- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-10
- Bylos Nr.
- 2A-625-798/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36863-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Natalja Cikoto, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Ieškovas
- E. B.
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės,
sekretoriaujant R. S., dalyvaujant atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento teisės taikymo skyriaus atstovui T. M.,
teismo posėdyje, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė E. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).
Nurodė, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutartimi, sudaryta 1998 m. vasario 5 d. bei papildomai patvirtinta 2001 m. gegužės 14 d. tarp nuomotojo UAB „Naujamiesčio seniūnija“ ir E. B., yra nuomojamos pagal Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos potvarkį Nr. 19, išduotą 1998 m. vasario 24 d. Šiuo potvarkiu, mirus jos sutuoktiniui, jai buvo suteikta teisė toliau nuomoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), pasikeitus pagrindiniam nuomininkui. Teigė, kad ji yra tinkamas subjektas, turintis teisę kreiptis dėl buto privatizavimo, ir yra visos sąlygos buto privatizavimui (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 2 str., 3 str., 4 str.). Pažymėjo, kad 1998 m. vasario 25 d. buvo sudaryta buto nuomos sutartis, kuria suteikta teisė gyventi ne tik jai, bet ir jos šeimai minėtame bute. Ši sutartis buvo perrašyta pasikeitus nuomotojui ir pratęsta 2001 m. gegužės 14 d., sudarant naują gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Ji, kaip buto šeimininkė, jau ilgą laiką (daugiau nei 15 metų) gyvena bute, esančiame Vytenio g. 39-22,Vilniuje, už patalpas moka mokesčius, prižiūri bei remontuoja butą - taigi, naudoja jį kaip savo turtą. Daugiabutis, esantis (duomenys neskelbtini), yra tinkamas objektas privatizavimui, nes nebuvo įtrauktas į neprivatizuojamųjų pastatų sąrašą, be to, šiame name yra ne vienas privatizuotas būstas. Galiausiai ji pasinaudojo teise dėl buto privatizavimo ir buvo nuvykusi į tuo metu kompetentingas institucijas, t. y. Vilniaus miesto savivaldybę bei Vilniaus Naujamiesčio seniūniją dėl buto privatizavimo, kreipėsi žodžiu, taip pat rašė prašymą dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, tačiau dėl susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių to nebaigė daryti. Objektyviomis priežastimis laikytina asmens, turėjusio pirminę teisę privatizuoti butą, jos vyro sunki liga, dėl kurios buvo būtina nuolatinė priežiūra, vėliau įvykusi mirtis, po kurios atsirado papildomi rūpesčiai dėl registracinių dokumentų susitvarkymo. Be to, sekė kitos svarbios aplinkybės, t. y. po sutuoktinio mirties ilgą laiką išgyveno sunkius dvasinius išgyvenimus, buvo finansų stoka. Taigi nors kreipėsi į atitinkamas institucijas ir siekė pradėti buto privatizavimo procesą, tačiau fiziškai to nespėjo atlikti iki 1998 m. liepos mėn. Nespėjus sutvarkyti ir pateikti visų privalomų dokumentų dėl privatizavimo ir pasibaigus terminui, pagrįstai manė, kad dėl termino praleidimo išnyko jos, kaip buto nuomininkės, teisė privatizuoti butą ir todėl vėliau nesikreipė į Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūniją.
