Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-12-18 · Civilinė byla Nr. 2A-985-210/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-18
Bylos Nr.
2A-985-210/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė, Vytautas Kursevičius (pran.)
Atsakovas
V. P.
Ieškovas
AB „Šiaulių energija“
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-985-210/2014Teisminio proceso Nr. 2-07-3-04645-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 45.5.;121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. P. ir V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3268-883/2014 pagal ieškovo AB „Šiaulių energija“ ieškinį atsakovams V. P. ir V. P. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „Šiaulių energija“ ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas priteisti iš atsakovų V. P. ir V. P. solidariai 9677,83 Lt skolą už šilumos energiją ir 290 Lt žyminį mokestį.

Ieškovas nurodė, kad AB „Šiaulių energija“ centralizuotai tiekia šilumos energiją, karštą vandenį ir teikia techninio aptarnavimo paslaugas gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini). Šiame name esančios negyvenamosios patalpos – įstaiga, patalpos 1, 2 – nuosavybės teise priklauso atsakovams V. P. ir V. P.. Nors su atsakovais nebuvo sudaryta individuali rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas, tai yra laikoma, kad tarp šalių sutartis sudaryta prisijungimo būdu. Atsakovai nėra pristatę ieškovui šilumos vartojimo įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos akto, todėl ieškovas už suteiktas paslaugas skaičiuoja atsakovams skolą, kuri laikotarpiu nuo 2010-10-07 iki 2012 -04-30 sudaro 9530 Lt.

Atsakovai V. P. ir V. P. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), įsigijo 2007-12-29. Buvęs patalpų savininkas šilumos tiekimo sutartį su ieškovu nutraukė 2008-05-01, su atsakovais nauja šilumos tiekimo sutartis sudaryta nebuvo. Atsakovai vadovavosi 2007 metų pastato bendrasavininkų sutikimu leisti patalpose pakeisti šildymo būdą, patalpose atliko paprastąjį remontą, remdamiesi nuo 2010-10-01 pakeistu Statybos įstatymu ir Statybos techniniu reglamentu 1.01.08:2002 „Statinio statybos darbų rūšys“ (redakcija galiojusi nuo 2010-10-01 iki 2011-07-01). 2010 m. spalio mėnesį buvo pabaigta patalpų rekonstrukcija ir patalpų šildymo būdo pakeitimo darbai, kuriuos užbaigus buvo užpildyta 2010-10-07 deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, šildymo būdo pakeitimas yra teisiškai įregistruotas. Atsakovai teigia, kad šalių santykiai yra pasibaigę nuo atsakovų teisėtai atlikto, deklaruoto ir įregistruoto patalpų šildymo būdo pakeitimo 2010 m. spalio mėnesį. Nurodo, kad atsakovai nuo 2010 m. spalio nebegalėjo gauti patalpų šildymo būdo pakeitimo pripažinimo tinkamu naudotis akto, kuris formalizuotų atliktus paprastojo remonto darbus, nes nuo 2010-10-01 šiuos aktus pakeitė deklaracija apie statybos darbų užbaigimą. Ieškovo iniciatyva šioms patalpoms priskirtas šilumos kiekis realiai nebuvo suvartotas, ieškovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kokiomis matavimo priemonėmis paskaičiavo tokį energijos kiekį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Priteisė ieškovei akcinei bendrovei „Šiaulių energija“ solidariai iš atsakovų V. P. ir V. P. 9530 Lt skolą ir 286 Lt žyminio mokesčio.

