- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-10
- Bylos Nr.
- e2-776-370/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00261-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Suinteresuotas asmuo
- D. Ž., K. M., N. A.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Medgrana“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto vizija“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-34-513/2018, kuria atsisakyta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Medgrana“ bankrotą pripažinti tyčiniu (suinteresuoti asmenys – D. Ž., K. M., N. A.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja BUAB „Medgrana“ bankroto administratorė UAB „Bankroto vizija“ teismo prašė BUAB „Medgrana“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškimas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu buvo grindžiamas šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais:įmonės direktorius D. Ž., turėdamas tikslą išvengti atsakomybės atlyginti įmonei žalą, likus pusmečiui iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, 2014-12-16 už 11 300 Lt (3272,70 Eur) pardavė įmonės akcijas N. A. (N. A.). Sandorio šalys 2014-12-16 pasirašė ir materialinių vertybių perdavimo–priėmimo aktą, pagal kurį D. Ž. N. A. perdavė bendrovės antspaudą, steigimo aktą, įstatus, sandėlio atsargas (1 000 kub. m medienos lukšto), kitus finansinius dokumentus. Tą pačią dieną naujasis akcininkas tapo vadovu. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu minėtą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei materialinių vertybių perdavimo–priėmimo aktą pripažino negaliojančiais, taikė dvišalę restituciją – N. A. grąžino 3 272,70 Eur (11 300 Lt), o D. Ž. – BUAB ,,Medgrana“ antspaudą, steigimo aktą, įstatus, sandėlio atsargas (1 000 kub. m medienos lukšto), kitus finansinius dokumentus (sprendimas įsiteisėjo 2017-08-30),tačiau iki šiol minėtas didelės vertės turtas (1 000 kub. m medienos lukšto, kurio preliminariai nustatyta minimali vertė yra apie 1 600 000 Eur) ir dokumentai įmonei nėra perduoti. Bankroto administratorė nurodė, kad šioje byloje buvo nustatyta, jog N. A., tikėtina, apskritai nedalyvavo sudarant sandorius, nebuvo atvykęs į Lietuvą, čia nedirbo, todėl teismo spręsta, kad buvo siekta sukurti tik išorinį akcijų perleidimo vaizdą, tačiau sandoris realiai nėra ir nebuvo sudarytas bei vykdomas, sandorio šalys atitinkamų civilinių teisių ir pareigų neįgijo ir jas įgyti valios neturėjo. Be to, nustatyta, kad VĮ Registrų centrui duomenis apie akcininko ir vadovo pakeitimą pateikė su įmone nesusijęs, neįgaliotas asmuo I. M.. įmonė buvo nemoki jau 2014 metais, D. Ž. apie tai žinojo, nes skola kreditoriui VSDFV Klaipėdos skyriui pradėjo kauptis nuo 2014-05-17, tačiau nebuvo imtasi jokių veiksmų, kad būtų apsaugotos kreditorių teisės, atkurtas įmonės mokumas. Bankroto byla bendrovei iškelta 2015 m. birželio 8 d. pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus pareiškimą, nustačius, kad skola pareiškėjui sudaro 3 301,31 Eur, o įmonė neturi jokio registruotino turto, neteikti finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ Registrų centrui.Suinteresuotas asmuo buvęs vadovas D. Ž. su prašymu nesutiko. D. Ž. paaiškino, kad 2014-03-12 įsigijęs įmonę iš K. M. (be kita ko, taip pat nesilaikant notarinės rašytinės formos reikalavimo), ketino gaminti medžio granules šildymui, o jo tėvas G. Ž. nemokamai leido naudotis presu medžio pjuvenų granulėms gaminti, žaliavos talpykla, norija (2 vnt.), aušintuvu-šaldytuvu, fasavimo įranga, plaktukiniu malūnu, ratiniu krautuvu, paletėmis ir kita įranga. UAB „Medgrana“ išsinuomojo daržinę, unikalus Nr. 5698-7009-2030, esančią (duomenys neskelbtini), o 2014-04-01 iš UAB „Gvidovita“ pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2444 už 6 580 Lt (1 905,70 Eur) nupirko 1 000 kub. m medienos lukšto atliekų, priėmė į darbą 6 pagalbinius darbuotojus ir pradėjo gaminti granules. 