Panevėžio apygardos teismo sprendimas

2014-12-22 · Civilinė byla Nr. 2A-866-755/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-09-09Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2014-12-22Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-12-22
Bylos Nr.
2A-866-755/2014
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-02319-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė, Eigirdas Činka
Ieškovas
D. K.
Atsakovas
UAB „Nevėžio žirgai“

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 866 - 755 - 2014

Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02319-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 11.1; 11.11; 121.14; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 22 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės D. K. – S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3194-940/2014 pagal ieškovės D. K. – S. ieškinį atsakovui UAB „Nevėžio žirgai“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, darbinių išmokų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė prašė pripažinti jos 2013-11-01 atleidimą iš vadybininkės – trenerės pareigų UAB „Nevėžio žirgai“ neteisėtu, grąžinti ją į pirmesnį darbą ir priteisti 1000 Lt nesumokėto darbo užmokesčio bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad nuo 2013-05-28 pas atsakovą UAB „Nevėžio žirgai“ buvo įdarbinta vadybininke – trenere, tačiau darbo sutarties neturi, nes atsakovas jai priklausančio sutarties egzemplioriaus neišdavė. 2014 m. kovo 4 d. ji kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių, norėdama gauti informaciją apie savo valstybinį socialinį draudimą. Sodrai išdavus pažymą paaiškėjo, kad ji iš UAB „Nevėžio žirgai“ buvo atleista 2013 m. lapkričio 1 d. Sodros pažymoje užfiksuotas atleidimo pagrindas – DK 127 str. 1 d., numatantis, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų. Pati jokio prašymo atleisti iš darbo nerašė, todėl mano, jog buvo atleista be jokio teisinio pagrindo. Mėnesio vidutinis darbo užmokestis 2013 metais sudarė 191,98 Lt, o 2014 metais – 193,83 Lt. Ieškovės vienos darbo dienos atlyginimas sudaro 9,23 Lt. Laikotarpį nuo atleidimo iš darbo, t. y. 2013-11-01, iki 2014-05-16 (ieškinio pateikimo teismui dienos) sudaro 6 mėn. ir 11 dienų (darbo), todėl ieškinio pareiškimo dienai (2014-05-16) ieškovei priteistina suma: (191,98 x 2) + (193,83 x 4) + (9,23 x 11) = 1 260,81 Lt. DK 300 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą. Ieškovė nepraleido vieno mėnesio senaties termino, nes informaciją apie atleidimą iš darbo iš Sodros gavo tik 2014 m. kovo 4 d. Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovas papildomai paaiškino, kad ieškovė savo reikalavimo dėl grąžinimo į ankstesnį darbą atsisako, kadangi nuo 2014-06-03 tapo ūkininke ir dabar savarankiškai verčiasi ūkine veikla.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Nevėžio žirgai“ atsiliepime į ieškinį nurodė bei atsakovo atstovai direktorius A. V. ir advokatė I.Radinienė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad su ieškovės ieškiniu nesutinka. Ieškinys nepagrįstas, ieškinio pagrindu nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės. Darbo teisiniai santykiai iš esmės yra sutartiniai darbuotojo ir darbdavio teisiniai santykiai, grindžiami darbo teisinio santykio šalių pasirašyta darbo sutartimi bei darbo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Ieškovės ir atsakovo nesiejo darbo teisiniai santykiai. 2011 metų rudenį A. V. kartu su ieškove nuvyko į UAB „Altervita“ pas ieškovės draugę, kuri galėjo paruošti projektą paramai žirgų maniežo įrengimui gauti. Tam, kad gautų minėtą paramą, A. V. su ieškove įkūrė įmonę UAB „Nevėžio žirgai“, bet paramos maniežo projektui Nacionalinė mokėjimo agentūra neskyrė. Ieškovė ir atsakovas nėra pasirašę darbo sutarties, t.y. ieškovė nebuvo priimta į darbą UAB „Nevėžio žirgai“, ieškovė UAB „Nevėžio žirgai“ neturėjo jokių pareigų ir neatliko jokių darbo funkcijų, su ieškove nebuvo sutartas mokėtinas darbo užmokestis, darbo laikas, ieškovė niekada nėra gavusi darbo užmokesčio iš UAB „Nevėžio žirgai“. Jokių nurodymų dėl darbo A. V. ieškovei nedavė. Ieškovė kaip iki įmonės įsteigimo laikė savo žirgus, taip ir toliau tai darė, o A. V. laiko savus. UAB „Nevėžio žirgai“ nuo 2013 m. veiklos nevykdė ir jokio darbo suteikti ieškovei negalėjo. A. V. į UAB „Tik apskaita“ su ieškove buvo nuvykęs tartis dėl buhalterinės apskaitos, o ne dėl darbo sutarties sudarymo. D. K. – S. iki 2014 m. vasario mėnesio turėjo visus A. V. vardu išduotus elektroninės bankininkystės duomenis ir elektroninės bankininkystės generatorių bei naudojosi jais, kadangi A. V. kompiuteriu nedirba. Pats ieškovei perdavė šias priemones. Ieškovė, piktnaudžiaudama teise, neteisėtai valdant bendrovės dokumentus, antspaudus, su elektronine bankininkyste ir direktoriaus elektroniniu parašu susijusius dokumentus ir įrenginius (banko kodų generatorius), nežinant direktoriui, atliko tam tikras ūkines operacijas UAB „Nevėžio žirgai“ vardu imituojančias ieškovės ir atsakovo darbo teisinius santykius. Ieškovė, nedirbdama bendrovėje, tačiau turėdama priėjimą prie UAB „Nevėžio žirgai“ internetinės bankininkystės duomenų, iš bendrovės sąskaitos AB SEB banke atliko lėšų pervedimo operacijas į VSDFV sąskaitą valstybinio socialinio draudimo įmokoms mokėti. Tokiu būdu buvo neteisėtai fiksuojami nesami darbo teisiniai santykiai. Per laikotarpį nuo 2013-05-28 iki 2013-10-31 ieškovė sumokėjo (duomenys neskelbtini)34 Lt. Atsakovui nėra žinomas darbo užmokestis, kurio pagrindu buvo mokamos VSDFV įmokos, nes ieškovei darbo užmokestis nebuvo mokamas. UAB „Nevėžio žirgai“ direktorius, sužinojęs, jog ieškovė moka VSDFV įmokas, imituodama darbo teisinius santykius, 2013-11-01 pateikė VSDFV pranešimą apie darbo santykių nutraukimą, siekdamas išvengti neigiamų neteisėtų ieškovės veiksmų padarinių. 2013-12-19 nuvykęs į Sodrą A. V. atgaline 2013-05-27 data pasirašė 1SD formą, nes tam, kad būtų galima atleisti ieškovę, pirmiausia reikėjo užpildyti minėtą priėmimo formą, o tik po to įforminti atleidimą. Formą pildė ir atleidimo iš darbo pagrindą – DK 127 straipsnį – nurodė Sodros darbuotojos, o A. V. tik pasirašė. Ieškinys yra atmestinas dar ir todėl, kad ieškovė yra praleidusi vieno mėnesio ieškinio senaties terminą ginčyti neteisėtą atleidimą iš darbo (DK 300 str. 1 d.).