Priteisė valstybei iš atsakovų V. P. ir V. P. po 24 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Teismas vertino atsakovų pateiktą 2010-10-07 deklaraciją apie statybos užbaigimą, 2013-02-13 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad patalpų 1, 2 šildymas yra vietinis centrinis, kad patalpos yra šildomos elektriniais prietaisais yra konstatuota 2014-04-16 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Faktas, kad atsakovams priklausančių gyvenamųjų patalpų centralizuotos šildymo sistemos šildymo prietaisai (radiatoriai) demontuoti nustatytas ir 2012-02-21 Valstybinės energetikos inspekcijos nurodyme Nr. 15-11-03. Todėl nagrinėjamu atveju teismas siekė nustatyti, ar ieškovo nurodomu laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti skolą už šildymą, esant nustatytam faktui, kad atsakovų patalpų šildymo sistemos renginiai atjungti nuo bendros pastato šildymo sistemos, atsakovai turėjo vykdytinų prievolių ieškovui, taip pat svarbu nustatyti, kokiais teisės aktais ir kokios pareigos patalpų savininkams, kaip šilumos energijos vartotojams, buvo reglamentuotos būtent nuo 2010-10-07.

Nors rašytinės sutarties tarp šalių dėl šilumos energijos nebuvo sudaryta, teismas rėmėsi CK 6.384 straipsniu, bei kasacinio teismo praktikoje suformuotomis nuostatomis apie konkliudentinių veiksmų pagrindu atsirandančius sutartinius santykius, ir padarė išvadą, kad ieškovą ir atsakovus siejo sutartiniai santykiai.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovai nuo 2010-10-07 yra atsijungę nuo šilumos tiekimo į savo naudojamas patalpas ir jas šildo pačių įrengtu autonominiu šildymu. Tačiau teismas vertino tai, kad byloje nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių teisėtą atsakovų atsijungimą nuo šildymo sistemos. Kadangi atsakovai atsijungė nuo šildymo sistemos, nesilaikydami teisės aktuose nustatytos tvarkos, todėl tokio atsijungimo teismas negali pripažinti teisėtu.

Atsakovų argumentus, kad jų atliktas šildymo sistemos atsijungimas yra teisėtas, o patalpų šildymo būdo pakeitimo statybos darbus reglamentuoja tik Statybos įstatymas ir jį detalizuojantys teisės aktai, o ne šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, teismas laikė nepagrįstu, nes teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, atliekant buto (butų), kitų patalpų šildymo pakeitimo (t. y. nagrinėjamu atveju – patalpų šilumos įrenginių atjungimo nuo daugiabučio namo šildymo sistemos) darbus, tiek, kiek tokie darbai patenka į Statybos įstatymo ir jį įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų reguliavimo sritį, turi būti vadovaujamasi būtent Statybos įstatymu ir jį įgyvendinančiais poįstatyminiais teisės aktais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad patalpų savininkai už šilumos energiją atsiskaito pagal teisės aktais reglamentuotą tvarką, todėl teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, ieškovas neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taigi ir patalpoms pagal nurodytus teisės aktus apskaičiuoto šilumos kiekio ir atitinkamai už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Ta aplinkybė, kad duomenys apie pakeistą šildymo būdą yra registruoti viešame registre, nagrinėjamu atveju teismo įvertinta nereikšminga, nes VĮ Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro pažymos atitinka oficialiesiems rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus ir jose nustatytos aplinkybės laikomos įrodytomis tol, kol jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad šildymo būdas yra pakeistas ir ši aplinkybė yra išviešinta viešame registre.

Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, atsakovams, kaip patalpų savininkams, ir minėto namo šilumos energijos vartotojams, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją. Kadangi atsakovai iki teisėto savo patalpų šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinio šilumos tiekimo sistemos pagal įstatymą išlieka AB „Šiaulių energija“ tiekiamos šilumos vartotojai, tai privalo pardavėjui AB „Šiaulių energija“ mokėti už šilumos energiją pagal nustatytus įkainius.

