- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-19
- Bylos Nr.
- e2-1045-475/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04387-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Simanavičienė
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- S. Š.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo V. P. ieškinį atsakovei S. Š. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu prašo atsakovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su statiniais, esančius adresu Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) t.y. žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei pastatą – sodo namelį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe, nustatant, kad šis nekilnojamasis turtas asmeninės nuosavybės teise priklauso: po ½ dalį ieškovui ir ½ dalį atsakovei; priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad ji su atsakove apytiksliai nuo 1997 metų pradėjo planuoti bendrą gyvenimą, apsigyveno kartu, vedė bendrą ūkį, gerino bendros buities sąlygas, kartu leido laisvalaikį, 2001 m. ieškovui ir atsakovei gimė dukra. Tokiu būdu, nors ir nebuvo įregistravę santuokos, tačiau ieškovas su atsakove gyveno bendrą šeimyninį gyvenimą. Iki pat ieškinio padavimo dienos šalys gyveno adresu (duomenys neskelbtini) Kauno r., name, kuris buvo įsigytas 1998 metais bendru ieškovo ir atsakovės sprendimu, tačiau 1998 m. spalio 6 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovės vardu, todėl ir įrašas viešajame registre apie nuosavybės teises buvo atliktas atsakovės vardu. Prieš pat namo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, ieškovas 1998 m. rugsėjo 15 d. paskolos sutartimi namo pirkimui pasiskolino 2 000 JAV dolerių, kurie buvo panaudoti šio nekilnojamojo turto įsigijimui. Paskolą ieškovas grąžino dalimis iš asmeninių lėšų. Taigi, namo įsigijimui didžiąja dalimi buvo panaudotos ieškovo asmeninės lėšos. Kadangi įsigytas nekilnojamasis turtas - sodo namelis, kuriame šalys ketino gyventi, nebuvo pritaikytas nuolatiniam gyvenimui, todėl buvo būtina jį įrengti, ne tik atliekant vidaus ir išorės apdailos darbus, tačiau taip pat buvo būtina įvesti kanalizaciją, centrinį šildymą, vandentiekį, pilnai išvedžioti elektros instaliaciją, apšiltinti, padaryti stogo perdengimą ir t.t. Visais šiais namo pagerinimo darbais rūpinosi ieškovas. Poros santykiai buvo geri, jie kartu rūpinosi ne tik abiejų dukra, tačiau ir kartu su jais gyvenančiu atsakovės sūnumi, todėl ieškovas nemanė, kad jų bendras šeimyninis gyvenimas gali nesusiklostyti. Ieškovo pajamos beveik visą bendro gyvenimo su atsakove laikotarpį buvo didesnės nei atsakovės, todėl natūralu, kad jis daugiau finansiškai prisidėdavo prie šeimos gerovės, o taip pat būsto ir buities pagerinimo. Be to, kadangi ieškovo profesija yra stalius-dažytojas, todėl daugumą namo įrengimo, remonto bei pagerinimo darbų jis atliko pats savo darbu, o daugumą statybinių medžiagų pirko iš savo asmeninių lėšų. Ieškovas pats pagamino didžiąją dalį name esančių baldų, namo išorę apkalė dailylentėmis, taip pat pastatė verandą, lauko tualetą, sumūrijo garažą ir t.t. Didžioji dalis name esančios buitinės technikos taip pat buvo pirkta ieškovo lėšomis. Pastaruoju metu ieškovo ir atsakovės santykiai pašlijo.
Ieškovo teigimu, yra pakankamas pagrindas teismui pripažinti buvus atsakovės ir ieškovo susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o tuo pačiu jungtinės veiklos laikotarpiu atsakovės vardu įgytą bei registruotą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą su statiniais) pripažinti bendrąja daline nuosavybe. Nors ieškovas yra investavęs daugiau piniginių lėšų bei savo darbo į nekilnojamąjį turtą, kuriame gyveno bendrą gyvenimą kartu su atsakove, tačiau sutinka, kad vadovaujantis CK 6.970 str. 1 d. būtų pripažinta, kad nagrinėjamu atveju sugyventinių dalys sukurtoje bendroje dalinėje nuosavybėje yra lygios, pripažįstant asmeninės nuosavybės teisėmis ieškovui ir atsakovei po ½ dalį nekilnojamojo turto, kurį šalys bendrai įgijo, pagerino, gyveno bendrą šeimyninį gyvenimą bei tebegyvena iki šiol
Atsiliepimas
Atsakovė S. Š. su ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad turtas nebuvo įgytas susitarimo dėl jungtinės veiklos pagrindu, o buvo įgytas atsakovės asmeniškai, iš jos asmeninių lėšų ir dar prieš tai, kai su ieškovu pradėjo kartu gyventi.
