Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-05-27 · Civilinė byla Nr. 2A-823-340/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-06-20Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-05-27Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-27
Bylos Nr.
2A-823-340/2015
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-00576-2014-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
R. L., D. L.
Atsakovas
N. N.
Kategorijos
  • 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-823-340/2015Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00576-2014-7Procesinio sprendimo kategorija: 30.2.; 30.9.1.; 121.14.; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, J. Š. ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. L. ir D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. L. ir D. L. ieškinį atsakovei N. N. ir atsakovės N. N. priešieškinį ieškovams R. L. ir D. L. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai D. L. ir R. L. prašė atidalinti ieškovams ir atsakovei N. N. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-2685-5218), esantį Vilniaus r. Nemenčinėlės k. Vasaros 5-oji g. 12, iš bendrosios dalinės nuosavybės, R. L. priteisiant žemės sklypą natūra, D. L. iš R. L. priteisiant 20625 Lt kompensaciją, o N. N. iš R. L. priteisiant 13750 Lt kompensaciją; sprendimą dalyje dėl kompensacijų priteisimo prašė atidėti vieneriems metams. Paaiškino, kad ginčo žemės sklypą (55000 Lt vertės) kartu su atsakove paveldėjo pagal įstatymą po ieškovų tėvo bei atsakovės vyro R. L. mirties 2003-04-06. Ieškovams priklauso po 3/8 dalis sklypo, o atsakovei – ¼ dalis sklypo. Faktiškai žemės sklypą bei jame esantį statinį valdo ir naudojasi N. N., kuri nesutinka geruoju išspręsti su sklypo naudojimu susijusius klausimus. Žemės sklypas yra nedidelis – 6 arų, jame yra pastatytas, tačiau neįregistruotas statinys, todėl sklypas negali būti padalintas natūra ar naudojamas bendrai visų bendraturčių, ir atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, priteisiant visą sklypą natūra vienam iš bendraturčių, o kitiems – pinigines kompensacijas, yra tinkamiausias sprendimas. Ieškovui R. L. priklauso didesnė sklypo dalis, kito nekilnojamojo turto, išskyrus butą Vilniuje, ieškovas neturi. Ieškovas D. L. nepageidavo sklypo natūra ir sutiko gauti kompensaciją, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-12335-466/2013 tarp tų pačių šalių siekia kito po tėvo mirties paveldėto bendraturčių turto – buto, esančio Tuskulėnų g. 19-33, Vilniuje, priteisimo jam natūra, ir ieškovai galėtų taikyti vienas kito atžvilgiu piniginių reikalavimų įskaitymą. Atsakovei žemės sklypas nereikalingas, nes yra apleistas, sklype pastatytas statinys netinkamas gyventi.

Teismo posėdžio metu ieškovas R. L. atsisakė nuo reikalavimo atidėti sprendimo vykdymą dalyje dėl kompensacijų atsakovams priteisimo vieneriems metams.

Atsiliepimas

Atsakovė N. N. prašė ieškinį atmesti ir pareiškė priešieškinį, kuriame prašė atidalinti ieškovams ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-2685-5218), esantį Vilniaus r. Nemenčinėlės k. Vasaros 5-oji g. 12, iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant žemės sklypą natūra jai, o ieškovams D. L. iš R. L. priteisiant iš atsakovės po 20625 Lt kompensacijos; sprendimą dalyje dėl kompensacijų priteisimo atidėti vieneriems metams. Paaiškino, kad sklypas jai svarbus kaip brangus prisiminimas, nes su ieškovų tėvu ir savo sutuoktiniu R. L. bendrai (tiek iki santuokos, tiek po santuokos) pragyveno 20 metų, per kuriuos daug laiko leido būtent ginčo sklype. Iš bendrų sutuoktinių lėšų ginčo sklype buvo užbaigtas statyti namelis, kuris kol kas nėra tinkamai įregistruotas. Atsakovė pasiruošusi sutvarkyti sklypą, pabaigti įrenginėti sodo namelį. Ginčo sklypą per visą laikotarpį po vyro mirties prižiūri ir išlaiko vien tik atsakovė. Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla dėl jos mirusio vyro brolio V. L. pripažinimo neveiksniu ir globos nustatymo, kurio globėja siekia tapti atsakovė. Todėl sklypas reikalingas, kad neįgalus brolis galėtų leisti laiką ir ilsėtis gryname ore, nes kitos tokios vietos atsakovė neturi. Atsakovė yra finansiškai pajėgi išmokėti ieškovams piniginę kompensaciją, nes turi kito turto, pinigus planuoja gauti pardavusi jai priklausančią dalį buto, esančio Tuskulėnų g. 19-33, Vilniuje, ar butą ir 118/1000 dalį pastogės, esančius Balstogės g. 8-6, Vilniuje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu priėmė ieškovo R. L. dalies ieškinio atsisakymą ir civilinę bylą pagal ieškovų R. L. ir D. L. ieškinį atsakovei N. N. dalyje dėl ieškovo R. L. reikalavimo atidėti teismo sprendimo vykdymą dalyje dėl kompensacijų ieškovui D. L. ir atsakovei N. N. priteisimo nutraukė; ieškovų R. L. ir D. L. ieškinį atsakovei N. N. atmetė; atsakovės N. N. priešieškinį ieškovams R. L. ir D. L. tenkino iš dalies: atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės R. L., D. L. ir N. N. priklausančias dalis žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-2685-5218), esančio Vilniaus r. Nemenčinėlės k. Vasaros 5-oji g. 12, ir priteisė šį žemės sklypą natūra nuosavybės teise atsakovei N. N., o ieškovams R. L. ir D. L. priteisė iš atsakovės N. N. po 20625 Lt kiekvienam kompensacijos; atidėjo teismo sprendimo vykdymą dalyje dėl kompensacijos ieškovams R. L. ir D. L. priteisimo iš atsakovės N. N. 3 mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; likusioje dalyje atsakovės N. N. priešieškinį atmetė.

