Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Giedrės Telksnienės ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 145 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 ir 4 dalimis, M. R. paskirtos visos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviejų) metų laikotarpiui, paskiriant BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 6, 8 punktuose nustatytas pareigas: pradėti dirbti/tęsti darbą arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje; dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau nei 7 (septynioms) paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmestinas

2. Nuteistojo M. R. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, nesutinkant su apylinkės teismo išvada, kad jo (M. R.) veiksmuose yra požymiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje. Taip pat keliamas klausimas dėl esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų pradedant ikiteisminį tyrimą dėl 2020 m. liepos 14 d. epizodo. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl baudžiamojo proceso pradžios tiriant 2020 m. liepos 14 d. epizodą

4. Atsakydama šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139-719/2022) yra išaiškinta, kad pagal Konstitucijos 118 straipsnį, BPK 2, 164 straipsnius ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). BPK 169 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką arba pats nustatęs nusikalstamos veikos požymius, prokuroras tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą. Kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas (BPK 170 straipsnio 2 dalis). BPK 170 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras gali panaikinti ne tik pagal pareiškimą ar pranešimą padavusio asmens skundą (BPK 168 straipsnio 5 dalis), bet ir savo iniciatyva (BPK 170 straipsnio 3 dalis).

6. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas ir apelianto argumentas, kad, esant įsiteisėjusiam 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutarimui atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuris buvo patvirtintas tos pačios dienos prokuroro rezoliucija, iš naujo spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nebuvo nei teisinio nei faktinio pagrindo. Šio procesinio sprendimo 7 punkte jau buvo minėta, kad teisinis reguliavimas ir Konstitucinio Teismo plėtojama jurisprudencija, įpareigoja prokurorą visais atvejais nustačius galimai padarytos nusikalstamos veikos požymius imtis visų įstatyme numatytų priemonių, įskaitant ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtų procesinių sprendimų naikinimą, tam, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir ją galimai padariusį asmenį. Svarbu akcentuoti, kad aptartų veiksmų prokuroras privalo imtis laikydamasis BK 95 straipsnyje įtvirtintų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų. Vien tai, kad procesinės kontrolės atlikimo metu yra pasibaigęs BPK 168 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas terminas pateikti prašymui dėl procesinio termino atnaujinimo, neatleidžia prokuroro nuo BPK 2 straipsnyje įtvirtintos pareigos imtis visų įstatyme numatytų priemonių, įskaitant ir neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų nutarimų naikinimo, tam, kad būtų atskleista nusikalstama veika. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad nagrinėjamoje byloje 2020 m. rugpjūčio 13 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą 2021 m. spalio 19 d. prokurorės nutarimu buvo panaikintas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. nustačius, kad 2020 m. rugpjūčio 13 d. ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu įvertintos aplinkybės gali sudaryti ne pavienės, bet tęstinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje požymius (1 t., b. l. 109-110). Kitaip tariant, ikiteisminio tyrimo pareigūnui priimant 2020 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą ir jo teisėtumą tvirtinančiam prokurorui procesinių veiksmų atlikimo metu (2020 m. rugpjūčio 13 d.) nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad M. R. ateityje atliks veiksmus, kurie vertinant juos bendrame kontekste su 2020 m. liepos 14 d. atliktais veiksmais, gali sudaryti kitos, jau tęstinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymius. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu paminėti, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, kad naujų aplinkybių (duomenų) paaiškėjimas yra pagrindas iš naujo spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nepaisant to, kad jau yra įsiteisėjęs nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-255-689/2020).

7. Aptarto teisinio reguliavimo ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroro funkcijos ir įgaliojimai atliekant ikiteisminį tyrimą, šiuo atveju suteikė teisę prokurorei, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, naikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei pradėti ikiteisminį tyrimą, nepaisant to, kad nutarimas jau buvo patikrintas tos paties grandies prokuroro. Taigi, apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminis tyrimas dėl 2020 m. spalio 14 d. įvykių pradėtas pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus nepagrįstas.

