Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-30-519/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-02-08
Bylos Nr.: 1A-30-519/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-06204-2022-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernesta Montvidienė, Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
Nuteistasis: L. R.
Nukentėjusysis: R. S., R. R.
Advokatai: Vilius Jonaitis

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-30-519/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06204-2022-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.3.3.; 1.2.4.6.1.; 1.2.10.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.4.6.5.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 8 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vaivai Vilkei,dalyvaujant prokurorei Vijoletai Meškauskienei,nuteistajai L. R. ir jos gynėjui advokatui Viliui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. R. gynėjo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. pripažinta kalta ir nuteista:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu be intensyvios priežiūros 6 mėnesiams, visą bausmės vykdymo laikotarpį įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždraudžiant lankytis nukentėjusiųjų R. S. ir R. R. gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini);

– pagal BK 165 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3 000,00 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, L. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros 6 mėnesiams, visą bausmės vykdymo laikotarpį įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždraudžiant lankytis nukentėjusiųjų R. S. ir R. R. gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.1. L. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent: 2022 m. vasario 14 d., apie 17.50 val., verždamasi į R. R. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai R. S. stovint šio buto koridoriuje prie buto durų ir bandant jas uždaryti, traukė buto duris į save neleisdama R. S. jų uždaryti, ko pasekoje R. S. kaire alkūne atsitrenkė į durų staktą, po to sugriebė ranka R. S. už kairės rankos žasto ir nustūmė ją į šalį, tokiais savo veiksmais padarė R. S. poodines kraujosruvas kairės rankos žasto ir alkūnės srityse ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. S. sveikatą.

1.2. Be to, L. R. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą, o būtent: 2022 m. vasario 14 d., apie 17.50 val., pabeldusi ir pajudinusi R. R. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), durų rankeną, šio buto duris atrakinusiai bute gyvenančiai R. S. stovint šio buto koridoriuje prie buto durų ir bandant jas uždaryti, traukė buto duris į save neleisdama R. S. jų uždaryti, ko pasekoje R. S. kaire alkūne atsitrenkė į durų staktą, po to sugriebė ranka R. S. už kairės rankos žasto ir nustūmė ją į šalį, tokiais savo veiksmais padarydama R. S. poodines kraujosruvas kairės rankos žasto ir alkūnės srityse ir tokiu būdu nežymiai sutrikdydama R. S. sveikatą, taip atvirai, panaudodama smurtą, prieš buto savininko R. R. bei kartu su juo šiame bute gyvenančios jo sugyventinės R. S. valią įėjo į šio buto vidaus patalpas ir taip neteisėtai į šį butą įsibrovė.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistosios L. R. gynėjas adv. V. Jonaitis prašo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – L. R. išteisinti.

2.1. Teigia, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei jo ginamosios veiksmus nepagrįstai laikė nusikalstamais ir kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, nors pagal bylos faktines aplinkybes sužalojimai R. S. galėjo būti padaryti nebent tik dėl neatsargumo, tuo tarpu nežymus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo baudžiamosios atsakomybės neužtraukia, be to, jo ginamoji taip pat neturėjo ir jokios tyčios pažeisti R. R. būsto neliečiamybę. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl jo ginamosios kaltės grindė prielaidomis, taip pažeidė reikalavimą apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti tik patikimais įrodymais (BPK 301 straipsnio 2 dalis), bei pažeidė in dubio pro reo principą, nes byloje esančių abejonių nevertino jo ginamosios naudai, dėl to tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus bei suvaržė įstatymo garantuojamas jo ginamosios teises ir šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą, priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Be to, teismas pažeidė BPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nes išvadą dėl jo ginamosios kaltės padarė remdamasis tik įrodymais, gautais iš esmės tik iš to paties duomenų šaltinio, o ne iš kelių ar keliolikos skirtingų duomenų šaltinių, tokiu būdu taip pat padarydamas esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 3 dalis).

2.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas L. R. tyčią sužalojus R. S. laikė būtent durų traukimą, dėl ko R. S. kairės rankos alkūne trenkėsi į durų staktą, bei sugriebimą jai už kairės rankos žasto, taip ją pastumdama nuo įėjimo į butą, tam kad patekti į butą, o tyčią pažeisti R. R. būsto neliečiamumą laikė L. R. patekimą į butą be jokio teisinio pagrindo, panaudojant smurtą prasibraunant pro tarpduryje stovėjusią R. S.. Taip pat nurodo, kad nors jo ginamoji neginčijo, kad kaltinime nurodytu laiku, ieškodama namo negrįžusio nepilnamečio sūnaus ir negalėdama jam prisiskambinti, buvo atėjusi į buvusio savo sutuoktinio R. R. butą bei, norėdama paklausti R. R. kur yra jų sūnus, buvo apie 2 metrus įžengusi į buto vidų, prieš tai neleisdama R. S. uždaryti buto durų, tačiau iš esmės savo kaltės L. R. nepripažino, nes nepatvirtino, kad galėjo sužaloti R. S. bei, kad turėjo tikslą būtent tyčia įsibrauti į R. R. butą. Pažymi, kad jo ginamoji nesudavė R. S. jokių tyčinių smūgių, jos nemušė bei kitaip prieš ją nesmurtavo, taip pat neturėjo ir priežasties prieš ją smurtauti, tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra numatyta būtent už smurtavimą prieš kitą žmogų ar jo mušimą, kuris sukelia jam fizinį skausmą ar kitokias šio straipsnio dispozicijoje numatytas pasekmes. Kadangi jo ginamoji tikrai nesiekė sužaloti R. S., neturėjo ir tokio tikslo, be to, jos asmeniškai net nelietė, ji negalėjo ir suprasti, kad savo veiksmais kaip nors galėjo sutrikdyti R. S. sveikatą, tuo labiau, kad L. R. yra medikė. Atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju L. R. buvo susijaudinusi, nes savo buvusio sutuoktinio R. R. bute ieškojo į namus laiku negrįžusio jų bendro nepilnamečio sūnaus, kuris, jos manymu, galėjo būti išėjęs pas savo tėvą, todėl pastarajam bei jo sugyventinei R. S. į jo ginamosios rūpestį ir klausimus tinkamai nereaguojant, bei R. R. šaipantis iš jos atėjimo, ji stipriau patraukė R. S. bandytas uždaryti buto duris, po to ir įėjo į butą. Tokie L. R. veiksmai negali būti vertinami kaip jos tiesioginė arba netiesioginė tyčia sužaloti R. S.. Pastebi, kad L. R. ir R. S. akistatos metu, R. S. nurodė, kad kairės rankos alkūnę į durų staktą ji įsidaužė vienai jų bandant atidaryti duris, kitai - uždaryti. Gynėjas teigia, kad tai tik patvirtina tyčios jo ginamosios veiksmuose nebuvimą. Dėl to gynėjas mano, kad šioje situacijoje, jeigu R. S. ir buvo padaryti kokie nors sužalojimai, tai šių sužalojimų atžvilgiu galėtų būti nebent neatsargi L. R. kaltė, o tai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

