti tiek bendrosiose sutarčių teisės normose (pvz., CK 6.207, 6.209, 6.213, 6.217, 6.256, 6.261 straipsniuose), tiek ir specialiosiose (pvz., CK 6.665 straipsnyje). Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis teisių gynimo būdus, jeigu jų bendrą taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis. Specialieji užsakovo rangos sutartyje teisių gynimo būdai, įtvirtinti CK 6.665 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo nustatyta rangos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-916/2022).

40. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad reikalauti iš rangovo atlyginti darbų trūkumų šalinimo išlaidas užsakovas turi teisę, jei ši teisė buvo nustatyta rangos sutartyje (CK 6.665 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjamu atveju šalims nesudarius rašytinės rangos sutarties, užsakovas neįgijo teisės pasinaudoti šiuo specialiu teisių gynimo būdu. Antra, byloje nėra įrodymų, išskyrus pačios ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimus, kad trečiasis asmuo būtų reiškęs atsakovui pretenziją dėl nekokybiškai atliktų darbų ir prašęs nustatytus trūkumus pašalinti ar sumažinti darbų kainą, o atsakovas būtų atsisakęs tai padaryti (CK 6.665 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai). Byloje taip pat nėra patikimų įrodymų, pagrindžiančių tiek patirtų nuostolių, įsigyjant medžiagas, faktą, tiek nuostolių dydį. Ieškovas nepateikė duomenų, kad priimant darbus nustatė darbų trūkumus arba, kad atitinkami trūkumai buvo paslėpti, dėl ko šioje byloje ieškovas negali remtis darbų trūkumų faktu. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė tiek darbų trūkumų fakto, tiek kad patyrė 470 Eur dydžio turtinę žalą ar kad žala buvo patirta būtent dėl atsakovo netinkamai atliktų darbų. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo.

41. Pažymėtina, kad apeliantas (ieškovas) neginčija teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti reikalavimai dėl neturinės žalos atlyginimo ir negautų pajamų priteisimo.

Dėl informavimo apie reikalavimo perleidimą

42. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir patį skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas (jeigu, kaip minėta pirmiau, toks sutikimas būtų reikalingas pagal sutartį ar įstatymą), arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Taigi, prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininkui ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką.

43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikėjo, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

44. Kasacinis teismas yra pasisakęs dar ir tokiu aspektu, kad jeigu skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas, kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka, laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo perleidimą ir tai atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Informavimas apie teisių perleidimą ieškiniu skolininko teisių nevaržo labiau negu apie cesiją skolininkas būtų informuotas atskiru pranešimu ar jam įteikiant cesijos sutartį iki ieškinio pareiškimo. Šiuo atveju reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui kartu su ieškiniu, reikalaujant patenkinti reikalavimą, neriboja skolininko teisių ir gynybos priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

45. Aptartas teisinis reglamentavimas ir teismų praktika suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju net bylos šalims ir skirtingai aiškinant aplinkybę dėl reikalavimo perleidimo sutarties (ne)pateikimo atsakovui kartu su 2025-02-06 pranešimu dėl kreditoriaus pasikeitimo ir reikalavimo įvykdyti prievolę, ieškovei reikalavimo perleidimo sutartį pateikus teismui kartu su procesiniais dokumentais, toks informavimas pripažintinas tinkamu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog patikimų duomenų apie reikalavimo perleidimo sutarties atsakovui pateikimą iki ieškovei kreipiantis į teismą nebuvimas sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti, yra nepagrįsta.

Dėl reikalavimo perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu

46. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.81 straipsnio 1 dalį, yra nurodęs, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos įstatymų nenustatyta „viešosios tvarkos“ ar „geros moralės“ sampratų; tai yra teisės doktrinos ir teismų praktikos užduotis. Šių teisinių vertybių kategorijų turinys gali kisti. „Viešoji tvarka“ apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sąvoka „gera moralė“ taip pat yra vertinamoji; kilus geros moralės taikymo klausimui, teismui privalu taikyti bylos nagrinėjimo metu pripažįstamus moralės standartus, vadovaujantis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Pažymėtina, kad visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Juo turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas – užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių interesus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise, todėl, vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).

47. Teisės doktrinoje aiškinama, kad viešoji tvarka turi būti suprantama kaip rašytinės ir nerašytinės teisės visuma, sauganti valstybės, visuomenės ir individų interesus (Jansen, N., Zimmermann, R. Ed. Commentaries On European Contract Laws. Oxford University Press, 2018, p. 1887). Būtent visuminis (kompleksinis) požiūris į reguliavimo tikslus leidžia įvertinti, ar tam tikras sandoris prieštarauja viešajai tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-252-969/2021).