Byloje pateiktas detalus ieškovo šilumos energijos paskirstymo išaiškinimas, skolos skaičiuotė. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai remdamiesi argumentu dėl šilumos prietaisų meteriologinės patikros nebuvimo, neginčijo 2013-03-13 sprendimu priteistos skolos dydžio, faktinės aplinkybės, buvusios priimant nurodytą teismo sprendimą ir laikotarpiu nuo 2010-10-07 iki 2012-04-30, už kurį prašoma priteisti už šilumos energiją, iš esmės nepasikeitusios, todėl teismas minėtą argumentą vertino kaip deklaratyvų. Remiantis išdėstyti ieškovo ieškinį tenkino visiškai bei priteisė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai V. P. ir V. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantų nuomone, teismas tenkindamas ieškinį, pažeidė įrodymų ir įrodinėjimo taisykles (CPK 176, 178, 185 straipsniai), nesiėmė visų priemonių, numatytų CPK, reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ir teisingam bylos išsprendimui, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų nuostatas, nes nepateikė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimo, bei nepateikė argumentų dėl atsakovų pateiktų įrodymų rašytiniuose paaiškinimuose bei teismo posėdžio metu paaiškėjusių naujų aplinkybių, tai kad ieškovas nepateikė teismui skaitiklių patikros dokumentų už tariamos skolos laikotarpį, be to teismas priimdamas ginčijamą sprendimą rėmėsi neleistinais įrodymais.

2. Nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame Statybos įstatyme statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus pakeitė Deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą. Todėl teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti kasacinio teismo praktiką konkliudentinių veiksmų pagrindu, nes dėl šių svarbių priežasčių ieškovo ir atsakovų sutartiniai santykiai yra pasibaigę, išskyrus bendrojo naudojimo patalpoms.

3. Apeliantui nesuprantama, kodėl teismas priimdamas sprendimą vadovavosi vien LR Šilumos ūkio įstatymu ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, nors turėjo vadovautis LR Statybos darbus reglamentuojančiu Statybos įstatymu ir ji detalizuojančiu statybos techniniu reglamentu.

4. Teismas sprendime vadovavosi LR Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kad turi būti taikoma jau suformuota praktika panašiose bylose, tačiau vertino ir taikė Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2013-01-17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1438-35/2012. Būtent LR Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis nustato, kad buto šildymo būdas keičiamas tik Statybos įstatymo nustatyta tvarka, o ne Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos priimtų poįstatyminių teisės aktų tvarka. Atsakovai kaip tik laikėsi visų teisės aktų, niekaip nepažeidė atsijungimo tvarkos, todėl VĮ Registrų centras įregistravo atsakovų šildymo būdo pakeitimą.

Šalies argumentai

5. Apelianto teigimu, nagrinėjant bylą buvo specialių žinių poreikis, teismas galėjo pasinaudoti nepriklausomo šiluminės energetikos eksperto Dr. V. S. pateiktomis į bylą išvadomis, tačiau to nepadarė.

6. Energetikos inspekcijos 2012-02-21 d. Nurodymo Nr. 15-1103 surašymo metu patalpos buvo šildomos jau kitu būdu, todėl apeliantai nepažeidė kitų pastato bendrasavininkų interesų. Apeliantams nebuvo surašytas joks administracinio teisės pažeidimo protokolas, esant pakeistam šildymo būdui ir pasikeitus įstatymui galiojo nauja atsijungimo tvarka, todėl buvo rekomenduota greičiau įteisinti šildymo būdo pakeitimą VĮ Registrų centras, arba atstatyti šildymo būdą į prieš tai buvusį.

7. Teismas nevertino dokumentacijos dėl šilumos energijos matavimo priemonių metrologinės patikros. Nesant ar nepateikiant tokių duomenų į bylą, pripažintina, kad ieškovo reikalavimai yra niekiniai ne tik apeliantų patalpoms tačiau ir bendrojo naudojimo patalpoms. Ieškovas privalėjo turėti ir pateikti ne tik skaitiklio tipo patvirtinimo sertifikatą, bet ir atlikti neeilinę skaitiklio patikrą. Kadangi ieškovas atsakovų pastate buvo neteisėtai įrengęs metrologiškai nepatikrintą šilumos tiekimo skaitiklį, jį eksploatavo pažeisdamas teisės aktų nustatytus reikalavimus. Todėl skaitiklio nustatyti duomenys yra niekiniai ir pripažintini neleistinais įrodymais (LR CPK 178 str. 2 d. ir 3 d.). Teismas visiškai nevertino šių nurodytų aplinkybių, nesivadovavo skaitiklių naudojimą rinkoje reglamentuojančiais teisės aktais. Pažeidus Metrologijos įstatyme nustatytą suvartojamos šilumos energijos skaitiklio, naudojimo tvarką, gauti įrodymai dėl suvartoto šilumos energijos kiekio pripažintini neleistinais, įrodinėjant tariamą apeliantų skolą ieškovui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą AB „Šiaulių energija“ prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Vadovaujantis Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika ir remiantis teisės aktais, patalpų šildymo įrenginių atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos yra neteisėtas, o AB „Šiaulių energijos“ ir atsakovų šilumos tiekimo santykiai yra nenutrūkę iki šiol. Teismas sprendime išanalizavo atsakovų pateiktą deklaraciją ir padarė motyvuotą bei pagrįstą išvadą, atitinkančią LAT suformuotai teismų praktikai.