Įvertinęs kiekvieno iš bendraturčių valią, jų interesus, žemės sklypo poreikį atidalijamam daiktui, teisinį bei asmeninį (psichologinį) ryšį su daiktu, finansines galimybes išmokėti pinigines kompensacijas kitiems bendraturčiams, kitas reikšmingas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis proporcingumo, bendraturčių interesų pusiausvyros, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais teismas sprendė, jog ginčo žemės sklypas natūra turėtų būti priteistas atsakovei N. N., o ieškovams – R. L. bei D. L. priteistos atitinkamos piniginės kompensacijos. Nors ieškovui R. L. priklausanti žemės sklypo dalis (3/8 dalis arba 2,25 aro) yra kiek didesnė, nei atsakovei priklausanti dalis (1/4 dalis arba 1,5 aro), tačiau ši aplinkybė nėra pagrindu priteisti turtą natūra būtent ieškovui, kadangi bendras žemės sklypo plotas yra tik 6 arai, ir bendraturčių turimas nuosavybės teise plotas skiriasi labai nežymiai – tik 0,75 aro. Nors šalys paaiškino ir sutiko, liudytojos V. A. (turinti žemės sklypą kaimynystėje), V. M. (ieškovo R. L. motina ir buvusi palikėjo R. L. sutuoktinė) parodė bei Turto vertinimo ataskaitoje esančios nuotraukos patvirtino, jog po V. L. mirties žemės sklypas buvo ir iki šiol yra pakankamai apleistas, neprižiūrimas, netvarkomas, apaugęs, prišiukšlintas, tačiau teismas sprendė, jog ši subjektyviai vertintina aplinkybė, bendraturčio (bendraturčių) naudojimosi jam priklausančiu daiktu intensyvumas, būdas, rūpestingumas ar apsisprendimas nesinaudoti turtu ir pan., taip pat negali būti vertinamas vieno ar kito bendraturčio naudai ar nenaudai. Iki palikėjo R. L. mirties būtent atsakovė N. N. labai daug metų, iš esmės nuo bendro gyvenimo su R. L. pradžios iki vyro mirties kartu su sutuoktiniu nuolat leisdavo laiką šiame žemės sklype, kuris R. L. buvo skirtas 1979 m., sklypą prižiūrėjo ir puoselėjo, jame sodindavo ir augindavo daržoves, gėles, medžius, krūmus, šienavo, leisdavo vasaras pastatytame, tačiau Nekilnojamojo turto registre neįregistruotame statinyje, švęsdavo šventes ir pan., ką patvirtino atsakovės N. N. paaiškinimai, liudytojos M. V. ir V. A. parodymai, atsakovės pateiktos nuotraukos, o taip pat ir ieškovų paaiškinimai. Teismas nurodė, jog šios aplinkybės bei įrodymai taip pat patvirtina aplinkybę, jog ginčo žemės sklypas atsakovei yra emociškai svarbus, kaip bendro gyvenimo su sutuoktiniu prisiminimas, t. y. sklypas turi atsakovei didelę asmeniniais ryšiais pagrįstą vertę – didesnę, nei ieškovui R. L., kuris tik kartais apsilankydavo sklype, jokių rimtesnių darbo, laiko, finansinių sąnaudų, susijusių su šiuo sklypu, nepatyrė. Nors šalys bei liudytojai V. M. bei V. A. pateikė nevienodus ir prieštaringus paaiškinimus ir parodymus dėl sklype esančio statinio statybos ir finansinių investicijų, tačiau šalys sutiko, jog atsakovei N. N. ir R. L. gyvenant kartu statinys buvo remontuojamas, daryti jo tvarkymo darbai. Teismas nurodė, jog kadangi, byloje nėra duomenų apie statinio kadastrinių matavimų buvimą, jo vertę, statinys nėra įregistruotas registre nuosavybės teise niekieno vardu, todėl klausimas dėl nuosavybės teisių į statinį šioje byloje negali būti sprendžiamas, o gali būti vertinamas tik paties statinio buvimo sklype, naudojimosi šiuo statiniu faktas. Atkreipė dėmesį, jog per visus daugiau negu 10 metų nuo palikėjo R. L. mirties išimtinai atsakovė išlaikė visą žemės sklypą – mokėjo visus su žemės sklypu susijusius mokesčius.

Teismas, vertindamas dabartinį ginčo turto poreikį kiekvienam iš bendraturčių, sprendė, jog jis yra apylygis, kadangi kitų žemės sklypų nei ieškovas R. L., nei atsakovė N. N. neturi, abi šalys pasiruošusios sutvarkyti sklypą ir norėtų leisti laiką bei ilsėtis šiame sklype. Nors atsakovė nurodė, kad sklypas jai labiau reikalingas, nes ji siekia globoti savo mirusio sutuoktinio brolį V. L., dėl kurio neveiksnumo Vilniaus rajono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-223-860/2014, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikta, kadangi minėta byla yra neišnagrinėta bei yra inicijuota ne atsakovės, o Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Socialinės rūpybos skyriaus, kurio pareiškime globėju nėra prašoma paskirti konkretaus asmens. Teismas taip pat nenustatė esminių ir ženklių ieškovo R. L. ir atsakovės N. N. turtinės padėties skirtumų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog ieškovas R. L. būtų labiau finansiškai pajėgus ir turėtų daugiau finansinių galimybių išmokėti piniginę kompensaciją kitiems bendraturčiams, negu atsakovė N. N., ar atvirkščiai, jog vienas ar kitas neturėtų galimybės išmokėti ją kitiems bendraturčiams. Ieškovo R. L. argumentas, jog jo prievolė sumokėti kitam bendraturčiui D. L. piniginę kompensaciją galėtų būti įskaityta į D. L. prievolę sumokėti jam kompensaciją už butą, esantį Tuskulėnų g. 19-33, Vilniuje, vertintas kritiškai, nes toks pats įskaitymas galėtų būti taikomas ir tarp D. L. bei N. N. ieškovui D. L. galimo palankaus teismo sprendimo Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-12335-466/2013 atveju, kurioje ginčas dėl buto kol kas neišspręstas.

