Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-04-09 · Civilinė byla Nr. e2A-181-267/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-10-02Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-04-09Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-09
Bylos Nr.
e2A-181-267/2015
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-05494-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Birutė Simonaitienė
Ieškovas
AB „BLRT grupp Invest“
Atsakovas
UAB „Šiaulių vandenys“
Kategorijos
  • 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-181-267/2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05494-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1.; 21.4.2.6.; 121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 9 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AB „BLRT grupp Invest“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6629-841/2014 pagal ieškovės AB „BLRT Grupp invest“ ieškinį atsakovei UAB „Šiaulių vandenys“ dėl sutarties negaliojimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė AB „BLRT Grupp invest“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Šiaulių vandenys“, kuriuo prašė pripažinti 2007 m. kovo 27 d. Lietaus nuotekų tvarkymo sutarties Nr. 83324 3.1. punktą negaliojančiu ta apimtimi, kuria vietoje ieškovei tenkančio teritorijos ploto – 0,2885 ha, nurodytas teritorijos plotas – 4,0371 ha, taikyti restituciją ir ieškovei priteisti 57721,90 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 metų pradžioje ieškovė gavo pasiūlymą iš atsakovės pasirašyti naują nuotekų tvarkymo sutartį, ieškovei kilo abejonių dėl sutartyje nurodyto sklypo ploto, apie tai buvo pranešta atsakovei, atvykę atsakovės atstovai vietoje patikslino duomenis ir nauja sutartis 2014‑04-17 buvo sudaryta dėl faktiškai naudojamos sklypo dalies – 0,4224 ha, nuotekų šalinimui vietoje ankstesnėje sutartyje buvusio ploto – 4,0371 ha. Sutartį ieškovė su atsakove sudarė prisijungimo būdu, pati jokių duomenų neteikė, pasitikėjo viešuoju vandens tiekėju, atsakovė pati įrašė duomenis apie sklypo plotą, taip pablogino ieškovės padėtį, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatoms, kad negalima nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurios pablogintų vartotojo padėtį, todėl Sutarties 3.1. punktas pripažintinas negaliojančiu. Ieškovės teigimu, sutartį rengė atsakovė, sutartyje esančios sąvokos ir formulės nėra aiškios, ieškovė pasitikėjo atsakove, todėl pasirašydama tokią sutartį suklydo.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodė, kad sutartys su abonentais yra sudaromos vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu bei 2001-11-22 Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 306 patvirtintomis Šiaulių miesto paviršinių (lietaus) nuotekų sistemos ir įrenginių naudojimo bei priežiūros taisyklėmis. Tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis su ieškove, sutartys su abonentais buvo sudaromos pagal abonento pateiktus duomenis abonento prašymu. Teisės aktai nereglamentavo prašymo pateikimo formos, todėl prašymas galėjo būti pateiktas žodžiu, o duomenis apie nuosavybės ar kita teise valdomą teritorijos plotą abonentas turėjo pagrįsti dokumentais, kaip ir nurodoma sutarties su ieškove 12 punkte. Nurodė, kad prie šios sutarties atsakovė turi pridėtą ieškovės pateiktą 2006-05-18 Pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą, kurio pagrindu ir buvo įrašytas į sutartį abonento deklaruotas teritorijos plotas. Žemės sklypo dalies nuomos sutartis atsakovei nebuvo pateikta. Ieškovės atstovai, pasirašydami sutartį ir po pasirašymo jokių paklausimų dėl sutarties nepateikė, neprašė išaiškinti formulių, nereiškė kitų pretenzijų ir 7 metus kiekvieną mėnesį reguliariai atliko mokėjimus. Kadangi sutartis buvo neterminuota, atsakovei nepasiūlius sudaryti naujos sutarties, ieškovė ir toliau būtų mokėjusi už didesnį plotą, nei faktiškai valdo.