2.3. Gynėjas skunde taip pat teigia, kad jo ginamosios kaltė tyčia įsibrauti į butą prieš buto savininko R. R. valią byloje neįrodyta. Nurodo, kad L. R. kaltinime nurodytu laiku, ieškodama namo iš buvusio sutuoktinio R. R. negrįžtančio jų bendro nepilnamečio sūnaus ir negalėdama jam prisiskambinti, atėjo prie R. R. buto bei, norėdama paklausti R. R. kur yra jų sūnus, kažkiek įžengė į buto vidų, prieš tai neleisdama R. S. uždaryti buto durų, tuo tarpu, pasak jos, ji neturėjo jokio tikslo specialiai neteisėtai be jokios priežasties įsibrauti į R. R. butą, o norėjo tik norėjo įsitikinti, ar sūnaus tikrai nėra R. R. bute, todėl įėjo į buto vidų pakalbėti su R. R., kuris nepriėjo prie buto durų, o gulėjo svetainėje ant sofos ir šaipėsi iš L. R.. Pastebi, kad L. R. sužinojusi, kad sūnaus nėra bute, nes jis pats tuo metu jai paskambino telefonu, nedelsiant išėjo iš buto. Pažymi, jog šios faktinės aplinkybės byloje nepaneigtos, taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad L. R. buvo draudžiama įeiti į R. R. butą. Dėl to gynėjas skunde tvirtina, kad dėl L. R. veiksmų, t. y. vien formalaus įžengimo į kito asmens butą, yra nepagrįstai L. R. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 165 straipsnio 1 dalį.

2.4. Gynėjas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė, išvadas dėl L. R. kaltės padarė remdamasis prielaidomis ir abejonėmis, taip pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatą ir in dubio pro reo principą, ir dėl šių teismo padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų buvo suvaržytos įstatymo garantuojamos jo ginamosios teisės, taip pat šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalis 2 punktas, 3 dalis). Nurodo, kad L. R. kaltė iš esmės yra grindžiama tik nukentėjusiųjų R. S. ir R. R. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuoti galimai kaltinime nurodytu laiku R. S. padaryti rankos sužalojimai. Teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir neįvertino to, jog nukentėjusieji R. S. ir R. R. yra sugyventiniai, gyvena kartu viename bute, be to, šiuo metu nukentėjusiojo R. R. ir L. R. santykiai yra itin priešiški, todėl gynėjas mano, kad nukentėjusieji R. S. ir R. R. yra suinteresuoti, jog L. R. būtų pripažinta kalta ir nuteista. Pažymi, kad nei R. S., nei R. R. šioje byloje nepareiškė civilinio ieškinio dėl turtinės ir/ar neturtinės žalos atlyginimo, nors kreipdamiesi į policiją, žadėjo tai padaryti, o tai leidžia manyti, kad jo ginamosios jiems neva padaryti nusikaltimai tikrovėje gali būti tik atitinkamų veikų imitacija. Dėl to gynėjas skunde teigia, kad nukentėjusiųjų R. S. ir R. R. parodymai turėjo būti vertinami šališkais, neobjektyviais ir teismas jais negalėjo remtis priimdamas nuosprendį. Kitų asmenų, kurie galėtų patvirtinti L. R. pareikštus kaltinimus, byloje nenustatyta, todėl gynėjas tvirtina, kad byloje nesurinkta neginčijamų ir abejonių nekeliančių įrodymų, patvirtinančių jo ginamosios L. R. kaltę dėl jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nevertino pakankamai prieštaringų aplinkybių, tokių kaip: 1) nusikalstamos veikos buvo padarytos 2022 m. vasario 14 d., apie 17.50 val., o nukentėjusioji R. S. į policiją kreipėsi tik 2022 m. vasario 16 d., 16.36 val., t. y. net po dviejų parų, o į šeimos gydytoją kreipėsi tik 2022 m. vasario 17 d., niekaip to nepaaiškino ir nepateisino, 2) nukentėjusysis R. R. dėl jo būsto neliečiamybės pažeidimo pareiškimą policijai pateikė tik 2022 m. balandžio 25 d., to niekaip nepaaiškino ir nepateisino, 3) nei nukentėjusioji R. S., nei nukentėjusysis R. R. nereiškė šioje byloje jokio civilinio ieškinio dėl jiems padarytos turtinės arba neturtinės žalos atlyginimo ir to priežasties taip pat nenurodė, nors kreipdamiesi į policiją jie teigė, kad reikš civilinius ieškinius; 4) 2022 m. vasario 17 d. šeimos gydytojo išraše R. S. yra užfiksuotas tik kairės rankos sumušimas, nenurodant kada ir kokiomis aplinkybėmis jis galėjo būti padarytas, o 2022 m. kovo 4 d. teismo medicinos specialisto išvadoje yra tik tikimybinė išvada, jog sužalojimai padaryti galimai nurodytu laiku, t. y. jog medicininiai dokumentai kategoriškai nepatvirtina, kad R. S. galėjo būti sužalota būtent 2022 m. vasario 14 d., apie 17.50 val. Dėl to gynėjas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai L. R. kaltę grindė prielaidomis, jų nevertino jos naudai.