Teismas sprendimo įvykdymą dalyje dėl kompensacijų ieškovams priteisimo išdėstė 3 mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Nustatė, jog atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso butas ir 118/1000 dalis pastogės, esantys Vilniuje, Balstogės g. 8-6, kurį atsakovė nurodė realizuosianti norėdama išsaugoti žemės sklypą, turto realizavimas bei paskolos gavimas objektyviai gali užimti tam tikrą laiką, iš atsakovės priteista ieškovams bendra suma (41250 Lt) yra pakankamai didelė fiziniam asmeniui. Nurodė, jog atidėjimas dar ilgesniam laikui neatitiktų teisingumo ir protingumo principų bei ieškovų interesų, kadangi palikėjas mirė prieš daugiau nei 10 metų, atsakovė palikimą priėmė, todėl jai buvo žinoma apie palikimą sudarantį turtą ir kitus įpėdinius bei tai, jog reikės spręsti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe klausimą, juo labiau, kad dar 2013 m. vasarį ieškovai kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl kito po R. L. mirties paveldėto buto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Todėl toks laikas vertintas kaip daugiau negu pakankamas atsakovei savo pozicijai suformuoti ir atitinkamiems veiksmams jai įgyvendinti imtis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai D. L. ir R. L. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės R. L., D. L. ir N. N. priklausančias dalis žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-2685-5218), esančio Vilniaus r. Nemenčinėlės k. Vasaros 5-oji g. 12, ir priteisti šį žemės sklypą natūra nuosavybės teise R. L., o D. L. ir N. N. priteisti iš R. L. pinigines kompensacijas: D. L. – 20625 Lt, N. N. –13750 Lt; tuo atveju, jeigu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimas toje dalyje, kuria žemės sklypas (unikalus Nr. 4400-2685-5218), esantis Vilniaus r. Nemenčinėlės k. Vasaros 5-oji g. 12, natūra priteistas N. N., būtų paliktas nepakeistas, ieškovai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-2685-5218), esantį Vilniaus r. Nemenčinėlės k. Vasaros 5-oji g. 12. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas ieškinio reikalavimus vertino tik kaip pareikštus ieškovo R. L. ir neatsižvelgė į tai, kad analogiškus reikalavimus yra pareiškęs ieškovas D. L.. Todėl

sprendimas dalyje dėl ieškovo D. L. reikalavimų priteisti ginčo sklypą natūra R. L. ir jam, D. L., 20625 litų kompensaciją iš R. L. atmetimo bei dėl 20625 litų kompensacijos priteisimo ieškovui D. L. iš atsakovės N. N. nėra motyvuotas. Tarp ieškovų R. L. ir D. L. yra sutarimas dėl tolesnės ginčo sklypo valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos bei atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo: D. L. pageidauja, su tuo sutinkant kitam bendraturčiui R. L., kad ginčo sklypo nuosavybės teisė būtų perleista R. L., kas būtų įgyvendinta, tarp bendraturčių kilusį ginčą dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išsprendžiant ieškinyje nurodytu būdu. Ginčo sklypą natūra priteisus R. L., D. L. dėl artimų santykių su R. L. būtų galimybė lankytis ginčo sklype. Sklypą natūra priteisus atsakovei, D. L. kaip ir iki šiol negalės naudotis ginčo sklypu dėl priešiško atsakovės nusistatymo ieškovų atžvilgiu (tai patvirtina jos pasisakymai 2014 m. balandžio 30 d. teismo posėdyje: garso įrašo 45 min 00 s – 45 min 15 s, 45 min 50 s – 46 min 5 s, 2014 m. birželio 4 d. teismo posėdyje: 51 min 45 s – 52 min 40 s. Ieškovų santykiai grindžiami abipusiu pasitikėjimu, todėl priteisus ginčo sklypą natūra R. L., D. L. priklausanti piniginė kompensacija būtų išmokėta gera valia. Teismas, atmesdamas ieškovo D. L. reikalavimus, iš esmės paneigė tarp ieškovų esantį susitarimą dėl ginčo sklypo valdymo, naudojimo ir disponavimo.