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2007-03-01 UAB „Šiaulių vandenys“ ir AB „BLRT Grupp invest“ sudarė Šalto vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo sutartį Nr. 81293, 2007-03-27 UAB „Šiaulių vandenys“ ir AB „BLRT Grupp invest“ sudarė Lietaus nuotekų tvarkymo sutartį Nr. 83324, kurioje AB „BLRT Grupp invest“, vadinama abonentu, 3.1. punkte nurodytas abonento deklaruotas teritorijos plotas 4,0371 ha, sutarties 9 p. numatyta, kad jos įsigaliojimo data 2007-04-01, neterminuotam laikotarpiui, sutarties 12 p. nustato, kad sutarties šalis apie teritorijų plotų pasikeitimus pagrindžiant tai dokumentais, privalo nedelsiant pranešti kitai šaliai raštu. 2014-05-19 ieškovė AB „BLRT Grupp invest“ pateikė atsakovei UAB „Šiaulių vandenys“ reikalavimą dėl permokėto mokesčio už suteiktas lietaus nuotekų tvarkymo paslaugas grąžinimo, į kurį atsakydama atsakovė nurodė, kad sudarant ginčo sutartį abonentas pateikė 2006-05-18 Pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą, kurio pagrindu sutartis ir buvo sudaryta, nes tuo metu atsakovė prie VĮ Registrų centras duomenų prieigos neturėjo. Teismas nurodė, kad tiek pasirašydama ginčo sutartį, tiek vėliau pagal šią sutartį net 7 metus kas mėnesį atlikdama mokėjimus, ieškovė ne tik galėjo, bet ir privalėjo pastebėti, kad moka ne už nežymiai didesnį, bet už beveik 10 kartų didesnio ploto sklypą, nei faktiškai valdo ir naudojasi. Teikdama atsakovei duomenis apie sklypą, ieškovė turėjo būti protinga ir apdairi bei pateikti ne pasenusius, o aktualius duomenis su atitinkamai nurodytu sklypo plotu, o nepadariusi to iš karto sudarant sutartį, turėjo galimybę bet kuriuo momentu informuoti atsakovę apie pasikeitusią situaciją bei paprašyti perskaičiuoti mokėjimus pagal mažesnį faktiškai valdomą plotą. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad sutartis yra nesuprantama, jos sąvokos neaiškios ir jai nežinomas paskaičiavimo mechanizmas, nes būtent remdamasi minima paskaičiavimo formule ieškovė paskaičiavo savo permokėtas atsakovei sumas. Be to, nurodė, kad teismui nepateikta įrodymų, kad ieškovė anksčiau būtų pareiškusi prašymą išaiškinti ginčo sutartį. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog byloje ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei buvo sudarytas dėl suklydimo, todėl ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Apeliantė (ieškovė) AB „BLRT Grupp invest“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, perskirstyti tarp bylos šalių bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmos instancijos teisme, priteisti ieškovei iš atsakovės apeliaciniame procese turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliantė nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė pati pateikė duomenis apie visą sklypo plotą bei nevykdė sutartyje numatytos pareigos apie sklypo ploto pasikeitimą informuoti kitą sutarties šalį. Sutartyje nėra nurodyta, jog būtent atsakovės į bylą kartu su atsiliepimu pateiktas pažymėjimas yra sutarties dalis. Be to, ieškovė nesutinka su teismo motyvais, kad pažymėjimą atsakovei pateikė ieškovė, nes žemės sklype esanti nuosavybė priklausė bent septyniems skirtingiems savininkams, pažymėjime nurodyti servitutai ir kiti nekilnojamojo turto apsunkinimai. Kadangi žemės sklype yra nustatytas servitutas – teisė tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, o atsakovė yra nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkanti įmonė, tad būdama apdairi ir profesionali turėjo ir galėjo pati turėti nutartyje minimą pažymėjimą. Atsakovė objekte adresu (duomenys neskelbtini) paskutinį patikrinimą atliko iki 2007 m., atliekant patikrinimą buvo remtasi ne tik atitinkamų nekilnojamojo turto objektų apžiūra, bet ir atitinkamų juridinių faktų įregistravimu, todėl atsakovė turėjo realią galimybę gauti į bylą pateiktą pažymėjimą, atlikdama minėtus patikrinimus. Ieškovės manymu, kiekviena aplinkybė, kuria Šiaulių apylinkės teismas rėmėsi priimdamas išvadą, jog pati ieškovė nurodė netikslų naudojamo žemės sklypo plotą, yra vien nepagrįstos prielaidos ir nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovė išreiškė valią sudaryti sutartį, kurios pagrindu mokėtų už kitų asmenų naudojamo žemės sklypo