- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-22
- Bylos Nr.
- A-1957-438/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01961-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys, Stasys Gagys, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- M. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Nurodė, kad nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 7 d. buvo laikomas Ukmergės policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė) žmogaus orumą žeminančiomis, nacionalinių teisės aktų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – atvykus į Areštinę, jam nebuvo išduotos higienos priemonės, jam buvo išduota ne visa patalynė, o išduotoji buvo akivaizdžiai su dėmėmis, atsiradusiomis nuo drėgmės, purvina, nebuvo suteikta teisė pasinaudoti dušu ir pasivaikščioti, buvo laikomas pažeidžiant ploto, tenkančio vienam asmeniui areštinės kameroje, reikalavimus, kurį dar mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, todėl jis neturėjo galimybės laisvai judėti, taip pat sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas (neatitvertas nuo bendros patalpos), kas neužtikrino jo privatumo, be to, pasak pareiškėjo, kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo vėdinimo, natūralaus apšvietimo, aplink nuolat matė graužikus ir tarakonus. Teigė, kad laikymo Areštinėje sąlygos prilygo kankinimui, jis jautė depresiją, patyrė fizinius, dvasinius nepatogumus ir išgyvenimus, pažeminimą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–9) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 4 d. Areštinėje buvo laikomas vienas dvivietėje kameroje, kurios plotas 12 kv. m, o laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2015 m. spalio 6 d. 12 kv. m. dvivietėje kameroje su dar vienu asmeniu, todėl pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktų numatytą kameros plotą pažeista nebuvo. Teigė, kad sanitarinių mazgų Areštinėje įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos 37:2009 ,,Policijos areštinės: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 20 punkto reikalavimus. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus Areštinėje vykdė UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pagal 2013 m. rugpjūčio 29 d. dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo sutartį. Areštinėje buvo naujas inventorius: čiužiniai su specialiu apvalkalu, kuriuos valytoja dezinfekuoja su skysčiu po panaudojimo, pagalvės ir antklodės pagal sudarytą sutartį vežamos dezinfekuoti, dėl patalynės sudaryta sutartis su UAB ,,Švaros etalonas“ (b. l. 42–44). Visi laikomi asmenys aprūpinami švaria patalyne – paklode, pagalvės užvalkalu, rankšluosčiu.Nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro darbuotojai Areštinėje 2015 m. birželio 22 d. patikrinimo metu Higienos normos 21 punkto reikalavimo dėl apšvietimo pažeidimo nenustatė.Taip pat nurodė, kad pareiškėjui, laikantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 ,,Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės) 7.10 punkto reikalavimų, buvo suteikta pasivaikščiojimo teisė, išskyrus tada, kai jis buvo išvežtas į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Taip pat paaiškino, jog asmenų, esančių areštinėje žurnalo, duomenys patvirtina, kad Taisyklių 7.12 punkte numatyta teise ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu pareiškėjas pasinaudojo 2015 m. spalio 3 d (b. l. 28).Pažymėjo, jog, remiantis Taisyklių 83 punktu, uždaryti asmenys, esant būtinumui, aprūpinami būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais. Pareiškėjas muilu ir tualetiniu popieriumi buvo aprūpintas, o pareiga aprūpinti areštinėje laikomus asmenis dantų pasta ir šepetėliu teisės aktuose nėra nustatyta.Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, jog pareiškėjui dėl jo laikymo sąlygų Areštinėje buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Iš pareiškėjo skundo visiškai neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės lėmė jo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta skunde nurodyta suma. Pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą moralinę žalą bei jos padarinius, o visi jo argumentai paremti asmenine nuomone, bei subjektyviu aplinkybių vertinimu, todėl prašymas atlyginti žalą yra visiškai nepagrįstas. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, nulėmusiu aukščiau nurodytas aplinkybes.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu (b. l. 68–73) pareiškėjo skundą atmetė.Teismas, 2016 m. gegužės 25 d. tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-25647 (b. l. 10), Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnalo (b. l. 11–13) ir Asmenų, laikomų policijos areštinėje, paskirstymo žurnalo (b. l. 14–27) duomenimis nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 4 d. imtinai Areštinėje buvo laikomas vienas dvivietėje kameroje Nr. 13. Kameros plotas 12,00 kv. m. Nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2015 m. spalio 6 d. pareiškėjas buvo laikomas toje pačioje dvivietėje kameroje Nr. 13 kartu su dar vienu asmeniu. Nors byloje nėra duomenų apie tai, kokį plotą kameroje užėmė sanitarinis mazgas, įvertinęs nurodytą kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir joje kartu su juo buvusių asmenų skaičių, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.Teismas, remdamasis iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos Higienos normos HN 37:2009, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 įsakymu Nr. V-820, 20 punktu, pažymėjo, jog atsakovo teiginys, kad Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitiko Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nepaneigtas. Tačiau, tokia sanitarinį mazgą atskirianti pertvara neatitinka Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamų standartų (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 p.), t. y. praktikos, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Areštinės kameroje Nr. 13 laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 4 d. imtinai buvo laikomas vienas. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo teigti, kad tuo laikotarpiu buvo pažeistas jo privatumas. Nors nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2015 m. spalio 6 d. kartu su pareiškėju kameroje buvo laikomas dar vienas asmuo, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktuliu laikotarpiu būtų kreipęsis į Areštinės administraciją dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeistos. Taigi šiuo atveju nenustatyta valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų.Teismas nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus 2015 m. birželio 22 d. patikrinimo akte nurodyta, jog Areštinėje veikia tiek mechaninė patalpų vėdinimo sistema, tiek yra galimybė kameras vėdinti per orlaides (b. l. 36–37). Tai atitiko Higienos normos HN 37:2009 23 punkto reikalavimus. Nors administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu buvusią temperatūrą, drėgnumą, tačiau teismas vertino tai, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog kameroje nebuvo tinkamo vėdinimo, natūralaus apšvietimo. Pareiškėjas nenurodė, kada pasireiškė nepatogumai, sukelti drėgmės, šviesos trūkumo. Kadangi dėl netinkamos kamerų būklės, sveikatos sutrikimų pareiškėjas nei į Areštinės administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, teismas padarė išvadą, kad sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Remdamasis byloje pateikto Asmenų, esančių areštinėje, prausimosi po šiltu dušu registro duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas buvimo Areštinėje metu dušu naudojosi (b. l. 28), todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisė naudotis šiltu dušu buvo pažeista. Teismas pažymėjo, jog pagal Taisyklių 83 punktą policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais. Tai reiškia, kad šios higienos priemonės išduodamos pagal poreikį, taip pat ir areštinėje uždaryto asmens prašymu. Kaip matyti, dantų pasta ir dantų šepetėlis nepatenka į būtiniausių higienos priemonių sąrašą, todėl Areštinės administracija pareigos juos išduoti neturėjo. Tai reiškia, kad šiuo aspektu Areštinės administracijos neteisėtų veiksmų konstatuoti taip pat nėra pagrindo.Teismas, remdamasis Taisyklių 7.10 punktu, pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Pagal Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo (b. l. 51–56) ir Asmenų, esančių areštinėje, pasivaikščiojimų registracijos žurnalą pareiškėjui galimybė pasivaikščioti buvo suteikta, jis ja pasinaudojo, išskyrus tas dienas, kai buvo išvežtas į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą ar buvo iškviestas į apklausą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl aptariamos teisės pažeidimo laikė nepagrįstais, todėl atmetė.Remdamasis 2013 m. spalio 30 d. Minkšto inventoriaus dezinfekavimo paslaugų sutartimi Nr. 10-T2-248 (b. l. 38–41), teismas nustatė, kad Areštinės administracija buvo sudariusi minkšto inventoriaus dezinfekcijos paslaugų sutartį su VŠĮ Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikos, o patalynės ir rankšluosčių skalbimo paslaugas Areštinės administracijai pagal 2015 m. kovo 10 d. Skalbimo paslaugų sutartį Nr. 10-ST2-70 teikė UAB „Švaros etalonas“ (b. l. 42–44). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl patalynės išdavimo yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo išduotas visas priklausantis minkštasis inventorius, o išduotasis neatitiko higienos normų reikalavimų, ir kad dėl to pareiškėjas būtų reiškęs Areštinės administracijai su tuo susijusias pretenzijas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu taip pat nebuvo pažeistos.Teismas, remdamasis Higienos normos HN 37:2009 53 punktu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimu byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimu byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją), padarė išvadą, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu. Bylos medžiaga patvirtina, kad dėl Areštinės patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdė vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 45–50). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Areštinės administraciją dėl graužikų ar vabzdžių ar prašęs juos išnaikinti. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, jog Areštinė nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir taip buvo pažeistos pareiškėjo teisės.Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog dėl laikymo sąlygų pareiškėjui sutriko sveikata ar atsirado ypač neigiamos pasekmės, ar atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Areštinės administraciją ar į kitas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1506/2014). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad dėl laikymo sąlygų Areštinėje pareiškėjui kilo žala, kuri privalo būti atlyginta. Neįrodžius žalos padarymo fakto, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas, kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas M. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85–86), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad Areštinė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog pareiškėjui buvo išduoti higienos reikmenys, kad pareiškėjas negalėjo pasivaikščioti vieną valandą lauke, tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, kameroje nebuvo vėdinimo sistemos, todėl tvyrojo didelė drėgmė ir smarvė, negalėjo nusiprausti po dušu, jam nebuvo išduota patalynė, kamerose buvo graužikų ir tarakonų. Todėl prašo išreikalauti iš Areštinės visus reikiamus įrodymus.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 90–93), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Buvimo Areštinėje metu pareiškėjas nesiskundė dėl laikymo sąlygų ar kitų pretenzijų Areštinės darbuotojams nereiškė. Pareiškėjo skundų bei pareiškimų nėra fiksuota. Buvimo Areštinėje metu pareiškėjas dėl sveikatos nesiskundė, greitoji pagalba jam kviesta nebuvo.Sanitariniai mazgai Areštinėje yra įrengti pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Reglamentavimas iš dalies atskirti sanitarinį mazgą yra nustatytas taip pat ir dėl pačių areštinėje laikomų asmenų saugumo, kadangi kameroje neturi būti uždarų erdvių. Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai šiuos reikalavimus atitinka. Be abejo, tam tikra privatumo stoka šiuo atveju yra, tačiau tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat didžiąją dalį buvimo Areštinėje laiko (nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 4 d.) pareiškėjas areštinės kameroje buvo laikomas vienas, todėl jo privatumas pažeistas nebuvo. Tik nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2015 m. spalio 6 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje su dar vienu asmeniu. Pareiškėjas nesikreipė į Areštinės administraciją dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, kad jo teisės buvo pažeistos.Pareiškėjo teiginiai, kad kameroje, kurioje jis buvo laikomas, lakstė graužikai ir tarakonai, yra nepagrįsti, kadangi 2015 m. birželio 22 d. Areštinę tikrino Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus pareigūnai ir jokių tokio pobūdžio pažeidimų nenustatė. Dėl Areštinės dezinfekcijos, dezinsekeijos ir deratizacijos su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudaryta sutartis. Taip pat Areštinėje yra naujas minkštas inventorius: čiužiniai su specialiu apvalkalu, kuriuos valytoja dezinfekuoja specialiu skysčiu po panaudojimo; pagalvės ir antklodės pagal sudarytą sutartį vežamos dezinfekuoti į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių kliniką, dėl patalynės skalbimo sudaryta sutartis su UAB „Švaros etalonas“. Visi asmenys, kurie yra laikomi Areštinėje, visada aprūpinami švaria patalyne, būtent, paklode, pagalvės užvalkalu, rankšluosčiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl patalynės išdavimo yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo išduotas visas priklausantis minkštasis inventorius, o išduotasis neatitiko higienos normų reikalavimų, ir kad dėl to pareiškėjas būtų reiškęs Areštinės administracijai su tuo susijusias pretenzijas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeistos nebuvo.Pareiškėjo teiginys, kad Areštinės kameroje nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, neatitinka tikrovės. Tai patvirtina 2015 m. birželio 22 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus patikrinimo aktas, kuriame yra nurodyta, kad kamerose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, papildomai kameros vėdinamos per atidaromas orlaides.Dėl pareiškėjo nusiskundimų tuo, kad jam nebuvo leista pasivaikščioti, pažymėtina, jog pagal Taisyklių 7.10 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti areštinės pasivaikščiojimo kieme. Kaip matoma iš Asmenų, esančių areštinėje, pasivaikščiojimų žurnalo, pareiškėjui galimybė kasdien vieną valandą pasivaikščioti areštinės pasivaikščiojimo kieme buvo suteikta ir jis ja naudojosi, išskyrus tas dienas, kai buvo išvežtas į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, todėl ši pareiškėjo teisė pažeista nebuvo.Pagal Taisyklių 83 punktą policijos areštinėje uždaryti asmenys, esant būtinumui, yra aprūpinami būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai reiškia, kad šios higienos priemonės išduodamos pagal poreikį, taip pat ir areštinėje uždaryto asmens prašymu. Muilu ir tualetiniu popieriumi pareiškėjas buvo aprūpintas, tačiau areštinės darbuotojams pareiga aprūpinti areštinėje laikomus asmenis dantų pasta ir šepetėliu teisės aktuose nėra nustatyta. Tai reiškia, kad šiuo aspektu Areštinės administracijos neteisėtų veiksmų konstatuoti nėra pagrindo.Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nėra pagrindo spręsti, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės arba psichinės savybės galėjo lemti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.Pareiškėjas neįrodė nei vienos valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės policijos komisariato areštinėje, atlyginimo.Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tomis pat aplinkybėmis ir argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad Areštinės administracija neįrodė, jog jo nurodytos netinkamos kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuota, kad atsakovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų, susijusių su vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto norma, vėdinimu, temperatūra, drėgme, apšvietimu, pareiškėjo teise nusiprausti po šiltu dušu, aprūpinimu higienos priemonėmis, minkštuoju inventoriumi, patalynės, rankšluosčių ir minkštojo inventoriaus valymu, pasivaikščiojimo teisės suteikimu ir tvarka, graužikų ir parazitų naikinimu, ir pritaria teismo išdėstytiems motyvams.Pareiškėjas, apeliaciniame skunde dėstydamas tas pačias aplinkybes kaip ir savo skunde, prašo išreikalauti iš atsakovo visus su jo nurodomomis kalinimo sąlygomis susijusius įrodymus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo prašomi išreikalauti duomenys apie jo kalinimo sąlygas Ukmergės policijos komisariato areštinėje jau yra byloje ir buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo priimant skundžiamą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų duomenų visuma yra pakankama teisingam sprendimui priimti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia aplinkybių, kad yra kitų naujų įrodymų ir kad jų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bei nepaaiškina, kuo šie duomenys gali būti reikšmingi nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo išreikalauti tuos pačius ar naujus įrodymus netenkina.Kita vertus, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjo privatumo užtikrinimu Areštinės kameroje jam naudojantis tualetu. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dalinis sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamojo kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis juo, tačiau, nustatęs, jog šiuo atveju pareiškėjas Areštinės kameroje Nr. 13 laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 4 d. buvo laikomas vienas, teismas nepripažino, kad tuo laikotarpiu buvo pažeistas jo privatumas, o laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 5 d. iki 2015 m. spalio 6 d., nors kartu su pareiškėju kameroje buvo laikomas dar vienas asmuo, tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktuliu laikotarpiu būtų kreipęsis į Areštinės administraciją dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, taip pat padarė išvadą, kad šiuo aspektu nebuvo pažeidimo.Nesutikdama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pabrėžia, jog, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi ir iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016). Pabrėžtina, kad šiuo aspektu pasisakyta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisės į privatumą) reikalavimų (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12). Sąlygų privatumui užtikrinti nesudarymu laikytinas ir toks sanitarinio mazgo nepakankamas atskyrimas, kai ši vieta visada matoma ne tik kartu kalinčių nuteistųjų, bet ir pareigūnų (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05); 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.). Be to, atsakant ir į atsakovo argumentus šiuo aspektu, pažymėtina, kad saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje.Atsižvelgus į minėtas aplinkybes ir suformuotą teismų praktiką, susijusią su minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų užtikrinant pareiškėjo teisę į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu net ir tomis dienomis, kai kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas. Tokiu būdu konstatuotina, jog pareiškėjui visą jo buvimo Areštinėje laiką, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 6 d. (iš viso 7 paras), nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Net ir tai, kad pareiškėjas į Areštinės administraciją dėl šio pobūdžio pažeidimo su skundais nesikreipė, teisėjų kolegijos vertinimu, nepašalina nustatyto pažeidimo fakto.Nagrinėjamu atveju nustačius pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo pažeidimą Areštinėje, tačiau nenustačius kitų pažeidimų, sprendžiant galimos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio klausimą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsnių prasme, pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo 7 paras Areštinės kameroje) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas. Pabrėžtina, jog ir administracinių teismų praktikoje mažareikšmių ir atsitiktinių pažeidimų atvejais pripažįstama, kad pareiškėjas nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 6 d. (7 paras) buvo pažeista pareiškėjo M. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės policijos komisariato areštinėje (privatumo neužtikrinimas), tačiau pareiškėjo M. L. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.