Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių atstovo advokato Stepono Bietkio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. - laisvės atėmimu aštuoneriems metams;

- pagal BK 253 str. 1 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 7 d. laikas.

Iš R. J. priteista nukentėjusiajai R. B. 1050,41 Lt turtinei ir 30000 Lt neturtinei žalai bei 1900 Lt advokato paslaugoms atlyginti ir nukentėjusiajai I. B. 1392 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. birželio 5 d., apie 22 val. 30 min., savo gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kieme, dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų kilusio konflikto metu tarp jo ir L. B., tyčia, iš neteisėtai laikomo šaunamojo ginklo – 7,65 mm kalibro pistoleto (duomenys neskelbtini), iššovė vieną kartą į L. B., padarydamas jam kiaurinį šautinį dešinės šlaunies sužalojimą, po to tyčia iššovė nukentėjusiajam vieną kartą į krūtinės ląstos kairę pusę, padarydamas kiauryminį šautinį kulkinį krūtinės kairės pusės sužalojimą su kairiojo plaučio viršutinės skilties, širdiplėvės, kairiojo širdies skilvelio, diafragmos, skrandžio dugno, kepenų kairiosios skilties, apatinės tuščiosios venos pažeidimu, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu ir hemoraginiu šoku, t. y. už tai, kad padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio L.B. nusikaltimo vietoje mirė, ir tokiu būdu jį nužudė.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu, o būtent: 2009 m. balandžio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nupirko ir tokiu būdu neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą – 7,65 mm kalibro pistoletą (duomenys neskelbtini), kurį neteisėtai laikė savo gyvenamajame name Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), bei jį nešiojo iki 2009 m. birželio 5 d. 22 val. 30 min., kai šį pistoletą panaudojo nužudant L. B.

- nukentėjusiajai I. B. - 1510 Lt turtinei žalai atlyginti;

- nukentėjusiajai R. B. - 9642 Lt turtinei ir 150000 Lt neturtinei žalai bei 2900 Lt advokato paslaugoms atlyginti.

Taip pat prašo nuteistajam skirti baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą maksimalią bausmę.

Apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis yra neteisingas. Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą dėl savanaudiškų paskatų. Ikiteisminio tyrimo metu pats nuteistasis pripažino, kad buvo pažadėjęs nukentėjusiajam grąžinti 7000 Lt skolą, tačiau negrąžino. Šias aplinkybes iš dalies patvirtino ir liudytoja D. Č.. Be to, šiam nusikaltimui ruoštasi iš anksto, nes šaunamąjį ginklą nuteistasis įsigijo tuo metu, kai pradėjo konfliktuoti su L. B. ir žinojo kada nukentėjusysis pas jį atvyks. Gynėjas teigia, kad tikslu nužudyti nukentėjusįjį, nuteistasis pasiėmė ginklą, pasitraukė iš savo kiemo į nuošalią vietą, palaukė kol L. B. užeis į jo kiemą ir, sugrįžęs į jį, pradėjo šaudyti. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis būtų užpuolęs nuteistąjį. Be to, nuteistasis turėjo galimybę, atvykus pas jį L. B., nebegrįžti į savo kiemą, o paprasčiausiai palaukti, kol nukentėjusysis išvyks. Taip pat jis galėjo po pirmo šūvio palikti nukentėjusįjį sužeistą, o ne iš artimo atstumo jį nušauti. Todėl skundo autorius teigia, kad šios aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis įžūliai ir žiauriai susidorojo su L. B.

Tuo pačiu, skundo autorius sutinka, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių šį nusikaltimą kvalifikuoti pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d. 9 p.

Gynėjas pažymi, kad nukentėjusiosios R. B. neigiami išgyvenimai dėl smurtinės jos sūnaus mirties tęsiasi iki šiol, dėl to ji nuolat vartoja medikamentus, o sužinojusi, kad jos patirta neturtinė žala įvertinta tik 30000 Lt, patyrė šoką. Apeliantas teigia, kad net autoįvykių bylose, kuriose paprastai nagrinėjami netyčiniai nusikaltimai, priteisiami žymiai didesni civiliniai ieškiniai neturtinei žalai atlyginti. Aprašydamas nuteistojo turimą turtą ir jo vertę, teigia, kad nuteistojo turtinė padėtis yra pakankamai gera. Be to, teisminio proceso metu nuteistasis patvirtino, kad jo turtinė padėtis yra gera, turi verslą ir gauna pajamų bei neginčijo pareikštų civilinių ieškinių.

