- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-28
- Bylos Nr.
- 2K-670/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Alvydas Pikelis, Josifas Tomaševičius (pran.)
- Nuteistasis
- A., A. I.
- Nukentėjusysis
- R. P.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. gynėjo advokato kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutarties, kuria nuteistojo A. I. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.
Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu A. I. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų ir šešiems mėnesiams.
Iš A. I. priteista nukentėjusiajai R. P. 5920 Lt turtinei ir 192 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Iš A. I. priteista A. P. 4500 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusiosios R. P. civilinio ieškinio dalis dėl atlyginimo priteisimo jai iki gyvos galvos ir vaikams iki pilnametystės palikta nenagrinėtina.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. I. nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 26 d., apie 1.50 val., Kaune, A. Ramanausko Vanago g. 1, kieme, būdamas apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos - kokaino, tarpusavio konflikto su I. P. ir A. S. metu, vieną kartą tyčia šovė iš šaunamojo ginklo – pistoleto „Makarov“ nukentėjusiajam I. P. į krūtinę, padarydamas jam šautinį kiaurinį kairės krūtinės pusės sužalojimą, pasireiškusį kiauriniais kairio širdies skilvelio ir kairio plaučio pažeidimais, vidiniu kraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, nuo to šis mirė; taip A. I. nužudė I. P., t.y. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo A. I. gynėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius teigia, kad teismai nesurinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. I. kaltę dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Gynėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos prielaidomis, nuteistajam paskirta aiškiai neteisinga bausmė ir netinkamai išspręstas neturtinės žalos klausimas, todėl teismas buvo šališkas, o nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Teismai, kasatoriaus teigimu, netinkamai vertino byloje ištirtus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, kad A. I. neveikė būtinosios ginties situacijoje ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes A. I. veiksmuose nenustatė nusikalstamos veikos motyvų ir tikslų, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, todėl apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo A. I. gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras siūlo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje motyvuotai atsakyta į esminius apeliacinių skundų argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, prokuroro nuomone, nutartyje teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus tyrimo metu surinktus faktinius duomenis, juos patikrino ir nuosprendyje įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl jį naikinti ar keisti nėra objektyvaus pagrindo. Gynybos teiginys, kad teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti specialistą dėl artimo šūvio detalių nustatymo, anot prokuroro, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad gynėjas ir nuteistasis neprašė atlikti įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme. Teismas nutarties išvadas, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, nebuvo artimam šūviui būdingo atstumo pagrįstai motyvavo atlikto kompleksinio balistinio-medicininio tyrimo išvadomis, taip pat liudytojų, mačiusių įvykio aplinkybes, parodymais, dėl kurių teismui abejonių nekilo. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentą, jog teismo išvados dėl tyčios formos pagal įvykių seką yra neteisingos, ir konstatavo, kad nesant prokuroro apeliacinio skundo šis klausimas negali būti svarstomas. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų pakeitęs A. I. veikos tyčios formą iš netiesioginės į tiesioginę nesant prokuroro skundo, būtų pasunkinęs nuteistojo teisinę padėtį, tai iš tiesų suponuotų pagrindą manyti, kad teismas buvo šališkas. Kasacinio skundo argumentas, kad nuteistajam paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė ir neteisingai išspręstas neturtinės žalos dydžio klausimas, prokuroro nuomone, yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. I. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų pagal BPK 376 straipsnio reikalavimus
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu. Kaip jau ne kartą buvo pabrėžta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas.
Nuteistojo A. I. gynėjo kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutarties iš esmės paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindas pripažinti, jog padarytas esminis BPK pažeidimas.
Kasaciniame skunde teisingai pateikta teismo nešališkumo (šališkumo) samprata, tačiau jokiais argumentais nėra pagrįstas kasatorių teiginys, kad ši byla išnagrinėta pažeidžiant teismo nešališkumo principą. Nešališkumo principo turinyje svarbiausia yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui ar visai teisėjų sudėčiai nušalinimą. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nebuvo pareikšta nušalinimų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teisėjams.
Aplinkybė, kad teismai priėmė kaltinamajam nepalankius sprendimus, nėra pagrindas pripažinti teismo nešališkumo principo pažeidimą.
Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų, yra nepagrįstas. Iš Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutarties matyti, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai išnagrinėti išsamiai. Nutartyje motyvuotai atsakyta į pagrindinius apeliacinių skundų argumentus, taip pat išnagrinėtas klausimas dėl šūvio nukentėjusiojo I. P. kūno atžvilgiu krypties.
Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų
BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nors kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, tačiau nenurodo konkrečių duomenų, gautų neteisėtais būdais ir pripažintų įrodymais byloje, kurių negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.
Kasatoriai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta A. I. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, o tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Toks teismo sprendimas pagrįstas nuosprendyje 2009 m. vasario 27 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. I-N 106/09(02), specialistų V. Mikeliūno ir V. Pukelevičienės apklausų išvadomis. Nėra pagrindo pripažinti, kad šie duomenys gauti neteisėtais būdais.
Nors kasaciniame skunde kalbama apie BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimą, tačiau iš kasacinio skundo turinio darytina išvada, kad skundo esmė yra paneigti teismų išvadą dėl bylos įrodymų įvertinimo.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas yra teismo, priimančio baigiamąjį sprendimą byloje, prerogatyva. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, o tai reiškia ir įrodymų įvertinimo teisėtumas, patikrintas apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimo motyvų. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrindamas teisės taikymo aspektu, byloje esančių įrodymų netiria ir jų nevertina.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK nuostatos. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir konstatavo, kad šis teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Patikrinusi kasacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė. Kasaciniame skunde iškeltos abejonės dėl A. R., A. S., R. R., I. U., R. P., J. K. parodymų patikimumo yra deklaratyvios, todėl nėra pagrindo pripažinti šių liudytojų parodymus įrodymais ir juos atmesti.
Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį A. I. nuteistas už neteisėtą I. P. gyvybės atėmimą, padarytą tyčia. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. I., būdamas apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos, tyčia šovė iš pistoleto „Makarov“ I. P. į krūtinę, nuo to pastarasis mirė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu motyvuotai atmesta kaltinamojo A. I. versija, kad jis naudojo šaunamąjį ginklą gindamasis nuo nukentėjusiojo veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų argumentą dėl būtinosios ginties situacijos, nenustatė tokios situacijos buvimo ir motyvuotai atmetė apeliacinius skundus.
Pagal BK 28 straipsnio prasmę būtinoje gintis- tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo perdėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurie yra pavojingi. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai veikiant tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu pripažinta, kad A. I. nužudė I. P. veikdamas netiesiogine tyčia. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.
Sprendžiant pagal Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu nustatytas bylos aplinkybes A. I. tyčios rūšis atitinka BK 15 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą, t. y. tiesioginę tyčią, tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju negali daryti pirmosios instancijos nuosprendžio pakeitimo, nes to neprašoma paduotame kasaciniame skunde (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
Pažymėtina, kad tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, būtina nustatyti kaltės formą, t. y., kad veika padaryta tyčia. Šiuo konkrečiu atveju tyčios rūšys neturi reikšmės ir sprendžiant klausimą dėl BK 28 straipsnio taikymo. Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos, kurie yra pavojingi. Pavojingas kėsinimasis pasireiškia aktyviu veiksmu ir būtinosios ginties situacija galima tik prieš tokią žalos grėsmę, kuri pašalinama duodant atkirtį užpuolikui. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir patvirtinta apeliacinės instancijos teismo nutartimi, šioje byloje nebuvo būtinosios ginties situacijos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą, nes tai prieštarautų nustatytoms bylos aplinkybėms.
Dėl BK 54 straipsnio taikymo
Nuteistojo A. I. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad nuteistajam teismas paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 2 d. nutartyje pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. I. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą, anksčiau neteistas, darbe charakterizuojamas teigiamai, yra jauno amžiaus ir nesigaili padaręs sunkų nusikaltimą, o nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aplinkybė, jog A. I. nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinančia. Lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai skyrė A. I. laisvės atėmimo bausmę, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, nes nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir tai, kad padarytas nusikaltimas pasižymėjo ypatingu pavojingumu visuomenei.
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nagrinėjamu atveju kolegija nenustatė, kad skiriant bausmę netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. I., laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, o paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus (BK 41 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrino aplinkybes, susijusias su bausmės paskyrimu nuteistajam, ir motyvuotai atmetė nuteistojo A. I. gynėjo kasacinį skundą.
Dėl neturtinės žalos dydžio
Vadovaujantis BPK 109 straipsniu asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas civilinį ieškinį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo iš A. I. pagal nukentėjusiųjų R. P. ir A. P. prašymus šioje baudžiamojoje išnagrinėti vadovaujantis įstatymu, t. y. esant BPK 109 straipsnyje nustatytoms sąlygoms.
Nuteistojo A. I. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu priteisė iš kaltinamojo nepagrįstai dideles neturtinės žalos sumas nukentėjusiesiems.
Nukentėjusioji R. P. prašė teismo priteisti jai iš A. I. 1 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusysis A. P. - 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 7 d. nuosprendyje pažymėjo, kad dėl A. I. nusikalstamos veikos R. P. ir A. P. padaryta labai didelė moralinė žala, nes ji neteko sutuoktinio, vienintelio šeimos maitintojo ir išlaikytojo, du mažamečiai vaikai neteko tėvo, A. P. neteko sūnaus. Be to teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, įvertino, kad kaltinamasis iki nusikaltimo padarymo dirbo, tačiau dėl nusikalstamos veikos inkriminavimo jam buvo atleistas iš darbo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, atsižvelgdamas į pareikštų ieškinių dėl neturtinės žalos padarymo sumas bei į kaltinamojo materialinę padėtį, konstatavo, kad R. P. ir A. P. prašomos priteisti neturtinės žalos sumos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios sąžiningumo, teisingumo bei proporcingumo kriterijų, todėl nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies ir sumažino R. P. iki 200 000 Lt, o A. P. iki 100 000 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi nuteistojo A. I. ir jo gynėjo apeliacinius skundus 2010 m. liepos 2 d. nutartimi juos atmetė ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė R. P. ir A. P. pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo bei išdėstė tokio sprendimo motyvus.
Kasatorius nurodo, kad teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį neatsižvelgė į A. I. turtinę padėtį, ir mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, kad nuteistojo mokama būsto paskola negali būti reikšminga ir nulemti sprendžiant klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos sumažinimo.
Žalos dydžio kriterijų nustatymas yra fakto, o ne teisės taikymo problema, todėl pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatą nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl neturtinės žalos, nekeičia jos dydžio, tik patikrina, ar žemesnės pakopos teismai tinkamai vadovavosi civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat ar nebuvo pažeisti BPK reikalavimai.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai išspręsti tinkamai, vadovaujantis BPK ir CK normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, ir nėra pagrindo pripažinti, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl kasacinis skundas atmestinas.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. I. gynėjo kasacinį skundą atmesti.