Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. A. ieškinį atsakovei G. R. mirusiojo sutuoktinio turto dalies nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

CPK 140 str. 1 d. numatyta ieškovo teisė bet kurioje proceso stadijoje raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad atsisako ieškinio. Ieškovės atstovė atsisakymas nuo reikalavimo nustatyti mirusiojo J. R. dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, pripažįstant jam ½ dalį lengvojo automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), reikalavimų priimtinas, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 140 str. 1 d.).

2001-03-05 rekonstruoto gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti akte (1 t.172-173 b. l.) nurodoma, kad faktinis bendrasis gyvenamojo namo plotas yra 115,88 kv. m, be to yra perstatytas ūkio pastatas (pažymėtas indeksu 10I1p).

Iš pateiktos nekilnojamojo turto (žemės sklypo su statiniais) kadastro ir registro bylos Nr. 20/141694 kopijos (2 t. 44-97 b. l.) matyti, kad 2014-11-07 užfiksuotais duomenimis gyvenamojo namo bendras plotas 126,96 kv. m, tūris 479 kub. m, iš kurio pagrindinio pastato bendras plotas - 63,94 kv. m, rūsys (pusrūsis) 8,55 kv. m, pastogės patalpos 37,74 kv. m, priestato, pažymėto 1a0p, plotas 4,97 kv. m, priestato 2a1p plotas 6,15 kv. m, priestato R1 plotas 5,61 kv. m( 2 t. 53 - 55 b. l.). 2000-12-22 fiksuojant kadastro duomenis (2 t. 68-69 b. l.) nustatyta, kad pagrindinio pastato plotas 66,08 kv. m, pastogės 38,05 kv. m, priestato 1a1p plotas 5,11 kv. m, priestato 2a1p plotas 6,64 kv. m, rūsio plotas neužfiksuotas. Fiksuojant kadastro duomenis 1990-10-03, nurodoma, kad gyvenamojo namo gyvenamąjį plotą sudaro 73,83 kv. m, pagalbinį plotą 30,68 kv. m, bei katilinė - 5,96 kv. m (bendra pastato plotas užfiksuotas 110,47 kv. m plotas (2 t. 74 b. l.). pastatų ir statinių charakteristikoje gyvenamasis namas yra 82,80 kv. m ploto, yra 42,48 kv. m mansarda, 10,29 kv. m rūsys bei 8,82 kv. m priestatas. Fiksuojant kadastro duomenis 1989-07-03 nustatyta, kad gyvenamojo namo bendras plotas 66,25 kv. m, kurį sudaro 43,99 kv. m gyvenamasis plotas ir 22,26 kv. m pagalbinio ploto (2 t. 78 b. l.). 1989-07-03 ir 1989-10-27 pastatų vidaus plotų charakteristikose nurodoma, kad gyvenamasis namas yra 82,80 kv. m ploto, be to, yra10,29 kv. m rūsys bei 8,82 kv. m priestatas. 1988-09-22 duomenimis bendras naudingas plotas nurodomas 90,85 kv. m, iš kurio 59,19 kv. m. gyvenamasis plotas, 31,66 kv. m. pagalbinis plotas(2 t. 84 b. l.). Kaip matyti iš pastatų vidaus plotų eksplikacijos, į pastato plotą įskaičiuotos patalpos, esančios mansardoje (15,20 kv. m kambarys, 5,12 kv. m koridorius ir 4,28 kv. m virtuvė, t. y. 24,60 kv. m). 1987-11-02 duomenimis, gyvenamojo namo bendras naudingas plotas 66,83 kv. m, iš kurio 43,24 kv. m gyvenamasis plotas, 23,59 kv. m pagalbinis plotas (2 t. 85 b. l.). pastato ir statinių charakteristikoje nurodoma, kad gyvenamasis namas yra 82,80 kv. m ploto, yra 27,7 kv. m mansarda, 10,29 kv. m rūsys bei 8,82 kv. m priestatas. 1983-04-07 duomenimis gyvenamojo namo bendras naudingas plotas 66,83 kv. m, iš kurio gyvenamas plotas 43,24 kv. m, pagalbinis plotas 23,59 kv. m (2 t. 87-89 b. l.). rengiant pastatų ir jo dalių įkainojimą, nurodoma, kad gyvenamojo namo plotas 82,80kv. m, yra 10,29 kv. m rūsys bei 0,66 kv. m laiptai.