2.5. Taip pat gynėjas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nes išvadą dėl L. R. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, padarė remdamasis tik įrodymais, gautais iš esmės tik iš vieno duomenų šaltinio – nukentėjusiųjų R. S. ir R. R. parodymų, tačiau šie duomenys teismo negalėjo būti laikomi patikimais įrodymais, pagrindžiančiais jo ginamosios kaltę, tuo labiau, kad ir kiti įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, pvz. R. S. medicininiai dokumentai, taip pat nebuvo pakankami kaltės patvirtinimui. Be to, gynėjas teigia, kad nuosprendyje be įrodymų, patvirtinančių jo ginamosios kaltumą, turėjo būti išdėstyti ir kaltinimui prieštaraujantys duomenys, kuriuos teismas turėjo motyvuotai paneigti, nes įrodymų analizė turi būti išsami ir įtikinama, tačiau teismas šių reikalavimų nesilaikė, neatliko tinkamos ir išsamios įrodymų analizės nuosprendyje, motyvuotai nenurodė, kodėl atmetė L. R. parodymus ir jos nekaltumą patvirtinančius įrodymus. Dėl to gynėjas tvirtina, kad teismas nuosprendyje darydamas nepagrįstas išvadas dėl L. R. kaltės, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus nuosprendyje išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, ir L. R. atžvilgiu priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 3 dalis). Todėl gynėjas, įvertinęs skunde nurodytus argumentus, teigia, kad byloje nesurinkus pakankamai patikimų įrodymų, kuriais remiantis būtų buvę galima padaryti pagrįstą ir neabejotiną išvadą apie jo ginamosios L. R. kaltę, byloje turėjo būti padarytos išvados, kad L. R. yra nekalta dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo (in dubio pro reo principas, BPK 303 straipsnio 5 dalis).

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į nuteistosios L. R. gynėjo adv. V. Jonaičio apeliacinį skundą Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nes teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų, nukentėjusiųjų R. S. ir R. R. parodymus pagrįstai vertino kaip nuoseklius ir patikimus, nes juos patvirtina kiti įrodymai: gydytojo išrašas, nukentėjusiosios R. S. parodymų patikrinimo vietoje metu duoti parodymai, pačios nuteistosios prisipažinimas, kad neturėdama leidimo pateko į R. R. butą, be to, teismas susiejo visus įrodymus ir padarė išvadą, kad dėl nuteistosios tyčinių veiksmų padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Taip pat nurodo, kad BPK nenumato per kiek laiko nukentėjusysis turi kreiptis su skundu, kad jo atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, ar nukentėjusiojo pareigą pareikšti civilinį ieškinį, todėl teismas neturėjo pagrindo nukentėjusiųjų parodymus vertinti nepatikimais vien dėl to, kad jie ne iš karto kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar nepareiškė civilinių ieškinių, nors ketino. Teigia, kad gynėjas teismo medicinos specialisto išvadą dėl sužalojimo padarymo laiko ir aplinkybių interpretuoja sau palankia linkme, nes 2022 m. vasario 17 d. gydytojo (kitų specialistų) įraše nurodyta, kad pažįstama moteris norėjo įeiti į butą, tai įvyko 2022-02-14, 17:50 val., ant kairės rankos žasto srityje iki 5 cm cianotiška dėmė, alkūnės srityje - 6 cm, diagnozė: kairės rankos sumušimas žasto ir alkūnės srityje. 2022 m. kovo 4 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad kūno sužalojimai R. S. padaryti prieš kreipiantis medicininės pagalbos į šeimos - vidaus ligų gydytoją. Taigi, šeimos gydytojo išraše užfiksuotas kairio žasto ir alkūnės sumušimas, nurodytas tikslus laikas ir aplinkybės - 2022-02-14, 17:50 val., pažįstama moteris norėjo įeiti į butą, o teismo medicinos specialisto išvadoje R. S. nustatytos poodinės kraujosruvos kairės rankos žasto ir alkūnės srityse, sužalojimai padaryti prieš kreipiantis medicininės pagalbos 2022-02-17 į šeimos gydytoją galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. Teigia, kad apelianto skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai kaltę grindė įrodymais, gautais iš vieno įrodymų šaltinio, t. y. iš nukentėjusiųjų, kurie yra sugyventiniai, abu buvo įvykio vietoje, yra nepagrįstas ir deklaratyvus, nes apeliantas nenurodo, kokius kitus asmenis teismas turėjo apklausti, kai įvykyje dalyvavo trys asmenys ir įvykis vyko uždaroje patalpoje, be to, nukentėjusieji nepatenka į BPK 79-80 straipsniuose numatytą sąrašą asmenų, kuriuos draudžiama apklausti liudytojais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais. Be to, abu nukentėjusieji neturėjo jokio tikslo apkalbėti nuteistąją L. R. ir jai pakenkti, kaip teigia apeliantas apie jų bendrą interesą, nes į policiją su skundu kreipėsi tik po to, kai ant nukentėjusiosios R. S. kūno atsirado mėlynės, tai yra esant pagrįstų duomenų. Be to, teismas rėmėsi ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir bylos rašytiniais įrodymais, teismo medicinos specialisto teisme duotais parodymais, patvirtinančiais jo pateiktą specialisto išvadą. Dėl to prokuroras teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį L. R. atžvilgiu, įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Teismas nustatė, kad dėl nuteistosios tyčinių veiksmų - durų traukimo, dėl ko nukentėjusioji R. S. susitrenkė kairės rankos alkūnę į durų staktą, L. R. sugriebimo nukentėjusiajai R. S. už kairės rankos žasto, taip ją pastumiant, nuteistoji L. R. padarė nukentėjusiajai R. S. kraujosruvas kairės rankos žaste ir alkūnėje ir taip ją nežymiai sužalojo, bei panaudodama fizinį smurtą prieš bute gyvenančią R. S. be leidimo, prieš buto savininko R. R. ir kartu su juo bute gyvenančios R. S. valią į šį butą įsibrovė. Teismas pagrįstai pripažino L. R. kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei 165 straipsnio 1 dalį ir skyrė jai subendrintą 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, netaikant intensyvios priežiūros, paskiriant įpareigojimus.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistoji L. R. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl L. R. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliaciniu skundu nuteistosios L. R. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atliktu įrodymų vertinimu, teismo išvadomis dėl L. R. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 165 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, teigia, kad nuosprendis nepagrįstas, nes teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, išvadas dėl L. R. kaltės padarė remdamasis prielaidomis, nenuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, nenurodė, kodėl atmetė L. R. parodymus.

