Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) T. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-240-446/2024, kuria nutarta iš dalies tenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Atsakovas T. K. pateikė teismui prašymą panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. sausio 19 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismui netenkinus minėto prašymo, prašė pakeisti teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, iki 150 Eur sumažinant laikiną kasmėnesinį išlaikymą. Atsakovas nurodė, kad jis prisideda prie vaikų išlaikymo, o ieškovė nepateikė duomenų apie jo prisidėjimą prie vaikų išlaikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

12. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas iš dalies tenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeitimo.

13. CK nustatyta abiejų tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Vaikui priteistino laikino išlaikymo (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas), kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iki galutinio teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, nes realiuosius vaiko poreikius atitinkančio išlaikymo dydžio, jo proporcingumo tėvų turtinei padėčiai ir vaiko poreikiams klausimai sprendžiami teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Vadovaujantis CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

14. Laikinas išlaikymo priteisimas nepilnamečiams vaikams (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas) yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta apsaugoti vaikų interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, nes vaikų išlaikymas iš esmės skirtas vaikų kasdieniams poreikiams tenkinti. Šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti pakanka pagrįstų abejonių, kad gali būti pažeista vaikų išlaikymo teisė civilinės bylos nagrinėjimo metu. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojo nutartyje nurodė, kad egzistuoja grėsmė, jog bylos nagrinėjimo metu gali nukentėti nepilnamečių vaikų interesai.

15. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apelianto su atskiruoju skundu pateikti dokumentai: sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, nepatvirtina aplinkybių, kad atsakovas nuolat teikia savo vaikams pakankamo dydžio kasmėnesinį išlaikymą.

16. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y., ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena, vaistai ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

17. Nagrinėjamu atveju apeliantas neskundžia nutartimi vaikams priteistos sumos reikalingumo, tačiau nurodo, jog teismas neįvertino jo turtinės padėties ir jo galimybės dirbti yra ribotos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad netinkamas tėvų pareigų vykdymas arba visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausiančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Taigi, pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas savaime negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas galutinį procesinį sprendimą vertins ar byloje yra objektyvūs duomenys apie vieno iš tėvų negalėjimą vykdyti savo, kaip vieno iš tėvų, pareigų nepilnamečių vaikų atžvilgiu.

18. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuriuo šalių ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi reikšmės ginčo baigčiai, kadangi nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi nei prejudicinės, nei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios, jomis tik siekiama laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. Taigi, teisminio proceso pradžioje spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas negali vertinti argumentų, susijusių su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaikų poreikius ir jiems patenkinti reikalingą pinigų sumą, nes priešingu atveju tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo.

19. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, sprendžia, kad 250,00 Eur laikino išlaikymo dydis kiekvienam iš vaikų nėra neproporcingas, pernelyg suvaržantis atsakovo teises ir teisėtus interesus, todėl pagrindo jį sumažinti iki atsakovo nurodomos 150,00 Eur sumos nėra.

20. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.