nuotekų šalinimą. Nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė yra ne eilinis vartotojas Ir silpnesnioji sutarties šalis, o profesionalus nekilnojamojo turto rinkos dalyvis, todėl jam keliami aukštesni nei eiliniam vartotojui protingumo ir apdairumo reikalavimai, kadangi Sutarties 3.1. punkte nurodomas teritorijos plotas yra specifinis dydis, kurio nustatymui būtina turėti atitinkamas žinias. Dėl šių priežasčių ieškovei negali būti keliami didesni protingumo ir apdairumo reikalavimai, kadangi lietaus nuotekų apskaita priklauso nuo daugybės kriterijų, kurių nustatymas reikalauja specialių žinių.Taip pat nurodoma, kad Sutarties 3.1. punkte nurodytoje formulėje viena iš dedamųjų yra teritorijos baseino plotas. Ieškovė, sudarydama Sutartį, manė, jog būtent atsižvelgiant į šį dydį atsakovė nustato faktinę ieškovės naudojamą teritoriją, kuri yra aktuali skaičiuojant lietaus nuotekų kiekį. Pažymi, kad į nuotekų šalinimo paslaugų kainos skaičiavimo formulę neįeina toks dydis kaip „Abonento deklaruotos teritorijos plotas“, dėl šių priežasčių ieškovė manė, kad tai yra dar vienas specialus dydis, o ne faktinis ieškovės naudojamo žemės sklypo plotas, skaičiuojant teritoriją, kurios pagrindu yra skaičiuojama kaina už lietaus nuotekų tvarkymo paslaugas. Ieškovė neužsiima veikla, kuri būtų susijusi su vandens nuotekų tvarkymu, vandens ar gamtinių sąlygų matavimu, ieškovės įmonėje nedirba nei vienas darbuotojas, kuris turėtų atitinkamas hidrometeorologijos žinias, todėl vien dėl to, jog ieškovė yra verslo subjektas, jai negali būti taikomi aukštesni elgesio protingumo ir apdairumo kriterijai, skaičiuojant lietaus nuotekų tvarkymo paslaugų kainas.Apeliantės manymu, sprendime nėra nurodytas nei vienas argumentas dėl Sutarties 3.1. punkto prieštaravimo ar neprieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovės teigimu, Sutarties 3.1. punktas ta apimtimi, kuria nustato ieškovei pareigą mokėti už lietaus nuotekas, tenkančias visam sklypui, o ne tik tai daliai, kuria ieškovė faktiškai naudojasi, prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl pripažintinas negaliojančiu.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Šiaulių apylinkės teismas, spręsdamas dėl suklydimo fakto nustatymo pagal CK 1.90 str., neatsižvelgė į visas aplinkybes, kurios teismų praktikoje bei pačiame sprendime pripažįstamos svarbiomis, t. y. ar teisingai ieškovė suvokė Sutarties sudarymo aplinkybes bei Sutarties 3.1. punkto sąlygas; ar sudarant Sutartį ieškovei buvo atskleistos Sutarties sąlygos, kurių pagrindu ieškovė prisiima pareigą apmokėti už lietaus nuotekų tvarkymo paslaugas tenkančias visam žemės sklypui, bet ne jos valdomai atitinkamai daliai; ar atsakovė prisidėjo prie ieškovės suklaidinimo; ar atsakovė turėjo ir galėjo žinoti apie suklydimą ir klystančios šalies neinformavo apie tikrąją padėtį; ar atsakovės veiksmai, kuriais atsakovė neinformavo ieškovės apie tikrąją padėtį ir Sutartimi prisiimamų įsipareigojimų turinį atitinka įprastus viešojo vandens tiekėjo veiklai keliamus verslo praktikos reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „Šiaulių vandenys“ prašo palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą. Nurodo, kad apeliantė, klaidindama teismą, mėgina paneigti aplinkybę, kad ji pati atsakovei pateikė 2006-05-18 Valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialo pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, nes 2006-12-21 14 valandų 3 minutės faksu (fakso Nr. +37052644441) buvo atsiųstas pažymėjimas. Iš internetiniame puslapyje http:///rekvizitai.vz.lt/imone/blrt gruppinvest/ pateiktos informacijos matyti, kad šis fakso numeris priklauso būtent ieškovei, kas patvirtina, kad visą informaciją, reikalingą sutarties sudarymui, pateikė pati ieškovė. Atsakovė taip pat nesutinka, kad tam, jog į Sutartį būtų įrašytas deklaruotos teritorijos plotas, reikia specialių žinių. Nors ieškovė teigia, kad mokėjimo už atitinkamų lietaus nuotekų šalinimą paskaičiavimo formulė sudėtinga, tačiau remdamasi minima paskaičiavimo formule ieškovė yra paskaičiavusi savo