Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, L. M., pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-26-971/2017 pagal ieškovo A. B. patikslintą ieškinį atsakovei G. R. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovės G. R. priešieškinį ieškovui A. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl teisėjos šališkumo.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas susijęs su viena tinkamo proceso garantijų, t. y. užtikrinimu, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši esminė garantija įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, taip pat CPK 21 straipsnyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Kasacinis teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016).Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją, peticijos Nr. 10486/83, par. 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92, par. 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (2004 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 45825/99, 45826/99 ir 45827/99; 2005 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Mežnarić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 71615/01 ir kt.). Jeigu pareiškėjas savo prašymą grindžia bendro pobūdžio ir abstrakčiais pagrindais, nenurodydamas jokių specifinių ir realių faktų, kurie galėtų sukelti abejonių dėl teisėjų nešališkumo, jo prašymai dėl teismo šališkumo gali būti laikomi piktnaudžiavimu (2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 67). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo dėl bylą nagrinėjančios teisėjos K. S. šališkumo, neprašė jos nušalinti. Klausimą dėl teisėjos šališkumo iškėlė tik apeliaciniame skunde, tačiau pateikė abstraktaus pobūdžio argumentus, t. y., kad teisėja yra šališka, nes priėmė atsakovei palankų teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apelianto nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad jis nepateikė įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti teisėjos nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos apeliantas vertina kaip nepalankius kitai proceso šaliai) savaime nereiškia teisėjos šališkumo (2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12, par. 67). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjos K. S. procesinis sprendimas, kuriuo byloje esantys įrodymai vertinti ne apelianto naudai ir priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nesudaro pagrindo abejoti teisėjos nešališkumu ir objektyvumu, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl teisėjos šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ieškovui ir atsakovei (1 t., b. l. 5–11, 87–89). 2014 m. birželio 16 d. žemės sklypo bendrasavininkai sudarė susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 12–16), šis susitarimas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (1 t., b. l. 5–11), todėl tarp šalių nekyla ginčų dėl šio turto valdymo ir naudojimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui priklauso 2/3 dalys gyvenamojo namo, o atsakovei – 1/3 dalis, šalims nesutariant dėl naudojimosi gyvenamuoju namu (atsakovė nesuteikia sutikimo ieškovui rekonstruoti namo), be to, ieškovas faktiškai naudojasi 4,69 kv. m mažesne namo dalimi, nei jam priklausytų pagal idealiąsias nuosavybės dalis, todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl gyvenamojo namo atidalijimo. Atsakovė nesutikdama su ieškovo siūlomu atidalijimo projektu, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė atidalinti gyvenamojo namo patalpas pagal tai, kaip jos yra faktiškai valdomos.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdų. Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio susitarimu arba kai bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo, teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, visų pirma turi būti sprendžiamas klausimas dėl atidalijimo natūra galimumo, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai ir tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Kasacinis teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais. Kasacinio teismo praktika dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės yra pakankamai gausi ir išplėtota, suformuoti atidalijimo būdo parinkimo kriterijai, o jų taikymą lemia konkrečios bylos aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas tris kartus keitė gyvenamojo namo atidalijimo projektą, t. y. kartu su ieškiniu pateikė UAB „Domidėja“ parengtą projektą (1 t., b. l. 21–22), po to UAB „Projekto vizija“ 2017 m. sausio 27 d. projektą (1 t., b. l. 104–105), o išklausęs Telšių rajono savivaldybės administracijos Statybos poskyrio vyriausiojo specialisto P. D. pastabas, kad jo pateiktas projektas negali būti įgyvendintas dėl pernelyg mažo atstumo tarp krosnies ir ketinamos statyti sienos, pateikė UAB „Projekto vizija“ 2017 m. balandžio 6 d. projektą, tokiu būdu pašalindamas specialisto nurodytus trūkumus (1 t., b. l. 128, 131–133, 134–137, 149–150). Tačiau vien aplinkybė, kad ieškovas persigalvojo dėl galimybės gauti kompensaciją pinigais už jam tenkančią mažesnę turto dalį (ieškinyje nurodė, kad sutinka svarstyti galimybę gauti kompensaciją pinigais, tačiau vėliau kategoriškai atsisakė šio atidalijimo būdu), kad kelis kartus jis keitė projektą, tai savaime nereiškia, kad jis piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, kelia nepagrįstus reikalavimus nes jis kaip turto bendrasavininkis turi teisę reikalauti atidalinti turtą taip sukuriant savarankiškus nekilnojamojo turto objektus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas ne kartą kreipėsi į atsakovę siūlydamas įvarius bendrosios dalinės nuosavybės pabaigos variantus: siūlė atsakovei išpirkti jos dalį sumokant 4 000 Eur (2017 m. balandžio 6 d. teismo posėdžio garso įrašo 7 min. 4 sek. – 7 min. 59 sek.), tačiau atsakovė atsisakė parduoti (1 t., b. l. 19). Ieškovas pateikė teismui kelis atidalijimo iš bendrosios nuosavybės projektus, nurodė, kad yra geranoriškai nusiteikęs atlikti pateikto projekto pakeitimus, kurie tenkintų ne tik ieškovo interesą valdyti jam priklausančią 2/3 dalį gyvenamojo namo, bet ir atsakovės interesus. Toks ieškovo elgesys rodo, kad jis ieškojo optimaliausio ir abiejų bendraturčių interesus labiausiai atitinkančio varianto, pagal kurį šalys galėtų naudotis joms priklausančiomis patalpomis, tuo tarp atsižvelgiant į bylos duomenis atsakovė nerodė iniciatyvos atidalinti turtą pagal idealiąsias dalis, neteikė papildomų duomenų, siūlymų, tik siekė išsaugoti šiuo metu valdomas patalpas. Remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintu protingumo principu, spręsdamas ginčą teismas turi siekti, kad bendraturčiai išnaudotų visas galimybes derindami savo valią dėl atidalijimo. Tai reiškia, kad daikto atidalijimo būdu negali būti ginami tik vieno ir nepaisoma kitų bendraturčių interesų. Jeigu atidalijimo prašantis bendraturtis siekia patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise, todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis. Bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas, todėl bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias ir kad kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Nagrinėjamu atveju abu proceso dalyviai siekia po atidalijimo gauti turtą natūra, t. y. ieškovas siekia atidalinti turtą taip, kad bendraturčiams tenkančios dalys būtų artimos idealiosioms (atsakovui sutinka už jam tenkančią didesnę dalį sumokėti atsakovei kompensaciją pinigais), o atsakovė siekia įteisinti šiuo metu esančią situaciją, kai ji faktiškai naudojasi didesnėmis patalpomis, nei jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Nors teismas kelis kartus atidėjo bylos nagrinėjimą suteikdamas galimybę šalims geranoriškai išspręsti klausimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau šalims nepavyko pasiekti taikaus susitarimo.