Deklaracijos sudarymo ir pateikimo laikas yra ne 2010 metai, kaip teigia atsakovai, o 2013 m., nes teismui ji buvo pateikta 2013 m. vasario 13 d. teismo posėdžiui. Kad deklaracija buvo sudaryta tuo metu patvirtina ir įrašas VĮ registrų centras NTR registre, kuris padarytas 2013-01-28. Be to į bylą atsakovai pateikė ir 2014-04-16 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuota, kad centrinio šildymo tinklų vamzdynų galai užsukti, tai, kad šis vamzdynas yra patalpose matosi ir šiame akte pateiktose nuotraukose. Taigi per šiuos vamzdžius patalpos gauna šilumos energiją. Faktines aplinkybes nurodytos šiame akte ir byloje pateiktas 2012-02-21 Energetikos inspekcijos nurodymas Nr. 15-11-03 tik patvirtina, kad atsakovai nėra atsijungę nuo centrinės šildymo sistemos, nes nėra įvykdę reikalavimų numatytų atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos teisės aktuose. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra prieštaraujantys suformuotai teismų praktikai, tame tarpe ir Vyriausiojo Administracinio teismo išaiškinimui bei faktinėms aplinkybėms. Visi įrodymai pateikti byloje įrodo, kad nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo atsijungta iš dalies, pažeidžiant atsijungimą reglamentuojančius teisės aktus, dėl ko AB „Šiaulių energija“ pagrįstai skaičiavo mokesti už šilumos energiją.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Byloje kilo ginčas dėl atsakovų prievolės mokėti už šilumos energiją 9530 Lt skolą, susidariusią laikotarpiu nuo 2010-10-07 iki 2012-04-30, kuomet atsakovų teigimu, šilumos energija į ginčo patalpas netiekiama nuo 2010-10-07, nes patalpos yra teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų.

Dėl įrodymų vertinimo

Apeliantų nuomone, teismas tenkindamas ieškinį, pažeidė įrodymų ir įrodinėjimo taisykles, nesiėmė visų priemonių, numatytų CPK, reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ir teisingam bylos išsprendimui, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų nuostatas, nes nepateikė įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimo, bei nepateikė argumentų dėl atsakovų pateiktų įrodymų rašytiniuose paaiškinimuose bei teismo posėdžio metu paaiškėjusių naujų aplinkybių, tai kad ieškovas nepateikė teismui skaitiklių patikros dokumentų už tariamos skolos laikotarpį, be to teismas priimdamas ginčijamą sprendimą rėmėsi neleistinais įrodymais.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovai, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju apeliantai interpretuoja faktines bylos aplinkybes ir įstatymus sau palankia ginčo baigties linkme, tačiau toks interpretavimas iš esmės skiriasi nuo teismo atlikto ginčo teisinio įvertinimo.

Apeliantai nurodo, kad teismo sprendimas yra surašytas pažeidžiant CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų nuostatas. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka, nes jis yra abstraktaus pobūdžio, apeliantų nurodomi argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo, sprendime yra išsamiai išdėstyti šalių pateikti įrodymai, nurodant nustatytas faktines aplinkybes, bei pateiktas teisinis jų vertinimas.