2. Teismas tinkamai neįvertino procesinio bendrininkavimo fakto – ieškinys yra pareikštas bendrai dviejų ieškovų. Teismas atsisakė priteisti ieškovui R. L. ginčo sklypą natūra dėl tos priežasties, kad bendraturčių R. L. ir N. N. turimas nuosavybės teise ginčo sklypo plotas skiriasi labai nežymiai – 0,75 aro. Tačiau, esant procesiniam bendrininkavimui, atsakovei priklausanti ginčo sklypo dalis (1/4 dalis arba 1,5 aro) turėjo būti lyginama ne su vienam iš ieškovų R. L., bet su bendraieškoviams R. L. ir D. L. priklausančiomis ginčo sklypo dalimis (3/4 dalys arba 4,5 aro). Tokiu atveju ieškovams priklauso 3 kartus didesnė ginčo sklypo dalis nei atsakovei, o skirtumas tarp ieškovams ir atsakovei priklausančių ginčo sklypo dalių sudaro 3 arus (1/2 ginčo sklypo). Todėl teismas nepagrįstai atmetė ieškinį, netinkamai palygindamas bylos šalims priklausančių ginčo sklypo dalių dydžius. Suteikdamas prioritetą atsakovės interesams, teismas paneigė ieškovų kaip bendraturčių teises ir tokiu būdu pažeidė protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Ieškovų turto dalių paėmimas be jų sutikimo vertintinas kaip savininko nuosavybės teisių pažeidimas bei bendraturčių teisės į jiems priklausančias dalytino turto dalis paneigimas (2011 m. balandžio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-213/2011, 2006 m. spalio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-559/2006).

3. Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovę su ginčo sklypu sieja didesnis asmeninis ryšys nei ieškovus. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad tuo laikotarpiu, kai atsakovė, jos teigimu, rūpinosi ir naudojosi ginčo sklypu kartu su palikėju R. L., ieškovai buvo nepilnamečiai negalėjo rūpintis ginčo sklypu ir lankymosi ginčo sklype dažnumas didžiąja dalimi priklausė ne nuo jų valios. Esant gyvam palikėjui, ieškovų galimybes lankytis ginčo sklype apsunkino tai, jog ieškovai yra palikėjo vaikai iš skirtingų santuokų, o atsakovė nesutarė su buvusiomis palikėjo sutuoktinėmis. Atsakovės N. N. didesnio nei ieškovų emocinio ryšio su ginčo sklypu įrodymu negalėtų būti laikoma ir ta aplinkybė, jog atsakovė 10 metų po palikėjo mirties mokėjo su ginčo sklypo išlaikymu susijusius mokesčius. Po palikėjo mirties ieškovai siekė gera valia su atsakove susitarti dėl palikimą sudarančio turto naudojimo, tačiau atsakovė atsisakė sudaryti galimybes paveldėtu turtu naudotis visiems bendraturčiams, laikėsi pozicijos, kad ji vienintelė yra teisėta turto valdytoja ir tokią savo poziciją ne kartą išsakė bylos nagrinėjimo metu (2014 m. balandžio 30 d. garso įrašo 45 min 00 s – 45 min 15 s, 45 min 50 s – 46 min 5 s, 2014 m. birželio 4 d. garso įrašo 52 min 10 s – 52 min 40 s, 55 min 50 s – 56 min 35 s, 1 val. 38 min 50 s – 1 val. 39 min 15 s). Ieškovai ginčo sklypu ir jame esančiu vasarnamiu galėjo naudotis tik didindami konfliktą su atsakove, taip pat imdamiesi veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip savavališki. Negalėdami naudotis ginčo sklypu dėl atsakovės Nataljos kaltės, ieškovai nelaikė savo pareiga prisidėti prie ginčo sklypo išlaikymo, o pati atsakovė niekada į ieškovus dėl sklypo išlaikymo susijusių išlaidų nesikreipė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylos šalies elgesį, delsiant registruoti nuosavybės teises į ginčo turtą ir šių teisių registravimą tik prasidėjus teisminiam procesui, yra įvertinęs kaip aplinkybę, paneigiančią bylos šalies argumentą, kad ginčo turtas jai yra emociškai labai svarbus (2014 m. balandžio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-235/2014). Ginčo sklypą Nekilnojamojo turto registre įregistravo ieškovai, kas patvirtina jų rūpestį šiuo turtu bei emocinį ryšį su ginčo sklypu, o kartu mažina svarbą atsakovės teiginių dėl jos gilaus emocinio santykio su šiuo žemės sklypu.