Dėl M. R. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį

10. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad 2020 m. liepos 31 d. epizodas grindžiamas išimtinai nukentėjusios K. R. parodymais. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas, nustatydamas 2020 m. liepos 31 d. epizodo aplinkybes, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, rėmėsi ne tik nukentėjusios parodymais, bet ir liudytojos I. J. parodymais, bendrojo pagalbos centro (toliau BPC) garso įrašu (1 t., b. l. 67–70), kuris buvo išklausytas bylą nagrinėjant pirmos instancijos teismo teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 70). Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė ne visada nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018, Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019, 2K-226-976/2020). Liudytoja I. J. parodė, kad M. R. gąsdina jos dukrą K. R., sako, kad nuleis nuo laiptų, užmuš, pakas; dukra lankėsi pas psichologę, gėrė antidepresantus, kažkiek gal nurimo, bet vis tiek bijo. BPC garso įraše ,,2020_07_31_20-47-54_37067052417“ užfiksuota, kaip nukentėjusioji skundžiasi, kad jos buvęs vyras neįleidžia į namus, jog jis išeidinėjo, kai ji pradėjo skambinti, pagalbos nebereikia, nes jis pabėgo kaip ir visada. Iš perklausyto garso įrašo girdima, kad K. R. yra susijaudinusi, kalba verksmingu balsu. Taigi, nors liudytoja I. J. tiesiogiai 2020 m. liepos 31 d. konflikto tarp nukentėjusios K. R. ir apelianto M. R. nematė, jai apie tai pasakojo nukentėjusioji, o BPC garso įrašas padarytas ne konflikto metu, bet iš karto po jo, tačiau šiuos įrodymus pirmos instancijos teismas vertino bendrame kontekste su nukentėjusios K. R. parodymais, ir padarė pagrįstą išvadą, jog visi aptarti įrodymai sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, pakankamą M. R. kaltei pagrįsti.

11. Teisėjų kolegija nepritaria ir apeliacinio skundo argumentui, kad 2021 m. sausio 27 d. epizode M. R. inkriminuoti veiksmai buvo nukreipti ne prieš nukentėjusiąją, bet prieš liudytoju šioje byloje apklaustą M. J., todėl nukentėjusiajai nebuvo dėl ko nerimauti. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kaltinime nurodyti grasinimai 2021 m. sausio 27 d. buvo išsakyti tiesiogiai nukentėjusiajai K. R., mažamečio vaiko ir pašalinio asmens – liudytojo P. K. akivaizdoje. Pirmos instancijos teisme nukentėjusioji K. R. parodė, kad 2021 m. sausio 21 d. vakare buvo su E. prie automobilio lauke; valė nuo automobilio sniegą; atvažiavo M. ir pasakė, kad paims sūnų kažkuriuo, ne savo laiku; ji gal atsakė, kad kaltinamasis sūnų paims penktadienį, kaip priklauso; kaltinamasis tuomet pradėjo šaukti dėl draugo, dėl „atčkaryko“, kad susidoros; nurodė, kad tuo metu turbūt nebuvo grasinimų; pasakymą „pamatysi, kas jums bus“ vertina kaip grasinimą; tuo metu aplink vaikščiojo kaimynai, todėl nemanė, kad grasinimas buvo realus, mažiau bijojo; jei nebūtų buvę kaimynų, tai daug labiau bijotų; vaikas buvo išsigandęs ir verkė; ji bijo visais atvejais, o šiuo atveju viskas buvo netikėta – ji su sūnumi buvo kieme, kaltinamasis atvažiavo ir sustojo. Liudytojas P. K., apklaustas pirmos instancijos teisme, parodė, kad grįždamas namo matė, kaip riejosi, barėsi pora, su ja buvo vaikas; buvo vartojami žodžiai, kurie, kaip jam pasirodė, buvo nepadorūs vaiko akivaizdoje; paprašė, kad šnekėtų ramiai; tada prie jo priėjo vyras ir piktai, įsiaudrinęs pasakė „eik savo keliu, nelysk“; jis ir nesikišo, pastovėjo, pažiūrėjo, kad nebūtų kažko daugiau; tai buvo šeimyninis barnis; barinis buvo aršus, įsiaudrinęs, įpykęs, galbūt siautėdamas, agresyviai elgėsi vyras, moteris stovėjo tarp mašinų ir tylėjo, nieko nesakė, vaikas stovėjo šalia nuliūdęs. Pirmos instancijos teisme perklausytame garso įraše „grasina pamatysi kas tau bus“ (2 t., b. l. 89) girdima, kaip M. R. sako, kad „tu gi mentam vėlgi skambinsi, beprote tu“, „nes tu gi beprotė esi, neadekvati, degradė esi, degradavęs žmogus“, „neduok dieve, aš jį pamatysiu akyse, tu pamatysi, K.“, „pamatysi, kad jam bus, bus jums abiem, ne jam, jums abiem bus. Aš trečią zajavą gausiu, bet jūs daugiau čia nevaikščiosit“, M. R., girdintis kito asmens balsui tolumoje, sako – „tai lysk į vidų ir sėdėk, girdi? Lįsk į vidų ir sėdėk“, toliau girdintis kito asmens balsui tolumoje – „lįsk į vidų, girdi? Tu mink iš čia, girdi? Taigi, aš tau sakau.“ Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš nukentėjusios, liudytojo P. K. parodymų ir pirmos instancijos teisme perklausyto garso įrašo akivaizdu, kad grasinamo pobūdžio žodžiai buvo išsakyti ir nukentėjusios atžvilgiu. Nurodytos aplinkybės patvirtina pirmos instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog bauginamo pobūdžio žodžiai buvo išsakyti ir adresuoti būtent nukentėjusiajai K. R., o daugiskaitos forma pavartota jai (nukentėjusiajai) priekaištaujant dėl bendravimo su nauju gyvenimo draugu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad liudytojo M. J. parodymai šioje byloje reikšmingi įrodinėjant (nustatinėjant) nukentėjusios emocinę būseną po konflikto, bet ne jo (liudytojo) pačio reakciją į M. R. žodžius, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde.

12. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad M. R. veiksmuose nėra sistemiškumo, kad juos būtų galima kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nes antras (2020 m. liepos 31 d.) ir trečias (2021 m. sausio 27 d.) epizodai laiko požiūriu vienas nuo kito labai nutolę, juos skiria šešių mėnesių laikotarpis. Be to, pirmos instancijos teismas dirbtinai kriminalizavo konfliktinius apelianto M. R. ir nukentėjusios K. R. santykius, o M. R. emocinė išraiška nesiekia tokio pavojingumo lygio, kad būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako ir tas, kas sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą suprantamas ne vien tik kaip grasinimai nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, bet ir kaip kiti baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliantys veiksmai (pvz., besikartojantys įžeidinėjimai, grasinimai kaip nors pakenkti, priekabiavimas, atviras sekimas, gąsdinantys naktiniai skambučiai, amoralaus pobūdžio SMS žinutės ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2013, 2K-347/2014, 2K-88-942/2016, 2K-328-648/2017). Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą, o subjektyviai rodo kaltininko siekį įbauginti asmenį. Bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-121-677, 2K-327-696/2016, 2K-90-689/2018). Pažymėtina, kad grasinimų vertinimui, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-347/2014)). Taigi, vertinant grasinimo realumą, svarbu įvertinti ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ir grasinančiojo siekius bei ketinimus, tačiau nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų įgyvendinti grasinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-347/2014). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad sistemingu žmogaus bauginimu gali būti pripažinti pasikartojantys, ne vien tik žodžiu ar raštu, bet ir įvairiais kitais atvirais ar užmaskuotais būdais padaryti poelgiai, kuriais siekiama sukelti arba palaikyti baimės ir nesaugumo jausmą nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116/2014, 2K-65-648/2016).

14. Aukštesniojo teismo vertinumu, pirmos instancijos teismas pagrįstai M. R. veiksmus kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kaip sistemingą nukentėjusios K. R. bauginimą naudojant psichinę prievartą. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad M. R. veiksmuose nėra sistemingumo požymio, nes antras (2020 m. liepos 31 d.) ir trečias (2021 m. sausio 27 d.) epizodai laiko požiūriu vienas nuo kito labai nutolę (6 mėnesių laikotarpis), teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje suformuotas „nelabai ilgo laiko tarpo“ kriterijus yra vertinamasis. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju individualiai turi būti įvertinama, ar kaltininko veiksmai sudaro vientisą sistemą, ar nėra požymių, jog konkretūs veiksmai yra atsitiktiniai, ar visus veiksmus apima vieninga kaltininko tyčia. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas detaliai išanalizavo bendrą konfliktinės situacijos kontekstą ir pagrįstai pripažino, kad M. R. 2020 m. liepos 14 d., 2020 m. liepos 31 d. ir 2021 m. sausio 27 d. atlikti veiksmai atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sistemingumo požymį. Visi kaltinime nurodyti veiksmai yra to paties pobūdžio, atlikti iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis (vaiko perdavimo motinai metu), pats apeliantas apklausiamas pirmos instancijos teisme nurodė, kad jo, kaip jis pats sako, nemandagų elgesį iššaukė pačios nukentėjusios elgesys, trukdymas bendrauti su vaiku, t. y. apelianto elgesio priežastis ta pati. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje net ir per didesnį laikotarpį atlikti bauginamojo pobūdžio veiksmai pripažįstami atitinkantys sistemingumo požymį BK 145 straipsnio 2 dalies prasme (pav. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-495/2022 (bauginamojo pobūdžio veiksmai atlikti per 2 metų 6 mėnesių laikotarpį), kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-79-689/2021 (tarp pirmo ir antro tęstinės veikos epizodo 8 mėnesių laiko tarpas)).

15. Kaip minėta, sprendžiant dėl asmens kaltės pagal BK 145 straipsnį itin svarbu tai, kaip išsakytus grasinimus (bauginimą) suprato nukentėjusysis, tačiau nukentėjusiojo subjektyvus situacijos vertinimas (patirtas išgąstis, emocinis diskomfortas) nėra besąlyginė prielaida baudžiamajai atsakomybei kilti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo ne tik konstatuoti kaltininko veiksmų poveikį nukentėjusiajam, tačiau ir įvertinti kaltininko grasinimų ar kitokio bauginimo turinį bendrąja (socialine) prasme. Byloje nustatyta, kad nuteistasis M. R. ir nukentėjusioji K. R. yra vienas kitą gerai pažįstantys asmenys, buvo susituokę, gyveno šeimoje ir augino bendrą vaiką, tačiau santykiams pašlijus nuteistasis ėmėsi bauginti nukentėjusiąją. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmos instancijos teismas išsamiai atskleidė nuteistojo grasinimų pavojingumą ir realumą, todėl sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistojo ir nukentėjusiosios konfliktiniai santykiai buvo dirbtinai kriminalizuoti nėra pagrindo. Pirmos instancijos teisme apklausta nukentėjusioji K. R. parodė, kad nuteistojo bijojo, grasinimus laikė realiais. Nukentėjusioji pati kreipėsi į policiją dėl nuteistojo veiksmų, taigi, neabejotinai patvirtino, kad M. R. veiksmai jai buvo nepriimtini, keliantys įtampą ir baimę. Liudytojas M. J. parodė, kad nukentėjusioji jam skundėsi, kad nuteistasis jai grasindavo, jog užmuš, kai būdavo kartu su nukentėjusiąją matydavo besisukinėjantį apelianto automobilį, po pokalbių su M. R. nukentėjusioji būdavo susijaudinusi, drebėdavo jos balsas. Liudytoja I. J. apklausta pirmos instancijos teisme parodė, kad dukra (nukentėjusioji) jai skundėsi, kad po skyrybų M. R. atvažiuodamas pasiimti vaiko grasindavo, kad užmuš, nuleis nuo laiptų, dukra dėl to lankėsi pas psichologę, gėrė antidepresantus, bijojo buvusio vyro, ji (liudytoja) pergyveno, kad dukra „sau ko nors nepasidarytų“, skundėsi, kad M. R. važinėja aplink namus, kai ji būna namuose. Liudytoja I. P., mažamečio E. R. auklėtoja, parodė, kad E. jai guodėsi, kad tėtis skriaudė mamą, mama verkė, nes tėtis jai grasino. Liudytoja R. Z. parodė, kad nukentėjusioji jai telefonu ir gyvai skundėsi, jog M. R. jai grasina, gąsdina, kad užmuš, ją įžeidinėja, važinėja po kiemą, K. R. pasakojo tikrai ne apie vieną įvykį, jos būsena buvo sunki, ji labai išgyveno, buvo išsigandusi. Nukentėjusiosios emocinį nerimą bei neigiamą požiūrį į nuteistojo veiksmus patvirtina ir aplinkybės, kad ji ieškojo profesionalios pagalbos, kreipėsi į psichologus. Pirmosios instancijos teismas įvertino visumą paminėtų įrodymų ir padarė logišką bei pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji jai išsakytus grasinimus vertino rimtai, nuteistojo bijojo, patyrė emocinių išgyvenimų, todėl M. R. veiksmus kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje tinkamai atskleistas nuteistojo tyčios turinys, pagrįstai konstatuota, kad M. R. suprato, jog savo veiksmais baugina nukentėjusiąją, ir to siekė. Pažymėtina, kad nuteistasis gerai pažinojo nukentėjusiąją, todėl suprato, kad ji jautriai reaguos į jo grasinimus. Tai, kad tokia nukentėjusiosios reakcija buvo jo tikslas, netiesiogiai patvirtina ir paties nuteistojo parodymai, iš jų matyti, kad M. R. norėjo paveikti nukentėjusiąją taip, kad ji leistų jam daugiau bendrauti su vaiku, kad pakeistų savo požiūrį į jį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. R. veiksmai buvo emocinio pobūdžio, taigi, turėtų būti vertinami kaip realiai nepavojingi. Vis dėlto šie gynybos argumentai atmestini, nes nuteistojo veiksmai buvo sistemingi, truko ilgą laiką, nuteistasis akivaizdžiai siekė psichologiškai palaužti nukentėjusiąją, žinojo, kad ši jo bijo, ir naudojosi tokia padėtimi. Be to, net jeigu ir būtų sutinkama, kad M. R. poelgiai buvo emocinio pobūdžio, tai nepašalintų nukentėjusiosios patirtų išgyvenimų ir jos atžvilgiu nuteistojo veiksmai netaptų mažiau pavojingi.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusios pateiktais vaizdo įrašais, nesiaiškino, ar juose tikrai užfiksuotas apelianto automobilis, nepagrįstai vadovavosi psichologės I. B. išvadomis, nes jos padarytos remiantis Lietuvoje neaprobuotais testais. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas savo išvadas grindė ne išimtinai vaizdo įrašuose užfiksuotomis aplinkybėms ir/ar psichologės I. B. išvadomis. Pirmos instancijos teismas nurodytus įrodymus vertino bendrai su kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Vaizdo įrašai buvo vertinami kartu su nukentėjusios K. R., liudytojų parodymais, kurie pažinojo M. R., žinojo kokiu automobiliu jis naudojasi, todėl natūralu, kad jie vaizdo įraše atpažino, jog užfiksuotas būtent apelianto automobilis. Pasisakant dėl psichologės I. B. išvados, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta išvada yra tik viena dedamoji loginėje įrodymų grandinėje, patvirtinančioje nukentėjusios emocinę būseną, kurią sąlygojo apelianto M. R. elgesys. Psichologės I. B. išvados, kaip ir pačios nukentėjusios K. R., liudytojų I. P., R. Z. parodymai, patvirtina, kad nukentėjusioji dėl M. R. elgesio jautė nerimą, baimę, netikrumą dėl ateities, kad ji ieškojo emocinės pagalbos. Apeliacinio skundo argumentai dėl psichologės išvadų atitikimo Lietuvoje aprobuotoms metodikoms, būtų reikšmingi, jei jomis nukentėjusiajai būtų nustatytas psichinės sveikatos sutrikdymo mastas. Šiuo atveju, išvados kaip ir kiti paminėti įrodymai, patvirtina ne psichinės sveikatos sutrikdymo mastą, bet faktą, jog dėl apelianto M. R. elgesio nukentėjusiajai buvo reikalinga emocinė pagalba.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. M. R. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, už kuris jis nuteistas, įrodo baudžiamojoje byloje nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl M. R. atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

19. Apeliacinės instancijos teisme apeliantas pateikė prašymą priteisti iš valstybės 1300 eurų išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. BPK 106 straipsnio 3 dalis išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atlyginimą sieja su išteisinamojo nuosprendžio priėmimu. Šioje byloje pirmos instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis paliekamas galioti, todėl tenkinti prašymo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo nėra pagrindo.

20. Dėl kitų nuosprendžiu išspręstų klausimų (bausmės, skirtų įpareigojimų, kardomųjų priemonių išsprendimo) apeliaciniame skunduose nepasisakoma ir jie nėra ginčijami. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas ir nenustačiusi priežasčių, kurios leistų teisėjų kolegijai šias ribas peržengti, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas tinkamai apeliantui individualizavo bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmių skyrimo taisyklių ir šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, todėl plačiau šiais klausimais nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo M. R. apeliacinį skundą.

Prašymo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.