6.1. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad nuteistosios gynėjas byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, kad byloje priimtas nuosprendis dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstas. Dėl to šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

6.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad, nors nuosprendis savo forma atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl L. R. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas yra nepagrįstos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atlikta įrodymų vertinimo analizė, tačiau, kaip iš nuosprendžio matyti, nuteistosios, nukentėjusiųjų ir teismo medicinos specialisto parodymai nebuvo išsamiai įvertinti ir nebuvo sugretinti tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. nepasisakyta dėl byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumo, sąsajumo ir jų vertinimo, nenurodyta, kodėl teismas tiki vienais įrodymais, o kitus atmeta. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir padarydamas išvadas dėl L. R. kaltės, nesilaikė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų ir šie pirmosios instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai sukliudė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą byloje.

6.3. L. R. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji tyčia nežymiai sužalojo nukentėjusiąją R. S., t. y. verždamasi į R. R. nuosavybės teise priklausantį butą, nukentėjusiajai R. S. bandant uždaryti buto duris, traukė buto duris į save neleisdama jų uždaryti, ko pasekoje R. S. kaire alkūne atsitrenkė į durų staktą, po to sugriebė ranka R. S. už kairės rankos žasto ir nustūmė ją į šalį, taip padarė nukentėjusiajai R. S. poodines kraujosruvas kairės rankos žaste ir alkūnėje.

6.4. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Kartu pažymėtina, jog fizinis skausmas, jo intensyvumas bei stiprumas yra pakankamai individualios ir subjektyvios sąvokos, todėl tokių pasekmių pripažinimas nusikaltimu pagal BK 140 straipsnį neturėtų būti formalus. Baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai kaltinamojo pavojingas elgesys siekia baudžiamajai atsakomybei taikyti būtiną pavojingumo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. liepos 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180- 719/2020). Be to, nagrinėjant situaciją, kurią galimai reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017).

6.5. Nuteistoji L. R. teisme kaltės dėl jai pareikšto kaltinimo nežymiai sutrikdžius nukentėjusiosios R. S. sveikatą nepripažino, ir parodė, kad ji buvo atėjusi pas nukentėjusiuosius, ieškojo namo negrįžusio sūnaus, kad nesulaukusi išsamaus atsakymo apie sūnų ir supratusi, kad nukentėjusioji su ja nenori bendrauti ir nepakvietė R. R., nes demonstratyviai uždarinėjo duris, stipriau patraukusi duris į save, įėjo į buvusio sutuoktinio butą, nukentėjusiosios R. S. nepalietė ir jai sužalojimų tyčia nepadarė, nes tokio tikslo sužaloti R. S. neturėjo. Tokie nuteistosios L. R. parodymai nekito viso proceso metu (t. 1, b. l. 41–43, 101–103, 111–112, 121, t. 2, b. l. 7–9).

