Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-05-19 · Administracinė byla Nr. eI2-1595-426/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-05-19Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-07-21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-05-19
Bylos Nr.
eI2-1595-426/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04246-2020-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Rūta Miliuvienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
R.
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, UAB „Norlida“
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-1595-426/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04246-2020-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mefodijos Povilaitienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. (R.) K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05144 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. spalio 22 d. gavo Sprendimą, kuriuo panaikintas jo turimas leidimas gyventi Lietuvoje, kadangi uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), kurioje pareiškėjas dirbo, vadovas buvo nubaustas už nelegalų darbą.

Pareiškėjas su tokiu Sprendimu nesutinka ir akcentuoja, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei dirbti Bendrovėje gavo dar iki nubaudžiant šios įmonės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, t. y. atvykdamas dirbti į Lietuvą negalėjo tikėtis, kad dėl trečiųjų asmenų veiksmų jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

Paaiškina, kad Bendrovės direktoriui administracinio nusižengimo byloje buvo paskirta bauda, tačiau nutarimo jis neskundė, kadangi nebuvo išaiškinta, jog be paskirtos baudos jo vadovaujamai įmonei bei joje dirbantiems asmenims bus pritaikytos ir kitos sankcijos.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad Bendrovė 2019 m. gruodžio 20 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. TT-002 su UAB „Megadarbas LT“, kurios pagrindu paslaugos teikėjas įsipareigojo surasti darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenims įdarbinti Lietuvoje, įskaitant ir darbo vizos gavimą. UAB „Megadarbas LT“ atitiko Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir UĮ) 30 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies 2 punkto reikalavimus, reglamentuojančius tarpininkavimą įdarbinant trečiųjų šalių piliečius.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikia logistikos paslaugas, todėl jai reikalingi vairuotojai-ekspeditoriai. Teigia, kad Bendrovė su UAB „Megadarbas LT“ susisiekdavo elektroninių ryšių priemonėmis, t. y. telefonu, SMS žinutėmis, elektroniniu paštu ir pan. Bendrovė iš paslaugos teikėjos gaudavo konkretaus darbuotojo pasiūlymą ir pradinius duomenis apie vairuotojo-ekspeditoriaus kvalifikaciją bei patirtį. Tais atvejais, kai asmuo atitikdavo reikalavimus, pradėdavo jo įdarbinimo procedūrą.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše pagal ekonominės veiklos rūšis 2019 m. II pusmečiui, patvirtintame Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-322 „Dėl Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašo pagal ekonominės veiklos rūšis 2019 m. II pusmečiui patvirtinimo“, ir Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše pagal ekonominės veiklos rūšis 2020 m. I pusmečiui, patvirtintame Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-469 „Dėl Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašo pagal ekonominės veiklos rūšis 2020 m. I pusmečiui patvirtinimo“, nurodoma, jog tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas (C, CE kategorijos) priskiriamas prie profesijų, su kurių darbuotojų trūkumu susiduriama jau daugiau nei metai, todėl Bendrovė buvo priversta ieškoti vairuotojų-ekspeditorių iš trečiųjų šalių.

Pažymi, kad net Lietuvos Respublikos Vyriausybei šalyje paskelbus ekstremaliąją padėtį ir karantiną Bendrovė vis tiek siekė išvengti prastovų ir mokėti darbuotojams atlyginimus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad iš UAB „Megadarbas LT“ gavus informaciją apie įdarbinamus asmenis, Bendrovei nekilo abejonių dėl reikalingų leidimų, todėl ji buvo įsitikinusi, kad visi formalumai sutvarkyti ir trečiųjų šalių piliečiai įmonėje įdarbinti teisėtai, o apie jų įdarbinimą pranešta atitinkamoms institucijoms. Nė viena institucija nepateikė pastabų dėl minėtų asmenų įdarbinimo.

Šiuo atveju nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei jos vadovas neatliko tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o dėl galimai aplaidžių paslaugų teikėjo veiksmų pareiškėjas negali būti atsakingas. Pažymi, kad žalos valstybei ar jos ekonomikai bei viešiesiems finansams nepadaryta.

