- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-28
- Bylos Nr.
- I-7489-629/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02070-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Margarita Stambrauskaitė, Jolita Rasiukevičienė, Anastasija Osina
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Margaritos Stambrauskaitės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), vertėjaujant Anastasijai Osinai, dalyvaujant pareiškėjui V. S. (V. S.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovėms Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
V. S. (toliau – pareiškėjas) su skundu (b. l. 38–43) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2016 m. balandžio 19 d. sprendimus Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6037 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6038, įpareigoti atsakovę Tarnybą skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose Nr. 2-809-802/2016 ir Nr. A2-1823-494/2016 ir priteisti 100 Eur turtinę žalą.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. sausio 28 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, 2016 m. vasario 4 d. sprendimu patenkino minėtą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. 2016 m. kovo 3 d. pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą kitoje civilinėje byloje ir Tarnyba 2016 m. kovo 9 d. sprendimu patenkinto jo prašymą. Po šių sprendimų, Tarnyba, nesivadovaudama minėta LVAT nutartimi ir privalomu joje pateiktu teismo išaiškinimu, 2016 m. balandžio 19 d. priėmė skundžiamus sprendimus, kuriais panaikino minėtus sprendimus suteikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjas turi 394,07 Eur įsiskolinimą, priteistą Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu. Atkreipė dėmesį, kad LVAT 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje teismas išaiškino, jog pareiškėjui turėjo būti suteikta antrinė teisinė pagalba, kadangi pareiškėjo turimas įsiskolinimas nepatvirtinta, bet paneigia Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 str. 7 d. 11 p. taikymo galimybę, nes įsiskolinimas priteistas dėl teisinių pasekmių, atsiradusių Tarnybai nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą, o ne Įstatymo 19 str. pagrindu, kai antrinė teisinė pagalba pasibaigia ją realizavus, nebuvo pakeista ar panaikinta, todėl turi įstatymo galią ir Tarnyba privalo ją vykdyti. Pažymėjo, kad Tarnyba ir taip prarado teisę reikalauti sumokėti įsiskolinimą, nes yra suėjęs valstybės institucijoms nustatytas 2 metų skolos išieškojimo terminas. Pareiškėjas pabrėžė, jog yra valstybės išlaikomas asmuo ir gyvena iš menkos socialinės pašalpos, o priteistos skolos Tarnybai nesugebės atiduoti niekada, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos netenka visam laikui.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad priimtais skundžiamais sprendimas Tarnyba pažeidžia jo prigimtines teises, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintą teisę į teisminę gynybą. Pažymėjo, kad dėl susiklosčiusios faktinės situacijos ir skundžiamų Tarnybos veiksmų, patyrė turtinę žalą, kuri pasireiškė kaip pareiškėjo išlaidos sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose (dokumentų vertimas į lietuvių kalbą), tačiau pareiškėjas neturi išsaugotų čekių, kuriais minėtas išlaidas patvirtintų teisme.
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba atsiliepime (b. l. 49–51) prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 pareiškėjas buvo įpareigotas į valstybės biudžetą sumokėti 1 360,64 Lt (394,07 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios susidarė už Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš pareiškėjo buvo priteistos vadovaujantis Įstatymo 24 str. 1 d. pagrindu, kadangi Tarnyba 2007 m. vasario 7 d. sprendimu nutraukė pareiškėjui teisinės pagalbos teikimą dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo suteikta antrine teisine pagalba. Paaiškino, kad 2016 m. sausio 28 d. pareiškėjo prašymo gavimo metu administraciniai teismai savo sprendimuose buvo konstatavę, jog Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p. normos konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas tik su Įstatymo 19 str. reglamentuojančius atvejus, kai pareiškėjas neapmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, kai jam yra teikiama 50 procentų valstybės finansuojama antrinė teisinė pagalba. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas atsirado ne pagal Įstatymo 19 str. reglamentuojančius atvejus, o dėl to, jog pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba (Įstatymo 24 str. 1 d.), todėl, LVAT nuomone, tai nesudarė pagrindo atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p. Tačiau vėliau LVAT nagrinėjo administracinę bylą Nr. A-3610-442/2015, kurioje buvo sprendžiamas tarp pareiškėjo ir Tarnybos kilęs ginčas dėl 2015 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-30-15, kuriuo atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą remiantis Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p., kadangi pareiškėjas nebuvo apmokėjęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 priteistų 394,07 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, panaikinimo. Šioje byloje buvo sudaryta išplėstinė teisėjų kolegija dėl Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p. taikymo pagrindų bei dėl būtinybės pateikti išsamesnį minėtos teisės normos aiškinimą. LVAT 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, jog Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p. taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatyta pareiga apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas arba jų dalį, kurių asmuo neapmokėjo. Taigi minėtoje nutartyje buvo pateiktas išsamus Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p. normos aiškinimas ir suformuota vienoda administracinių teismų praktikos kryptis analogiškose bylose ir tai reiškė, kad pareiškėjui nesumokėjus 394,07 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias jis buvo įpareigotas apmokėti, jis neturėjo teisės gauti antrinės teisinės pagalbos, kuri jam buvo paskirta Tarnybos 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. kovo 9 d. sprendimais, todėl Tarnyba priėmė skundžiamus sprendimus nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą.
