- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-18
- Bylos Nr.
- 2A-164/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00792-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Artūras Driukas, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- L. B., B. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. U., S. M., V. B.
- Ieškovas
- Klaipėdos apygardos prokuratūros
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. B. apeliacinį skundą, atsakovo B. M. pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-765-370/2012 pagal ieškovės Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. U., B. M., S. M., L. B., kuri yra ir atsakovo V. B. teisių perėmėja, V. D., V. D., E. D. dėl individualaus pobūdžio administracinių aktų panaikinimo, žemės perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, vindikacijos ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorė, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. Ž34-659 „Dėl Pagėgių savivaldybės Lumpėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ 1 punkte nurodyto priedo 2 punktą (eilutę), kuriuo patvirtinta J. U. žemėtvarkos projekte suformuota žemėnauda perduoti neatlygintinai: sklypo Nr. 801, 15,39 ha ploto, 18 007 Lt nominalios vertės, žemės ūkio paskirties; pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 34S-24 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. U.“, kuriuo J. U. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį 9,35 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 15,39 ha žemės sklypą (vertė 18 007 Lt), esantį Tauragės apskrityje, Pagėgių savivaldybėje, Lumpėnų seniūnijos Sodėnų kaime; pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Tauragės ir Pagėgių žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. 34VĮ-(14.34.2.)-583 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo Pagėgių savivaldybėje“, kuriuo nustatyti žemės sklypo Nr. 801, esančio Sodėnų kaime, Pagėgių savivaldybėje, kadastro duomenys; pripažinti negaliojančiu Telšių apskrities viršininko 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. P1.Ž-1123 „Dėl Plungės rajono savivaldybės Babrungo seniūnijos Glaudžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto 2010 m. patvirtinimo“ 1.2 punkte nurodyto 1 priedo 17 punktą, kuriame nustatyti J. U. suteikiamo neatlygintinai žemės sklypo kadastriniai duomenys: projekto plane Nr. 532, 2,37 ha ploto, žemės ūkio paskirties; pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 6 d. įsakymo Nr. Ž36-351 „Dėl apskrities viršininko įsakymų pakeitimo“ 2 punkte nurodyto 1 priedo 17 punktą (eilutę), kuriuo pakeistas Telšių apskrities viršininko 2010 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. P1.Ž-1123 „Dėl Plungės rajono savivaldybės Babrungo seniūnijos Glaudžių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto 2010 m. patvirtinimo“ 1 priedo 17 punktas išbraukiant „Kelio servitutas (tarnaujantis daiktas)“; pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. S36-20 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui J. U.“, kuriuo J. U. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,77 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,3374 ha žemės sklypą (vertė – 1 715 Lt), 2,8226 ha miško sklypą (vertė – 1 694 Lt) Telšių apskrityje, Plungės rajono savivaldybėje, Užlieknio kaime; pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 36VĮ-(14.36.2.)-31 „Dėl žemės sklypų perdavimo nuosavybėn neatlygintinai Plungės rajono savivaldybėje“, kuriuo, remiantis 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. S36-20, J. U. buvo perduota neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtajam 1,79 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 530-1 (vertė – 1 094 Lt) ir 2,37 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 532 (vertė – 2 315 Lt), esantys Glaudžių kadastro vietovėje, Užlieknio kaime, Babrungo seniūnijoje, Plungės rajono savivaldybėje; pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 4-3356 – (1.3) „Dėl Laivių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projekto patvirtinimo Kretingos rajone“ 1.2. punkte nurodyto sąrašo 1 punktą, kuriame nustatyta, kad J. U. perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtiesiems žemės sklypai: 18,69 ha, projekto plane Nr. 0001/164, 4,53 ha Nr. 0003/164-1, 18,74 ha Nr. 0003/164-2; pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 16311, kuriuo J. U. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 20,35 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam 41,96 ha ploto žemės sklypus (vertė – 39 192 Lt), esančius Klaipėdos apskrityje, Kretingos rajone Laivių (4,53 ha), Tuzų (18,74 ha) ir Žeimių (18,69 ha) kaimuose; pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 4-3731-(1.3) „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę (mišką) Kretingos rajone“ patvirtinto priedo 3 punktą, kuriame nustatyta, kad J. U. atkuriama nuosavybės teisė perduodant neatlygintinai 18,69 ha žemės sklypą Nr. 164, Eglesių kaime, Papilės seniūnijoje, Akmenės rajone; pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-12535, ir perdavimo–priėmimo aktą, notarinio registro Nr. T3GP-12536, patvirtintus 2010 m. gruodžio 6 d. Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., kurių pagrindu J. U. perleido B. M. 18,74 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-12540, ir perdavimo–priėmimo aktą, notarinio registro Nr. T3GP-12541, patvirtintus 2010 m. gruodžio 6 d. Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., kurių pagrindu J. U. perleido B. M. 18,69 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. T3GP-12545, ir perdavimo–priėmimo aktą, notarinio registro Nr. T3GP-12546, patvirtintus 2010 m. gruodžio 6 d. Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P., kurių pagrindu J. U. perleido B. M. 4,53 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3010, patvirtintą 2011 m. birželio 6 d. Tauragės rajono 3-ojo notaro biuro notarės V. J., kurios pagrindu J. U. perleido V. B. 15,39 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1342, patvirtintą 2011 m. kovo 7 d. Plungės rajono 2-ojo notaro biuro notarės G. D., kurios pagrindu J. U. perleido V. D. 1,79 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 5768, patvirtintą 2011 m. liepos 27 d. Plungės rajono 2-ojo notaro biuro notarės G. D., kurios pagrindu V. D. perleido V. D. 1,79 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Ieškovė prašė panaikinti nuosavybės teisę į šiuos žemės sklypus ir įpareigoti savininkus šiuos žemės sklypus perduoti valstybės žinion: B. M. ir S. M. – 4,53 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), žemės ūkio paskirties, esantį (duomenys neskelbtini); 18,69 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), žemės ūkio paskirties, esantį (duomenys neskelbtini); 18,74 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), žemės ūkio paskirties, esantį (duomenys neskelbtini); V. B. ir L. B. – 15,39 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), žemės ūkio paskirties, esantį (duomenys neskelbtini); V. D. ir E. D. – 1,79 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), miškų ūkio paskirties, esantį (duomenys neskelbtini); 2,37 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), žemės ūkio paskirties, esantį (duomenys neskelbtini).