Minėtą namą ir žemės sklypą atsakovė įgijo 1998 m. rudenį, t. y. 1998 m. spalio 6 d. pagal nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, o su ieškovu pradėjo gyventi jau po namo ir žemės sklypo pirkimo, t. y. 1998 m. žiemą, nuo 1997 m., kaip teigia ieškovas, jie kartu negyveno. Apie jokią ieškovo paskolą ir jos panaudojimą namo pirkimui atsakovė nežino. Tai jo asmeninis reikalas, kada ir kam skolino savo pinigus ar pats skolinosi pinigų iš kitų asmenų. Namo pirkimui atsakovei pinigų davė jos sesuo E. A., kuri tada gyveno Alytaus rajone ir vertėsi gyvulininkyste. Ji su vyru augino gyvulius, todėl pinigų turėjo ir davė 2 500 JAV dolerių. Neginčija, kad gyvenant su ieškovu buvo įvestas vandentiekis, šildymas, išvedžiota elektros instaliacija, namas apšiltintas, keistas stogas, įrengtas tualetas, garažas ir atlikti kiti buities pagerinimo darbai, tačiau taip tik buvo pagerintos gyvenimo sąlygos.
Šie darbai buvo atlikti ir atsakovės lėšomis, kadangi ji kaip ir ieškovas, visą laiką dirbo. Iki gimstant dukrai 2001 metais, ji dirbo Kauno Baltija siuvėja, po to išėjo dukros auginimo atostogų, tačiau visą laiką dirbo namuose privačiai. Kadangi turi siuvėjos specialybę, tai siuvo treningus pagal privačius užsakymus pardavimui Gariūnuose. Uždirbdavo per mėnesį iki 5 000 Lt, nes namie siūdavo ir naktimis, turi pramonines siuvimo mašinas. O nuo 2015 metų taip pat namuose siuva pagal patentą. Be to, atsakovė dar prie savo uždarbio gaudavo ir socialines pašalpas iš valstybės, kurios siekdavo po 650 Lt per mėnesį.
Ieškovo alga nebuvo didelė, kadangi jis dirbdavo tik po pusę etato, dar mokėjo alimentus dviems savo dukroms, o atsakovei, tuo metu kai įsigijo namą, padėdavo mama, kuri šiuo metu nevaikšto ir beveik nekalba. Kiek gyveno kartu su ieškovu V. P., atsakovės mama pastoviai padėdavo pinigais. Jos pensija buvo netoli 800 Lt, tai ji atsakovei atiduodavo kartais dalį, kartais beveik visą savo pensiją, nes ji buvo labai taupi ir pinigų turėdavo.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu su ieškovu V. P. nebuvo jokio jų susitarimo dėl jungtinės veiklos, neįsipareigojo veikti kartu, kad pasiektų tam tikrą tikslą, t. y. sukurtu nuosavybę. Kadangi, kaip minėjo, tą namą su žemės sklypu ji įgijo iš savo asmeninių lėšų, dar negyvenant kartu su ieškovu. Atsakovės manymu, ieškovas V. P. galėtų reikšti ieškinį tik dėl jo patirtų turtinių išlaidų, įdėtų į namo remontą, piniginės kompensacijos priteisimo, pagrįsdamas savo ieškinį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, bet ne namo ir žemės sklypo dalies priteisimo. Todėl laiko, kad ieškovo ieškinys turėtų būti atmestas.
Šalies argumentai
Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad su atsakove pragyveno daug metų. 1995 metų rudenį susipažino, o 1996 metais pradėjo kartu gyventi, vesti bendrą ūkį. Pašilės gatvėje esančiame name išsinuomojo butą. Atsakovė išsituokusi, turėjo mažametį sūnų. Atsirado galimybė gyventi atsakovės tetos bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Gyvendami kartu pradėjo ieškoti nusipirkti savo gyvenamąjį būstą. Ieškovas rado skelbimą, paskambino, sutarė susitikti su pardavėja. Kartu su atsakove važiavo apžiūrėti sodo namelio. Jiems patiko. Tada kartu su atsakove nuvežė 500 JAV dolerių rankpinigius. Buvo susitikę su namo pardavėja, vežė dokumentus pardavėjai į darbą, kuri dirbo senamiestyje grožio salone. Sodo namelio pirkimui pinigų neturėjo. Ieškovas paprašė tuometinės jo vadovės iš darbo padėti. Vadovė, nurodė asmenį, kuris gali paskolinti reikiamą pinigų sumą sodo nameliui įsigyti. Pasiskolino 2 000 JAV dolerių. Atsakovės vardu nusprendė pirkti, nes ieškovas tuomet dar buvo neišsiskyręs. Pas notarą važiavo kartu, užlipo į antrą aukštą. Įėjimas pas notarą buvo iš Donelaičio g. pusės. 2007 m. ieškovas nutraukė santuoką. Skiriantis jam atiteko 1997 metais įgytas automobilis VW Passat ir 2002 m. įgyta Audi Cupe. Anksčiau nutraukti santuokos negalėjo, nes pirmiausia norėjo įsirengti namą. Iš darbovietės gaudavo statybinių medžiagų namo įrengimui. Ieškovas sodo namelio įsigijimo metu dirbo „Pramoniniam servise“. Atlyginimas buvo apie 1 500 Lt. Taip pat teikė išlaikymą dviems dukroms iš pirmos santuokos, išlaikymo įsiskolinimo neturėjo.
