Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. (V. Š.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad laikotarpiu nuo 2017-02-08 ir 2018 metais įvairiais laikotarpiais jis buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje per mažo ploto kamerose, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, dėl neįrengtos tinkamos ventiliacijos kamerose tvyrojo nuo sanitarinio mazgo sklindantis nemalonus kvapas, pareiškėjas nebuvo aprūpintas jokiomis valymo priemonėmis ir reikmenimis, nebuvo užtikrinta galimybė žiūrėti televizorių, laikyti greitai gendančius maisto produktus, pareiškėjas negalėjo atvykęs į areštinę apsikirpti ir nusiskusti, areštinės pareigūnai nesuteikė būtinos psicologinės pagalbos, dėl ko pareiškėjas bandė nusižudyti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pagal Marijampolės AVPK pateiktus duomenis, pareiškėjas: nuo 2017-02-08 iki 2017-02-09 buvo laikomas vienas kameroje Nr. 10 (plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, – 9,19 m²), nuo 2017-02-09 iki 2017-02-13 buvo laikomas vienas kameroje Nr. 8 (plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, – 6,37 m²); nuo 2017-03-28 iki 2017-03-29 vienas buvo laikomas kameroje Nr. 6 (plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, – 9,68 m²), o nuo 2017-03-29 iki 2017-03-30 šioje kameroje gyveno dar su vienu asmeniu; nuo 2017-05-16 iki 2017-05-18 buvo laikomas vienas kameroje Nr. 5 (plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, – 4,70 m²); nuo 2018-02-01 buvo vienas laikomas kameroje Nr. 10 (plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, – 9,19 m²), o 2018-02-02 toje pačioje kameroje laikomas su dar vienu asmeniu. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės AVPK su pertraukomis praleido iš viso 14 parų.

Kilusiam ginčui aktualiu laikotarpiu teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustatė Lietuvos policijos generalino komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (akto redakcija, galiojusi nuo 2009-03-10 iki 2017-04-04) (toliau – Areštinių veiklos taisyklės). Šių taisyklių 80 punkte nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Nuo 2017-04-04 nustojus galioti Areštinių veiklos taisyklėms, įsigaliojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017-04-03 įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 58 punke įtvirtinta, kad policijos areštinės kameroje vienam areštantui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). LVAT praktikoje pažymima, jog asmenų laikymo ir jų kalinimo areštinėse sąlygų vertinimo atvejais taikytina ne Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m), o būtent minėta Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta 5 kv. m ploto norma (žr., pvz., 2017-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-822/2017, 2017-02-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A-587-556/2017).

Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui būnant Marijampolės AVPK areštinės gyvenamosiose kamerose, jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau kaip 5 m² kameros ploto, apskaičiuojant metodika, kai iš bendrojo šios patalpos ploto atimamas sanitarinio mazgo patalpos plotas. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjui būnant kamerose vienam (2017-05-16–2017-05-18 kameroje Nr. 5) ar su kitu asmeniu (2017-03-29–2017-03-30 kameroje Nr. 6 ir 2018-02-02 kameroje Nr. 10) iš viso 6 paras tenkanti vienam asmeniui kameros gyvenamojo ploto norma nesiekė 5 m² . Atsižvelgiant į tai, CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Marijampolės AVPK neteisėtus veiksmus.

Teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus dėl neteisingų, melagingų duomenų, susijusių su arešrtinės kamerų plotu, pateikimu teismui. Palyginus atsiliepime, Marijampolės AVPK 2018-07-17 pažymoje apie pareiškėjo laikymą (b. l. 51–52) ir statinio, kuriame veikia areštinė, patalpų rekonstrukcijos projekte (b. l. 58–62) nurodytus kamerų plotus, matyti, kad projekte apskaičiuotas areštinės kamerų bendras plotas (t. y. įtraukiant ir sanitarinio mazgo patalpos užimamą plotą) yra didesnis, nei nurodytas Marijampolės AVPK atsiliepime ir pateiktuose rašytiniuose įrodymuose. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo teigti, kad atsakovės atstovas teismui pateikė melagingus duomenis ir nurodė bendrą kamerų plotą (neatsakaičius sanitarinio mazgo patalpos ploto), siekadamas išvengti atsakomybės, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Iki 2017-04-04 galiojusių Areštinių veiklos taisyklių 6 punktas numatė, jog į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką. Turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai. Su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Pagal šių taisyklių 7.13 punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Vėlesniam ginčo laikotarpiui (nuo 2017-04-04) taikytinos Vidaus tvarkos taisyklės nenustato jokių reikalavimų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, tačiau šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui.