Tarnyba mano, kad yra visos sąlygos, vadovaujantis Įstatymo 23 str. 1 d. 10 p., nutraukti antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimą, kadangi pareiškėjas nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų ir nesutinka jų apmokėti.
Žemesnės instancijos teismas
Tarnyba pažymėjo, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos teismo sprendimu yra priteisiamos į valstybės biudžetą, o išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 638 str. 2 d. vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Taip pat nurodė, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą žalą, nes skundžiamus sprendimus Tarnyba priėmė vadovaudamasi teisės normomis, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Ir pats pareiškėjas teismui nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo posėdyje prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais. Papildomai nurodė, kad dar 2006 m. Tarnyba įpareigojo jį susimokėti už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, ir dėl to, kad yra skolingas, iki dabar atsisako suteikti pareiškėjui būtiną antrinę teisinę pagalbą kitose byloje. Rėmėsi LVAT 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, kuria buvo išaiškinta, kad pareiškėjo turima skola dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų vienoje byloje negali būti kliūtimi gauti antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje. Toks LVAT išaiškinimas, pareiškėjo nuomone, atitinka ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją. Minėtos LVAT praktikos nesilaikymas pažeidžia pareiškėjo teises, jį diskriminuoja ir žemina orumą. Pabrėžė, kad skundžiamais sprendimais pažeidžiama jo teisė į gynybą, todėl jis bus priverstas kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą.
Teismo posėdyje atsakovių atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 70).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Tarnybos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimų Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6037 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-1606-6038, kuriais nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės žalos atlyginimo.
Byloje nustatyta, kad Tarnyba 2016 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3396-1606 paskyrė advokatę I. I. teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-264-855/2012 (b. l. 52–53).
2016 m. kovo 9 d. Tarnybos sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-784-3565 pareiškėjui paskirta advokatė I. I. teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-85-301/2011 (b. l. 54–55).
Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra įpareigotas į valstybės biudžetą sumokėti 394,07 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios susidarė už Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 suteiktą antrinę teisinę pagalbą, kuri buvo nutraukta pareiškėjui piktnaudžiaujant valstybės garantuojama teisine pagalba, tačiau šios sumos iki šiol nėra sumokėjęs.
Pagal Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p. antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.
Kaip matyti iš Tarnybos paaiškinimų, 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. kovo 9 d. Tarnybos sprendimai skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą buvo priimti, be kita ko, atsižvelgiant į 2015 m. rugpjūčio 24 d. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015 (b. l. 28–30) pateiktą išaiškinimą, jog loginė ir lingvistinė Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p. konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 19 str., reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo.
Byloje taip pat nustatyta, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, buvo nagrinėjamas klausimas, ar Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p. gali būti taikomas tik tais atvejais, kai pareiškėjas nėra apmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nustatytų jam pagal to paties įstatymo 19 str., ar ir tais atvejais, kai pareiškėjas yra neapmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nustatytų jam kitais pagrindais. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, kad Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p. gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui V. S. antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, kad jis nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.
Pažymėtina, kad Tarnyba, atsižvelgdama į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, vadovaudamasi Įstatymo 23 str. 1 d. 10 p., pagal kurį antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, ginčijamais 2016 m. balandžio 19 d. sprendimais Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6037 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-1606-6038 (b. l. 56, 57) nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui civilinėse bylose Nr. 2-264-855/2012 ir Nr. 2-85-301/2011 pagal Tarnybos 2016 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3396-1606 ir 2016 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-784-3565.
Nesutikdamas su skundžiamais sprendimais pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba nepagrįstai nesivadovavo LVAT 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015 pateiktu išaiškinimu ir pažeidė Konvencijos 6 ir 14 str.