Aplinkybę, jog mansarda buvo pastatyta iki atsakovei paveldint turtą patvirtina 1990-10-01 J. V. užsakymas dėl salkos inventorizacijos skubaus atlikimo (2 t. 95 b.l.). 1991-06-11 rašte, adresuotame Kauno m. valdybai, nurodoma, kad 110 kv. m. ploto pastate, pažymėtame indeksu 1A1/m yra savavališka statyba: mansarda ir pastatas 2G1/m (2 t. 96 b. l.). 1979-05-21 Kauno miesto tarybos Vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros valdybos raštu Nr. 340p J. V. pranešama, kad jai leidžiama iš kiemo pusės, blokuojant prie gyvenamojo namo, įsirengti katilinę 2,5x 3,5 m, aukštis virš žemės paviršiaus ne daugiau 0,5 m (2 t. 97 b. l.).

1994-12-28 mokėjimo pranešimas patvirtina, kad atsakovė G. R. už perkamą žemės sklypą sumokėjo 59,64 Lt vienkartinėmis išmokomis, nurodytą sumą nurašant iš Kauno m. Santakos skyriaus sąskaitos 84190001 sąskaitos Nr. I-1190 (2 t. 94 b. l.). Pažymėtina, kad valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo metu žemės sklypo kaina jau buvo apmokėta atsakovės asmeninėmis lėšomis (paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 1994-12-19, žemės sklypo pirkimo kaina apmokėta 1994-12-28, pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta 1998-04-01). Tinkamas ieškinio reikalavimų suformulavimas yra ieškovo pareiga ir kartu teisė pasirinkti tinkamiausią teisinės gynybos būdą. Teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už ieškovą suformuluoti ieškinio reikalavimus bei parinkti tinkamiausią teisinės gynybos būdą. Ieškovė šioje byloje buvo atstovaujama profesionalios teisininkės ir turėjo galimybes tikslinti reiškiamus reikalavimus. Pabrėžtina, kad teismui šios kategorijos bylose nesuteikta teisė bylą spręsti ne pagal pareikštus reikalavimus ar taikyti teisinės gynybos būdus, kurių neprašo ieškovas.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nurodyta, kad Civilinio kodekso normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. 2. Esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1dalyje numatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus, o nurodyto straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas įsigaliojus šiam kodeksui.

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Dėl to teismai, spręsdami dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, turi vadovautis 2000 m. CK normomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-744/2002; 2003 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2003; 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2005, 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2005, kt.). Kartu pažymėtina, kad SŠK iš esmės analogiškai reglamentavo santuokoje įgyto turto teisinį režimą. Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje byloje, sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimą, turi būti vadovaujamasi civilinio kodekso nuostatomis.

Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė (SŠK 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį turto bendrumo prezumpciją galima paneigti ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiami liudytojų parodymai arba turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006).

CK 3.88 str. 1 d. 1 punkte numatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.).

CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, o 7 punkte numatyta, jog asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

CK 3.90 str. 1 d. numatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita), o 2 dalyje numatyta, kad jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė.

Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad gerinant vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą iš bendrų lėšų, toks turtas savaime netampa bendru abiejų sutuoktinių turtu. Tiek pagal įstatyminį reglamentavimą, tiek pagal šio reglamentavimo pagrindu išplėtotą teismų praktiką, būtent teismas, pareiškus atitinkamą reikalavimą, gali pripažinti, kad būtent dėl atliktų esminių pagerinimų būtent iš bendrų ar kito sutuoktinio lėšų, kad vieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės teise turimas turtas tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Teismo vertinimu, atsakovė nepateikė jokių patikimų įrodymų, pagrindžiančių jos nurodomas aplinkybes dėl to, kad tiek gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbai, tiek ūkio pastato statybos darbai buvo atliekami ne iš santuokos metu gautų, bet iš atsakovei dovanotų lėšų. Liudytoja apklausta V. P. yra atsakovės draugė, jų santykiai yra ilgalaikiai ir artimi, todėl ši liudytoja turi netiesioginį suinteresuotumą padėti atsakovei procese. Kita vertus, mažai tikėtina aplinkybė, kad atsakovės dukra, būdama studentė, visą savo per kelis mėnesius uždirbtą atlyginimą būtų perdavusi per mažai pažįstamą asmenį. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės nurodoma suma – 4000 JAV dolerių 2000 metų kainomis buvo pakankamai didelė, be to, tariamo pinigų perdavimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 282 straipsnio 1 dalyje buvo numatytas privalomas rašytinės formos reikalavimas dovanojimo sutartims, kurios suma viršija 2000 Lt. Atsakovė patvirtino, kad jokia rašytinė sutartis dėl piniginės sumos dovanojimo pasirašyta nebuvo, taip pat nėra rašytinių įrodymų dėl paties pinigų perdavimo fakto. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais.