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius atsiliepime nurodė ir trečiojo asmens atstovės teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad duomenys Skyriui apie apdraustuosius ir draudėjus pateikiami ir tikslinami vadovaujantis 2010 m. birželio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-243 patvirtintomis taisyklėmis „Dėl duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, socialinio draudimo pranešimų/prašymo formų ir jų elektroninių duomenų struktūros aprašų patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės).UAB „Nevėžio žirgai“ teikė Skyriui pranešimus apie D. K. – S. priėmimą į darbą (1-SD) nuo 2013-05-28, atleidimą iš darbo (2-SD) nuo 2013-11-01 ir pranešimus SAM ir priedus SAM3SD (apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas) už 2013 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius, kuriuose buvo nurodytas per šiuos mėnesius priskaičiuotas ieškovei darbo užmokestis ir VSD įmokos. Šiuos pranešimus draudėjas teikė per elektroninę draudėjų aptarnavimo sistemą (EDAS), pasirašytus saugiu kvalifikuotu elektroniniu parašu. Visi minėti pranešimai buvo pasirašyti UAB „Nevėžio žirgai“ vadovo A. V. vardu. UAB „Nevėžio žirgai“ pranešimą 1-SD apie D. K. – S. valstybinio socialinio draudimo pradžią Skyriui pateikė elektroniniu paštu, nepasirašytą kvalifikuotu elektroniniu parašu (FFData formato byla), 2013 m. gegužės 27 dieną 20.42 val. po Skyriaus darbo valandų, todėl duomenys į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenų bazę buvo įrašyti 2013 m. gegužės 28 dieną 08.03 val. Įrašant duomenis, pranešimas 1-SD automatiškai užregistruojamas Dokumentų valdymo sistemoje. UAB „Nevėžio žirgai“ pateiktas pranešimas 1-SD buvo užregistruotas 2013-05-28 Pranešimų apie valstybinio socialinio draudimo pradžią registre R21, registravimo Nr. 720. Vadovaujantis Taisyklių 17.1 punktu, pranešimo originalas, kurio duomenys turi atitikti 1-SD pranešimo elektroninės bylos duomenis, pateikiamas per 2 darbo dienas. Originalas atskirai neregistruojamas, ant jo perkeliamas elektroniniu paštu atsiųsto dokumento registracijos data ir numeris. Jei dokumento originalas per 2 darbo dienas nepateikiamas, elektroninis pranešimas ištrinamas. Pranešimą ištrina Skyriaus darbuotojas, paspausdamas atitinkamą mygtuką. Skyriui buvo pateiktas popierinis pranešimas 1-SD apie D. K. – S. valstybinio socialinio draudimo pradžią, pasirašytas UAB „Nevėžio žirgai“ vadovo A. V. vardu. 2013-12-19 UAB „Nevėžio žirgai“ vadovas A. V. Skyriui pateikė rašytinį pranešimą 2-SD apie D. K. – S. valstybinio socialinio draudimo pabaigą nuo 2013-11-01 ir paaiškinamąjį raštą, kuriame nurodė priežastis, dėl kurių pavėluotai teikia 2-SD pranešimą. Už laikotarpį nuo 2013-05-28 iki 2013-11-01 pagal draudėjo UAB „Nevėžio žirgai“ Skyriui pateiktus pranešimus ieškovei iš viso buvo priskaičiuota 1036,36 Lt darbo užmokesčio ir 414,34 Lt VSD įmokų. UAB „Nevėžio žirgai“ VSD įmokas VSDFV biudžetui už apdraustuosius sumokėjo visiškai. D. K. – S. išmokos, susijusios su darbo santykiais laikotarpiu nuo 2013-05-28 iki 2013-11-01, nebuvo priskaičiuotos ir mokėtos.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Nustatė, kad ieškovė ir A. V. 2011-11-24 kartu įsteigė UAB „Nevėžio žirgai“. Nuo įmonės įregistravimo jos vadovu paskirtas A. V.. 2011-11-21 AB SEB banko pažymoje Nr. 08.22.07.04 nurodyta, kad steigėjas A. V. įnešė 8 000 Lt, o steigėja D. K. – S. įnešė 2000 Lt. Įregistravus įmonę, akcininkais tapo A. V. su 80 procentų akcijų ir D. K. – S. su 20 procentų akcijų. UAB „Nevėžio žirgai“ darbuotojų 2011-11-28 sąraše nurodyta, jog bendrovėje dirba vienintelis darbuotojas – A. V.. Teismo vertinimu, ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus bei išklausius byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, nėra pagrindo daryti kategoriškos išvados, kad su ieškove buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis ir šalis siejo darbo teisiniai santykiai. Pažymėjo, jog apklaustų liudytojų R. P., A. Ž. teismui duoti paaiškinimai bei į bylą pateiktas ginčo šalių nepasirašytas 2013-05-27 darbo sutarties Nr. 02 projektas patvirtina tik tai, kad 2013 metų gegužės mėnesį A. V. ir D. K. – S buvo nuvykę į UAB „Tik apskaita“ ir tarėsi dėl ieškovės darbo, bet nesudaro pagrindo teigti, kad darbo sutartis tikrai buvo sudaryta. Teismas nurodė, kad ieškovė prižiūrėjo UAB „Nevėžio žirgai“ žirgus, tačiau šią ieškovės veiklą identifikuoti kaip šalių, t. y. darbuotojo (ieškovės) ir darbdavio (UAB „Nevėžio žirgai“), darbo teisinius santykius pagrindo nėra, kadangi nei ieškovės, nei teisme apklaustų liudytojų parodymai nepatvirtina, jog ginčo šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sąlygų bei darbo užmokesčio, o darbdavys – UAB „Nevėžio žirgai“ – organizavo ieškovės darbą, juolab, kad ir pati ieškovė bylos nagrinėjimo teisme metu, nors ir teigė, kad su A. V. 2013-05-27 aptarė, kad darbo sutartyje įrašys, jog ieškovė dirba 5 dienas per savaitę, po 2 valandas kasdien ir mėnesinis atlyginimas bus 200 Lt, tačiau patvirtino, kad ir iki įmonės įsteigimo, ir įsteigus įmonę, ji dirbo tuos pačius darbus, t. y. prižiūrėjo žirgus, juos treniravo, nuomojo, nes darbas ir hobis sutapo; atlyginimas – 200 Lt buvo tik simbolinis, nes žirgų priežiūra yra ir darbas, ir pomėgis, o tokios darbo sutarties pasirašymas buvo tik formalumas, kad valstybinėms institucijoms nekiltų įtarimų dėl ieškovės darbo; be to, įmonė buvo registruota ieškovės gyvenamosios vietos adresu, Panevėžio r., Gitėnų k., kur UAB „Nevėžio žirgai“ priklausantys žirgai buvo laikomi kartu su ieškovės nuosavais žirgais; A. V. nieko nedirbdavo įmonėje, jos darbo nekontroliuodavo, jokių nurodymų neduodavo, ieškovė pati nuspręsdavo, kokius darbus ir kada turi dirbti; pati vykdė UAB „Nevėžio žirgai“ veiklą ir darė viską, kad įmonė gautų pelno; dalis gautų lėšų buvo mokama į įmonės sąskaitą, dalis į jai asmeniškai. Teismas vertino, kad darbas, kurį ieškovė dirbo UAB „Nevėžio žirgai“, buvo dirbamas pačios ieškovės iniciatyva ir laisva valia, nors ieškovei realiai nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, jokie nurodymai, susiję su atliekamu darbu, ieškovei nebuvo duodami, nebuvo apibrėžtos atliktinos darbo funkcijos. Pati ieškovė pripažino, kad žirgus prižiūrėjo savo lėšomis, nes įmonė pajamų beveik negaudavo, stengėsi, jog UAB „Nevėžio žirgai“ gautų kuo daugiau pelno. Be to, ieškovė nurodė, kad deklaracijas Sodrai teikė kaip įmonės akcininkė. Liudytoja J. J. taip pat patvirtino, kad visus klausimus, tarp jų ir piniginius, derino ne su atsakovo UAB „Nevėžio žirgai“ vadovu A. V., o su D. K. – S. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje objektyvių duomenų apie įrodinėjimo dalyku šioje byloje esančio fakto, jog darbdavys – UAB „Nevėžio žirgai“ nuo 2013-05-28 buvo leidęs ieškovei dirbti, organizavo jos darbą ir jam vadovavo, nėra, teismas ieškovės darbą UAB „Nevėžio žirgai“ vertino ne kaip samdomos darbuotojos, paklūstančios darbdavio nustatytai darbo tvarkai, o kaip vienos iš įmonės bendraturčių (akcininkų), siekiančių vykdyti įmonės veiklą savo nuožiūra bei gauti pelno, veiklą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad byloje nustatyta, jog įmonės direktorius A. V. ir D. K. – S kreipėsi į UAB „Tik apskaita“ dėl darbo sutarties parengimo ir darbo santykių įregistravimo. Apklausti liudytojai patvirtino, kad darbo sutarties projektą parengė ir pateikė, jog įregistravo darbo santykius. Būtent į pastarąsias aplinkybes teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir taip priėmė neteisingą sprendimą. Tai, kad ieškovė neturi daro sutarties kopijos, nereiškia, jog tokia darbo sutartis nebuvo sudaryta, kad nebuvo susitarta dėl esminių darbo sąlygų. Sprendime yra konstatuojamos esminės aplinkybės, jog D. K. – S prižiūrėjo, rūpinosi atsakovo žirgais, t. y. dirbo, tačiau visa tai paneigdamas teismas nemotyvuotai ieškinį atmeta. Pats A. V. pripažino, kad tinkamam darbinių funkcijų atlikimui ieškovei buvo patikėti elektroninės bankininkystės duomenys bei kiti įmonės daiktai. Teismas privalėjo nustatyti, koks buvo ieškovės (darbuotojos) ir atsakovo (darbdavio) santykių pagrindas laikotarpiu nuo 2013-05-28 iki 2013-11-01 ir dėl kokių priežasčių atsakovo atstovas nusprendė ieškovę atleisti iš darbo apie tai neinformavęs darbuotojos, kokios buvo ieškovės darbo sąlygos. Apeliantės teigimu, byloję esantys duomenys (pažymos, sąskaitų išrašai, liudytojų parodymai) leidžia teigti, jog tarp šalių buvo sutartas 200 Lt atlyginimas per mėnesį. Akivaizdu, kad sudarydamos darbo sutartį abi šalys laisva valia suderino sutarties sąlygas ir prisiėmė konkrečius įsipareigojimus, t. y. mokėti ne tik mokesčius, kylančius iš darbo sutarties, bet ir mokėti darbuotojui atlyginimą. Aplinkybės, kad buvo mokami mokesčiai Sodrai, kad ieškovė prižiūrėjo ir rūpinosi atsakovo žirgais bei papildomai prižiūrėjo UAB „Nevėžio žirgai“ patikėtus žirgus, tik įrodo, kad ieškovė dirbo įmonėje ir atliko darbines funkcijas vykdydama vadovo nurodymus (prižiūrėti ir rūpintis žirgais ir atlikti kitus būtinus veiksmus), užtikrino sklandžią įmonės veiklą. Tai, kad ieškovė vykdydama darbdavio nurodymus ir pati priimdavo sprendimus (kaip geriau prižiūrėti žirgus remiantis asmenine patirtimi), nereiškia, kad nebuvo pavaldumo. Faktas, kad atsakovo atstovas A. V. atleido ieškovę iš darbo, įrodo, jog darbiniai santykiai buvo. Jei nebūtų buvę susitarimo dėl darbo funkcijų, užmokesčio, nebūtų mokami mokesčiai Sodrai, nebūtų atliekamos darbinės funkcijos, t. y. faktiškai nebūtų prižiūrimi žirgai, nebūtų vykdoma komercinė veikla (prižiūrint kitus žirgus). Liudytojų R. P., A. Ž. parodymais vienintelė priežastis, dėl ko nebuvo atspausdinta darbo sutartis, buvo tik nežinojimas ieškovės socialinio draudimo kodo, kas tik įrodo, jog visos būtinosios darbo sutarties sąlygos buvo aiškiai aptartos ir nurodytos sutartyje. Šio fakto teismas visiškai nevertino. Be to, teismas vertindamas priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydį rėmėsi tik Teisingumo ministro įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis, tačiau neatsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovo veiksmai neatitinka įmonės vadovui keliamų griežtesnių reikalavimų, kas lėmė, kad kilo ginčas teisme. Remiantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, jokios bylinėjimosi išlaidos atsakovo naudai neturėtų būti priteisiamos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė ir atsakovas nėra ir nebuvo pasirašę darbo sutarties, t. y. ieškovė niekada nebuvo priimta į darbą UAB „Nevėžio žirgai“, ieškovė UAB „Nevėžio žirgai“ neturėjo jokių pareigų ir neatliko jokių darbo funkcijų, su ieškove nebuvo sutartas mokėtinas darbo užmokestis, darbo laikas, ieškovė niekada nėra gavusi darbo užmokesčio iš UAB „Nevėžio žirgai“, ieškovės ir atsakovo niekada nesiejo pavaldumo santykiai. Ieškovės atlikti veiksmai, kiek tai susiję su rūpinimusi žirgais, yra ieškovės hobis, jai atlygis nebuvo reikalingas už jos atliktas ūkines operacijas, kitą rūpestį bendrovės naudai. Šias aplinkybes iš esmės nustatė, įvertinęs ir išsamiai ištyręs rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Byloje sprendžiamas klausimas, ar ieškovę ir atsakovą UAB „Nevėžio žirgai“ laikotarpiu nuo 2013-05-28 iki 2013-11-01 siejo darbo teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje surinkti įrodymai neduoda pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovė darbo vietoje vykdė darbo funkcijas, dirbo atlygintinai, pakluso darbdavio – atsakovo nustatytai darbo tvarkai ir laikėsi darbdavio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