6.6. Tuo tarpu vertinant nukentėjusiosios R. S. parodymus matyti, kad jie nebuvo visiškai nuoseklūs. Nukentėjusioji R. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2022 m. vasario 14 d. apie 17.50 val., būnant namuose kambaryje išgirdo beldimą į duris bei lenkiamą rankeną, todėl nuėjo atidaryti durų, atidariusi duris pamatė atėjusią L. R., kuri jos paklausė, ar yra R., jai atsakė, kad „nėra, išėjo namo“ bei nurodė, kad „išėjo neseniai“ ir, kadangi suteikė pakankamai išsamią informaciją apie vaiką, uždarė duris, neskubėjo jų užrakinti, kai L. R. staigiai atidarė duris ir pakeltu tonu pareiškė, kad iškvies policiją, ji L. R. atsakė „gerai kvieskit“. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad po to, ji norėjo uždaryti duris ir jas traukė į save, o L. R. į save, taip traukė duris kiekviena į savo pusę ir tada L. R. užkišo koją tarp durų ir paliepė pakviesti R. R., kad ji nieko L. R. neatsakė, tikėjosi, kad L. R. patrauks koją ir leis uždaryti duris, bet tada L. R. truktelėjo duris stipriau atidarydama, ji truputį pasidavė į priekį, tuo momentu pajuto skausmą alkūnėje, nes atsitrenkė į durų staktą, už kelių akimirkų ji buvo nustumta į šoną ir L. R. pro ją braudamasi pasakė, jog turi teisę, nuėjo į kambarį, o ji liko stovėti koridoriuje, girdėjo, kad kambaryje L. R. sakė: „kodėl tu neatsiliepi?“ ir „aš tave perduosiu vaikų teisėms“, kad po to L. R. išėjo. Nukentėjusioji R. S. paaiškino, kad kai L. R. ją pastūmė, ji nežino kuria kūno dalimi L. R. tai padarė, tačiau pagal išryškėjusias mėlynes ant kairės rankos, matėsi pirštų žymės, todėl nukentėjusioji teigė, kad buvo nustumta su ranka. Nukentėjusioji nurodė, kad jokių mėlynių prieš įvykį neturėjo, bei nesusimušė nei prieš įvykį, nei po jo. Nors iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes – atėjusiosios L. R. tikslą, patekimą į butą, rankos susižalojimo aplinkybes nukentėjusioji R. S. nurodė ir savo pareiškime, apklausų ikiteisminiame tyrime metu, akistatos su L. R. metu, parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 1, 11, 22–24, 27–28, 41–43, 164–165, 166–172), tačiau nukentėjusiosios parodymuose yra esminių prieštaravimų. 2022-02-22 protokole-pareiškime nukentėjusioji R. S. nurodė, kad bandydama įsiveržti į butą L. R. jėga ją stūmė nuo durų, laikydama jos kairę ranką, o jai atsitrenkus į duris nuo smūgio kliuvo į kairės rankos alkūnę, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą (t. 1, b. l. 1). Taigi, šiame pareiškime, nukentėjusioji nenurodė, kodėl L. R. buvo atėjusi, ko klausė, taip pat nenurodė, kad ji duris jau buvo uždariusi, kai L. R. jas stipriai patraukė atidarydama, kad jos abi traukė duris į savo puses, kad L. R. buvo užkišusi koją į tarpdurį taip neleisdama uždaryti durų. 2022-02-16 kreipdamasi į policiją bei apklausiama įvykio vietoje kaip liudytoja nukentėjusioji R. S. nurodė, kad atėjusi L. R. teiravosi apie sūnų, kad grasino iškviesianti policiją, reikalavo pakviesti R. R., kad norint uždaryti duris, L. R. pradėjo veržtis į butą – užkišo koją, atplėšė duris, grubiai ją nustūmė, dėl ko jai buvo sužalota alkūnė šarvuotomis durimis ir atsirado kraujosruva ant rankos nuo sugriebimo ją stumiant (t. 1, b. l. 11–12, 22–24). Taigi, nurodydama įvykio aplinkybes, nukentėjusioji neminėjo, kad ji duris jau buvo uždariusi, kai L. R. jas stipriai patraukė atidarydama, kad jos abi traukė duris į savo puses. 2022-02-22 apklausiama kaip liudytoja R. S. nurodė, kad atėjusi L. R. teiravosi apie sūnų, ji nurodė, kad „nėra“, kad „neseniai išėjo“, kad uždarė duris, tik nespėjo jų užrakinti, kai L. R. atidarė duris, pagrasino iškviesti policiją, reikalavo pakviesti R. R., kad nebenorėdama klausytis L. R., ji uždarinėjo duris, kai L. R. neleido uždaryti durų į tarpdurį įkišdama koją, pasakiusi, kad ji turi teisę, pradėjo traukti duris į savo pusę bei veržtis į butą, todėl nenorėdama, kad L. R. patektų į butą, ji duris traukė bandydama uždaryti, o L. R. neleido to padaryti, nes trukdė jos koja ir L. R. duris traukė ant savęs, kad L. R. verždamasi į butą, viena ranka stūmė ją nuo durų, kad patektų į butą, ir, kai ši ją stūmė, savo ranka buvo sugriebusi jai už kairės rankos žasto, o kai L. R. traukė duris, ji nuo jos durų traukimo stipriai atsitrenkė į durų staktą ir pajuto didelį skausmą. Taip pat šios apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad tą dieną ji nekreipė dėmesio, o kitą dieną, tai yra 2022-02-15 pastebėjo, kad ant kairės rankos alkūnės atsirado kraujosruva, taip pat ant žasto tos pačios rankos pamatė kraujosruvas (pirštų atspaudus), dėl to ji patyrė fizinį skausmą, todėl 2022-02-16 per „epolicija“ parašė pareiškimą, o 2022-02-17 kreipėsi pas savo šeimos gydytoją dėl kairės rankos sumušimo užfiksavimo (t. 1, b. l. 27–28). 2022-07-01 papildomos apklausos metu nukentėjusioji R. S. parodė, kad L. R. atėjusi pradėjo pakeltu tonu sakyti, jog jiems iškvies policiją, kad nenorėdama konflikto su L. R., ji norėjo uždaryti duris, bet L. R. supratusi, jog ji nori uždaryti duris, paėmusi už durų rankenos traukė jas link savęs ir tuo metu dar užkišo koją, kad jai būtų tvirčiau laikyti, liepė pakviesti R. R., bet ji L. R. nieko neatsakė, bandė uždaryti toliau duris, L. R. prasibrovė pro ją sakydama, jog turi teisę, ir ją kliudė, todėl pajuto alkūnėje skausmą. Šios apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad paties fakto, kai L. R. ją suėmė už rankos, ji neatsimena, bet daro išvadas, jog tuo pačiu metu, kai trenkėsi į durų staktą, L. R. galėjo ją, norėdama patraukti, suimti už žasto, nes po įvykio atsirado mėlynė, o po to išryškėjo pirštų žymės, todėl yra tikra, kad čia po šio įvykio (t. 1, b. l. 166–167). 2022-03-30 vykusios akistatos tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios L. R., nukentėjusioji nurodė, kad atėjusi L. R. teiravosi apie sūnų, jog atsakiusi L. R. ji uždarė duris, bet dar nespėjus užrakinti, kai L. R. vėl atidarė duris, grasino iškviesianti policiją, paprašė pakviesti R. R., kad po tokių L. R. išreikštų grasinimų policija, ji nebenorėjo nieko klausyti ir norėjo uždaryti buto duris, bet L. R. jai jų uždaryti neleido įkišdama tarp durų koją, tada jos abi kurį laiką duris traukė į savo pusę, ir to durų darinėjimo metu ji trenkėsi kairės rankos alkūne į durų staktą, ir neilgai trukus L. R. ją suėmė už kairės rankos, o tiksliau - žasto (kad ji būtų ją suėmusi už rankų, ji neatsimena, nes viskas įvyko labai greitai, ji sprendžia, kad suėmė ją už rankos dėl atsiradusių mėlynių), ir ją nustūmė į šalį sakydama, jog ji turi teisę, ir pati įėjo į buto vidų (t. 1, b. l. 41–45). Vertinant šių apklausų metu bei akistatos metu nurodytas aplinkybes su pareiškimuose ir pirminių apklausų metu nurodytomis aplinkybėmis, matyti, kad nukentėjusioji skirtingai aiškino durų atidarymo-uždarymo aplinkybes, nuteistosios brovimosi aplinkybes – užkišo koją, traukė duris ar dar kartą atidarė jau uždarytas duris, jos sužalojimo aplinkybes – ar pirmiau suėmusi už rankos žasto L. R. ją pastūmė ir taip įsibrovė į butą ir ji tuo metu alkūne atsitrenkė į durų staktą, ar pirmiau susitrenkė kairės rankos alkūnę į durų staktą ir tada buvo nustumta į šalį suėmus už kairės rankos žasto. Be to, vertinant nukentėjusiosios R. S. parodymus, būtina atsižvelgti į tai, jog dėl įvykio į policiją nukentėjusioji kreipėsi tik 2022-02-16, nors, kaip nukentėjusioji nurodė, ji buvo šokiruota tokio L. R. elgesio, kad L. R. ir anksčiau yra įsibrovusi į butą, bet tai buvo pirmas kartas, kai L. R. padarė sužalojimus. Nors BPK nuostatos nenumato, per kiek laiko nuo įvykio nukentėjęs asmuo gali kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusioji būdama šokiruota tokio L. R. elgesio bei į tai, kad nukentėjusioji nurodė, jog kitą dieną po įvykio ant rankos pastebėjo sužalojimus, turėjo galimybę į policiją kreipti iš karto po įvykio ar kitą dieną, bet tai padarė tik 2022-02-16, t. y. po įvykio praėjus net dviem dienoms, kuomet turėjo laiko apgalvoti įvykio aplinkybes ir apkaltinti L. R. nusikalstamų veikų padarymu. Dėl paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija nukentėjusiosios R. S. parodymus vertina kaip nenuoseklius ir prieštaringus, jais remiasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