Į namą iš atsakovės tetai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsikėlė iškart nusipirkę sodo namelį, po spalio 6 dienos. Šildymo nebuvo. Santechniką, šildymą padėjo įrengti draugas, o visa kita pats ieškovas savo rankomis įrenginėjo. 2006 metais buvo pašliję santykiai su atsakove, vėliau susitaikė, o 2015 m. išaiškėjo, kad atsakovė turi kitą. Atsakovės sesuo neturėjo pinigų. 2017 m. vasarą atsakovė išmetė ieškovo daiktus. Ieškovas savo indėlį darbu į namelio pagerinimą vertina 1 000 Eur į metus. Atsakovė davė 1 500 Lt stogo dangai ir pats prisidėdavo finansiškai.
Atsiliepimas
Atsakovė su ieškiniu nesutinka. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad su ieškovu susipažino prie ežero 1995-1996 metais. 1998 metais kartu apsigyveno sodo namelyje. Atsakovė turėjo mažametį sūnų iš pirmos santuokos, buvo išsituokusi. Po skyrybų gyveno pas mamą, vėliau tetai priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) pr. Su ieškovu bendra ūkį pradėjo vesti po namo įsigijimo. Iki tol ieškovas ateidavo į svečius, kartais nakvodavo. Jis kaip ir gyveno, ir negyveno. Buvo jo daiktų. Konkretumo nebuvo, nes ieškovas buvo vedęs. Buvo išvarytas ir iš buto (duomenys neskelbtini) pr. Prieš namelio įsigijimą nusprendė kartu gyventi. Buvo toks susitarimas, kad bandys kartu gyventi. Nuolat kartu gyventi pradėjo, tuomet, kai įsikėlė į sodą.
Sodo namą pirko sau su sūnumi. Planavo, kad gyvens su sūnumi. Tuomet kainos dar buvo prieinamos. Atsakovė iš pradžių dirbo siuvykloje „Baltija“, vėliau siuvo namuose, siūdavo pagal užsakymus. Vasarą uždirbdavo apie 4 000-5 000 Lt, žiemą – mažiau. Pajamų nedeklaruodavo, nes gaudavo pašalpas iš valstybės. Atsakovei taip pat labai padėdavo lėšomis, maistu atsakovės mama. 4 000 JAV dolerių turėjo, pasiskolino iš sesers, mama (kuri tuomet buvo pensininkė ir gaudavo 800 Lt pensiją) davė, pati turėjo santaupų. Sodo namo pirkimui pinigų paskolino atsakovės sesuo, kuri tuomet gyveno kaime ir augino gyvulius. Seseriai pinigus gražino. Mama ir sesuo gyvena socialiniame trijų kambarių bute – dvejuose kambariuose. Iš sesers dažnai skolindavosi, raštelį surašė tik kartą. Už sodo namelį sumokėjo 13 000 Lt ir dar už žemę 3 000 Lt, tai viso – 16 000 Lt. Už sodo namelį sumokėjo pas notarą. Apie sodo namelio pardavimą sužinojo iš skelbimo laikraštyje. Skelbimą rado ieškovas. Ieškovas skambino ir tarėsi dėl sodo namo apžiūros, sodo namą apžiūrėjo kartu su ieškovu. Sodo namelis patiko, bet iš kart gyventi nebuvo galima. Sodo namas nebuvo įrengtas. Buvo langai, durys, kaimiška krosnis. Ieškovas su kaimynu įrengė centrinį šildymą. Kaimynas užmokesčio neėmė. Sodo namą įrengė ieškovas. Ieškovė prie namo įrengimo prisidėdavo pinigais. Kartu bandė eiti į priekį. Ieškovui gali pasiūlyti 2 000 Eur kompensaciją. Kokia sodo namo vertė šiuo metu nežino.