Pareiškėjas neginčija, kad kamerose sanitarinis mazgas atskirtas pertvaromis ir durimis, nereiškia nusiskundimų dėl asmens privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nusiskundimų pobūdį byloje nustatytų aplinkybių ir teisinio reguliavimo kontekste, konstatuoja, kad Marijampolės AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai izoliuoti nuo likusio kameros ploto pakankamai aukšta pertvara su durimis, todėl aptartas sanitarinių mazgų įrengimas iš esmės atitinka teismų praktikoje suformuluotus imperatyvus suėmimą vykdančioms įstaigoms sanitarinius mazgus įrengti taip, kad būtų užtikrinamas jose laikomų asmenų privatumas ir teisė naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.

Pareiškėjas teigia, kad areštinės gyvenamosiose kamerose nuolat tvyrojo nuo sanitarinio mazgo sklindantis nemalonus kvapas. Atsakovės atstovas nurodo, kad papildomai kamerose veikia mechaninė vėdinimo sistema, kameras galima vėdinti ir per langą. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde neneigia, kad buvo galimybė vėdinti patalpas natūraliuoju būdu, tokia galimybė jam buvo sudaryta. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti Marijampolės AVPK neteisėtų veiksmų, nes galimybė išvėdinti gyvenamąją kamerą per langą atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Kaip neapgrįsti atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl drabužių spintos kameroje neįrengimo. Atsižvelgiant į Areštinių veiklos taisyklių 81 punktą (jame buvo nustatyta, kad kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė) ir Vidaus tvarkos taisykles, atsakovės atstovui nėra nustatyta pareiga įrengti spintą drabužiams gyvenamojoje kameroje.

Pareiškėjas skundėsi, kad jam prašant nebuvo suteikta jokių valymo reikmenų ir priemonių, kameros Nr. 5 sienos buvo aptrupėjusios, pareiškėjo netenkino tiekiamo vandens paleidimas spaudžiant mygtuką. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal šios higienos normos 35 punktą, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka; patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (37 punktas).

Iš teismui pateiktų VSC Marijampolės departamento patikrinimų aktų (b. l. 77–78, 79–80) matyti, kad juose užfiksuoti Marijampolės AVPK atliktų patikrinimų duomenys kamerose Nr. 6 ir Nr. 8, kuriose pareiškėjas buvo artimu tikrintam laikotarpiu. Minėtose kamerose higienos reikalavimų pažeidimų nensutatyta, nes jose buvo valymo reikmenys ir priemonės, kameros buvo tvarkomos įstaigoje galiojenčia tvarka, laikomiems asmenims sudarytos sąlygos išnešti iš gyvenamosios patalpos susidariusias buitine atliekas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad visu skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas dėl kamerų būklės, valymo primonių ir reikmenų neišdavimo į areštinės adminsitraciją ar instituciją, kuri atlieka kontrolę sveikatos saugos srityje nesikreipė. Šią aplinkybę patvirtina Marijampolės AVPK įbylą pateiktas 2018-07-24 tarnybinis pranešimas (b. l. 56–57) ir VSC Marijampolės departamento pranešimas (b. l. 38). Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų ir įrenginių būkle, yra subjektyvūs, susiję su pareiškėjo netenkinančiais kamerų įrengimo ir aprūpinimo ypatumais, tačiau šiuo atveju nesudaro pagrindo kosntatuoti Marijampolės AVPK neteisėtų veiksmų laikant pareiškėją higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygimis. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai šiuo aspektu atmestini.

Pareiškėjas skundžiasi, kad areštinėje nebuvo sudarytos sąlygos žiūrėti televiziją, neužtikrinamos sąlygos suimtiesiems laikyti greitai gendančius maisto produktus. Pažymėtina, kad nei Areštinių veiklos taisyklės (galiojusios iki 2017-04-04), nei Vidaus tvarkos taisyklės nenustato areštinėmis pareigos užtikrinti televizijos laidų transliaciją suimtiesiems ir sudaryti sąlygas laikyti greitai gendančius maisto produktus. Šiuo atveju pareiškėjo argumentai, kad jis turėjo nuosavą televizorių, o Marijampolės AVPK melagingai teigia priešingai, nėra teisiškai reikšmingi. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti Marijampolės AVPK neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas teigia, kad, 2017-02-08 atvykus į areštinę, jam nebuvo suteikta galimybė nusikirpti ir nusiskusti. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatytmo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems jų pageidavimu turi būti suteikta galimybė ne dažniau kaip du kartus per mėnesį pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Minėto aprašo 5 punkte nustatyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Teismas, įvertinęs preiškėjo buvimo Marijampolės AVPK areštinėje laikotarpius, sprendžia, kad areštinės pareigūnams nekilo pareiga nesant pareiškėjo prašymo užtikrinti galimybę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis ar jį aprūpinti skutimosi priemonėmis. Bylos duomenimis, pareiškėjas prašymų apsikirpti, nusiskusti areštinės adminsitracijai neteikė. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis aptaratu teisniu reguliavimu, pareiškėjui nepateikus rašytinio prašymo dėl skutimosi priemonių suteikimo ir būtinybės pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, nėra pagrindo kosntatuoti neteisėtų Marijampolės AVPK veiksmų.

