Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Bronislavo Razmos ir nuteistojo R. A. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Plungės rūmų 2025 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams;

– pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir R. A. paskirta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo R. A. sulaikymo dienos.

A. Z. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir civilinei ieškovei iš R. A. priteista 632,08 Eur žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. A. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2023-04-16, apie 8.00 val., D. A. priklausančiame nuomojamame pirties pastate, adresu (duomenys neskelbtini) veikdamas bendrininkų grupe kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, kerštaudami dėl prieš tai vakare kilusio konflikto, tuo tikslu ten atvažiavę ir laiptais palipę į antrame aukšte esantį kambarį pirtelėje, pritardami vienas kito veiksmams, ne mažiau kaip keturis kartus rankomis ir kojomis tyčia sudavė lovoje miegojusiam J. P. į įvairias kūno vietas: kaktą, kairį petį, krūtinę, kairiąją juosmens pusę, sukėlė jam nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties sužalojimus: poodines kraujosruvas ant kaktos, kairio peties nugarinio paviršiaus, krūtinės ląstos ir kairiosios juosmens pusės su odos nubrozdinimu mentės srityje. Po to R. A. kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, rankomis ir kojomis sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių lovoje neblaiviam miegančiam, dėl to aktyviai pasipriešinti negalinčiam bejėgiškos būklės buvusiam R. D., t. y. vienas iš jų sudavė R. D. į galvos plaukuotą dalį, dėl to jis atsibudo, po to R. A. kumščiu tyčia sudavė du kartus gulinčiam R. D. į veidą, o asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, ne mažiau kaip tris kartus koja tyčia spyrė R. D. į galvą. R. D. atsistojus ir pabandžius pabėgti iš kambario R. A. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, nukentėjusįjį R. D. pargriovė ant lovos ir jam gulinčiam tyčia sudavė vieną smūgį į galvą, dėl to jis neteko sąmonės, po to buvo mėtomas iš lovos į lovą ir rankomis ir kojomis tyčia mušamas į įvairias kūno vietas, suduodant jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių. Taigi R. A. kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, sukėlė R. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties sužalojimą, t. y. viršutinio žandikaulio lūžimą kairėje su skysčių susikaupimu sinuso ertmėje bei kitus sužalojimus: poodines kraujosruvas veide, muštines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje ir veide.

2. A. Z. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 140 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimų tuo, kad 2023-04-16, apie 8.00 val., D. A. priklausančiame nuomojamame pirties pastate, adresu (duomenys neskelbtini) veikdamas bendrininkų grupe kartu su R. A. ir asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, kerštaudami dėl vakare kilusio konflikto, turėdami bendrą nusikalstamą sumanymą sumušti nukentėjusiuosius R. D. ir J. P., tuo tikslu ten atvažiavę ir laiptais palipę į antrame aukšte esantį kambarį pirtelėje, pritardami vienas kito veiksmams, A. Z. pasiliko stovėti prie pirties kambario durų, kad nukentėjusiesiems nebūtų galimybės pabėgti, o R. A. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, ne mažiau kaip keturis kartus rankomis ir kojomis tyčia sudavė lovoje miegojusiam J. P. į įvairias kūno vietas: kaktą, kairį petį, krūtinę, kairiąją juosmens pusę, sukėlė jam nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties sužalojimus: poodines kraujosruvas ant kaktos, kairio peties nugarinio paviršiaus, krūtinės ląstos ir kairiosios juosmens pusės su odos nubrozdinimu mentės srityje. Po to R. A. kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, rankomis ir kojomis sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių lovoje gulėjusiam, neblaiviam ir miegančiam, dėl to aktyviai pasipriešinti negalinčiam bejėgiškos būklės buvusiam R. D., t. y. vienas iš jų sudavė R. D. į galvos plaukuotą dalį, dėl to jis atsibudo, po to R. A. kumščiu tyčia sudavė du kartus gulinčiam R. D. į veidą, o asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, ne mažiau kaip tris kartus koja tyčia spyrė R. D. į galvą. R. D. atsistojus ir pabandžius pabėgti iš kambario A. Z., matydamas R. A. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiuosius, užstojo kelią ir R. D. neleido pabėgti. Po to R. A. su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, nukentėjusįjį R. D. pargriovė ant lovos ir jam gulinčiam tyčia sudavė vieną smūgį į galvą, dėl to jis neteko sąmonės, po to buvo mėtomas iš lovos į lovą ir rankomis ir kojomis tyčia mušamas į įvairias kūno vietas, suduodant jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių. Taigi A. Z., veikdamas bendrai su R. A. ir asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, pritardami vienas kito veiksmams, mušdami bejėgiškos būklės žmogų, sukėlė R. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties sužalojimą, t. y. viršutinio žandikaulio lūžimą kairėje su skysčių susikaupimu sinuso ertmėje, bei kitus sužalojimus: poodines kraujosruvas veide, muštines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje ir veide.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