2014-04-07 pagal sąskaitą Nr. 0001 pirmąsias pagamintas granules pardavė bendrovei UAB „Pilsena“ už 550 Lt (159,29 Eur). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tėvo įranga buvo sena, neefektyvi, rinkoje stipriai atpigo šildymui skirtos dujos, biokuras, taip pat įvertinus susidariusias išlaidas gamybai, išlaidas darbo užmokesčiui, patalpų išlaikymui ir mokesčiams, aplinkybes, kad pasiskolinti lėšų neturėjo iš ko, įmonė negalėjo nusipirkti žaliavų – darbo sutartys buvo nutrauktos, spręstas įmonės veiklos sustabdymo ar įmonės likvidavimo klausimas. Suradus internete pasiūlymų supirkti finansinių sunkumų turinčias įmones, I. M. įmonė UAB „Jobcenter LT“ pasiūlė pirkėją iš Pakistano ir pati rengė sandorius, jam buvo perduotas įmonės antspaudas ir dokumentai, jis įrašė į aktą, kad pirkėjui perduodamos 1 000 kub. m medžio lukšto atsargos, nors faktiškai visos atsargos realiai buvo panaudotos gamyboje, liko tik šiukšlės. Sandorio sudarymo metu šį įrašą D. Ž. įvertino kaip duomenis apie žaliavą, pirktą iš UAB „Gvidovita“.D. Ž. nurodė, kad įmonė veiklą pradėjo tik 2014 m. pradžioje, jis buvo įmonės akcininkas ir vadovas tik devynis mėnesius, todėl neturėjo prievolės pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus už 2014 metus. Taip pat pažymėjo, kad jis sąmoningai blogai įmonės nevaldė, nesudarė sandorių, kurie pažeistų kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Įmonė niekada neturėjo jokio registruotino turto, turėjo skolų, tačiau vien tai nėra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. D. Ž. pažymėjo, kad ėmėsi priemonių nuo 2014-05-17 atsiradusiai skolai sumažinti – atleido darbuotojus. Be to, byloje neįrodyta, nuo kada įmonė tapo faktiškai nemoki, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis privalėjo inicijuoti įmonei bankroto bylą. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad įmonė skolinga tik vienam kreditoriui, skola augo, nes po įmonės pardavimo iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. 6 mėnesius, buvo skaičiuojamos didesnės palūkanos. D. Ž. teigimu, nors įmonė buvo parduota su skolomis, tačiau sandorio tikslas buvo parduoti įmonę asmenims, kurie reorganizuotų įmonę, pradėtų kitą veiklą ir iš to gautų pajamų bei atsiskaitytų su kreditoriumi, o ne siekiant išvengti atsakomybės dėl įmonės blogo valdymo. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimu 2014-12-16 sandoriai pripažinti negaliojančiais dėl notarinės formos nesilaikymo, kuriuos rengė I. M., todėl D. Ž. negali būti laikomas atsakingu už sandorio formos nesilaikymą. Tai, kad sandoris panaikintas, nereiškia, kad D. Ž. elgėsi nesąžiningai ar stengėsi paslėpti įmonės turtą, be to, sandoris, nors ir notaro nepatvirtintas, nebuvo kliūtis VĮ Registrų centrui jį įregistruoti. D. Ž. nesutiko su bankroto administratorės teigimu, kad buvo prarastas 1 600 000 Eur vertės įmonės turtas, nes 1 000 kub. m medienos lukšto atliekos buvo pirktos už 1 905,70 Eur ir panaudotos gamyboje, tačiau suklydus į sąskaitą nebuvo įrašytas žodis „atliekos“.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. vasario 12 d. nutartimi atsisakė BUAB „Medgrana“ bankrotą pripažinti tyčiniu.Teismas nustatė, kad UAB „Medgrana“ kuro granulėms gaminti 2014-02-26 įsteigė K. M., 2014-04-03 įmonė buvo parduota D. Ž. už 10 000 Lt, tą pačią dieną šalys pasirašė akcijų priėmimo–perdavimo aktą, antspaudo perdavimo–priėmimo aktą, D. Ž. tapo įmonės akcininkas ir vadovas; šis faktas 2014-04-03 įregistruotas Juridinių asmenų registre. Bylos duomenų pagrindu taip pat nustatyta, kad 2014-03-13 įmonė sudarė su UAB „Ronarta“ buhalterinių paslaugų teikimo sutartį, pagal ją UAB „Ronarta“ įsipareigojo metus laiko teikti sutartyje ir jos priede nurodytas buhalterinės apskaitos paslaugas.Teismas, įvertinęs tai, kad 2014-04-01 įmonė už 6 530 Lt nusipirko 1 000 kub. m medžio lukšto iš UAB „Gvidovita“, kuriai iki šiol vadovauja D. Ž. (įmonę įsteigė jo tėvas G. Ž.), o UAB „Medgrana“ buvo įsteigta kuro granulėms gaminti, sutiko su vadovo argumentais, kad buvo pirktos, labiau tikėtina, atliekos, bet ne produkcija prabangiems baldams gaminti, taip pat kad žaliavų kuro granulėms vertė buvo ne 1 600 000 Eur, kaip nurodė bankroto administratorė, o 1 905,70 Eur. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė nesant pagrindo konstatuoti, kad šis sandoris buvo įmonei nuostolingas, nenaudingas.Be to, teismo vertinimu, bylos duomenų pagrindu nustatytos aplinkybės, kad 2014-04-01 G. Ž. pagal panaudos sutartį iki 2015-12-31 UAB „Medgrana“ suteikė naudotis presą medžio pjuvenų granulėms gaminti, žaliavos taupyklą, norijas, aušintuvą-šaldytuvą, fasavimo įrangą, plaktukinius malūnus, ciklonus, ratinį krautuvą, medienos kapuoklę, tarpinį indą medžio pjuvenų granulėms gaminti, o 2014-04-02–2014-04-04 buvo priimti šeši darbuotojai, patvirtina, kad įmonės vadovas buvo pasiruošęs dirbti ir pradėjo gaminti produkciją būtent iš 2014-04-01 nupirktos žaliavos, o tai, kad pagamintos granulės 2014-04-07 pagal sąskaitą Nr. 0001 parduotos UAB „Pilsena“ už 550 Lt (159,29 Eur), leido daryti labiau tikėtiną išvadą, kad įmonėje nebeliko daugiau žaliavos atsargų ir jos nebuvo faktiškai perduotos kitam įmonės pirkėjui (CPK 185 str.).Teismas pažymėjo, kad faktas, jog įmonės perleidimo N. A. sandoris panaikintas teismo sprendimu, pats savaime neįrodo, jog įmonė privesta prie bankroto tyčia, nes apeliacinės instancijos teismas pripažino sandorį negaliojančiu tik dėl to, kad sandoris nebuvo sudarytas notarine tvarka, o dėl kitų faktų, nustatytų pirmosios instancijos teisme, nepasisakė ir kitų motyvų nevertino. Taigi, teismo vertinimu, byloje nebuvo įrodyta, kad sandoris buvo pripažintas negaliojančiu dėl buvusio vadovo tyčinių veiksmų. Be to, pripažinus, kad sandėlio atsargos – žaliava kuro granulėms gaminti – negali kainuoti kaip žaliava baldams gaminti, sprendė, kad šio turto perdavimas taip pat negali būti kvalifikuojamas kaip siekis apriboti arba panaikinti kreditoriaus galimybę nukreipti išieškojimą į įmonės turtą.Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai ir dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos ar turto. Pažymėta, kad šiuo atveju įmonė, vadovaujama D. Ž., faktiškai veiklą vykdė tik kelis mėnesius, veikla įrodyta ir nustatyta, o buhalterinę apskaitą turėjo tvarkyti UAB „Ronarta“. Tai, kad BUAB „Medgrana“ valdymo organai nesudarė ir neteikė metinių finansinių ataskaitų, savaime nenulėmė bankroto, be to, metinės finansinės ataskaitos už 2014 metus (iki 2015-05-01) buvęs vadovas D. Ž. Juridinių asmenų registrui teikti ir neprivalėjo, nes vadovavo įmonei iki 2014-12-29.Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju bankrotą, daugiau tikėtina, nulėmė verslo nesėkmė. Nors įmonės vadovas pasirinko įmonės pardavimo variantą vietoje bankroto bylos inicijavimo, tačiau nėra duomenų spręsti, kad įmonės pardavimu buvo siekiama sąmoningai dar labiau pabloginti įmonės padėtį, nes nutraukus veiklą jokie sandoriai nebuvo sudaromi, neatsirado daugiau kreditorių, buvo atsiskaityta su darbuotojais. Teismo vertinimu, net jeigu 2015 metų vasarą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo būtų pateikęs įmonės vadovas D. Ž., įmonė ir tada nebūtų turėjusi turto ir pajamų administravimo išlaidoms ir kreditoriui sumokėti. Teismas pažymėjo, kad įmonės turtinės padėties pabloginimas iki bankroto bylos iškėlimo buvo neesminis, nes buvo priskaičiuoti delspinigiai.Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie N. A. veiklą ir jo veiksmus, jų reikšmę tyčiniam bankrotui nustatyti, šio Pakistano Islamo Respublikos piliečio gyvenamoji vieta nenustatyta, duomenų apie tai, kad Juridinio asmenų registro nurodytu adresu jam siųsti procesiniai dokumentai būtų įteikti, nėra, teismo siųsta siunta grįžo neįteikta. Byloje taip pat nėra įrodymų, kokiu tikslu jis pirko šią įmonę, nėra įrodymų, kad jis savo veiksmais dar labiau tyčia padidino įmonės nemokumą ir taip siekė jos bankroto.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantė BUAB „Medgrana“ bankroto administratorė atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – BUAB „Medgrana“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Atskirajame skunde iš esmės dėstomos tos pačios faktinės aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas pareiškimas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, teiktas pirmosios instancijos teismui, ir kurios yra nurodytos prie ginčo esmės, todėl papildomai nekartojamos. Atskirajame skunde skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį prašoma panaikinti dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina įmonės vadovo nerūpestingumą, aplaidumą, turėjusį esminės reikšmės įmonės veiklai bei jos veiklos rezultatams, įvertinimo, nesivadovavimo (netinkamo vadovavimosi) teismų formuojama praktika tyčinio bankroto klausimu. Bankroto administratorės teigimu, pateikti objektyvūs duomenys, nustatyta sandorių sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo seka, taip pat tuometinio įmonės vadovo veiksmai, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti. Įmonės vadovas neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų bei laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o galiausiai pastebėjęs, kad įmonė yra nemoki ir gerai žinodamas įmonės padėtį, tikėtinai nusprendė įmonės akcijas parduoti galbūt net neegzistuojančiam asmeniui, tokiu būdu siekiant išvengti įmonei ir jos kreditoriams sukeltos žalos atlyginimo.Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos dėl vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai įmonei iškėlimo, nurodęs, kad nepaisant to, jog įmonės vadovas žinojo apie įmonės nemokumą, jis turėjo teisę ją parduoti. Teismų praktikoje yra formuojama priešinga pozicija – nustačius įmonės nemokumą įmonės vadovui keliama imperatyvi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo D. Ž. teismo prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teismų formuojamą praktiką ir nurodydama bendro pobūdžio frazes, suformuotas tyčinio bankroto klausimu, kurių teisingumo iš esmės niekas neginčija, turėjo jas susieti su nagrinėjama byla, joje esančiomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau to nepadarė.Atsakovei atskirajame skunde nurodant tas pačias aplinkybes kaip ir pareiškime dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo pažymi sutinkantis su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, padarytomis išvadomis, kurių pagrindu nenustatytas įmonės vadovo netinkamas pareigų vykdymas, sąmoningas įmonės privedimas prie bankroto, o spręsta, kad įmonės bankrotą lėmė verslo nesėkmė. Su atskiruoju skundu nepateikti jokie įrodymai, suponuojantys pagrindą spręsti priešingai.D. Ž. dar kartą nurodė, kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog įmonė turėjo 1 600 000 Eur vertės turto (medienos lukšto atliekų), todėl bankroto administratorės teiginius, kad buvo iššvaistytas įmonės didelės vertės turtas, laiko nepagrįstais. Priešingai, į bylą pateikta 2014-04-01 PVM sąskaita faktūra Nr. 2444 patvirtina, kad iš UAB „Gvidovita“ buvo nupirkta 1 000 kub. m medienos lukšto atliekų už 6 580 Lt. Be to, apeliantė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių teismo išvadą, jog įmonei UAB „Pilsena“ pardavus pagamintas granules, nebeliko daugiau žaliavos atsargų ir jos faktiškai nebuvo perduotos kitam įmonės pirkėjui. Jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti ir apeliantės teiginiai dėl sistemingo D. Ž. veikimo prieš įmonę bei jos kreditorių interesus.Suinteresuotas asmuo nurodo nepasisakantis dėl apeliantės argumento, kad jis negalėjo įmonės parduoti, jai nenurodžius konkrečios teismų praktikos, kurią neva pažeidė pirmosios instancijos teismas.Iš įmonės bankroto nei D. Ž., nei jo aplinka neturėjo jokios naudos, vien tik nuostolius.