48. Remdamasis byloje esančia medžiaga apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, kad reikalavimo perleidimo sutartis, sudaryta tarp L. D. ir UAB „Ducato teisinės paslaugos“, buvo sudaryta ne sutartyje nurodyta data, t. y. ne 2024 m. sausio 9 d., o atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl teismo įsakymo išdavimo. Bylos duomenimis, L. D. 2023 gruodžio 27 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl 1 260 Eur skolos (kurią sudaro 740 Eur permoka ir 520 Eur turtinė žala) bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų iš E. P. išieškojimo. Teismas 2023 m. gruodžio 28 d. teismo įsakymu kreditoriaus reikalavimus tenkino. Atsakovas 2024 m. sausio 22 d. dėl minėto teismo įsakymo pateikė prieštaravimus. Po to, kai atsakovo prieštaravimai 2024 m. sausio 30 d. buvo įteikti trečiajam asmeniui, 2024 m. vasario 6 d. ieškovė registruota pašto siunta atsakovui išsiuntė pranešimą, kuriuo informavo, kad 2024 m. sausio 9 d. buvo sudaryta reikalavimo pagal neįsiteisėjusį 2023 m. gruodžio 28 d. teismo įsakymą perleidimo sutartis. Nors ieškovė ir trečiasis asmuo nagrinėjant bylą laikėsi pozicijos, kad sutartis sudaryta 2024 m. sausio 9 d., bylos duomenimis – trečiasis asmuo 2024 m. vasario 15 d. teikė prašymą pratęsti terminą ieškiniui pateikti.

49. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2024 m. kovo 16 d. parengiamojo teismo posėdžio metu įpareigojo ieškovę ir trečiąjį asmenį pateikti originalius dokumentus, pagrindžiančius reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą. L. D. ir UAB „Ducato teisinės paslaugos“ tik 2024 m. kovo 22 d. ir 2024 kovo 25 d. teismui pateikė reikalavimo perleidimo sutarčių kopijas, o 2024 m. balandžio 25 d. originalią reikalavimo perleidimo sutartį, kuri skiriasi nuo teismui pateiktų sutarties kopijų. Kritiškai vertintini apeliantės argumentai, kad neatitikimai reikalavimo perleidimo sutartyse atsirado dėl skubėjimo ir neatsargumo. Teismui pateiktos dokumentų kopijos nėra 2024 m. balandžio 25 d. į bylą pateiktos reikalavimo perleidimo sutarties kopijos, kadangi objektyviai įvertinus dokumentų tekstą ir turinį – tai yra du skirtingi dokumentai.

50. Nepagrįstu pripažintinas ir apeliantės argumentas, kad trečiasis asmuo prašymą dėl termino pratęsimo 2024 m. vasario 15 d. pateikė dėl nežinojimo, nes gavo nutartį, kuria buvo priimti atsakovo prieštaravimai ir matė įpareigojimą jam pateikti į bylą ieškinį. Pažymėtina, kad reikalavimo perleidimo sutarties 1.1. punktu sulygo, kad pradinis kreditorius naujajam kreditoriui visas teises į skolininką. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad trečiasis asmuo negalėjo nežinoti, jog 2024 m. sausio 9 d. sudaręs reikalavimo perleidimo sutartį, 2024 m. vasario 15 d. neturėjo teisių į skolininką, taigi ir teikti byloje ieškinį. Šią išvadą patvirtina ir tolimesnis šalių procesinis elgesys, t. y. ieškinį byloje pareiškė UAB „Ducato teisinės paslaugos“. Minėtas trečiojo asmens procesinis elgesys nėra pateisinamas ir taikant atidaus, apdairaus ir protingo asmens standartą. Apeliantė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad nei įstatymai, nei sutartis nenustatė termino, per kurį apie kreditoriaus pasikeitimą turėjo būti informuotas skolininkas. Tačiau aptartos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo aplinkybės, pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimą aplinkybės, ieškovo procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu aiškinant sutarties sudarymo, sutarties autentiškumo klausimus, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad trečiojo asmens ir ieškovės elgesys yra nesąžiningas, nustačius piktnaudžiavimą teisėmis siekiant turtinių interesų patenkinimo šioje byloje. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aptarti ieškovės ir trečiojo asmens veiksmai patvirtina, jog jų ketinimai buvo nukreipti priešingam viešajai tvarkai ir gerai moralei tikslui pasiekti, t. y. nesąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, reiškiant atsakovui ieškinį. Todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo pripažinti nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo reikalavimo perleidimo sandoris neatitiko CK 1.81 straipsnio 1 d.

51. Papilomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimo perleidimo sandorį pripažino negaliojančiu ir kitais pagrindais, t. y. kad reikalavimo sutarties dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis, CK 6.102 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas konstatavo, jog reikalavimas atlyginti žalą yra neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, todėl nagrinėjamu atveju dėl reikalavimo perleidimo sandorio turėjo būti gautas skolininko sutikimas. Apeliantas šių teismo išvadų neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėjant bylą pareikšto apeliacinio skundo ribose neturi pagrindo spręsti, jog šios teismo išvados yra nepagrįstos.