Su atsakovu sutarė iki 2006 metų, paskui jis pradėjo gerti. Su atsakovu kartu gyveno iki 2016 metų. Apie ieškovo paskolą nieko nežino. Automobilį įsigijo prieš 3 metus iš atsakovės darbo užmokesčio. Šiuo metu turi verslo liudijimą. Name gyvena su dukra dviese, savaitgaliais atvažiuoja sūnus.
Ieškovo atstovė teismo posėdyje papildomai pažymėjo, kad tarp šalių namo įsigijimui buvo pagrindas – susitarimas gyventi kartu, vesti bendra ūkį. Ieškovo pajamos namo įsigijimo metu buvo pakankamos įsigyti sodo namui. Tuo tarpu atsakovė byloje laikėsi nenuoseklios, prieštaringos pozicijos. Kaip ir atsakovės pakviestų liudytojų. Atsakovė su ieškiniu nesutinka, tačiau nurodo, kad jau (duomenys neskelbtini) pr., esančiame bute kartu su ieškovu gyveno, ieškovas rado skelbimą, pagal jį skambino, kartu vyko apžiūrėti sodo namo. Ieškovas gana detaliai nurodė aplinkybes dėl vežto avanso, kur gyveno pardavėja, kur dirbo. Iš aplinkybių visumos spręstina, kad sprendimas pirkti sodo namą buvo bendras. Atsakovė nurodė, kad sodo namo įsigijimui skolinosi iš sesers, taip pat paaiškino, kad dažnai skolinosi iš sesers, tačiau raštelį pasirašė tik kartą, tuo tarpu sesuo nurodė, kad rašteliai dėl paskolintų pinigų buvo pasirašyti du kartus. Atsakovės parodymai apie tarpusavio santykius taip pat buvo prieštaringi.
Ieškovo atstovės manymu sandorio kaina buvo 2 500 JAV dolerių, nes tokią sumą nurodė, pardavėjo įgaliota atstovė, kad jai brolis buvo nurodęs 2 500 JAV dolerių, liudytoja E. A. atsakovės sesuo irgi paminėjo 10 000 Lt sumą. Atsakovės atstovas ginčijo ieškovo pateiktą paskolos raštelį, nurodydamas, kad negali būti nurodytas dar tik būsimas gyvenamasis adresas. Tačiau ieškovas paskolos raštelyje nurodė adresą, kuriuo jį tikrai galima būtų rasti. Ieškovas nurodė namo adresą, kuris buvo perkamas paskolos sutartimi. Ieškovo atstovė pažymėjo, kad atsakovės pakviesti liudyti asmenys yra artimi jai žmonės – giminės, draugai, jų parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi. Liudytoja D. G. teigė, kad nematė atsakovo anksčiau, nei pradėjo gyventi name. Tačiau vėliau pripažino, kad ieškovą matė sutinkant 1998 metus (duomenys neskelbtini) pr. bute. Ieškovas ženkliai prisidėjo prie namo įrengimo, to neneigė ir atsakovė. Z. K., kuri suteikė ieškovui paskolą, nepavyko rasti, todėl ji ir nebuvo pakviesta dalyvauti teismo posėdyje.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje pažymėjo, kad ieškovo santuoka nutraukta tik nuo 2007 metų, ginčo turtas įgytas 1998 metais. Asmuo, esantis santuokoje, negali įgyti su kitu asmeniu bendrąja jungtine nuosavybe turto. Ieškovo teigimu, jis su atsakove gyveno faktinėje santuokoje, tačiau jis tik periodiškai atvykdavo pas atsakovę. Jei atsakovas sodo namelį įgijo kartu su atsakove, tai ir teismo sprendimu nutraukiant santuoką padalintą turtą taip pat įgijo su atsakove. Ieškovas užėmė tokią poziciją byloje, kad namo pirkimą leido įregistruoti atsakovės vardu tikslu išvengti teisinių pasekmių nutraukiant jo santuoką su J. P.. Teismas negina nesąžiningų asmenų. Ieškovas nenutraukęs santuokos, prarado galimybę remtis argumentu, kad su atsakove vedė bendrą ūkį sodo namo pirkimo metu. Byloje nepateikti įrodymai, kad ieškovas ir atsakovė vedė bendrą ūkį. Paskolos sutartis suklastota, nes nesavalaikiai nurodytas ieškovo gyvenamosios vietos adresas. Be to, ieškovo pateiktas skolos raštelis neparodo, kad lėšos panaudotos sodo namo įsigijimui. Pinigus už ginčo turtą sumokėjo atsakovė, tą patvirtino ir sandorio sudarymo metu dalyvavusi pardavėjo įgaliota liudytoja R. V.. Ieškovas teigė, kad pagerino namelio būklę, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad jo būklė buvo pagerinta ženkliai. Atsakovė neslėpė, kad ieškovas padėjo tvarkytis, tačiau tai nesuteikia teisių pretenduoti į nuosavybės dalį. Atsakovės atstovas nurodė Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, kuria jo manymu teismas turėtų remtis, priimdamas sprendimą šioje byloje.