permokėtas atsakovei sumas. Be to, visą Sutarties galiojimo laikotarpį ieškovė neprašė paaiškinti Sutarties sąlygų, nesidomėjo, kaip apskaičiuojamas išleidžiamų lietaus nuotekų kiekis. Nurodo, kad konkrečiu atveju, deklaruotinas teritorijos plotas yra pagal ieškovės pateiktus duomenis, todėl dėl jų teisingumo atsako pati ieškovė. Sutartyje teritorijos plotas buvo nurodytas remiantis ieškovės pateikta pažyma. Atsakovė pažymi, kad Sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo pareigą atsakovei pateikti teisingus duomenis, todėl teigti, kad vartotojo padėtis pabloginta, nes jis pats pateikė į Sutartį įrašytus duomenis, juos matė, sutiko su pateiktais duomenimis ir įsipareigojo mokėti už visą 4,0371 ha teritorijos plotą, nėra jokio pagrindo. Atsakovės teigimu, teismų praktikoje pabrėžiama, kad vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti ir į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Sudarant Sutartį ieškovė pateikė pažymėjimą, kuriame nurodytas bendras plotas 4,0371 ha, dėl to Sutartyje atsirado 4,0371 ha teritorijos plotas. Atsakovė nurodo, kad ji neklaidino ieškovės, pastaroji buvo supažindinta su Sutartimi ir pripažino, kad teritorijos plotas yra 4,0371 ha, todėl mano, kad nėra pagrindo Sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.90 str. pagrindu. Atsakovė pažymi, kad ieškovė ilgą laiką mokėjo jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras už teikiamas paslaugas ir jai nei karto nekilo abejonių dėl mokamų sumų dydžio. Tokiais veiksmais ieškovė tik patvirtino, kad suklydimo sudarant Sutartį, kurios pagrindu būdavo pateikiamos PVM sąskaitos faktūros, nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl sutarties negaliojimo ir restitucijos taikymo. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 57721,90 Lt / 16717,42 Eur tuo pagrindu, kad pagal 2007-03-27 sudarytą lietaus nuotekų tvarkymo sutartį ieškovė už atsakovės UAB „Šiaulių vandenys“ teikiamas paslaugas mokėjo ne už faktiškai naudojamą žemės plotą, bet už visą žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, konstatuodamas, kad pati ieškovė pateikė atsakovei duomenis apie žemės plotą, būdama verslo subjektu, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, kad pasidomėtų sutarties sąlygomis. Ieškovė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nurodydama, kad teismas neteisingai vertino įrodymus, nurodydamas, kad ieškovė pati pateikė atsakovei duomenis apie žemės plotą, kad ieškovei, kaip verslo subjektui, netaikytini didesni rūpestingumo ir atidumo standartai, kad teismas visiškai neanalizavo aplinkybių dėl sutarties punkto negaliojimo ir nesprendė dėl sutarties sudarymo suklydus.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, mano, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, tačiau privalo pasisakyti dėl ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų.

Visų pirma, atmestini ieškovės argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012), teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad ji neteikė atsakovei byloje esančio pažymėjimo, kurio pagrindu 2007-03-27 sutartyje Nr. 83324 deklaruotas teritorijos plotas nurodytas 4,0371 ha ir kelia įvairias versijas, argumentuodama, kad pati atsakovė įvairiais būdais galėjo gauti šį dokumentą ir dėl to pati nepagrįstai ir neteisėtai įrašė tokį teritorijos plotą į sutartį. Siekdama paneigti šį ieškovės argumentą, atsakovė į bylą pateikė dar vieną 2006-05-18 Pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre kopiją, kuri gauta faksimiliniu ryšiu. Iš šios kopijos matyti, kad minėtas pažymėjimas 2006-12-21 gautas iš UAB Elme metalas, numeriu (duomenys neskelbtini). Atsakovė ne tik teisingai nurodo, kad šis numeris viešojoje erdvėje yra nurodytas kaip ieškovės telefono numeris, bet ir UAB Elme metalas registruota tuo pačiu kaip ieškovės adresu, todėl akivaizdu, kad 2006-05-18 Pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre atsakovei buvo pateiktas būtent ieškovės ir ši aplinkybė paneigia visus ieškovės argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme.

