Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-16 · Administracinė byla Nr. I-4957-596/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-16
Bylos Nr.
I-4957-596/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02848-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas
Ž. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4957-596/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02848-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Ž. K. skunde prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 120 Eur neturtinės žalos.

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2016 m. spalio 21 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, orumą ir garbę žeminančiomis sąlygomis, kurios žalojo sveikatą, dėl ko patyrė neigiamus išgyvenimus, neturtinę žalą.

Teigia, kad Lukiškių TI-K pažeidė reikalavimą užtikrinti minimalų vienam asmeniui turintį tekti laisvą plotą tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo kamerose, įtvirtintą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), nes kamerose buvo kalinami 3–4 asmenys. Taip pat laisvą plotą kamerose labai mažino jose esantis sanitarinis mazgas (0,56 kv. m), gultai (kiekvienas po 1,33 kv. m), stalas (0,3 kv. m) ir taburetė (0,7 kv. m). Dėl vietos stokos kamerose būdavo ankšta, trūkdavo gaivaus oro, privatumo naudojantis tualetu. Kamerose beveik nebuvo galimybės judėti, dėl ko tekdavo nuolat sėdėti arba gulėti. Dėl vietos stokos nebuvo įrengtas pakankamo dydžio stalas ir pakankamas kiekis taburečių, dėl ko tekdavo valgyti atšalusį maistą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad tualetai buvo ne atskirose patalpose, o gyvenamosiose kamerose. Nors tualetai buvo atitverti nedidele sienele, ji visiškai neužtikrindavo privatumo naudojantis jais. Be to, pro kameros duryse įrengtą langą kamerą nuolat, o taip pat ir pareiškėją, besinaudojantį tualetu, stebėdavo prižiūrėtojai (tiek vyrai, tiek moterys), kurie bet kada galėdavo ir įeiti į kamerą. Tiek pareiškėjui, tiek kitiems kaliniams, naudojantis tualetu, po kamerą pasklisdavo nemalonūs garsai ir kvapai. Kameroje, neturinčioje atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos ir vėdinamai tik per mažai atidaromą langą, nuolat tvyrojo šlapimo ir išmatų tvaikas. Daro išvadą, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto reikalavimo.

Dėl minėtų aplinkybių, susijusių su gyvenamojo ploto trūkumu, atviru sanitariniu mazgu ir ventiliacijos nebuvimu, tarp kameroje buvusių asmenų tvyrojo nuolatinė įtampa, kildavo nesutarimai ir konfliktai, net apsistumdymai. Minėtos aplinkybės taip pat sąlygojo tai, kad pareiškėjas tapo irzlus, nervingas, sunkiai galėjo užmigti ir miegoti.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, natūralios šviesos ir gryno, švaraus oro trūkumo kamerose nekompensavo vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas kiemelyje. Pažymėjo, kad kameroje buvo visi rūkantys asmenys, o kameros vėdinimas per mažą langelį, kuris dėl įstatytų grotų iš abiejų lango pusių, visiškai (iki galo) neatsidarydavo, nebuvo pakankamas tam, kad oras kameroje būtų gaivus. Tuo tarpu trumpas, tik valandos per dieną pasivaikščiojimas lauke, buvo per trumpas.

Nurodo, kad pareiškėjo gyventose kamerose (kuriose tiksliai pareiškėjas neprisimena) dėl ventiliacijos ir vėdinimo sistemų nebuvimo bei netobulumo, ant lubų, sienų, o ypatingai prie sanitarinio mazgo ir prausimosi kriauklės, apie langų rėmus, buvo susiformavęs pelėsis. Be to, daugumoje kamerų ant sienų ir lubų buvo atsilupę dažai, nubyrėjęs tinkas, gultai ir grotos buvo surūdijusios. Tokiu būdu pareiškėjas buvo priverstas gyventi antisanitarinėmis ir sveikatą žalojančiomis sąlygomis, o atsakovės atstovas pažeidė HN 76:2010 56 ir 62 punktų reikalavimus.