52. Kita vertus, apeliantės UAB „Ducato teisinės paslaugos“ apeliacinio skundo argumentai, susiję su sandorio negaliojimu, neturi esminės teisinės reikšmės, nes apeliantė apeliaciniame skunde nereiškė reikalavimo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas priešieškinio reikalavimas, neprašė šioje dalyje priimti naujo spendimo, neprašė pašalinti tam tikrus teismo sprendime nurodytus motyvus, nenurodė kaip šie motyvai pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus. Be to, byloje nenustačius permokos už darbus fakto, nenustačius, kad buvo patirta šioje byloje ieškovo prašoma priteisti turtinė žala, t.y. nenustačius užsakovo (trečiojo asmens) teisių pažeidimo fakto, tokio reikalavimo perleidimo sutarties negaliojimo klausimo išsprendimas ir su tuo susiję pirmosios instancijos teismo motyvai, neturi įtakos apelianto ginamoms teisėms ir jo apeliaciniu skundu siekiamam ginčo išsprendimo rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir procesinės bylos baigties

53. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

54. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į kiekvienos bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).

55. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priteistos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalaus už tokio pobūdžio paslaugas dydžių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išlaidos už prieštaravimų dėl teismo įsakymo, priešieškinio, procesinių prašymų parengimą, pasiruošimą ir atstovavimą teismo posėdyje, buvo būtinos, yra realios ir pagrįstos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė atlyginti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės teiginiai, kad atsižvelgiant į atsakovo procesinių dokumentų ir veiksmų sudėtingumą, priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra per didelė, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl nepagrindžia priteistų bylinėjimosi išlaidų nepagrįstumo ar neproporcingumo. Apeliantas nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidų perskaičiavimo, nenurodė ir motyvuotai nepagrindė kokia šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų suma būtų pagrįsta ir proporcinga. Papildomai pažymėtina, kad atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra ženkliai mažesnė, lyginant su Rekomendacijose numatytais rekomenduojamais už tokio pobūdžio paslaugas dydžiais.

56. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovo (ieškovo pagal priešieškinį) patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė tik iš ieškovės (atsakovės pagal priešieškinį), o ne lygiomis dalimis iš atsakovų pagal priešieškinį UAB „Ducato teisinės paslaugos“ ir L. D.. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą pripažįsta pagrįstu. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) L. D. nagrinėjamoje byloje turėjo priešingą atsakovo atžvilgiu interesą, atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad su pareikštais reikalavimais nesutinka. Bylinėjimosi išlaidos byloje susidarė trečiajam asmeniui inicijavus teismo procesą pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo bei ieškovei pareiškus ieškinį teisme, dėl ko atsakovui kilo poreikis pasinaudoti profesionaliomis teisinės pagalbos paslaugomis. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, kurios grindžiamos principu „pralaimėjęs moka“. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria bylinėjimosi išlaidos atsakovui priteistos tik iš ieškovės UAB „Ducato teisinės paslaugos“, tikslintina.

57. Apibendrindamas tai, kas aukščiau nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), patikslinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nurodant, kad pagal procesinę bylos baigtį ieškovui pagal priešieškinį iš atsakovų pagal priešieškinį lygiomis dalimis priteisiama 217 Eur žyminio mokesčio ir 8 600 Eur teisinės pagalbos išlaidų, taip pat iš atsakovų pagal priešieškinį valstybei lygiomis dalimis priteisiama 47,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

58. Ieškovės apeliacinio skundo netenkinus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovas įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas nurodė, kad patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą, rengiant apeliacinį skundą ir 600 Eur – rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikė advokato 2024 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą ir apmokėjimą už ją patvirtinančią pavedimo kopiją. Atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijų 8.9 ir 8.11 papunkčiuose nustatytų maksimalių dydžių, išlaidos yra pagrįstos, atitinka realumo ir būtinumo kriterijus, neprieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams.

59. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai ieškovė savo interesus gina prieš du procesinius varžovus, nustačius pastarųjų bylos šalių argumentų nepagrįstumą, yra teisinga iš jų lygiomis dalimis priteisti ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-916/2022). Nagrinėjamu atveju byloje egzistuoja trečiojo asmens (atsakovo pagal priešieškinį) priešingas atsakovo pagal ieškinį (apelianto) atžvilgiu interesas, todėl atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš UAB „Ducato teisinės paslaugos“ ir L. D. (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Uždarosios akcinės bendrovės „Ducato teisinės paslaugos“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo E. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį dėl šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstant taip:

„Ieškinį atmetus visa apimtimi ir visiškai patenkinus priešieškinį ieškovui pagal priešieškinį E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų pagal priešieškinį uždarosios akcinės bendrovės „Ducato teisinės paslaugos“, juridinio asmens kodas 303138931, ir L. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis priteisti 217 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 8 600 Eur teisinės pagalbos išlaidų“.

Priteisti E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „Ducato teisinės paslaugos“, juridinio asmens kodas 303138931, ir L. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.