Šiuo aspektu aktualios Areštinių veiklos taisyklių X skyriaus nuostatos, reglamentuojančios policijos areštinėje laikomų asmenų sveikaltos priežiūrą. Šių taisyklių 70 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo bei tinkamumo principais. Asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrintas tokios pačios kokybės bei lygio gydymas kaip ir esantiems laisvėje asmenims. Policijos areštinės bendruomenės slaugytojas privalo, be kita ko, per 24 val. apžiūrėti ir įvertinti sulaikytų ir į policijos areštinę uždarytų asmenų sveikatos būklę jų sutikimu (suimti ir nuteisti asmenys, atvežti iš kitos kardomojo kalinimo vietos ar policijos areštinės apžiūrimi tik šių pageidavimu) (72.1 punktas). Pagal Areštinių veikos taisyklių 77 punktą, pirmąją medicinos pagalbą policijos areštinėje laikomam asmeniui privalo suteikti policijos areštinės pareigūnai ir darbuotojai.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl, jo teigimu, neteisėto arteštinės personalo neveikimo nesuteikiant būtinos psichologinės pagalbos, dėl ko pareiškėjas pakenkė sau, juos vertina kritiškai. Pažymėtina, kad prasta asmens emocinė būklė nelaikytina asmens kritine būsena, kuomet areštinės personalas privalo suimtajam teikti pirmąją medicinos pagalbą, kuri bendrąja prasme suprantama kaip veiksmų ir priemonių visuma, kuriais siekiama išsaugoti staiga nukentėjusio (susirgusio) žmogaus gyvybę ir sustabdyti sveikatai pavojingus veiksnius. Aplinkybės, kad paaiškėjus pareiškėjo polinkiui (duomenys neskelbtini), areštinės darbuotojai iškvietė GMP, neginčija pats pareiškėjas. Šiuo aspektu teismo vertinimo nekeičia tai, kad pareiškėjas, skirtingai nei Marijampolės AVPK, nurodė, jog pats sau sužalojo kaklą o ne ranką. Nagrinėjamu atveju teismui nenustačius, kad pareiškėjas kreipėsi į areštinės personalą dėl blogos psichinės sveikatos, o pastarieji atsisakė imtis aktyvių veiksmų, kad reikiama medicininė pagalba būtų suteikta, nėra pagrindo kosntatuoti neteisėtų Marijampolės AVPK veiksmų dėl būtinos medicinos pagalbos pareiškėjui nesuteikimo.

Apibendrinant pareiškėjo skundo argumentus ir įvertinus jo kalinimo sąlygas Marijampolės AVPK areštinėje pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad padaryti pažeidimai, neužtikrinant minimalaus gyvenamosios kameros ploto, truko iš viso 6 paras. Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo žeminimas jo orumas, patirtą žalą vertina 15 000 Eur.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, atsižvelgiant į pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus (žr. LVAT 2018-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-259-822/2018). Nors pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, kurį jis nurodė 3,6 kv. m, tačiau iš esmės nedetalizavo, kokius dvasinius išgyvenimus, stiprius nepatogumus šis neatitikimas pareiškėjui sukėlė. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo teisė į kameros ploto minimalią normą buvo pažeista, tačiau pažeidimas nebuvo nepertraukiamas (truko du kartus 2–3 dienų ir po ilgos pertraukos 1 dienos epizodais), kitų pažeidimų skundžiamu laikotarpiu Marijampolės AVPK pareigūnų veiksmuose konstatuota nebuvo.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo, atsižvelgiant į jo pobūdį, atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Nurodytos pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, nežymų minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje (žr., pvz., 2017-10-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1056-1062/2017, 2017-11-22 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1957-438/2017, 2018-01-02 nutartį administracinėje Nr. A-3344-438/2017).

Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad dėl neužtikrinto vienam asmeniui tenkančio areštinės kameros ploto pablogėjo jo sveikata. Tokių duomenų, teismo vertinimu, nėra į bylą pateiktoje pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b. l. 17–37). Įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, susijusių su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis Marijampolės AVPK areštinėje ir atsakovės atstovo pateiktų duomenų neteisingumu, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Š. (V. Š.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjui V. Š. (V. Š.) Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiais nuo 2017-03-29 iki 2018-03-30, nuo 2017-05-16 iki 2018-05-28 ir 2018-02-02 nebuvo užtikrinta pagal teisės aktų reikalavimus turinti tekti gyvenamojo ploto norma areštinės kameroje.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.