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad gyvenamasis namas pastatytas 1950 m., kad gyvenamojo namo patalpų išplanavimas buvo ne kartą keičiamas (t. y. kai kurie kambariai sujungti į vieną, pakeista kambarius skiriančios sienos buvimo vieta ir pan.), atitinkamai keitėsi bendrasis gyvenamojo namo plotas, pavyzdžiui, 2016 m. gegužės 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodoma, kad gyvenamojo namo bendras plotas yra 65,40 kv. m, 2016 m. spalio 6 d. buvo patikslinti kadastriniai duomenys nurodant, kad gyvenamojo namo bendras plotas yra 63,87 kv. m (1 t., b. l. 5–11, 53–57, 59–76). Šalys pripažįsta, kad šiuo metu ieškovas naudojasi gyvenamojo namo patalpomis, kurios Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylose plane pažymėtos indeksais 2-1 (4,74 kv. m), 2-2 (8,88 kv. m), 2-3 (5,98 kv. m), 2-4 (3,31 kv. m), 2-5 (4,98 kv. m) ir 2-6 (10,00 kv. m), kurių bendras plotas 37,89 kv. m, o atsakovė – 1-1 (7,04 kv. m), 1-2 (9,71 kv. m), 1-3 (6,26 kv. m) ir 1-4 (2,97 kv. m), kurių bendras plotas 25,98 kv. m. Pagal idealiąsias dalis ieškovui priklausytų 42,58 kv. m (t. y. 63,87 kv. m × 2/3 = 42,58 kv. m), o atsakovei – 21,29 kv. m (t. y. 63,87 kv. m × 1/3 = 21,29 kv. m) ploto patalpos gyvenamajame name. Šiuo metu atsakovė naudojasi 4,69 kv. m didesnėmis patalpomis, nei jai priklausanti 1/3 dalis gyvenamojo namo (t. y. 25,98 kv. m – 21,29 kv. m = 4,69 kv. m).Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra tam tikrų netikslumų UAB „Projekto vizija“ 2017 m. balandžio 6 d. projekte, pavyzdžiui, Nekilnojamojo turto registro duomenimis pirmojo aukšto bendras plotas yra 48,89 kv. m (1 t., b. l. 5–11, 53–57, 59–76), tuo tarpu projekte nurodoma, kad bendras pirmojo aukšto plotas yra 49,19 kv. m (1 t., b. l. 149–150). Kaip matyti iš byloje esančių brėžinių, bendrojo ploto neatitikimai galimai atsirado dėl ieškovo siūlomo padalijimo būdu sujungiant du kambarius, pažymėtus indeksais 2-3 ir 1-3, bei išardžius šiuo metu esamą 1-3 ir 1-2 patalpas skiriančią sieną ir suprojektavus naują mūro sieną, kuri skirtų ieškovui ir atsakovei tenkančias gyvenamojo namo dalis, todėl galimai nurodytas netikslumas yra tik aritmetinė klaida, ir naujai suformuoto kambario, kuris UAB „Projekto vizija“ 2017 m. balandžio 6 d. projekte žymimas indeksu 1-1-4, bendras plotas turėtų būti 10,17 kv. m, o ne 10,47 kv. m (5,98 kv. m. (2-3 kambario plotas) + 6,26 kv. m (1-2 kambario plotas) = 12,24 kv. m, 12,24 kv. m – 11,78 kv. m (naujai suformuoto 1-1-4 kambario plotas) = 0,46 kv. m, 9,41 kv. m 91-2 kambario plotas) + 0,46 kv. m. = 10,17 kv. m), tuomet bendras visų pirmojo aukšto patalpų plotas atitiktų nurodytąjį Nekilnojo turto registro duomenis (3,31 kv. m (Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos plane žymimas indeksu 2-4) + 4,74 kv. m (patalpos indeksas 2-1) + 8,88 kv. m (patalpos indeksas 2-2) + 11,78 kv. m (naujai suformuotas kambarys UAB „Projekto vizija“ 2017 m. balandžio 6 d. projekte žymimas indeksu 1-1-4) + 2,97 kv. m (patalpos indeksas 1-4) + 7,04 kv. m (patalpos indeksas 1-1) + 10,17 kv. m (naujai suformuotas kambarys UAB „Projekto vizija“ 2017 m. balandžio 6 d. projekte žymimas indeksu 2-1-3) = 48,89 kv. m).Įvertinus byloje esančius duomenis matyti, kad ieškovas siūlo atidalinti turtą pripažįstant, kad jam priklauso indeksais 2-1 (4,74 kv. m), 2-2 (8,88 kv. m), 2-5 (4,98 kv. m) ir 2-6 (10,00 kv. m) pažymėtos patalpos, kuriomis jis faktiškai naudojasi dabar ir dėl kurių nėra ginčo tarp šalių. Tačiau be minėtų patalpų ieškovas siūlo panaikinti indeksais 2-3 ir 1-3 pažymėtas patalpas skiriančią sieną ir šiuos kambarius sujungti į vieną, taip sukuriant 11,78 kv. m ploto kambarį (UAB „Projekto vizija“ 2017 m. balandžio 6 d. projekte žymimą indeksu 1-1-4), kuris po atidalijimo atitektų ieškovui, taip pat paslinkti arčiau lango 1-3 ir 1-2 patalpas skiriančią sieną, atitinkamai atsakovei tenkanti indeksu 1-2 pažymėta patalpa padidėtų nuo 9,71 kv. m iki 10,17 kv. m. Vertinant atsakovės argumentus vien aplinkybė, kad atsakovė turtą paveldėjo po senelės mirties (1 t., b. l. 111), kad buvo nusistovėjusi naudojimosi turtu tvarka, pati savaime nereiškia, kad ji turi teisę naudotis didesne namo dalimi nei jai tenkanti 1/3 dalis bendrame turte. Atsakovės argumentai, kad buvę namo bendrasavininkai buvo susitarę dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos, kad tvarka buvo