6.7. Pirmosios instancijos teismas taip pat nuosekliais ir nukentėjusiosios R. S. parodymus patvirtinančiais įrodymais laikė nukentėjusiojo R. R. parodymus. Nukentėjusysis R. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. S. nuėjus atidaryti durų, jis girdėjo, jog vyko pokalbis, bet negirdėjo apie ką buvo kalbama, tik išgirdo sakant „aš iškviesiu policiją, aš turiu teisę“ ir tada į svetainę įėjo L. R., kuri jo paklausė, kur yra sūnus ir pakalbėjusi telefonu iš karto išėjo. Nukentėjusysis R. R. taip pat parodė, kad po to, kai L. R. išėjo, jis kalbėjo su R. S., jie abu dėl šio įvykio buvo šokiruoti, jog kitą dieną R. S. pamatė, kad yra mėlynės, todėl kreipėsi į policiją. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. R. parodė, kad, kai atėjo L. R., jis buvo svetainėje, ant sofos, jis išgirdo laiptinėje L. R. balsą sakant: „Aš jums policiją iškviesiu“, kažkokius garsus, panašius kaip vyktų susistumdymas, po to buto koridoriuje išgirdo, kaip L. R. pasakė: „Aš turi teisę“, ir pamatė L. R. įeinančią į svetainę, jog L. R. paklaususi apie jų sūnų ir pakalbėjusi telefonu su sūnumi, nieko daugiau jam nepasakiusi, apsisuko ir išėjo iš buto stipriai trenkdama buto duris. Taip pat R. R. nurodė, kad po L. R. išėjimo į svetainę atėjo R. S. ir papasakojo, jog L. R. jos klausė, kur yra sūnus, į ką ji atsakiusi, kad nesenai išėjo, jog lyg L. R. jau nusisuko kaip norėdama išeiti ir tada pasakė: „Aš jums policiją iškviesiu. Pakviesk R.“, kad R. S. liepusi jai palaukti ir uždarė duris, bet nespėjo užrakinti, kai pajuto kaip durys iškart iš kitos pusės buvo atidaromos, kad ji nebesugebėjo išlaikyti uždarytų durų ir jas atidarė, jog L. R. buvo įkišusi koją į durų tarpą, kad ją (R. S.) belaikančią durų rankeną, ištraukė į laiptinės pusę su durimis, jog L. R. sugriebė jai už kairės rankos ir pastūmė, dėl ko ji atsitrenkė su kaire alkūne į durų staktą ir stipriai susidaužė. Nukentėjusysis R. R. nurodė, kad jis matė ant R. S. kairės rankos paraudimą, ten kur buvo sugriebta, ir ties alkūne, kur atsitrenkė į staktą, vėliau tose vietose matė atsiradusias mėlynės (t. 1, b. l. 48–51). Vertinant tokius nukentėjusiojo parodymus, matyti, kad jis girdėjo tik atskirus L. R. pasisakymus („iškviesiu policiją“, „aš turiu teisę“) bei girdėjo garsus, panašius į stumdymąsi, tačiau negirdėjo, koks pokalbis vyko tarp R. S. ir L. R. ir nematė kaip R. S. galimai buvo sužalota. Taigi, R. S. sužalojimo ir L. R. patekimo į butą aplinkybes nukentėjusysis R. R. žino tik iš nukentėjusiosios R. S. pasakojimo. Pažymėtina, kad nukentėjusysis R. R. nurodęs, jog „matė ant R. S. kairės rankos paraudimą, ten kur buvo sugriebta, ir ties alkūne, kur atsitrenkė į staktą, vėliau tose vietose matė atsiradusias mėlynės“, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nedetalizavo vietos, kurioje jis matė paraudimus, mėlynes, nes jis R. S. sužalojimo momento nematė, o aplinkybes žino tik iš R. S. pasakojimo. Dėl to nukentėjusiojo R. R. parodymai nepatvirtina nukentėjusiosios R. S. parodymų apie jos sužalojimo aplinkybes. Be to, kaip jau minėta, pati nukentėjusioji nenuosekliai aiškino jos sužalojimo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis R. R. yra nukentėjusiosios R. S. sugyventinis, t. y. juos sieja artimi santykiai, o su nuteistąja, nors juos ir sieja sūnus, kuriuo jie abu, kaip tėvai privalo rūpintis, tačiau nukentėjusiojo R. R. ir nuteistosios L. R. tarpusavio santykiai nėra geri, vyksta dažni konfliktai dėl rūpinimosi sūnumi sąlygų ir tvarkos (t. 1, b. l. 66; Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022-10-27 sprendimas byloje Nr. e2-4156-1174/2022 (Liteko duomenys)), teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusysis R. R. yra suinteresuotas palaikyti nukentėjusiąją R. S. ir nusikalstamos veikos padarymu apkaltinti nuteistąją L. R.. Dėl to nukentėjusiojo R. R. parodymais grįsti nuteistosios L. R. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo.