Byloje liudytoju apklaustas D. J. yra atsakovės giminaitis, kita vertus, jis tik patvirtino aplinkybes, jog tiek atliekant gyvenamojo namo rekonstrukciją, tiek statant ūkinį pastatą darbus organizavimo bei pinigus mokėjo atsakovė. Pažymėtina, kad fizinis piniginių sumų kitiems asmenims padavimas negali nei patvirtinti, nei paneigti jokių aplinkybių dėl šių pinigų nuosavybės.

Įvertinus aplinkybę, kad paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 1994-12-19, o įmoka už įsigyjamą žemės sklypą sumokėta 1994-12-28 (t.y. laiko tarpas tarp šių veiksmų yra itin mažas), darytina išvada, kad atsakovė, 1994-12-28 sumokėdama įmoką iš esmės realizavo savo mirusios motinos teisę įsigyti naudotą žemės sklypą. Sutiktina su atsakovės ir jos atstovės argumentais, kad atsakovė sudaryti valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį teisę įgijo tik todėl, kad asmeninės nuosavybės teise įgijo pastatus ant šio žemės sklypo. Teismo vertinimu, atsakovė paveldėdama gyvenamąjį namą, kartu paveldėjo ir turtinę teisę naudotis žemės sklypu bei naudojamą žemės sklypą pirkti iš valstybės. Be to, kaip teisingai minima atsakovės ir jos atstovės, valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad žemės sklypas įgyjamas asmeninės nuosavybės teise, šis juridinis faktas išviešintas ir viešame registre. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovė neturi pareigos įrodinėti, kad viešame registre esantis įrašas apie jos nuosavybės teisę yra teisingas, atvirkščiai, būtent ieškovė, siekdama nuginčyti tokį įrašą turėjo reikšti atitinkamus reikalavimus ir teikti reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Viešame registre esantis įrašas, jog žemės sklypas priklauso atsakovei asmeninės nuosavybės teise, paneigia bendro sutuoktinių turto prezumpciją, atsakovė neturi pareigos papildomai įrodinėti, jog žemės sklypas įgytas ne bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Ieškovė reikšdama reikalavimus, remiasi norma, jog nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu turtas įregistruotas, jis laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismo įsitikinimu, ieškovė aptariamą normą supranta ir aiškina netinkamai. Pažymėtina, kad ši norma savaime gali būti taikoma tik tuo atveju, kai viešame registre kaip turto savininkas nurodomas vienas iš sutuoktinių, nedetalizuojant nuosavybės teisės formos, taip pat nesant akivaizdžių duomenų, kad turtas vien dėl įgijimo pagrindo (dovanojimas, paveldėjimas ir pan.) yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Tuo atveju, kai viešame registre aiškiai nurodoma, kad turtas įgytas kaip asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, kitoks tokio įrašo apie juridinį faktą aiškinimas paneigtų tiek viešo registro funkciją, tiek ir galimybę sutuoktiniui įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise (nepaisant įgijimo pagrindo). Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad ieškovė nepagrįstai teigia, kad jos tėvas J. R. ir atsakovė G. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo žemės sklypą, taigi ir ieškovės reikalavimas nustatyti, kad J. R. dalis šiame turto objekte lygi ½ yra visiškai nepagrįstas, todėl atmestinas.

