- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-12
- Bylos Nr.
- 2A-701-254/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-05473-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Žibutė Budžienė, Dalė Burdulienė (pran.)
- Atsakovas
- A. Z.
- Ieškovas
- R. K.
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė), Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (pranešėja), rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovui A. Z. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo A. Z. 10 000 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovui A. Z. 2008 m. rugpjūčio mėn. paskolino 10 000 Lt jo verslo pradžiai. Nors rašytinė paskolos sutartis sudaryta nebuvo, tačiau ieškovas pervedė atsakovui penkiais mokėjimo pavedimais 2008 m. rugpjūčio 11, 12 ir 13 dienomis po 2 000 Lt. 2011-01-07 finansine pretenzija ieškovas pareikalavo atsakovo skolą grąžinti nedelsiant, tačiau skolininkas reikalavimo nepaisė ir paskolos negrąžino.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo A. Z. ieškovui R. K. 10 000,00 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2011-04-12) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 800,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad byloje esantys AB „SEB bankas“ mokėjimų nurodymai neginčytinai įrodo, jog ieškovas pervedė atsakovui 10 000,00 Lt sumą. Teismas pažymėjo, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu. Vis dėlto teismas įvertino ir atsižvelgė į tai, kad atsakovas, teigdamas, kad jam dalimis pervesta pinigų suma buvo grąžinta kaip atsakovo ieškovui suteikta 10 000,00 Lt paskola, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, liudijančių, kad jis su ieškovu būtų sudaręs paskolos sutartį ir perdavė jam 10 000,00 Lt sumą, kuomet paskolos teisiniuose santykiuose svarbu ne tik rašytinio susitarimo buvimas, bet pinigų perdavimo aktas. Atsakovas neginčijo fakto, kad iš ieškovo gavo 10 000,00 Lt, tačiau neigė, kad tai buvo jam suteikta paskola. Jis taip pat neįrodė savo teiginių nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais, kad pats paskolino pinigus, nors kaip protingas ir apdairus asmuo, ieškovui grąžinus paskolą, turėjo išsaugoti tai patvirtinančių dokumentų nuorašus.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. Z. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-0 sprendimą ir ieškovo R. K. ieškinį atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pavedimais ieškovas ne suteikė apeliantui 10 000,00 Lt paskolą, bet grąžino jam suteiktą paskolą. Bankinių pavedimų paskirties lauke nurodyta „pervedimas į sąskaitą“ savaime neįrodo ieškovo valios perduoti pinigų sumą kaip paskolą atsakovui bei atsakovo valios gauti šią sumą ir grąžinti ieškovui, t. y. mokėjimo nurodymas patvirtina tik pinigų pervedimo ir gavimo faktą, bet CK 6.871 straipsnio prasme nepatvirtina šalių paskolos sutarties sudarymo fakto. Teismas, spręsdamas apie ginčo šalių santykius nepilnai įvertino bylos faktines aplinkybes, neišsiaiškino tikrųjų šio sandorio šalių ketinimų, nevertino ir neanalizavo faktinių šalių santykių buvusių iki pinigų pervedimo ir neginčijamai nustatęs tik pinigų pervedimo faktą, nepagrįstai konstatavo, kad būtent ieškovas atsakovui suteikė paskolą. 2008 m. pavasarį šalys buvo pasirašę paskolos raštelį, kad ieškovas R. K. yra skolingas atsakovui A. Z. 10 000,00 Lt. Šį raštelį atsakovas atidavė ieškovui, kai šis grąžino jam visą paskolintą sumą. Atsakovas pinigus grąžinti prašė visus iškart, tačiau ieškovas dėl sąskaitos apribojimų to padaryti negalėjo. Paskolos raštelio kopijos apeliantas nepasidarė, nes šalys yra pusbroliai, todėl ieškovu pasitikėjo. Be to, buvo sutarta, kad paskolos raštelis bus grąžintas ieškovui grąžinus paskolą, todėl atlikus dalinius mokėjimus ieškovas nereikalavo įforminti pakvitavimo. Teismas neatsižvelgė į atsakovo prašymą išreikalauti iš ieškovo minėtą paskolos raštelį, ir taip netinkamai įgyvendino CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą diskrecijos teisę bei neteisėtai neapklausė liudytojų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovo atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas neįrodė, jog būtent atsakovas paskolino ieškovui 10 000,00 Lt, o ne atvirkščiai. Be to, apeliantas teigė, kad ieškovas ne tik turėjo grąžinti paskolintus 10 000,00 Lt, tačiau ir 500,00 Lt palūkanų, kurių ieškovas taip ir nesumokėjo. Esant tokiai situacijai, atsakovas neturėjo realaus teisinio pagrindo grąžinti ieškovui paskolos raštelį. Skolos raštelio grąžinimu sandorio šalys galėjo užbaigti paskolos grąžinimo operaciją, kai kitokia forma – pakvitavimu ar pavedimu – ji nėra įforminama, tačiau tai nėra veiksmas, kuris turėjo būti įvykdytas pagal teisės reikalavimus. Menami piniginis atsiskaitymas ir skolos lapelio grąžinimas negalėjo vykti tuo pačiu metu, atsižvelgiant į kilusius tarpusavio santykių nesklandumus, dėl ko mažai tikėtina, kad atsakovas būtų atidavęs paskolos raštelį nepasilikdamas jo kopijos sau. Teismo atsisakymas apklausti liudytojus ir remtis jų parodymais yra pagrįstas, nes apeliantas neįrodė paskolos raštelį esant pasirašytą. Teismas taip pat negalėjo šio raštelio išreikalauti iš ieškovo, nes tokio raštelio tiesiog nebuvo. Aplinkybę, kad ieškovas tinkamai išreiškė valią perduoti ginčo pinigų sumą kaip paskolą apeliantui patvirtina pinigų perdavimo faktas. Ieškovas