Teismas nepagrįstai ir vienapusiškai sumažino ir turtinės žalos dydį. Neturėdamos patirties, nukentėjusiosios nesurinko visų kvitų, patvirtinančių jų turėtas laidojimo ir kelionių išlaidas. Be to, R. B. dėl lėšų stokos iki šiol negali pastatyti paminklo ant sūnaus kapo. Tai, kad už laidojimo paslaugas UAB „Gedulo sala“ 1510 Lt sumos apmokėjimą įformino vėliau (ar dėl apsirikimo, ar bendrovės noro nuslėpti dalį pajamų), nėra ieškovės I. B. kaltė. Tokių paslaugų reikėjo, jos buvo atliktos ir apmokėtos laidotuvių metu.

Gynėjas nurodo, kad, atstovaudamas abi nukentėjusiąsias ir civilines ieškoves, jis paruošė procesinius dokumentus, turėjo kelionės išlaidų, nes ikiteisminio tyrimo metu ne vieną kartą vyko į Trakų rajono policijos komisariatą bei į Vilniaus apygardos teismą dalyvauti procese. Už jo paslaugas apmokėjo R. B. ir pagal žodinį susitarimą iš I. B. apmokėjimo neprašė, nes abi nukentėjusiosios yra tos pačios šeimos nariai. Todėl teismas nepagrįstai sumažino ir išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėjas bei prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovių atstovas gynėjas – skundą tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal BPK 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinis instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliaciniame skunde ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo tyčios kryptingumo nustatymo ir paskirtos bausmės dydžio, nukentėjusiosioms priteistų civilinių ieškinių turtinei ir neturtinei žalai bei advokato išlaidoms atlyginti dydžių.

Nenuosekli apelianto pozicija ir dėl jo prašymo kvalifikuoti nuteistojo veiką pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. – vienu atveju jis teigia, kad R. J. veika atitinka paminėto baudžiamojo įstatymo požymius, kitu atveju, jis pripažįsta, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių kvalifikuoti būtent pagal šį nusikaltimą. Tačiau teisėjų kolegija, daro išvadą, kad byloje surinktų duomenų visetas leidžia pagrįstai konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti R. J. kaltu pagal BK 129 str. 1 d. yra pagrįstas ir teisingas.

Apeliantas teismo išvadų dėl R. J. nuteisimo pagal BK 253 str. 1 d. neginčija ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašymą dėl bausmės dydžio palaikė tik iš dalies, t. y. nuteistajam prašė skirti dešimties metų laisvės atėmimą.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą kyla tada, kai kito žmogaus gyvybę kaltininkas atima veikdamas tyčia, t. y. suprasdamas, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numatydamas, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir to norėdamas (tiesioginė tyčia) arba nenorėdamas, bet sąmoningai leisdamas tokiems padariniams atsirasti (netiesioginė tyčia).

Kai dėl tyčinės kaltininko veikos nukentėjusysis miršta, tyčios rūšies nustatymas veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Tai reikšminga tik skiriant nuteistajam bausmę (BK 54 str. 2 d. 2 p.).

Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis ir po jo padarymo ir kt.

Ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pareigūnui nuteistasis R. J. (t. 2 b. l. 72-73, 76-83, 85-97, 106) parodė, kad pirmąjį šūvį į nukentėjusįjį iššovė iš 7-10 metrų atstumo, norėdamas jį tik apraminti, ir šį šūvį šovė kaip įspėjamąjį. Antrąjį šūvį jis iššovė į nukentėjusįjį iš 2-3 metrų atstumo. Pirmosios instancijos teisme jis paaiškino, kad pirmąjį šūvį šovė į nukentėjusįjį iš 8-10 metrų atstumo, o antrąjį šovė prie pat, kai jie abu susikibo, bei pripažino, kad tuo metu galėjo suduoti L. B. ir vieną smūgį (4 t. 80-84 b. l.). Tačiau šie nuteistojo paaiškinimai prieštarauja byloje surinktų duomenų visetui.