DK 93 str. reglamentuojančiame darbo sutarties sąvoką, įtvirtinti darbo sutarties požymiai, įgalinantys darbuotojo ir darbdavio santykius identifikuoti kaip darbo teisinius santykius, patenkančius į darbo teisės reguliavimo sritį. Teisinių santykių kvalifikavimui, kaip darbo teisinių santykių, būtina nustatyti, kad jie atitinka visus DK 93 str. nustatytus darbo sutarties požymius. Esminiai DK 93 str. nustatyti darbo sutarties požymiai, skiriantys ją nuo kitų atlygintinų sutarčių, yra šie: 1) darbuotojas dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas; 2) darbuotojas dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Pirmasis iš paminėtų požymių reiškia, kad darbuotojas vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją, o ne atlieka konkrečią užduotį. Antrasis iš paminėtų požymių reiškia, kad darbuotojas, vykdydamas darbo funkciją, nėra savarankiškas, jis privalo paklusti teisėtiems darbdavio nurodymams.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvardijo minėtus darbo sutarties turinį sudarančius požymius, bet padarė klaidingas išvadas dėl jų šiuo konkrečiu atveju nebuvimo. Iš bylos duomenų matyti, jog 2013-05-27 D. K.–S su A. V. nuvyko į UAB „Tik apskaita“, kur buhalterės R. P. padėjėja A. Ž. jų prašymu tą pačią dieną paruošė ieškovės darbo sutarties projektą. Kartu su A. V. aptarė, kad ieškovė dirbs 5 dienas per savaitę, po 2 valandas kasdien ir mėnesinis atlyginimas bus 200 Lt. Taigi, šalių valią sudaryti darbo sutartį įrodo ieškovės ir atsakovo vadovo A. V. atvykimo sudaryti būtent darbo sutartį ir jos projekto parengimo, duomenų Sodrai apie priimąmą į darbą asmenį perdavimo faktai. Tai įrodyta liudytojų R. P. bei sutartį rengusios liudytojos A. Ž. parodymais. Abejonių dėl šių įrodymų patikimumo nenustatyta. Nors A. V. teigė, jog UAB “Tik apskaita“ yra buvęs tik tada, kai su ieškove, norėdami gauti paramą maniežo įrengimui įsteigę bendrovę UAB „Nevėžio žirgai“ ir dėl paramos projekto parengimo kreipėsi į šią bendrovę, bet, kolegijos vertinimu,be minėtų liudytojų paaiškinimų tai paneigia aplinkybė, jog bendrovė įsteigta 2011 metų rudenį, tad mažai tikėtina, jog tik 2013 m. gegužę būtų kreiptasi dėl projekto rengimo, įrodymų, kad UAB “Tik apskaita“ būtų rengusi minėtą projektą nepateikta.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, jog DK 99 str. 1 d. nustatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų (Kodekso 95 str.). Tokiu būdu, pagal DK 99 str. 1 d. normą svarbu, kad būtų išreikšta šalių valia sudaryti darbo sutartį ir ji padaryta dėl darbo sutarties sąlygų, nustatytų DK 95 str. Šioje normoje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų, dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.) ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (išbandymo, profesijų jungimo ir kt.). Šiuo atveju iš liudytojos A. Ž. paaiškinimų matyti, jog ji pradėjo rengti sudęrintą darbo sutarties projektą, bet nebaigė jo pildyti, nes nežinojo ieškovės socialinio draudimo numerio. Tokia aplinkybė leidžia spręsti, kad esminės darbo sutarties sąlygos buvo aptartos. Be to, buhalterė R. P. tą pačią dieną užpildžiusi atitinkamą formą dėl D. K.– S įdarbinimo elektroniniu būdu išsiuntė Sodrai pranešimą. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apklaustų liudytojų R. P. ir A. Ž. teismui duoti paaiškinimai bei į bylą pateiktas ginčo šalių nepasirašytas 2013-05-27 darbo sutarties Nr. 02 projektas patvirtina tik tai, kad 2013 metų gegužės mėnesį A. V. ir D. K. – S buvo nuvykę į UAB „Tik apskaita“ ir tarėsi dėl ieškovės darbo, bet nesudaro pagrindo teigti, kad darbo sutartis tikrai buvo sudaryta. Priešingai, nėra logiško paaiškinimo, kad pranešimas apie ieškovės įdarbinimą būtų išsiųstas R. P. savavališkai ir be A. V. nurodymo(sutikimo), neketinant sudaryti darbo sutarties apskritai nebuvo reikalingumo kreiptis dėl jo parengimo, pagal aptartas sąlygas ruošti jos tekstą . Be to, sutarties sudarymo faktą rodo ir paties A. V. veiksmai, kai jis 2013 m. gruodį atvykęs į Sodrą papildomai pateikė dar ir popierinį pranešimą apie ieškovės priėmimą į darbą. Kartu jis pateikė ir pranešimą apie darbo sutarties su ieškove nutraukimą nuo 2013-11-01. Kolegijos vertinimu, šie veiksmai rodo, jog darbo sutartis buvo sudaryta, priešingu atveju, nebūtų galima pranešti apie nutraukimą tokio susitarimo, kuris apskritai nebuvo sudarytas. Sodra patvirtino, kad įdarbinimas buvo įformintas tinkamai, atsakovas neteikė savarankiško reikalavimu procesinio reikalavimo dėl darbo sutarties nuginčijimo.