Nurodo, kad kamerose nėra įrengtas mechanizmas, sudarantis galimybę iškviesti prižiūrėtoją. Teigia, kad ne kartą buvo momentų, kai pareiškėjui grėsė fizinis smurtas, todėl prižiūrėtoją teko kviesti, daužant į duris. Nurodo, jog jeigu būtų įrengtas iškvietimo signalas ir jis būtų fiksuojamas, pareiškėjui daug kartų būtų pavykę išvengti smurto.

Teigia, kad galimybė vieną kartą per savaitę 15 min. pasinaudoti šiltu vandeniu duše, pareiškėjui kamerose būnant antisanitarinėmis sąlygomis, yra per maža. Pažymi, kad per tą laiką pareiškėjas turėjo spėti ne tik nusiprausti, bet ir išsiskalbti apatinius kasdienio naudojimo rūbus. Atkreipia dėmesį į tai, kad, Lukiškių TI-K nesudarius galimybės išskalbtus drabužius džiovinti, pareiškėjas skalbinius džiovindavo ant gultų, grotų. Nuo skalbinių kameroje būdavo drėgna, lašėdavo vanduo, o nuo surūdijusių grotų drabužiai susigadindavo nepataisomai.

Taip pat nurodo, jog kamerose nebuvo įrengtos spintos krepšiams susidėti, todėl juos laikydavo po gultais ant grindų. Nebuvo uždaromų lentynų produktams susidėti, atvira lentyna buvo pakabinta priešais atvirą sanitarinį mazgą.

Pažymi, kad pavalgius maistą, indus plaudavo šaltu vandeniu be indų plovimo priemonių.

Taip pat žalą kildina iš atsakovės atstovo veiksmų, kuriais pareiškėjas nebuvo supažindintas su aktualiais Lietuvos Respublikos teisės aktais.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, dėl visų aukščiau nurodytų gyvenimo sąlygų ir aplinkybių jis ne tik patyrė nepatogumus, suvaržymus, bet tai pakenkė ir jo dvasinei bei fizinei sveikatai. Dėl Lukiškių TI-K tiesioginių pareigų nevykdymo pareiškėjas patyrė psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, depresiją, smurtą, sumažėjo jo svoris, taip pat sumažėjo pasitikėjimas savimi ir valstybe, kaip teisine demokratine Europos Sąjungos nare, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai. Dėl ilgalaikio (390 parų) nuolatinio neigiamo psichologinio ir fizinio poveikio pareiškėjas negali ramiai miegoti, tapo dirglus, užsidaręs, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, remdamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog pareiškėjui iš atsakovės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 3 120 Eur neturtinės žalos suma (b. l. 1–6).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pateikia teismui duomenis apie pareiškėjo judėjimą, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius bei kameras, kuriose jis buvo laikomas, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Nurodo, jog pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. vasario 20 d., išvyko 2016 m. spalio 21 d. į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją. Teigia, kad 2014 m.: vasario 20–26 d., balandžio 18 d., birželio 10 d., birželio 17–18 d., liepos 15 d., liepos 25 d., rugpjūčio 7–8 d., rugpjūčio 13–14 d., rugsėjo 4 d., rugsėjo 18 d., rugsėjo 24 d., rugsėjo 30 d., spalio 4 d., spalio 6 d., spalio 29–30 d., lapkričio 6–7 d., lapkričio 12 d., lapkričio 20–21 d., lapkričio 26–28 d., gruodžio 11–12 d., gruodžio 15–17 d., gruodžio 23–24 d., gruodžio 28 d.; 2015 m.: sausio 6 d., vasario 11–13 d., vasario 24 d., kovo 4–5 d., kovo 16–20 d., kovo 26 d., spalio 28–30 d.; 2016 m.: spalio 14–16 d., spalio 19–20 d. vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, ji negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl minėtų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymi, kad siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų remonto nurodo, kad jis Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.

Dėl kamerų įrengimo nurodo, jog visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti bei higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Nurodo, jog lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kėdės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m).