nusistovėjusi ir turi galioti ir ieškovui, visiškai nepagrįsta. Sutiktina, kad šalys gera valia gali susitarti dėl naudojimosi tvarkos savo nuožiūra, naudoti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą savo nuožiūra, tačiau pažymėtina, kad toks bendraturčių susitarimas tampa privalomas ir kitiems asmenims, kurie vėliau įgyja dalį turto bendrosios nuosavybės teisėmis, tik tuomet, kai bendraturčių susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre (CK 4.81 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006). Taigi aplinkybė, kad 1975 birželio 18 d. buvę namo bendrasavininkai sudarė sutartį dėl naudojimosi gyvenamuoju namu (b. l. 112), tačiau ši sutartis nėra įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka, todėl ji nėra privaloma ieškovui, kuris namų valdos dalį įsigijo vėliau, t. y. 2011 m. spalio 6 d. ir 2015 m. gegužės 7 d. pirkimo-pardavimo sutarčių bei 2016 m. balandžio 4 d. dovanojimo sutarčių pagrindu (1 t., b. l. 5–11, 87–89). Nors atsakovė pirmosios instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad atidalijus turtą pagal ieškovo siūlomą atidalijimo projektą, naudojimasis jai tenkančiomis patalpomis taptų neįmanomas, akcentavo nedidelį jai priklausančių patalpų plotą, tačiau nenurodė jokių kitų argumentų, kodėl jai nepriimtinas ieškovo siūlomas atidalijimo projektas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ieškovo siūlomą turto atidalijimo projektą atsakovė ir toliau galėtų naudotis tambūru (7,04 kv. m), virtuve (2,97 kv. m), kurie Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylose plane pažymėti indeksais 1-1 ir1-4, taip pat didesniu kambariu (10.17 kv. m), kuris UAB „Projekto vizija“ 2017 m. balandžio 6 d. projekte žymimas indeksu 2-1-3. Sutiktina, kad 20,18 kv. m ploto gyvenamosios patalpos negali būti laikomos didelėmis ir erdviomis, tačiau apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo manyti, kad 20,18 kv. m patalpos yra pernelyg mažos ir jomis negalima naudotis pagal tikslinę paskirtį. Papildomai pastebėtina, kad šiuo metu atsakovė naudojasi 1-3 kambariu, kuris pagal ieškovo siūlomą UAB „Projekto vizija“ 2017 m. balandžio 6 d. projektą po atidalijimo atitektų ieškovui. Iš vietos apžiūros plano matyti, kad šiame kambaryje stovi sofa, stalas ir nedidelė spinta (1 t., b. l. 134–137), todėl daroma išvada, kad ir po atidalijimo nebūtų apribota galimybė atsakovei naudotis būtiniausiomis patalpomis, tokiomis kaip virtuve, vonia ar tualetu. Išklausius ieškovo paaiškinimus, matyti, kad dėl 1-2 kambaryje esančio lango, nėra galimybės 1-2 ir 1-3 patalpas skiriančią sieną patraukti taip, kad būtų formuotas visiškai idealiąsias dalis atitinkantys nekilnojamojo turto objektai, todėl pagal ieškovo teismui pateiktą UAB „Projekto vizija“ 2017 m. balandžio 6 d. projektą jam tektų 43,69 kv. m ploto patalpos, o atsakovei 20,18 kv. m patalpos, taigi bendraturčiams tektų dalys artimos idealiosioms, ir tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atitiktų nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus. Nors siekiant įgyvendinti ieškovo pasiūlytą atidalijimo iš bendrosios nuosavybės projektą reikėtų atlikti tam tiktus darbus, susijusius su esamos sienos išardymu ir naujos pastatymu, tačiau, pastebėtina, kad ieškovas pats sutinka ir įsipareigoja savo lėšomis parengti statybos projektus, savo lėšomis atlikti būtinus statybos darbus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė neteikė jokių duomenų, reiškia, kad atsakovė nepatirtų nepagrįstai didelių išlaidų, susijusių su turto atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais dėl proporcingumo ( dydžių, kad ieškovo pasiūlytas ginčo sprendimo būdas priimtinesnis, nes pagal jo siūlomą atidalijimo variantą bendraturčiams atitektų dalys, artimos realiosioms, ieškovui tenkanti dalis būtų 1,11 kv. m didesnė, tuo tarpu pagal atsakovės projektą, atsakovei tektų 4,69 kv. m didesnis plotas nei jai priklausanti dalis bendrojoje nuosavybėje. Be to, dėl pareigos įrodinėti, atsakovė nesutikdama su ieškovo siūlomu atidalijimo variantu, neteikė į bylą duomenų, kurie