Ieškovė prašė taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą J. U. grąžinti pinigus: 167 840 Lt sutuoktiniams B. M. ir S. M., gautus pagal pripažintinus negaliojančiais 2010 m. gruodžio 6 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. T3GP-12545, Nr. T3GP-12540, Nr. T3GP-12535, ir žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktus, notarinio registro Nr. T3GP-12546, Nr. T3GP-12541, Nr. T3GP-12536, patvirtintus Telšių rajono 3-ojo notarų biuro notaro G. P.; 60 000 Lt sutuoktiniams V. B. ir L. B., gautus pagal pripažintiną negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 3010, patvirtintą 2011 m. birželio 6 d. Tauragės rajono 3-ojo notaro biuro notarės V. J.; 6 000 Lt V. D., gautus pagal pripažintiną negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 1342, patvirtintą 2011 m. kovo 7 d. Plungės rajono 2-ojo notaro biuro notarės G. D.; įpareigojant atsakovę V. D. grąžinti 6 000 Lt sutuoktiniams V. D. ir E. D., gautus pagal pripažintiną negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 5768, patvirtintą 2011 m. liepos 27 d. Plungės rajono 2-ojo notaro biuro notarės G. D.
Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos prokuratūroje 2011 m. rugpjūčio 1 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. liepos 28 d. raštas Nr. 26SD-(14.26.7.)-438 dėl Nacionalinės žemės tarnybos ir Klaipėdos apskrities viršininko sprendimų panaikinimo teismine tvarka inicijavimo. Šis raštas buvo paruoštas remiantis Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. birželio 20 d. raštu Nr. 1SD-(7.3)-4367 „Dėl J. U. vardu parengtų išvadų teisėtumo“. Pagal iš Nacionalinės žemės tarnybos gautą informaciją atlikto tyrimo metu nustatyti teisės aktų bei viešojo intereso pažeidimai. Viešojo intereso pažeidimai nustatyti 2011 m. rugsėjo 1 d. gavus duomenis iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011 m. rugpjūčio 21 d. raštais Nr. (P1-6616) P2-5500, Nr. (P1-6617) P2-5501, Nr. (P1-6621) P2-5502, Nr. (P1-6622) P2-5503, Nr. (P1-6626) P2-5504 dėl J. U. giminystės ryšio nustatymo. Klaipėdos apygardos prokuratūroje atlikus tyrimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. U. į buvusios savininkės Z. B. turėtą ir valdytą 150 ha žemės valdą Eglesių kaime, Papilės seniūnijoje, Akmenės rajone, teisėtumo, pagal pateiktą informaciją ir tyrimo metu surinktus duomenis nustatyta, jog J. U. neturi subjektinės teisės į Z. B. iki nacionalizacijos turėtą turtą, kadangi jis nėra Z. B. anūkas, o nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti jo giminystės ryšį su Z. B. patvirtinantys dokumentai yra suklastoti. Dėl šios priežasties prašomi panaikinti J. U. nuosavybės teisių atkūrimo procedūras įforminantys administraciniai aktai yra neteisėti, nes pažeidžia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau ? Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 2, 9, 10 straipsnių, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 11, 12, 14, 105 punktų nuostatas. Ginčijami aktai parengti suklastotų dokumentų apie J. U. bei Z. B. giminystę pagrindu, o dėl šios priežasties jie pripažintini neteisėtais ir negaliojančiais ab initio (CK 1.80 str., 1.95 str. 1 d.).