4. Teismas nepagrįstai atsakovės finansinę padėtį vertino kaip leidžiančią jai išmokėti ieškovams pinigines kompensacijas po 20625 litų, iš viso 41250 litų. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji gauna pajamas, bylos nagrinėjimo metu ne kartą minėjo, kad jos finansinė padėtis yra sunki (2014 m. birželio 4 d. garso įrašo 39 min 10 s – 39 min 30 s, 43 min 00 s – 43 min 40 s, 48 min 40 s – 48 min 50 s). Atsakovė sumą, reikalingą kompensacijoms išmokėti, gautų pardavusi vieną iš nuosavybės teise valdomų nekilnojamųjų daiktų – 1/8 buto, esančio Tuskulėnų g. 19-33, Vilniuje – 14500 Lt vertės; butą, esantį Baltstogės g. 8-6, Vilniuje – vertės atsakovė nenurodė; 118/1000 pastogės, esančios Baltstogės g. 8, Vilniuje – 6490 Lt vertės. Įrodymų, patvirtinančių buto, esančio Baltstogės g. 8-6, Vilniuje, vertę, atsakovė N. N. nepateikė. Taigi atsakovė neįrodė, jog net pardavusi visą jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, galėtų ieškovams sumokėti 41250 Lt kompensaciją. Be to, sprendime nevertintos galimybės parduoti atsakovės nurodytą turtą per 3 mėnesių terminą. Taip pat liko neįvertinta, jog atsakovė bylos nagrinėjimo metu nerodė rimto nusistatymo rasti lėšų, reikalingų kompensacijoms išmokėti. Atsakovė 2014 m. balandžio 30 d. posėdžio metu nurodė, kad kompensacijas išmokės, jeigu surinks reikiamas lėšas (garso įrašo 5 min 8 s – 5 min 11 s), o 2014 m. birželio 4 d. posėdžio metu nurodė, kad kompensacijas išmokės, ginčo sklypą perleidusi draugui iš Maskvos (garso įrašo 1 val. 42 min 40 s – 1 val. 43 min 30 s). 2014 m. birželio 4 d. posėdyje atsakovė atsisakė nurodyti kompensacijos lėšų šaltinius (garso įrašo 49 min 47 s – 50 min 10 s, 50 min 45 s – 50 min 50 s). Abejonių kelia ir atsakovės teiginys, kad ji parduos butą, esantį Baltstogės g. 8-6, Vilniuje, kuriame gyvena, tam, kad nuosavybės teise galėtų turėti ginčo sklypą su vasarnamiu, kuris nėra įrengtas ir nėra pritaikytas gyventi (2014 m. birželio 4 d. posėdžio garso įrašo 39 min 50 s – 40 min 30 s), ypač atsižvelgiant į tai, kad šis butas atsakovei nuosavybės teise priklauso nuo 1991 m., o bute atsakovė apsigyveno dar anksčiau, todėl emocinis ryšys su minėtu butu yra stipresnis nei su ginčo sklypu. Šios aplinkybės tvirtina, kad atsakovė ne tik nėra rimtai pasiruošusi gauti lėšas, reikalingas kompensacijoms išmokėti, bet ir paneigia atsakovės teiginius dėl stipraus emocinio prisirišimo prie ginčo sklypo. Tuo tarpu ieškovas R. L. kompensacijos klausimu elgėsi atsakingiau: atsisakė reikalavimo dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo; 2014 m. birželio 4 d. teismo posėdžio metu liudytoja V. M. (ieškovo R. L. motina), kuri kartu su palikėju R. L. (buvusiu sutuoktiniu) tvarkė ginčo sklypą bei jame statė vasarnamį, patvirtino, kad padėtų ieškovui sumokėti kompensacijas (garso įrašo 1 val. 15 min 30 s – 1 val. 16 min 5 s); ieškovo R. L. finansinė padėtis yra geresnė nei atsakovės: ieškovas gauna 2700 Lt darbo užmokestį per mėnesį, planuoja užsiimti individualia komercine veikla, nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto – 1/2 buto, esančio I.Kanto al. 3-65,Vilniuje (vertė 44150 Lt), 3/16 buto, esančio Tuskulėnų g. 19-33, Vilniuje (vertė 21750 Lt), 3/8 ginčo sklypo (vertė 20625 Lt).

5. Teismas neįvertino, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, atsakovė po trijų mėnesių turėtų išmokėti ieškovams D. L. ir R. L. kompensacijas kiekvienam po 20625 litų (iš viso 41250 litų), o R. L., jeigu teismo sprendimu ginčo sklypas būtų priteistas natūra jam, kitiems bendraturčiams priteisiant pinigines kompensacijas, įsiteisėjus teismo sprendimui turėtų išmokėti tik 13750 litų kompensaciją atsakovei. Todėl ieškinio patenkinimo atveju ieškovui reikėtų išmokėti 27500 litų mažiau, negu kad turėtų sumokėti atsakovė.

6. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo R. L. argumentą, kad jo prievolė sumokėti kitam bendraturčiui D. L. piniginę kompensaciją galėtų būti įskaityta į D. L. prievolę sumokėti jam kompensaciją už butą, esantį Tuskulėnų g. 19-33, Vilniuje, nurodydamas, kad toks pats įskaitymas galėtų būti taikomas ir tarp D. L. bei N. N.. Ieškovas D. L. sutinka taikyti užskaitymą R. L. atžvilgiu, atsižvelgdamas į gerus, abipusiu pasitikėjimu grindžiamus santykius tarp jo ir R. L.. Tokio pobūdžio santykių nėra tarp ieškovo D. L. ir atsakovės, todėl teismas nepagrįstai darė prielaidą, kad ieškovas D. L. sutiktų taikyti užskaitymą atsakovei tenkančios prievolės sumokėti 20625 litų kompensaciją atžvilgiu.

7. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog atsakovė atsisako bendradarbiauti su kitais bendraturčiais, siekia tik savo interesų patenkinimo. Ignoruojant šį faktą, buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pagal kurią bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto naudojimo ir valdymo, aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimaliam atidalijimo variantui pasiekti būtina, kad bendraturčiai kooperuotųsi; siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5, 4.75 straipsnių nuostatų; jeigu atidalijimo prašantis bendraturtis siekia patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise (2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis Nr. 3K-3-780/2003; 2003 m. spalio 15 d. nutartis Nr. 3K-3-964/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. 3K-3-576/2006).

8. Skundžiamas sprendimas neatitinka CPK 2 str. įtvirtinto civilinio proceso tikslo – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Ieškinyje keltų reikalavimų patenkinimas būtų reiškęs asmenų, turinčių nuosavybės teisę į 3/4 ginčo sklypo, interesų apsaugą. Sprendimu tarp ginčo šalių nebuvo atkurta, nes byloje nėra įrodymų, kad atsakovė yra finansiškai pajėgi sumokėti ieškovams kompensacijas ir yra atsakingai pasiruošusi ieškoti lėšų, būtinų kompensacijoms sumokėti. Atsakovės leidžia daryti išvadą, jog sprendimas nebus vykdomas gera valia ir ieškovams kils pareiga kreiptis į antstolį dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo. Atsakovė, turėdama su ginčo sklypu susijusius dokumentus, sąmoningai nesiėmė veiksmų, kad žemės sklypas būtų įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tokiu būdu apsunkindama galimybę spręsti šio turto paveldėjimo ir padalinimo klausimus, o ieškovams pavykus ginčo sklypą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, juos apkaltino elgiantis nesąžiningai (2014 m. balandžio 30 d. teismo posėdžio garso įrašo 11 min 28 s – 16 min 10 s, 17 min 00 s – 17 min 13 s).