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Byloje esančių duomenų pagrindu teismas konstatavo, kad nėra duomenų, kad buto nuomos teisėmis iki 1992 m. gruodžio 1 d. naudojosi ieškovės sutuoktinis (CPK 178 str.). Toks prašymas, kuriuo E. B. 1997 m. Naujamiesčio seniūnijai pateikė prašymą sudaryti su ja buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį ir leisti butą privatizuoti neegzistuoja. Ieškovė E. B. niekada nesikreipė dėl ginčo buto privatizavimo, o prašė sudaryti su ja buto nuomos sutartį. Teismo posėdžio metu apklausto liudytojo A. B. (ieškovės sūnaus) parodymus apie tai, kad po tėvo mirties, jo motina (ieškovė) pradėjo tvarkyti buto privatizavimo dokumentus, jis buvo nuvykęs su motina į seniūniją, kur motina išreiškė valią privatizuoti nuomojamą butą, teismas vertino kritiškai, nes įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovė ar jos sutuoktinis buvo tinkamai išreiškę valią privatizuoti butą, t.y. pradėję privatizavimo procedūrą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, nėra. Nesant prašymo dėl buto privatizavimo, nesant šeimos narių notariškai patvirtinto susitarimo kieno vardu butas bus privatizuojamas ir kitų susijusių dokumentų, teismas priėjo išvados, kad privatizavimo procedūra net nebuvo pradėta.
Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad dėl valstybės institucijų darbuotojų kaltės buvo prarasti ieškovės pateikti dokumentai dėl buto privatizavimo, nes šios aplinkybės nėra pagristos jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Butų privatizavimo įstatymas buvo priimtas 1991 m. gegužės 21 d. ir galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. (su išimtimis iki 2001-01-01). Byloje duomenų, jog nurodyto įstatymo galiojimo laikotarpiu ieškovės sutuoktinis kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, nėra. Nagrinėjamu atveju ir pati ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog kreipėsi į valstybės institucijas, įgaliotas veikti valstybės vardu privatizavimo procese. Todėl konstatuota, kad jokie teisiniai santykiai dėl ginčo buto privatizavimo tarp ieškovės ir atsakingų institucijų nebuvo susiklostę. Kadangi nebuvo išreikšta valia (ketinimai) įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ieškovė subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą neįgijo, nes jos ar jos sutuoktinio valia privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas šiame įstatyme nustatytais terminais ir tinkama forma nebuvo išreikšta. Todėl ieškovė neturi teisės privatizuoti ginčo buto.
Ginčo bute gyvenę asmenys Butų privatizavimo įstatyme nustatytais terminais nepareiškę noro jį įsigyti nuosavybėn, dėl ko nėra pagrindo taikyti Gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto. Asmenims, praleidus terminą, per kurį pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo privaloma pareikšti norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas, laikoma, jog jie neįgijo teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamąsias patalpas, nes per įstatyme nustatytą terminą nepareiškė noro pasinaudoti nurodyta teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2008).
Konstatavus, jog ieškovė ar jos sutuoktinis net nebuvo pradėję procedūrų Butų privatizavimo įstatymo pagrindu, t.y. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neatliko šiame įstatyme nustatytų būtinų veiksmų (nepadavė privatizavimo klausimą sprendusiai valstybės institucijai prašymo privatizuoti ginčo butą, taip pat šeimos narių susitarimo, kieno vardu bus privatizuojamas butas), o buto privatizavimo reikalais pradėjo rūpintis tik dabar, darytina išvada, kad ieškovė neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis, atitinkamai ši jos teisė nebuvo pažeista ir negali būti ginama.
Teismas visiškai sutiko su atsakovo argumentais dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 84 straipsnyje buvo nustatytas bendras trijų metų ieškininės senaties terminas. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė jau nuo 1998 m. vasario 25 d., kai pasirašė su UAB „Naujamiesčio seniūnija“ buto nuomos sutartis, žinojo, kad butas nėra privatizuojamas, o butu ji ir jos šeimos nariai naudojasi nuomos sutarties pagrindu. Tačiau į teismą su ieškiniu ji kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 7 d. Ieškovės ir jos atstovės argumentai dėl jos sveikatos būklės, buto tvarkymo bei mokesčių mokėjimo, gyvenimo bute trukmės teisinės reikšmės šiai bylai neturi ir negali būti pagrindas tenkinti ieškinį.
Remiantis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys dėl pažeistų teisių gynimo nėra įrodytas byloje esančiais įrodymais, todėl atmestas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė E. B. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą; atnaujinti ieškinio senaties terminą.
1) Teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes nevisapusiškai įvertintos bylos faktinės aplinkybės, neišsamiai atliktas įrodymų tyrimas, todėl teismo priimtas sprendimas yra neteisingas. Kadangi butų privatizavimo civiliniai teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, tuo pagrindu apeliantei dar 1997 metais pateikus prašymą leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis, o tai buvo padaryta dar galiojant kitai Būtų privatizavimo įstatymo redakcijai, todėl apeliantės civiliniai teisiniai santykiai nepasibaigė. Tai reiškia, kad apeliantės nepasibaigusiems (tęstiniams) civiliniams teisiniams santykiams taikoma (galioja) Butų privatizavimo įstatymo 1998 m. liepos 2 d. redakcija Nr. 1-1374. Pažymėjo, kad jos 1997 metais paduotas prašymas leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas yra paduotas tiek po 1994 m. kovo 31 d., tiek po 1994 m. liepos 1 d. ir paduotas iki Būtų privatizavimo įstatymo 1998 m. liepos 2 d. redakcijos Nr. 1-1374 įsigaliojimo. Tuo pagrindu galima konstatuoti, kad apeliantės ar jos šeimos narių pateiktas pareiškimas leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas yra paduotas nepažeidus įstatyme nustatyto termino.
2) Atsakovės raštas nelaikytinas prima facie įrodymu nagrinėjamu atveju, nes dokumentas išduotas institucijos, kuri byloje yra atsakovas, turintis materialųjį teisinį interesą dėl bylos baigties ir neatitinka oficialiojo įrodymo turinio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti įvardytą raštą kaip paprastą rašytinį įrodymą kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis.
3) Butų privatizavimo įstatymui netekus galios, apeliantė gali įgyvendinti nurodytą teisę pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.
4) Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp apeliantės ir atsakovo nėra susiklostę teisiniai privatizavimo santykiai (nors 1996 m. gegužės 22 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimas sako priešingai), yra nepagrįsta ir faktiškai apriboja vienos socialinės grupės dalies asmenų teisės privatizuoti darbo ar nuomos sutarčių pagrindu turimą gyvenamąją patalpą. Tai vertinama ir kaip asmenų lygybės įstatymui principo nesilaikymas (Konstitucinio Teismo 1996 m. gegužės 22 d. nutarimo konstatuojamosios dalies ketvirto punkto 3 pastraipa).
5) Remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovės prašymas taikyti ieškinį senatį yra piktnaudžiaujantis. Atsakovė visiškai neatsižvelgė į CK 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat į Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą, o būtent, kad teisingumą vykdo teismai. Tai reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
1) Apeliantė nepagrįstai remiasi Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostata. Bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu ieškovė šių argumentų neminėjo, be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji būtų kreipusi į Seimo sudarytą komisiją dėl leidimo praleidus terminą privatizuoti ginčo butą, nepateikė jokių įrodymų, kad šis leidimas galėjo būti išduotas, nepateikė jokių įrodymų, jog padavė pareiškimą dėl privatizavimo, todėl nagrinėjamu atveju šie ieškovės apeliacinio skundo argumentai atmestini.
2) Apeliantė nuomos sutartį sudarė 1998 m. vasario 25 d. Vadinasi, apeliantė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, nes jos valia privatizuoti ginčo butą galiojusio Butų privatizavimo įstatymo 1 str. įtvirtinta tvarka ir terminais ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti išreikšta.
3) Byloje yra I. B. 1998 m. vasario 19 d. notariškai patvirtintas sutikimas, kuriuo apeliantės dukra, kartu gyvenusi ginčo bute, sutinka, kad ji (apeliantė) būtų pagrindinė buto nuomininkė. Apeliantės prašymas bei I. B. sutikimas liudija, kad bute gyvenę šeimos nariai nesiekė privatizuoti ginčo buto. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį būtina buto privatizavimo sutarties sudarymo sąlyga buvo privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių notariškai patvirtinto susitarimo sudarymas, kieno vardu bus privatizuotas butas. Nagrinėjamu atveju jokio susitarimo apeliantė nepateikė ir jo nebuvo sudarę. Liudininkas, gyvenęs bute, parodė, kad į notarą visi tuo metu gyvenę šeimos nariai dėl sutikimų privatizuoti butą pasirašymo nesikreipė.
