Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. R. (G. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,ERP” ieškinį atsakovui G. R. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė ,,Sintegra”.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškinio faktinių aplinkybių ir jų teisinio kvalifikavimo

13. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 str.), o šis reikalavimas susijęs ir su įstatymu nustatyta pareiga teismui tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270 str.). CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.

14. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu priteisdamas iš apelianto visą ieškinyje nurodytą sumą kaip žalos atlyginimą, visų pirma teisiškai nekvalifikavo ieškovę ir apeliantą siejančių teisinių santykių, kartu lemiančių ir apelianto civilinės atsakomybės pobūdį, apimtį bei jos taikymo sąlygas, neįvardijo faktinių ir teisinių argumentų, dėl kurių, be kita ko, ir negražintą paskolą pripažįsta neteisėtais veiksmais padaryta žala bendrovei, motyvuotai nepasisakė, kodėl priskiria apeliantą prie įmonės vadovų (bendrovės vienasmenių valdymo organų) ir kurias konkrečiai valdymo organo (bendrovės vadovo) ir / ar bendrovės dalyvio (akcininko) pareigas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo aspektu šis yra pažeidęs.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovas turi pareigą nurodyti faktinį savo ieškinio reikalavimų pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 str. 1 d.) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti tik ieškinio dalyko ir jo faktinio pagrindo, antraip pažeistų dispozityvumo principą (CPK 13 str.).

16. Nagrinėjamoje byloje ieškovės bankroto administratorė pareiškė apeliantui sudėtinį reikalavimą dėl 414 708,14 Eur žalos atlyginimo: dėl apeliantui, kaip darbuotojui, išmokėtų ir bendrovės reikmėms nepanaudotų 88 818,06 Eur avansinių įmokų priteisimo; dėl laikotarpiu nuo 2006-06-20 iki 2011-07-01 apeliantui suteiktų ir negrąžintų 282 586,98 Eur sumai paskolų priteisimo; dėl apelianto, kaip darbuotojo ir akcininko, panaudotų savo asmeninių poreikių tenkinimui 43 303,10 Eur bendrovės piniginių lėšų priteisimo. Kaip faktinį šių reikalavimų pagrindą nurodė tokias aplinkybes: apeliantas yra buvęs šiuo metu jau bankrutavusios ieškovės darbuotojas, sudaręs su darbdaviu visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir disponavęs piniginėmis lėtomis, kurių, kaip ir jam suteiktų paskolų, nutraukdamas darbo santykius su ieškove, negrąžino; apeliantas, kaip akcininkas, turėjo ir fiduciarinių pareigų ieškovei, taigi privalėjo jų nepažeisti ir nepainioti asmeninių ir ieškovės interesų.

17. Pirmosios instancijos teismas sprendime neišskyrė ieškinyje nurodytų skirtingo pobūdžio apelianto atsakomybės pagrindų ir nepasisakė dėl kiekvienos iš ieškinio sudėtinių dalių – dėl darbuotojo materialinės atsakomybes, dėl akcininko civilinės atsakomybes, vien apibendrintai nurodydamas apie apelianto buvimą vienu iš bendrovės vadovų bei akcininkų. Kokių konkrečiai bendrovės valdymo organo įgalinimų apeliantas, ėjęs verslo vystymo direktoriaus pareigas, pagal teisės aktus ar pagal pačios bendrovės lokalinius aktus (įstatus, pareigines instrukcijas, įsakymus ir pan.), turėjo ir kokias valdymo organo funkcijas jis atlikdavo, sprendime nenurodyta. Pažymėtina ir tai, kad procesiniuose dokumentuose (ieškinyje) ieškovė nekėlė ir neįrodinėjo apelianto, kaip bendrovės vadovo įgalinimus turėjusio asmens, fiduciarinių pareigų pažeidimo pagal CK 2.87 straipsnį klausimo. Todėl bylą nagrinėjęs teismas, kvalifikavęs ieškovės reikalavimą ir kaip buvusiam vadovui (vienam iš vadovų) pareikštą ieškinį, bet nepasisakęs dėl apelianto, kaip darbuotojo, materialinės atsakomybės sąlygų pagal Darbo kodekso nuostatas , iš dalies modifikavo ieškovės įvardintą faktinį ieškinio reikalavimo pagrindą, t. y. nusprendė, kad apeliantui civilinė atsakomybė taikytina kaip vienam iš bendrovės vadovų (ir akcininkų) nustačius būtent tokios atsakomybės taikymo sąlygas (CK 6.245-249 str.),

18. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada stokoja teisinio pagrįstumo ir lemia teisėjų kolegijos vertinimą, kad šalių ginčas buvo išspręstas neteisingai. Teismui netinkamai identifikavus faktinį ieškinio pagrindą ir visiškai nepasisakius dėl apeliantui taikytinos materialinės atsakomybės, jos sąlygų bei ribų, liko neatskleista ginčo esmė, taip pat sprendimu buvo praplėstos bylos nagrinėjimo ribos ir įrodinėtinų aplinkybių pobūdis, prieš tai nesuteikus apeliantui galimybės parengti atsikirtimus dėl jo, kaip ieškovės vadovo, statuso ar civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų už vadovo pareigų pažeidimą. Todėl procesas pirmosios instancijos teisme turi būti pakartotas iš naujo (CPK 327 str.1 d. 2 p.).

Dėl argumentų, susijusių su įrodinėjimo proceso įgyvendinimu

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sprendime nėra nei vieno argumento, dėl kurio teismas atmetė kuriuos nors apelianto įrodymus ar nesutikimo su ieškiniu motyvus (CPK 270 str. 4 d. 3 p.), be kita ko, ir atsikirtimus, kad paskolos dalykas jam nebuvo perduotas. Šiuo aspektu sutiktina su apeliantu, kad prievolė, kylanti iš delikto, ir prievolė, kylanti dėl paskolos sutarties ar kitokių įsipareigojimų pažeidimo, nėra tapačios prievolės rūšys. Jos turi būti aiškiai atribotos, o iš paskolos teisinių santykių atsiradusi ir vien su paskolos negrąžinimo faktu ieškovės siejama apelianto prievolė negali būti priteisiama per žalos (nuostolių) atlyginimo institutą, išskyrus atvejus, kai bendrovės valdymo organai (teisinis ar faktinis vadovas, kolegialus valdymo organas – akcininkų susirinkimas), ją išduodami, veikia neteisėtai ir tuo padaro bendrovei žalos. Tačiau tokiu atveju ir turi būti įrodinėjamas valdymo organų veiksmų neteisėtumas, nusprendžiant išduoti / išduodant paskolą (paskolas), bei iki kitos civilinės atsakomybės instituto taikymo sąlygos.

20. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl aplinkybės, kad atsakovas nėra grąžinęs apeliantei 282 586,98 Eur paskolų sumos, nurodė, kad remiasi trimis įrodymais: bendrovės buvusio vadovo M. Z. ir apelianto 2011-01-03 sudarytos paskolos sutarties Nr. ERP2011/01/03-03 kopija, 2011-12-06 šalių pasirašytu ketinimų protokolu ir ieškovės skolininkų sąrašu.

21. Minėtos paskolos sutarties 2.1 punkte šalys sulygo, kad sutartyje numatyta tvarka ir bet kuriuo sutarties galiojimo metu paskolos davėja suteikia paskolos gavėjui įmokas. Jei nėra jokio sutarties nutraukimo pagrindo, galiojimo termino metu paskolos davėja turi teise? suteikti paskolos gavėjui bet kuria? įmoką nepaisant to, ar tuo metu buvo paskolos gavėjui suteiktu? ir negrąžintų įmokų ar ne, nepaisant paskolos dydžio, išskyrus kai pats paskolos gavėjas iš karto po paskolos sumos įskaitymo i? jo sąskaita? banke dienos inicijuoja mokėjimo pavedima? grąžinti paskolos davėjai gauta? suma?. Jei suma grąžinama per protinga? terminą, laikoma, kad ta suma paskolos gavėjai nebuvo sumokėta.

22. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tokia paskolos sutartis suteikė apeliantui galimybę paskolos sutarties galiojimo metu neribotai imti neapibrėžto dydžio paskolas, jų grąžinimui iš esmės nenustatant tvarkos ir terminų. Tačiau tokios formos paskolos sutarties nepagrįstumo, jos netikrumo ar galiojimo klausimai ieškinyje nėra keliami, o pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į ieškinio faktinį pagrindą, t. y. ieškovei pareiškus reikalavimą paskolos gavėjui (apeliantui) dėl negražintos paskolos dalies priteisimo, nenustatė, kiek kartų ir kokiomis sumomis buvo paimtos paskolos, atitinkamai, kokia jų dalis buvo (ir ar buvo) grąžinta. Teismas nevertino, kokiai forma (grynaisiais pinigais ar pavedimas) paskolos buvo teikiamos, kokiomis sumomis, t. y. neanalizavo piniginių lėšų operacijų, piniginių lėšų perdavimo ir / ar priėmimo faktų, kuriuos gali atspindėti būtent buhalterinės apskaitos duomenys, bankiniai pavedimai, kasos dokumentai, sąskaitų išrašai ir pan. Į bylą yra pateikta ir ieškovės 2013-01-09 pretenzija apeliantui, kurioje ieškovės bankroto administratorė nurodė, kad, vadovaujantis turimais įmonės buhalteriniais dokumentais, apelianto įsiskolinimas sudaro 1 393 699,38 Lt (403 643,24 EUR). Tačiau teismas vien remdamasis paaiškinimais, kad bankroto administratorei buvęs įmonės vadovas M. Z. neperdavė visų dokumentų, ieškovės pozicijos prieštaringumo dėl negrąžintos paskolos dydžio nepašalino. Dar daugiau, bendrovės dokumentų neperdavimo bankroto byloje faktas, dėl kurio negalima nustatyti įmonės turto, pinginių lėšų ar reikalavimo teisių ir jas įgyvendinti, galėtų lemti civilinės atsakomybės taikymą tam asmeniui, kuris šios pareigos neatliko.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalaujant paskolos grąžinimo nepakanka vien fakto, kad apeliantui buvo suteikta galimybė sulygtomis sąlygomis skolintis iš ieškovės. Be to, ieškovė, pareikšdama ieškinį, nurodė, kad laikotarpiu nuo 2006-06-20 iki 2011-07-01 įvairiomis operacijomis šalys sudarė nežinomą paskolų sutarčių skaičių, kurių pagrindu ieškovė suteikė atsakovui paskolų už 445 179,85 Eur sumą, kai tuo tarpu pateikta paskolos sutartis sudaryta tik 2011-01-03. Taigi nenustačius ir neišsiaiškinus aukščiau nurodytų aplinkybių, nėra galimybės įvertinti, ar apeliantas gavo ir kokią sumą paskolų, ar jas yra grąžinęs ir kiek liko negrąžinta.

24. Ketinimų protokole, kuriame M. Z. pareiškė ketinimus išpirkti apeliantui priklausančias 45 akcijas, 1.4.2. punkte nurodoma, kad dali? perkamu? akcijų kainos M. Z. sumokės perimdamas iš apelianto jo paties ir su juo susijusiu? asmenų 1 477 161,48 Lt (427 815,54 Eur) skola? ieškovei. Nors nėra ginčo, kad ketinimų protokolas nebuvo įvykdytas, jo 1.4.2 punkte numatytą sąlygą pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymu, patvirtinančiu, kad apeliantas pripažino savo asmenines skolas ieškovei nurodytai ketinimų protokole sumai, iš ieškovės skolininkų sąrašo kartu nusprendęs, kad apeliantas dar nėra grąžinęs 282 586,98 Eur (975 716,34 Lt) paskolų dalies. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į ketinimų protokole įvardintos 427 815,54 Eur paskolos sumos sudėtį. Kaip matyti, šią skolą sudaro ir su apeliantu galimai susijusių asmenų skolos, ne tik jo asmeninės skolos. Nėra duomenų, kad teismas, padarydamas išvadą, kad visa ši skola yra asmeninė apelianto skola, aiškinosi, kuri dalis yra kitų asmenų skolos (juridinių ir / ar fizinių asmenų). Nagrinėjamoje byloje yra duomenų, kad UAB „Terridea“, kurios vienintelė akcininkė buvo UAB „ERP“ ir kuriai vadovavo apeliantas, nuo 2006-06-20 iki 2011-07-01 buvo suteiktos paskolos, iš viso 282 586,98 Eur sumai, o UAB „Terridea“ bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2013-09-30 nutartimi buvo patvirtintas ieškovės 180 283,96 Eur (622 484,45 Lt) finansinis reikalavimas. Taigi, sutiktina su apeliantu, kad negrąžintų paskolų dydis, iš esmės grindžiamas vien pačios ieškovės sudarytu jos skolininkų sąrašu, nėra savaime pakankamas įrodymas neįvykdytai tokiai apelianto prievolei patvirtinti ir jos dydžiui pagrįsti.

25. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į apeliacinio skundo teiginius, kad apeliantas nesutiko su įrodymų, su kuriais ieškovė siejo paskolų jam suteikimą ir negražintą paskolų dydį, turiniu, reikalavo pateikti originalus. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad tokio dokumento originalo neturi ir neturėjo, jo kopija? yra gavusi iš M. Z., kuris teisme apklaustas liudytoju nepatvirtino nei šio dokumento buvimo, nei paskolų suteikimo. Todėl pritartina apeliantui, kad, nesant byloje minėtų dokumentų (paskolos sutarties, ketinimų protokolo) originalų, rašysenos ekspertizės atlikimas nebūtų įmanomas, nes ekspertiniam tyrimui būtina pateikti dokumentų originalus. Tokiu atveju nėra reikšmingi teismo sprendime nurodyti argumentai, kad apeliantas nereikalavo atlikti ekspertizės ir nenuginčijo ieškovės nurodomos aplinkybės apie negrąžintų paskolų sumą. Pažymėtina, kad esant paskolos teisiniams santykiams visų pirma yra pareiga įrodyti paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.870 str. 2 d., 6.871 str. 2 d. ir 3 d.), o šis jau turi įrodyti, kad jam perduotą paskolos dalyką sugrąžino (CK 6.873 str.).

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

26. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad bendrovė turėjo vienintelį vienasmenį valdymo organą – vadovą M. Z., o teismas apelianto atsakomybę grindė iš esmės kito asmens (M. Z.) atliktais neteisėtais veiksmais – BUAB „ERP“ dokumentų neperdavimu, nors dokumentų neturėjimas nėra susijęs su apelianto neveikimu ar veiksmais. Taip pat keliamas ir tokios civilinės atsakomybės sąlygos, kaip žalos dydis, netinkamo nustatymo klausimas.

27. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) kitam asmeniui nebūtų daroma žala. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas už žalą asmuo (2 d.). Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatyme numatytus atvejus (CK 6.248 str. 1 d.). Taigi, pagal įstatyme įtvirtintą bendrąją taisyklę prievolė atlyginti žalą atsiranda kaltam dėl jos padarymo asmeniui.

28. Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš apelianto žalos, padarytos jo neteisėtais veiksmais, atlyginimą, neteisėtais veiksmais laikydama apelianto (darbuotojo ir akcininko) veiksmus negrąžinant ieškovei priklausančių piniginių lėšų arba jas panaudojus savo asmeninėms reikmėms. Kadangi pirmosios instancijos teismas apelianto atsakomybės pagrindų pagal materialinės darbuotojų atsakomybės taisykles neanalizavo ir neaptarė, dėl ko byla grąžinama nagrinėti iš naujo (nutarties 18 p.), teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad apelianto skundo argumentai, esą jam tokia materialinė atsakomybė apskritai negali kilti vien jau dėl to, kad ne jis buvo atsakingas už piniginių lėšų išėmimą iš bendrovės kasos ar sąskaitų, atmestini kaip deklaratyvūs ir teisiškai nepagrįsti. Kiekvienas darbuotojas, nepriklausomai nuo jo pareigų įmonėje, kontroliuoja iš įmonės apskaitos paimtų lėšų panaudojimą ir jas naudoja tik tais tikslais, kuriais jos buvo gautos. Be to, būtent jis turi didesnę galimybę įrodyti, kad lėšas panaudojo ne asmeninėms, o įmonės reikmėms: įsigijo jai reikalingų prekių ar paslaugų ar dėl jų (lėšų) įmonė gavo kitokią adekvačią naudą, nepanaudotas įmonės reikmėms lėšas grąžino įmonei, trečiųjų asmenų pateiktos prekės ir paslaugos skirtos įmonei, jos veiklai ir šioje veikloje panaudotos.