Ieškovės teigimu, atsakovas J. U. privalo grąžinti žemės sklypus, įgytus neteisėtų administracinių aktų pagrindu, valstybės dispozicijon, tačiau jis laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. rugpjūčio 5 d. sklypus perleido atsakovams B. M. ir S. M., V. B. ir L. B., V. D., o ši – V. D. ir E. D.. Žemės sklypų perleidimo sandoriai naikintini, kadangi neteisėtai įgytas nekilnojamasis turtas negalėjo būti perleistas, atsakovai sandoriais įgijo žemės sklypus be savininko valios (CK 4.48 str. 1 d.). Valstybė turtą – ginčo žemės sklypus – prarado dėl padaryto nusikaltimo, todėl remiantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, turtas išreikalautinas natūra valstybės dispozicijon, o pirkimo–pardavimo sandorių šalims taikytina restitucija, t. y. prievolinių santykių šalys grąžintinos į pirmykštę padėtį.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
Teismas, remdamasis tuo, jog egzistuoja pagrįsti įtarimai dėl nusikaltimo padarymo (konkrečiu atveju – dėl sukčiavimo, piktnaudžiavimo tarnyba, dokumento suklastojimo), sprendė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese yra pakankamas pagrindas konstatuoti prokuroro teisę ginti viešąjį interesą šioje civilinėje byloje.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju reikšmingas Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas, nes prokuroras, gindamas valstybės interesus, ieškinį reiškė tiek ginčydamas sprendimus atkurti nuosavybės teisės, tiek vėlesnius žemės sklypų pardavimo sandorius, taip pat reikšdamas vindikacinį reikalavimą. Ieškinio senaties pradžios eigos momentu teismas laikė 2011 m. rugsėjo 1 d., kai prokuroras gavo dokumentus, paneigiančius J. U. giminystės ryšį su buvusia savininke Z. B.. Teismas pripažino, kad prokuroras privalėjo patikrinti 2011 m. rugpjūčio 1 d. jam pateiktą informaciją ir protingai bei atsakingai įvertinti, ar nurodyti pažeidimai sudaro pagrindą ginti viešąjį interesą pareiškiant ieškinį teisme. Nuo formalių pažeidimų paaiškėjimo žemėtvarkos institucijose iki 2011 m. rugsėjo 1 d., kai prokuroras gavo pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog yra pažeistas viešasis interesas, praėjo neilgas laiko tarpas. Dėl to, teismo nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, jog prokurorė veikė neoperatyviai ir galėjo surinkti reikiamus duomenis greičiau, juo labiau, kad kilo pagrįstų įtarimų dėl nusikalstamų veikų nuosavybės teisių atkūrimo procese padarymo. Kadangi ieškinys teisme buvo gautas 2011 m. rugsėjo 6 d., teismas konstatavo, kad prokurorė senaties termino nepraleido.
Teismas sprendė, jog byloje esančių oficialių rašytinių įrodymų pakanka konstatuoti, kad J. U. nėra buvusios savininkės Z. B. anūkas (CPK 176 str. 1 d., 178 str., 185 str., 197 str. 2 d.). Pažymėjo, kad atsakovai jokių leistinų įrodymų apie J. U. giminystės ryšį su Z. B. nepateikė. Savo turiniu neatitinkančiais tikrovės, neteisėtais ir suklastotais pripažinti vieninteliai J. U. giminystės ryšį su Z. B. tvirtinantys nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti dokumentai: Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Bažnyčios kunigo D. K. išduota ir pasirašyta Krikšto sakramento pažyma, nurodanti, kad M. B.-U., gimusi 1903 m. (tiksli gimimo data nežinoma) E. B. ir Z. G.–B. santuokoje buvo pakrikštyta Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios, bei Santuokos sakramento pažyma, nurodanti, kad M. B., gimusi 1903 m., sudarė sakramentinę santuoką su J. U., gimusiu 1886 m., Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje. Be to, teismas pažymėjo, kad klastojimo požymius atitinka ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. balandžio 25 d. tyrimo išvadoje Nr. 11Š-66 (12) konstatuotos aplinkybės, kad 1992 m. gegužės 20 d. B. A.-J., E. prašyme (grąžinti žemę, išmokėti kompensaciją) įrašai apie J. U. ir jo parašas parašyti kitu rašikliu ir kitais rašymo veiksmais nei kiti prašymo įrašai; virš įrašo „121,89“ geliniu rašikliu buvo parašytas įrašas „150“, kuris buvo veikiamas mechaniškai ir po to dar šratinuku parašytas įrašas „155“ (t. 3, b. l. 4–6). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. gegužės 18 d. tyrimo išvadoje Nr. 11Š-67 (12) konstatuotos aplinkybės, kad rankraštinius įrašus 1992 m. gegužės 20 d. B. A.-J., E. prašyme (grąžinti žemę, išmokėti kompensaciją) parašė ne vienas ir tas pats asmuo; su J. U. susijusius įrašus parašė J. U., kitus įrašus parašė ne J. U.; tikėtina, kad skiltyje „Prašytojo parašas“ pasirašė J. U. Šiaulių apygardos ONKT skyriaus prokuroro 2012 m. vasario 23 d. rašte Nr. 8-4-04-1445 nurodoma, kad viename iš epizodų, susijusių su J. U. nuosavybės teisių į buvusios savininkės Z. B. nekilnojamąjį turtą atkūrimu, atlikus specialų dokumentų techninį tyrimą 2011 m. gruodžio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 11Š-241 (11) nurodyta, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2009 m. birželio 24 d. išvadoje Nr. 3238, parengtoje J. U. vardu, dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, prašant išvadą persiųsti į Telšių apskrities Mažeikių r., Leckavos sen., esantis antspaudas yra ne atspaustas, o išspausdintas spalvinio rašalinio spausdinimo būdu, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nustatyti akivaizdūs dokumento klastojimo požymiai. Teismas pažymėjo, kad J. U. prašymas atkurti nuosavybės teises neregistruotas, surašytas ant B. A. J., E. prašymo, nėra duomenų, kad J. U. giminystės ryšį su buvusia savininke patvirtinantys dokumentai (2008 m. kunigo D. K. išduotos pažymos) pateko į nuosavybės teisių atkūrimo bylą apeinant Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 14 punkto ribojimus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Esant šioms aplinkybėms teismas konstatavo, jog visi prokurorės prašomi panaikinti nuosavybės teisių atkūrimo procese su nuosavybės teisių J. U. atkūrimu susiję individualaus pobūdžio administraciniai teisės aktai (jų atitinkamos dalys) prieštarauja imperatyvioms Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio (kuriame išvardyti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turintys subjektai), 9 straipsnio (nustatančio nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus), 10 straipsnio (nustatančio prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo tvarką) nuostatoms ir jas atitinkančioms Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 11, 12, 14 punktų nuostatoms, taip pat 105 punkte nustatytai tvarkai dėl perdavimo neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, todėl naikintini (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 ir 3 p., 2 d.).
Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui J. U. teisėtumo suteikia pagrindo manyti, kad J. U. buvusios savininkės Z. B. nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvavo nusikalstamų veikų pagrindu. Teismas akcentavo, kad konkrečių asmenų kaltė teisinės reikšmės neturi, nes CK 4.96 straipsnio 2 dalis galimybės išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo nesieja su kalto asmens nustatymu. Šioje civilinėje byloje pateikta pakankamai įrodymų, kad Z. B. nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo pateikti suklastoti dokumentai, todėl nusikaltimo faktas yra akivaizdus. Dėl šios priežasties J. U. su kitais atsakovais sudarytus žemės perleidimo sandorius teismas pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 str., 1.95 str. 1 d., 4.48 str.), atsakovų nuosavybės teisę į šių sandorių pagrindu valdomus žemės sklypus panaikino ir šiuos sklypus grąžino valstybės nuosavybėn (CK 4.96 str. 2 d.). Žemės sklypų perleidimo sandorius pripažinus negaliojančiais ab initio, teismas taikė restituciją (CK 6.145 str. 1 d.).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė L. B. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagristai netaikė ieškinio senaties ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas CPK 185 straipsnio 1 dalyje. Apeliantės nuomone, teismas turėjo konstatuoti, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia yra laikoma 2011 m. rugpjūčio 1 d., kuomet Klaipėdos apygardos prokuratūroje buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 28 d. raštas Nr. 26SD-(14.24.7.)-438 (t. 1, b.l. 19-23), su kuriuo buvo pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą. Minėtame rašte nurodyta, kad yra galimai pažeistas viešasis interesas, kadangi buvo parengti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai asmeniui, neturėjusiam teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, ir atsižvelgdamas į tai, Akmenės žemėtvarkos skyrius minėtu raštu prašė Klaipėdos apygardos prokuratūrą inicijuoti Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 34S-24, 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. S36-20 bei Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 16311 panaikinimą teismine tvarka. Teismas nepagrįstai taikė vindikaciją CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. iš sąžiningo įgijėjo išreikalavo nekilnojamąjį daiktą, nes savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Teismas nesiaiškino, ar Lietuvos Respublikos valstybė apskritai buvo savininkė ginčo žemės sklypų, į kuriuos atsakovui J. U. buvo atkurtos nuosavybės teisės. Pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punktą Lietuvos Respublikos valstybė nėra ir niekuomet nebuvo ginčo žemės sklypų savininkė (tiek 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek 1997 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas turėjo vieną tikslą - grąžinti Lietuvos Respublikos piliečiams okupacinės valdžios nusavintą turtą), todėl negalėjo jo ir prarasti. Dėl to teismas turėjo konstatuoti, kad vindikacija negalima, nes neegzistuoja CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga (viešąjį interesą ginanti prokurorė neveikia žemės sklypų savininko vardu). Teismas nepagrįstai, nesant apkaltinamojo teismo nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, konstatavo padaryto nusikaltimo faktą. Tai teismas darė vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007, kurios ratio decidendi nesutampa su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Toje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo, kai savininkas nekilnojamąjį daiktą buvo praradęs dėl nenustatytų asmenų padaryto nusikaltimo ir nusikalstamos veikos konstatavimas baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, buvo negalimas dėl objektyvių priežasčių. Šiuo atveju yra priešingai, nes yra atliekami ikiteisminiai tyrimai, nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą arba su kaltinamuoju aktu bylą perduoti teismui nėra priimtas, todėl nėra pagrindo vertinti, jog nusikaltimų fakto konstatavimas negali būti išsprendžiamas vykdomo baudžiamojo proceso tvarka priimant nuosprendį. Kadangi šioje civilinėje byloje nusikaltimo fakto konstatavimas turi esminę reikšmę, pagal CPK 300 straipsnį teismas turėjo civilinę bylą sustabdyti, kol bus priimtas procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje dėl dokumentų suklastojimo ir nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo J. U. teisėtumo. Teismas, nesustabdęs bylos nagrinėjimo, kol nusikalstamų veikų faktai bus konstatuoti baudžiamojo proceso tvarka, pažeidė CPK 300 straipsnį ir tai lėmė, kad buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.).Teismas nepagrįstai nesprendė dėl CK 6.147 straipsnyje numatytos restitucijos taikymo, įpareigojant atsakovą J. U. sumokėti valstybei ekvivalentą pinigais už žemės sklypus, į kuriuos jam buvo neteisėtai atkurta nuosavybės teisė ir kuriuos jis perleido sąžiningiems įgijėjams.