4) Apeliantė nenurodė jokio tiesinio pagrindo netaikyti ieškinio senaties, nenurodė jokio pagrindo jį atnaujinti. Ji akivaizdžiai praleido ieškinio senatį dėl nerūpestingumo ir neapdairumo, o šioje byloje yra akivaizdus pagrindas taikyti ieškinio senatį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantė nuo 1998 m. vasario 25 d. visą laiką žinojo, kad butas nėra privatizuotas, žinojo ir tai, kad yra buto nuomininkė, jokio privatizavimo procedūra dėl buto nevyksta, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė iki 2014 m. Iš to darytina išvada, kad apeliantė elgėsi aplaidžiai, nerūpestingai ir tariamos teisės privatizuoti butą negynė, jokių veiksmų nesiėmė daugiau kaip 15 metų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai ištyrė bei įvertino bylai svarbias faktines aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Kadangi apeliaciniame skunde yra iš esmės atkartojamos tos pačios faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, o į juos išsamiai atsakyta skundžiamame sprendime, todėl teisėjų kolegija, neatkartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, pritaria šio teismo priimto sprendimo motyvams, pasisakydama dėl esminių šios bylos aplinkybių.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl apeliantės (ieškovės) teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis. Tokio pobūdžio ginčuose ieškovas (ieškovė) turi įrodyti, jog buvo pradėjęs savo būsto privatizavimo procesą Butų privatizavimo įstatymo, numačiusio jam teisę lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamą vieną gyvenamąją patalpą, galiojimo metu, bet negalėjo jo baigti ir įgyvendinti dėl svarbių priežasčių ar kitos privatizavimo santykių šalies, institucijos, veikiančios valstybės vardu neveiklumo. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, t. y. subjektines teises ir pareigas, kurios buvo pažeistos, bet įgytos pagal anksčiau galiojusį Butų privatizavimo įstatymą ir įstatymo galiojimo metu, galima įgyvendinti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008).
Kaip paminėta, Butų privatizavimo įstatyme buvo nustatyta įstatyminė asmenų teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jų naudojamas gyvenamąsias patalpas, tačiau tam, kad įgytų subjektinę teisę privatizuoti butą, asmenys ir jų nuomojamos gyvenamosios patalpos turėjo atitikti įstatyme nustatytas sąlygas, viena iš jų – asmuo, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp jo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo.
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, konstatuoja, kad bylos duomenys neteikia pagrindo daryti net tikėtiną išvadą, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, apeliantės sutuoktinis (buvęs ginčo buto nuomininkas) ar ji pati (apeliantė) buvo pradėję ginčo buto privatizavimo procedūras, t.y. įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo. Liudytojo A. B. parodymai apie tokius atliktus veiksmus vertintini kritiškai ne vien todėl, kad jis (liudytojas) suinteresuotas bylos baigtimi (liudytojas yra ieškovės sūnus), tačiau ir dėl to, kad jie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, o būtent apeliantės (ieškovės) prašymams sudaryti (pratęsti) su ja ginčo buto nuomos sutartį. Konstatavus, kad nebuvo pradėtos ginčo buto privatizavimo procedūros, teisė lengvatine tvarka įsigyti naudojamą gyvenamąją patalpą negali būti įgyvendinama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatų pagrindu.
Bylos duomenimis apeliantė daugiau kaip 15 metų nesirūpino savo subjektinės teisės įgyvendinimu, todėl, atsakovui prašant ir nesant svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, ginčui byloje spręsti taikytinas aktualias materialiosios teisės normas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, konstatuoja, jog bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvados yra teisėtos ir pagrįstos, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės (apeliantės) E. B. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).
Byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie bylą laimėjusios šalies (atsakovo) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 178, 179 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktais, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.