Teismo medicinos specialisto 2009 m. birželio 6 d. / 2009 m. spalio 30 d. išvadoje Nr. M 894/09 (01) nurodyta, kad nukentėjusiojo L. B. mirtis įvyko nuo kiauryminio šautinio kulkinio krūtinės kairės pusės sužalojimo su kairiojo plaučio viršutinės skilties, širdiplėvės, kairiojo širdies skilvelio, diafragmos, skrandžio dugno, kepenų kairiosios skilties, apatinės tuščiosios venos pažeidimais, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu ir hemoraginiu šoku. Bendras šautinio sužalojimo kanalo ilgis kūne yra apie 30 cm, jo kryptis yra iš kairės dešinėn, iš viršaus žemyn (maždaug 40 ⁰ kampu žemyn), nežymiai iš priekio atgal ir šio šūvio atstumas buvo artimas.

Taip pat nurodyta, kad kairinis šautinis dešinės šlaunies sužalojimas, padarytas šaunant iš šaunamojo ginklo vieno šūvio pasakoje, neilgai trukus iki mirties. Artimo šūvio, kuriuo padarytas pastarasis sužalojimas, požymių nėra ir sužalojimo kanalas eina iš priekio atgal, beveik horizontaliai nenukrypstant nuo transversalinės plokštumos (t. 1 b. l. 171-181). Be to, šioje specialisto išvadoje nurodytas ir dar vienas nukentėjusiojo kūno sužalojimas-poodinė kraujosruva, padaryta kairės akies viršutiniame voke kieto buko daikto poveikyje neilgai trukus iki mirties.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. lapkričio 4 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2696 (09), 11-3018 (09) nurodyta, kad nukentėjusiojo L. B. bliuzono ir marškinėlių priekinių paviršių kairėje pusėje esantys šautiniai pažeidimai ir pagal tarpusavio išsidėstymą sutampantys krūtinės ląstos kairėje pusėje esantis kiauryminis šautinis kūno sužalojimas buvo padaryti vienu šūviu tirti pateikta 7,65 mm kalibro Brauningo šovinio kulka, šaunant iš tirti pateikto 7,65 mm kalibro pistoleto (duomenys neskelbtini), įrėmus pistoleto vamzdžio laibgalį. Šūvio metu pistoleto vamzdžio laibgalis buvo įremtas nukentėjusiajam į krūtinės ląstos kairiąją pusę, nukreipus ginklo vamzdį žemyn. Nukentėjusiojo L. B. kelnių dešiniosios klešnės priekiniame ir nugariniame paviršiuose esantys šautiniai pažeidimai ir pagal tarpusavio išsidėstymą sutampantys dešiniosios šlaunies priekiniame ir nugariniame paviršiuje esantys šautiniai kūno sužalojimai buvo padaryti vienu (kitu) šūviu su kulkos įėjimo vieta priekiniuose kelnių ir šlaunies paviršiuose, šaunant iš atstumo, kuriame nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai, t. y. iš 80 cm ir daugiau, matuojant nuo pistoleto vamzdžio laibgalio iki kliūties. Šio šūvio į nukentėjusiojo dešiniąją šlaunį metu ginklas ir šovusysis buvo iš priekio, vertinant nukentėjusiojo dešiniosios šlaunies, esančios vertikalioje padėtyje, atžvilgiu (t. 1 b. l. 152-162).

Šios specialistų išvados yra išsamios ir kolegijai jokių abejonių nekeliančios. Jų neginčijo ir nuteistasis ir (ar) jo gynėjas.

Apie tai, kad liudytoja A. B. (1 t. 111-113, 115-116 b. l.; 4 t. 72-73 b. l.) prieš pat įvykį pranešė R. J., jog pas jį į atvažiuoja nukentėjusysis kartu su D. Č., patvirtina ir 2009 m. rugsėjo 9 d. specialisto išvada Nr. 106 (t. 2 b. l. 4-7).

Liudytoja D. Č. matė, kad įvykio metu nuteistasis atėjo nuo kelio, kuriuo ji su L. B. ir atvažiavo į įvykio vietą, pusės, praėjo pro automobilį, kuriame ji sėdėjo, po to staiga atidarė kiemo vartus, keikdamasis įbėgo į kiemą, kur tuo metu stovėjo L. B., ir iš karto staiga vienas po kito nuaidėjo šūviai (1 t. 83-85, 86-87, 88-93, 94 b. l.; 4 t. 70-72 b. l.).

