Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui R. B., tretieji asmenys M. B., D. B., dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. spalio 11 d. Klaipėdoje, Mokyklos g., dėl H. D., kuris žuvo eismo įvykio metu, vairavusio atsakovui R. B. priklausančią transporto priemonę „Citroen C3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės: „F. F.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „V. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei sužalota asmens sveikata. Minėto eismo įvykio metu transporto priemonė „Citroen C3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. AB „Lietuvos draudimas“, veikdama ieškovės vardu atsižvelgdama į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau — TPVCAPDĮ) nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdama: dėl transporto priemonės „F. F.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo bei nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdama atitinkamai 1 694,55 Eur ir 2 225,64 Eur dydžio draudimo išmokas; ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 p. nuostatas, kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtas 1 694,55 Eur ir 2 225,64 Eur draudimo išmokas, viso – 3 920,19 Eur. "ERGO Insurance SE" Lietuvos filialas, veikdamas ieškovo vardu, paslaugų teikimo sutarties Nr. 11 1.1 p., atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasis TPVCAPDĮ nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu dėl transporto priemonės „V. P.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdamas 1 153,88 EUR dydžio draudimo išmoką; ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3 p. nuostatas, kompensavo "ERGO Insurance SE" Lietuvos filialui išmokėtą 1 153,88 EUR draudimo išmoką.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad transporto priemonė nuosavybės teise priklauso atsakovui R. B., kad nagrinėjamu atveju ši transporto priemonė nebuvo drausta privalomuoju draudimu ir kad eismo įvykį sukėlė žuvęs H. D., o ieškovas turi regreso teisę dėl išmokos draudimo kompanijai.

Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytą reglamentavimą transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, neapdrausta negali naudotis nei patys valdytojai nei leisti naudoti kitam asmeniui. Šie įstatymu nustatyti reikalavimai turi imperatyvųjį pobūdį; neįvykdę šios pareigos - neapdraudę transporto priemonės ir ja padarę žalą turi atlyginti biuro sumokėtas išmokas (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 23 straipsnio 1dalis).

Byloje nustatyta, kad žala nukentėjusiesiems buvo padaryta atsakovui nuosavybės teise priklausiusia neapdrausta transporto priemone; tai reiškia, kad neįvykdyta įstatyminė pareiga - apdrausti turimą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju buvo išmokėtos išmokos, kuriomis atlyginta už kaltininko – žuvusiojo H. D., jam naudojant neapdraustą transporto priemonę, padarytą žalą. Ieškovas įgijo regresinę teisę reikalauti žalos(nuostolių) atlyginimo.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2018-02-23 nutarimo duomenimis automobilis „Citroen C3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paimtas nežinant savininkui atsakovui R. B.. Bylos duomenimis bei įrodymais nustatyta, kad H. D. neteisėtai paėmęs vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu nedraustą automobilį, jį vairavo neblaivus, pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis ir buvo apgadintos kitiems asmenims priklausančios transporto priemonės; dėl nustatytų aplinkybių byloje ginčo tarp šalių nėra.

Tačiau vien pasyvus asmens (transporto priemonės savininko), privalančio atlikti tam tikrą teisinę pareigą, elgesys – neįvykdymas įstatymu nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, nagrinėjamos bylos atveju negali suponuoti tokio asmens turtinės atsakomybės, nes jai atsirasti reikalinga papildoma sąlyga – žalos padarymas savininkui naudojantis tokia transporto priemone arba savininko leidimas naudotis kitam asmeniui. Tuo atveju, kai nustatoma, kad transporto priemonės savininkas ne tik neperdavė kitam asmeniui naudoti transporto priemonės, neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, bei tokios transporto priemonės pats nenaudojo, o galimybę valdyti tokią transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės, reiškia, kad šios aplinkybės eliminuoja transporto priemonės savininko turtinę atsakomybę.

Atsakovo atsakomybės pagrindas yra ne eismo įvykio, kuriuo padaryta žalos nukentėjusiajam, sukėlimas, o jo, kaip transporto priemonės savininko, pareigos drausti transporto priemonę nevykdymas, ir kad ši pareiga įtvirtinta ne deliktinę atsakomybę nustatančiose CK normose, o draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (konkrečiai – TPVCAPDĮ). Tačiau, teismo vertinimu, šiuo atveju, įvertinus ir atsakomybės atsiradimo pagrindą, automobilio valdymo praradimas prieš savininko valią yra reikšminga aplinkybė sprendžiant ginčą.