Ieškovė, pateikusi ieškinį, siekė įrodyti, kad 2007-03-27 sutarties Nr. 83324 3.1. punktas yra prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, t. y. prieštaraujantis LR Vyriausybės 2007-01-31 nutarimui Nr. 126 dėl viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo. Ieškovės teigimu, sutarties 3.1. punktas ta apimtimi, kuria ieškovei nustatoma pareiga mokėti už sklypo nuotekų surinkimo paslaugas, o ne už jo faktiškai naudojamo sklypo dalies nuotekų surinkimo ir tvarkymo paslaugas pablogina ieškovės, kaip vartotojos, padėtį, kad prieštarauja minėto nutarimo 3 straipsniui, nurodančiam, kad sutarties šalys negali nustatyti tokių sutarties sąlygų, kurios pablogintų vartotojų padėtį, o ši nuostata, pasak ieškovės, yra imperatyvi. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia ieškovės pozicija. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų, šalių paaiškinimų akivaizdu, jog sutarties 3.1. punkte nėra nurodyta, kad ieškovei nustatoma pareiga mokėti už viso sklypo nuotekų surinkimo paslaugas, priešingai, byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal sutartį ieškovė galėjo mokėti tik už faktiškai naudojamo sklypo dalies nuotekų surinkimo ir tvarkymo paslaugas. Ginčijamame sutarties punkte nurodyta, kad tiekėjas įsipareigoja tvarkyti abonento nuotekas pagal abonento deklaruotą teritorijos plotą. Dėl to darytina išvada, kad sutartyje numatyta sąlyga „abonento deklaruotas teritorijos plotas“ nėra prieštaraujanti LR Vyriausybės 2007-01-31 nutarimo Nr. 126 dėl viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo 3 punktui, nes neblogina vartotojo padėties. Atsižvelgus į tai, kad ginčijamame sutarties punkte nuotekų tvarkymo plotas buvo įrašytas pagal pačios ieškovės pateiktus duomenis, t. y. ieškovei pačiai nurodžius tokį tvarkytiną teritorijos plotą, akivaizdu, kad ieškovės reikalavimas pripažinti 2007-03-27 sutarties Nr. 83324 3.1. punktą prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str.) yra nepagrįstas ir pagrįstai atmestas pirmosios instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Šiaulių apylinkės teismas, spręsdamas dėl suklydimo fakto nustatymo pagal CK 1.90 str., neatsižvelgė į visas aplinkybes, kurios teismų praktikoje bei pačiame sprendime pripažįstamos svarbiomis. Be to, ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė šiuo konkrečiu atveju yra profesionalus rinkos dalyvis, todėl jai keliami aukštesni nei eiliniam vartotojui protingumo ir apdairumo reikalavimai.

CK 1.90 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį; suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu; suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams. Kaip nurodyta ir skundžiamame sprendime, vertinant, ar buvo suklysta ir taikant CK 1.90 straipsnio nuostatą, taikytinas protingumo kriterijus. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo. Be to, sprendžiant, ar asmuo suklydo, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Tik įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, galima spręsti, ar yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis, priimtą civ. byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2012-11-26 nutartis, priimtą civ. byloje Nr. 3K-3-518/2012, kt.).

Nors ieškovė teigia, kad, šiuo atveju didesni protingumo ir atidumo standartai jai netaikytini, kadangi ieškovė nesispecializuoja nuotekų tvarkymo srityje, neturi darbuotojų, išmanančių šią specifinę sritį, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos motyvais ir pažymi, kad ieškovė yra verslo subjektas, sandorių sudarymas, jų įvertinimas jai yra įprasta ūkinė veikla, todėl būtent dėl to, o ne dėl to, kad ieškovei būtų suprantama nuotekų tvarkymo verslo specifika, ieškovei taikomi aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai. Nagrinėjamu atveju ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, nesiaiškino, jos teigimu, nesuprantamų sutarties sąlygų, nors kaip matyti iš bylos duomenų, 2014 m. atsakovei pasiūlius sudaryti naują sutartį, ieškovė sutarties sąlygas suprato ir suabejojo sutartyje nurodytu teritorijos plotu. Be to, byloje nenustatyta, kad būtent atsakovė būtų suklaidinusi ieškovę dėl sutartyje nurodytino teritorijos ploto, ar kad atsakovė žinojo apie ieškovės suklydimą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė, klaidingai įsivaizduodama sutarties sąlygą, bet dėl to nesikreipusi į atsakovę ir neprašiusi tokios sąlygos išaiškinimo, elgėsi neapdairiai, todėl privalo prisiimti iš tokio savo elgesio kilusias neigiamas pasekmes. Dėl to spręstina, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl pripažinimo, kad sutartis sudaryta suklydus (CK 1.90 str.), atmestas pagrįstai.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė Šiaulių apylinkės teismas, todėl atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, vadovaudamasis įstatymais pagristai ieškovės ieškinį atmetė, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiDanutė BurbulienėVytautas KursevičiusBirutė Simonaitienė