29. Akcininko atsakomybė, kitaip nei valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, yra ribota. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis: kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.

30. Bendrovės vadovas atsako tiesiogiai bendrovei pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas, tuo tarpu juridinio asmens dalyvis (akcininkas) – pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas subsidiariai tuo atveju, kai žala atsiranda dėl jo nesąžiningų veiksmų ir kreditoriai neturi galimybės savo reikalavimų patenkinti iš bendrovės turto. Akcininkui, nevykdžiusiam bendrovės valdymo funkcijos, atsakomybė kyla jeigu teismas konstatuoja, kad jis pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai. Atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas.

31. Teismas, pasisakydamas dėl apelianto civilinės atsakomybės sąlygų, neteisėtais ir nesąžiningais apelianto veiksmais, be kita ko, pripažino ir jo, vieno iš ieškovės pagrindiniu? akcininku?, dideliu? paskolų paėmimą ir negrąžinimą, piniginiu? lėšų iššvaistymą bei avansu? negrąžinimą, nors akcininkui turėjo būti suprantamas šių veiksmų neteisėtumas ir padariniai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendimo 32 punkte nurodė, kad šioje byloje neįrodinėtinos faktinės aplinkybės, nustatytos BUAB „ERP“ tyčinio bankroto byloje, t. y. prekių, nesusijusių su įmonės veikla, įsigijimas, ir avansu gautų sumų negrąžinimas, pripažindamas jas prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą.

32. Viena vertus, pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą taisyklę iš tiesų nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje administracinėje ar civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.

33. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015; 2017-09-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017).

34. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nustatė, kad BUAB „ERP“ tyčinio bankroto byloje pirmosios teismas (Vilniaus apygardos teismas 2015-11-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015) konstatavo, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog UAB „ERP“ buvo vedama prie bankroto tyčia, o akcininkams G. R. ir O. R. perėjus dirbti į UAB „InnoForce“, ieškovei buvo sudaryta ne tik konkurencija, tačiau minėti asmenys sąmoningai siekė ieškovę pašalinti iš rinkos ir ėmėsi veiksmų, kuriuos teismai pripažino tyčinio bankroto požymiais (ĮBĮ 20 str. 3 d. 1 p.). Nurodyta, kad G. R., kuriam kaip akcininkui apskritai neturėjo būti sudaryta galimybė prieiti prie bendrovės apyvartinių lėšų, nes tokios turtinės teisės nenumato įstatymas (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15 str.), bendrovės turtą naudojo kaip savo asmeninį turtą savo kasdieniams poreikiams tenkinti. Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-414-370/2016 Vilniaus apygardos teismo 2015-11-03 nutartis dėl BUAB ,,ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės palikta nepakeista, pakeičiant skundžiamos nutarties motyvuojamąją dalį, joje papildomai nurodant konstatuotas aplinkybes, sudarančias tyčinio bankroto požymį pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-29 nutartį pakeitė pašalindamas iš pakeistos pirmosios instancijos teismo nutarties papildomai konstatuotą aplinkybę, kuri niekaip nebuvo pagrįsta nutarties motyvuojamojoje dalyje ir apskritai nebuvo ginčo dalykas (dėl G. R. ir O. R. sąsajų su UAB „Mokipay Europe“ ir UAB „Management Consult“).

35. Aktualiausioje (naujausioje) kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė, o kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018). Taigi, tyčinio bankroto byloje nustatytas apelianto veiksmų neteisėtumas ir jo kaltė, civilinės atsakomybės aspektu taikant panašią, kaip ir vadovo atveju, teisės aiškinimo taisyklę, galėtų būti laikomi prejudiciniais faktais. Ir nors apeliantas Lietuvos apeliaciniams teismui 2018-10-26 pateikė prašymą dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo, jį grįsdamas inicijuojamu proceso atnaujinimo klausimu civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 (dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu) ir jo kasacinio skundo dėl to priėmimu Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, toks prašymas jau nebeaktualus, kadangi kasacinis skundas yra išnagrinėtas, o procesas nebuvo atnaujintas.