6.8. Taip pat pirmosios instancijos teismas nuteistosios L. R. kaltę nežymiai sutrikdžius nukentėjusiosios R. S. sveikatą, grindė nukentėjusiosios R. S. pateiktu 2022-02-17 gydytojo (kitų specialistų) įrašu (t. 1, b. l. 56) ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 298/2022(04) (t. 1, b. l. 61–62) bei teismo posėdyje duotais teismo medicinos specialisto T. Š. paaiškinimais. 2022-02-17 gydytojo (kitų specialistų) įraše nurodyta, kad „pažįstama moteris (L. R.) norėjo įeiti į butą, tikslas neaiškus. Tai įvyko 22.02.14. ~17⁵⁰ val. Pasak pacientės, moteris buvo blaivi. Obj.: būklė patenkinama. Ant kairės rankos žasto srityje iki 5 cm cianotiška dėmė, alkūnės srityje ~ 6 cm. Kitose vietose sumušimo, cianotiškų dėmių kitose srityse ny. D. Kairės rankos sumušimas žasto ir alkūnės sritis“. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 298/2022(04) nurodyta, kad R. S. nustatytos poodinės kraujosruvos kairės rankos žasto ir alkūnės srityse, sužalojimai padaryti mažiausiai 1 trauminio poveikio metu kontaktuojant su kietu buku daiktu (-ais) ir /ar galimai paviršiumi (-ais), kad R. S. nustatyti kūno sužalojimai padaryti prieš kreipiantis medicinos pagalbos į šeimos-vidaus ligų gydytoją 2022-02-17, galimai užduotyje nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir laiku ir, kad R. S. nustatyti kūno sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos specialistas T. Š. patvirtino pateiktą išvadą ir paaiškino, kad išvadą pateikė remdamasis tik jam pateiktais medicininiais dokumentais – gydytojo įrašu, tačiau jame nebuvo patikslinta sužalojimų lokali vieta, todėl davė išvadą, jog nustatytos kraujosruvos kairės rankos žasto ir alkūnės srityse galėjo būti padarytos mažiausiai vieno trauminio poveikio, kadangi alkūnė ir žasto sritis yra greta, kad gydytojo įraše nurodyta „cianotiška dėmė“ – tai specifinis išsireiškimas, apibūdinantis dėmės atsiradimo mechanizmą, jog tai kraujosruva, kuri susidaro dėl sumušimo. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusiajai patikslinus žaste buvusio sužalojimo lokalizaciją, teismo medicinos specialistas T. Š. patvirtino, kad sužalojimai galėjo atsirasti mažiausiai vieno trauminio poveikio metu, nes sužalojimai užfiksuoti toje pačioje pusėje, išorėje, kad alkūnė truputėlį labiau išsikišusi nei žastas, todėl tiksliau patikslinti jis negali bei paaiškino, jog pakankamai stipriai suspaudus pirštais, jeigu tos jėgos užtenka sutraiškyti, sužaloti kraujagysles, tada automatiškai išsilieja kraujas ir atsiranda vizualiai matoma kraujosruva, todėl padaryti šiuos sužalojimas galima suspaudžiant pirštais, bet taip pat nurodė, kad kiekvienu pirštu padarytas sužalojimas vertinamas kaip atskiras sužalojimas. Įvertinus 2022-02-17 gydytojo (kitų specialistų) įraše, specialisto išvadoje nurodytus duomenis, specialisto paaiškinimus teisme, daroma išvada, kad šie įrodymai patvirtina faktą, kad nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai – poodinės kraujosruvos kairės rankos žasto ir alkūnės srityse, kad šie sužalojimai galimai buvo padaryti byloje tiriamo įvykio metu, tačiau šie duomenys nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, kad šiuos jai nustatytus sužalojimus tyčiniais veiksmais padarė nuteistoji L. R..

6.9. Akistatos tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios metu nukentėjusioji nurodė, jog neatsimena, kad L. R. būtų ją suėmusi už rankos, tačiau sprendžia, jog buvo suėmusi iš atsiradusių mėlynių. Duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajai ant kairės rankos buvo išryškėję pirštų žymės, kas patvirtintų nukentėjusiosios parodymus dėl rankos tyčinio suėmimo, byloje nėra, išskyrus bylos baigtimi suinteresuotų nukentėjusiųjų parodymus. Nuteistoji nuo pat tyrimo pradžios neigė, kad suėmė nukentėjusiajai už rankos. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta bei specialistas teisme patvirtino, kad nukentėjusiajai sužalojimai rankoje galėjo būti padaryti kontaktuojant su kietu buku daiktu (-ais) ir/ar galimai paviršiumi (-iais), kad „cianotiška dėmė“ yra kraujosruva, atsiradusi nuo sumušimo, jog nukentėjusiajai nustatytos „cianotiškos dėmės“ galėtų būti padarytos pirštais suėmus ranką tik tuo atveju, jei ranka būtų pakankamai stipriai suspausta, kad būtų sutraiškytos, sužalotos kraujagyslės. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji nurodė, jog L. R. stipriau patraukus duris į save, ji kairės rankos alkūne trenkėsi į durų staktą ir pajuto stiprų skausmą, kad nuteistoji pripažino stipriau patraukusi duris atidarydama, daroma išvada, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai – poodinės kraujosruvos kairės rankos alkūnėje ir žaste buvo padarytos nukentėjusiajai atsitrenkus į durų staktą, o ne tyčia suėmus nukentėjusiajai ranką. Taigi, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys bei specialisto paaiškinimai teisme, kad nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas galėjo gautis kontaktuojant su kietu buku daiktu (-ais) ir/ar galimai paviršiumi (-iais), patvirtina nuteistosios L. R. parodymus, kad ji tyčia sužalojimų nukentėjusiajai nepadarė. Dėl to netikėti nuteistosios parodymais nėra pagrindo.

7. Atsižvelgiant į visumą aptartų įrodymų, nenuoseklius ir prieštaringus nukentėjusiosios parodymus, nepatikimus nukentėjusiojo R. R. parodymus, rašytinius duomenis, kurie labiau patvirtina nei paneigia nuteistosios nuoseklius parodymus, daroma išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad L. R. tyčia padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – poodines kraujosruvas kairės rankos alkūnės ir žasto srityse.

8. Kadangi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tyčia (tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnis)), tačiau iš byloje nustatytų įvykio aplinkybių (durų stipresnio atidarymo, nuteistosios emocinės būsenos (buvo susijaudinus dėl namo negrįžusio sūnaus, negalėjimo jam prisiskambinti), nuteistoji veikė dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo), nes nenumatė, kad dėl jos stipresnio durų atidarymo, nukentėjusioji alkūne atsitrenks į durų staktą, nors pagal veikos aplinkybes (nukentėjusioji stovėjo prie durų, ant slenksčio) ir savo asmenines savybes (dirba medike) galėjo ir turėjo tai numatyti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiajai R. S. nustatytas sužalojimas buvo padarytas ne tyčiniais nuteistosios veiksmais, o dėl neatsargumo, todėl nuteistosios L. R. veiksmuose nesant tyčios požymio, negalima ir baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

9. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog L. R. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviųjų požymių, todėl konstatuojama, kad L. R. nepadarė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl L. R. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), kuriuo L. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 165 straipsnio 1 dalies taikymo

10. Skundžiamu nuosprendžiu L. R. taip pat pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad ji panaudodama smurtą nukentėjusiosios R. S. atžvilgiu, be buto savininko ir nukentėjusiosios R. S. leidimo, įsibrovė į nukentėjusiojo R. R. butą.