patvirtintų, kad konkretus ieškovo pateiktas planas yra netikslus, netinkamai paruoštas, techniškai neįgyvendinamas, pažeidžiantis jos interesus (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į specialisto Telšių rajono savivaldybės administracijos Statybos poskyrio vyriausiojo specialisto P. D. argumentus dėl sienų konstrukcijų į visumą byloje nustatytų aplinkybių daroma išvada, kad ieškovo reikalavimas dėl gyvenamojo namo atidalijimo pagal UAB „Projekto vizija“ 2017 m. balandžio 6 d. projektą tenkintinas visiškai, kadangi šis atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas yra racionaliausias ir geriausiai atitinka šalių interesus, t. y. kiekvienas bendraturtis galės laisvai disponuoti jam nuosavybės teise priklausančia gyvenamojo namo dalimi, bus tenkintas kiekvieno bendraturčio interesas realiai valdyti patalpas, kurių plotas artimas idealiosioms dalims bendrojoje nuosavybėje.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atidalijimas išmokant kompensaciją yra išimtinis atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra, būtina atsižvelgti į CK 4.80 straipsnio 2 dalies tikslą. Atidalijimo būdo priteisiant kompensaciją pinigais taikymo išimtinumą lemia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas bei CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko teisių apsaugos garantijos, todėl, taikant šį atidalijimo būdą, būtina užtikrinti bendraturčių kaip turto savininkų interesus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kompensacija pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį už turėtą dalį bendrojoje nuosavybėje, nesant bendraturčio sutikimo, galima išimtiniais atvejais, kai: a) išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to padaryti negalima be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; b) kompensacija paprastai priteisiama atsidalijimo siekiančiam bendraturčiui; c) faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui tektų didesnė dalis patalpų nei jam priklausanti 2/3 dalis gyvenamojo namo, todėl spręstinas klausimas dėl kompensacijos atsakovei už jai tenkančią 1,11 kv. m mažesnę nuosavybės dalį (21.29 kv. m idealioji dalis – 20,18 kv. m. realioji dalis = 1,11 kv. m).

Dėl atidalijamo turto vertės nustatymo

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę. Turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Nors kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad individualaus turto vertinimo išvados yra tikslesni turto vertės įrodymai už Nekilnojamojo turto registro duomenis, tačiau turto vertės nustatymas pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę turto rinkos vertę kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas tinkamu ir leistinu turto vertės nustatymo būdu. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Nesutikdamas su atsakovės nurodyta kompensacijos suma ir turto verte, pagal kurią buvo apskaičiuotas kompensacijos dydis, ieškovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius atsakovės nurodytą ginčo turto vertę. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjantis teismas klausė ieškovo nuomonės dėl atsakovės nurodytos turto vidutinės rinkos vertės, tačiau ieškovas nieko šiuo klausimu nepasakė (2017 m. balandžio 6 d. teismo posėdžio garso įrašo 2 min. 35 sek. – 7 min. 4 sek.) ir jokių įrodymų dėl namo vidutinės rinkos vertės nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centro 2016 m. spalio 4 d. atlikto masinio vertinimo metu nustatyta ginčo turto verte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-611/2016). Be to, atsakovė, kaip minėta, pati nurodė, kad sprendžiant kompensacijos klausimą reikalinga vadovautis turimais duomenimis iš VĮ Registrų centro. Remiantis VĮ Registrų centro 2016 m. spalio 4 d. atlikto masinio vertinimo metu gyvenamasis namas įvertintas 8 130 Eur suma, atitinkamai tai reiškia, kad 1 kv. m vertė yra 127,29 Eur, t. y. 8 130 Eur : 63,87 kv. m (1 t., b. l. 87–89). Taigi tenkinus ieškovo patikslintą ieškinį, jis privalo sumokėti 141,29 Eur kompensaciją (127,29 Eur/kv. m × 1,11 kv. m. = 141,29 Eur).