36. Kita vertus, net ir pripažinus, kad aptartos apelianto civilinės atsakomybės sąlygos nustatytos arba preziumuojamos, vis tik pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra sprendžiamas padarytos žalos dydžio ir jos atlyginimo įmonei bei jos kreditoriams klausimas. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu savaime neįrodo asmenų, susijusių su įmonės privedimu prie bankroto tyčia, civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-24 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Todėl nuo tokių reikalavimų bankrutavusios įmonės vadovas ar akcininkai gali gintis visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitytinai ir paneigdami prezumpcijas.

Dėl pareikštų ieškinio reikalavimų tapatumo

37. Apeliantas pateiktame skunde nurodo dar ir tokius argumentus, kad Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamose civilinėse bylose Nr. e2-898-653/2019 (buvęs Nr. e2-662-653/2017) ir Nr. e2-80-392/2018 taip pat yra reiškiami reikalavimai apeliantui dėl žalos ieškovei atlyginimo ir teismas išnagrinėjo tapatų ieškinį.

38. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta (CPK 179 str. 3 d.), kad civilinėje byloje Nr. e2-898-653/2019 ieškovė BUAB „ERP“ yra pareiškusi ieškinį, kurį vėliau patikslino, solidariems atsakovams M. Z., M. Z., G. R. ir O. R. dėl 5 227 896,50 Eur žalos atlyginimo. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kad M. Z., G. R. ir O. R., sudarydami nežinomą skaičių paskolų sutarčių su jų kontroliuojamais juridiniais asmenimis, kurie suteiktų paskolų ieškovei negrąžino, padarė iš viso 5 227 896,50 Eur žalą ieškovei ir jos kreditoriams. Į šią sumą taip pat įskaitytina ir UAB „Terridea“ (įmonei bankrutavus, ji išregistruota iš Juridinių asmenų registro) suteikta 282 586,98 Eur dydžio paskola, ją grindžiant ieškovės buhalterinės apskaitos programa ir ieškovės skolininkų sąrašu. Apelianto ir kitų solidarių tos bylos atsakovų civilinę atsakomybę ieškovė iš esmės grindžia aplinkybe, kad sudaryti sandoriai neatitiko įprastos ieškovės veiklos praktikos.

39. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad kitoje civilinėje byloje, kuri dar nėra išnagrinėta, pareikštas reikalavimas apima ir šioje byloje pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, t. y. dalies ieškinio reikalavimai apeliantui yra tapatūs su šios bylos reikalavimais. Tokių duomenų į bylą kol kas nepateikta.

40. Apeliantas sprendimo nepagrįstumą taip pat grindžia ir civilinėje byloje Nr. e2-80-392/2018 pareikštu ieškiniu atsakovams UAB „InnoForce“, G. R. ir O. R. dėl 936 455,80 Eur dydžio žalos atlyginimo ieškovei. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad minėtoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2018-02-27 priėmė sprendimą, kuriuo tenkino ieškovės ieškinį, solidariai iš UAB „InnoForce“, G. R. ir O. R. priteisdamas 58 990,10 Eur žalos atlyginimą. Šis sprendimas apskųstas apeliacine tvarka ir išsiųstas Lietuvos apeliaciniam teismui (civilinės bylos Nr. e2A-89-/2019). Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą (dėl reikalavimų tapatumo) kaip nepagrįstą, kadangi kitoje byloje reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo įrodinėtas kaip UAB „InnoForce“ gautas grynasis pelnas už 2011-2015 metus dėl atliktų nesąžiningos konkurencijos veiksmų, t. y. žalos atsiradimas grindžiamas kitu faktiniu bei teisiniu pagrindu.

41. Be to, nei vienoje byloje sprendimas dar neįsiteisėjęs (arba nepriimtas), todėl nėra prielaidų vertinti, kad žalos atlyginimo bus išreikalauta daugiau, nei ieškovės bankroto byloje yra patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma.

42. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės ir tinkamai neišaiškino jam išspręsti reikšmingų faktinių bei teisinių aplinkybių, o identifikavęs ne tokio pobūdžio žalos padarymą, kurią nagrinėjamoje byloje įrodinėjo ieškovė, suklydo dėl apeliantui taikytinos atsakomybės rūšies ir todėl galėjo netinkamai įvertinti jos apimtį. Todėl teismo sprendimas panaikinamas, o byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.