Atsakovės atstovas baigiamųjų kalbų metu pareiškė prašymą taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas žinojo nuo namo pirkimo sandorio sudarymo, kad namas registruotas ne jo vardu, tačiau ieškinio nereiškė beveik 20 metų.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į prašymą taikyti ieškinio senatį nurodo, kad ieškinio senatis netaikytina, nes ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino, kadangi iki 2017 metų šalys kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, t.y. ieškovas gyveno ginčo name ir netrukdomai juo naudojosi, todėl jis neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jo daiktinės teisės yra pažeistos, taigi ir neturėjo pagrindo kreiptis į teismą. Papildomai paaiškino, kad šalių santykiai pradėjo blogėti 2016 m. pabaigoje - 2017 m. pradžioje. Tai patvirtina ir faktas, kad 2017 m. sausio mėnesį atsakovė kreipėsi į teismą dėl išlaikymo dukrai priteisimo iš ieškovo, dėl to 2017 m. sausio 30 d. buvo išduotas teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-6169-451/2017. Akivaizdu, kad kol šalys gyveno bendrą šeimyninį gyvenimą bei vedė bendrą ūkį, nebuvo poreikio ir pagrindo prisiteisti nepilnametės dukros išlaikymą.
Ieškovo atstovė pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010 yra išaiškinęs, nuo kada yra taikytina ieškinio senatis tokio pobūdžio bylose. Liudytoja J. P. patvirtino, kad su ieškovu bendro ūkio nevedė, nepretendavo į nieką, ką sukūrė palikęs šeimą 1996 metais. Nors ieškovas formaliai santuokos nenutraukė, tačiau faktiškai paliko šeimą ir pradėjo gyventi su atsakove. Palikęs šeimą, ieškovas paneigė bendrosios sutuoktinių nuosavybės prezumpciją. Ieškovo atstovės manymu, šios bylos faktinės aplinkybės dėl santuokos nenutraukimo ir vedimo bendro ūkio su kitu asmeniu atitinka faktines aplinkybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl įgyto ir atsakovės vardu registruoto turto (žemės sklypo su statiniais (sodo pastato) ir kitais priklausiniais) teisinio statuso, t.y. ginčas susijęs su kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu. Ieškovas prašo pripažinti, kad jie V. P. ir S. Š., gyvendami kartu kaip sugyventiniai, bendrojoje dalinėje nuosavybėje įgijo nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą su statiniais, esančiais adresu Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) t.y. žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei pastatą – sodo namelį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotus S. Š. vardu.
Tarp šalių nėra ginčo dėl bendro gyvenimo vedimo, tačiau šalys nesutaria nuo kada būtent šalys pradėjo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį. Ieškovo teigimu, jis su atsakove pradėjo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį nuo 1996 metų gruodžio mėnesio, kuomet paliko šeimą. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad šalys bendrai gyventi pradėjo nuo 1998 metų pabaigos, po to, kai įsigijo ginčo turtą. Atsižvelgiant į šalių nurodytą bendro gyvenimo pradžios laiką, nagrinėjant civilinę bylą ir sprendžiant klausimą dėl susitarimo vykdyti bendrą jungtinę veiklą bei dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir padalijimo, taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o, priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis, 121 straipsnis). Susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti gali būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis) (2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-235/2008).
Kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą. Nurodytus teisinius santykius reglamentuojantis Lietuvos Respublikos CK 3-osios knygos VI dalies XV skyrius dar negalioja, nes dar nėra priimta specialaus įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis. Pagal kasacinio teismo praktiką tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos Lietuvos Respublikos CK 4-osios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt.). Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatu. Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o, priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis. Sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jeigu įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Atsižvelgiant į tai, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t.y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Akcentuotina, kad įrodyti bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą turi asmuo, kuris ginčija kito asmens, įregistravusio nuosavybę savo vardu, nuosavybės dalį.
Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs ieškovo V. P. ir atsakovės S. Š., liudytojų G. K., R. A., J. P., R. V., D. B., D. G., A. K., E. A., E. Š. paaiškinimus, bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus rašytinius įrodymus bei teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, daro išvadą, kad nors ieškovas V. P. ir atsakovė S. Š. nebuvo susituokę, tačiau nuo 1997 metų pradžios iki 2016 m. vasaros gyveno kartu ir turėjo tarpusavio santykius artimus šeimyniniams, t.y. 19 metų buvo sugyventiniai: jie kartu apsigyveno atsakovės gyvenamojoje vietoje – atsakovės tetai priklausiusiame bute (duomenys neskelbtini) prospekte, kartu su atsakovės sūnumi iš pirmos santuokos. Nors atsakovė neigia, kad kartu kaip šeima pradėjo gyventi jos tetos bute (duomenys neskelbtini) pr., bet jos pačios teismo posėdyje duoti paaiškinimai, kad atsakovas lankydavosi ir nakvodavo jos gyvenamojoje vietoje – bute (duomenys neskelbtini) pr., ten buvo jo daiktų ir kartą ieškovas iš to buto atsakovės buvo išvarytas, patvirtina išvadą, kad šalys bendrai gyventi pradėjo dar prieš įsigyjant ginčo turtą. Liudytojos J. P. nurodytos aplinkybės, kad ieškovas 1996 metais prieš Kalėdas paliko šeimą ir išėjo gyventi su atsakove ir jomis sūnumi, liudytojo G. K. nurodytos aplinkybės, kad ieškovas buvo pasikvietęs į svečius į butą (duomenys neskelbtini) pr., liudytojo R. A. nurodytos aplinkybės, kad susipažino su ieškovu, dar tuomet, kai ieškovas ir atsakovė gyveno Kaune, taip pat ir liudytojos D. G. patikslintos aplinkybes, kad ieškovą matė (duomenys neskelbtini) bute sutinkant1998 metus, tik patvirtina, išvadą, kad šalys bendrą ūkį pradėjo vesti prieš įsigyjant ginčo turtą.
Pažymėtina, kad tarp šalių rašytinės jungtinės veiklos sutarties nebuvo sudaryta, tačiau tokios sutarties sudarymas ir vykdymas patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais), nes 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis tik viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Tačiau, šios konkrečios nagrinėjamos bylos kontekste taikytina įstatymo nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, išimtis, nes gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, nes ieškovo ir atsakovo tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti tam ginčo turtą dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010).
Pažymėtina, kad ieškovas pradėjęs, gyventi su atsakove ir vesti bendrą ūkį, santuokos sudarytos su J. P. nenutraukė. Santuoka tarp ieškovo ir J. P. nutraukta tik 2007 m. gegužės 12 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu. Atsakovės teigimu, asmuo esantis santuokoje, negali įgyti su kitu asmeniu bendrąja jungtine nuosavybe turto. Tačiau prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnis; 2000 m. CK 3.88 straipsnio 2 dalis), kaip ir bet kuri kita prezumpcija, gali būti nuginčyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010). Įvertinus šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, nustatyta, kad ieškovas su J. P. faktiškai negyvena nuo 1996 m. gruodžio mėnesio, kuomet paliko šeimą. Ieškovas ir J. P. nutraukiant santuoką, nepretendavo į gyvenant atskirai vienas kito įgytą turtą.
Taigi ieškovas ir atsakovė gerindami gyvenimo sąlygas įsigijo ginčo turtą žemės sklypą su statiniais, esančiais adresu Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) t.y. žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei pastatą – sodo namelį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) kur 2001 m. birželio 21 d. susilaukė bendro vaiko – dukters Samantos, rūpinosi bendra buitimi ir bei įgyto turto pagerinimu, jo priežiūra ir išlaikymu, aplinkiniams leido suprasti juos esant pora. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Pati atsakovė šių aplinkybių neneigė, nurodydama, kad buvo susitarimas bandyti gyventi drauge, kad ieškovas prisidėjo savo darbu ir pinigais prie sodo namo pagerinimo, tačiau ji kategoriškai tvirtina, kad sodo namą nusipirko ji viena už jos pačios skolintas ir turėtas lėšas. Vis dėl byloje nustatytos aplinkybes, tokios kaip, kad ieškovas rado skelbimą dėl parduodamo ginčo turto, jis skambino pardavėjai ir tarėsi dėl sodo namo apžiūros, kartu važiavo paduoti dokumentus pardavėjo įgaliotam asmeniui R. V., rodo abiejų šalių ketinimą įsigyti bendrą nuosavybę. Liudytojos R. V. parodymai dėl to, kad ji apžiūrint namelį matė tik atsakovę, o ieškovą mato pirmą kartą, nevertintini, nes jie prieštarauja pačios atsakovės duotiems paaiškinimams teismo posėdžio metu. Pažymėtina ir tai, kad sodo namelis buvo už 34 km nuo Kauno, susisiekimas, kaip nurodė liudytoja D. G. buvo prastas, pati atsakovė nevairavo. Atsakovės teigimu, sodo namą siekė įsigyti tik savo ir mažamečio sūnaus nuosavybe, ketino jame su sūnumi gyventi. Tačiau šios atsakovės nurodomos aplinkybės mažai tikėtinos, nes atsakovė, liudytojo E. Š. teigimu, vairuotojo pažymėjimą įgijo vėliau, nei nusipirko sodo namą. Be to, kaip nurodė bylos šalys, iškart įsigijus namelį jame gyventi nebuvo galima, artėjo žiema, reikėjo įsirengti šildymą. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės sūnus E. Š. į sodo namą gyventi persikėlė tik tuomet, kai jau mokėsi šeštoje klasėje, o iki tol gyveno su močiute trijų kambarių bute, iš kurių priklausė naudotis du kambariai. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas E. Š., atsakovės sūnus.