Šalies argumentai
Atsakovas B. M. pareiškimu dėl prisidėjimo apie apeliacinio skundo prašė tenkinti apeliantės skundą, teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ? ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodo, kad ne 2011 m. liepos 28 d. raštas bei prie jo pridėtame Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. birželio 20 d. rašte išdėstytos aplinkybės, o būtent Lietuvos valstybės istorijos archyvo prokurorui pateikta informacija buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, jog J. U. yra ne Z. B. anūkas, bet visai kitos giminės atstovas. Prokuroro pateikto teismui ieškinio reikalavimai buvo grindžiami būtent tuo, kad nuosavybės teisės atkurtos asmeniui, neturinčiam tokios teisės, kadangi asmuo su buvusiu žemės savininku neturėjo giminystės ryšio. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai vertino, jog prokuroras 2011 m. rugsėjo 1 d. gavo pakankamai duomenų, paneigiančių J. U. giminystės ryšį su buvusia žemės savininke Z. B., t. y. duomenų, pagrindžiančių, jog yra pažeistas viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju padarytas nusikaltimas yra pakankamai akivaizdus, netrukdantis civilinę bylą nagrinėjančiam teismui konstatuoti šio fakto buvimą pačiam, atlikus tinkamą pateiktų rašytinių įrodymų vertinimą. Į civilinę bylą buvo pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, leidusių teismui civilinėje byloje konstatuoti nusikaltimo faktą. Laukimas iki bus baigtas didelės apimties ikiteisminis tyrimas ir išnagrinėta baudžiamoji byla, ribotų tinkamą savininko (valstybės) teisių gynimą, pažeistų koncentruotumo principą ir užkirstų kelią tinkamam procesui šioje byloje. Apeliantė neteisi teigdama, jog Lietuvos valstybė nėra ir niekuomet nebuvo ginčo žemės sklypų savininkė. Iki nuosavybės teisių atkūrimo žemės, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, savininkė yra tik valstybė, o ne iki nacionalizacijos buvę jos savininkai ar kiti asmenys. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklauso kita įstatymų nustatytais pagrindais savivaldybių ir privačion nuosavybėn neįgyta žemė; 4 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtina nuostata, jog privačią žemę sudaro žemė, sugrąžinta ar kitaip nustatyta tvarka įsigyta fizinių asmenų ar juridinių asmenų nuosavybėn. Dėl to CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime konstatavo, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nekilnojamasis daiktas iš sąžiningo įgijėjo yra paimamas tais atvejais, kai savininkas jį prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, nenukrypstama nuo Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų imperatyvų. Atsižvelgiant į šį išaiškinimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisminę praktiką, teismo sprendimas pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento J. U. su atsakovais sudarytus žemės perleidimo sandorius (CK 1.80 str., 1.95 str. 1 d., 4.48 str.), panaikinti atsakovų nuosavybės teisę į šių sandorių pagrindu valdomus žemės sklypus ir šiuos sklypus grąžinti valstybės nuosavybėn (CK 4.96 str. 2 d.) yra teisėtas bei pagrįstas. Žemės sklypų perleidimo sandorius pripažinus negaliojančiais ab initio, teismas pagrįstai taikė restituciją CK 6.145 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, jog išvada buvo parengta ir įgyvendinta suklastotų dokumentų apie J. U. ir Z. B. giminystę pagrindu, civilinę bylą teismas išnagrinėjo tinkamai ir priėmė teisėtą sprendimą.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad skundo argumentai yra nepagrįsti. Atsiliepime pateikiami iš esmės tie patys argumentai, kaip ir ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.). Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties eigos pradžią reikalavimams panaikinti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ar laikėsi įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių, taip pat ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti egzistuojant CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas dėl nekilnojamojo daikto išreikalavimo (vindikacijos) iš sąžiningo įgijėjo.
Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo prokurorui ginant viešąjį interesą
Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Tokią išvadą apeliantė daro remdamasi tuo, kad senaties termino eigos pradžia esą turėjo būti laikoma 2011 m. rugpjūčio 1 d., kai Klaipėdos apygardos prokuratūroje buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 28 d. raštas Nr. 26SD-(14.24.7.)-438, su kuriuo buvo pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą.
Nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo pareikštas prokurorui ginant viešąjį interesą – valstybės interesus atkuriant nuosavybės teisę į žemės sklypus ir nuosavybės teisę į juos perleidžiant tretiesiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikoma, kad specialiajame įstatyme – Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje – nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2011; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007). Šio ieškinio senaties termino privalo laikytis visi asmenys, taip pat ir prokuroras, ginantis viešąjį interesą. Sprendžiant klausimą dėl termino kreiptis į teismą, ne mažiau svarbus ir momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas, nustatymas. Prokuroras, Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, gina viešąjį interesą įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar ieškinio senatis nepraleista, konstatavo, jog Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino eigos pradžia laikytina 2011 m. rugsėjo 1 d., o ne 2011 m. rugpjūčio 1 d., kaip teigia apeliantė. Tokią termino eigos pradžią teismas siejo su momentu, kada prokuroras gavo dokumentus, paneigiančius J. U. giminystės ryšį su buvusia savininke Z. B. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino eigos pradžią nustatė teisingai bei pagrįstai konstatavo, jog trisdešimties dienų terminas, taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, šiuo atveju nebuvo praleistas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 28 d. raštu, kuris Klaipėdos apygardos prokuratūroje buvo gautas 2011 m. rugpjūčio 1 d., buvo prašoma dėl galimai pažeisto viešojo intereso inicijuoti konkrečių administracinių sprendimų panaikinimą teismine tvarka (Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 34S-24, 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. S36-20, Klaipėdos apskrities viršininko 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 16311). Šiame rašte, be kita ko, nurodyta, jog įvertinus Z. B. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius giminystės ryšį su buvusia žemės savininke Z. B. patvirtinančius bei kitus dokumentus, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos 14 punkto nuostatas, nustatyta, kad minėtoje byloje nėra dokumentų, įrodančių, jog J. U. yra buvusios žemės savininkės Z. B. anūkas. Taigi iš šio rašto turinio matyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės žemėtvarkos skyrius kreipėsi dėl galimai pažeisto viešojo intereso, akcentuodamas, jog žemės atkūrimo byloje nėra dokumentų, kurie įrodytų, kad J. U. yra buvusios žemės savininkės Z. B. anūkas. Akivaizdu, kad ieškiniui pareikšti tokių duomenų nepakako, nes reikėjo nustatyti, ar tokių duomenų tiesiog nėra nuosavybės teisių atkūrimo byloje, ar atsakovas J. U. apskritai nėra buvusios žemių savininkės giminaitis. Teisėjų kolegijos vertinimu, objektyvus pagrindas spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo prokurorui atsirado gavus duomenis, kurių pagrindu prokuroras galėjo daryti išvadą apie tokio intereso pažeidimą ir atitinkamai apie pagrindą imtis veiksmų ginant valstybės teises ir teisėtus interesus. Šis pagrindas prokurorui atsirado tik nustačius, jog, skirtingai nei nurodyta nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktose Santuokos sakramento ir Krikšto sakramento pažymose, J. U. nėra Z. B. (B.) anūkas, nes J. U. motina nėra Z. B. dukra. Tokie duomenys prokuroro buvo gauti 2011 m. rugsėjo 1 d. ir jie nurodyti Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011 m. rugpjūčio 31 d. raštuose (Nr. (P1-6616) P2-5500, Nr. (P1-6621) P2-5502, Nr. (P1-6622) P2-5503, Nr. (P1-6626) P2-5504). Šiuose archyvo raštuose nurodytos aplinkybės galutinai leido spręsti apie J. U. giminystės ryšį ir atitinkamai dėl pagrindo ieškiniui pareikšti ginant viešąjį interesą egzistavimo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad prokuratūrai gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės žemėtvarkos skyriaus raštą, dar reikėjo rinkti papildomus duomenis, objektyviai leidžiančius daryti išvadą, kad J. U. nėra buvusios savininkės Z. B. giminaitis, nes būtent šie duomenys sudaro pagrindą ginčijamų administracinių aktų neteisėtumui konstatuoti. Kadangi apeliantė ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su 2011 m. rugpjūčio 1 d. data, kai prokuratūra gavo minėtą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 28 d. raštą, o su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija dėl pirmiau nurodytų motyvų nesutinka, apeliacinio skundo argumentas dėl neteisingai nustatytos ieškinio senaties termino eigos pradžios laikytinas nepagrįstu. Kitokio ieškinio senaties termino eigos pradžios momento apeliantė neįrodinėja. Byloje nenustatyta prokuroro nepateisinamo delsimo kreiptis į teismą su ieškiniu, ginant viešąjį interesą, aplinkybių, nes 2011 m. rugsėjo 1 d. gavęs iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo reikalingus duomenis, prokuroras jau 2011 m. rugsėjo 5 d. surašė ieškinį, kuris teisme buvo gautas 2011 m. rugsėjo 6 d.
Teisėjų kolegija pažymi, jog net ir sutikus su apeliante, jog jau 2011 m. rugpjūčio 1 d. prokuratūroje gautame rašte nurodytų duomenų būtų pakakę parengti ir paduoti įstatyme nustatyto turinio ir formos reikalavimus atitinkantį ieškinį, visgi atsižvelgiant į prokuroro ieškinyje keliamų klausimų išnagrinėjimo svarbą (nuosavybės teisių atkūrimo byloje buvo pateiktos J. U. giminystės ryšį patvirtinančios pažymos, kurios surašytos neegzistuojančių duomenų pagrindu), į tai, kad praleistas ieškinio senaties terminas būtų nežymus, į byloje egzistuojantį prioritetą užtikrinti, jog nuosavybės teisės nebūtų įgyjamos nusikalstamų veiksmų pasekmėje, egzistuotų pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Dėl sąlygų vindikacijai taikyti egzistavimo
Šioje byloje prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareikšdamas ieškinį ir prašydamas pripažinti sandorius negaliojančiais bei grąžinti žemės sklypus valstybės nuosavybėn, siekė natūra grąžinti valstybei žemės sklypus, kuriuos, neteisėtai atkūrus nuosavybės teises, įgijo ir vėliau perleido kitiems asmenims atsakovas J. U. Reikšdamas reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ieškovas ginčijo aplinkybes, kurių pagrindu buvo neteisėtai atkurtos atsakovui J. U. nuosavybės teisės, ir su tuo susijusius žemės sklypų perleidimo sandorius, o vindikacinį reikalavimą grindė daikto valdymo teisės praradimu dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, pripažino sandorius negaliojančiais ir, remdamasis CK 4.96 straipsnio 2 dalies norma, grąžino žemės sklypus valstybei, nes konstatavo, jog savininkas prarado nekilnojamąjį daiktą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.
