Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovės atstovo veiksmais, kalinant jį perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose Pravieniškių PN-AK 2 lokalinio sektoriaus kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš kamerų tipo patalpų perpildymo, tvirtindamas, kad jam šiose patalpose turėjo tekti 3,6 kv. m neužstatyto patalpos ploto.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.

Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Atsakovės atstovas pateikė teismui duomenis (1 t., b. l. 19, 31–34), patvirtinančius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 15 d. iki 2016 m. spalio 24 d., 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. rugsėjo 22 d. kalėjo 14 kamerų tipo patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 6,03 kv. m, joje įrengta viena vieta, todėl asmeniui šioje kameroje teko 6,03 kv. m. gyvenamojo ploto.

Nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. pareiškėjas kalėjo 4 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 13,88 kv. m., joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, todėl šioje patalpoje pareiškėjui teko 4,63 kv. m.

Nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. sausio 22 d., nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2017 m. liepos 19 d., nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2017 m. rugsėjo 3 d., nuo 2017 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. spalio 16 d., nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d., nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d., nuo 2018 m. sausio 5 d. iki. 2018 m. sausio 16 d., nuo 2019 m. sausio 19 d. iki 2018 m. kovo 14 d., pareiškėjas buvo kalinamas 8 kamerų tipo patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 14,12 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui šioje patalpoje teko 4,71 kv. m.

Laikotarpiais nuo 2017 m. vasario 17 d. iki 2017 m. vasario 28 d. ir nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 8 d. pareiškėjas gyveno 5 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 13,57 kv. m, joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 4,53 kv. m.

Nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. balandžio 4 d. pareiškėjas gyveno 18 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 14,25 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl asmeniui šioje kameroje teko 7,13 kv. m.

Nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2017 m. birželio 8 d. pareiškėjas kalėjo 22 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 14,37 kv. m, joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, todėl pareiškėjui šioje patalpoje teko 4,79 kv. m.

Nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas gyveno 19 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 14,43 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl šioje patalpoje jam teko 3,61 kv. m.

Nuo 2018 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas kalėjo 23 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 14,11 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl asmeniui šioje patalpoje teko 7,06 kv. m.

Nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d., nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas kalėjo 10 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 8,29 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui joje teko 4,15 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nenurodė, kiek ir kokioje konkrečioje kameroje buvo nuteistųjų ar įrengtų miegamųjų vietų ginčui aktualiu metu. Gavęs Pravieniškių PN-AK atsiliepimą į skundą, pateiktų duomenų apie ginčo kamerų numerius, laikotarpius, kuriais jis gyveno šiose kamerose, jų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių neginčijo, todėl teismas neturi jokio teisinio pagrindo nesivadovauti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas kamerų tipo patalpose, jų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

Įvertinus teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjui, byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant kamerų tipo patalpose, reglamentuota vienam asmeniui tenkanti 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija, ventiliacijos mechanizmas buvo nepritaikytas tokioms mažoms patalpoms.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punktą, turi būti galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 2 sektoriaus kamerų tipo patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, papildomai kameros gali būti vėdinamos per langus (1 t., b. l. 20). Šį teiginį grindė 2018 m. gruodžio 13 d. Ūkio skyriaus pažyma Nr. 77-1835 (1 t., b. l. 33–34).

Atsakovės atstovo poziciją patvirtina ir į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktai (1 t., b. l. 97–122, 167–173, 2 t., b. l. 4–7, 126–147).

Nustačius, kad kamerų tipo patalpos galėjo būti vėdinamos per langus, taip pat jose įrengta mechaninė vėdinimo sistema, byloje nesant įrodymų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas pataisos namų administracijai, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl negalėjimo išvėdinti ginčo kamerų tipo patalpas, darytina išvada, kad Higienos normos HN 134:2015 17 punkto nuostatos nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su inventoriaus trūkumu kamerų tipo patalpose, mažomis, pasenusiomis, sulankstytomis, sulaužytomis, surūdijusiomis lovomis, valymo inventoriaus nebuvimu kamerose, teigė, kad teko laukti, kol jis bus išduotas arba jis iš vis nebūdavo išduodamas.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo aprašas), buvo nurodyta, jog pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas (1 komplektas), stalas, vienam kalinamam asmeniui skirta metalinė lova, spintelė, taburetė kiekvienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, viena maisto produktų spintelė arba lentyna, viena sieninė viršutinių drabužių pakaba, viena šiukšlių dėžė, vienas elektrinis virulys ir valymo inventoriaus komplektas. Apraše nurodyta, jog vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų, jokių kitų reikalavimų lovoms nėra keliama.

Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie LR TM 2017 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos), nurodyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti metalinė lova kiekvienam asmeniui, stalas, taburetė ir/arba kėdė, ir/arba suolai 1 sėdima vieta 1 asmeniui, sanitarinis mazgas (klozetas ir praustuvė), sieninė viršutinių drabužių pakaba 2 kabliukai 1 asmeniui, sieninė lentyna tualeto reikmenims, šiukšlių dėžė, komplektas valymo inventoriaus (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės ir t.t. Reikalavimų lovoms, jų eksploatacijos terminui nėra nurodyta.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 12 punktą, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (Higienos normos HN 134:2015 35 p.).

Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (Higienos normos HN 134:2015 37 p.).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerų tipo patalpos inventoriumi aprūpintos pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, Įstaiga užtikrina tinkamą inventoriaus būklę, gavus informaciją apie netvarkingą inventorių, jis nedelsiant yra tvarkomas. Valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems išduoda Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai. Šiuos teiginius grindė 2018 m. gruodžio 13 d. Ūkio skyriaus pažyma Nr. 77-1835 (1 t., b. l. 33–34),Valymo priemonių išdavimo žurnalo duomenimis (1 t., b. l. 47–64), tačiau , teismo nuomone, šie įrodymai objektyviai nepagrindžia faktinių aplinkybių dėl ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpų, kuriose kalėjo pareiškėjas, aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi pagal aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimus, šio inventoriaus (lovų) techninę būklę, eksploatacijos terminų laikymąsi, į konkrečias kameras išduotą valymo inventorių, todėl atsižvelgiant į tokio pobūdžio bylose atsakovės atstovui nustatytą pareigą teikti įrodymus, leistų šiuo aspektu konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Tačiau, kita vertus, pagal aukščiau nurodyta teismų praktiką, iš pareiškėjo yra reikalaujama pateikti teismui pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais – pateikti ir galimus pateikti kai kuriuos įrodymus.

Pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo aplinkybių dėl inventoriaus trūkumo, t. y nenurodė, kokioje konkrečioje kameroje ir kokio inventoriaus trūko, kurioje kameroje ir kada buvo techniškai netvarkinga, netinkama eksploatacijai lova, kada ir kokioje kamerų tipo patalpoje nebuvo valymo priemonių, kad ir į ką kreipėsi dėl jų išdavimo, kada buvo atsisakyta jas išduoti, nurodytų aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (kartu su juo kalėjusių nuteistųjų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.). Be to, į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovo atstovui, kitoms kompetentingoms institucijoms reiškė pretenzijas dėl aukščiau nurodytų galimų pažeidimų, o šie, žinodami apie vykdomus pažeidimus, nesiėmė jokių veiksmų minėtų pažeidimų šalinimui, todėl, nesat tokių duomenų, abstrakčių, bendro pobūdžio, deklaratyvių pareiškėjo argumentų pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė šiame kontekste negalima (žr. pvz. 2019 m. gegužės 15 d. LVAT nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-1624-438/2019).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerų tipo patalpose buvo tarakonų, jį ne kartą buvo sukandžioję blakės, teko gaudyti žiurkes.

Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5] (Higienos normos HN 134:2015 20 p.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus ( 1 t., b. l. 41-44). Į bylą pateiktuose NVSC Kauno departamento patikrinimo aktuose, surašytuose, atlikus patikrinimus ginčo laikotarpiu 2 sektoriaus kamerų tipo patalpose yra nurodyta, kad aptikrinimų metu buitinių parazitų ar jų liekanų nerasta (1 t., b. l. 97–103, 167–169, 82–88, 126–135). Pareiškėjas nenurodė, kada, kokioje konkrečioje kameroje ir kokių buitinių parazitų buvo, nepateikė įrodymų, kad dėl jų keliamų nepatogumų kreipėsi į pataisos namų administraciją ar Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus, o šie į jo prašymus nereagavo, todėl, nesat tokių duomenų, nėra pagrindo tikėti deklaratyviais, abstrakčiais pareiškėjo argumentais dėl švarios nuo buitinių parazitų aplinkos neužtikrinimo.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl kamerų tipo sanitarinių mazgų, nurodydamas, kad jų inventorius buvo surūdijęs, plytelės apdaužytos, klozetai tupimi.

Pareiškėjo argumentus dėl surūdijusių sanitarinių įrenginių patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. rugpjūčio 10 d. patikrinimo aktas Nr. (2-22 4.80) PA-5323) (2 t., b. l. 101–107), kuriame nustatyta, jog tikrintų kamerų (ginčui aktualios 5,10 ir 14 kamerų tipo patalpos) tualetuose sanitarinių įrenginių paviršiai yra padengti rūdimis, sunkiai valomi. Tai patvirtina ir į bylą pateiktos 2 sektoriaus kamerų tipo patalpų nuotraukos (1 t., b. l. 79–82). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl techniškai netvarkingų kamerų sanitarinių mazgų patalpų ir įrenginių (Higienos normos HN 134:2015 1 punkto pažeidimo) yra įrodyti.

Atsakovės atstovas neneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl tupimų tualetų ginčo kamerose įrengimo (1 t., b. l. 33–34), šį faktą patvirtina į byloje esančios kamerų tipo patalpų nuotraukos (1 t., b. l. 79–82).

Pagal ginčui aktualiu metu galiojusias Aprūpinimo aprašo (akto redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), pataisos namų kamerų tipo patalpoje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti klozetas arba unitazas ir praustuvė.

Aprūpinimo normų (įsigaliojusių nuo 2017 m. birželio 7 d.) 10.4 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti įrengti klozetai, kurie gali būti tupimi.