Nurodo, kad, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.1 punktu, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Pažymi, kad nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Daro išvadą, jog tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

Nurodo, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra įrengti signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ar priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją, dėl ko dalyje įstaigos kamerų įrengta prižiūrėtojų iškvietimo sistema yra nepataisomai sugedusi. Lukiškių TI-K nuolat vykdomi kamerų remonto darbai bei atliekami naujos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos diegimo darbai. Teigia, kad net ir tuo atveju, kai kamerose, kuriose yra laikomas kalinamasis, esantis signalinis mygtukas prižiūrėtojui iškviesti būtų neveikiantis, minėta faktinė aplinkybė pati savaime nesudarytų pagrindo teigti, jog pareiškėjas dėl to patyrė kokių nors konkrečių neigiamų pasekmių. Pareiškėjo teiginiai, kad kameroje nesant veikiančio signalinio mygtuko prižiūrėtojui iškviesti jis jaučiasi nesaugiai, nes atsitikus kokiam nors įvykiui, jam nebus užtikrinta galimybė operatyviai išsikviesti prižiūrėtoją, yra bendro pobūdžio ir nėra grindžiami konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Pažymi, kad gyvenamąsias kameras kasdien aplanko Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkai, budintis prižiūrėtojas nuolat apžiūri priežiūros posto kameras.

Nurodo, jog kamerose pagal Lietuvos higienos normas yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Atkreipia dėmesį į tai, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose.

Pažymi, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 24 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.

Taip pat nurodo, jog, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m. atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m.

Lukiškių TI-K patalynė išduodama pagal normas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“.

Pagal Lietuvos higienos normą, laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pažymi, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Asmeniniai suimtųjų ir nuteistųjų skalbiniai į skalbyklą priimami, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Paaiškina, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Pagal minėtą įsakymą, pasinaudoti teikiama paslauga suimtieji ir nuteistieji turi galimybę ne rečiau kaip kartą per savaitę, užpildydami prašymą. Planuodamas paslaugą, asmuo turi atsižvelgti į jo esamą asmeninėje sąskaitoje pinigų sumą bei planuojamus maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimus. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną.

Pažymi, kad minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) po panaudojimo yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose. Kiekviename Lukiškių TI-K korpuse yra įrengtos patalpos švaraus minkštojo inventoriaus laikymui, minkštasis inventorius laikomas tam skirtose lentynose.

Nurodo, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K buvo supažindintas su Bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis bei draudimais. Pareiškėjas buvo įspėtas už minėtų teisės aktų pažeidimą. Tai patvirtina jo parašas ant blanko „Supažindinimas“. Pažymi, kad kiekvienoje kameroje yra iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Įstaigos darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus.

Paaiškina, kad suimtieji pasivaikščioti vedami, vadovaujantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, priimtų 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d., 10 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 27 straipsnio 1 dalimi, Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu.

Teigia, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Nurodo, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K turėjo padaryti tam tikras kopijas iš popierine forma laikomų dokumentų, todėl patyrė 5,82 Eur bylos dokumentinės medžiagos (97 A4 formato lapai) rengimo išlaidas, kurias, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prašo priteisti iš pareiškėjo kaip išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (b. l. 46–58).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520556/2017).

Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2016 m. spalio 21 d. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72); EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93).

LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-134/2014; LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. vasario 20 d., 2016 m. spalio 21 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją (b. l. 59–60). Šiuo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2016 m. spalio 21 d., pareiškėjas ne kartą iš Lukiškių TI-K buvo konvojuotas į Marijampolės apskrities areštinę, Kauno tardymo izoliatorių ir atgal į Lukiškių TI-K (b. l. 60). Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2017 m. rugpjūčio 21 d. (spaudas ant skundo), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 20 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtino, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus išgyvenimus (diskomfortą, suvaržymus), dėl ko suprastėjo jo miegas, kankina baimė, depresija, dingo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, todėl teigtina, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2016 m. spalio 21 d., kai pareiškėjas, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis, buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų šiais aspektais: 1) buvo laikomas kamerose, neužtikrinant minimalaus ploto vienam asmeniui; dėl vietos stokos, nebuvo įrengtas pakankamo dydžio stalas ir pakankamas kiekis taburečių, dėl ko tekdavo valgyti atšalusį maistą; 2) sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo juo naudojantis, jame neįrengta atskira oro šalinimo sistema (ventiliacija); 3) per trumpas laiko tarpas, skirtas praleisti gryname ore; 4) kamerose ant lubų, sienų, prie sanitarinio mazgo ir prausimosi kriauklės, apie langų rėmus, buvo susiformavęs pelėsis, atsilupę dažai, nubyrėjęs tinkas, nuo drėgmės gultai ir grotos buvo surūdijusios; 5) kamerose neįrengtas iškvietimo signalas pareigūnams iškviesti; 6) per trumpas laiko tarpas, skirtas pasinaudoti šiltu vandeniu duše; 7) nesudaryta galimybė džiovinti išskalbtus skalbinius; 8) kamerose neįrengtos spintos krepšiams susidėti, nebuvo uždaromų lentynų produktams susidėti, atvira lentyna buvo pakabinta priešais atvirą sanitarinį mazgą; 9) kamerose buvo tik šaltas vanduo, todėl nebuvo galimybės, pavalgius maistą, tinkamai išsiplauti indus; 10) nebuvo supažindintas su aktualiais Lietuvos Respublikos teisės aktais.

Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių kamerų, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų ir nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo į bylą pateiktais įrodymais.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 2 d., nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d., nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 17d., nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. sausio 28 d., nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. balandžio 7 d., nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., nuo 2016 m. spalio 14 d. iki 2016 m. spalio 16 d. ir nuo 2016 m. spalio 19 iki 2016 m. spalio 21 d. kalėjo Lukiškių TI-K (b. l. 59–60).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 76:2010 (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pažymėtina, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12)). Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Čuprakovs prieš Latviją (pareiškimo Nr. 8543/04); EŽTT 2009 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Sulejmanovic prieš Italiją (pareiškimo Nr. 57574/00); EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07); EŽTT 2009 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Gagiu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 63258/00); EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00)), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01)). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį, ir, ją harmonizuodamas, pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti, vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime, be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t. y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas.