9. Jeigu skundžiamas sprendimas būtų paliktas nepakeistas, tuomet būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti ginčo sklypą. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomu, kadangi atsakovė gali perleisti sklypą kitiems asmenims, o kitas atsakovės turtas ir pajamos gali būti nepakankamos, jog ieškovams būtų išmokėtos piniginės kompensacijos.

Atsiliepimas

Atsakovė N. N. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; netenkinti apeliantų prašymo po sprendimo įsiteisėjimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliacinis skundas yra teisiškai nepagrįstas, neteisingas ir kaip prieštaraujantis įstatymams (CK 6.242 str.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (2011-05-27 nutartis Nr. 3K-3-253/2011, 2007-10-31 nutartis Nr. 3K-3-459/2007) teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo, nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių principams, pripažintinas neteisėtu bei atmestinas.

2. Apeliantų reikalaujamas patenkinti jų pasirinktas teisių įgyvendinimo būdas ir sąlygos, iš esmės pažeistų atsakovės teises ir teisėtus interesus į bendrą daiktą, t. y. ji ne tik, kad prieš savo valią netektų dalies jai nuosavybės teise priklausančio, emociškai labai brangaus žemės sklypo, kurį po sutuoktinio mirties viena prižiūrėjo daugiau kaip 10 m. ir viena mokėjo už jį nustatytus mokesčius, bet ir prarastų didelę dalį savo investuotų lėšų bei įdėto darbo statant žemės sklype sodo namelį, kuris šiuo metu yra neįregistruotas, todėl nedalinamas tarp bendrasavininkų. Patenkinus skundą apeliantai nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita, nes sodo namelio įregistravimui bei įrengimo pabaigai, reikia palyginus labai nedaug investicijų. Statinys nebuvo įvertintas nepriklausomo turto vertintojo ir jo atlyginimo klausimas šioje byloje nebuvo keltas.

Šalies argumentai

3. Nors apeliantai savo skundą motyvuoja tuo, kad teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą dėl kompensacijos priteisimo D. L., tačiau šioje dalyje tarp ginčo šalių nebuvo jokio ginčo. Ieškinyje buvo prašoma priteisti 20625 Lt kompensaciją D. L. už jam tenkančią paveldėto turto dalį, toks pat prašymas buvo nurodytas atsakovės pateiktame priešieškinyje, dėl kurio teisme neiškilo jokio ginčo. Todėl teismas tiesiog patenkino atsakovės priešieškinio reikalavimą, kas atitiko ieškovo valią. Greitesnis kompensacijos gavimo laikotarpis (3 mėn.) niekaip negali pažeisti D. L. teisių ir teisėtų interesų. Apeliantai taip pat neturi teisinio pagrindo remtis tarpusavio susitarimu dėl reikalavimų užskaitymo, į kurį teismas neva neatkreipė jokio dėmesio, kadangi kita civilinė byla dėl kito paveldėto turto atidalinimo dar nėra pasibaigusi.

4. Apeliantų argumentas, kad jų turimas žemės sklypo plotas kartu paėmus yra kur kas didesnis už atsakovės turimą žemės sklypo plotą, dėl ko jų ieškinys turėjo būti patenkintas, yra teisiškai nepagrįstas. Teismas sprendė ginčą dėl turto atidalinimo ne tarp dviejų, o tarp trijų bendrasavininkių, kur kiekvienas iš jų buvo išreiškęs norą atgauti jam priklausančią turto dalį, nežiūrint į tai, kokia forma tai bus išreikšta – natūra ar kompensacija. Atsakovei tenkanti žemės sklypo dalis yra nežymiai mažesnė už kitiems bendrasavininkiams tenkančią turto dalį (0.75 aro), todėl teismo sprendimas neprieštarauja apeliaciniame skunde nurodytai teismų praktikai.

5. Apeliantai nepagrįstai teigia, jog atsakovė neišmokės apeliantams priteistų kompensacijų, kadangi jos turtinė padėtis neva yra sunki. Teismas teisingai sprendė, jog atsakovės ir apelianto R. L. finansinė padėtis yra panaši, tarp jų taip pat galėtų būti taikomi skunde minimi užskaitymai turtu, dėl kurio šiuo metu vyksta kita civilinė byla.

6. Apeliantai nepagrįstai kaltina atsakovę piktnaudžiaujant savo teisėmis, kadangi keliems bendraturčiams pareiškus norą įgyti turtą natūra, nebuvo galimybės kitu būdu surasti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo. Prašydama priteisti turtą natūra, atsakovė ne piktnaudžiauja savo teisėmis, o jas įgyvendina įstatyme numatytu būdu.

7. Teismui patenkinus bet kurios iš ginčo šalių reikalavimus, yra neįmanoma atkurti apeliaciniam skunde minimą teisinę taiką tarp ginčo šalių, nes bet kokiu atveju viena iš šalių liks nepatenkinta.

8. Atsakovė neketiną niekam perleisti ginčo turto, kadangi su juo sieja stiprus emocinis ryšys ir brangūs gyvenimo prisiminimai. Už apeliantų nurodomo draugo iš Maskvos atsakovė ketina ištekėti, todėl draugas atsakovei padės išspręsti finansines prievoles apeliantams.