Dėl Deklaracijos vertinimo

Apeliantų teigimu skundžiamame sprendime nėra objektyvaus ir visapusiško 2010-10-07 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą vertinimo. Su tokia apeliantų pozicija teisėjų kolegija nesutinka, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išanalizavo atsakovų pateiktą deklaraciją ir padarė motyvuotą bei pagrįstą išvadą, atitinkančią LAT suformuotai teismų praktikai.

Byloje esantis Valstybinė energetikos inspekcijos 2012-02-21 nurodymas Nr. 15-1103 patvirtina atsakovų įpareigojimą iki 2012-03-30 pašalinti pažeidimus, padarytus savavališkai atsijungiant nuo centralizuotis šildymo sistemos, t. y. įteisinti atsijungimą arba atstatyti savavališkai atjungtus šildymo prietaisus. Pagal LR Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles“ buto ar kitų patalpų šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant pastato valdytojo (administratoriaus) ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams; baigus buto ar kitų patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato valdytojas (administratorius) ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą (Taisyklių 260 punktas). Buto ar kitų patalpų šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti nuo Taisyklių 260 punkte nurodyto atjungimo akto pasirašymo datos. Apeliantų teigimu jie nuo 2010-10-07 Deklaracijos apie statybos užbaigimą yra atsijungę nuo šilumos tiekimo į savo naudojamas patalpas ir jas šildo pačių įrengtu autonominiu šildymu.

Tačiau Taisyklių 260 punkte nurodyto atjungimo akto byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dokumentų, patvirtinančių teisėtą atsakovų atsijungimą nuo šildymo sistemos, byloje nėra. Teisėjų kolegijai akivaizdu, kad byloje esanti 2010-10-07 Deklaracija nepatvirtina, kad minėtos tvarkos apeliantai laikėsi. Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad įrašas VĮ Registrų centre pateikiant 2010-10-07 Deklaraciją apie statybos užbaigimą, galioja tik nuo 2013-02-13. Atsakovų pateiktame 2014-04-16 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad centrinio šildymo tinklų vamzdynų galai užsukti, tai, kad šis vamzdynas yra patalpose matosi ir šiame akte pateiktose nuotraukose. Faktines aplinkybes nurodytos šiame akte ir byloje pateiktas 2012-02-21 Energetikos inspekcijos nurodymas Nr. 15-11-03 tik patvirtina, kad atsakovai nėra atsijungę nuo centrinės šildymo sistemos, nes nėra įvykdę reikalavimų numatytų atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos teisės aktuose.

Atsakovai, visiškai nepagrįstai remiasi tik LR Statybos įstatymu ir jį detalizuojančiais teisės aktais teigdami, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus pakeitė Deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą. Šiuo atveju, sprendžiant šalių kilusį ginčą, pagrįstai vadovautasi šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad patalpų savininkai už šilumos energiją atsiskaito pagal teisės aktais reglamentuotą tvarką, todėl teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, ieškovas neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taigi ir patalpoms pagal nurodytus teisės aktus apskaičiuoto šilumos kiekio ir atitinkamai už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio.