Be to, šios liudytojos patvirtino (to neneigė ir pats nuteistasis), kad R. J. ir L. B., tarpusavio santykiai prieš keletą mėnesių iki įvykio tapo priešiški ir konfliktiški.

Taigi, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis žinojo apie nukentėjusiojo atvykimą pas jį. Be to, žinodamas nukentėjusiojo charakterio savybės, jo gyvenimo būdą bei jų tarpusavio santykius, suprato, kad šioje konkrečioje situacijoje gali kilti abipusis konfliktas. Tolimesni R. J. veiksmai rodo, kad jis numanė netgi galimą smurto panaudojimą ir todėl tam ruošėsi – pasiėmęs su savimi šaunamąjį ginklą išėjo iš namų, pasislėpęs už krūmų, laukė atvažiuojančio L. B., o šiam atvykus, išlipus iš automobilio ir atėjus į kiemą, jis trumpiausiu keliu sugrįžo į savo kiemą ir, kaip teigia nuteistasis, ginčo metu du kartus šovė į nukentėjusįjį bei šiam sudavė. Taigi, paminėtos aplinkybės neabejotinai parodo nuteistojo norą veikti pagal sąmoningai pasirinktą elgesio modelį. Tuo pačiu, šie duomenys paneigia R. J. iškeltą versiją apie tai, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo būtinosios ginties situacija (nuteistasis apie įvykį policijos pareigūnams (1 t. 117 b. l.; 4 t. 70 b. l.) pranešė, kad tai jis buvo „<...užpultas vyro su ginklu...>“).

Be to, R. J. tyčios kryptingumą rodo ir ta aplinkybė, jog nuteistojo turėtu ginklu į L. B. buvo šauta taikantis į gyvybiškai svarbias kūno vietas – šlaunį ir krūtinę, t. y. jis neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnį, suprato, kad nusikaltimo padarymo įrankiu naudodamas šaunamąjį ginklą, kelia realų pavojų nukentėjusiojo gyvybei. Akivaizdu, jog horizontalia kryptimi šaudamas specialisto išvadoje (1 t. 152-162 b. l.) nurodytais šoviniais užtaisytu ginklu į nukentėjusiojo koją iš pakankamai artimo atstumo (80 cm ir daugiau), o į krūtinę – net įrėmęs pistoleto vamzdžio laibgalį iš viršaus žemyn nukentėjusiajam į krūtinės kairiąją pusę, R. J. aiškiai numatė pavojingas nukentėjusiojo gyvybei pasekmes ir suprato, kad tokiais savo veiksmais pastarajam padarys mirtinus sužalojimus, ir jų norėjo, t. y. siekė nukentėjusįjį nužudyti. Pirmosios instancijos teismas visai nevertino paminėtos specialisto išvados ir padarė neteisingą išvadą, kad nuteistasis antrą kartą į nukentėjusįjį šovė būdamas šalia jo, o ne įrėmęs nukentėjusiajam ginklą į krūtinės kairiąją pusę. Taigi, kolegija daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje teismo teiginys, kad R. J. nužudymą padarė netiesiogine tyčia, neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.), todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas, nustatant, kad nuteistasis R. J. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine apibrėžta tyčia (BK 15 str. 2 d. 2 p.).