neturi papildomai įrodinėti skolininko valios gauti pinigus ir vėliau juos grąžinti. Apelianto valią gauti ginčo pinigų sumą įrodo pinigų sumos priėmimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Civilinio kodekso 320 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrino, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, todėl netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, be pagrindo ieškovą laikė kreditoriumi, o atsakovą skolininku, kuomet paskolą suteikė atsakovas ieškovui, o pastarasis ją grąžino bankiniais pavedimais. Be to nurodė, kad teismas nepagrįstai neleido atsakovui remtis liudininkų parodymais, kuomet rašytinis įrodymas apie jo suteiktą paskolą buvo grąžintas ieškovui, o šis, būdamas giminaitis tokias aplinkybes neigė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje pateiktą paskolos sutarties sampratą paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Taip pat teisingai aiškino CK 6.871 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai buvo nustatyta, kad šalys rašytinės paskolos sutarties nesudarė, todėl kartu prisiėmė riziką dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Zalubaitis v. K. Žiogevičius, bylos Nr. 3K-3-187/2008). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė teisminę praktiką, pagal kurią esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą, nes tik esant šioms sąlygoms, pripažįstama, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. Lebrikas v. B. Vilas, bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. Uspaskich v. D. Ramanauskienė, bylos Nr. 3K-3-107/2011). Tačiau kolegija sprendžia, kad nagrinėjant šalių ginčą į pirmiau paminėtą teisminę praktiką dėl paskolos sąvokos (jos esminių sąlygų) nebuvo atsižvelgta (CPK 4 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pinigų skolinimo atsakovui faktui įrodyti ieškovas pateikė penkis mokėjimo nurodymus, kuriais pervedė į atsakovo banko sąskaitą iš viso 10 000 Lt. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad atsakovas pripažįsta, jog gavo ieškovo nurodytus pinigus, tačiau neigia, kad gavo juos kaip paskolą. Priešingai, jis nurodo, kad tokiu būdu ieškovas jam grąžino paskolą. Mokėjimo nurodymuose mokėjimo paskirtis buvo nurodyta „Pervedimas į sąskaitą“. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl pinigų pervedimo veiksmo teisinio kvalifikavimo, yra nurodyta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. Kuršinas v. R. Kobenkovas, bylos Nr. 3K-3-235/2009). Apeliantas nurodė, kad nepagrįstai buvo atmestas jo prašymas apklausti liudytoją N. Z., kuris būtų patvirtinęs šalių santykių pobūdį. Ieškovas taip pat prašė apklausti liudytoją R. K., kuri žinojo faktines šalių sutarties aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymą apklausti jo liudytoją N. Z., kadangi negalėjo išsiųsti teismo šaukimo, nes atsakovo prašyme nebuvo nurodytas liudytojo adresas (b.l. 70), kuomet tokį prašymą atsakovas buvo pareiškęs triplike (b.l. 45). Ieškovas atsisakė savo liudytojos apklausos, kad nebūtų pažeistas šalių procesinis lygiateisiškumas, atmetus atsakovo prašymą apklausti jo liudytoją (CPK 17 straipsnis). Kolegija sprendžia, kad nuspręsdamas neapklausti šalių liudytojų teismo posėdžio protokole nurodytais motyvais, teismas užtikrino šalių procesinį lygiateisiškumą, tačiau neužtikrino rungimosi principo (CPK 12 straipsnis), kuris ir buvo pagrindu atmesti atsakovo atsikirtimus. Apeliantas pagrįstai nurodė, kad šiuo atveju teismas turėjo spręsti dėl įrodinėjimo priemonių ieškiniui įrodyti leistinumo pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatas, juolab, kad nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, bet pinigų pervedimo faktas buvo grindžiamas rašytiniu įrodymu, šalis sieja giminystės santykiai, o ieškovas turėjo įrodyti vieną iš paskolos sutarties esminių sąlygų – atsakovo įsipareigojimą grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Šios sąlygos teismas byloje nenustatinėjo, nors esminis klausimas byloje buvo nustatyti kokie teisiniai santykiai siejo šalis, kas yra skolininkas, o kas kreditorius, kuomet tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad netinkami teismo veiksmai įrodinėjimo procese (CPK 179 straipsnis) neleido atskleisti bylos esmės, t.y. nustatyti ar pinigų pervedimas į atsakovo sąskaitą pagrindžia šalių paskolinius santykius ir ar atsakovas įsipareigojo jam pervestus pinigus grąžinti ieškovui. Pagal byloje esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, tame tarpe, ir dėl toliau sekančių argumentų (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje pats abejojo ar byloje bus įrodytas sutartinis pinigų sumokėjimo pagrindas, todėl savo reikalavimą grindė ir kitu savarankišku pagrindu, kad atsakovas be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjo jo sąskaita (b.l. 4). Kolegija pažymi, kad ieškovas atsakovui pareikštą materialųjį teisinį reikalavimą gali grįsti ne vienu, bet keliais skirtingais pagrindais. Tokiu atveju teismui, nagrinėjančiam bylą, tenka pareiga kiekvieną iš nurodytų pagrindų tirti bei vertinti pateiktų įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visiškai netyrė ir nevertino vieno iš ieškinio pagrindų, todėl pripažinti skundžiamą teismo sprendimą atitinkančiu CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus negalima (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.