Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Albinos Rimdeikaitės ir Gintauto Koriagino,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-106-918/2017 pagal ieškovės A. A. ieškinį atsakovei G. R. dėl mirusiojo sutuoktinio turto dalies nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė nustatyti mirusiojo J. R. dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, pripažįstant jam ½ dalį 0,0362 ha žemės sklypo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodė, taip pat paaiškino, kad J. R. buvo ieškovės tėvas, atsakovės sutuoktinis. J. R. mirė (duomenys neskelbtini). J. R. buvo sudaręs testamentą, kuriuo visą turtą paliko ieškovei. Ieškovė kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo, buvo užvesta paveldėjimo byla, išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į dalį mirusiajam priklausiusio turto: dalį turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), ½ dalį piniginių lėšų, ½ dalį (duomenys neskelbtini) akcijų. Į kitą santuokos metu įgytą turtą paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas, nėra atskirta J. R. ir jį pergyvenusios sutuoktinės turto dalis. Atsakovė atsisakė duoti sutikimą nustatyti J. R. dalį bendrame turte. Atsakovė ūkinio pastato nepaveldėjo, o statė gyvendama santuokoje su J. R., todėl mirusiojo J. R. dalis bendroje nuosavybėje yra lygi ½. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog pinigai, už kuriuos buvo perkamas žemės sklypas ir jame esantys inžineriniai įrengimai, priklausė atsakovei asmeninės nuosavybės teise, taip pat nepateiktas J. R. notarinis sutikimas, kad žemės sklypas būtų įgyjamas ne bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsakovės vardu registruotas turtas įgytas 1994-1998 metais, todėl taikoma prezumpcija, jog turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, prezumpcija nepaneigta. Kai gyvenamasis namas buvo paveldėtas, jo plotas buvo 66,46 kv. m, o šiuo metu – 126,96 kv. m, pastate yra įrengta parduotuvė, kurios pelnas ieškovei nežinomas. Paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad atsakovė paveldi medinį garažą, tačiau ginčo ūkinis pastatas yra iš plytų. Ieškovės tėvas ir atsakovė 2000 metais buvo santuokoje, todėl garažas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atsakovės dukra M. R. 2000 metais negalėjo turėti 4000 JAV dolerių, nes buvo tik išvykusi į Jungtines A. V..Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovė atsiliepime į ieškinį, triplike nurodė, taip pat paaiškino, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad sklypas įsigyjamas asmeninėn atsakovės nuosavybėn. Žemės sklypo įsigijimas asmeninėn atsakovės nuosavybėn buvo išviešintas viešame registre, ieškovės tėvui turėjo būti ir buvo žinomas. Žemės sklypas buvo įsigytas, kadangi atsakovės mama buvo namo, esančio ant ginčo sklypo, savininkė, pagal 1964 m. civilinį kodeksą žemė negalėjo būti privačios nuosavybės objektu, o buvo suteikiama naudotis. Žemės sklypas buvo siejamas su pastato nuosavybės teise. Mirus mamai, namą, o kartu ir teisę nusipirkti žemės sklypą, paveldėjo atsakovė. Jei atsakovė žemės sklype nebūtų turėjusi pastatų, nebūtų galėjusi pirkti ir žemės sklypo. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad gyvenamasis namas buvo rekonstruotas panaudojant santuokos metu ieškovės tėvo ir atsakovės uždirbtas lėšas. Iš karto po palikimo priėmimo namo plotas buvo 104,51 kv. m, o 2001 m. po rekonstrukcijos darbų padidėjo iki 126,96 kv. m, t. y. padidėjo 22,45 kv. m. Ieškovė galėtų pretenduoti tik į 8,8 procento viso namo ploto (11,22 kv. m). Rekonstruota tik nedidelė namo dalis: išplėstas plotas pastatant priestatą – koridorių. Namo rekonstrukcija buvo atlikta ne iš santuokos metu uždirbtų lėšų, o iš atsakovės asmeninių lėšų, kurias jai padovanojo dukra. Atsakovės dukra nuo 2000 m. gyvena, dirba bei mokosi Jungtinėse A. V. ir padovanojo atsakovei 4000 JAV dolerių. Inžineriniai statiniai nebuvo rekonstruoti, reikalavimas dėl jų ¼ dalies nustatymo yra nepagrįstas. Tiek ginčo namo priestato statybos bei namo dalies pritaikymo komercinei veiklai darbus, tiek ūkinio pastato darbus atsakovė vykdė iš savo lėšų, prie darbų vykdymo sutuoktinis neprisidėjo. Visi darbai vykdomi iš atsakovės dukters asmeniškai atsakovei padovanotų lėšų. Dukra atsakovei padovanojo 4000 JAV dolerių, iš kurių 11555,01 Lt buvo išleista ūkinio pastato statybai, o 4298,51 Lt – ginčo namo remonto darbams. Darbai buvo vykdomi ūkio būdu, juos daugiausia vykdė atsakovės sūnėnas D. J.. Atsakovės pateikta lokalinė sąmata sudaryta pagal 2000 m. kainas. Atsakovės išleistas sumas patvirtina ir 2000 m. skelbimų išrašai. Ūkinis pastatas pastatytas ir namo rekonstrukcijos darbai organizuoti atsakovės, finansuoti atsakovės lėšomis, toks turtas negali būti laikomas bendrąja jungtine ieškovės tėvo ir atsakovės nuosavybe. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodoma, kad žemės sklypas įgyjamas asmeninėn atsakovės nuosavybėn, nenuginčyta. Gautoje 1994 m. gruodžio 20 d. einamųjų patikrinimų teisinio pastatų registravimo išvadoje fiksuota, kad gyvenamojo namo plotas po palikimo priėmimo buvo 104,51 kv. m, o po rekonstrukcijos darbų plotas padidėjo iki 126,96 kv. m.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. sprendimu ieškovės A. A. ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nustatė, kad J. R. jo mirties dieną nuosavybės teise priklausė ½ dalis ūkinio pastato, esančio(duomenys neskelbtini). Kitą ieškinio reikalavimų dalį teismas atmetė.Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė jokių patikimų įrodymų, pagrindžiančių jos nurodomas aplinkybes dėl to, kad tiek gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbai, tiek ūkio pastato statybos darbai buvo atliekami ne iš santuokos metu gautų, bet iš atsakovei dovanotų lėšų. Liudytoja apklausta V. P. yra atsakovės draugė, jų santykiai yra ilgalaikiai ir artimi, todėl ši liudytoja turi netiesioginį suinteresuotumą padėti atsakovei procese. Teismo vertinimu, mažai tikėtina aplinkybė, kad atsakovės dukra, būdama studentė, visą savo per kelis mėnesius uždirbtą atlyginimą būtų perdavusi per mažai pažįstamą asmenį. Teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodoma suma – 4000 JAV dolerių 2000 metų kainomis buvo pakankamai didelė, be to, tariamo pinigų perdavimo metu galiojusio 1965 m. civilinio kodekso 282 straipsnio 1 dalyje buvo numatytas privalomas rašytinės formos reikalavimas dovanojimo sutartims, kurių suma viršija 2000 Lt. Atsakovė patvirtino, kad jokia rašytinė sutartis dėl piniginės sumos dovanojimo pasirašyta nebuvo, taip pat nėra rašytinių įrodymų dėl paties pinigų perdavimo fakto. Teismas nurodė, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. Byloje liudytoju apklaustas D. J. yra atsakovės giminaitis, jis tik patvirtino aplinkybes, jog tiek atliekant gyvenamojo namo rekonstrukciją, tiek statant ūkinį pastatą darbus organizavo bei pinigus mokėjo atsakovė. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi aplinkybė, kad J. R. ir G. R. gyvenant santuokoje buvo sukurtas naujas turto objektas – ūkio pastatas, todėl yra taikoma prezumpcija, kad santuokos metu sukurtas objektas yra bendra J. R. ir G. R. nuosavybė. Sutuoktinių bendro turto prezumpcija gali būti nuginčyta, tačiau atsakovė šioje byloje nereiškė priešieškinio reikalavimo dėl šio turto objekto ar jo tam tikros dalies pripažinimo asmenine jos nuosavybe. Teismas nurodė, kad nesant paneigtai sutuoktinių bendro turto prezumpcijai, nustatytina, kad J. R. priklausė ½ dalis ūkinio pastato. Vien aplinkybė, kad ūkio pastato statybos darbus daugiausia organizavo atsakovė, nepaneigia turto bendrumo principo. Be to, teismas įvertino aplinkybę, kaip sutuoktiniai elgėsi su naujai sukurtu objektu. Atsakovė teismo posėdžio metu pripažino, kad ūkinis pastatas buvo statomas tam, kad jis būtų išnuomotas, tačiau pastačius pastatą, J. R. persigalvojo ir prieštaravo pastato nuomai, todėl pastatas nebuvo nuomojamas. Teismo vertinimu, toks šalių elgesys patvirtina, kad J. R. ir G. R. pastatytą ūkio pastatą laikė bendru turtu, kartu priėmė sprendimus dėl bendrai sukurto turto naudojimo ir valdymo. Tuo atveju, jeigu tarp sutuoktinių būtų buvęs aiškus sutarimas dėl ginčo ūkio pastato priklausymo išimtinai G. R., šiai nebūtų buvę reikalinga su sutuoktiniu tartis dėl turto naudojimo tikslo. Teismas padarė išvadą, kad ūkio pastatas buvo bendra sutuoktinių nuosavybė ir J. R. priklausė ½ ūkio pastato dalis.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė G. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą dalyje dėl ½ dalies ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), pripažinimo J. R. nuosavybe ir priimti naują sprendimą – šioje dalyje patikslintą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, patenkindamas reikalavimą dėl ½ dalies ūkinio pastato pripažinimo J. R. nuosavybe, peržengė ieškinio ribas, kadangi teismas, nesant ieškovės reikalavimo, šį turtą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovei pretenduojant į turtą, kuris atsakovės yra įgytas asmeninėn nuosavybėn, ji pirmiausia turėjo reikšti reikalavimą pripažinti šį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir tik tada prašyti šiame turte nustatyti J. R. dalį. Ieškovė tokio reikalavimo nereiškė.Teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias asmeninio turto pripažinimą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Sprendžiant dėl asmeninio turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, turi būti įvertinti atlikti pagerinimai, atsižvelgiama į šio turto vertę iki pagerinimų ir po to, turi būti įvertinta asmeninių ir bendrų lėšų apimtis. Ieškovė nei vienai iš šių aplinkybių pagrįsti nepateikė jokių įrodymų ir iš viso šių aplinkybių neįrodinėjo. Teismas, vertindamas įrodymus dėl atsakovės nurodytų aplinkybių dėl lėšų ūkinio pastato statybai šaltinio ir jų pagrįstumo, iškraipė atsakovės nurodytas aplinkybes ir nepagrįstai liudytojų D. J. ir V. P. parodymus vertino kaip subjektyvius, nurodydamas, kad šie liudytojai turi netiesioginį suinteresuotumą padėti atsakovei procese.Teismo padarytos išvados, kad atsakovė nepateikė raštelio, patvirtinančio pinigų gavimą, yra nelogiškas, kadangi tokį raštelį galėjo turėti tik pinigus perdavęs asmuo ir tik tuo atveju, jeigu tuos pinigus jam pagal raštelį būtų padavusi atsakovės duktė. Nėra ginčo, kad tuo metu galiojęs civilinis kodeksas numatė rašytinę dovanojimo sutarties formą, tačiau pats pinigų perdavimas artimam giminaičiui, šiuo atveju dukters motinai, nereiškia, kad abi šio sandorio šalys vienodai supranta sandorio turinį. Teismo išvados, kad lėšos galėjo būti perduotos abiem, t. y. tiek atsakovei, tiek sutuoktiniui J. R., yra nepagrįstos, kadangi J. R. nėra atsakovės dukters tėvas, o jų tarpusavio santykiai buvo konfliktiški dėl J. R. ūmaus būdo, dėl ko atsakovės duktė ir išvyko iš namų. Šių aplinkybių teismas nei su ieškove, nei su atsakove nesiaiškino, todėl neturėjo pagrindo abejoti, kad duktė lėšas perdavė išimtinai tik atsakovei. Ūkinis pastatas buvo statomas atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančioje namų valdoje. Skirtingai, nei nustatė teismas, byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad visus klausimus, susijusius su šiuo turtu, tvarkė viena atsakovė. Būtent ji nusprendė statyti ūkinį pastatą tikslu jį išnuomoti. J. R. pareiškus, kad nuomininkų kieme nebus, atsakovė patalpų nenuomojo, nes dėl J. R. konfliktiškumo nebūtų sugebėjusi užtikrinti nuomininkui normalios darbo aplinkos.Ieškovė A. A. atsiliepimu į atsakovės G. R. apeliacinį skundą prašo apeliantės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, yra neįrodytas, nepagrįstas. Ūkinis pastatas pastatytas atsakovei G. R. ir J. R. gyvenant santuokoje. Teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad sutuoktinių bendro turto prezumpcija gali būti nuginčyta, tačiau atsakovė šioje byloje nepateikė priešieškinio reikalavimo dėl šio turto objekto ar jo tam tikros dalies pripažinimo asmenine jos nuosavybe.Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad dukra Amerikoje dirbo, nepateikė jokių darbo sutarčių, nepateikė jokių dokumentų, kad dukra tikrai uždirbo ir galėjo turėti 4000 JAV dolerių. Atmestini apeliantės apeliacinio skundo argumentai dėl statomo ūkinio pastato paskirties. J. R. ir G. R. pastatytą ūkinį pastatą laikė bendru turtu ir kartu priėmė sprendimus dėl bendrai sukurto turto naudojimo ir valdymo. Ūkio pastatas buvo bendra sutuoktinių nuosavybė ir J. R. priklausė ½ ūkinio pastato dalis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliantės argumentas, kad teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų, yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Ieškovės ieškinio reikalavimas buvo pareikštas taip: nustatyti mirusiojo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, pripažįstant jam ½ dalį ūkinio pastato ( t.1, b.l. 177). Akivaizdu, kad taip išreikštu reikalavimu ieškovė prašė ir pripažinti statinį bendrąja jungtine buvusių sutuoktinių nuosavybe ir nustatyti mirusiojo sutuoktinio dalį bendrame turte. Todėl teismas turėjo pagrindą nagrinėti abi aplinkybes: ir turto bendrosios jungtinės nuosavybės aplinkybę ir mirusiojo sutuoktinio dalies dydį. Iš ginčo ūkinio pastato ( unik.(duomenys neskelbtini)) registro išrašo matyti, kad šio pastato statybos pabaigos metai yra 2000, šis pastatas yra įregistruotas atsakovės G. R. nuosavybės teise pagal Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą 2001-03-05 ( t.1, b.l. 31-32). Atsakovė su J. R. buvo susituokusi 1986 m., todėl akivaizdu, kad ginčo ūkinis pastatas buvo pastatytas santuokos metu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad sprendžiant dėl asmeninio turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe turėjo būti įvertinti atlikti pagerinimai, atsižvelgta į šio turto vertę iki pagerinimų ir po to, turėjo būti įvertinta asmeninių ir bendrų lėšų apimtis. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad jeigu kyla ginčas dėl turėto bendro turto apimties po palikimo priėmimo, tai palikimą priėmę asmenys gali reikšti ieškinį dėl teisės ir ginčyti pergyvenusiojo sutuoktinio dalį bendrame turte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2013). Vadinasi, būtent atsakovė, kuri ginčija sutuoktinių dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, turėjo pateikti priešieškinį ir įrodinėti, kad bendroji nuosavybė buvo sukurta ne lygiomis dalimis. Tačiau atsakovė priešieškinio šioje byloje nereiškė, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos neginčijo, todėl teismas turėjo pagrindą spręsti, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė buvo sukurta lygiomis dalimis. Apeliantės nurodomos aplinkybės dėl ūkinio pastato statybai panaudotų lėšų ir jų šaltinio, dėl liudytojų parodymų vertinimo, neturi teisinės reikšmės, nes, kaip jau minėta 11 pastraipoje, reikalavimas pripažinti nelygias bendrosios jungtinės nuosavybės dalis nebuvo reiškiamas ir nebuvo nagrinėjamas. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad ji nusprendusi statyti ūkinį pastatą tikslu jį išnuomoti, tačiau J. R. pareiškus, kad nuomininkų kieme nebus, atsakovė patalpų nenuomojo, kaip tik patvirtina, kad sutuoktiniai bendrai priiminėjo sprendimus dėl bendrąja jungtine nuosavybe sukurto turto naudojimo. Apeliantės pateikiamos įvairios šio fakto interpretacijos paties fakto, kad dėl turto naudojimo buvo atsiklausiama J. R., nekeičia. Jeigu, kaip teigia apeliantė, ūkinis pastatas buvo pastatytas kaip jos vienos asmeninė nuosavybė, tai J. R. nuomonė apskritai neturėjo turėti jokios reikšmės tą turtą naudojant. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialinės ir proceso teisės normų, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.