Dėl suformuotos praktikos taikymo

Apeliantų įsitikinimu teismas vertino ir taikė Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2013-01-17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1⁴³⁸-35/2012. Tačiau būtent LR Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis nustato, kad buto šildymo būdas keičiamas tik Statybos įstatymo nustatyta tvarka, o ne Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos priimtų poįstatyminių teisės aktų tvarka. Apeliantai įsitikinę, kad jie laikėsi visų teisės aktų, niekaip nepažeidė atsijungimo tvarkos, todėl VĮ Registrų centras įregistravo atsakovų šildymo būdo pakeitimą.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013 pasisakyta ne tik dėl santykių tarp šilumos tiekėjo ir vartotojo, bet ir dėl Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1⁴³⁸-35/2012, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Kasacinis teismas konstatavo, kad atitinkamos normos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymui ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad juos priėmę subjektai neturėjo teisės aiškinti tam tikrų teisės normų, todėl yra susidaręs tam tikras teisinis vakuumas. Nuo 2011 m. liepos 29 d. įsigaliojo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių pakeitimai, pagal kurių nuostatas apie sprendimą atjungti įrenginius privaloma informuoti savivaldybės instituciją ir karšto vandens tiekėją, kartu pateikiant jam ir prašymą nutraukti karšto vandens tiekimo sutartį, nurodant techninius, ekonominius bei teisinius argumentus, įrenginių projektavimo, įrengimo ir kiti atjungimo darbai atliekami teisės aktų, tarp jų STR 1.11.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, nustatyta tvarka: įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir karšto vandens tiekėjo įgaliotam atstovui, tačiau įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atliekant atjungimo nuo šildymo sistemos procedūrą, esant minėtam vakuumui, taip pat turėjo būti laikomasi tapačios atjungimo tvarkos.

Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra prieštaraujantys suformuotai teismų praktikai, tame tarpe ir Vyriausiojo Administracinio teismo išaiškinimui bei faktinėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esanti įrodymu visuma bei įstatyminis reglamentavimas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuo centralizuotos šildymo sistemos atsakovai atsijungė pažeidžiant atsijungimą reglamentuojančius teisės aktus. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos sistemą nuo pastato šildymo sistemos atjungia pažeisdamas teisės aktuose nustatytą tvarką, išlieka šios sistemos tiekiamos šilumos vartotojas, todėl ieškovas pagrįstai skaičiavo mokestį už šilumos energiją. Teismas priimdamas sprendimą atsižvelgė į aukščiau išdėstytus teisės aktų reikalavimus bei priėmė sprendimą atitinkantį Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamai praktikai šio pobūdžio bylose.

Dėl energetikos eksperto išvados

Apelianto teigimu, nagrinėjant bylą buvo specialių žinių poreikis, teismas galėjo pasinaudoti nepriklausomo šiluminės energetikos eksperto Dr. V. S. pateiktomis į bylą išvadomis, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad privačių nuomonių dėl prievolės mokėti už suteiktą šilumos energiją gali būti daug ir įvairių. Teismo vertinimu, atsakovų pateikta energetikos eksperto Dr. V. S. nuomonė, šiuo atveju negali būti prilyginta specialisto išvadai, nes asmeninė specialisto nuomonė, nėra saistoma jokia atsakomybe, jokia priesaika, jokia rizika, gali priklausyti nuo prašiusio atlikti vertinimą asmens lūkesčių, pateikiamų subjektyvių faktinių aplinkybių apimties vertinimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, minėtos energetikos eksperto nuomonės, nelaiko tinkamu įrodymu byloje, kuri gali konkuruoti ar paneigti teismo padarytas išvadas.

Dėl neteisėto atsijungimo konstatavimo

Apeliantų teigimu, Energetikos inspekcijos 2012-02-21 Nurodymo Nr. 15-1103 surašymo metu patalpos buvo šildomos jau kitu būdu, todėl atsakovai nepažeidė kitų pastato bendrasavininkų interesų.

Teisėjų kolegijos minėta, kad byloje pateiktas 2012-02-21 Energetikos inspekcijos nurodymas Nr. 15-11-03 tik patvirtina, kad atsakovai nėra atsijungę nuo centrinės šildymo sistemos, nes nėra įvykdę reikalavimų numatytų atsijungimo nuo centrinės šildymo sistemos teisės aktuose. Būtent Energetikos inspekcijos 2012-02-21 Nurodyme Nr. 15-1103 atsakovų buvo prašoma pašalinti pažeidimus: užtikrinti, kad siekiant įgyvendinti patalpų šildymo būdo pakeitimą, negyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini) Nr. 1 ir Nr. 2, (duomenys neskelbtini) būtų laikomasi teisės aktų nustatytos tvarkos ir nebūtų pažeidžiamos namo butų savininkų teisės ir teisėti interesai. Tai, kad apeliantams nebuvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, teisinės reikšmės, vertinant neteisėtą atsijungimą nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, neturi. Nagrinėjamu atveju, apeliantai šildymo būdo pakeitimą VĮ Registrų centre įteisino tik 2013-02-13, o iki to laiko šildymo būdo į prieš tai buvusį neatstatė, todėl laiku neįvykdė atsakovams teiktų rekomendacijų.