10.1. BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų teisėtumą. Taigi pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-37-942/2015).

10.2. Pripažindamas L. R. kalta pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiųjų R. R., R. S. parodymais bei pačios nuteistosios L. R. prisipažinimu, kad ji pateko į butą įsiverždama pro nukentėjusiąją R. S..

10.3. Nekartojant jau aptartų nukentėjusiųjų, nuteistosios parodymų ir jų patikimumo, nes byloje nustatyta, kad nuteistoji pateko į nukentėjusiojo R. R. butą. Sprendžiant klausimą, ar nuteistosios L. R. patekimas į butą buvo neteisėtas, būtina atsižvelgti į tai, kad nukentėjusįjį ir nuteistąją sieja jų, kaip tėvų, bendras rūpestis jų sūnumi. Duomenų, patvirtinančių, kad nuteistajai būtų uždrausta lankytis nukentėjusiojo bute, byloje nėra, pats nukentėjusysis nenurodė, jog jo buvusiai sutuoktinei, t. y. nuteistajai L. R. būtų draudęs ateiti į jo butą. Kitas svarbus momentas vertinant neteisėtą patekimą į butą yra tai, kad nei nukentėjusioji R. S., nei nukentėjusysis R. R. aiškaus nesutikimo nuteistajai įeiti į butą veiksmų atlikimo metu neišreiškė. Tai, kad nuteistoji stipriau patraukė duris į save, kai nukentėjusioji R. S. jas uždarinėjo, dar neįrodo, jog nuteistoji neteisėtai pateko į butą, o nukentėjusiosios veiksmu – durų uždarymu buvo išreikštas nesutikimas nuteistajai patekti į butą, nes, kaip nurodė pati nukentėjusioji, ji nebenorėjo kalbėti su L. R., o nuteistoji nurodė, kad nukentėjusioji demonstratyviai uždarinėjo duris nepasakiusi, ar pakvies R. R.. Taigi, visuma paminėtų aplinkybių patvirtina, kad aiškaus ir suprantamo nesutikimo L. R. patekti į butą nebuvo išreikšta.

10.4. Be to, būtina atsižvelgti į įvykio šalių (nukentėjusiųjų ir nuteistosios) tarpusavio santykius (nukentėjusieji yra sugyventiniai, nukentėjusysis ir nuteistoji buvę sutuoktiniai, kurie bendrai rūpinasi sūnumi) ir kurie nėra geri, vyksta konfliktai, todėl nukentėjusieji yra suinteresuoti pakenkti nuteistajai apkaltinant ją nusikaltimo padarymu. Tai patvirtina tai, kad nukentėjusysis R. R. dėl galimai neteisėto patekimo į jo butą į policiją kreipėsi ne iš karto, o tik po dviejų mėnesių – 2022-04-25, kai L. R. atžvilgiu jau buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiosios R. S. pareiškimą, kuriame nukentėjusioji teigė, jog nuteistoji įsiverždama į butą, ne tik ją tyčią sužalojo, bet ir pažeidė asmens būsto neliečiamumą (t. 1, b. l. 3, 11) ir 2022-04-14 telefonu pabendravęs su tyrėja dėl pareiškimo - skundo rašymo. Šie duomenys rodo, kad nukentėjusysis į policiją kreipėsi dėl L. R. neteisėto patekimo į jo butą, siekdamas palaikydamas sugyventinę R. S. ir apkaltinti buvusią sutuoktinę L. R. nusikaltimo padarymu.

10.5. Taip pat vertinant L. R. neteisėtą pateikimą į nukentėjusiojo R. R. butą, būtina atsižvelgti į tai kokiu tikslu nuteistoji pateko į nukentėjusiojo R. R. butą. Nuteistoji nurodė, kad ji pas buvusį sutuoktinį R. R. atėjo ieškodama namo negrįžusio sūnaus, buvo susijaudinusi, nes nežinojo, kur sūnus yra, neatsiliepė į jos telefono skambučius. Tokius nuteistosios parodymus iš esmės patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymai, jog nuteistoji atėjusi teiravosi apie sūnų, sakė, kad „iškvies policiją“. Taigi, nuteistosios patekimas į nukentėjusiojo butą buvo nukreiptas ne į būsto neliečiamumo pažeidimą, o į sužinojimą, ar jos sūnus yra pas tėvą (nukentėjusįjį R. R.) ir pasikalbėti su pačiu nukentėjusiuoju apie sūnų. Nuteistoji savo patekimą į nukentėjusiojo R. R. butą nutraukė išeidama, kai telefonu pakalbėjusi su sūnumi sužinojo, kad jis jau yra namuose, o į skambučius neatsakė, nes namuose paliko krauti telefoną, o tai taip pat, kolegijos nuomone, patvirtina jos tyčios nebuvimą pažeisti įstatymo saugomas vertybes. Taigi, galima konstatuoti, jog nuteistosios L. R. veiksmuose nėra tyčios pažeisti asmens būsto neliečiamumą.

11. Atsižvelgiant į tai, kad aiškus nesutikimas nuteistajai L. R. pateikti į butą nebuvo išreikštas nei vieno iš nukentėjusiųjų, į konfliktiškus įvykio šalių santykius, į nuteistosios L. R. atliktus veiksmus ir jų tikslingumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistosios L. R. veiksmuose nėra BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių, todėl nesant bent vieno nusikalstamos veikos sudėties elemento (šiuo atveju subjektyviosios pusės požymio - tyčios) laikoma, kad neparyta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad L. R. veiksmuose nėra BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties ir todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai L. R. nuteisė pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. Pripažinus, kad L. R. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 165 straipsnio 1 dalyje, požymių, skundžiamas nuosprendis dėl L. R. nuteisimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas), kuriuo L. R. pagal BK 165 straipsnio 1 dalį išteisinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendį, kuriuo L. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir 165 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

L. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

L. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, L. R. panaikinti.

Teisėjai Nijolė MatuzevičienėErnesta MontvidienėGražvydas Poškus