Dėl bylos procesinės baigties.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos formuojamos bylose dėl turto atidalijimo, neįvertino, kad tokio pobūdžio bylose prioritetas yra teikiamas turto atidalijimui natūra ir tik nesant galimybės to padaryti galima kompensacija pinigais. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad turtą padalinus pagal ieškovo siūlomą projektą bendraturčiams atitektų dalys, kurios artimos idealiosioms dalims, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas keistinas, patikslintas ieškinys tenkintinas visiškai, priešieškinys tenkintinas iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal šio straipsnio nuostatas sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias reglamentuoja CPK 79 ir kiti straipsniai. Pagal CPK 79 straipsnį jas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, pakeitus teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, pakeitus teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro: 41 Eur žyminio mokesčio, kurį sumokėjo ieškovas kreipdamasis į teismą, 300 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai sumokėjo ieškovas (1 t., b. l. 24, 109–110), 283,71 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos už atsakovei suteiktą teisinę pagalbą (1 t., b. l. 33–34, 2 t., b. l. 6), 9,07 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (pašto išlaidos).Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, t. y. į Rekomendacijų 7 punktą, pagal kurį priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių, kuris bylos nagrinėjimo metu buvo 822,80 Eur), taip pat į Rekomendacijų 8.2 punktą, kuris numato, jog už ieškinį rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 2,5 koeficiento, į Rekomendacijų 8.19 punktą, pagal kurį už atstovavimo teisme kiekvieną valandą – 0,1 koeficiento. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovo sumokėta pinigų suma 300 Eur nėra nepagrįsta ir per didelė. Atsižvelgęs į Rekomendacijose numatytą advokato darbo užmokestį, į nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, procesinių dokumentų kiekį bei jų apimtį, galimas advokato darbo laiko sąnaudas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, teismas konstatuoja, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos, todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu ieškovo turi teisę reikalauti 300 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo.Nors Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu atsakovė yra 100 procentų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (1 t., b. l. 33–34), tačiau, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai reiškia, kad ji atleidžiama nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, o ne nuo pareigos atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Įvertinus šalių procesinį elgesį bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad ieškovas intensyviai ieškovo abiem šalims priimtino atidalijimo būdo, siekė išspręsti taikiai, taip iš dalies ir mažinant galimas ateityje patirti išlaidas, tačiau atsakovė nepateikė jokių konstruktyvių pasiūlymų, kad būtų galima namą atidalinti pagal realiąsias dalis, šalių reikalavimus ( nors dėl dalies ieškinio reikalavimų šalys sutarė ir, galiausiai, ginčas kilo tik dėl vienos patalpos, kuri Nekilnojamojo turto kadastro byloje pažymėta indeksu 1-3), patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį, todėl atsakovė įpareigotina atlyginti dalį ieškovo išlaidų, t. y. 200 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsniu), bylinėjimosi išlaidos valstybei neatlygintinos (CPK 96 straipsnis).

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliacinį skundą tenkinus, t. y. ieškovo patikslintą ieškinį tenkinus visiškai, ieškovas turi teisę reikalauti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą priteisti jam iš atsakovės 41 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (2 t., b. l. 22) ir 200 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (2 t., b. l. 21). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento. Taigi Rekomendacijose numatytas maksimalus užmokesti advokatui už atsiliepimą į apeliacinį skundą būtų 1 069,64 Eur (822,80 Eur × 1,3 = 1 069,64 Eur). Nagrinėjamu atveju ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jo sumokėta pinigų suma 200 Eur nėra nepagrįsta ir per didelė. Atsižvelgęs į Rekomendacijose numatytą advokato darbo užmokestį, į nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, procesinių dokumentų kiekį bei jų apimtį, galimas advokato darbo laiko sąnaudas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, teismas konstatuoja, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos, todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu ieškovo išlaidos už advokato pagalbą priteistinos iš atsakovės.Atsižvelgus į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas ir visiškai patenkinti ieškovo reikalavimai, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 241 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Patikslintą ieškinį tenkinti visiškai, priešieškinį tenkinti iš dalies.

Atidalinti bendraturčiams ieškovui A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir atsakovei G. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), taip:

Ieškovui A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priteisti 4369/6387 dalį gyvenamojo namo, t. y. patalpas, kuriuos UAB „Projekto vizijos“ 2017 m. balandžio 6 d. parengtame atidalijimo projekte pažymėtos indeksais: 1-1-1 (3,31 kv. m), 1-1-2 (4,74 kv. m), 1-1-3 (8,88 kv. m), 1-1-4 (11,78 kv. m), 2-5 (4,98 kv. m) ir 2-6 (10,00 kv. m), iš viso 43,69 kv. m.

Atsakovei G. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priteisti 2018/6387 dalį gyvenamojo namo, t. y. patalpas, kuriuos UAB „Projekto vizijos“ 2017 m. balandžio 6 d. parengtame atidalijimo projekte pažymėtos indeksais: 2-1-1 (2,97 kv. m), 2-1-2 (7,04 kv. m), 2-1-3 (10,17 kv. m), iš viso 20,18 kv. m.

Priteisti atsakovei G. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 141,29 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt vieną eurą 29 ct) kompensaciją.

Kitoje dalyje priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės G. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.“

Priteisti ieškovui A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės G. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 241 Eur (du šimtus keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.