3.6. Taigi anksčiau nurodyti duomenys patvirtina, kad A. Z. ir R. A. bei asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikė kartu ir jų veiksmai apibūdinami kaip bendrininkavimas, nes nors A. Z. veikė pasyviau nei R. A. bei asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, tačiau jis puikiai suprato, ką daro R. A. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir, užstodamas išėjimą iš kambario nukentėjusiajam R. D., nenutraukdamas prieš nukentėjusiuosius vartojamą R. A. ir kito asmens fizinį smurtą, pritarė jų veiksmams, suvokė, jog bendrai su jais dalyvauja smurtaujant prieš nukentėjusiuosius, tą darydami itin pavojingu būdu, t. y. suvokė savo ir bendrininkų pavojingų veiksmų pobūdį. Tai yra palengvino bendrininkams R. A. ir kitam asmeniui sužaloti nukentėjusiuosius ir to norėjo. Užstodamas išėjimą iš kambario ir neleisdamas išbėgti iš jo nukentėjusiajam R. D., jis prisidėjo prie bendro rezultato – tyčinio nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo, tuomet jis kaip padėjėjas turi atsakyti už vykdytojų padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia. Taigi nuteistojo R. A., kito asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas atskiras, ir A. Z. susitarimas reiškėsi konkliudentiniais veiksmais.

3.7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2009, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-403/2012, 2K-300-699/2015 ir kt.). Bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdžiai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008, 2K-403/2012, 2K-300-699/2015 ir kt.). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdžiai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Taigi nagrinėjamoje byloje nusikalstamas veikas A. Z. su nuteistuoju R. A. ir kitu asmeniu įvykdė veikdami bendrininkų grupe.

3.9. Nagrinėjamu atveju, skiriant išteisintajam A. Z. bausmes, atsižvelgtina į tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Pažymėtina, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkto sankcijoje yra numatyta tik vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki penkerių metų. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnyje, šiuo atveju bus pasiekta paskiriant A. Z. už padarytas nusikalstamas veikas numatytas laisvės atėmimo bausmes, kurių terminai trumpesni už BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 140 straipsnio l dalies sankcijų vidurkius (BK 50 straipsnis, 61 straipsnio 1–4 dalys). Nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį, todėl už atskiras veikas paskirtos bausmės subendrintinos jas apimant (BK 63 straipsnio l, 2 dalys, 5 dalies l punktas). A. Z. neteistas, todėl yra pagrindas atidėti bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 5, 9 dalys).

3.10. Nustačius, kad A. Z. dalyvavo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, iš naujo turėtų būti spręstinas ir civilinio ieškinio klausimas, tenkinant civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį iš dalies ir priteisiant civilinei ieškovei solidariai iš R. A. ir A. Z. 632,08 Eur (šešių šimtų trisdešimt dviejų eurų 8 ct) žalos atlyginimo; likusią civilinio ieškinio dalį atmesti.

4.3. Taip pat pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais veiksmais pasireiškė R. A. dalyvavimas bendrininkų grupe padarant nusikalstamą veiką, dėl to nepagrįstai pripažino apelianto sunkinančią aplinkybę, jog veiką jis padarė bendrininkų grupe. Pažymėtina, kad vien tik buvimas su kitais asmenimis nusikaltimo padarymo vietoje nepagrindžia bendrininkavimo ir susitarimo dalyvauti nusikaltimo padaryme. Jokio išankstinio susitarimo sumušti nukentėjusiuosius nebuvo. Apeliantas su kitais asmenimis tik buvo atvykę pasikalbėti. Viskas gavosi spontaniškai. Dėl to teismo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė turi būti panaikinta.

5. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo R. A. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis A. Z. ir jo gynėjas prašė aukštesniojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo B. Razmos ir nuteistojo R. A. apeliaciniai skundai atmestini, o Klaipėdos apylinkės teismo 2025-03-14 nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Svarbu pažymėti ir tai, jog teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-296-942/2018, 2K-7-39-1073/2022).???

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

7. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog juo prašoma panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025-03-14 nuosprendžio dalį, kuria A. Z. dėl kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, ir dėl šios dalies A. Z. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, netinkamai vertino bylos įrodymų visumą, suteikė nepagrįstą prioritetą išteisintojo parodymams, dėl to padarė bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas dėl išteisintojo kaltės, todėl nepagrįstai išteisino A. Z. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 140 straipsnio 1 dalį.

8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes laikėsi BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 3 dalies 3–4 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, palygino juos tarpusavyje ir nurodė, kuriais remiasi, darydamas išvadas dėl A. Z. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nebuvimo, o kuriuos atmeta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir A. Z. kaltės nebuvimo pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažįsta, kad teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl A. Z. kaltės padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas nebuvimo yra pagrįstos ir teisingos. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino įrodymus bei šioje dalyje priėmė neteisėtą nuosprendį. Tuo tarpu, įvertinus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, matyti, jog jame subjektyviai siūloma vertinti įrodymus atsietai nuo įrodymų visumos.

9. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje išteisintasis A. Z. neigė turėjęs tikslą sumušti J. P. ir R. D. ir neužstojo pirties kambario durų, kad R. D. negalėtų išbėgti, nurodė, kad į pirties kambarį jis įėjo, tik kai išgirdo jame triukšmą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad byloje surinkti įrodymai nepaneigia tokius A. Z. parodymus.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiojo R. D. parodymai ir paaiškinimai, kuriais iš esmės ir yra grindžiami kaltinimai A. Z., nebuvo pakankamai nuoseklūs ir išsamūs. Nukentėjusysis R. D. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu praėjus dviem dienoms po įvykio, nurodė, kad po „K.“ (tyrimo metu nustatyta, kad asmuo šia pravarde yra A. V., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą) ar „G.“ (tyrimo metu nustatyta, kad asmuo šia pravarde yra R. A.) suduotų smūgių jis bandė pabėgti iš kambario, bet A. Z. užstojo kelią, taip neleisdamas jam pabėgti iš kambario (t. 1, b. l. 30–32). Iš nukentėjusiojo R. D. parodymų, kuriuos jis davė papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad nukentėjusysis nurodė, jog pirminiai jo parodymai yra teisingi ir prašo jais vadovautis, papildomai paaiškino, jog A. Z., kai jis bandė išbėgti iš kambario, stovėdamas kambario durų tarpduryje jam savo kūnu užstojo kelią ir, pasakęs „nepabėgsi“, neleido iš kambario išbėgti. Jis tiesiog sustojo ir jėga pro jį prasiveržti nebandė (t. 1, b. l. 52–55). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis R. D. nurodė, kad A. Z. stovėjo tarpduryje, jis nesipriešino, iš kambario nebėgo. Bijoti A. Z. pagrindo neturėjo. Gali tik patikslinti, kad A. Z. tiesiog stovėjo tarpduryje, jį pamatė ir nebebėgo. Bandymo išeiti iš pirtelės aplinkybes atsimena gerai (t. 3, b. l. 104). Teismui pagarsinus nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, R. D. nurodė, kad pirminiai ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi, nežino kodėl nurodė, kad A. Z., pasakęs „nepabėgsi“, neleido jam išbėgti iš kambario. A. Z. jam taip nesakė. Kodėl ikiteisminio tyrimo metu taip nurodė – nežino, tiesiog pasakė ir viskas. Supranta, kad yra prieštaravimų, negali daugiau nieko paaiškinti. A. Z. nieko nepadarė, taikos sutartį pasirašė, nes norėjo susitarti, kad neturi vienas kitam pretenzijų. O pinigus, kadangi pasiūlė, tai ir paėmė (t. 3, b. l. 105). Po kaltinamųjų apklausų teisiamajame posėdyje, nukentėjusysis R. D. nurodė, kad neturi ką papildomai paaiškinti, A. Z. stovėjo tarpduryje, kelio užtvėręs nebuvo, tik stovėjo (t. 3, b. l. 118).

11. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantas nepagrįstai kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą nukentėjusiojo R. D. parodymų vertinimą ir nurodo, kad dėl netinkamo šio nukentėjusiojo parodymų vertinimo apylinkės teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Šie skundo argumentai atmestini. Pažymėtina, jog priešingai nei teigia apeliantas, nurodyto nukentėjusiojo parodymai, nepatvirtina, kad išteisintasis A. Z. pritarė nuteistojo R. A. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas atskiras į atskirą tyrimą, neteisėtiems veiksmams – fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius vartojimui, neišleido iš kambario nukentėjusiojo R. D. ir taip išreiškė savo tikrąją valią, t. y. nagrinėjamoje byloje nusikalstamas veikas A. Z. įvykdė veikdamas bendrininkų grupe su R. A. ir asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą. Juo labiau, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, teisiamajame posėdyje po policijos pareigūno kūno kamera daryto vaizdo įrašo, kuris apžiūrėtas 2023-09-07 kitų objektų apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 151–158), peržiūrėjimo, kuriame užfiksuota kai R. D. sako: „Ne. Z. niek nedarė. Z. dar bišk padiej“, nukentėjusysis negalėjo tiksliai atsakyti, ką turėjo omenyje, kad A. Z. padėjo (t. 3, b. l. 119).

12. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apelianto vertinimu, jog nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad išteisintasis A. Z. sumokėjo nukentėjusiajam R. D. pinigus kaip žalos atlyginimą, patvirtina A. Z. kaltę dėl jam pareikštų kaltinimų. Pažymėtina, kad ši aplinkybė, atsižvelgus į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, savaime nesudaro pagrindo abejoti A. Z. parodymais. Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių, akivaizdu, kad aptariamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma pagrįsti A. Z. kaltę pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 140 straipsnio 1 dalį nėra galimybės, todėl bet kokios abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti vertinamos jo naudai, taip ir buvo padaryta skundžiamu nuosprendžiu.

13. Apeliaciniame skunde prokuroras tvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo kaip neįrodytą nepagrįstai pašalino aplinkybę, jog R. A., veikdamas bendrininkų grupe kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, į įvykio vietą vyko turėdami bendrą nusikalstamą sumanymą sumušti nukentėjusiuosius R. D. ir J. P.. Su šiais skundo argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog R. A. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, atvyko iš anksto turėdami tyčią, kerštaudami dėl iš vakaro kilusio konflikto, sumušti nukentėjusiuosius, taip juos pamokant. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šiuo atveju byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima nuspręsti, kad R. A. ir asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, iš anksto buvo žinoma, jog įvykio vietoje dar yra asmenų, dalyvavusių išvakarėse kilusio konflikto metu, o būtent R. D. ir J. P.. Aplinkybė, jog R. A. ir kitas asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, į įvykio vietą atvyko ryte, po prieš tai išvakarėse kilusio konflikto, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad šie asmenys turėjo bendrą nusikalstamą sumanymą sumušti nukentėjusiuosius R. D. ir J. P.. Taigi pirmosios instancijos teismas iš nuosprendžio aprašomosios dalies pagrįstai pašalino kaltinime nurodytą aplinkybę, kad R. A. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, į įvykio vietą vyko turėdami bendrą nusikalstamą sumanymą sumušti nukentėjusiuosius R. D. ir J. P..

14. Kadangi prokuroro apeliacinis skundas yra atmetamas, nėra tenkinamas jame išdėstytas reikalavimas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo išteisintajam, šiuo procesiniu sprendimu A. Z. paliekamas išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, o dėl šios dalies skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas, nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinio skundo prašymo dėl bausmės skyrimo už BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą, bei dėl Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio peržiūrėjimo, todėl teisėjų kolegija dėl šių klausimų nepasisako.