Dėl metrologinės patikros

Apeliantų teigimu teismas nevertino dokumentacijos dėl šilumos energijos matavimo priemonių metrologinės patikros. Nepateikiant tokių duomenų į bylą, ieškovo reikalavimus laiko nepagrįstais ne tik apeliantų patalpoms, tačiau ir bendrojo naudojimo patalpoms.

Priešingai, nei teigia apeliantas, dokumentus patvirtinančius, kad atlikta visų šilumos punkte naudojamų matavimo priemonių patikra ir šilumos skaitiklio įrengto (duomenys neskelbtini) šilumos punkte 2012-07-05 ir 2014-05-30 patikros sertifikatus, ieškovas pateikė. Tačiau nei ginčo, nei argumentų, ar atskirų reikalavimų dėl šilumos matavimo prietaisų, atsakovai byloje nereiškė. Byloje pateiktas detalus ieškovo šilumos energijos paskirstymo išaiškinimas, skolos skaičiuotė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad atsakovai šiuo argumentu neginčijo 2013-03-13 sprendimu priteistos skolos dydžio, faktinės aplinkybės, buvusios priimant nurodytą teismo sprendimą ir laikotarpiu nuo 2010-10-07 iki 2012-04-30, už kurį prašoma priteisti už šilumos energiją, iš esmės nepasikeitusios, todėl minėtas atsakovų argumentas, teisėtai įvertinas kaip deklaratyvus.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylos sustabdymo

Apeliantai prašo stabdyti bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio 3 dalies pagrindu iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-9960-841/2014 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui AB „Šiaulių energija“ dėl patalpų (duomenys neskelbtini) pripažinimo atjungtomis nuo centralizuotos šildymo sistemos, nes šis teismo sprendimas gali turėti reikšmingos įtakos šios bylos nagrinėjimui.

Vienas iš civilinės bylos sustabdymo pagrindų, numatytų CPK 163 str. 3 d. yra tuomet, kai negalima nagrinėti bylos tol, kol nebus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąją ar administracine tvarka. Remiantis šia įstatymo norma byla sustabdytina tik tuomet, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai.

Ieškovas AB „Šiaulių energija“ šioje byloje prašo priteisti iš atsakovų 9530 Lt skolą, susidariusią dėl neapmokėjimo už šilumos energiją laikotarpiu nuo 2010-10-07 iki 2012-04-30. Teismų sistemos Liteko duomenimis Šiaulių apylinkės teisme yra priimtas ieškovo V. P. ieškinys atsakovui AB „Šiaulių energijai“ dėl patalpų pripažinimo atjungtomis nuo centrinio šildymo prietaisų sistemos. Tačiau šiuo atveju apeliantai nepateikė pareikšto ieškinio kopijos iš kurios būtų galima matyti, kokio laikotarpio aspektu ir kurias patalpas yra prašoma pripažinti atjungtomis nuo centrinio šildymo prietaisų sistemos. Esant nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo išvadai, kad bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią šiai bylai.

Dėl teismo sprendimo administracinėje byloje prijungimo

Apeliantai prašo prijungti prie bylos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-10-31 sprendimą administracinėje byloje Nr. I 858-13/2014 ir tiesiogiai jį taikyti nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad apeliantai išreiškė prašymą prijungti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-10-31 sprendimą administracinėje byloje Nr. I 858-13/2014 ir jį taikyti nagrinėjamoje byloje, nenurodant argumentų ir nepagrindžiant galėjimą naudotis pateiktais išaiškinimais, nesuponuoja išvados, jog teismas turėtų besąlygiškai vadovautis pateikto sprendimo išaiškinimais.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Vytautas KursevičiusTeisėjai Rasa BartašienėDanutė Burbulienė