Pagal DK 99 str.3 d. už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovo vadovo A. V. elgesys (savo elektroninio parašo sertifikato perdavimas ieškovei, nesidomėjimas įmonės veikla, įmonės turto, apskaitos, dokumentų netvarkymas) rodo jo neatsakingumą ir neatitinka nei įmonės vadovui keliamų griežtesnių reikalavimų, nei bonus pater familias standartų. Dėl to labiausia tikėtina, jog dėl tų pačių priežasčių ir darbo sutarties sudarymo kai kurios procedūros ( rašytinės sutarties pasirašymas, tinkamas Sodros informavimas) iš darbdavio pusės nebuvo atliekamos tinkamai ir išbaigtai, bet tai nesudaro prielaidų nepaisyti darbuotojo interesų ir vengti darbdavio atsakomybės, nepripažinti, kad tarp šalių buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai.

Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2014-03-04 ir 2014-04-02 pažymų apie asmens socialinį draudimą matyti, kad D. K. – S. UAB „Nevėžio žirgai“ dirbo nuo 2013-05-28 iki 2013-11-01. Per šį laikotarpį Sodrai už ieškovę sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų suma sudaro 414,34 Lt (t. 1, b. l. 4, 89-95). Įmokų už ieškovės valstybinį socialinį draudimą mokėjimą Sodrai patvirtina ir į bylą pateikti pranešimai apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį (t. 1, b. l. 57-71). Taip pat UAB „Nevėžio žirgai“ banko sąskaitos, esančios AB SEB banke, išrašas patvirtina, kad per laikotarpį nuo 2013-05-28 iki 2013-10-31 minėtos 414,34 Lt dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimo operacijos į VSDFV sąskaitą buvo atliktos iš UAB „Nevėžio žirgai“ sąskaitos AB SEB banke (t. 1, b. l. 31-34). Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, laikytina, jog nuo 2013-05-28 iki 2013-11-01 ieškovė dirbo UAB „Nevėžio žirgai“, t. y. tarp D. K.–S. ir UAB „Nevėžio žirgai“ buvo susiklostę realūs darbo santykiai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė faktiškai neatliko darbinių funkcijų. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė prižiūrėjo bendrovės valdomus (naudojamus, auginamus) žirgus, jais rūpinosi, taip pat bendrovės vardu atliko mokėjimus, saugojo ir naudojo jai patikėtus bendrovės dokumentus, antspaudą, identifikavimo priemones. Tokias aplinkybes iš esmės nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Vertinant nustatytų faktinių aplinkybių visumą, kolegijos vertinimu, tai, jog šiuo atveju, kad ieškovei galimai nebuvo nustatytas konkretūs darbo grafikas, darbo funkcijos, neparengtas pareigybės aprašas, neįteiktas darbo sutarties egzempliorius, ji pati planavo darbo procesą, neturi reikšmės darbo sutarties galiojimui, nes jos rašytinis įforminimas ir kitų DK 99 str.4 d. nustatytų reikalavimų įvykdymas yra darbdavio pareiga. Todėl tai, kad darbo sutartis nebuvo tinkamai įforminta, jos sudarymo ir vykdymo faktų nepaneigia. Priešingai nei sprendė teismas, neturi teisinės reikšmės ta aplinkybė, jog, pasak R. P., sutarties kopija buvo išsiųsta ieškovei. Nenuoseklumas ieškovės paaiškinimuose, jog sutartis buvo išsiųsta A. V., taip pat teisiškai nereikšmingas, kadangi pačios sutarties buvimo nepaneigia.

Pastebėtina, jog UAB „Nevėžio žirgai“ vadovas neorganizavo buhalterinės apskaitos tvarkymo (tam asmuo nepaskirtas). Ieškovės darbo laikotarpiu A. V. neteikė prieštaravimų dėl jos atliktų mokėjimo pavedimų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog socialinio draudimo įmokų mokėjimas yra veiksmai atsakovo interesais, nes jas sumokėjus neskaičiuojamos netesybos, netaikytos kitos sankcijos. Neabejotina, jog, kaip vadovas A. V. turėjo galimybę gauti norimą informaciją apie lėšų banko sąskaitoje tvarkymą. Kaip aukščiau jau minėta, atsakovo atstovo A. V. elgesys rodo jo neatsakingumą ir neatitinka įmonės vadovui keliamų griežtesnių reikalavimų. Įrodyta, kad VSDFV Panevėžio skyriui apie ieškovės įdarbinimą buvo pranešta iš esmės tinkamai, buvo mokamos įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Tai,jog elektroninės bankininkystės duomenys, elektorinio parašo sertifikatas, įmonės antspaudas bei kiti įmonės dokumentai buvo pas ieškovę rodo, jog atsakovo vadovas sutiko ir sudarė prielaidas, kad jas turintis asmuo bendrovės vardu veiktų ne tik kaip treneris-vadybininkas, bet ir atliktų platesnes funkcijas ( pvz. atliktų mokėjimus ir pan.). Ieškovė jas ir vykdė , t.y. veikė bendrovės pavedimu ir jos interesais, kas rodo faktinę , o ne imitacinę darbinę veiklą.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra akcentavęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą; teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011, 2012 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2012 ir kt.). Atskirai teisėjų kolegija pažymi, kad Kasacinio teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; kt.). Pagal CPK 12 ir 178 str. šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Taigi, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.

Sprendžiant nagrinėjamos bylos ginčą ir atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, t. y. kad atsakovo atstovas iš esmės įmonės veikla nesirūpino, tačiau žirgai buvo prižiūrėti, taip pat papildomai įmonė teikė žirgų priežiūros paslaugas, mokėjo mokesčius už darbuotoją, be to, atsakovo atstovas pasirašė 1SD pažymą, nėra pagrindo nesutikti su apeliantės argumentais, kad UAB „Nevėžio žirgai“ vykdė veiklą, o ieškovė joje dirbo. Tai, kad ieškovė yra bendrovės akcininkė ir suinteresuota pelninga bendrovės veikla, nereiškia, jog ji apskritai negali dirbti ir pagal darbo sutartį. Atlyginimo nemokėjimo faktas darbo sutarties nepaneigia, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis yra nedidelis (tarp šalių buvo sutartas 200 Lt atlyginimas per mėnesį), o tik galėtų būti individualaus darbo ginčo nagrinėjimo objektu. Taip pat tai, kad ieškovė ,vykdydama susitarimą su darbdaviu, prižiūrėjo bendrovės žirgus, jo leidimu tvarkė mokėjimus ir pati priimdavo sprendimus dėl darbo režimo, vėlgi nereiškia, jog nebuvo pavaldumo. Nepaneigia darbo santykių galimumo ir ta aplinkybė, jog ieškovė prižiūrėjo ir savo nuosavybės teise valdomus arklius. Kaip jau minėta, tas faktas, kad atsakovo atstovas A. V. atleido darbuotoją (ieškovę) iš darbo, o nesiekė panaikinti duomenis VSFV teritorinio skyriaus apskaitoje kaip pateiktus dėl klaidos, nesąžiningumo ar pan. tik patvirtina, jog darbiniai santykiai realiai buvo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, kad primos instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 str.), klaidingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nustatančias darbo sutarties sąlygas (DK 93 str., 94 str., 95 str., 99 str.), dėl ko neteisingai išsprendė šalių ginčą. Dėl pasakyto skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra nustatytos visos svarbios faktinės aplinkybės, byloje priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys yra tenkintinas iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atleidžiant iš darbo darbuotoją D. K.–S. DK 127 str. 1 d. pagrindu nebuvo įvykdyti šios normos imperatyvūs reikalavimai( darbo sutartis nutraukiama tik darbuotojo iniciatyva ir jo rašytiniu pareiškimu), pripažįsta ieškovės 2013-11-01 atleidimą iš vadybininkės – trenerės pareigų UAB „Nevėžio žirgai“ neteisėtu. Laikytinas pagrįstu reikalavimas priteisti 1000 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2013-05-28 iki 2013-11-01, t. y. kai ieškovė dirbo UAB „Nevėžio žirgai“.Ginčo dėl šios sumos nesumokėjimo fakto nėra.

Teismas prašymą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos laikotarpio iki teismo sprendimo įvykdymo priteisimo tenkina dalinai.

Pagal DK 300 str.3 d., jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką teisinio kvalifikavimo kasacinio teismo praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – viena iš įstatymo nustatytų darbuotojo garantijų, atliekančių socialinę funkciją (saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo). Teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad šios išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-133/2014; kt.). Kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtina neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, užtikrina dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą, todėl pripažįstama, kad ji būtų adekvati, kompensavimas turi būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams (Lietuvos AukščiausiojoTeismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011; kt.). DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį kasacinio teismo praktikoje taip pat vertinamas kaip įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai (sankcija), taikytini darbdaviui už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012; kt.). Taip siekiama prevenciškai veikti darbdavius, kad jie neteisėtai neatleistų darbuotojų,įvertintų galimus savo neteisėtų veiksmų neigiamus padarinius.Išmokų už priverstinį pravaikštos laikotarpį kvalifikavimas sankcija darbdaviui už padarytą darbo teisės normų pažeidimą nepaneigia tokių išmokų kompensuojamojo pobūdžio ir jų atliekamos socialinės funkcijos, jos turi būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012),o sankcijos dydis turi būti adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-372/2012). Taigi išmoką vertinant kaip kompensaciją darbuotojui ir sankciją darbdaviui akcentuojamas ne šio nubaudimas, tačiau visas atvejais vertinamas išmokos proporcingumas pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams, adekvatumas darbuotojo netekimams.

Kasacinio teismo konstatuota, kad tuo atveju, kai byloje keliamas klausimas dėl DK 297 str. 3 dalyje ( pakeitus teisinį reglamentavimą tai šiuo atveju tai atitinka DK 300 str.3 d.) įtvirtintos išmokos dydžio, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi svarstyti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatyto kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (DK 36 str.1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012; kt.). Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2014).

Šiuo atveju kolegija sprendžia, jog yra pagrindas mažinti prašomą priteisti vidutinį darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį.

Sprendžiant dėl jo dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovė dirbo neilgai, nustatytas nedidelis darbo užmokestis, galėdama tvarkyti ir tvarkydama bendrovės bankinius mokėjimus, todėl žinodama bendrovės finansinę padėtį, suvokdama ,kad bendrovės vadovas nusišalino nuo bendrovės finansinių operacijų atlikimo, ji neatliko darbo užmokesčio mokėjimų sau kaip darbuotojai. Kolegijos vertinimu dalinai ir pačios ieškovės veiksmai trukdė reikiamiems mokėjimams atlikti, nes bendrovei priklausančios priemonės bankiniams mokėjimams atlikti iki 2014-02-06( kol buvo perduotos atitinkamu aktu) buvo pas ją pačią ( t.1,b.l.22-23). Ieškovė netiekė įrodymų ar susidarė ir jeigu taip kiek ženklūs praradimai susidarė dėl išmokų jai nemokėjimo. Reikšminga tai, jog pati ieškovė pripažįsta, jog iš veiklos su bendrovės laikomais žirgais yra gavusi pajamų, kurių bendrovei iki šiol neperdavė, netrukus po darbo sutarties nutraukimo ji tapo ūkininke ir dabar savarankiškai verčiasi ūkine veikla.

Dėl pasakytų priežasčių kolegija sprendžia, jog ieškovei už priverstinės pravaikštos laiką vidutinio darbo užmokesčio iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisiama 100 Lt.

Ieškinį patenkinus dalinai (patenkinti reikalavimai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio ir iš dalies vidutinio darbo užmokesčio priteisimo) , kolegijos vertinimu, tai sudaro 3/4 reikalavimų.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas neperduoda bylos nagrinėti iš naujo, keičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas( CPK 93 str.5 d.).

Pirmosios instancijos teisme ieškovės patirtos advokato pagalbos išlaidos sudaro 1500 Lt bei 200 Lt, sumokėtų UAB „Tik apskaita“ už parengtą pažymą dėl vidutinio darbo užmokesčio (t. 1, b. l. 137-139), kuri buvo parengta vykdant teismo 2014-04-07 ir 05-08 nutartis, todėl iš atsakovo jos naudai priteistina 1125 Lt (3/4) advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ir 150 Lt kitų išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 9 p., 93 str. 1 d.). Viso 1275 Lt.

Atsakovo turėtos išlaidos už advokato teikiamą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme sudarė 2800 Lt (t. 1, b. l. 83-84, 140). Pirmos instancijos teismas, vadovaujantis realumo, būtinumo, pagrįstumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, taip pat įvertinant byloje nagrinėtų teisinių klausimų pobūdį, apimtį, ginčo pobūdį, teisinės pagalbos laiko sąnaudas, atsakovo atstovavimo išlaidos konkrečiu atveju pagrįstomis išlaidomis pripažino jas 1400 Lt sumai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokia išvada pagrįsta. Atsakovas dėl jų dydžio skundo neteikė. Ieškovės teiginys,jog iš jos apskritai neturėtų būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, nes tik atsakovo veiksmai lėmė ginčą teisme teismo kolegijos vertinimu nepagrįstas. Bendra taisyklė nustato bylinėjimosi išlaidų paskirstymą proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dalims( CPK 96 str.3 d.). Nenustatyta, kad atsakovo procesinis elgesys būtų buvęs netinkamas priežasčių. Dalies ginčo ( dėl pavėluoto atsiskaitymo) kilimą dėl aukščiau jau nurodytų aplinkybių dalinai sąlygojo iš ieškovės veiksmai( elektroninės bankininkystės priemonių neperdavimas atsakovo vadovui iki 2014-02-06), todėl nenustatytas pagrindas nukrypti nuo bendrosios taisyklės. Taip pat atsakovas turėjo 42 Lt papildomų išlaidų (t.1, b. l. 136). Viso atsakovo išlaidų pirmos instancijos teismo procese pagrįstomis pripažįstama 1442 Lt. Ieškinį dalinai-1/4 dalies atmetus, ieškovė turėtų atlyginti atsakovui 360,5 Lt šių išlaidų.

Atlikus priešinių vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymą, iš atsakovo UAB „Nevėžio žirgai“ ieškovės D. K. – S. naudai priteistina 914,5 Lt (1275-360,5) jos patirtų bylinėjimosi pirmos instancijos teisme išlaidų.

Už atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas patyrė 1500 Lt atstovavimo išlaidų (t. 2, b. l. 18-20). Kadangi apeliacinis skundas iš esmės patenkintas, šių atsakovo patirtų išlaidų ieškovė neturi atlyginti.

Vadovaujantis CPK 80 str. 1 d. 5 p. bei 82 str. 2 d., žyminis mokestis, skaičiuotinas už ieškinio reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu sudaro 144 Lt, o už apeliacinį skundą – 144 Lt. Ieškovė pagal CPK 83 str. 1 d. 1 p. yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl šios išlaidos-288 Lt , ieškinį šioje dalyje patenkinus, priteistinos iš atsakovo valstybei. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovei priteista 1000 Lt neišmokėto darbo užmokesčio bei 100 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo, mokėtino žyminio mokesčio dalis nuo priteistos sumos sudaro 33 Lt (1100x3 proc.), todėl iš atsakovo valstybei priteistina viso 321 Lt (288+33).

Procesinių dokumentų išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose sudaro viso 58,36 Lt (49+3+6,36) (t. 1, b. l. 2, t. 2, b. l. 2, 26). Atitinkamai iš ieškovės, vadovaujantis CPK 88 str. 1 d. 3 p., valstybei priteistina 14,59 Lt, o iš atsakovo – 43,77 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

ieškovės D. K. – S. apeliacinį skundą tenkinti dalinai.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti dalinai ir pripažinti D. K. – S. 2013-11-01 atleidimą iš vadybininkės – trenerės pareigų UAB „Nevėžio žirgai“ neteisėtu, priteisti jai iš UAB “Nevėžio žirgai“, juridinio asmens kodas 302690738, 1000 Lt (289,62 euro) nesumokėto darbo užmokesčio, 100 Lt (28,96 euro) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei 914,5 Lt (264,86 eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš UAB “Nevėžio žirgai“, juridinio asmens kodas 302690738, valstybės naudai 364,77 Lt (105,65 euro) bylinėjimosi išlaidų, o iš D. K. – S, asmens kodas, (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 14,59 Lt (4,23 euro) bylinėjimosi išlaidų, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 banke ,,Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Teisėjai Eigirdas ČinkaNijolė Danguolė SmetonienėBirutė Valiulienė