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, kuri neatitinka nei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, nei nuteistojo asmenybės, nei nukentėjusiųjų interesų. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas BPK 328 str. 2 p. numatytu pagrindu dėl netinkamo baudžiamųjų įstatymų, reglamentuojančių bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, taikymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 str.) apžvalgoje“ nurodyta, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes tada, kai nėra pagrindų atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, taikant tik baudžiamojo arba auklėjamojo poveikio priemones. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Paminėto principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 str. 2 d. 5 p.) yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika Nr. 26“, psl. 197-213).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, už tyčinio labai sunkaus nusikaltimo padarymą skirdamas nuteistajam bausmę dydžiu labai artimą minimaliam jos dydžiui, nesilaikė BK 41 str. 2 d. 5 p. nuostatų, netinkamai įvertino BK 54 str. 2 d. 2 p. ir tik formaliai atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. 1 p. reikalavimus. Pažymėtina, kad individualizuojant bausmes visoms BK 54 str. 2 d. numatytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, yra būtina plačiau analizuoti atskirai ir visumos kontekste. Įpareigojimas bausmės individualizavimo procese įvertinti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį įtvirtintas BK 54 str. 2 d. 1 p. Teismų praktikoje šios aplinkybės įvertinimas suprantamas kaip kėsinimosi dalyko nusikalstamos veikos padarymo būdo, laiko, vietos, panaudotų įrankių bei priemonių, žalos dydžio ir kt. įvertinimas. Šios aplinkybės leidžia nustatyti konkrečios nusikalstamos veikos didesnį arba, priešingai, - mažesnį pavojingumo laipsnį palyginti su tipiniu, tai nusikalstamų veikų rūšiai būdingu, pavojingumu.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., sankcijoje numatyta nuo septynerių iki penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vidurkis yra vienuolika metų laisvės atėmimo..

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad R. J. padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas apysunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 str. 4, 6 d.).

Nuteistasis labai sunkų nusikaltimų padarė tiesiogine apibrėžta tyčia. Jis anksčiau teistas už nusikaltimus nuosavybei, tačiau teistumai išnykę. Baustas administracine tvarka tuo metu, kai šioje byloje atliekant ikiteisminį tyrimą jam buvo pakeista kardomosios priemonės rūšis (3 t. 2, 80-82 b. l.). Tai rodo, kad po nusikaltimų padarymo nuteistojo neigiamas elgesys nepakito.

Pats nuteistasis apygardos teisme teigė (4 t. 82, 89 b. l.), kad „<...šoviau, nes norėjau išgąsdinti...>“, „< ...norėjau pagrasinti...>“, todėl kolegijai nekyla abejonių, jog jo padaryto nužudymo motyvas, kuris tuo pačiu leidžia objektyviau įvertinti abiejų nusikalstamų veikų pavojingumą bei kaltininko asmenybę, neginčijamai yra negatyvūs.

Paminėtų duomenų visuma neabejotinai rodo jau susiformavusiais R. J. neigiamas nuostatas, nenorą elgtis pagal nustatytas visuomenės moralės ir elgesio normas, kad jis jokių išvadų dėl savo neigiamo elgesio nepadarė, o jam taikytos poveikio priemonės buvo neveiksmingos, t. y. kad nuteistojo R. J. asmenybė yra padidinto pavojingumo visuomenei. Todėl, kolegijos nuomone, bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d., bus pasiekti R. J. už nužudymą paskyrus griežtesnę laisvės atėmimo bausmę.

Kolegija atsižvelgia į byloje nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 str. 1 d. 2 p.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, padarytų nusikalstamų veikų skaičių ir jų baigtumo stadijas, nusikalstamos veikos (nužudymo) padarymo mechanizmą ir įrankį, kaltininko amžių, šeimyninę padėtį, į tai, kad iki nusikaltimo padarymo dirbo, jo ir nukentėjusiojo ankstesnius buvusius labai draugiškus santykius bei kitas bausmių dydžiui reikšmės turinčias aplinkybes. Todėl aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgęs į bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad R. J. skirtina laisvės atėmimo bausmė artima, bet mažesnė, nei BK 129 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Kolegijos nuomone, tokia bausmė yra pakankama bausmės tikslams pasiekti ir atitinkanti teisingumo principą bei suformuotą teismų praktiką daugumoje analogiškų baudžiamųjų bylų (kasacinės bylos Nr. 2K-588/2011, 2K-258/2011, 2K-173/2011, 2K-172/2011, 2K-161/2011, 2K-329/2010 ir kt.)