9. Palikus galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, atmestinas apeliantų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – žemės sklypo areštą, kadangi užbaigus bylą, teismas tam neturi jokio teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovams R. L. ir D. L. bei atsakovei N. N. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,0600 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. 4400-2685-5218), esantis Vilniaus r. sav. Riešės sen. Nemenčinėlės k. Vasaros 5-oji g. 12: ieškovams R. L. ir D. L. priklauso po 3/8 dalis, o atsakovei N. N. – ¼ dalis šio žemės sklypo (b.l. 14-15). Žemės sklypą šalys paveldėjo pagal įstatymą po R. L., kuris buvo ieškovų tėvas ir atsakovės sutuoktinis, mirusio 2003-04-06, mirties. Nors atsakovei N. N. iki šiol nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į ¼ dalį šio žemės sklypo ir VĮ ‚Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota jos nuosavybės teisė, tačiau ji laikytina ¼ dalies sklypo savininke, kadangi po sutuoktinio mirties per įstatymo nustatytą terminą kreipėsi į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, priėmė visą palikimą, minėtu žemės sklypu faktiškai naudojosi, valdė, išlaikė, į kitą po vyro mirties likusį turtą – butą, esantį Tuskulėnų g. 19-33, Vilniuje, jai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas ir jį įregistravo registre savo nuosavybės teisę (b.l. 16, 118-119, 125).

Byloje kilo ginčas dėl 0,0600 ha ploto žemės sklypo, esančio Vilniaus r. sav., Riešės sen., Nemenčinėlės k., Vasaros 5-oji g. 12, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovai pateiktu ieškiniu prašė priteisti žemės sklypą natūra R. L., D. L. iš R. L. priteisiant 20625 Lt kompensaciją, o N. N. iš R. L. priteisiant 13750 Lt kompensaciją; sprendimą dalyje dėl kompensacijų priteisimo prašė atidėti vieneriems metams. Tuo tarpu atsakovė N. N. pateiktu priešieškiniu prašė priteisti žemės sklypą natūra jai, o ieškovams D. L. iš R. L. priteisti iš atsakovės po 20625 Lt kompensacijos; sprendimą dalyje dėl kompensacijų priteisimo atidėti vieneriems metams. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies: atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės R. L., D. L. ir N. N. priklausančias dalis žemės sklypo (unikalus Nr. 4400-2685-5218), esančio Vilniaus r. Nemenčinėlės k. Vasaros 5-oji g. 12, ir priteisė šį žemės sklypą natūra atsakovei N. N., o ieškovams R. L. ir D. L. priteisė iš atsakovės N. N. po 20625 Lt kompensacijos kiekvienam; atidėjo teismo sprendimo vykdymą dalyje dėl kompensacijos ieškovams R. L. ir D. L. priteisimo iš atsakovės N. N. 3 mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nesutikdami su minėtu Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu, ieškovai apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus vertino tik kaip pareikštus ieškovo R. L. ir neatsižvelgė į tai, kad analogiškus reikalavimus yra pareiškęs ieškovas D. L., todėl sprendimas dalyje dėl ieškovo D. L. reikalavimų priteisti ginčo sklypą natūra R. L. ir jam, D. L., 20625 litų kompensaciją iš R. L. atmetimo bei dėl 20625 litų kompensacijos priteisimo ieškovui D. L. iš atsakovės N. N. nėra motyvuotas. Be to, atmesdamas ieškovo D. L. reikalavimus, teismas iš esmės paneigė tarp ieškovų esantį susitarimą dėl ginčo sklypo valdymo, naudojimo ir disponavimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Apeliuodami į tai, kad teismo sprendimas dalyje dėl ieškovo D. L. reikalavimų yra nemotyvuotas, apeliantai nenurodė jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų. Pažymėtina, kad nagrinėdamas dviejų ieškovų ieškinyje keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas jų neišskyrė, kaip ieškovo R. L. savarankiškai keliamų reikalavimų ir ieškovo D. L. savarankiškai keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinį pateikė abu ieškovai, laikytina, kad jie abu palaiko ieškiniu keliamus reikalavimus, nekeldami savarankiškų reikalavimų. Nustatyta, kad ginčo klausimą pirmosios instancijos teismas sprendė atsižvelgdamas į abiejų ieškovų poziciją. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas D. L. nepareiškė noro, kad žemės sklypas jam būtų priteistas natūra, natūralu, jog teismas plačiau pasisakė dėl kito ieškovo R. L., spręsdamas klausimą, ar yra pagrįstas jo reikalavimas kitų sklypo bendraturčių atžvilgiu. Taip pat nepagrįstas yra apeliantų argumentas, jog atmesdamas ieškovo D. L. reikalavimus, teismas iš esmės paneigė tarp ieškovų esantį susitarimą dėl ginčo sklypo valdymo, naudojimo ir disponavimo. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, jog sprendimu Vilniaus rajono apylinkės teismas atmetė abiejų ieškovų, o ne vien tik ieškovo D. L. reikalavimus. Be to, visiškai nepagrįstas apeliantų teiginys, jog pirmosios instancijos teismas paneigė tarp ieškovų esantį susitarimą dėl ginčo sklypo valdymo, naudojimo ir disponavimo. Tai, kad teismas netenkino ieškovų keliamų reikalavimų, dar nereiškia, jog teismas paneigė tam tikrų susitarimų tarp ieškovų egzistavimą ar jų reikšmę. Be to, teisme buvo nagrinėjamas ginčas dėl žemės sklypo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne tarp ieškovų sudaryto susitarimo dėl ginčo sklypo valdymo, naudojimo ir disponavimo teisėtumo klausimas.