Minėtame EŽTT sprendime pateikti paaiškinimai yra reikšmingi, vertinant vieną iš pareiškėjo nurodytų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nepriimtinumą – kamerose, kuriose buvo kalinamas, buvo labai mažai laisvo ploto.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 47–49), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo 2014 m. rugpjūčio 21 d.–2016 m. spalio 21 d. laikotarpį, per kurį pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 213 dienų. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų plotus, asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju, skaičių, sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenis (0,56 kv. m) (b. l. 52), nustatyta, kad 204 dienas pareiškėjas buvo kamerose, kuriose jam tekęs plotas buvo mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas – 3,6 kv. m, t. y. pareiškėjas kartu su dar 1 asmeniu buvo: kameroje Nr. 127, kurios plotas 7,94 kv. m, 2014 m. rugsėjo 4 d., 18 d., 24 d., 30 d., 2014 m. spalio 4 d., 6 d., 29–30 d.; kameroje Nr. 189, kurios plotas 7,86 kv. m, 2014 m. lapkričio 7 d., 12 d., 2015 m. vasario 12–13 d., 24 d., 2015 m. kovo 4–5 d.; kameroje Nr. 180, kurios plotas 7,94 kv. m, 2014 m. lapkričio 21 d., 26–28 d., 2014 m. gruodžio 11–12 d., 15–17 d.; kameroje Nr. 116, kurios plotas 7,49 kv. m, 2014 m. gruodžio 23–24 d., 2015 m. vasario 11 d.; kameroje Nr. 151, kurios plotas 7,48 kv. m, 2014 m. gruodžio 28 d., 2015 m. sausio 6 d.; kameroje Nr. 149, kurios plotas 7,94 kv. m, 2015 m. kovo 17–20 d., 26 d.; kameroje Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m, 2015 m. spalio 28 d.; kameroje Nr. 216, kurios plotas 6,83 kv. m, 2015 m. spalio 31 d.–lapkričio 1 d.; kameroje Nr. 359, kurios plotas 7,80 kv. m, 2016 m. spalio 20 d.; su dar 2 asmenimis pareiškėjas buvo: kameroje Nr. 127 (plotas 7,94 kv. m) 2014 m. rugpjūčio 21 d.–rugsėjo 3 d., rugsėjo 5–17 d., 19–23 d., 25–29 d., 2014 m. spalio 1–3 d., 5 d., 7–28 d., spalio 31 d.–lapkričio 2 d.; kameroje Nr. 112A, kurios plotas 6,34 kv. m, 2014 m. lapkričio 5 d.; kameroje Nr. 189 (plotas 7,86 kv. m) 2014 m. lapkričio 8–11 d., 2015 m. vasario 14–23 d., vasario 25 d.–kovo 3 d., 2015 m. kovo 6–15 d.; kameroje Nr. 180 (plotas 7,94 kv. m) 2014 m. lapkričio 22–25 d., lapkričio 29–gruodžio 10 d., 2014 m. gruodžio 13–14 d.; kameroje Nr. 116 (plotas 7,49 kv. m) 2014 m. gruodžio 25–26 d.; kameroje Nr. 151 (plotas 7,48 kv. m) 2014 m. gruodžio 29 d.–2015 m. sausio 5 d., 2015 m. sausio 7–28 d.; kameroje Nr. 149 (plotas 7,94 kv. m) 2015 m. kovo 21–25 d., kovo 27 d.–balandžio 7 d.; su dar 3 asmenimis pareiškėjas kameroje Nr. 116, kurios plotas 7,49 kv. m, buvo 2014 m. gruodžio 27 d. Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 204 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalus 3,6 kv. m dydis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, matyti, jog 204 dienas vienam asmeniui teko nuo 1,87 kv. m iki 3,46 kv. m kameros ploto, iš jų 166 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 1,87 kv. m iki 2,65 kv. m) asmeninės erdvės.

Vertinant, ar yra veiksniai, kurie šiuo konkrečiu atveju gali paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, atsižvelgtina į kitas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, taip pat į pareiškėjo skunde teismui išdėstytų nusiskundimų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo labai mažai laisvo ploto, jį mažino kamerose esantis sanitarinis mazgas, gultai, kitas inventorius, todėl buvo labai suvaržytas. Atsakovės atstovas į šį pareiškėjo argumentą atsakė bendro pobūdžio teiginiu, kad įstaigos administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę laikomiems asmenims naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcijos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjui pateikus reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, grindžiamą minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimu, pareiga įrodyti konkrečių ploto trūkumo kompensavimo priemonių taikymą (jei tokios priemonės buvo taikomos) tenka atsakovui. Šiuo atveju atsakovės atstovas neįrodė, kad taikė pareiškėjo atžvilgiu tokias priemones. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad LVAT analogiško pobūdžio byloje yra konstatavęs, jog gyvenamosios patalpos minimalaus ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo priemone nelaikytinas teisės kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore užtikrinimas. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo veiksniu gali būti pripažintas suteikimas suimtajam galimybių būti gryname ore ilgesnį, nei numatytas minimalus pagal įstatymą kasdieninio buvimo gryname ore laikas, ir kitos priemonės, kurias tardymo izoliatoriaus administracija taiko, sudarydama galimybes nebūti iki miegui skirto laiko gyvenamojoje patalpoje (LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K 204 laikymo kamerose dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 3,6 kv. m) pagal nacionalinę teisę (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.), t. y. pripažintini valdžios institucijos neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, o atsižvelgus į tai, kad didžiąją minėto laikotarpio, kuris nėra epizodinis, dalį (166 dienas: 2014 m. rugpjūčio 21 d.–rugsėjo 3 d., rugsėjo 5–17 d., 19–23 d., 25–29 d., 2014 m. spalio 1–3 d., 5 d., 7–28 d., spalio 31 d.–lapkričio 2 d., lapkričio 5 d., 8–11 d., 22–25 d., lapkričio 29 d.–gruodžio 10 d., gruodžio 13–14 d., 25–27 d., 2014 m. gruodžio 29 d.–2015 m. sausio 5 d., sausio 7–28 d., vasario 14–23 d., vasario 25 d.–kovo 3 d., m. kovo 6–15 d., 21–25 d., kovo 27 d.–balandžio 7 d.) pareiškėjui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 1,87 kv. m iki 2,65 kv. m) ir byloje nesant įrodymų, kad šis ribojimas buvo kompensuotas kokiomis nors adekvačiomis priemonėmis, yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju teisiškai nereikšmingi, sprendžiant klausimą dėl atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo, nes pagal EŽTT jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96)). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 63955/00)).