Dėl nuteistojo R. A. apeliacinio skundo

15. Nuteistasis R. A. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (bendrininkaujant su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą).

16. Pažymėtina, jog šioje byloje šiame proceso etape ginčo klausimas yra keliamas dėl to, ar R. A. dalyvavo sumušant nukentėjusįjį J. P. Pirmosios instancijos teismas R. A. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteisė, o apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo motyvais.

17. BK 140 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį vartojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius, faktines aplinkybes – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir panaudotas priemones, padėtį, buvusią juos padarant, konflikto priežastį, eigą, kilusius padarinius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-65-489/2018 ir kt.). Iš BK 140 straipsnio 1 dalies normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas neišskyrė nei veikos padarymo tikslo, nei motyvų kaip būtinųjų jos sudėties požymių, todėl į kaltininko motyvus ir tikslus gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau nėra keliamas reikalavimas kiekvienu atveju konstatuoti, kad kaltininkas tam tikrus veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko būtent išimtinai siekdamas sukelti jam skausmą ar nežymiai sutrikdyti jam sveikatą (kasacinės nutartys Nr. 2K-23-895/2016, 2K-231-976/2017).

18. Nors R. A. savo kaltę dėl dalyvavimo sumušant nukentėjusįjį J. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė visiškai, tvirtino, jog jis mušė tik R. D., o J. P. mušė A. V., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, tokią jo poziciją ir parodymus paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, būtent iš jų visumos analizės logiškai išplaukia R. A. kaltę, bendrai dalyvavus su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, jam inkriminuotame nusikaltime, patvirtinančios išvados.

19. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais ir atmetė nuteistojo parodymus. Pažymėtina, kad asmuo po fizinio smurto prieš jį vartojimo gali būti pasimetęs, jausti stresą ir išgąstį, todėl nukentėjusysis J. P., įvertinus ir tai, jog įvykio metu jis buvo neblaivus, miegojo, galėjo ne visas detales nurodyti tiksliai, painiotis dėl smulkmenų ar kitų aplinkybių, ir nors J. P. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams negalėjo tiksliai nurodyti jį sumušusių asmenų, tačiau tiek iš nukentėjusiojo apklausų metu duotų parodymų, tiek ir iš kitos rašytinės bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis viso ikiteisminio tyrimo metu, t. y. nuo 2023-04-16, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuosekliai teigė, kad jam ir R. D. miegant pirties antrame aukšto miegamojo kambaryje, juos pradėjo mušti į kambarį įėję keli asmenys, o nukentėjusysis R. D. nuosekliai teigė, jog pabudus nuo suduoto smūgio į galvą, kambaryje pamatė asmenys pravardėmis „K.“ (kaip anksčiau minėta, tyrimo metu nustatyta, kad asmuo šia pravarde yra A. V., kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą) ir „G.“ (tyrimo metu nustatyta, kad asmuo šia pravarde yra R. A.). Taigi, įvertinus nukentėjusiojo parodymus visos ištirtos rašytinės bylos medžiagos kontekste, sugretinus juos su teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymais, nesama pagrindo jais netikėti ir nesiremti, nes jie atitinka kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes.

