- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-05
- Bylos Nr.
- e2S-1434-430/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Atsakovas
- V. G.
- Ieškovas
- A. Č.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2019 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-485-983/2019 pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovei V. G. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Statybos inspekcija).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-485-983/2019 pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovei V. G. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo – ieškinys buvo patenkintas. 2019 m. liepos 1 d. ieškovas pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydamas atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovei priklausantį turtą (duomenys neskelbtini), įskaitant, bet neapsiribojant, žemės sklypo, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
1. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-485-983/2019 tenkino ieškovo A. Č. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – atliko įrašą viešajame registre, uždrausdamas atsakovei V. G. iki teismo sprendimo, priimto 2019 m. birželio 27 d. civilinėje byloje Nr. e2-485-983/2019, įvykdymo dienos, vykdyti nuosavybės perleidimą žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) su jame esančiais registruotais ir neregistruotais statiniais, (duomenys neskelbtini). Teismas nutarė nutartį pavesti vykdyti skubiai.
2. Teismas nustatė, kad ieškinys dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo buvo patenkintas, įpareigojant atsakovę nugriauti ar perkelti pastatus taip, kad būtų išlaikyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme dėl statybos techninio reglamento 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nustatyti atstumai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme dėl statybos techninio reglamento 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ priešgaisrinės saugos reikalavimais nustatyti atstumai nuo ieškovui A. Č. priklausančio žemės sklypo ribos. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir į ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovo prašymas yra pagrįstas, dėl to tenkinamas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Atsakovė V. G. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-485-983/2019, prašydama panaikinti teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo A. Č. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
4. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tik deklaratyviai išvardino laikinųjų apsaugos priemonių teisingo taikymo taisykles ir principus, tačiau, spręsdamas ieškovo pareikšto procesinio prašymo pagrįstumą, jų netaikė, neinformavo atsakovės dėl galimybės pateikti atsiliepimą į pateiktą procesinį prašymą.
5. Teigia, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, pažeidžia atsakovės konstitucinę teisę į nuosavybės apsaugą ir neliečiamumą, teisę į teisingą teismo procesą, priimta neteisingai pritaikius procesines teisės normas, neobjektyviai, neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjus, neatitinkanti teisingumo ir protingumo kriterijų, dėl to naikintina. Be to, teismas, spręsdamas laikinąsias apsaugos priemones, peržengė ieškinio ribas, ginčo objektą ir dalyką, o ieškovas, prašydamas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, aiškiai viršijo byloje pareikštų reikalavimų ir teisminio ginčo apimtį.
6. Pažymi, kad skundžiamoje teismo nutartyje laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, teismas apsiribojo tik formaliu ir teisiškai nepagrįstu konstatavimu, jog buvo tenkintas ieškinys, tačiau neargumentavo ir nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, tokiu būdu teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus. Vienintelis nurodytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvas – neįsiteisėjęs teismo sprendimas, nesudaro pakankamo teisinio pagrindo suvaržyti atsakovės nuosavybės teises.
7. Pabrėžia, kad ieškovas, teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neįgyvendino įrodinėjimo pareigos ir nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti prašymo faktinį pagrindą. Be to, atsakovė, būdama nekilnojamojo turto savininkė, turi neginčijamą teisę skelbti apie nekilnojamojo turto pardavimą, analizuoti rinką, ieškoti pirkėjų ir šių teisių įgyvendinimas neturi jokio teisinio ryšio su ieškovo byloje pareikšto reikalavimo turiniu ir jo įvykdymo galimybėmis ieškinio tenkinimo atveju, nes byloje nėra ginčo dėl atsakovės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą.
8. Teigia, kad teismas saistomas ieškovo pareikštų reikalavimų ir negali išeiti iš ieškinio ribų, o pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas negali viršyti pareikšto ieškinio reikalavimų, dėl to teismas, apribodamas teisminio ginčo objektu nesantį atsakovės nekilnojamąjį turtą, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti.
9. Pažymi, kad pats ieškovo prašymas taip pat nėra pagrįstas, nes bet kuris asmuo, įgydamas iš atsakovės nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), kartu įgytų ir visas buvusio savininko teises ir pareigas, siejamas su šiuo turtu, dėl to 2019 m. birželio 27 d. teismo sprendimo, jeigu jis įsiteisėtų, galimas vykdymas negali būti siejamas tik su atsakovės asmeniu.