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, į paskirtos nuteistajam laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitydamas sulaikymo ir suėmimo laiką, skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarė rašybos klaidą, nes nurodė, jog į R. J. paskirtos bausmės laiką įskaitomas sulaikymo ir suėmimo laikas ne nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d. (3 t. 42, 48-49, 54-55, 66, 80-82 b. l.), bet nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 7 d. Šis rašybos netikslumas taisytinas, t. y. patikslinant apygardos teismo nuosprendžio rezoliucinę dalį, ir į nuteistajam R. J. paskirtos galutinės bausmės laiką įskaityti sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d. laiką.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiosioms R. B. ir I. B. priteisti civiliniai ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti yra per maži. Pirmosios instancijos teismas abiejų nukentėjusiųjų civilinius ieškinius turtinei žalai atlyginti tenkino tik iš dalies, motyvuodamas tuo, kad byloje esantys dokumentai, patvirtinantys laidojimo išlaidų dydį, yra arba netikslia, arba ištaisyta data. Kolegijos nuomone, toks sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dalyje dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Apeliaciniame skunde neginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl nukentėjusiajai I. B. nepriteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti, todėl kolegija šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nerevizuoja (BPK 320 str. 4 d.).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.).

BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.).

Kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomais nuostatos, jog gyvybės atėmimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra negrįžtami padariniai. Nuteisto asmens galimybės atlyginti žalą, jo turtinė ir (ar) šeimyninė padėtis neturi esminės įtakos nustatant atlygintinos žalos dydį. Tačiau, tuo pačiu turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp nukentėjusių asmenų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo padėties, teisėtą prioritetą suteikiant pirmiesiems.

Nagrinėjamoje byloje dėl labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų ir negrįžtamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai R. B. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo R.J. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jos (R. B.) sūnui.

Byloje nėra jokių įtikinamų duomenų, paneigiančių R. B. aiškinimą, jog jos santykiai su jos vieninteliu sūnumi L. B. buvo tvirti ir artimi, o jo netektis sukėlė jai didelių dvasinių sukrėtimų ir labai pablogėjo sveikata (1 t. 50-51 b. l.; 4 t. 31-33 b. l.). Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad dėl netikėtos ir smurtinės sūnaus, su kuriuo nukentėjusiąją siejo glaudūs, artimi, dvasiniai ir emociniai ryšiai, mirties ji patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, kurie turi būti atlyginti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusioji dėl sūnaus mirties turi teisę į didesnį neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendžiant priteistino nukentėjusiajai R. B. civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis BPK 109, 115, CK 6.250 str. nuostatomis, atsižvelgęs į nuteistojo turtinę padėtį (iki nusikaltimų padarymo turėjo legalų pragyvenimo šaltinį ir turi nekilnojamojo turto) (3 t. 172-177) bei kitas reikšmingas bylai aplinkybes (yra jauno amžiaus, darbingas), mano, kad proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo principai bus įgyvendinti priteisiant R. B. 100000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Juo labiau, kad toks (ar labai panašus) dydis yra nustatomas ir suformuotoje teismų praktikoje daugumoje analogiškų baudžiamųjų bylų (kasacinės nutartys Nr. 2K-258/2011, 2K-172/2011, 2K-670/2010, 2K-130/2011 ir kt.)

Be to, iš byloje esančios PVM sąskaitos faktūros (1 t. 60 b. l.) serijos (duomenys neskelbtini), išrašytos 2009 m. birželio 8 d., matyti, kad R. B. už gedulingus pietus sumokėjo 1250 Lt, o ne 1050,41 Lt sumai, kaip yra nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje sąskaitoje faktūroje paslaugų tiekėjas eilutėje „Papildoma informacija“ aiškiai užrašė: „suma apmokėjimui: vienas tūkstantis du šimtai penkiasdešimt Lt“, o eilutėje „Bendra suma“ nurodė šią sumą skaičiais – „1250,00 Lt“. Be to, tokia pati suma (1250 Lt ) yra nurodyta ir pinigų priėmimo kvite serijos (duomenys neskelbtini) (1 t. 60 b. l.). Tai, kad šiame kvite yra neaiškiai parašyta jo išrašymo data, jokiu būdu nepaneigia fakto, kad R. B. sumokėjo būtent tokią sumą pinigų (1250 Lt). Pažymėtina ir tai, kad aptariamame kvite yra nurodyta, jog tokia suma pinigų yra sumokėta pagal jau paminėtą sąskaitą faktūrą serijos (duomenys neskelbtini), kurioje yra aiškiai nurodyta tiek jos išrašymo data (2009 m. birželio 8 d.), tiek suteiktų paslaugų kaina (1250 Lt).