Atsakovas, būdamas automobilio savininku, neigia davęs sutikimą vairuoti automobilį kitam asmeniui; byloje tai paneigiančių duomenų bei įrodymų nepateikta. Todėl, įvertinus bylos duomenis bei įrodymus, darytina išvada, kad atsakovas nepažeidė imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, dėl kurių atsirastų jo atsakomybė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Be to, ta aplinkybė, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, šalina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Nagrinėjamu atveju, kaip jau nurodyta, nėra nustatyta valdytojo kaltė dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, todėl taikytinos CK 6.270 straipsnio 3 dalis nuostatos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiais atvejais taikoma CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostata, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Teismų praktikoje neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2012). Atsakovas, siekiantis įrodyti, kad jam nekyla turtinė atsakomybė, turi pareigą nurodyti aplinkybes, šalinančias jo civilinę atsakomybę, bei jas pagrįsti leistinais įrodymais (CPK 178 straipsnis).

Teismas vertina pateiktą Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros 2018-02-23 nutarimą kaip rašytinį rodymą. Ieškovas nepateikė byloje jokių kitų duomenų bei įrodymų, paneigiančių šį rašytinį įrodymą - įsiteisėjusį nutarimą ir tuo pačiu teismo išvadą, jog automobilis buvo užvaldytas neteisėtai. Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju transporto priemonės savininkas atsakovas automobilio neteko prieš savo valią dėl neteisėtų H. D. veiksmų.

Teismas sprendžia, kad nėra pagrindo remtis ieškovo nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010, Kauno apygardos teismo 2008-04-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-440-259/2008 ir jose pateiktais išaiškinimais; jose buvo sprendžiamas klausimas dėl solidarios atsakomybės pasikeitus transporto priemonės savininkams, tačiau pasikeitimo neįregistravus viešajame registre. Nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisių perėjimo kitam asmeniui klausimas nėra aktualus. Taip pat nėra pagrindo remtis konkrečiomis ieškovo nurodytomis teismų nutartimis, kuriose pasisakyta dėl solidarios savininko, nevykdžiusio pareigos apdrausti transporto priemonę, atsakomybės, dėl skirtingų bylos aplinkybių. Vienoje iš jų - Kauno apygardos teismo 2012-04-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-763-698/2012, buvo pripažinta, kad savininkas yra atsakingas dėl žalos atsiradimo, įvertinus, kad nors savininkas pats automobiliu nesinaudojo ir vairuotojas buvo paėmęs automobilį savo nuožiūra, tačiau jis žinojo, kur yra automobilio raktai ir automobilis. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-429/2012, 3K-3-555/2013 nurodė, kad savininkui praradus transporto priemonę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės, egzistuoja aplinkybės, eliminuojančios transporto priemonės savininko turtinę atsakomybę. Šioje byloje atsakovo R. B. kaltė nenustatyta.

Atsakovas, kaip automobilio savininkas, galimybę valdyti transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, nesant jo paties kaltės; bylos duomenimis neapdraustos transporto priemonės atsakovas neperdavė H. D. naudotis, šis jį užvaldė be savininko valios, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovui atsiranda atsakomybė pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Žala nagrinėjamu atveju padaryta ne transporto priemonės savininkui ja naudojantis, ir/ar ne transporto priemonės savininkui leidus naudotis jam priklausančia transporto priemone žalą padariusiam asmeniui, todėl bylos duomenimis atsakovo veiksmai nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su automobilio patekimu į H. D. valdymą ir su šio asmens neteisėtais veiksmais padaryta žala (Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. 2A-1265-653/2013). Bet kokiu atveju automobilio, esančio asmens nuosavybėje neapdraudimas valdytojų civilinės atsakomybės draudimu nesąlygoja solidarios atsakomybės už atsiradusią žalą padarytą vairuojant šį automobilį, nes pagal LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 3dalies nuostatą reikalinga antra sąlyga – tokio automobilio naudojimas arba leidimas naudoti kitam asmeniui, nagrinėjamu atveju H. D., kurio neteisėtais veiksmais (pažeidus Kelių eismo taisyklių reikalavimus) buvo padaryta žala. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ieškinys atsakovo R. B. atžvilgiu laikomas nepagrįstu ir atmestinas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis)..