CK 4.96 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.
Apeliantė pirmiausia nurodo, kad teismas visiškai nesiaiškino, ar Lietuvos Respublikos valstybė apskritai buvo savininkė ginčo žemės sklypų, į kuriuos atsakovui J. U. atkurtos nuosavybės teisės. Tačiau, kaip teisingai akcentuoja prokuroras (ieškovas) atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantės pozicija, kad valstybė iki nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamuosius daiktus atkūrimo nebuvo jų savininkė, yra nepagrįsta. Šio prokuroro argumento teisingumą patvirtina Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos. Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privačią žemę sudaro žemė, sugrąžinta ar kitaip įstatymų nustatyta tvarka įsigyta fizinių ar juridinių asmenų (išskyrus valstybę ir savivaldybes) nuosavybėn. Žemės įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklauso ir kita įstatymų numatytais pagrindais savivaldybių ir privačion nuosavybėn neįgyta žemė. Šių įstatymo nuostatų pagrindu darytina neabejotina išvada, kad iki nuosavybės teisių atkūrimo žemės, į kurias atkuriamos nuosavybės teisės, savininkė yra valstybė, kuri ja lieka ir tais atvejais, kai nuosavybės teisės į žemę nėra atkuriamos. Dėl šios priežasties nėra kliūčių taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalį dėl to, teigiant, kad valstybė esą nėra išreikalautino turto savininkė.
Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nekilnojamųjų daiktų (žemės sklypų) nuosavybės teisės šiuo atveju buvo prarastos dėl padaryto nusikaltimo, suklastojant giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, tačiau teigia, jog nusikaltimo faktas galėjo būti konstatuotas tik nuosprendžio, priimto baudžiamojo proceso tvarka, pagrindu. Be to, apeliantės nuomone, nusikaltimo fakto konstatavimas turi esminę reikšmę šioje civilinėje byloje, todėl pagal CPK 300 straipsnį teismas turėjo civilinę bylą sustabdyti, iki bus priimtas procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje dėl dokumentų suklastojimo ir nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo J. U. teisėtumo. Pasak apeliantės, to nepadaręs, teismas pažeidė CPK 300 straipsnį ir tai lėmė, kad buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.).
Civilinių ir baudžiamųjų įstatymų skirtinga paskirtis bei skirtingi teisinio reglamentavimo principai lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę civiliniuose ir baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose. Materialiosios ir procesinės civilinės teisės normos nepateikia nusikaltimo sąvokos. Baudžiamųjų įstatymų prasme nusikaltimas yra pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 11 str. 1 d.). Baudžiamieji įstatymai suformuluoja ir baudžiamojo nusižengimo sąvoką, kuriuo pripažįstama pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu (BK 12 str.), o atsakomybė už nusikalstamas veikas galima ne tik nuosprendžio, bet ir baudžiamojo įsakymo pagrindu (BK 29, 41 str.). Baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos pagal įvairius požymius kvalifikuojamos kaip atskiri nusikaltimai, tačiau civiliniuose santykiuose toks kvalifikavimas gali neturėti esminės arba jokios reikšmės. Pagal konstitucinį asmens nekaltumo prezumpcijos principą ši prezumpcija, kaip oficiali teisinė padėtis, siejama su konkrečiai įvardijamu asmeniu. Nuostata dėl konkretaus asmens nekaltumo prezumpcijos nebegalioja nuo tada, kai teismas, kaip teisingumą baudžiamosiose bylose vykdanti institucija, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu ar baudžiamuoju įsakymu pripažįsta jį kaltu. Be to, baudžiamojo proceso įstatymuose nustatyta pakankamai objektyvių pagrindų, kuriems esant baudžiamasis procesas apskritai negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, nors nusikaltimas ir buvo padarytas (pvz., kaltininkui mirus; suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui; nusikaltimą padarius asmeniui, turinčiam imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos; asmeniui iki pavojingos veikos padarymo dar neturėjus tokio amžiaus, kuriam suėjus pagal įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė ir kt.; BPK 3 str.). Be to galimi objektyvūs pagrindai, dėl kurių ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje negali būti baigtas, pvz., jei nežinia, kur yra kaltinamasis, jeigu kaltinamasis suserga psichine ar kita sunkia liga, jeigu nenustatomas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, jeigu iš užsienio valstybės neišduodamas kaltinamasis ir pan. Nurodytos nuostatos dėl netapačių tam tikrų teisės institutų sąvokų, reikšmės ir taikymo pasekmių skirtumų baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose, įgalina daryti išvadą, kad esminiai skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007). Todėl apeliantės argumentai, kad CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojantis požymis – padaryto nusikaltimo faktas, kurį nustačius galima išreikalauti nekilnojamąjį turtą ir iš sąžiningo įgijėjo, gali būti