Analizuotu aspektu pažymėtina, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti, stalas buvo per mažas, nebuvo reikiamo skaičiaus taburečių, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą, yra susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas jo privatumas, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai – nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atkreiptinas dėmesys į HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali matyti suimtąjį (nuteistąjį), besinaudojantį sanitariniu mazgu. Tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir LVAT (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017 ir kt.). Taigi sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Atsakovės atstovo atsiliepimo argumentai, kad šiuo metu atitinkamose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose yra įrengtos užuolaidos, kurios artimiausiu metu bus įrengtos visose sanitarinių mazgų patalpose, yra teisiškai nereikšmingi, nes analizuotinas laikotarpis yra 2014 m. rugpjūčio 21 d.–2016 m. spalio 21 d. ir būtent su šiuo laikotarpiu susijusias teisiškai reikšmingas aplinkybes privalėjo pateikti atstovas.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis per trumpą laiko tarpą praleisdavo gryname ore, pažymėtina, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems kasdien suteikiama teisė į ne mažiau kaip vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 2 d.). Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (Bausmių vykdymo kodekso 103 str. 2 d.). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo leista ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl konstatuotina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Pareiškėjas skunde tvirtino, jog kamerose ant sienų ir lubų, prie sanitarinio mazgo ir prausimosi kriauklės, apie langų rėmus, veisėsi pelėsis, buvo atsilupę dažai, nubyrėjęs tinkas, nuo drėgmės gultai ir grotos buvo surūdijusios.

HN 76:2010 24 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 p.). Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.).

HN 134:2015 nustatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).

Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 70–144), nenustatyta, kad ginčui aktualiu 2014 m. rugpjūčio 21 d.–2016 m. spalio 21 d. laikotarpiu kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklė neatitiko minėtų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimų. Priešingai, iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-2189 matyti, jog 2014 m. spalio 28 d.–lapkričio 3 d. atlikus, be kita ko, kameros Nr. 124, kurioje pareiškėjas kalėjo 2014 m. lapkričio 20 d., patikrinimą, pelėsių požymių ant sienų ir lubų vizualiai nenustatyta, tai atitiko HN 76:2010 56 punkto reikalavimą; kameros vėdinimas užtikrinamas per atidaromus langus, tai atitiko HN 76:2010 24 punktą; lubų ir grindų paviršius yra tinkamas lengvam valymui, tai atitiko HN 76:2010 28 punktą (b. l. 86–89). 2014 m. gruodžio 11–18 d. atlikus patikrinimą kameroje Nr. 112A, kurioje pareiškėjas kalėjo 2014 m. lapkričio 5 d., nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus; vėdinimas užtikrinamas per atidaromus langus, tikrinimo metu langai buvo sandarūs (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktas Nr. 13 (13.3)-PA-2580 (b. l. 103–104)). 2015 m. gegužės 22 d.–birželio 18 d. atlikus kameros Nr. 216, kurioje pareiškėjas kalėjo 2015 m. spalio 31 d.–lapkričio 1 d., patikrinimą, nustatyta, jog sienų paviršiai lygūs, tinkami lengvam valymui ir dezinfekcijai, tai atitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimą (Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 19 d. patikrinimo aktas Nr. 13 (13.3)-PA-1555 (b. l. 125–126)). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 18 d. patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-433 matyti, jog 2016 m. kovo 9–kovo 16 d. atlikus kameros Nr. 120, kurioje pareiškėjas kalėjo 2016 m. spalio 19 d., patikrinimą, nustatyta, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus; kamerą galima išvėdinti per atidaromus langus, tai atitiko HN 134:2015 17 punktą (b. l. 135–137). 2016 m. liepos 5–15 d. atlikus kameros Nr. 359, kurioje pareiškėjas kalėjo 2016 m. spalio 20 d., patikrinimą, nustatyta, kad ant sienų ir lubų pelėsio požymių vizualiai nenustatyta, tai atitiko HN 134:2015 39 punktą; santykinė oro drėgmė atitiko HN 134:2015 16 punktą (b. l. 141–142).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjui pakankamai nekonkretizavus nusiskundimų dėl antisanitarinių sąlygų (drėgna, ant sienų ir lubų veisėsi pelėsis, kameros netinkamai vėdinamos), nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos). Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Minėta, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl drėgmės, pelėsio, kitų sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas, ištyrimo. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad kamerose buvo drėgna, dėl ko rūdijo gultai ir grotos, ant sienų ir lubų veisėsi pelėsis, tačiau šių aplinkybių, t. y. kada ir kokiose kamerose galimai buvo tam tikro jo nurodomo pobūdžio pažeidimai, nedetalizavo. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiami argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo įrengtas mechanizmas pareigūnams iškviesti, todėl jis, norėdamas išsikvieti pagalbą, turėdavo daužyti duris.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, be kita ko, aliarminis iškvietimas. Atsakovės atstovas nurodė, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra įrengti signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ar priežiūros poste budintį pareigūną, pažymėdamas, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Pareiškėjui nepateikus konkrečių duomenų, kurioje kameroje nebuvo signalizacijos mygtuko, kada jam nepavyko išsikviesti pareigūno ir dėl to kilo pavojus jo saugumui ar grėsmė sveikatai, nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Dėl pareiškėjo argumento, kad laikas, skirtas pasinaudoti šiltu vandeniu duše, buvo per trumpas, pažymėtina, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. HN 76:2010 68 punkte įtvirtina, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal HN 134:2015 44 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, prausimasis duše organizuojamas, vadovaujantis 2010 m. kovo 4 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-40 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo nuostatomis, remiantis kuriomis Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę iki 15 min. prausti visą kūną po šiltu dušu, todėl konstatuotina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Pareiškėjas teigė, jog jam buvo nesudaryta galimybė džiovinti išskalbtus skalbinius. HN 76:2010 64 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pagal HN 134:2015 24 punktą, laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje, o 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtus apatinius drabužius, kurie iš skalbyklos grąžinami tą pačią dieną sausi.

Pareiškėjas neginčijo, kad Lukiškių TI-K nevykdė nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl itin abstraktus jo teiginys dėl teisių pažeidimo, siekiant džiovinti išsiskalbtus drabužius, negali suponuoti išvados, kad atsakovės atstovas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų bei nuteistųjų teisę pasinaudoti drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugomis.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose neįrengtos spintos krepšiams susidėti, nebuvo uždaromų lentynų produktams susidėti, atvira lentyna buvo pakabinta priešais atvirą sanitarinį mazgą, nurodytina, jog Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad kameroje po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti (14.6 p.), turi būti įrengta viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 p.), spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 p.). Iš pateiktų Taisyklių nuostatų matyti, kad jose nėra imperatyviai nustatyta, jog po lova turi būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, taip pat imperatyviai neįtvirtinta, kurioje gyvenamosios kameros vietoje turi būti įrengta spintelė arba lentyna maisto produktams sudėti. Spintelės arba lentynos įrengiamos priklausomai nuo kameroje esančios laisvos vietos. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog atsakovės atstovas pažeidė pareiškėjo teises, įrengdamas spintelę (lentyną) maisto produktams laikyti, ir po lova neįrengdamas dėžės asmeniniams daiktams sudėti.