Ieškovė tvirtina, kad dėl atliktų gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbų jos tėvas įgijo nuosavybės teisę į ¼ dalį gyvenamojo namo. Pažymėta, kad nei ieškovė, nei jos atstovė jokių skaičiavimų, kaip nustatė dalį, nepateikė. Ieškovė, įrodinėdama šį reikalavimą, iš esmės remiasi tokiomis aplinkybėmis: 1) atsakovė paveldėjo 66,46 kv. m. naudingo ploto gyvenamąjį namą, 2 ) santuokos metu buvo atlikta gyvenamojo namo rekonstrukcija; 3) po rekonstrukcijos gyvenamojo namo plotas padidėjo iki 126,96 kv. m. Įvertinus į bylą pateiktų rašytinių įrodymų visumą akivaizdu, kad kadastro ir registro byloje pastato plotas įvairiais laikotarpiais fiksuojant kadastro duomenis skyrėsi dėl tikėtinai netikslių matavimų, taip pat dėl to, kad skirtingai buvo vertinama pastatyta mansarda, pastatytas priestatas. Kita vertus, vien matematinis pastato ploto pokytis nėra pakankamas pagrindas pripažinti buvus atliktus esminius statinio pagerinimus, turėtų būti vertinami patys pagerinimai bei jų vertė. Ieškovė, siekdama nustatyti savo tėvo indėlį į gyvenamojo namo rekonstrukciją, nepateikė visiškai jokių įrodymų dėl bendrų panaudotų sutuoktinių lėšų dydžio. Nors atsakovė tvirtino, kad gyvenamojo namo rekonstrukcija buvo atliekama iš jai dovanotų piniginių lėšų, tokia aplinkybė jokiais patikimais įrodymais nepatvirtinta. Į bylą nėra pateikta patikimų įrodymų, kurie patvirtintų tiek faktą, kad atsakovei dukra per trečiuosius asmenis perdavė nurodytą sumą, taip pat nėra jokių įrodymų, kad suma buvo perduota ne tik kaip dovana, bet ir kaip dovana išimtinai tik atsakovei. Be to, į bylą nėra pateikta ir jokių įrodymų, jog atsakovė, naudodama galimai asmenines pinigines lėšas, būtų aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškusi ketinimą turtą (įskaitant jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimus) įgyti asmeninėn nuosavybėn. Dėl nurodytų aplinkybių nustatytina, kad tiek gyvenamasis namas rekonstruotas, tiek ginčo ūkio pastatas pastatytas panaudojant bendras sutuoktinių lėšas.

Vien tai, kad santuokos metu buvo pagerintas vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, savaime nepakeičia nuosavybės teisės formos. Siekiant nustatyti, kokia mirusio ieškovės tėvo dalis turte, pirmiausia būtina nustatyti, ar turtas, kuriame dalį prašo nustatyti atsakovė yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad gyvenamąjį namą atsakovė paveldėjo. Tai reiškia, kad gyvenamasis namas CK 3.89 str. 1 d. 2 p. pagrindu yra asmeninė atsakovės nuosavybė. Pažymėtina, kad ieškovė nereiškė reikalavimo šį turto objektą dėl atliktų pagerinimų pripažinti bendrąja mirusio J. R. ir atsakovės G. R. nuosavybe, nors atsakovė tokį klausimą kėlė jau pradiniuose procesiniuose dokumentuose. Nesant vienos iš esminės aplinkybės, t.y. ieškovei nepareiškus atitinkamo reikalavimo ir teismui nepripažinus, kad atsakovės asmeninės nuosavybės teise įgytas gyvenamasis namas yra bendra sutuoktinių nuosavybė, negalimas ir reikalavimo nustatyti, kad ¼ dalis šio gyvenamojo namo priklausė J. R. patenkinimas.

Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi aplinkybę, kad J. R. ir G. R. gyvenant santuokoje buvo sukurtas naujas turto objektas – ūkio pastatas, todėl yra taikoma prezumpcija, kad šis santuokos metu sukurtas turto objektas yra bendra J. R. ir G. R. nuosavybė. Sutuoktinių bendro turto prezumpcija gali būti nuginčyta, tačiau atsakovė šioje byloje nereiškė priešieškinio reikalavimo dėl šio turto objekto ar jo tam tikros dalies pripažinimo asmenine jos nuosavybe. Įvertinus nurodytas aplinkybes ir nesant paneigtai sutuoktinių bendro turto prezumpcijai, nustatytina, kad J. R. priklausė ½ dalis ūkinio pastato. Vien aplinkybė, kad ūkio pastato statybos darbus daugiausia organizavo atsakovė, nepaneigia turto bendrumo principo. Be to, įvertintina aplinkybė, kaip sutuoktiniai elgėsi su naujai sukurtu objektu. Atsakovė teismo posėdžio metu pripažino, kad ūkinis pastatas buvo statomas tam, kad jis būtų išnuomotas, tačiau pastačius pastatą, J. R. persigalvojo ir prieštaravo pastato nuomai, todėl pastatas nebuvo nuomojamas. Toks šalių elgesys patvirtina, kad J. R. ir G. R. pastatytą ūkio pastatą laikė bendru turtu, kartu priėmė sprendimus dėl bendrai sukurto turto naudojimo ir valdymo. Tuo atveju, jei tarp sutuoktinių būtų buvęs aiškus sutarimas dėl ginčo ūkio pastato priklausymo išimtinai G. R., šiai nebūtų buvę reikalinga su sutuoktiniu tartis dėl turto naudojimo tikslo. Išvardintų aplinkybių visuma suteikia pagrindą išvadai, kad ūkio pastatas buvo bendra sutuoktinių nuosavybė ir J. R. priklausė ½ ūkio pastato dalis.

Ieškovė šioje byloje neįrodinėjo, kad atlikti pagerinimai (t.y. atlikta rekonstrukcija) buvo esminiai, t. y. ieškovė ne tik neįrodinėjo atliktų konkrečių darbų, bet ir jų vertės, neįrodinėjo, kiek konkrečiai jos tėvas investavo bendrų lėšų į atsakovei priklausančio turto rekonstrukciją, kaip atlikta rekonstrukcija pakeitė atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto vertę. Į bylą nėra pateikta objektyvių duomenų, nei kokie konkretūs rekonstrukcijos darbai atlikti, nei kiek lėšų panaudota šiems darbams atlikti. Nors atsakovė pateikė lokalinę sąmatą, tačiau byloje nebuvo įrodinėjamos aplinkybės, ar sąmatoje nurodyti darbai buvo atlikti, taip pat ar sąmatoje nurodytos medžiagos ir jų kiekiai faktiškai buvo panaudoti. Dėl visų šių aplinkybių, taip pat įvertinant tai, kad teismas negali išeiti už ieškinio reikalavimų ribų ir nuspręsti nepareikštų reikalavimų, nėra galimės spręsti dėl galimos kompensacijos ir jos dydžio. Pažymėtina, kad ieškovė teisę į kompensacijos dydį turi galimybę realizuoti kitoje byloje.

Ieškovė pateikė duomenis, jog už advokato padėjėjos pagalbą yra sumokėjusi 800 Eur sumą (1 t. 152 b. l., 2 t. 98-99 b. l.). teismo vertinimu, skirstant bylinėjimosi išlaidas, būtina įvertinti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ieškovės palaikytų patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovė palaikė atmestus ieškinio reikalavimus dėl trijų nekilnojamojo turto objektų (t.y. dėl ½ dalies žemės sklypo, ¼ dalies gyvenamojo namo ir ¼ dalies kiemo statinių), kurių bendra vertė yra 8320 Eur. Ieškovės palaikytas ieškinio reikalavimas dėl ½ dalies ūkinio pastato, pačios ieškovės įvertintas 5301 Eur suma. Vis dėl to pažymėtina, kad VĮ Registrų centro duomenimis viso šio pastato vidutinė vertė yra 5110 Eur, ieškovė siekia įgyti teisę į ½ dalį šio pastato, t.y. pareiškė reikalavimą dėl 2555 Eur vertės turto. Tai reiškia, kad ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos palaikė turtinius reikalavimus bendrai 10875 Eur sumai, patenkintų reikalavimų dalis sudaro 23,49 procentus. Ieškovei iš atsakovės priteistina 23,49 procentai jos patirtų išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, t.y. 187,92 Eur teisinės pagalbos išlaidų (CPK 93 str. 2 d., 98 str.) . Be to, ieškovei iš atsakovės priteistina 76,65 Eur ieškovės sumokėto žyminio mokesčio dalis, apskaičiuota nuo patenkinto ieškinio reikalavimo (CPK 93 str. 2 d.). Iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 264,57 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovė pateikė duomenis, kad už vertimo paslaugas sumokėjo 20 Eur ( 2 t. 109-110 b. l.), už advokatės L. P. paslaugas sumokėjo 1450 Eur (2 t. 101-108, 111-112 b. l.), už advokatės N. Grubliauskienės paslaugas – 700 Eur (2 t. 100-101 b. l.), iš viso 2150 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Civiliniame procese atlyginamos tik pagrįstos ir būtinos išlaidos. Atsakovės patirtos išlaidos už vertimo paslaugas nebuvo būtinos, jos pateikti į bylą išversti dokumentai jokios įrodomosios reikšmės neturėjo, todėl šios išlaidos atsakovei nepriteistinos. Atmetus 76,51 procentus ieškovės iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos palaikytų reikalavimų, atsakovei iš atsakovės priteistina 1644,97 Eur atstovavimo išlaidų dalis (CPK 98 str.).

Be to, ieškovei atsisakius reikalavimo dėl transporto priemonės dalies nustatymo, jai grąžintina 4,50 Eur žyminio mokesčio (CPK 87 str. 2 d.). Ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl ūkinio pastato, nurodė per didelę jo vertę, pagal kurią buvo apskaičiuotas 159 Eur žyminis mokestis. Teismui išnagrinėjus bylą ir nustačius, kad ūkinio pastato vidutinė vertė yra 2555 Eur, už tokio dydžio turtinį reikalavimą turėjo būti sumokėtas 77 Eur žyminis mokestis. CPK 87 str. 1 d. 1 p. pagrindu ieškovei grąžintina 82 Eur žyminio mokesčio dalis. Iš viso ieškovei grąžintina 86,50 Eur žyminio mokesčio dalis.

Ieškovė atsisakė reikalavimų, kurių bendra suma yra 7045 Eur, šie reikalavimai apmokestinti 211 Eur, iš kurių dalis (154 Eur) buvo įskaityti pareiškus reikalavimą dėl ūkinio pastato dalies, kita dalis – 4,50 Eur grąžinama šiuo teismo sprendimu. Ieškovė siekia, kad jos likusi sumokėta žyminio mokesčio dalis (t. y. 52,50 Eur) būtų priteista iš atsakovės. Iš bylos duomenų nenustatyta, kad iki ieškinio pareiškimo atsakovė būtų dariusi kokias nors kliūtis nustatant J. R. dalys bendrame turte, dėl kurio reikalavimų buvo atsisakyta. Įvertinat šalių procesinį elgesį, taip pat į tai, kad atsakovė dar 2015-11-22 (2 t. 34-36 b. l.) aiškiai nurodė, kad neprieštarauja ir niekada neprieštaravo dėl jos vardu registruotų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), turto dalies nustatymo, konstatuotina, kad ieškovei nebuvo būtinybės reikšti reikalavimų dėl ½ dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ½ dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ½ dalies transporto priemonės VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), ½ dalies lengvojo automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), nustatymo. Nenustačius būtinumo reikšti nurodytus reikalavimus teisme, teisingumo principų neatitiktų už šiuos reikalavimus sumokėto žyminio mokesčio priteisimas iš atsakovės.

Teismas šioje byloje patyrė 4,70 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, į valstybės biudžetą iš ieškovės priteistina 3,59 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 263-271 str., teismas

nusprendžia:

priimti ieškovės A. A. atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo nustatyti mirusiojo J. R. dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, pripažįstant jam ½ dalį lengvojo automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Nustatyti, kad J. R., a. k. (duomenys neskelbtini) jo mirties dieną nuosavybės teise priklausė ½ dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)

Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės G. R., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 264,57 Eur (du šimtai šešiasdešimt keturi eurai penkiasdešimt septyni centai) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės G. R., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1644,97 Eur (tūkstantis šeši šimtai keturiasdešimt keturi eurai devyniasdešimt septyni centai) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovei A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 86,50 Eur (aštuoniasdešimt šeši eurai penkiasdešimt centų) žyminio mokesčio dalį, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šiuo sprendimu.

Priteisti iš ieškovės A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 3,60 Eur (trys eurai šešiasdešimt centų) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.