Dėl ieškinio senaties

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykyje nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą, neviršijant įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Nors kilus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo kilo naudojant apdraustą ar neapdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009). TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui ar jo atstovui. Vienas tokių atvejų įtvirtintas 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte – jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo (nagrinėjamos bylos atveju – savininko) civilinė atsakomybė (Įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Tokiu atveju transporto priemonės savininkas nėra įvykdęs įstatyme nustatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį su draudiku – asmeniu, turinčiu teisę teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 dalis). Taigi nesant sudarytos draudimo sutarties, t.y. nesant susiklosčiusių draudimo teisinių santykių tarp transporto priemonės, kuria padaryta žala, savininko ir draudiko, draudimo išmoką išmoka Biuras. Remiantis Įstatymo 2 straipsnio 12, 18 dalimis, 6 straipsniu, Biuras pagal Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomendaciją Nr. 5, yra įsteigta organizacija, vienijanti draudimo įmones, kurioms leidžiama toje valstybėje vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, tačiau pati šios funkcijos neatlieka; taigi draudimo teisiniai santykiai tarp transporto priemonių valdytojų ir Biuro nesusiklosto. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka nepadengiami visi nukentėjusiųjų nuostoliai. Kai draudimo išmoka visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009). Tokia išvada darytina ir tuo atveju, kai draudimo išmoką išmoka Biuras Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu atveju, būtent – jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Biurui išmokėjus nukentėjusiam eismo įvykio metu asmeniui draudimo išmoką, kuri visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia. Tokiu atveju Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiranda Biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą draudimo išmoką. Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Minėta, kad Biuras draudiko funkcijų neatlieka, t.y. nesudaro draudimo sutarčių, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad tarp Biuro ir atsakovo susiklostė draudimo teisiniai santykiai bei taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą CK 1.125 straipsnio 7 dalies pagrindu. Nagrinėjamos bylos atveju deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai tarp transporto priemonės valdytojo, už kurį Biuras Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu atlygino žalą, ir žalą eismo įvykio metu patyrusio asmens yra pasibaigę ir nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl ieškinio senaties termino Biuro regresiniam reikalavimui taikymo. Biurui Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kilo pareiga išmokėti nukentėjusiesiems draudimo išmoką; tai reiškia, kad Biuras patyrė turtinę žalą (CK 6.246 straipsnis), o iš delikto kylantiems reikalavimams, t.y. dėl padarytos žalos atlyginimo, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Įvertinus tai, kad draudimo išmoka išmokėta 2018-01-29, o ieškinys pareikštas 2019-03-07, nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nepraleistas (CPK 185 straipsnis).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, ieškinys atmestinas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Ieškinį atmetus, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas už teisines konsultacijas IĮ „Uostamiesčio teisinės paslaugos“ sumokėjo 220 Eur. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-04-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-2019/2015 konstatavo, kad civiliniame procese įgaliotojui gali atstovauti tik fizinis asmuo, ir tik toks, kuris atitinka civilinio proceso normų reikalavimus ir joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į įstatymo nustatytą asmenų ratą, negali atstovauti fiziniam asmeniui civiliniame procese pagal pavedimą; nurodė, jog CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas; kitokios fizinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese, įskaitant ir tas, kai fiziniam asmeniui atstovauja su juo susiję, CPK 56 straipsnio 1 dalies 3 - 6 punktuose nurodyti asmenys, negali būti priteistos. Pagal kasacinio teismo praktiką CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 - 8 punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Tokiomis išlaidomis, priklausomai nuo konkrečių byloje įrodytų aplinkybių, galėtų būti pripažintos bylai būtinų dokumentų gavimo, kelionės ir panašios išlaidos. O atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl išlaidos už nurodomas teisines paslaugas, kurias teikė juridinis asmuo, negali būti priskiriamos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytoms išlaidoms. Įvertinus minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, teisinių konsultacijų teikimo išlaidos, atsakovo sumokėtos IĮ „Uostamiesčio teisinės paslaugos“, nepriteistinos iš ieškovo.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, byloje turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą)(CPK 47 straipsnio 2 dalis). Į bylą pateikti įrodymai apie tai, kad šis trečiasis asmuo patyrė 250 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų byloje, įvertinant jo poziciją dėl nagrinėto ginčo, iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, t.y. 250 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo metu nenustačius ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, sudarančiomis pagrindą taikyti CPK 95 straipsnio 2 dalį, atsakovo prašymas dėl baudos skyrimo, netenkintinas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, M. B. iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.