Nors atsakovė kategoriškai neneigia ieškovo nurodytų aplinkybių, kad jie gyveno kaip sutuoktiniai ir vedė bendrą ūkį, ieškovas darbu ir pinigais prisidėjo prie ginčo turto pagerinimo, tačiau ginčija jo indėlį įsigyjant turtą ir laiko, jog turtas įgytas išskirtinai už jos lėšas ir asmeninėn nuosavybėn. Ieškovas teigdamas, kad ginčo turtas įgytas už jo skolintas lėšas pateikė skolos raštelį, iš kurio matyti, kad 1998 m. rugsėjo 15 d. ieškovas iš Z. K. pasiskolino 2 000 JAV dolerių, kuriuos grąžino 2001 m. balandžio 12 d. Aplinkybes, kad ieškovas ketino įsigyti sodo namą ir ieškojo asmens, iš kurio galėtų pasiskolinti pinigų, patvirtino liudytoja D. B., kurios parodymais netikėti teismas neturi pagrindo. Be to, byloje pateikta pažyma apie asmens socialinį draudimą, patvirtina ieškovo finansines galimybes ginčo turto įsigijimo metu įsigyti ginčo turtą (grąžinti paskolą) ir prisidėti prie ginčo turto pagerinimo. Tuo tarpu atsakovė nurodo, kad ginčo turto įsigijimui lėšų pasiskolino iš sesers (byloje pateiktas skolos raštelis), taip pat padėjo mama. Be to, ir pati buvo sutaupiusi. Liudytoja E. A. patvirtino, kad skolino seseriai pinigų. Atsakovė nurodo, kad sesuo turėjo pinigų, nes gyveno kaime Lazdijų rajone, augino gyvulius, tuo tarpu pati liudytoja teigia, kad buvo sutaupiusi iš prekybos 1987-1993 metais važinėjant į Maskvą. Pati atsakovė gaunamų lėšų nedeklaravo, kad gautų pašalpas. Teismo vertinimu atsakovės nurodytos aplinkybės dėl lėšų gavimo ginčo turto įsigijimui prieštaringos, todėl mažai tikėtinos. Atsakovės teigimu dirbo ir uždirbo, tačiau taip pat nurodo, kad ją nuolat rėmė pinigais ir maistu mama, skolindavosi pinigus dažnai ir iš sesers, gaudavo pašalpas iš valstybės. Atsakovės mama gyveno savivaldybei priklausančiame 3 kambarių bute, iš kurių jai naudotis buvo paskirta du kambariai, ten pat po ginčo turto įsigijimo persikėlė gyventi ir jos mažametis sūnus, vėliau atsikraustė ir sesuo E. A.. Šios aplinkybės kelia abejonių atsakovės finansinėmis galimybės savo asmeninėn nuosavybėn įsigyti ginčo turtą.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas tiki ieškovo V. P. parodymais labiau, kad šalys gyveno bendrai kaip šeima ir kūrė bendrą ateitį, kartu įgijo ginčo turtą, nes jie labiau atitinka bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus kitus įrodymus ir jiems neprieštarauja. Liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovas gyveno kartu su atsakove šeimoje, kartu su atsakove dalyvaudavo įvairiose šeimos šventėse, kad šalys kartu išgyveno apie 19 metų.
Civiliniame procese teismas savo išvadas privalo daryti vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo bei pakankamumo taisyklėmis. Įrodymų pakankamumo taisyklė grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Taigi bylos nagrinėjimo teisme metu nustatyta, kad ieškovas V. P. ir atsakovė S. Š. turėjo tarpusavio santykius artimus šeimyniniams ir vedė bendrą ūkį, t.y. tarp jų susiklostė ne tik asmeniniai neturtiniai, bet ir asmeniniai turtiniai santykiai. Taip pat nustatyta, kad įsigytas žemės sklypas su sodo namu buvo naudojami ieškovo ir atsakovės bendram gyvenimui. Įvertinęs bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus įrodymus, teismas sprendžia, jog labiau tikėtina, kad ieškovas V. P. ir atsakovė S. Š. ginčo nekilnojamąjį turtą įgijo bendru sutarimu ir bendriems poreikiams tenkinti. Ginčo turtas pagerintas bendromis pastangomis.
Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, atsakovės S. Š. vardu registruoti ginčo daiktai: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei pastatas – sodo namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esantys adresu Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) įregistruoti S. Š. vardu pripažintini ieškovo V. P. ir atsakovės S. Š. bendrąja daline nuosavybe.
Ieškovas taip pat prašo padalinti tarp sugyventinių bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant jam asmeninės nuosavybės teises į ½ dalį nekilnojamojo turto: žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei pastato – sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, jog ieškovas V. P. ir atsakovė S. Š. buvo sutarę dėl jungtinės veiklos, jog prie abiejų jų materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidės pagal išgales. Ši aplinkybė, pripažinus ginčo daiktus šalių bendrąja daline nuosavybe, svarbi nustatant kiekvieno bendrasavininkio dalį. Tokiu atveju nėra būtina nustatyti, kokį konkrečiai piniginį įnašą arba įnašą darbu padarė ieškovas, nes pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita (1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis).
Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. Civilinio kodekso 474 straipsnio l dalis, 121 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004, 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog šalys prie ginčo turto įgijimo ir gerinimo prisidėjo tiek finansiškai, tiek ir darbais, todėl vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, ieškovui V. P. pripažintinos nuosavybės teisės į ½ dalį ginčo turto: žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei pastato – sodo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančių (duomenys neskelbtini).
Dėl ieškinio senaties taikymo
Atsakovės manymu šioje byloje turėtų būti taikoma ieškinio senatis nuo žemės sklypo su sodo namu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, nes tuomet ieškovas sužinojo apie jo pažeistas teises – tik atsakovės vardu sudarytą ir registruotą žemės sklypo su sodo pastatu pirkimo-pardavimo sandorį.
Teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad vien pirkimo-pardavimo sandoris savaime nereiškia asmenų teisių pažeidimo, jeigu ginčo šalys kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, tarp šalių buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai. Kol ieškovas gyveno kartu su atsakove ginčo turte ir netrukdomai juo naudojosi, jis neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jo daiktinės teisės yra pažeidžiamos. Tik santykiams pašlijus ir prasidėjus konfliktams tarp šalių, teismo nuomone, buvo pažeistos ieškovo teisės, ir prasidėjo ieškinio senaties terminas, kuris nėra pasibaigęs. Šiuo atveju šalys nurodė, kad santykiai pašlijo 2016 metais, atsakovė 2017 m. sausio mėnesį kreipėsi į teismą dėl išlaikymo dukrai priteisimo iš ieškovo, dėl to 2017 m. sausio 30 d. buvo išduotas teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-6169-451/2017, o ieškovas 2017 m. vasario 28 d. kreipėsi su ieškiniu dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo šioje byloje. Taigi ieškinio senatis teismo vertinimu nėra pasibaigusi. Analogiškos praktikos dėl ieškinio senaties taikymo tokio pobūdžio bylose laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CK 93 str. 1 d.).
Patenkinus ieškinį visiškai iš atsakovės ieškovui priteistinos jo turėtos 1 338,60 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 45 Eur žyminis mokestis ir 1 293,60 Eur advokato teisinių paslaugų išlaidos (CK 93 str. 1 d.).
Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 11,48 Eur, todėl ieškinį patenkinus šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).
Laikinosios apsaugos priemonės – iki sprendimo priėmimo dienos taikytas įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovės S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini)vardu registruoto nekilnojamojo turto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastato - sodo namelio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančių adresu (duomenys neskelbtini), taikytos Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartimi paliktinos nepakeistos iki šio sprendimo įsiteisėjimo, sprendimui įsiteisėjus panaikintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263–270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškovo V. P. ieškinį tenkinti visiškai.
Pripažinti S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu registruotus žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei pastatą – sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančius adresu (duomenys neskelbtini) V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) bendrąja daline nuosavybe.
Padalinti tarp V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) bendrosios dalinės nuosavybės teise įgytą nekilnojamąjį turtą, pripažįstant kad: V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) priklauso asmeninės nuosavybės teisės į ½ dalį nekilnojamojo turto: žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei pastato – sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančių Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini) S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) taip pat priklauso asmeninės nuosavybės teisės į ½ dalį nekilnojamojo turto: žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei pastato – sodo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančių Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš atsakovės S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 338,60 Eur (tūkstantį tris šimtus trisdešimt aštuonis eurus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 11,48 Eur (vienuolika eurų 48 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones taikytas atsakovės S. Š. vardu registruotam nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.