Nukentėjusioji I. B. parodė, kad ji prisidėjo prie jos brolio laidotuvių ir laidotuvių dieną sumokėjo kitas laidojimo (transporto, duobės kasimo, šarvojimo atributikos nuomos ir kt.) išlaidas, kurios sudarė 1510 Lt (4 t. 30-31, 74 b. l.).

Byloje esančiuose dokumentuose (1 t. 57-58) nurodyta, kad PVM sąskaita faktūra serijos (duomenys neskelbtini) išrašyta 2009 m. rugpjūčio 17 d. I. B. sumokėti už ritualines paslaugas bendrai 1510 Lt sumai. Tos pačios datos fiskaliniame kasos čekyje nurodyta, kad į UAB „Gedulo sala“, esančią Kėdainiuose, Didžioji rinka 17A, kasą sumokėta 1510 Lt. Paminėtos bendrovės paslaugų sąskaita (1 t. 59 b. l.) taip pat išrašyta I. B. apmokėti už laidojimo paslaugas ir reikmenis bendrai 1510 Lt sumai.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji R. B. (4 t. 84 b. l.) paaiškino, kad laidotuvių metu nebuvo ritualines paslaugas suteikusių laidojimo namų UAB „Gedulo sala“ savininkės, todėl iš karto ir nebuvo išrašyta sąskaita faktūra, kurią nukentėjusiosios atsiėmė tik vėliau nuvykusios. Ji taip pat patvirtino, kad už šias paslaugas visą sumą 1510 Lt sumokėjo jos dukra I. B.. Kolegija neturi jokio pagrindo netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais. Be to, ir byloje nėra šias aplinkybes paneigiančių įrodymų.

Taigi, paminėtų duomenų visuma leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad už nukentėjusiojo L. B. laidotuves buvo suteiktos paslaugos laidotuvių dieną, tokių paslaugų reikėjo ir už jas sumokėjo nukentėjusioji I. B. tokias paslaugas suteikusiai UAB „Gedulo sala“.

Kartu kolegija mano, kad, atsižvelgiant į Lietuvos visuomenėje esančius papročius ir susiklosčiusias laidojimo tradicijas, nukentėjusiųjų nurodytos jų patirtos laidojimo išlaidos (1250 Lt + 1510 Lt + 1392 Lt = 4152 Lt ) yra realios, gyvenimiškos ir turi būti atlygintos.

Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto kvito LAT Nr. 551560 matyti, kad nukentėjusiosios R. B. išlaidos, patirtos apmokėti advokato teisines paslaugas, suteiktas apeliacinės instancijos teisme, yra 500 Lt, o kelionės išlaidas sudaro 14 Lt. Paminėtos išlaidos yra proceso išlaidos (BPK 106 str.) ir jos priteisiamos iš nuteistojo R. J..

Tačiau šioje byloje nėra duomenų (jų nepateikė nei apeliantas, nei nukentėjusioji R. B.), patvirtinančių apeliaciniame skunde nurodytus priteistinų civilinių ieškinių kitus dydžius dėl nukentėjusiosios R. B. patirtos turtinės žalos 7000 Lt sumai (kurią patikslintame civiliniame ieškinyje (3 t. 164-165 b. l.) ji įvardija kaip R. J. skolą jos sūnui) ir advokato išlaidas 2900 Lt sumai. Todėl nėra pagrindo šioje dalyje tenkinti paminėtų apelianto reikalavimų. Tačiau toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatima nukentėjusiajai galimybės kreiptis dėl žalos atlyginimo civilinio proceso nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 2, 3 ir 4 p.,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos 2011 m. spalio 3 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti, kad R.J. L.B. nužudė veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia.

R. J., pripažintam kaltu pagal BK 129 str. 1 d., paskirti dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., šią bausmę subendrinti apėmimo būdu su bausme paskirta pagal BK 253 str. 1 d. ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dešimčiai metų.

Iš nuteistojo R. J. priteisti nukentėjusiajai R. B. 100000 Lt neturtinei, 2642 Lt turtinei žalai bei 514 Lt proceso išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti ir nukentėjusiajai I. B. 1510 Lt turtinei žalai atlyginti.

Ištaisyti skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašybos netikslumą, nustatant, kad į R. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2009 m. lapkričio 3 d. laikas, o ne nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 7 d. laikas.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.