20. Nukentėjusiojo J. P. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 58–60) ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais (t. 3, b. l. 104), nukentėjusiojo R. D. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 30–32) ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais (t. 3, b. l. 104), iš dalies nuteistojo R. A., taip pat išteisintojo A. Z. bei liudytojo R. K. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais – specialisto išvada Nr. G 449/2023 (03), kuria J. P. nustatyti sužalojimai atitinka jo nurodytas įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 118–119); policijos pareigūno 2023-04-16 tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis ir policijos pateiktuose vaizdo įrašuose, užfiksuotuose pareigūnų kūno kamera, užfiksuotais duomenimis, kuriuose užfiksuotas netrukus po konflikto įvykio dalyvių elgesys policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes ir jų paaiškinimai (t. 1, b. l. 8–10; 151–157); Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše užfiksuotais duomenimis, kuriame netrukus po įvykio užfiksuotas operatorės ir nukentėjusiojo J. P. pokalbis (t. 1, b. l. 144–146); 2023-04-19 asmens apžiūros protokole ir jo prieduose (fotolentelėse) užfiksuotais duomenimis apie tai, kad, policijos pareigūnui atlikus J. P. apžiūrą, nukentėjusiajam ant veido dešinio skruosto buvo matyti nubrozdinimas, ant kairės ausies, dešiniojo raktikaulio, nugaros kairėje pusėje ant mentės, taip pat ant kairiojo šono, kairės rankos dilbio, dešinės rankos alkūnės, kairės šlaunies buvo matyti kraujosruvos, o ant kairės rankos kumščio mažojo pirštelio sąnario buvo stebimas nubrozdinimas (t. 1, b. l. 79–85) – nustatyta, kad R. A., veikdamas bendrai su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, smurtavo prieš nukentėjusįjį J. P., ir paneigta nuteistojo iškelta versija, jog nukentėjusiajam sudavęs smūgių nebuvo, priešingai – smūgius nukentėjusiajam sudavė tik A. V.

21. Nuteistasis R. A. taip pat mano, kad teismas privalėjo atskirti ir nuosprendyje aprašyti kiekvieno iš bendravykdžių veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks reikalavimas baudžiamajame įstatyme yra nenustatytas, ir, kad veikos kvalifikavimui kaip padarytos bendrininkų grupe, pakanka nustatyti objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Bendravykdžių susitarimas gali būti išreikštas įvairiai – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendravykdžiai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91-511/2022, 2K-133-489/2023).

22. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. A. BK 140 straipsnio 1 dalyje, taip pat BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytus nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, tačiau plačiau bendrininkavimo požymių neaptarė, apie bendrus R. A. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, veiksmus teismas pasisakė analizuodamas byloje surinktus įrodymus. Vis dėlto, šis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumas nėra esminis ir nekeičia išvados, jog teismas pagrįstai nustatė bendrininkavimo požymius: tiek bendrus nuteistojo R. A. ir asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius vartojimo veiksmus, tiek susitarimą ir bendrą tyčią tai daryti kartu. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyti ne tik objektyvieji nuteistojo R. A. bendrininkavimo požymiai, bet ir subjektyvieji – tiek R. A. susitarimas, kuris pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, daryti nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 140 straipsnio 1 dalyje, tiek ir bendra tyčia taip veikti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo R. A. nusikalstami veiksmai teismo nuosprendyje nurodytuose nusikaltimuose buvo tinkamai kvalifikuoti kaip padaryti bendrininkų grupe. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo R. A. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę – inkriminuotas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Nuteistojo R. A. apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrįstumas. Apeliantas nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu prisipažino, kad gindamasis sudavė smūgį nukentėjusiajam R. D. į veidą, tačiau kategoriškai nesutinka, jog R. D. buvo bejėgiškos būklės, taip pat ir J. P., jo iš lovos į lovą nemėtė. R. D. sudavė smūgį kumščiu į veidą dėl savigynos ir tam, kad apgintų A. V., kurį, pagriebęs kirvį, puolė J. P. Todėl, apelianto manymu, jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 2 dalyje, sudėties požymių, o jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

24. BK 138 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą bejėgiškos būklės asmeniui (2 punktas). Nukentėjusiojo bejėgiška būklė reiškia, kad nukentėjusysis arba nesuvokia grėsmės savo sveikatai, arba neturi galimybės aktyviai pasipriešinti prieš jį daromam nusikaltimui. Bejėgiška būklė gali būti dėl asmens fizinių ar psichinių savybių, t. y. sunkios ligos, invalidumo (neįgalumo) ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Teismų praktikoje paprastai laikomasi nuomonės, kad apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo asmens fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes.

25. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tuo metu, kai nuteistasis R. A. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, užpuolė nukentėjusįjį R. D., jis miegojo, be to jis buvo neblaivus. Taigi, nukentėjusiojo fizinė būklė (buvo apsvaigęs nuo alkoholinių gėrimų, miegojo), pažymėtina, jog analogiškai kaip ir nukentėjusiojo J. P., lėmė tai, kad nukentėjusysis negalėjo pasipriešinti R. A. ir asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą. Atlikdamas smurtinio pobūdžio veiksmus R. A. nukentėjusiojo R. D. būklę (taip pat kaip ir nukentėjusiojo J. P.) suprato. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė ir objektyviuosius, ir subjektyviuosius BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkto požymius nuteistojo R. A. veikoje, todėl pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perkvalifikuoti R. A. veiką į BK 138 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Kaip ir nėra pagrindo panaikinti R. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veika, numatyti BK 140 straipsnio 1 dalyje, padaryta asmeniui, kuris buvo bejėgiškos būklės (nukentėjusysis J. P. buvo užpultas jam miegant, taip pat jis tuo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio).

26. Kaip anksčiau minėta, nuteistojo R. A. vertinimu, jo veiksmai turėjo būti pripažinti būtinąja gintimi. Visų pirma, BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė būtinoji gintis – tai pavojingo kėsinimosi atrėmimas padarant žalos tam, kuris kėsinasi. Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia pavartoti smurto, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015). Nagrinėjamu atveju R. A. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, pavartojo fizinį smurtą, agresiją ir jėgą prieš bejėgiškos būklės nukentėjusiuosius. Nors nuteistojo R. A. apeliaciniame skunde tvirtinama, kad R. D. sudavė smūgį kumščiu į veidą dėl savigynos ir tam, kad apgintų A. V., kurį, pagriebęs kirvį, puolė J. P., tačiau tokie skundo argumentai, įvertinus byloje esančius įrodymus, vertintini kaip nuteistojo siekis sušvelninti baudžiamąją atsakomybę (paneigti jo neteisėtus veiksmus). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio nuteistasis būtų turėjęs teisę gintis, šioje byloje nenustatytas.

27. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad R. A. paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

28. Skirdamas bausmę R. A. pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad nustatytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tai yra, kad jis BK 140 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį padaryta asmeniui, kuris buvo bejėgiškos (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. R. A. padarė vieną nesunkų ir vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus. Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes nustatyta, kad teistumas už anksčiau R. A. padarytus nusikaltimus nėra išnykęs, nuteistasis nevedęs. Vykdo individualią veiklą, daug kartų baustas administracine tvarka, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad R. A. veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jie buvo aktyvūs ir kryptingi. Šios aplinkybės neabejotinai didina nuteistojo asmenybės pavojingumą.

29. Įvertinęs anksčiau nurodytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskyrė R. A. laisvės atėmimą šešiems mėnesiams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą – laisvės atėmimą dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. A. paskirta dveji metai laisvės atėmimo. BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta, kad už nusikalstamos veikos padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad bausmės paskirtos pagal nurodytų straipsnių sankcijas, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis), atsižvelgta tiek į veikas, tiek į jas padariusį asmenį apibūdinančias aplinkybes. Apeliaciniame skunde nenurodomi teisiniai argumentai, kaip reiškėsi pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos dėl bausmės R. A. skyrimo, todėl nėra pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl bausmės skyrimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

30. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinės instancijos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pažymoje prašoma už advokato Z. Pociaus suteiktą antrinę teisinę pagalbą A. Z. valstybės naudai priteisti 112,50 Eur.

31. Ši baudžiamoji byla išnagrinėta žodinio proceso tvarka, be kita ko, ir pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris paduotas išteisintojo A. Z. teisinę padėtį bloginančiais pagrindais. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. Z. dėl kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 140 straipsnio 1 dalį išteisintas paliekamas galioti. Be to, pažymėtina ir tai, kad prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo už advokato Z. Pociaus suteiktą antrinę teisinę pagalbą A. Z. gautas teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, taip pat A. Z. gynėjas savo baigiamosios kalbos apeliacinės instancijos teisme metu apie proceso išlaidų atlyginimą nenurodė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Bronislavo Razmos ir nuteistojo R. A. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą A. Z. apeliacinės instancijos teisme netenkinti.