Apeliantai skunde taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovę su ginčo sklypu sieja didesnis asmeninis ryšys nei ieškovus. Pažymėtina, jog padarydamas minėtą išvadą, pirmosios instancijos teismas įvertino daugelį veiksnių. Visų pirma tai, kad būtent atsakovė N. N. labai daug metų, iš esmės nuo bendro gyvenimo su ieškovų tėvu R. L. pradžios iki vyro mirties kartu su sutuoktiniu nuolat leisdavo laiką šiame žemės sklype, sklypą prižiūrėjo ir puoselėjo, jame sodindavo ir augindavo daržoves, gėles ir pan. Minėtas aplinkybes patvirtino liudytojų parodymai. Vilniaus rajono apylinkės teismas įvertino ir tai, kad ieškovai tik kartais apsilankydavo sklype, jokių rimtesnių darbo, laiko, finansinių sąnaudų, susijusių su šiuo sklypu, nepatyrė. Buvo įvertinta tai, kad išimtinai viena atsakovė N. N. išlaikė visą žemės sklypą – mokėjo visus su žemės sklypu susijusius mokesčius SB „Vasara“, kurios nariu buvo jos miręs sutuoktinis (už elektros energiją, žemę, šiukšlių išvežimą, SB „Vasara“ nario mokesčius ir kitus mokesčius bendrijai bendroms reikmėms). Svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad ieškovai iš esmės neneigė, kad po tėvo mirties tapę sklypo bendraturčiais, finansiškai prie paveldėto žemės sklypo išlaikymo, priežiūros išlaidų ir kt. neprisidėjo, apskritai sklype po tėvo mirties buvo lankęsi tik keletą kartų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes manytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovę su žemės sklypu sieja didesnis asmeninis ryšys. Be to, ieškovai nepateikė įrodymų, paneigiančių nurodytas aplinkybes bei patvirtinančių, kad didesnis emocinis ryšys su sklypu sieja būtent juos.

Skunde apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės finansinę padėtį vertino kaip leidžiančią jai išmokėti ieškovams pinigines kompensacijas po 20625 litų. Pasak apeliantų, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji gauna pajamas, bylos nagrinėjimo metu ne kartą minėjo, kad jos finansinė padėtis yra sunki. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo sutikti su tokiais apeliantų teiginiais. Pabrėžtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas, vertindamas atsakovės finansinę padėtį, nustatė, jog atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso butas ir 118/1000 dalis pastogės, esantys Vilniuje, Balstogės g. 8-6. Taip pat įvertino atsakovės poziciją, jog ji ketina šį turtą realizuoti, norėdama išsaugoti žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės sudaro prielaidas faktui, kad atsakovė N. N. turės galimybę sumokėti kompensacijas ieškovams.

Skunde apeliantai taip pat nurodė, jog teismas neįvertino, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, atsakovė po trijų mėnesių turėtų išmokėti ieškovams D. L. ir R. L. kompensacijas kiekvienam po 20625 litų (iš viso 41250 litų), o R. L., jeigu teismo sprendimu ginčo sklypas būtų priteistas natūra jam, kitiems bendraturčiams priteisiant pinigines kompensacijas, įsiteisėjus teismo sprendimui turėtų išmokėti tik 13750 litų kompensaciją atsakovei. Pažymėtina, kad išmokėtinos kompensacijos dydis pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas remiantis tuo, kokio dydžio sklypo dalys priklauso kiekvienam bendraturčiui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovams priklauso po 3/8 dalis sklypo, o atsakovei – ¼ dalis sklypo, natūralu, jog atsakovė ieškovams turėtų sumokėti didesnę kompensaciją už turimą sklypo dalį, nei ieškovai atsakovei už jos turimą dalį, nes atsakovei tenkanti žemės sklypo dalis yra mažesnė nei ieškovui R. L. ar ieškovui D. L. priklausanti žemės sklypo dalis.

Teismas kaip nepagrįstus ir neįrodytus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovė atsisako bendradarbiauti su kitais bendraturčiais, siekia tik savo interesų patenkinimo; kad skundžiamas sprendimas neatitinka CPK 2 str. įtvirtinto civilinio proceso tikslo – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog ginčai teismuose turėtų būti nagrinėjami operatyviai, tačiau operatyvumo principas visais atvejais turėtų būti derinamas su teisingumo principu, nes turi būti siekiama ne tik greito, bet ir teisingo ginčo išsprendimo, kuris tam tikrais atvejais gali pareikalauti ir didesnių laiko sąnaudų.

Jeigu skundžiamas sprendimas būtų paliktas nepakeistas, apeliaciniu skundu pareiškėjai prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti ginčo sklypą. Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomu, kadangi atsakovė gali perleisti sklypą kitiems asmenims, o kitas atsakovės turtas ir pajamos gali būti nepakankamos, jog ieškovams būtų išmokėtos piniginės kompensacijos.

Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina ir tai, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas. Apeliantai, nurodydami, jog atsakovė gali perleisti ginčo sklypą kitiems asmenims, nepateikia įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius. Atsižvelgiant į tai, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas patvirtino, jog atsakovė turi galimybę sumokėti kompensacijas ieškovams, atmestinas kaip nepagrįstas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentas, kad kitas atsakovės turtas ir pajamos gali būti nepakankamos, kad ieškovams būtų išmokėtos piniginės kompensacijos.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog apeliantai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas ieškovų apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, palikdamas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą nepakeistą.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Rūta PetkuvienėJelena ŠiškinaTatjana Žukauskienė