Taigi, pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, reikalavimo įrengti sėdimą klozetą kamerų tipo patalpose nėra įtvirtinta.

Be to, pagal LVAT formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, vien aplinkybė, kad kamerose nebuvo įrengtas sėdimas unitazas, nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas dėl to objektyviai turėjo patirti esminių nepatogumų ar išgyvenimų (LVAT 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015, 2016 m. kovo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip dėl „tupimo“ klozeto pablogėjo jo padėtis, t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo patalpose buvo nuolat stebimas pareigūnų, kurie užeidavo net į sanitarinį mazgą, taip buvo pažeistas jo privatumas.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė, kuo pasireiškė jo stebėjimas, koks konkretus pareigūnas ir kada buvo užėjęs į sanitarinį mazgą, byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl pareigūnų veiksmų, kuriais pažeidžiamas jo privatumas, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negali nustatyti neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, galimai pažeidus pareiškėjo privatumą.

Be to, svarbu pažymėti, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos nuostatomis, nuteistųjų stebėjimas yra viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių, todėl tam tikri kalinamųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su jam, kaip neįgaliam asmeniui, nesudaryta galimybe dažniau nei kartą per savaitę maudytis po šiltu dušu nesudarymo.

Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Pareiškėjas pripažįstą, jog buvo užtikrinta galimybė išsimaudyti vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas ginčiją tą aplinkybę, jog pagal tarptautinius teisės aktus, turi būti suteikiama galimybė išsimaudyti ne mažiau nei du kartus per savaitę.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).

Nors pareiškėjas teigė, kad ne kartą kreipėsi į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl galimybės dažniau maudytis suteikimo, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai šį pareiškėjo tvirtinimą paneigia (1 t., b. l. 77. 3 t., 5–91).

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje aplinkoje - pasivaikščiojimo kiemelių grindų, sienų, elektros laidų, šiluminių trasų izoliacijai buvo naudojama uždrausta medžiaga -asbestas. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pastato konstrukcijoje ir stogo dangoje asbesto nėra.

Pareiškėjas skunde, teismo posėdyje nenurodė jokių aplinkybių dėl pasivaikščiojimo kiemelių grindų, sienų, elektros laidų, šiluminių trasų izoliacijai naudojamų medžiagų, kurių sudėtyje galimai buvo asbesto jam galimai sukeltos rizikos, kurią nustačius būtų galima spręsti apie galimą asbesto sukeltą riziką pareiškėjo sveikatai, todėl vien galimas asbesto buvimo faktas pareiškėjo nurodytuose objektuose, nagrinėjamu atveju, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo sveikatai buvo kilusi reali grėsmė, todėl jo pretenzijos dėl asbesto atmestino, kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas skunde jam padarytą neturtinę žalą siejo su jo dažnu kilnojimu iš vienos kameros į kitą. Atsakovės atstovas pareiškėjo kilnojimą kamerose grindė 2 sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus specialisto 2019 m. sausio 9 d. pažyma Nr. 42-317 ( 1 t., b. l. 78), kurios duomenimis pareiškėjas ginčo laikotarpiu dažnai buvo konvojuojamas į kitas įstaigas, todėl jam grįžus, jei kameroje nebuvo laisvų vietų, buvo talpinamas į kitą kamerą nei gyveno iki išvykimo. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji buvo perkeliami į kitas kameras siekiant išvengti galimų konfliktinių situacijų tarp kameroje esančių nuteistųjų, taip pat esant dideliam nuteistųjų skaičiui, siekiant kamerose atlaisvinti vietas.

Pareiškėjas šios atsakovės atstovo pozicijos neginčijo, todėl, šiuo apsektu Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą grindė patirtu didelį psichologiniu sukrėtimu, dėl kurio atsirado paranoidinė šizofrenija, emocinė depresija, teigė, kad turi gerti stiprius vaistus, atsirado nemiga, nerimas, įtampa, agresija, daug kartų buvo etapuotas į laisvės atėmimo vietų ligoninę, atsirado bėrimų, nusilpo imuninė sistema, sutriko visavertis gyvenimas, pasidarė uždaras, prarado pasitikėjimą savimi ir pan.

Tačiau pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (3 t., b. l. 28) yra nustatyta, kad pareiškėjas paranoidine šizofrenija serga nuo 1996 metų, įrodymų tiesiogiai patvirtinančių nustatytų pažeidimų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai medicininiuose dokumentuose nėra ( 1 t., b. l. 29, 3 t., 5–91).

Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2018 m. gruodžio 10 d. pažymoje Nr. 73(3)576 nurodyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl orumo pažeminimo, nepatogumų, didelio psichologinio sukrėtimo, šizofrenijos, emocinės depresijos, uždarumo, nemokėjimo bendrauti su aplinkiniais, pasitikėjimo savimi praradimo, dirglumo, atsiradusios baimės aplinkai ir žmonėms, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė. Jis buvo konsultuotas psichologų, tačiau kitais asmeninio pobūdžio klausimais (1 t., b. l. 30).