10. Teigia, kad nagrinėjamu atveju esminis pirmosios instancijos teismo proceso ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažeidimas yra tas, kad atsakovė žemės sklypą ir jame esančius statinius (duomenys neskelbtini), įsigijo 2000 m. birželio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Šio sandorio sudarymo metu atsakovė buvo (ir šiuo metu yra) sudariusi santuoką su B. G.. Tokiu būdu teismas apribojo byloje nedalyvavusio asmens nuosavybės teises, kas sudaro absoliutų tokio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą.
Atsiliepimas
11. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje, jos gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Ieškovo duomenimis, atsakovė vykdo jai priklausančio turto, įskaitant ir pastatų, kuriuos atsakovė yra įpareigota nugriauti teismo sprendimu, pirkėjo paieškas. Teismo sprendimu įpareigota nugriauti ar perkelti pastatus asmeniškai atsakovė, dėl to ginčo pastatų nuosavybei perėjus kitam asmeniui, priimto teismo sprendimo įgyvendinti nepavyks ir bylinėjimasis šioje byloje netektų prasmės. Akcentuoja, kad nors teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, taikytos laikinosios apsaugos priemonės padėtų užtikrinti ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymą.
Žemesnės instancijos teismas
12. Nesutinka, kad atsakovė privalėjo būti informuoti apie pateiktą prašymą, nes CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai teismas mano, jog tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pranešama atsakovui. Be to, atsakovė pateikė atskirąjį skundą dėl teismo priimtos nutarties, kuriuo jai suteikta teisė būti išklausyta.
13. Nesutinka, kad ieškovas privalėjo pateikti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, nes ieškovas privalėjo įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių egzistavimą. Nagrinėjamu atveju ieškovas ne kartą matė kaip į atsakovei priklausantį turtą buvo vedami potencialūs pirkėjai, be to atsakovė patalpino skelbimą internetiniame portale apie parduodamą nekilnojamąjį turtą. Pagrįsdamas šias aplinkybes, ieškovas teikia internetinę nuorodą. Be to, pati atsakovė atskirajame skunde patvirtina, jog šį nekilnojamąjį turtą artimiausiu laiku ketina parduoti.
14. Nesutinka, kad buvo pažeista laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimtis, kadangi ginčo pastatai (priestatas ir garažas) nėra įregistruoti Valstybės įmonės Registrų centras (toliau – VĮ Registrų centras) Nekilnojamojo turto registre, dėl to vien tik šiems pastatams laikinųjų apsaugos priemonių – įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo – pritaikyti nepavyktų. Prašo dėl šių aplinkybių remtis teismų praktika (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-366-186/2018). Be to, taikytinos laikinosios apsaugos priemonės neeliminuoja atsakovės teisės skelbti apie turimo nekilnojamojo turto pardavimą, analizuoti rinką, ieškoti pirkėjų, tačiau kadangi šiuo metu teisme vyksta ši ginčo byla, minėto turto pardavimas galėtų būti įgyvendintas tik tada, kai bus įvykdytas galutinis teismo sprendimas, jeigu jis bus palankus ieškovui. Ieškovo manymu, tokios laikinosios apsaugos priemonės užtikrina proceso šalių interesų pusiausvyrą.
15. Nesutinka dėl atsakovės sutuoktinio įtraukimo į bylą, kadangi ginčo nekilnojamas turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu. Be to, nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kai asmuo, kurio teisių pažeidimo klausimas keliamas, žinojo apie vykstantį procesą, tačiau nekėlė savo teisių gynimo klausimo, atsakovė viso proceso metu neatskleidė duomenų apie santuokos sudarymą, dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista asmens teisė būti išklausytam teismo posėdyje ir teismas neturi pagrindo konstatuoti buvus absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, o būtų pagrindas pripažinti, jog atsakovė piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir jai už tokį nesąžiningą procesinį elgesį turėtų būti pritaikytos įstatyme numatytos sankcijos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas.
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
17. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).
18. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-485-983/2019, kuria patenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones po teismo sprendimo priėmimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
19. Atsakovė V. G. pateikė prie atskirojo skundo papildomą dokumentą – Elektrėnų savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus įrašo apie atsakovės santuoką kopiją, o ieškovas A. Č. pateikė prie atsiliepimo į atskirąjį skundą – VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų kopijas apie atsakovės turtą ir įregistruotas registre žymas. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje suformuluota taisyklė, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Pažymėtina, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016). Atsižvelgiant į tai, kad pateikti nauji įrodymai padeda atskleisti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytas faktines aplinkybes ir šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, pateiktus naujus dokumentus apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
20. 2019 m. rugsėjo 2 d. ieškovo atstovė pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus – dėl aplinkybių, jog ginčo bylos teismo posėdyje dalyvavo kaip žiūrovas atsakovės sutuoktinis. Pažymėtina, kad CPK nenumato galimybės pasibaigus atsiliepimų į atskirąjį skundą pateikimo terminui keisti (papildyti) atsiliepimą. Ieškovui buvo suteiktas pakankamas terminas pateikti išsamius ir detalius paaiškinimus per teismo nustatytą terminą. Be to, pažymėtina, kad ieškovo nurodytos aplinkybės dėl žiūrovo dalyvavimo žodiniame bylos procese neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, nes visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai (CPK 9 straipsnis), tarp jų ir ši byla, dėl to žiūrovai galėjo stebėti procesą viešai, tačiau tai nereiškia, kad toks asmuo, dalyvavęs žodiniame teismo posėdyje kaip žiūrovas, ginčo byloje dalyvauja (dalyvavo) kaip byloje dalyvaujantis asmuo, dėl to ieškovo rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.
21. Iš bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-485-983/2019 išnagrinėjo bylą pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovei V. G. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Teismas ieškinį patenkino – įpareigojo atsakovę per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti pastatus: (duomenys neskelbtini), esantį prie viralinės (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) priestatą ir atskirą garažą, arba perkelti šiuos pastatus taip, kad būtų išlaikyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme dėl statybos techninio reglamento 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nustatyti atstumai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakyme dėl statybos techninio reglamento 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ priešgaisrinės saugos reikalavimais nustatyti atstumai nuo ieškovui priklausančio žemės sklypo ribos (kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini)) ir pagalbinio ūkio pastato (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovei neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, leista ieškovui įvykdyti teismo sprendimą ir išieškoti iš atsakovės sprendimo įvykdymo išlaidas. 2019 m. liepos 1 d. ieškovas pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydamas atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į atsakovei priklausantį turtą (duomenys neskelbtini), įskaitant, bet neapsiribojant, žemės sklypo, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. liepos 3 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino. 2019 m. liepos 29 d. byloje pateiktas apeliacinis skundas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-485-983/2019, kuris priimtas ir išsiųstas į apeliacinę instanciją.
22. Ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė aplinkybėmis, jog atsakovė šiuo metu vykdo jai priklausančio turto (duomenys neskelbtini), įskaitant ir pastatų, kuriuos atsakovė teismo sprendimu įpareigota nugriauti ar perkelti, pirkėjo paieškas (ketina parduoti ginčo objektu esantį turtą), dėl to taikytos laikinosios apsaugos priemonės, padėtų užtikrinti ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymą, nes ginčo pastatų nuosavybei perėjus kitam asmeniui, priimto teismo sprendimo įgyvendinti nepavyks ir bylinėjimasis šioje byloje netektų prasmės.
23. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis). Viena iš įstatyme numatytų laikinųjų apsaugos priemonių yra įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
24. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1472/2014; kt.). Taigi turi būti parenkamos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytas, o ieškinys – atmestas.
25. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčijamą nutartį motyvavo tuo, kad byloje, nors neįsiteisėjęs, bet jau priimtas teismo sprendimas ieškovo naudai ir rėmėsi ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad ieškovo prašymas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais, tačiau ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė papildomą informaciją (nuorodą į internetinį portalą aruodas.lt), kuriame pateikta informacija patvirtina, jog nuo 2019 m. gegužės mėn. internetinėje svetainėje patalpintas skelbimas dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo priestatas su garažu, pardavimo. Be to, pati atsakovė skunde iš neneigia, jog ketina ieškoti pirkėjų nekilnojamam turtui, stebi nekilnojamojo turto rinką, dėl to tikėtina, jog atsakovė gali parduoti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą neįsiteisėjus teismo sprendimui.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka byloje reikšto materialinio teisinio reikalavimo esmės ir nėra susijusios su galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymu, jas taikant buvo pažeisti šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principai. Pažymėtina, kad ginčo bylos objektais buvo neregistruoti žemės sklype pastatai – priestatas, esantis prie viralinės, ir garažas, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino savavališka statyba, tačiau ne žemės sklypas ir jame esantys registruoti statiniai adresu (duomenys neskelbtini), priklausantys atsakovei V. G., kuriuos pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi po teismo sprendimo priėmimo uždraudė perleisti, padarius įrašą viešame registre dėl perleidimo draudimo.
27. Be to, atsakovės žemės sklypo dalis ir kiti registruoti pastatai, kuriems pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, įsigyti 2000 m. birželio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o atsakovė pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, jog ji nuo (duomenys neskelbtini) sudariusi santuoką su B. G.. Byloje nėra duomenų apie santuokos nutraukimą ar sutuoktinių turto pasidalinimo sutartis (vedybų ar povedybinės sutartis), nėra duomenų, kad šiam turtui būtų numatytos įstatymo išimtys, dėl kurių šis turtas neturėtų būti laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, dėl to pagal bendrąją taisyklę po santuokos sudarymo toks sutuoktinių turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal CK 3.88 straipsnio 3 dalį, turto, kuris yra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Nagrinėjamu atveju apriboto laikinosiomis apsaugos priemonėmis turto savininke nurodyta tik atsakovė V. G.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje aiškindamas CK 3.88 straipsnio 3 dalį, 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Pažymėtina, kad atsakovės santuoka ir nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudaryti dar galiojant Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK), kuris neteko galios 2001 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (priimtas 2000 m. liepos 18 d.). Tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, turtas įgytas esant susituokus laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tik CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai, kurio teisinis reglamentavimas reiškia, jog tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas iš minėtų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, būtų laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Tačiau pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas galiojant CK. Iki CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-529-260/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija savaime negali pažeisti kito suinteresuoto asmens teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010). Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad turtas, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, turi būti laikomas bendrąja jungtinė nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Tai reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis pritaikytas ribojimas bendram sutuoktiniui turtui iki teismo sprendimo įvykdymo, pažeidžia ir byloje nedalyvaujančio asmens (atsakovės sutuoktinio) teises ir interesus, t. y. ginčijama nutartimi apribota disponavimo teisė jam nuosavybės teise priklausančiomis nekilnojamojo turto dalimis.
28. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad nekilnojamojo turto perleidimas galėtų apsunkinti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Kaip pasisako ir kitų apygardų teismai, neteisėtos statybos rezultatas (jeigu galutiniu sprendimu ginčo statiniai bus pripažinti savavališka neteisėta statyba) nesukuria nuosavybės teisių, dėl to negali būti ir perleistas kitam asmeniui. Net ir tokiu atveju, jeigu atsirastų asmuo, kuris sutiktų nupirkti iš atsakovės jai teisėtai priklausantį nekilnojamąjį turtą kartu su savavališkos statybos objektais, toks nuosavybės teisių perleidimas niekaip neįtakotų nei statybos darbų teisėtumo, nei ieškovo teisių reikalauti pašalinti jo daiktinių teisių pažeidimą. Dėl nurodytos priežasties atsakovės teisėtai įgytų ir įstatymo pagrindu turimų daiktinių teisių ribojimas vertintinas kaip nesusijęs priežastiniu ryšiu su byloje reiškiamu reikalavimu bei jo įvykdymu ieškinio patenkinimo atveju (pvz., Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1051-343/2011).
29. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje ginčijama teismo nutartimi pritaikyti suvaržymai neatitinka CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslų, pažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principus, pažeidžia atsakovės sutuoktinio teises ir interesus, dėl to atsakovės skundas laikomas pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti argumentai yra pagrindas panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartį, panaikinti šia nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
atskirąjį skundą patenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-485-983/2019 panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo A. Č. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Šios nutarties patvirtintą nuorašą išsiųsti vykdyti Nekilnojamojo turto registrui.
Nutartis neskundžiama.