konstatuotas tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, yra nepagrįsti. CPK 300 straipsnis leidžia teismui nagrinėjant bylą civilinio proceso tvarka konstatuoti nusikaltimo faktą, tačiau tai jokiu būdu negali būti laikoma asmens nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes joks asmuo teismo sprendimu neapkaltinamas nusikaltimo padarymu, o tik yra konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas, kuris konkrečiai šioje byloje būtinas CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytam kvalifikuojančio požymio egzistavimui nustatyti ir galimybei nekilnojamąjį daiktą išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė neteisingai aiškina CPK 300 straipsnyje įtvirtintos teisės normos taikymą, akcentuodama tik teismo galimybę sustabdyti civilinę bylą, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams. Šioje byloje pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, CPK 300 straipsnyje įtvirtinta teisės norma galėjo būti remtasi siekiant išsiaiškinti CK 4.96 straipsnio 2 dalies kvalifikuojantį požymį, kadangi iš CPK 300 straipsnio nuostatų matyti, kad jame ne tik reglamentuota teismo pareiga reaguoti į civilinio proceso metu paaiškėjusias nusikalstamas veikas, bet ir įtvirtinta teismo kompetencija konstatuoti nusikaltimo požymius. Tokios pozicijos aiškindamas CPK 300 straipsnio normos taikymo taisykles laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (šio teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007).
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės skundo argumentu, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007, išnagrinėtos bylos ratio decidendi nesutampa su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, tačiau pirmosios instancijos teismas minėta kasacinio teismo nutartimi rėmėsi ne kaip precedentu. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007 suformuotomis teisės taikymo (aiškinimo) taisyklėmis, kurios turi universalų pobūdį, t. y. kad skirtingi baudžiamųjų ir civilinių įstatymų tikslai bei paskirtis lemia, jog ir civilinėje byloje gali būti konstatuojamas nusikalstamos veikos faktas (nors vykdytame baudžiamajame procese ir nepriimamas nuosprendis), kuris tampa kvalifikuojančiu požymiu sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo ir jos ribų. Dėl tos pačios priežasties šioje apeliacinės instancijos nutartyje taip pat remiamasi kasacinio teismo pateiktomis teisės taikymo (aiškinimo) taisyklėmis, tačiau nesiejant su konkrečios bylos faktinių aplinkybių ypatumais. Taigi aplinkybė, kad nagrinėjamos bylos ir kasacinio teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-154/2007 fabulos nėra tapačios (identiškos), šiuo atveju nėra reikšminga.
Kaip jau buvo pažymėta, kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007 išaiškino, jog nusikaltimo fakto konstatavimas galimas ir bylą nagrinėjant civilinio proceso tvarka, neįvardijant konkretaus, galimai kalto dėl nusikaltimo padarymo asmens, jei šis klausimas dėl objektyvių priežasčių neišsprendžiamas vykdyto baudžiamojo proceso nustatyta tvarka priimant nuosprendį. Aptariamu atveju negalima atsakyti, kaip baudžiamosios atsakomybės klausimas bus išspręstas baudžiamojo proceso tvarka konkrečių asmenų atžvilgiu, nes pagal bylos duomenis šiuo metu baudžiamojo proceso tvarka dar vykdomi ikiteisminiai tyrimai, jie nėra nutraukti ar kitaip pasibaigę. Tai reiškia, kad atitinkami procesiniai sprendimai galimai bus priimti ir asmenys bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pagal byloje esančius duomenis matyti, jog vykdomi ikiteisminiai tyrimai yra didelės apimties. Gi nagrinėjamu atveju nusikaltimo padarymo faktas iš tikrųjų yra akivaizdus, todėl bylos stabdymas nebūtų tikslingas, neatitiktų proceso koncentracijos pricipo. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog vykdomas ikiteisminis tyrimas nėra privalomas bylos sustabdymo pagrindas, įtvirtintas CPK 163 straipsnio 3 punkte. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga ir padaręs išvadą, jog nusikaltimo faktas yra akivaizdus net ir nenustačius konkrečių už nusikalstamos veikos padarymą kaltųjų asmenų, teisėtai ir pagrįstai konstatavo nusikaltimo faktą, nestabdydamas civilinės bylos iki atitinkamo procesinio sprendimo priėmimo baudžiamojo proceso tvarka. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pats nusikaltimo padarymo faktas (kad nuosavybės teisių J. U. atkūrimo procesas buvo atliktas remiantis suklastotų dokumentų pagrindu) apeliantei nekelia abejonių, nes nėra pateikta šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nemano, kad pirmosios instancijos teismas, CPK 300 straipsnio pagrindu konstatavęs nusikaltimo požymius, būtų pažeidęs procesinės teisės normas.
Kadangi apeliantės argumentai apie tai, jog vindikacija byloje nebuvo galima, pripažinti nepagrįstais, netenka prasmės skunde išdėstyti argumentai dėl siūlomo restitucijos taikymo, todėl teisėjų kolegija dėl to atskirai nepasisako.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.