Teismas pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 15 str. 1 d. ir 3 d., vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT ir į jo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant analogiškas bylas teismai turi vadovautis jau ankstesniais (jei yra) atitinkamų teisės normų turinio, jų taikymo sampratos teismų pateiktais išaiškinimais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad teismų praktika nėra statiška, ji gali plėtotis, o kartais ir būtina ją koreguoti, todėl vertinant, kuriuo teismo suformuotu precedentu būtina vadovautis, pirmenybė gali būti teikiama (kai ratio decidendi sutampa) vėlesnei, praktiką suvienodinančiai nutarčiai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Tarnyba, priimdama skundžiamus sprendimus, vadovavosi vėlesne, aktualesne LVAT praktika iš esmės analogiškoje byloje. Pažymėtina, kad analogiškas Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p. aiškinimas pakartotas ir dar vėlesnėse LVAT nutartyse (2016 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2304-822/2016, 2016 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2043-556/2016). Kadangi aktualūs nagrinėjamai bylai LVAT išaiškinimai yra privalomi ir teismams, teismas, spręsdamas šioje byloje nagrinėjamą analogišką ginčą, vadovaujasi naujausiais LVAT išaiškinimais, kurie priimti, remiantis tomis pačiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurios yra nurodytos pareiškėjo skunde.
Taigi teismo vertinimu, Tarnyba, priimdama skundžiamus sprendimus, vadovavosi aktualia teismų praktika, kuri suvienodino ginčui tarp pareiškėjo ir Tarnybos dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą taikomų Įstatymo nuostatų aiškinimu. Kaip minėta, pareiškėjas nėra susimokėjęs už anksčiau jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, todėl minėta aplinkybė sudaro pagrindą neteikti jam antrinės teisinės pagalbos (Įstatymo 11 str. 7 d. 11 p.), o tokią suteikus – ją nutraukti (Įstatymo 23 str. 1 d. 10 p.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamus Tarnybos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimus Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6037 ir Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-3565-6038. Teismui atmetus pareiškėjo reikalavimą dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėse bylose Nr. 2-809-802/2016 ir Nr. A2-1823-494/2016.
Dėl pareiškėjo teiginių apie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų pažeidimą teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl valstybių pareigos teikti teisinę pagalbą civiliniame (ne baudžiamajame) procese, yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 str. 1 d. nėra įtvirtinta valstybių pareiga teikti teisinę pagalbą kiekviename ginče, susijusiame su „civilinėmis teisėmis“. Vis dėlto pagal šią Konvencijos nuostatą valstybei gali kilti pareiga suteikti teisininko pagalbą, kai tokia pagalba neatskiriama nuo veiksmingo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo (žr. 1979 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 punktas). Klausimas, ar teisinės pagalbos teikimas yra būtinas teisingam bylos nagrinėjimui, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečius kiekvieno atvejo faktus ir aplinkybes, ir priklauso, inter alia, nuo to, kokią reikšmę pareiškėjui turi byla, nuo taikytinos teisės ir procedūrų sudėtingumo, nuo pareiškėjo sugebėjimo pačiam veiksmingai save atstovauti ir nuo to, ar įstatyme nustatytas reikalavimas konkrečioje byloje būti atstovaujamam advokato. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, jei ribojimais nepažeidžiama pati šios teisės esmė, jais siekiama teisėto tikslo ir jie yra proporcingi (1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8225/78, 57 punktas).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl civilinių bylų Nr. 2-264-855/2012 ir Nr. 2-85-301/2011 atnaujinimo.
Pagal Lietuvos informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenis nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-264-855/2012 pareiškėjas V. S. buvo pateikęs ieškinį O. K. ir O. M. dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Civilinė byla, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, yra išnagrinėta dviejų instancijų teismuose, sprendimas joje yra įsiteisėjęs. Civilinėje byloje Nr. 2-85-301/2011 pareiškėjas V. S. buvo pateikęs ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam asmeniui M. T. dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu, turtinės bei neturinės žalos atlyginimo priteisimo. Civilinė byla, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, yra išnagrinėta dviejų instancijų teismuose, sprendimas joje yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, teigdamas, kad jog teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo reikalavimo, dėl kurio jis prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, pobūdį, į tai, kad reikalavimas, dėl kurio pareiškėjas prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, yra nesudėtingas tiek teisiniu, tiek faktiniu požiūriu, teismas sprendžia, kad ginčijami Tarnybos sprendimai nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą, atsižvelgiant į išdėstytą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nebuvo neproporcingai ribojantys pareiškėjo teisę kreiptis į teismą ar diskriminuojantis pareiškėją.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju, pripažinus, kad skundžiami Tarnybos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, darytina išvada, kad Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nesant vienos iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo Tarnybai atlyginti žalą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo V. S. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.