Aplinkybė, jog kamerose buvo tik šaltas vanduo, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ar neveikimo. Ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė prievolės įstaigai įrengti karšto vandens tiekimo sistemą gyvenamosiose kamerose. HN 76:2010 21 punkte nustatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Pagal HN 76:2010 27 punktą, sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. HN 134:2015 18 punkte nurodyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

Pareiškėjo teigimu, jis nebuvo supažindintas su aktualiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Laisvės atėmimo bausmę vykdančių institucijų prievolė nuteistuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais yra įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekso 54 straipsnio 3 dalyje (areštinių vidaus tvarka) ir 116 straipsnyje (pataisos įstaigų vidaus tvarka). Pažymėtina, jog ši prievolė neturi būti aiškinama kaip apimanti pareigą suimtuosius (nuteistuosius) supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie suimtajam (nuteistajam) galbūt kada nors bus aktualūs. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, buvo supažindintas su Bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, dienotvarke, vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis, taip pat draudimais, buvo įspėtas už minėtų teisės aktų pažeidimą ir tai patvirtina jo parašas, esantis ant blanko „Supažindinimas“ (b. l. 56). Tačiau atsakovės atstovas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad pareiškėjas pasirašė ant blanko „Supažindinimas“, nors teismas 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atsakovės atstovą buvo įpareigojęs pateikti visą su ginču susijusią medžiagą, inter alia (lot. be kita ko), ir susijusią su pareiškėjo supažindinimu su atitinkamais teisės aktais (b. l. 10–11). Teismas, atsižvelgęs į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017), sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovo atstovas veikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu laikytini pagrįstais.

Pareiškėjo vertinimu, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pareiškėjui kalint perpildytose kamerose, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu nebuvimo, tinkamų gyvenimo sąlygų neužtikrinimo, jis patyrė fizinius skausmus ir emocinius sutrikimus, sumažėjo jo bendravimo galimybė, socialiniai įgūdžiai, pasitikėjimas savimi, kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertina 3 120 Eur suma.

Į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija paneigia pareiškėjo teiginius, kad dėl Lukiškių TI-K tiesioginių pareigų nevykdymo jis patyrė psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, depresiją, jam pablogėjo sveikata, pasidarė dirglus (b. l. 15–45). Iš byloje esančio asmens sveikatos istorijos įrašo, matyti, jog pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į medikus dėl sutrikusio miego, teigdamas, kad jis nervinasi dėl bylos. Gydytojas nurodė, jog psichozės, depresijos požymiai nestebimi, suicidinių minčių neišsako, nuotaika lygi (b. l. 40). 2015 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas taip pat kreipėsi į medikus, skųsdamasis nemiga (b. l. 41). Pažymėtina, jog minėtais kreipimosi į medikus laikotarpiais pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo. Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų apie psichologinės būklės blogėjimą bei duomenų, kad patyrė kitus neigiamus potyrius, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra nepagrįsti ir nesusieti su konkrečiais atsakovės atstovo veiksmais.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012; LVAT 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017 ir kt.).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 204 dienos, į tai, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas nebuvo supažindintas su aktualiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K, kuriame pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. iki 2016 m. spalio 21 d.) iš viso praleido 213 dienų, pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 1 800 Eur neturtinės žalos dydis.

Atsakovės atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, jame pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 5,82 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pagal Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 str. 1 d. 3 p.). LVAT savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, taip pat yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-904/2013; LVAT 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2170-520/2015).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 5,82 Eur sumą. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.

Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remdamasis Tvarka, kuri numato išlaidų už dokumentų kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atstovas realiai patyrė 5,82 Eur išlaidas už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas dokumentų kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Tvarkos 3 p.), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, grįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui Ž. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 800 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų) neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė