Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. G. ir Z. B. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, jas iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė R. G. paskirta – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini) rajono ribų.

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 21 val. iki 7 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, ir be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini) rajono ribų.

Priteista iš R. G., A. V. ir Z. B. solidariai UAB „Š. P.“ 1611,68 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai vienuolika eurų 68 ct) nuostolių atlyginimo.

Priteista iš R. G. V. K. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš R. G., A. V. ir Z. B. lygiomis dalimis UAB „Š. P.“ 1045 Eur (vienas tūkstantis keturiasdešimt penki eurai) išlaidų atstovo paslaugoms atlyginti ir 5,11 Eur (penki eurai 11 ct) proceso išlaidų.

Priteista iš Z. B. valstybei 105, 98 Eur (vienas šimtas penki eurai 96 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas A. V., tačiau dėl jo nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. G., A. V. ir Z. B. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje su vaidmenų pasiskirstymu, 2015 m. spalio 18 d. apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, iš UAB „Š. P.“ priklausančio tvenkinio Nr. 3, panaudodami tinklus, pasikėsino pagrobti svetimą turtą – UAB „Š. P.“ priklausančius 421,7 kilogramų 1265,1 Eur vertės žuvies, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jų valios, nes R. G. ir A. V. buvo sulaikyti UAB „Š. P.“ apsaugos darbuotojų, o Z. B. sulaikymo metu pabėgo.

Be to, R. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, t. y. neturėdamas leidimo, 2015 m. spalio 17 d. vakare savo automobiliu „VW Transporter“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) rajono, (duomenys neskelbtini) kaimo, gabeno A. V. priklausantį pramoninės gamybos, lygiavamzdį, 12-o kalibro, dviejų šūvių, C kategorijos šaunamąjį ginklą „IŽ-27E“ – medžioklinį šautuvą, Nr. 908027 9052875 49903, ir tris 12-o kalibro medžioklinius šovinius, skirtus B, C kategorijų lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams, į (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esančią sodybą, o iš jos – į (duomenys neskelbtini) rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kaimą, kur prie tvenkinio Nr. 3 medžioklinį šautuvą ir tris medžioklinius šovinius paėmė iš A. V. ir juos nešiojosi, po to, apie 00.30 val., pamatęs UAB „Š. P.“ darbuotojus, vieną šovinį iššovė, o šautuvą ir likusius du šovinius išmetė į UAB „Š. P.“ tvenkinį Nr. 3.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendis keistinas, kadangi netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)

Šiuo atveju, tai patvirtina ir skundžiamo teismo sprendimo turinys, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Taigi, sprendžiant apelianto kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Nuteistojo kaltė, padarius jo ginčijamą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais ir skundžiamajame nuosprendyje nurodytais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Kad nuteistasis Z. B., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. G. ir A. V., pasikėsino pagrobti svetimą turtą – UAB „Š. P.“ priklausančius 421,7 kilogramų 1265,1 Eur vertės žuvies, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes R. G. ir A. V. buvo sulaikyti apsaugos darbuotojų, o Z. B. sulaikymo metu pabėgo, priešingai nuteistojo Z. B. teiginiams, patvirtina ne tik R. G. ir A. V., kurių parodymai buvo nuoseklūs ir sutampantys esminėmis detalėmis (3 t., 109–111 b. l.), bet ir liudytojų V. G. (3 t., 28–29 b. l.), R. B. (3 t., 108–109 b. l.), R. G. (3 t., 128 b. l.), V. K. (2 t., 243 b. l.) parodymai, elektroninės ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas (3 t., 136–137 b. l.), pokalbių suvestinėse užfiksuoti Z. B. pokalbiai (3 t., 139–162, 166–167 b. l.).

Taigi, nors nuteistojo Z. B. apeliaciniu skundu ir bandoma įtikinti R. G. ir A. V. parodymų neobjektyvumu, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad R. G. ir A. V. parodymai yra detalūs ir nuoseklūs, kad juos atitinka ir kiti pirmiau nurodyti bylos duomenys, kad nėra nustatytas ir šių asmenų suinteresuotumas pakenkti Z. B., nes byloje jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad nuteistojo Z. B. bendrininkai dėl kažkokių priežasčių siekia Z. B. melagingai apkalbėti, nėra, tokių duomenų nenurodė ir pats Z. B., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo Z. B. ginčijamais asmenų parodymais.

Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistojo Z. B. apeliaciniame skunde, jo kaltė pasikėsinus pagrobti svetimą turtą – UAB „Š. P.“ priklausančius 421,7 kilogramų 1265,1 Eur vertės žuvies – įrodyta.

Atsakant į nuteistojo Z. B. apeliacinio skundo teiginius, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo išsiaiškinta, kam priklausė žuvims gaudyti naudoti tinklai bei valtis, kad nebuvo bandoma nustatyti, kas buvo kartu su juo, be R. G. ir A. V., teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Duomenų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų duomenų pakanka nustatyti įrodinėtinoms aplinkybėms ir daryti pagrįstoms išvadoms dėl veikos sudėties buvimo ir kaltinamo asmens kaltumo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl Z. B. kaltės jam atlikus inkriminuotus veiksmus.

Tačiau teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidas tiek iš Z. B., tiek ir iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundusio A. V. (BPK 320 str. 5 d.).

BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad gynėjai nuteistiesiems Z. B. ir A. V. buvo skirti teismo nutartimi, esant būtinai gynėjo dalyvavimo sąlygai, numatytai BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkte, t. y. kai yra kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją (2 t., 179, 181 b. l.). Esant tokiai situacijai, kai antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažįstamos procesinėmis ir yra priteisiamos iš nuteistųjų, nors gynėjai jiems buvo skirti teismo sprendimu, ir egzistuojant būtinai gynėjo dalyvavimo sąlygai, kai to reikalauja teisingumo interesai, teisėjų kolegija sprendžia, kad toks sprendimas yra nesuderinamas su šių asmenų teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga – garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą.

Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš nuteistųjų Z. B. ir A. V. priteista valstybei atitinkamai 105, 98 Eur (vienas šimtas penki eurai 96 ct) ir 261,48 Eur (du šimtai šešiasdešimt vienas euras 48 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų, susidariusių dėl būtino jų gynėjų dalyvavimo, yra nepagrįstas ir dėl to naikintinas (BPK 328 str. 4 p.).

Taip pat su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka ir nuteistasis R. G., kuris, kaip ir nuteistasis Z. B., abejoja UAB „Š. P.“ priteistos žalos dydžio pagrįstumu, ir apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „Š. P.“ priteistas 1611,68 Eur nuostolių atlyginimas už tvenkinių profilaktinę dezinfekciją yra neįrodytas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir neįrodytas priežastinis ryšys tarp neteisėtos žvejybos fakto ir būtinybės atlikti profilaktinę tvenkinio dezinfekciją.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus laiko nepagrįstais. Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum). Iš baudžiamosios bylos medžiagos, UAB „Š. P.“ tvenkinio Nr. 3 profilaktinės dezinfekcijos kalkėmis darbų atlikimo akto Nr. 2 matyti, kad dėl to, jog 2015 m. spalio 18 d. buvo sulaikyti brakonieriai, kurie galėjo savo žvejybos įrankiais pernešti užkrečiamas žuvų ligas, nes jų žvejybos įrankiai buvo naudoti ir kituose vandens telkiniuose, 2015 m. spalio 22 d. buvo atlikta tvenkinio profilaktinė dezinfekcija negesintomis kalkėmis, ir visa atliktų darbų vertė – 1611, 68 Eur (1 t., 37 b. l.). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus duomenis, laikyti UAB „Š. P.“ priteistą 1611,68 Eur nuostolių atlyginimą už tvenkinio Nr. 3, iš kurio nuteistieji ir pasikėsino pagrobti žuvį, profilaktinę dezinfekciją nepagrįstu nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. taip pat nesutinka ir su nukentėjusiajam V. K. priteistu 500 Eur neturtinės žalos dydžiu ir teigia, kad jam nebuvo pareikštas kaltinimas dėl pasikėsinimo į V. K. gyvybę ar sveikatą, todėl apeliantui yra neaišku, kuo remiantis jis pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje. Pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padaryta fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Moralinė žala yra neturtinės žalos atmaina. Asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, įgyja visas procesines teises, kartu ir teisę į žalos atlyginimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato vyresniojo tyrėjo 2016 m. vasario 2 d. nutarimu, V. K. buvo pripažintas nukentėjusiuoju (1 t., 101–102 b. l.) bei tos pačios dienos nutarimu civiliniu ieškovu (1 t., 105–106 b. l.). Taigi V. K. turėjo teisę reikalauti jam padarytos žalos atlyginimo. Vadinasi, nors nusikaltimas ir nebuvo tiesiogiai padarytas prieš V. K., tai, atsižvelgus į neginčijamai nustatytų nuteistojo R. G. veiksmų pobūdį – neteisėtai panaudotą šaunamąjį ginklą – iššovimą, būtent tuo metu, kada jis buvo pastebėtas sargo V. K., nereiškia, kad V. K. nepatyrė neturtinės žalos ir negali pretenduoti į jos atlyginimą. Priešingai, teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad dėl pirmiau nurodytų nuteistojo R. G. veiksmų nukentėjusysis V. K. patyrė neigiamus išgyvenimus, išgąstį, stresą, taigi jam buvo padaryta ir neturtinė žala. Taigi, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į R. G. atliktų veiksmų pobūdį, paties V. K. veiksmus, teisingai įvertino R. G. teisei priešingais veiksmais sukeltus padarinius nukentėjusiojo sveikatai bei tinkamai taikė įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus, ir dėl to visiškai pagrįstai priteisė nukentėjusiajam V. K. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš nuteistojo R. G..

Nepagrįstai R. G. skunde nurodo, kad buvo apsunkinta jo teisė į gynybą, nes teisminio nagrinėjimo metu nebuvo išnaudota BPK 256 straipsnio galimybė pakeisti (patikslinti) kaltinamąjį aktą dėl inkriminuojamų abiejų nusikalstamų veikų padarymo individualizuojant bendrininkų vaidmenų pasiskirstymą, konkrečiai nurodant, kokius nusikalstamus veiksmus kiekvienas iš jų atliko, taip pat dėl šaunamojo ginklo ir šaudmens panaudojimo, kadangi tai nėra BK 253 straipsnio kvalifikuojantis požymis. Pažymima, kad konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos buvo nustatytos prokuroro kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, orientavosi į kaltinimo formuluotę ir taip vykdė BPK 255 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Priimtame nuosprendyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės dėl pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą ir neteisėto šaunamojo ginklo ir šaudmenų laikymo, nurodyta veikų padarymo vieta, laikas, būdas, konkretūs veiksmai ir kitos aplinkybės. Tai atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teismas konstatuoja, kad pareikšti kaltinimai nuteistajam pakankamai konkretūs.

Taip pat, priešingai nuteistojo R. G. teiginiams, tai, kad kaltinime nėra nurodyta, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus kiekvienas iš bendrininkų atliko, dar nereiškia, kad buvo padaryti kokie nors BPK pažeidimai. Pažymima, kad paprastojo bendrininkavimo atveju visi bendrininkai tiesiogiai dalyvauja atlikdami objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos požymius sudarančius veiksmus (visus ar atskirą jų dalį). Nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą: palaužia nukentėjusiųjų pasipriešinimą, neleidžia jiems pabėgti ir pan. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes grupė vyrų, tarp kurių buvo ir nuteistasis R. G., susitarė važiuoti į neteisėtą žvejybą. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais) bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Apie buvusį susitarimą spręstina iš pačių nuteistųjų R. G. ir A. V. parodymų, iš kurių matyti, kad Z. B. buvo vagystės iniciatorius, o R. G. ir A. V., Z. B. vykdant neteisėtą žvejybą – vagystę, saugojo aplinką. Pagal šias aplinkybes nekyla abejonių, kad visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokią bendros nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų dalį jie atliko, suvokė visus bendrai daromos veikos požymius, tarp jų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi atskiriems bendrininkams. Taigi nuteistajam R. G., kaip bendravykdytojui, kyla atsakomybė už visus bendrų veiksmų padarinius.

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo R. G. skunde nurodytais teiginiais, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, pripažįstant jį kaltu dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę, yra klaidingai nurodyta, kad jis pripažįstamas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Tai laikytina rašymo apsirikimu, nes tiek iš kaltinamojo akto (2 t., 141–150 b. l.), tiek iš nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (2 t., 158 b. l.), tiek ir iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies (3 t., 195 b. l.), yra aišku, kad R. G. buvo kaltintas ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį. Analogiški rašymo apsirikimai yra padaryti ir dėl Z. B. bei A. V. (BPK 320 str. 5 d.). Šios klaidos taisytinos.

Taip pat teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. G. laisvės atėmimo bausmes ir nustatydamas jų dydžius, pažeidė baudžiamojo įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo reikalavimus.

Pagal BK 54straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014).

Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas nuteistajam R. G. laisvės atėmimo bausmes ir nustatydamas jų dydžius, atsižvelgė į tai, kad apeliantas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, kad savo noru atlygino padarytą žalą, tai pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, taip pat pripažino ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad vagystę pasikėsino įvykdyti bendrininkų grupė, pagrįstai įvertino tai, kad R. G. pasikėsino įvykdyti vieną nesunkių (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnio 1 dalis) ir įvykdė vieną apysunkių (BK 253 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijai priskiriamas nusikalstamas veikas, jog nusikalto būdamas neteistas (teistumui išnykus), jog 2008 m. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 38, baustas administracine tvarka, galiojančių nuobaudų neturi.

Taigi, apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė pagrįstą išvadą, kad R. G. už nusikaltimų padarymą skirtinos laisvės atėmimo bausmės. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Kolegijos vertinimu, nuteistajam apylinkės teismo skirtos bausmės visiškai atitinka tiek jo padarytas nusikalstamas veikas, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia ir tai, kad nuteistajam R. G. apylinkės teismo nuosprendžiu skirta net galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams, nors ir artima sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, tačiau yra mažesnė nei vienos iš jo padarytos sunkesnės nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, bausmės vidurkis (2 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų). Tuo labiau, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nuteistasis R. G. gailisi, po sulaikymo nukentėjo pats, gera valia atlygino UAB „Š. P.“ 1265,10 Eur žalą už sugautą žuvį, gyvenamosios vietos seniūnės ir medžiotojų būrelio vadovo charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, taikė jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Dėl to nuteistajam paskirtas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę, kurios vykdymas buvo atidėtas, vertinti kaip aiškiai per griežtas ar dar labiau jas švelninti nėra pagrindų. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Taip pat teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad nuteistojo R. G. atžvilgiu taikyti jo prašomas BK 40 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo. Ir štai dėl ko: pirma, pripažinta įrodyta, kad R. G. padarė ne vieną, o dvi nusikalstamas veikas; antra, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad R. G. vieną nesunkių (BK 178 straipsnio 1 dalis) ir vieną apysunkių (BK 253 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijai priskiriamas nusikalstamas veikas įvykdė būdamas neteistas (teistumui išnykus) (2 t., 4 b. l.), jog 2008 m. jis jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį pritaikius BK 38 straipsnio nuostatas (2 t., 6 b. l.), sprendžia, kad neegzistuoja ir viena iš būtinų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t. y. nėra pagrindo manyti, kad R. G. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Taigi, nesant nustatytai visų atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumai, nuteistasis R. G. nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 40 straipsnio nuostatomis neatleistas pagrįstai.

Vertinant deklaratyvų nuteistojo R. G. prašymą taikyti jo atžvilgiu ir BK 62 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pirmiausia pažymima tai, kad apeliantas nenurodo jokių konkrečių motyvų dėl šių straipsnių taikymo galimybės.

Antra, remiantis teismų praktika, teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-476/2010, 2K-102/2011, 2K-128/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas nuteistajam skirtos bausmės griežtumo klausimą, kaip ir pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, tokių išimtinių aplinkybių nenustatė, tokių aplinkybių egzistavimo nenurodė net ir pats apeliantas. Taigi taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį nėra pagrindo.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi būti nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Nors nuteistajam R. G. ir yra pripažintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei atlygino dalį padarytos turtinės žalos, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad neegzistuoja viena iš savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose, kadangi tik viena iš dviejų nuteistojo padarytų veikų nutrūko pasikėsinimo stadijoje, ir tik darant vieną nusikalstamą veiką jo vaidmuo buvo antraeilis (BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d.), ko negalima pasakyti apie nuteistojo padarytą ir BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam R. G. nebuvo ir nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies, o kartu ir to paties straipsnio 3 dalies nuostatų. Be to, pažymėtina tai, kad taikyti BK 62 straipsnio nuostatas yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų Z. B. ir A. V. priteista valstybei atitinkamai 105, 98 Eur (vienas šimtas penki eurai 96 ct) ir 261,48 Eur (du šimtai šešiasdešimt vienas euras 48 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų, susidariusių dėl būtino jų gynėjų dalyvavimo.

Ištaisyti rašymo apsirikimą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl R. G., Z. B. ir A. V. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, nurodant, kad R. G., Z. B. ir A. V. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.