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta UAB „Medgrana“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartimi UAB „Medgrana“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto vizija“ (nutartis įsiteisėjo 2015 m. birželio 19 d.). Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtintas VSDFV Klaipėdos skyriaus (bankroto bylą inicijavusio asmens) 3 079,22 Eur dydžio finansinis reikalavimas BUAB „Medgrana“ bankroto byloje. Iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) nenustatyta, kad atsakovė turėtų daugiau kreditorių. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi taikytas supaprastintas bankroto procesas 2016 m. spalio 5 d. nutartimi nutrauktas, nustatant, kad įmonės bankroto procedūros vykdytinos bendra ĮBĮ nustatyta tvarka. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartimi BUAB „Medgrana“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškime nurodė, kad buvęs įmonės vadovas ir akcininkas D. Ž. vietoje to, kad nemokiai jo vadovaujamai įmonei keltų bankroto bylą, užsienio piliečiui N. A. 2014-12-16 perleido bendrovės akcijas, taip pat perdavė bendrovės antspaudą, steigimo aktą, įstatus, sandėlio atsargas (1 000 kub. m medienos lukšto, kurių vertė apie 1 600 000 Eur), tokiu būdu apribodamas bendrovės kreditorių galimybes patenkinti finansinius reikalavimus. Pažymėjo, kad nors minėti sandoriai, kuriais parduotos akcijos ir perduoti įmonės dokumentai bei turtas pagal bankroto administratorės ieškinį įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažinti negaliojančiais ir taikyta dvišalė restitucija, tačiau dokumentai ir turtas įmonei, atstovaujamai bankroto administratorės, nėra perduoti iki šiol, kito turto bendrovė neturi, Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentai neteikti. Bankroto administratorės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl nepagrįstai atsisakė BUAB „Medgrana“ bankrotą pripažinti tyčiniu aukščiau nurodytų duomenų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, iš dalies sutinka su bankroto administratorės pozicija.Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teisės ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 str. 12 d.). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra išdėstytos aplinkybės, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas preziumuojamas, todėl jas paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys. Pagal kasacinio teismo praktiką ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtinti tyčinio bankroto kriterijai taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tai reiškia, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, todėl esminiu tyčinio bankroto elementu laikytinas įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais. Taigi, turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšys tarp sąmoningo tolesnio įmonės padėties bloginimo įmonei jau esant nemokia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).Iš skundžiamos teismo nutarties motyvų matyti, kad bankroto administratorės prašymas atmestas nenustačius tyčinių įmonės vadovo veiksmų, kuriais kryptingai siekta įmonės bankroto. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės bankrotą lėmė verslo nesėkmė, o ne sąmoningi buvusio vadovo veiksmai (neveikimas), padaryta tinkamai neištyrus ir neįvertinus visų bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, neatskleidus į bylą pateiktų įrodymų turinio, kurie gali turėti esminę reikšmę sprendžiant atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą.Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad UAB „Medgrana“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2014-02-26, veiklos tikslai – pelno siekimas, akcininkų privačių interesų tenkinimas; veiklos rūšys – kuro granulių gamyba. Laikotarpiu nuo 2014-02-26 (t. y. įmonės įsteigimo) iki 2014-04-03 bendrovės akcininkė ir vadovė buvo K. M.; laikotarpiu nuo 2014-04-03 iki 2014-12-29 vienintelis įmonės akcininkas ir vadovas buvo D. Ž., o nuo 2014-12-29 bendrovės akcininku ir vadovu Juridinių asmenų registre registruotas N. A., gyvenantis Pakistano Islamo Respublikoje. Į bylą pateikta 2014-12-16 akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, kuria pardavėjas D. Ž. N. A. už 11 300 Lt parduoda 100 paprastųjų vardinių UAB „Medgrana“ akcijų. Byloje, taip pat iš teismų informacinės sistemos (LITEKO) (nutarties 31 p.) nustatyta, kad minėtam užsienio piliečiui tos pačios dienos materialinių vertybių perdavimo–priėmimo aktu buvo perduotos šios UAB „Medgrana“ materialinės vertybės: bendrovės antspaudas, steigimo aktas, įstatai, 1 000 kub. m medienos lukšto, kiti finansiniai dokumentai. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-537-965/2017, tenkintas bankroto administratorės ieškinys ir pripažinta negaliojančia 2014-12-16 D. Ž. ir N. A. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis bei 2014-12-16 materialinių vertybių perdavimo–priėmimo aktas, taikyta dvišalė restitucija. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1256-460/2017 pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (CPK 179 str. 3 d.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad N. A. nėra įvykdęs teismų procesinių sprendimų, t. y. buvusiam bendrovės vadovui ar pačiai bendrovei, atstovaujamai bankroto administratorės, nėra perdavęs įmonės turto ir dokumentų, gautų pagal 2014-12-16 materialinių vertybių perdavimo–priėmimo aktą, o bankroto byloje patvirtinto VSDFV Klaipėdos skyriaus finansinio reikalavimo, kuris mažesne apimtimi, bet egzistavo įmonės vadovu ir akcininku būnant D. Ž., patenkinti nėra galimybių, nes nenustatyta, kad įmonė turėtų kokio nors turto. Pažymėtina, kad nors akcijų pirkimo–pardavimo sandorio sudarymas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes (įmonės dokumentų ir turto perdavimas užsienio piliečiui, kurio gyvenamoji vieta ir (ar) kiti kontaktai nėra žinomi ir dėl to bankroto administratorės galimybės tinkamai vykdyti bankroto procedūras, susijusias su sandorių patikra, jų ginčijimu, kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimu bankroto byloje, yra apribotos, nes nėra vykdomi teismų procesiniai sprendimai, kuriais N. A. įpareigotas grąžinti jam 2014-12-16 perduotus dokumentus ir turtą), bei neginčijamą faktą, kad aukščiau nurodytų veiksmų imtasi turint skolą VSDFV Klaipėdos skyriui, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis ir joje padaryta išvada dėl sąlygų tyčiniam bendrovės bankrotui konstatuoti nebuvimo galėtų būti laikoma teisėta ir pagrįsta iš bylos duomenų esant pakankamam pagrindui spręsti, kad tokiais veiksmais (bendrovės akcijų pardavimu ir materialinių vertybių perdavimu) buvo siekta tikslų, susijusių su veiklos išsaugojimu, jos vystymu, atsiskaitymu su kreditore.Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl D. Ž. veiksmų sąmoningumo su užsienio piliečiu sudarant akcijų perleidimo sutartį ir pastarajam perduodant įmonės dokumentus bei turtą, neatsižvelgė ir, atitinkamai, nepašalino suinteresuoto asmens argumentų bei byloje esančių rašytinių įrodymų prieštaravimų. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. Ž. laikėsi pozicijos, jog parduoti įmonę nusprendė nepavykus verslui, o visus su pardavimu susijusius dokumentus tvarkė interneto pagalba rastas I. M., vadovavęs UAB „Jobcenter LT“, kuris ir surado pirkėją N. A.. Taigi, suinteresuotas asmuo neigė iš anksto pažinojęs N. A., turėjęs su juo kokių nors reikalų, o bendrovės, turinčios įsipareigojimų VSDFV Klaipėdos skyriui, akcijos parduotos siekiant, kad bendrovė galėtų toliau vykdyti veiklą. Tačiau tokia suinteresuoto asmens pozicija verčia abejoti į bylą pateiktos 2014-12-16 akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos, kuriose įtvirtinta atsiskaitymo už akcijas tvarka. Minėtos sutarties 3.3 punkte nurodyta, kad pirkėjo kainos dydžio įsiskolinimas pardavėjui dengiamas tokia tvarka: 1 300 Lt sumokami grynaisiais pinigais iki sutarties pasirašymo, o likusi 10 000 Lt suma užskaitoma pagal naujo akcininko reikalavimo teisę. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo teismo procesinio sprendimo turinio spręstina, kad pirmosios instancijos teismas iš viso netyrė ir nevertino šio įrodymo, jo pagrindu nesiaiškino tikrųjų D. Ž. ir N. A. tarpusavio sąsajų, įsipareigojimų, atsiskaitymo pagal sutartį vykdymo aplinkybių, galinčių turėti reikšmės nustatant tikruosius tikslus, kurių buvo siekta parduodant bendrovės akcijas, perduodant įmonės dokumentus ir turtą (dėl kurio egzistavimo ir vertės tarp šalių kyla ginčas). Šiuo aspektu taip pat nėra tirtas ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo bei Klaipėdos apygardos teismo procesinių sprendimų turinys dėl bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties bei materialinių vertybių perdavimo akto negaliojimo, nors visa tai gali būti vertinama ne tik kaip naujos, bet ir esminės aplinkybės, galinčios turėti įtakos tyčinio bankroto sąlygai dėl įmonės dokumentų ir turto neišsaugojimo per tyčia sudarytą fiktyvų sandorį, siekiant išvengti pareigos kelti bankroto bylą, paaiškėjus faktiniam bendrovės nemokumui, vykdymo.Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tik ištyrus ir įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, susijusias su į bylą pateikta bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi, jos negaliojimo aplinkybėmis, konstatuotomis teismų procesiniuose sprendimuose, ir pašalinus aukščiau nurodytus prieštaravimus tarp D. Ž. pozicijos ir byloje esančių įrodymų (minėtos sutarties turinio), gali būti sprendžiama, ar D. Ž. elgėsi sąžiningai parduodamas bendrovės akcijas, ar veikė jos ir kreditorių interesais, ar, priešingai, minėtais sandoriais siekė bloginti bendrovės padėtį, paslėpti (pradanginti) įmonės dokumentus, tokiu būdu apribojant kreditorės galimybes gauti reikalavimo patenkinimą ir (ar) siekiant išvengti atsakomybės už netinkamą bendrovės valdymą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1, 4, 5 p.). Atskirai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visai nevertino įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo aplinkybių, bendrovės apskaitą tvarkiusių asmenų (nutarties 31 p.) ir jų ryšio ne tik su įmonės vadovu, bet ir su įmonės dokumentų ir (ar) turto (jo vertės) praradimu (neišsaugojimu).Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskleidė byloje esančių įrodymų turinio, nepašalino jų prieštaravimo, t. y. nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiėmė visų priemonių išsiaiškinti tyčinio bankroto klausimui tinkamai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių (priežastinio ryšio tarp D. Ž. veiksmų (neveikimo) ir bendrovės nemokumo, negalėjimo atsiskaityti su kreditore, taip pat aplinkybių, susijusių su bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu), todėl spręstina, kad skundžiama nutartis priimta tinkamai neatskleidus bylos esmės, o pagal byloje esančius duomenis, tirtinas aplinkybes, įrodinėjimo proceso ypatumus (CPK 314 str.) bei būtinybę dėl aukščiau nurodytų aplinkybių gauti paaiškinimus, bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir UAB „Medgrana“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Medgrana“ bankroto pripažinimo tyčiniu grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.