Šalies argumentai

Skunde pareiškėjas nurodo, kad turėjo leidimą dirbti. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi teisės įdarbinti naujų darbuotojų iš trečiųjų valstybių, tačiau nuobaudos skyrimas Bendrovės vadovui negali turėti įtakos iki jos skyrimo įdarbintiems asmenims ir jiems išduotiems leidimams.

Pareiškėjas akcentuoja, kad nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo, tačiau pareiškėjo darbdavys – Bendrovė, o ne jos vadovas, todėl leidimas laikinai gyventi jam negalėjo būti panaikintas.

Pareiškėjo manymu, šiuo atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, kadangi jis pagrįstai tikėjosi, jog galės dirbti ir gyventi Lietuvoje. Taip pat mano, kad buvo pažeisti teisingumo, protingumo bei proporcingumo principai.

Paaiškina, kad Bendrovėje iš viso dirba 60 vairuotojų, iš jų 53 – užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų šalių. Todėl panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebegalės vykdyti veiklos ir finansinių įsipareigojimų.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o atsakovas šį prašymą patenkino ir 2020 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Leidimas Nr. LT7523119 pareiškėjui išduotas 2020 m. birželio 22 d. ir galiojo iki 2022 m. birželio 22 d.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo prašymu Departamentas 2020 m. rugpjūčio 10 d. priėmė sprendimą pakeisti R. K. darbdavį į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje įsidarbino nuo 2020 m. rugsėjo 10 d.

Departamentui nustačius, kad Bendrovės direktorius D. V., kaip darbdavys, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje nubaustas už nelegalų darbą, paskirta 1 000 Eur administracinė nuobauda, atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Paaiškina, kad leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais, o to paties straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Todėl Departamentas pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą, panaikindamas pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovas akcentuoja, kad Įstatymas imperatyviai nustato leidimo gyventi panaikinimo pagrindus, tačiau neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir (ar) leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju sudaryta darbo sutartis ir (ar) išduotas leidimas laikinai gyventi.

Nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejiems metams, t. y. iki 2022 m. birželio 22 d., tačiau tai nereiškia, kad jis galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios, neatsižvelgiant į tai, kad neliks UTPĮ įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas. Be to, tai, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pats pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad jam pagal Įstatymą negalėjo kilti teisinių pasekmių.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka su skundo argumentais, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o neteisėtus veiksmus įvykdė paslaugų teikėjas. Šiuo atveju Bendrovės vadovo kaltė dėl administracinio nusižengimo, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, padarymo konstatuota įsiteisėjusiame Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-520-1139/2020.

Priimdamas Sprendimą atsakovas rėmėsi Administracinių nusižengimų registro duomenimis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo administracinį nusižengimą, kurių pakako konstatuoti, kad atsirado UTPĮ įtvirtintas išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.

Taip pat Departamentas nesutinka su teiginiais, kad darbdavio įvykdytas teisės pažeidimas yra formalus, įvykdytas dėl neatsargumo, todėl kylančios teisinės pasekmės, priėmus ginčijamą sprendimą, yra neproporcingos. Pagal UTPĮ tik tos įmonės, kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Todėl tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir dėl jų nesilaikymo kylančias teisines pasekmes.

Nors pareiškėjas nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius nutarimo administracinio nusižengimo byloje neskundė, kadangi nebuvo išaiškintos kitos sankcijos, tačiau Departamentas pažymi, jog Bendrovės direktorius minėtoje byloje nubaustas už administracinį nusižengimą, o šioje ginčo byloje sprendžiami migracijos teisės klausimai, kurie nėra tapatūs.

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovas paaiškina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai, atlikti per atstovą, sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad administracinė nuobauda skirta darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo.

Atsakovas taip pat nesutinka, kad Sprendimas prieštarauja proporcingumo principui, kadangi didžioji dalis įmonės darbuotojų yra užsieniečiai, kuriems tuo pačiu pagrindu panaikinus leidimus laikinai gyventi, jie bus priversti nutraukti darbo santykius ir įmonė nebegalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, jog Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui, o teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia pareiga, nenurodė ir pareiškėjas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatyta tvarka ir terminu atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 50U-05144 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo Ukrainos piliečiui R. K. panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2020 m. birželio 19 d., tuo pagrindu, jog pareiškėjas ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Departamentas 2020 m. birželio 22 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. LT7523119, turėjusį galioti iki 2022 m. birželio 22 d.

Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 3 d. Departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį, paaiškindamas, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Departamento Telšių skyrius, vadovaudamasis UTPĮ 44 straipsnio 7 dalimi, 2020 m. rugpjūčio 10 d. priėmė sprendimą leisti jam pakeisti darbdavį. Bylos duomenimis, pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba vairuotoju nuo 2020 m. rugsėjo 10 d.

Žemesnės instancijos teismas

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius D. V. nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už pažeidimus, nustatytus Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. už nelegalų darbą, jam paskirta 1 000 Eur bauda. Įmonės direktorius baudą sumokėjo 2020 m. rugsėjo 10 d.

Migracijos departamento Kontrolės skyrius, nustatęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius baustas už nelegalų darbą, 2020 m. spalio 22 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 2¹ dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, pateikė Departamentui prašymą ir reikalingus dokumentus dėl leidimo išdavimo laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2020 m. birželio 22 d. išdavė jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo prašymu 2020 m. rugpjūčio 8 d. Departamentas priėmė sprendimą pakeisti darbdavį, kadangi jis ketino įsidarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nustatęs, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas baustas už nelegalų darbą, atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, be kita ko, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nelegalaus darbo sąvoka, t. y. nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. UĮ 56 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyti to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimai (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad UĮ įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (UĮ 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta atsakomybė dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.

Byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius D. V. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda, t. y. jis nubaustas už nelegalų darbą. Šis teismo nutarimas yra įsiteisėjęs; paskirta bauda sumokėta 2020 m. rugsėjo 10 d.

Pareiškėjas teigia, kad jo darbdavys yra Bendrovė, o ne jos buvęs vadovas, kuris baustas už nelegalų darbą. Be to, Bendrovė nėra bausta už nelegalų darbą, o pats pareiškėjas nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019 ir kt.).

Todėl iš minėtos teismų praktikos akivaizdu, kad tam, jog būtų galima taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, užtenka nustatyti, kad darbdavio atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidė ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skirta bauda. Šiuo atveju matyti, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui D. V. paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, o nuo jos sumokėjimo dienos iki Sprendimo priėmimo dienos praėjo mažiau kaip vieneri metai.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintą savarankišką leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021). Taigi, neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos Įstatymo normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys. Taigi šiuo aspektu nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad faktas, jog jų darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjams išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021).

Pareiškėjo teiginius, kad faktas, jog jo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos jam išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui teismas atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas aiškina, kad nepagrįstai priimtas ginčijamas Sprendimas, kadangi leidimas laikinai gyventi jam išduotas dar iki nubaudžiant Bendrovės direktorių, todėl pažeisti teisėtų lūkesčių, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai.

Tačiau LVAT yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019 ir kt.). Aplinkybė, kad leidimai laikinai gyventi pareiškėjams buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jie turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jiems išduoti leidimai laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikinti iki jų galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas (LVAT 2021 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2021).

Įvertinus bylos aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodomi argumentai dėl teisėtų lūkesčių ir pan. neturi įtakos priimto Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi Departamentui sprendžiant klausimą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo į juos pagal teisės aktus neprivalu atsižvelgti, o pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais bei atmestini kaip nepagrįsti.

Skunde taip pat nurodoma, kad panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, gali sutrikti Bendrovės veikla ir kilti sunkumų vykdant finansinius įsipareigojimus. Teismas atkreipia dėmesį, kad šie argumentai niekaip nesusiję su pareiškėju ir šios bylos nagrinėjimo objektu, t. y. priimtu Sprendimu panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Be to, pažymėtina, kad atsakomybė dėl kilusių neigiamų pasekmių tenka trečiajam suinteresuotam asmeniui, kurio vadovas atliko neteisėtus veiksmus, todėl minėtos aplinkybės nėra svarbios vertinant Sprendimo teisėtumą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas atitinka jo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo redakcijos 8 straipsnio nuostatas. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad jis pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai, matyti, kokias teisines pasekmes jis sukelia pareiškėjui, aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Be to, Departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė ir kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos ir laikėsi pagrindinių procedūrų.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostata yra imperatyvi, o Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų, todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Departamentas tinkamai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, tad nėra jokio teisinio pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. (R.) K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėMefodija Povilaitienė